Administracinė byla Nr. A-2289-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00257-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Joniškio rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. skundą atsakovui Joniškio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja S. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Joniškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus 2016 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 1 „Dėl kompensacijų skaičiavimo nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja nurodė, kad pagal Joniškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus 2015 m. spalio 6 d. išvadą „Dėl teisės į piniginę socialinę paramą“ buvo nuspręsta, jog pareiškėja turi teisę gauti piniginę socialinę paramą, nes jos deklaruoto turto vertė neviršija nustatyto turto vertės normatyvo. Pareiškėjai buvo suteiktos kompensacijos už būsto, esančio (duomenys neskelbtini), šildymą, karštą bei geriamąjį vandenį, kurių skaičiavimas Sprendimu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. buvo nutrauktas. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. T-13 patvirtinto Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 35.10.2 punktu. Pranešime apie Sprendimą pažymėta, kad kompensacijų skaičiavimo nutraukimo priežastis – būste faktiškai gyvena asmuo, kuris nėra deklaravęs gyvenamosios vietos būste arba jo nesinuomoja.

Pareiškėjos teigimu, Sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas, nes tik pareiškėja jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą ir pareiškėja jame gyvena viena. Nors Joniškio savivaldybės seniūnijos darbuotojos 2015 m. gruodžio 21 d. surašė buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą Nr. 2346 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodyta, kad kelis kartus niekas neatidarė durų, tačiau pareiškėja nėra įpareigota būti namuose tam tikromis valandomis. 2015 m. gruodžio 22 d., kai į pareiškėjos namus buvo atvykusios Administracijos darbuotojos, pareiškėjos taip pat nebuvo namuose, tačiau pareiškėjos bute buvo jos buvęs sutuoktinis V. R., kuris buvo atvykęs pas ją į svečius, tačiau jis negyvena pareiškėjos bute. V. R. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs (duomenys neskelbtini), o jo darbo vieta yra Rokiškio rajone, kuriame darbdavys jam suteikia ir gyvenamąjį plotą. V. R. negyvena pas pareiškėją bute, todėl pareiškėjos butas nelaikytinas jo gyvenamąja vieta, kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.16 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad dėl nežinomų priežasčių atsakingos Administracijos darbuotojos net nemėgino susisiekti su pareiškėja, jog galėtų apžiūrėti butą ir iš bute esančių namų apyvokos daiktų, kitų objektyvių požymių daryti pagrįstas išvadas, ar pareiškėja gyvena viena ar ne. Šiuo atveju remiantis neatskleisto kaimyno žodiniu pareiškimu, anoniminiu skambučiu ir darbuotojų subjektyvia nuomone buvo padaryta neteisinga išvada, kad pareiškėja gyvena ne viena.

Pareiškėja akcentavo, kad su Sprendimu ji buvo supažindinta tik 2016 m. vasario 15 d., todėl turi pagrįstų abejonių, jog Sprendimas buvo surašytas ne 2016 m. sausio 5 d., o vėliau, t. y. po to, kai Administracija gavo dokumentus iš teismo.

Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. buvo nustatyta teisė į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensaciją. Nors pareiškėja buvo nurodžiusi, jog gyvena viena, tačiau 2015 m. gruodžio mėnesį Administracijoje buvo gautas anoniminis skambutis, kad kartu su pareiškėja gyvena jos buvęs sutuoktinis V. R.. Atsakovas nurodė, kad Administracija visais atvejais tikrina iš fizinių ar juridinių asmenų gautą informaciją apie galbūt piniginės socialinės paramos gavėjų pateiktus neteisingus duomenis ar piktnaudžiavimą pinigine socialine parama. Šiuo atveju Administracijos Joniškio seniūnijos socialinio darbo organizatorės, vadovaudamosi Aprašo 35.12.4 punktu, tikrino anoniminiu skambučiu gautą informaciją, o patikrinimo metu nustatytos aplinkybės yra užfiksuotos Patikrinimo akte bei detalizuotos Administracijos Joniškio seniūnijos 2016 m. vasario 3 d. rašte Nr. (1.6)S-34 „Dėl informacijos pateikimo“.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja apie Sprendimą nutraukti kompensacijos už būsto šildymą, karštą bei geriamąjį vandenį skaičiavimą buvo informuota Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus 2016 m. sausio 8 d. raštu Nr. (30.8)-SR-16 „Dėl kompensacijų nutraukimo“. Nors šiame pranešime buvo nurodytas netinkamas Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies punktas, tačiau tai nekeičia Sprendime teisingai nurodyto teisinio pagrindo.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad Administracija pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą turėjo ne tik teisę, tačiau ir pareigą įsitikinti anoniminio pranešimo (ne)pagrįstumu, tačiau abejotina, ar atsiskleistų tikrosios gyvenimo aplinkybės, jeigu socialiniai darbuotojai iš anksto praneštų apie atvykimą. Pareiškėja, palikdama savo buvusį sutuoktinį V. R. vieną savo namuose, turėjo numatyti galimas pasekmes, kurios gali kilti apsilankius socialiniams darbuotojams ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, kuris, kaip įtvirtinta įstatymų leidėjo, yra pagrindas nutraukti socialinės paramos mokėjimą.

Atsakovo teigimu, gauto pranešimo anonimiškumas reiškia, kad ir pačiai pranešimą priimančiai institucijai jokie pranešančio asmens duomenys nėra žinomi. Pareiškėjos kaimynai atsisakė raštu patvirtinti informaciją, kad pareiškėja gyvena ne viena, ir pageidavo likti nežinomais, nes nenori konfliktuoti su pareiškėja. Atsakovas akcentavo, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta yra ta vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena, ir ji nebūtinai turi sutapti su viešuosiuose registruose deklaruota gyvenamąja vieta. Faktą, kad V. R. gyvena kartu su pareiškėja, patvirtina paties V. R. 2015 m. spalio 19 d. Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriui pateiktas prašymas „Dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo“, kuriame nurodytas jo adresas – (duomenys neskelbtini).

Atsakovas paaiškino, jog aplinkybę, kad Sprendimas buvo priimtas 2016 m. sausio 5 d., patvirtina išrašas, kuriame nurodyta, jog kompensacijų skaičiavimas yra nutrauktas, o nutraukimo tvirtinimo data – 2016 m. sausio 5 d. Nei Įstatyme, nei Apraše nėra įtvirtinta nuostata, įpareigojanti Administraciją siųsti pareiškėjams patį sprendimą dėl socialinės paramos skyrimo, neskyrimo ar nutraukimo, todėl pareiškėja apie Sprendimą buvo informuota Administracijos 2016 m. sausio 8 d. raštu Nr. (30.8)-SR-16 „Dėl kompensacijų nutraukimo“. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdyba priėmė nutartį tyrimą nutraukti ir nepradėti ikiteisminio tyrimo dėl Administracijos darbuotojų galbūt neteisėto veikimo priimant Sprendimą.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjos S. R. skundą tenkino ir panaikino Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus 2016 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 1 „Dėl kompensacijų skaičiavimo nutraukimo“.

Teismas pažymėjo, kad Sprendimu buvo nutrauktas pareiškėjai skirtų kompensacijų skaičiavimas, nes Administracija, atlikusi patikrinimą, nustatė, jog pareiškėja bute gyvena ne viena, kaip ji buvo nurodžiusi, kai prašė skirti kompensacijas. Teismas, įvertinęs Sprendimo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, sprendė, kad Sprendimas yra pagrįstas teisės aktų normomis, nes jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir Aprašo 35.10.2 punktu, tačiau nepagrįstas objektyviais duomenimis, nes jame nėra nurodytas faktinis Sprendimo pagrindas, nenurodytos priežastys (individuali argumentacija), kodėl nutarta nutraukti pareiškėjai kompensacijų skyrimą, taip pat, teismo vertinimu, neaiškiai nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka.

Nors apie kompensacijų nutraukimą pareiškėja buvo informuota Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus 2016 m. sausio 8 d. raštu Nr. (30.8)-SR-16 „Dėl kompensacijų nutraukimo“, kuriame buvo nurodyta kompensacijų nutraukimo priežastis (būste faktiškai gyvena asmuo, kuris nėra deklaravęs gyvenamosios vietos būste arba jo nesinuomoja) ir aiški Sprendimo apskundimo tvarka, tačiau teismas konstatavo, jog šis raštas yra informacinio pobūdžio, nesukeliantis pareiškėjai teisinių pasekmių, taip pat nėra Sprendimo sudedamoji dalis.

Teismas nustatė, kad Administracijos 2016 m. sausio 8 d. rašte nėra nurodyta, jog buvo priimtas Sprendimas, prie rašto skundžiamas aktas taip pat nebuvo pridėtas. Teismas darė išvadą, kad tokia praktika yra ydinga, nes prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatytai asmens informavimo tvarkai apie jam skirtą arba jo teisėms ir pareigoms tiesioginį poveikį turintį individualų aktą.

Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 20 straipsnio 9 dalį ir Aprašo 13 punktą buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas yra vienas iš dokumentų teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti, tačiau, teismo vertinimu, šiuo atveju Administracijos surinktų duomenų bei Patikrinimo akte nurodytų duomenų negalima vertinti kaip pakankamų konstatuoti faktą, jog pareiškėja prašyme-paraiškoje piniginei socialinei paramai gauti pateikė neteisingą informaciją.

Teismas pažymėjo, kad 2015 m. gruodžio 22 d. atliekant buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą nebuvo užfiksuota, jog pareiškėjos bute nuolat faktiškai gyvena kitas asmuo, su kuriuo pareiškėja veda bendrą ūkį. Teismo vertinimu, tai, kad vyras buvo rastas pareiškėjai priklausančiame bute, nesudaro pagrindo teigti, jog kartu su pareiškėja nuolat faktiškai gyvena vyras, nes tai konstatuoti būtų galima tik atlikus buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą bute, o tai nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta, nors darbuotojos, 2015 m. gruodžio 22 d. tikrinusios pareiškėjos gyvenimo sąlygas ir radusios vyrą pareiškėjos namuose, galėjo paskambinti pareiškėjai ir pranešti, kad yra atvykusios apžiūrėti pareiškėjos buto, bei palaukti, kol pareiškėja grįš ir leis apžiūrėti butą, arba į pareiškėjos butą atvykti dar kartą bei įvertinti pareiškėjos buities ir gyvenimo sąlygas. Pareiškėja teismo posėdyje nurodė, kad ji Joniškio rajono savivaldybėje prašė sudaryti galimybę paaiškinti susiklosčiusią situaciją, tačiau to padaryti nepavyko, o atsakovas pareiškėjos nurodytų aplinkybių neneigė.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagal Tvarkos aprašo 35.11 punktą galėjo papildomai apklausti pareiškėją dėl 2015 m. gruodžio 22 d. susidariusios situacijos, taip pat galėjo apklausti pareiškėjai priklausančiame bute 2016 m. gruodžio 22 d. aptiktą vyrą dėl jų šeiminės padėties, 2015 m. spalio 19 d. prašyme nurodyto adreso. Teismas atkreipė dėmesį, kad liudytoja J. D. teismo posėdyje nurodė, jog ji, apklausdama pareiškėjos kaimyną, nesiteiravo, kodėl jis padarė išvadas, kad pareiškėja gyvena su vyru. Teismas nustatė, kad Patikrinimo akte nėra nurodyta, kurie pareiškėjos kaimynai buvo apklausti, nesurašyti tarnybiniai pranešimai dėl anoniminio skambučio bei kaimynų apklausos.

Nors 2015 m. spalio 19 d. prašyme V. R. nurodė pareiškėjos buto adresą, tačiau teismas pažymėjo, jog nėra pagrindo nesivadovauti liudytojo V. R. teismo posėdyje pateiktu paaiškinimu, kad šiame prašyme pareiškėjos adresas buvo nurodytas dėl to, jog jo buvusi sutuoktinė S. R. geriau nei jis pats sutaria su jo mama ir pareiškėjos adresas buvo skirtas siųsti jo mamai skirtą korespondenciją, nes jis dažnai keičia darbovietes ir gyvenamąsias vietas, o jo mama serga ir ne visada gali nusileisti pasiimti gauto pašto. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendė, kad nėra pagrindo netikėti liudytojo V. R. parodymais, susijusiais su jo gyvenamosiomis vietomis ir su tuo, ką jis 2015 m. gruodžio 22 d. veikė pareiškėjos bute.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad užfiksuotas faktas, jog pareiškėjos bute nuolat faktiškai gyvena kitas asmuo, yra pagrįstas tik prielaidomis ir nepagrindžia išvados, kad pareiškėja nuolat faktiškai gyvena su buvusiu sutuoktiniu. Dėl to teismas darė išvadą, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Teismo vertinimu, atsakovas, nepakankamai individualiai spręsdamas susidariusią situaciją, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą socialinio teisingumo ir veiksmingumo principą bei pažeidė teisingumo ir protingumo principus.

III.

Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjai informacija apie kompensacijų nutraukimą, nutraukimo priežastis ir apskundimo tvarką tapo aiški po to, kai ji gavo Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus 2016 m. sausio 8 d. raštą Nr. (30.8)-SR-16 „Dėl kompensacijų nutraukimo“, t. y. po šio rašto gavimo pareiškėjai tapo prieinama informacija apie esminius ginčijamo akto turinį sudarančius elementus. Šiuo atveju nebuvo pažeista Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis. Įstatymo 21 straipsnio 15 dalyje ir Aprašo 30 punkte yra įtvirtinta pareiga informuoti asmenį apie priimtą sprendimą, tačiau nėra nurodoma prievolė pateikti patį sprendimą.

2. Anoniminis skambutis, kurio buvimą patvirtina liudytojų J. D. ir K. R. parodymai, buvo pagrindas, dėl kurio atsakovui kilo pagrįstų įtarimų, jog pareiškėja savo prašyme yra nurodžiusi galbūt neteisingus / netikslius duomenis apie savo gyvenimo sąlygas. Atsakovas po anoniminio skambučio gavimo elgėsi atsakingai ir atliko visas jam Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas pareigas, nes tikrino pareiškėjos gyvenimo sąlygas ir surašė Patikrinimo aktą. Atsakovas, nesurašydamas tarnybinio pranešimo dėl anoniminio skambučio, nepažeidė jokių imperatyviųjų teisės normų, kurios jį įpareigotų tai daryti. Anoniminiai skambučiai yra dažniausiai pasitaikantis įtarimų pagrindas atsakovo veikloje, todėl teismo atsisakymas vertinti šią faktinę aplinkybę dėl formalių anoniminio skambučio fiksavimo reikalavimų vers atsakovą ateityje nereaguoti į anoniminius skambučius, nes jų faktiškai neįmanoma atskleisti.

3. Patikrinimo akte užfiksuotus pareiškėjos kaimyno parodymus, kad pareiškėja gyvena su vyriškiu, teismas nepagrįstai nuvertino dėl to kaimyno tapatybės neatskleidimo, tačiau teismas galėjo ir privalėjo įpareigoti liudytojas, kurios savo noru nenorėjo įvardyti pareiškėjos kaimyno tapatybės, atskleisti to kaimyno tapatybę, o ne pasyviai vertinti ar iš viso nevertinti atsakovo darbuotojų paaiškinimų. Teismas, neįpareigodamas liudytojų atskleisti pareiškėjos kaimyno tapatybės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir dėl to nebuvo nustatyta viena iš esminių bylos aplinkybių.

4. Atlikto patikrinimo tikslas buvo patikrinti iš anoniminio skambučio gautą informaciją (ją patvirtinti arba paneigti) ir 2015 m. gruodžio 22 d. patikrinus pareiškėjos buities ir gyvenimo sąlygas buvo nustatyta, kad iš anoniminio skambučio gauta informacija pasitvirtino, o tai reiškia, jog su pareiškėja faktiškai gyvena asmuo, kuris nėra deklaravęs gyvenamosios vietos būste arba jo nesinuomoja. Teismas nevertino Administracijos Joniškio seniūnijos socialinio darbo organizatorės K. R. ir Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyriausiosios specialistės J. D. teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų ir įsitikinimų, kad visų surinktų faktinių aplinkybių visuma nebepaliko joms abejonių, jog su pareiškėja faktiškai gyvena jos buvęs sutuoktinis V. R.. Liudytojas V. R. neneigė fakto, kad socialinės darbuotojos tikrinimo metu 2015 m. gruodžio 22 d. jį rado pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame bute ir kad jis prašė nuslėpti informaciją, jog socialinės darbuotojos rado jį bute, tačiau teismas nevertino šios aplinkybės kaip pagrindžiančios išvadą, kad pareiškėja nuolat faktiškai gyvena su buvusiu sutuoktiniu.

5. Teismo posėdyje nebuvo aiškinamasi dėl viena kitai prieštaraujančių aplinkybių, t. y. kad 2015 m. gruodžio 22 d. pareiškėjos buities ir gyvenimo sąlygų tikrinimo metu V. R. nurodė, jog pas pareiškėją atėjo išsinešti daiktų, o teismo posėdyje jis jau nurodė, jog atvyko susitikti su sūnumi, kuris pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame bute nėra deklaruotas ir ten negyvena. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas yra pagrindinis dokumentas, kurio pagrindu piniginė socialinė parama gali būti skiriama, neskiriama ar nutraukiamas jos mokėjimas, todėl papildoma pareiškėjos ar jos buvusio sutuoktinio apklausa nepaneigtų patikrintų anoniminio skambučio ar kaimynų pateiktų faktų, kad su pareiškėja faktiškai gyvena vyriškis. Be to, būtų naivu tikėtis, kad pareiškėja ir / ar liudytojas V. R. patvirtintų gyvenimo kartu faktą.

6. Teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytą pareigą visapusiškai, objektyviai ir išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes, taip pat vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais. Nors teismas, priimdamas sprendimą, privalo remtis tik įrodytomis aplinkybėmis ir tais įrodymais, kurie nekelia abejonių, tačiau šiuo atveju teismas vadovavosi išimtinai pareiškėjos kviesto liudytojo V. R. niekuo nepagrįstais paaiškinimais, o atsakovo kviestų liudytojų J. D. ir K. R. paaiškinimų nevertino ir / arba atmetė juos kaip niekuo nepagrįstus, taip pat nevertindamas atsakovo pateikto V. R. 2015 m. spalio 19 d. prašymo, kuriame jis pareiškėjos buto adresą nurodė kaip gyvenamosios vietos adresą. Pagal CK 2.17 straipsnio 1 dalį nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą, o šioje byloje nebuvo pateiktas nei vienas įrodymas, paneigiantis V. R. viešus pareiškimus apie gyvenamąją vietą. Aplinkybė, kad pareiškėja gerai sutaria su V. R. motina, yra tik prielaida, kuri neturėtų būti laikoma konkrečius faktus paneigiančia aplinkybe.

Pareiškėja S. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas objektyvia bylos medžiaga, todėl negali būti naikinamas dėl apeliaciniame skunde nurodytų niekinių motyvų. Teismas visiškai objektyviai įvertino bylos medžiagą, tinkamai ištyrė tiek rašytinius, tiek liudytojų parodymus. Teismas, atlikęs įrodymų vertinimą, teisingai konstatavo faktines aplinkybes. Apeliacinis skundas grindžiamas tik deklaratyviais teiginiais, jame pasigendama teisinių argumentų ir objektyvių aplinkybių nurodymo, jis surašytas tik formaliai, neįsigilinus į bylos medžiagą, visiškai nepagrįstas ir visiškai nemotyvuotas.

2. Iš Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėjos 2016 m. sausio 8 d. rašto Nr. (30.8)-SR-16 „Dėl kompensacijų nutraukimo“ pareiškėjai netapo žinoma apie Sprendimą, todėl ji buvo įsitikinusi, kad šis raštas yra galutinis savivaldos organo priimtas sprendimas, kurį pareiškėja iš pradžių ir skundė teismui. Atsakovo deklaratyvūs teiginiai apie skundžiamo akto, pranešimo priėmimo ir išsiuntimo pareiškėjai datas nekeičia bylos esmės.

3. Objektyviais įrodymais nėra pagrįstas faktas, kad anoniminis skambutis iš tiesų realiai egzistavo, nes, kaip teisingai nurodė teismas sprendime, dėl to nebuvo surašyti atsakingų darbuotojų tarnybiniai pranešimai. Tai, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis tik buvo užėjęs į butą, nesudaro prielaidos daryti išvadą, jog jis ten gyvena, o juo labiau nesudaro prielaidos daryti išvadą, jog jis ten gyvena nuolat. Nors pareiškėjos buvęs sutuoktinis pas ją apsilanko, tačiau jis negyvena pas pareiškėją.

4. Teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojo V. R. parodymais šioje byloje, nes šis asmuo niekaip nėra suinteresuotas bylos baigtimi. Atsakovo paaiškinimas, kad teismas turėjo vadovautis J. D. ir K. R. parodymais, yra nepagrįstas, nes šios liudytojos teismo posėdyje iš esmės negalėjo nieko parodyti, kas galėtų nulemti priešingą bylos baigtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis.

Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo Joniškio rajono savivaldybės administracijos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikintas atsakovo Joniškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus 2016 m. sausio 5 d. sprendimas Nr. 1 dėl pareiškėjai S. R. suteiktų kompensacijų už būsto, esančio (duomenys neskelbtini), šildymą, karšto bei geriamojo vandens išlaidas skaičiavimo nutraukimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), Administracija 2015 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 3283 nustatė, kad pareiškėja, kaip vienas gyvenantis asmuo, turi teisę į būsto šildymo, karšto bei geriamojo vandens išlaidų kompensacijas nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. pagal deklaruotos gyvenamosios vietos adresą – (duomenys neskelbtini). Atsakovas, vadovaudamasis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. T-13 patvirtinto Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašo 35.10.2 punktu, Sprendimu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. nutraukė pareiškėjai kompensacijų už būsto šildymo, karšto bei geriamojo vandens išlaidas skaičiavimą, nustatęs, kad minėtame būste faktiškai gyvena ir asmuo, kuris nėra deklaravęs gyvenamosios vietos būste arba jo nesinuomoja. Joniškio seniūnijos surašytame Patikrinimo akte nurodyta, jog, kaimynų teigimu, pareiškėja turi sugyventinį; buvo gautas anoniminis skambutis, kad pareiškėja gyvena ne viena, kartu su ja gyvena vyriškis. Atsakovas nurodė, kad pas pareiškėją buvo apsilankyta 2015 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. gruodžio 21 d., tačiau durų niekas neatidarė, buvo apklausti keli laiptinės kaimynai, iš kurių vienas patvirtino, jog pareiškėja gyvena su vyriškiu. 2015 m. gruodžio 22 d. dar kartą apsilankius pareiškėjos bute, duris atidarė vyriškis, kuris prisistatė (duomenys neskelbtini) pavarde, tačiau teigė, kad čia jis negyvena, o tik atėjo išsinešti daiktų (pareiškėjos šio apsilankymo metu nebuvo namuose).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nesutiko su Sprendimu ir prašė jį panaikinti, teigdama, kad atsakovas neteisingai nustatė aplinkybę, jog pareiškėja gyvena ne viena, 2015 m. gruodžio 22 d. jos bute rastas V. R. yra buvęs jos sutuoktinis, kuris bute negyvena, o kaimynų teigimas, kad ji gyvena su sugyventiniu, yra neteisingas ir išgalvotas. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo teiktus atsikirtimus dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjos skundo reikalavimą pripažino pagrįstu ir įrodytu, todėl Sprendimą panaikino. Iš atsakovo apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta pagrindine šiai bylai išspręsti teisiškai reikšminga aplinkybe, dėl kurios buvo panaikintas Sprendimas, t. y. kad atsakovo užfiksuoti faktai, jog pareiškėjos bute nuolat faktiškai gyvena kitas asmuo, buvo pagrįsti tik prielaidomis ir atsakovas neįrodė, kad pareiškėja prašyme-paraiškoje skirti socialinę paramą pateikė neteisingą informaciją. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį bei 80 straipsnio 1 dalį (apeliaciniame skunde nurodomos ABTĮ straipsnių nuostatos, įsigaliojusios 2016 m. liepos 1 d.). 

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę patikrinusi bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašiusi buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, neteikti kompensacijų ar nutraukti jų teikimą, jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo deklaruoja gyvenamąją vietą būste arba jį išsinuomoja, bet jame faktiškai negyvena, arba kartu su vienu gyvenančiu asmeniu arba bendrai gyvenančiais asmenimis būste nuolat faktiškai gyvena asmuo (asmenys), kuris (kurie) nėra deklaravęs (deklaravę) gyvenamosios vietos būste arba jo nesinuomoja.

Pagal Įstatymą, bendrai gyvenantys asmenys – tai asmenys <...>, neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų (2 str. 2 d.), o vienas gyvenantis asmuo – vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs, taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium <...> (2 str. 15 d.). Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, kilus pagrįstų įtarimų dėl prašyme pateiktų duomenų, privalo tikrinti bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas, surašyti buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, kurio pagrindu socialinė parama gali būti neskiriama ar nutraukiamas jos mokėjimas.

Šioje byloje susiklostė tokia teisinė situacija, kad atsakovas, nustatydamas faktą, jog pareiškėja gyvena bute ne viena, nors prašyme-paraiškoje nurodė, kad gyvena viena, ir priimdamas Sprendimą, rėmėsi anoniminiu skambučiu, Patikrinimo akte užfiksuotu vieno iš kaimynų patvirtinimu, kad pareiškėja gyvena ne viena (kartu su ja gyvena vyras), taip pat nustatytomis aplinkybėmis, kad 2015 m. gruodžio 22 d. pareiškėjos bute buvo vyras, bei pareiškėjos buvusio sutuoktinio V. R. 2015 m. spalio 19 d. prašyme dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo jo motinai nurodytu adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja skunde nurodė aplinkybes, kad V. R. jos bute negyvena, ir teikė įrodymus, patvirtinančius šias aplinkybes (skundo pagrindą).

Pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas V. R., kuris parodė, kad pareiškėjos bute negyvena, o 2015 m. gruodžio 22 d. buvo atvykęs pas pareiškėją į namus susitikti su sūnumi, kuriam buvo palikęs kompiuterį, tuo metu taip pat buvo šventės, atvežė sūnui dovaną. Iš pareiškėjos pateiktos (duomenys neskelbtini) 2016 m. sausio 5 d. pažymos matyti, kad V. R. dirba šioje bendrovėje ir bendrovė suteikia jam gyvenamąjį plotą. Pareiškėjos pateikti dokumentai taip pat patvirtina, kad V. R. gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini).

Be to, liudytojas V. R. paaiškino ir aplinkybes, susijusias su 2015 m. spalio 19 d. prašyme dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo nurodytu adresu, t. y. paaiškino, kad tokį adresą nurodė dėl to, jog pareiškėja sutaria geriau su jo mama nei jis ir pareiškėjos adresas buvo skirtas siųsti jo mamai skirtą korespondenciją, nes jis dažnai keičia darbovietes ir gyvenamąsias vietas, o mama serga ir ne visada gali nusileisti pasiimti gauto pašto. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovo ginčijamą aplinkybę,  įvertino šiuos įrodymus kartu su atsakovo pateiktais įrodymais bei liudytojų J. D. ir K. R. parodymais.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą, pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) nustatyta, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą faktų ir teisės taikymo aspektais, konstatuoja, kad atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą. Pirmiau aptarti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai (tiek kiekvienas atskirai įrodymas, tiek ir šių įrodymų visuma) nepatvirtina atsakovo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis V. R. nuolat faktiškai gyvena su pareiškėja jos bute.

Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja jam kilusius pagrįstus įtarimus, kai gavo anoniminį skambutį, bei tai, kad pareiškėjos kaimynas, kuris nebuvo įvardytas, patvirtino atsakovo nustatytą faktą, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina atsakovo nustatyto fakto, jog pareiškėjos bute gyvena kitas asmuo. Pažymėtina, kad Patikrinimo akte nebuvo nurodytos aplinkybės, kurios leistų daryti įtikinamą išvadą, jog pareiškėjos bute nuolat gyvena kitas asmuo (V. R.), t. y. kad pasitvirtino atsakovo nurodomi įtarimai. Pirmosios instancijos teismo argumentai nepaneigia aplinkybės, kad anonimiškai gauta informacija gali būti pagrindas kilti pagrįstiems įtarimams, jog yra pateikti neteisingi duomenys arba jie nuslėpti, kiek tai susiję su asmenų teise į socialinę paramą, tačiau šie įtarimai visais atvejais turi būti tinkamai patikrinti.

Atsakovas teisiškai nepagrindžia apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įpareigoti liudytojas J. D. ir K. R., kurios yra atsakovo darbuotojos, atskleisti pareiškėjos kaimyno tapatybę. Pažymėtina, kad liudytojas yra asmuo, kuris privalo duoti teisingus parodymus apie jam žinomas aplinkybes, t. y. viską, ką jis žino byloje (ABTĮ 60 str. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija)). Taigi minėtos liudytojos davė parodymus apie joms žinomas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo duoti joms įpareigojimus.

Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja V. R. elgesį patikrinimo metu, kai jis prašė nuslėpti informaciją, kad buvo rastas pareiškėjos bute, be to, nurodė visiškai kitą savo vizito tikslą, t. y. kad atėjo išsinešti daiktų, o teismo posėdžio metu parodė, kad atvyko susitikti su sūnumi. Šiuo aspektu nesutiktina su atsakovo pozicija, nes šioje byloje pirmosios instancijos teismas vertino ne tik liudytojo V. R. elgesį patikrinimo metu ir jo duotus parodymus, bet ir kitus surinktus įrodymus ir darė išvadą, remdamasis įrodymų visuma. Kaip jau minėta, priimant sprendimą turi būti įvertinti visi įrodymai ir šių įrodymų visuma.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nustatė, jog atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, kuri įtvirtina galimybę kituose įstatymuose nustatyti kitokią sprendimų ar pranešimų apie priimtus sprendimus įteikimo tvarką. Atsakovo teigimu, Įstatymo 21 straipsnio 15 dalyje ir Aprašo 30 punkte yra įtvirtinta pareiga informuoti asmenį apie priimtą sprendimą, tačiau nėra nurodoma prievolė pateikti patį sprendimą, nepagrįstai buvo nurodyta, kad Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus 2016 m. sausio 8 d. informacinio pobūdžio raštas Nr. (30.8)-SR-16 nėra Sprendimo sudedamoji dalis. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais atsakovo argumentais, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartodama, pažymi, kad pareiškėjai tiesiogines teisines pasekmes sukėlė būtent Sprendimas, todėl šiuo atveju pareiškėjai turėjo būti pateiktas šis Sprendimas. Be to, akivaizdu, kad po Sprendimo priėmimo surašytas raštas nėra Sprendimo sudedamoji dalis.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai tam tikras individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, tai tokiame individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes, tokio įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kuriais remiantis priimtas individualus administracinis aktas, asmeniui sukeliantis materialiąsias teisines pasekmes, ir pridėti tuos dokumentus prie individualaus akto, ir tokie atvejai traktuojami, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė (motyvuojamoji) dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1266-624/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos reikalavimą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei proceso teisės normas. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą faktų ir teisės taikymo aspektais, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, o apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Joniškio rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė