Administracinė byla Nr. A-66-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05490-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. J. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–3) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 52–58), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) 9 784 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
1. Pareiškėjas paaiškino, kad vadovaujantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pažyma SPP-2 Nr. 0190529, kuria pareiškėjui nuo 2012 m. balandžio 6 d. neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyrius (toliau – Socialinės paramos skyrius) 2012 metais nustatė pareiškėjui (išdavė neįgaliojo pažymėjimą) vidutinių specialiųjų poreikių lygį, o nuo 2015 m. liepos 23 d. jau didelių specialiųjų poreikių lygį. Nuo 2012 m. balandžio 6 d. iki 2015 m. liepos 23 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. A1-316 patvirtintose Specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygose bei taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) įtvirtinti specialiųjų poreikių nustatymo kriterijai nesikeitė, todėl 2012 metais pareiškėjui klaidingai vietoje didelių specialiųjų poreikių nustatytas tik vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Dėl to pareiškėjas šiuo laikotarpiu negavo paslaugų, kurios jam būtų priklausiusios, laiku nustačius tinkamą (t. y. didelių) specialiųjų poreikių lygį (pvz., būtų priklausę 68 lovadieniai (dėl to patyrė 9 384 Eur žalą), pigiau kainavę kai kurie vaistai (šiuo atveju permoka – 400 Eur)).
2. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Neteisėti veiksmai pasireiškia Savivaldybės darbuotojų (tarnautojų) netinkamu pareigų vykdymu – netinkamu specialiųjų poreikių lygio nustatymu nuo 2012 m. balandžio 6 d. iki 2015 m. liepos 23 d. bei netinkamu Taisyklių taikymu. Tarp žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys – jei laiku būtų nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų gavęs 68 lovadienius bei šį laikotarpį kas mėnesį vaistai būtų kainavę 10 Eur pigiau. Kaltė šiuo atveju preziumuojama.
3. Pareiškėjo teigimu, dėl neteisėto ir neteisingo specialiųjų poreikių lygio nustatymo, daugiau nei du metus pareiškėjas negavo ne tik jam priklausančių sveikatinimo paslaugų, patyrė didelių išlaidų vaistams, bet ir negavo didelių specialiųjų poreikių lygį atitinkančios šalpos išmokos. Būdamas itin prastos sveikatos, sunkiai judantis, senyvo amžiaus, turėjo vaikščioti po savivaldos institucijas, prašydamas patikrinti, ar teisingai nustatytas specialiųjų poreikių lygis, prašyti mokėti priklausančią didelius specialiuosius poreikius atitinkančią šalpos išmoką, priverstas kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė fiziniu skausmu negavus priklausančių sveikatinimo paslaugų, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, pažeminimu.
2. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 84–88) prašė jį atmesti.
1. Atsakovas nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. A1-342 „Dėl asmenų, sukakusių senatvės pensijos amžių, invalidumo grupių prilyginimo specialiųjų poreikių lygiui“ (toliau – ir Įsakymas) 1.1.2 punktu, kuriame numatyta, kad asmens turima II invalidumo grupė prilyginama vidutinių specialiųjų poreikių lygiui, Savivaldybės Socialinės paramos skyrius 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. A733-9051-(4.25-SR2) neterminuotai nustatė pareiškėjui vidutinių specialiųjų poreikių lygį, kadangi jis tuo metu turėjo II invalidumo grupę. Minėto Įsakymo 1.4 punkte buvo nustatyta, kad asmeniui, nesutinkančiam su invalidumo grupės prilyginimu specialiųjų poreikių lygiui, buvo nustatyta teisė pakartotinai kreiptis į savivaldybę dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo, tačiau tokia teise pareiškėjas nepasinaudojo. Į Savivaldybę dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo pareiškėjas su prašymu vėl kreipėsi 2015 m. liepos 23 d., pateikdamas Tarnybos Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymą SPP-2 Nr. 0190529, kuria pareiškėjui nuo 2012 m. balandžio 6 d. buvo neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Vadovaudamasis šia pažyma, Savivaldybės Socialinės paramos skyrius 2015 m. liepos 28 d. pakeitė nuo 2007 metų pareiškėjo turėtą vidutinį specialiųjų poreikių lygį, išduodamas pareiškėjui pažymą Nr. A733-1772/15, kuria jam nuo 2015 m. liepos 23 d. neterminuotai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis ir išduotas tai patvirtinantis neįgaliojo pažymėjimas. Atsakovas neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Savivaldybės Socialinės paramos skyrių dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo 2012 metais, tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikia ir pats pareiškėjas.
2. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūriniai padaliniai neturi pareigos sekti pareiškėjo ligos ar kitų aplinkybių pasikeitimo ir inicijuoti specialiųjų poreikių lygio nustatymo peržiūrėjimą. Priimdama sprendimus dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo tiek 2007 metais, tiek 2015 metais, Vilniaus miesto savivaldybės administracija atliko visas jai teisės aktų nustatytas pareigas, jų nepažeidė.
3. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius pareiškėjui turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą, taigi nėra bent vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Taip pat pareiškėjas nepagrindžia jam neva kilusios turtinės žalos dydžio bei neįrodo kilusios neturtinės žalos fakto.
3. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas padidino turtinės žalos dydį iki 11 040 Eur, tačiau atsisakė 400 Eur dėl permokos už vaistus, motyvuodamas tuo, kad neturi tai pagrindžiančių įrodymų.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu (II t., b. l. 51–57) pareiškėjo J. A. J. skundą atmetė.
5. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių nuostatomis, padarė išvadą, kad asmenims, kuriems iki 2005 m. liepos 1 d. nustatytas invalidumas neterminuotam laikui, vadovaujantis Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. A1-342 „Dėl asmenų, sukakusių senatvės pensijos amžių, invalidumo grupių prilyginimo specialiųjų poreikių lygiui“ 1.1 punktu pagal kurį invalidumo grupės prilyginamos specialiųjų poreikių lygiui, remiantis jų turimais invalidumo pažymėjimais – II invalidumo grupė prilyginama vidutinių specialiųjų poreikių lygiui.
6. Teismas nustatė, kad Savivaldybės Socialinės paramos skyrius 2007 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. A733-9051-(4.25-SR2.) „Dėl J. A. J. specialiųjų poreikių lygio nustatymo ir tenkinimo“ pareiškėjo turimą II invalidumo grupę neterminuotai prilygino vidutinių specialiųjų poreikių lygiui, neterminuotai nustatytas specialusis poreikis – transporto išlaidų kompensacijos poreikis (t. I, b. l. 90).
7. Tarnyba 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. SS-1074 „Dėl Ginčų komisijos sprendimo Nr. S-97 įvykdymo“ nustatė pareiškėjui specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį nuo 2012 m. balandžio 6 d. neterminuotai bei paliko galioti anksčiau nuo 2011 m. spalio 17 d. nustatytą specialųjį poreikį – transporto išlaidų kompensaciją (t. I, b. l. 151).
8. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius 2012 m. balandžio 23 d. vadovaudamasis Valstybinių šalpos išmokų įstatymu priėmė sprendimą Nr. 32188 nuo 2012 m. balandžio 6 d. neterminuotai pareiškėjui skirti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją (sukakus senatvės pensijos amžių).
9. Pareiškėjas 2015 m. liepos 23 d. (gautas 2015 m. liepos 23 d.) kreipėsi į Savivaldybę, prašydamas nustatyti specialiųjų poreikių lygį dėl specialios nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio. Vilniaus miesto socialinės paramos centro komisija nuo 2015 m. liepos 23 d. neterminuotai nustatė pareiškėjui didelių specialiųjų poreikių lygį.
10. Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisija, 2004 m. lapkričio 15 d. atlikusi invalidumo grupės nustatymo ekspertizę, neterminuotai nustatė pareiškėjui II invalidumo grupę, Savivaldybės Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis Įsakymo 1.1 punktu, teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo turimą II invalidumo grupę neterminuotai prilygino vidutinių specialiųjų poreikių lygiui ir nustatė specialųjį transporto išlaidų kompensacijos poreikį. Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriui, atlikus pakartotinį specialiųjų poreikių vertinimą, ir nusprendus nuo 2012 m. balandžio 6 d. neterminuotai nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros pagalbos poreikį bei palikti galioti nuo 2011 m. spalio 17 d. nustatytą specialųjį transporto išlaidų kompensacijos poreikį, pareiškėjas dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo į Savivaldybę kreipėsi tik 2015 m. liepos 23 d., todėl Vilniaus miesto socialinės paramos centro komisija nuo 2015 m. liepos 23 d. neterminuotai nustatė pareiškėjui didelių specialiųjų poreikių lygį.
11. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nuo 2012 m. balandžio 6 d. nustačius specialųjį nuolatinės priežiūros pagalbos bei specialųjį transporto išlaidų kompensacijos poreikį, jis pats turėjo kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybę su prašymu nustatyti specialiųjų poreikių lygį. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenustato savivaldybei pareigos kontroliuoti asmenų specialiųjų poreikių pokyčius ir apie galimybę teikti prašymus dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo pranešti asmenims arba be asmens prašymo priimti dėl šio klausimo sprendimus. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų.
12. Teismas taip pat sutiko su atsakovo atsiliepime ir teismo posėdyje išdėstyta pozicija, kad atitinkamo tipo stacionarinį (su lovadieniais) ar ambulatorinį gydymą, atsižvelgdamas į poreikį, skiria asmenį gydantis gydytojas. Lovadieniai nėra skiriami priklausomai nuo specialiųjų poreikių lygio. Pareiškėjui atsisakius reikalavimo priteisti 400 Eur žalą dėl brangesnių vaistų pirkimo, teismas šiuo klausimu nepasisakė (žr. teismo posėdžio garso įrašą ir pažymą). Taip pat, nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo mokama didelių specialiųjų poreikių lygį atitinkančios šalpos išmoka, tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė nurodė, kad net ir kreipusis į Savivaldybės Socialinės paramos skyrių, jam mokamų išmokų suma galbūt nebūtų pasikeitusi.

III.

13. Pareiškėjas J. A. J. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 63–67) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti visiškai.
14. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai vertino įrodymus, nesivadovavo sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais.
1. Apeliantas teigia, kad jeigu 2012 m. būtų nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, jam būtų priklausę 80 lovadienių, jį gydantis gydytojas šiuos lovadienius pareiškėjui būtų paskyręs, o nenustačius specialiųjų poreikių lygio, jis lovadienių negavo ir dėl to patyrė 11040 Eur turtinę žalą (po 138 Eur už kiekvieną lovadienį). Dėl to prašo priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 11040 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat priteisti 1000 Eur neturtinei žalai, kurią patyrė vaikščiodamas po savivaldos institucijas ginant savo teises, atlyginti. Pažymėtina, kad patikslintame skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2016 m. vasario 29 d. (t. I, b. l. 53) pareiškėjas buvo nurodęs tik 68 lovadienius ir atitinkamai mažesnį žalos dydį – 9384 Eur.
2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog stacionarus (su lovadieniais) ar ambulatorinis gydymas nėra skiriami priklausomai nuo specialiųjų poreikių lygio, šį gydymą pagal poreikį skiria asmenį gydantis gydytojas, todėl galbūt pareiškėjui lovadieniai nebūtų paskirti. Apelianto įsitikinimu, jį gydantis gydytojas šiuos lovadienius jam būtų paskyręs.
3. Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad Tarnybos Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažyma SPP-2 Nr. 0190529, kuria pareiškėjui nuo 2012 m. balandžio 6 d. buvo neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, 2012 metų pavasarį buvo pateikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Šios pažymos pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius 2012 m. balandžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 32188 nuo 2012 m. balandžio 6 d. neterminuotai pareiškėjui skirti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją (sukakus senatvės pensijos amžiaus). Tai, kad šis sprendimas priimtas paminėtos Tarnybos pažymos pagrindu, akivaizdu iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2016 m. vasario 23 d. rašto Nr. A51-13314/16-(3.3.12.2-EM4).
4. Savivaldybės tarnautojai dar 2012 metais turėjo įspėti pareiškėją, jog dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo pagal Tarnybos pažymą Nr. SPP-2 Nr. 0190529 jis turi kreiptis su atskiru prašymu, nes pagal Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 5 punktą savivaldybės įgyvendina neįgaliųjų socialinę integraciją be atskiro neįgaliojo rašytinio prašymo: atsako už neįgaliojo specialiųjų poreikių tenkinimą, sąlygų neįgaliesiems integruotis į bendruomenę sudarymą.
5. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog stacionarus (su lovadieniais) ar ambulatorinis gydymas nėra skiriami priklausomai nuo specialiųjų poreikių lygio, šį gydymą pagal poreikį skiria asmenį gydantis gydytojas, todėl galbūt pareiškėjui lovadieniai nebūtų paskirti.
6. Pirmosios instancijos teismas sprendime aptarė neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijus, tačiau nenurodė, jog pareiškėjo patirtos neturtinės žalos piniginė išraiška yra per didelė ir mažintina.
15. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 77–81) prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjo nurodomos teismo neva netinkamai įvertintos aplinkybės apie tai, kieno pamokytas 2015 metais pareiškėjas kreipėsi į savivaldybę dėl didesnio specialiųjų poreikio lygio nustatymo, arba apie tai, kad pareiškėjas turėjo, bet Savivaldybei įstatymų nustatyta tvarka nepagarsino savo turėtų lūkesčių dėl didesnio specialiųjų poreikių lygio nustatymo 2012 metų pavasarį gavęs Tarnybos pažymą SPP-2 Nr.0190529, negali būti laikomos aplinkybėmis, galinčiomis byloje pagrįsti arba paneigti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam tariamai kilusios žalos atlyginimą, kadangi šios aplinkybės niekaip nesusijusios su atsakovo veiksmų galimo neteisėtumo nustatymu. Pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados visiškai atitinka reikšmės bylai turinčias aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka: teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti jam neva kilusią žalą laikytinas nepagrįstu dėl to, jog byloje esančios reikšmingos aplinkybės ir bylai aktualus teisinis reglamentavimas neįrodo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją veikus neteisėtai (nevykdžius ar netinkamai vykdžius įstatymo jai nustatytas pareigas). Todėl teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
2. Teismo sprendimo priėmimas, vadovaujantis esančiu aktualiu teisiniu reglamentavimu, negali būti laikomas formaliu vien dėl to, jog šis reglamentavimas neatitinka pareiškėjo turėtų lūkesčių. Teismas padarė išvadą, jog 2012 metų pavasarį, t. y. kuomet gavęs Tarnybos pažymą Nr. SPP-2 Nr.0190529 pareiškėjas su ja atvyko į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyrių, siekdamas gauti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, Vilniaus miesto savivaldybės administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), kadangi pareiškėjo kreipimasis į vieną Savivaldybės padalinį dėl konkretaus klausimo (šiuo atveju tikslinės išlaidų kompensacijos skyrimo) nesukuria įstatymu numatytos pareigos veikti kitiems Savivaldybės padaliniams.
3. Taisyklėse neįtvirtinta, jog specialiųjų poreikių lygį savivaldybė asmenims nustato automatiškai, savo iniciatyva. Priešingai, Taisyklių 15 punkte aiškiai nurodyta, kokius veiksmus turi atlikti ir kokius dokumentus savivaldybei privalo pateikti asmuo, pageidaujantis, kad jam būtų nustatytas specialiųjų poreikių lygis. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas į Savivaldybę Taisyklėse nustatyta tvarka, pateikdamas reikiamus dokumentus, būtų kreipęsis 2012 metais, dėl ko atsakovui būtų kilusi pareiga Taisyklių nustatyta tvarka inicijuoti komisijos posėdį ir nustatyti pareiškėjui (peržiūrėti turimą) specialiųjų poreikių lygį. Priežiūros išlaidų tikslinės kompensacijos skyrimas ir specialiųjų poreikių lygio nustatymas (peržiūrėjimas) savo esme yra dvi visiškai skirtingos procedūros, administruojamos skirtinguose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos padaliniuose (tikslinių kompensacijų skyrimo klausimai sprendžiami Socialinių išmokų skyriuje, o specialiųjų poreikių lygio nustatymo klausimai sprendžiami Socialinės paramos skyriuje) bei vadovaujantis skirtingais teisės aktais. Todėl priešingai, nei teigia pareiškėjas, 2012 metais Socialinių išmokų skyriui pateikus Tarnybos pažymą SPP-2 Nr. 0190529, kurios pagrindu pareiškėjui šiame skyriuje buvo skirta tikslinė kompensacija, Socialinės paramos skyrius neturėjo įstatyme numatytos pareigos reaguoti tam tikru būdu ir savo iniciatyva organizuoti šio asmens specialiųjų poreikių lygio peržiūrėjimą.
4. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad 2012 metais Savivaldybė turėjo kokių nors įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose jai numatytų pareigų, kurių neatliko ar atliko netinkamai, dėl ko pareiškėjui kilo jo nurodoma turtinė ir neturtinė žala. Teigdamas, jog 2012 metų pavasarį Socialinių išmokų skyriui pateikus Tarnybos pažymą SPP-2 Nr. 0190529 Savivaldybėje atitinkamai neva turėjo būti atlikti ir visi kiti būtini su šia pažyma susiję veiksmai, pareiškėjas nenurodo, kokiame teisės akte tokia pareiga Savivaldybei yra numatyta. Savivaldybės teritorijoje gyvenančių asmenų teisinis švietimas bei konsultavimas dėl jų turimų medicininių dokumentų – nepriklausomai nuo šių asmenų sveikatos būklės, socialinės padėties ar kitų aplinkybių – nėra Savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento darbuotojų pareiga.
5. Pareiškėjo teikiamas apeliacinis skundas neatitinka jam keliamų reikalavimų, kadangi skunde pareiškėjas nenurodo nė vienos materialiosios ar proceso teisės normos, kurią teismas pažeidė, priimdamas sprendimą, taip pat nepateikia jokių įrodymų, kurie pagristų, kad, priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas nevertino bylai reikšmingų aplinkybių ar veikė itin formaliai. Todėl apeliacinis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 84) prašo bylą spręsti savo nuožiūra Tarnybos atstovui nedalyvaujant, kadangi Tarnyba neturi teisinio suinteresuotumo administracinės bylos baigtimi ir teismo sprendimas neturės jokios įtakos jos teisių ir pareigų apimčiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti dar iki įsigaliojant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kuri atsirado pareiškėjo manymu, iš neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ar neveikimo, nustatant pareiškėjui J. A. J. specialiųjų poreikių lygį, atlyginimo.
19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).
20. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
21. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad, jo manymu, neteisėti atsakovo (Savivaldybės) veiksmai, sukėlę jam turtinę ir neturtinę žalą,  pasireiškė tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 32188 paskyrus pareiškėjui priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją (sukakus senatvės pensijos amžių) (I t., b. l. 61), vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymu jam pateikus Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pažymą SPP-2 Nr. 0190529 apie pareiškėjui nuo 2012 m. balandžio 6 d. neterminuotai nustatytą specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį (I t., b. l. 60–61), savivaldybė jam tuo pačiu nenustatė didelių specialiųjų poreikių lygio.
22. Byloje nustatyta, kad minėta priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija (sukakus senatvės pensijos amžių) pareiškėjui paskirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymu (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. 32188; b. l. 60). Sprendime nėra nurodyta, kad jis priimtas, kaip teigia apeliantas, Tarnybos pažymos SPP-2 Nr. 0190529 pagrindu, nors Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2016 m. vasario 23 d. rašte Nr. A51-13314/16-(3.3.12.2-EM4) ši pažyma ir buvo paminėta.
23. Pagal ginčo metu galiojusį Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 11 straipsnį neįgalūs asmenys sukakę senatvės pensijos amžių turi teisę gauti slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytomis sąlygomis (11 str. 4 p.). Šio įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos šio įstatymo 11 straipsnio 2–4 punktuose nurodytiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis. Pagal šio įstatymo  13 straipsnį neįgaliesiems, sukakusiems senatvės pensijos amžių,  skiriama 0,5 bazinės pensijos dydžio. Šiame įstatyme nėra reikalavimo (sąlygos) nustatyti specialiųjų poreikių lygį skiriant tikslinę kompensaciją.
24. Byloje nustatyta, kad, Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijai 2004 m. lapkričio 15 d. atlikus pareiškėjo invalidumo grupės nustatymo ekspertizę, pareiškėjui neterminuotai buvo nustatyta II invalidumo grupė (II t., b. l. 29, 30), todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius 2012 m. balandžio 23 d. pagrįstai pareiškėjui Sprendimu Nr. 32188 neterminuotai skyrė 0,5 bazinės pensijos dydžio išmoką. Pareigos tuo pačiu metu, kaip teigia apeliantas, nustatyti jam ir specialiųjų poreikių lygį, minėto skyriaus valstybės tarnautojai neturėjo.
25. Kartu pažymėtina, kad specialiųjų poreikių lygis nustatomas, vadovaujantis kitu –Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu, jo 24 straipsniu bei Specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygų bei taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. A1-316, nuostatomis. Pagal šių Taisyklių 14 punktą  asmens specialiųjų poreikių lygį savivaldybėje nustato komisija. Specialiųjų poreikių lygis yra nustatomas vertinant reikalingų specialiosios pagalbos priemonių apimtį. Asmuo, pageidaujantis, kad jam būtų nustatytas specialiųjų poreikių lygis, pagal Taisyklių 15 punktą pats arba jo įgaliotas asmuo turi kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybę ir pateikti nurodytus dokumentus, inter alia (be kita ko), nustatytos formos prašymą.
26. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi į Savivaldybę Taisyklėse nustatyta tvarka, pateikdamas reikiamus dokumentus dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo 2012 metais, taip, kaip kreipėsi 2015 m. liepos 23 d. Byloje taip nėra duomenų, kad pareiškėjas prašė informacijos dėl šios teisės įgyvendinimo savivaldybės tarnautojų, socialinių darbuotojų ir jie jam jo prašomos informacijos nesuteikė.
27. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų, t. y. pripažinti, kad Savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nesant bent vienos iš būtinų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų (šiuo atveju neteisėtų atsakovo veiksmų), Savivaldybei nekyla ir pareiga atlyginti pareiškėjui galbūt jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas savo skunde neteisingai cituoja ir aiškina Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kaip esą reiškiantį, kad savivaldybė be atskiro neįgaliojo rašytinio prašymo atsako už neįgaliojo specialiųjų poreikių tenkinimą. Ginčo metu galiojo ši nuostata: savivaldybė rengia ir įgyvendina savivaldybės neįgaliųjų socialinės integracijos programas, atsako už neįgaliųjų specialiųjų poreikių tenkinimą teikiant bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas, sąlygų neįgaliesiems integruotis į bendruomenę sudarymą, bendradarbiavimą su neįgaliųjų asociacijomis. Taigi šio punkto nuostata – savivaldybė atsako už neįgaliųjų specialiųjų poreikių tenkinimą teikiant bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas –  nereiškia, kad asmenims, kuriems savivaldybėje turi būti sudarytos sąlygos gauti jiems reikalingas paslaugas kartu reiškia, kad neturi būti laikomasi teisės aktais nustatytos tvarkos dėl konkrečių paslaugų teikimų, inter alia, paslaugos gavėjas gali nepaisyti reikalavimo teikti savivaldybei prašymą ir kitus dokumentus, kai šie nustatyti reikalavimai nepažeidžia proporcingumo ir kitų konstitucinių principų.
29. Kiti apelianto skundo argumentai, susiję su žalos dydžio apskaičiavimu, taip pat teisės  gauti konkretų lovadienių skaičių tiesiogiai juos siejant su specialiųjų poreikių lygiu, šiuo atveju nenustačius neteisėtų Vilniaus savivaldybės tarnautojų veiksmų, yra teisiškai nereikšmingi, todėl atskirai nevertintini.
30. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes apeliacinės instancijos teismui nori pateikti savo žodinius paaiškinimus. Jokių kitų aplinkybių, kuriomis grindžia šį savo prašymą, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė.
31. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
32. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė būtinumo administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                      Gintaras Kryževičius

                                                                      Ramutė Ruškytė