Baudžiamoji byla Nr. 1A-191-468/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18206-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

1.1.1.5.2.; 1.1.3.3.; 1.2.25.4.1.;

2.1.15.7.; 2.4.6.5.1.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Jurgitos Mačionytės,

sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei-Jokubaitienei,

dalyvaujant prokurorui Linui Gružui,

nuteistojo A. L. gynėjui advokatui Tomui Jurgelioniui,

nuteistajam  V. A. (V. A.) ir jo gynėjui advokatui Rimantui Prėskieniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato Tomo Jurgelionio bei civilinio atsakovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atstovo Kęstučio Gedvilo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-30 nuosprendžio, kuriuo:

V. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 25 MGL (1 250 Eur) dydžio bauda.

A. L. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 20 MGL (1 000 Eur) dydžio bauda.

Iš V. A. ir ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ solidariai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai priteista 556,75 Eur, Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai – 298,32 Eur turtinės žalos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       V. A. vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: jis, 2020-05-11, apie 14.48 val., Vilniuje, vairuojamu jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „Seat Leon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas vienintele savo judėjimo krypties (duomenys neskelbtini) kelio važiuojamosios dalies eismo juosta nuo (duomenys neskelbtini) kryptimi pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 127 punkto reikalavimą, numatantį, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, t. y., keldamas grėsmę eismo saugumui vairuojamu automobiliu važiavo leistiną maksimalų           40 km/h greitį viršijančiu apie 95,1 km/h greičiu, dėl ko lenkdamas priekyje jo ta pačia kryptimi lėčiau važiuojantį automobilį „Fiat Ducato“, valst. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su lenkiamu automobiliu „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vairuotojas A. L., pažeisdamas KET 101 punkto reikalavimus, neįsitikinęs savo veiksmų saugumu vairuojamą automobilį suko į kairę, į ties (duomenys neskelbtini) esančią teritoriją, kai važiuodamas leistinu maksimaliu 40 km/h greičiu jis būtų turėjęs galimybę išvengti transporto priemonių susidūrimo laiku stabdydamas vairuojamą automobilį „Seat Leon“ ar jo net nestabdydamas, A. L. vairuojamu automobiliu „Fiat Ducato“ spėjus baigti kairiojo posūkio manevrą ir nesudarant realios kliūties išvažiuoti iš kelio važiuojamosios dalies. Šio eismo įvykio metu automobilio „Seat Leon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivei A. A. dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o taip pat buvo apgadintos susidūrusios transporto priemonės. Šiais savo veiksmais V. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.

2.       A. L. vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: jis, 2020-05-11, apie 14.48 val., Vilniuje, vairuojamu UAB „Luminor Lizingas“ nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas vienintele savo judėjimo krypties (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies eismo juosta nuo (duomenys neskelbtini) kryptimi pažeidė KET 101 punkto reikalavimą, numatantį, kad prieš keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, tai yra, prieš keisdamas važiavimo kryptį, jis neįsitikino, kad tai daryti saugu ir jo veiksmai nekliudys kitiems eismo dalyviams, sukdamas į kairę, į ties (duomenys neskelbtini) esančią teritoriją, jis vairuojamu automobiliu įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir sudarydamas kliūtį nepraleido ta pačia kryptimi iš paskos važiavusiai ir jį lenkusiai objektyviai galėjusiai būti pastebėtai transporto priemonei – automobiliui „Seat Leon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas V. A. dėl KET 127 punkto reikalavimo pažeidimo viršijant leistiną maksimalų greitį neturėjo galimybės išvengti įvykio, dėl ko, susidūrus transporto priemonėms, automobilio „Seat Leon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivei A. A. dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o taip pat buvo apgadintos susidūrusios transporto priemonės. Šiais savo veiksmais A. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.       Apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. ir jo gynėjas advokatas T.Jurgelionis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-30 nuosprendį dalyje, kurioje teismas pripažino A. L. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. 

4.       Apeliantų nuomone, A. L. veiksmuose nėra būtinojo atsakomybei pagal BK 281 straipsnio 1 dalį kilti požymio – kaltės. Nurodo, kad net ir esant neatsargiai kaltės formai asmuo turi suprasti, kad daro pavojingą veiką bei kad tai sukels pasekmes, kurių jis arba tikisi lengvabūdiškai išvengti, arba nesitiki apskritai, nors turėjo ir galėjo numatyti jų kilimą. Pažymi, kad A. L. prieš sukdamas į kairę parodė posūkio signalą, pažiūrėjo į galinį vaizdo veidrodėlį, kuriame matė tolumoje ta pačia kryptini važiuojančią transporto priemonę, kuri tuo metu buvo savo eismo juostoje, žinojo, kad šiame kelio ruože maksimaliai leistinas važiavimo greitis yra 40 km/h, tada pažiūrėjo į priekį, tam, kad įsitikintų ar nesukliudys priešpriešais važiuojančioms transporto priemonėms, ir pradėjo posūkį į kairę. 

5.       Nurodo, kad specialisto išvadoje nurodoma, jog automobilis „Seat Leon“, važiavęs 95,1 km/h greičiu, nuo pradėjusio kairį posūkį automobilio „Fiat“ buvo 44 m atstumu, kai saugus atstumas važiuojant tokiu greičiu būtų 79,6 m, specialistas nurodė, kad vairuojant transporto priemonę 95,1 km/h greičiu, toks automobilis per 4 sekundes įveikia 105,6 m. Šios aplinkybės, apeliantų teigimu, sudaro pagrindą teigti, kad tuo metu, kai A. L., parodęs kairį posūkį pažiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį ir tolumoje pamatė ta pačia eismo juosta važiuojančią transporto priemonę, ši transporto priemonė buvo ne mažesniu nei 105,6 m atstumu, t. y. saugiu, todėl A. L. ketinamas atlikti posūkis į kairę negalėjo kelti grėsmės. Atsižvelgiant į tai, A. L. nei galėjo suprasti, kad jo daromas posūkis yra pavojingas, nei numanė, kad jo daromas posūkis gali sukelti pasekmes, kurių būtų tikėjęsis lengvabūdiškai išvengti, nei apskritai turėjo ir galėjo numatyti tokių pasekmių kilimą.

6.       Apeliantai taip pat ginčija eksperimento metu gautų išvadų patikimumą. Nurodo, kad eksperimento metu turi dalyvauti pats įvykyje dalyvavęs ir parodymus duodantis asmuo, nes kiekvieno asmens gebėjimas matyti, girdėti ar suvokti reiškinius yra individualus, taip pat turi būti atkuriamos kuo panašesnės sąlygos, kuriomis vyko tiriamasis įvykis, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje atliktame eksperimente nedalyvavo joks kitas, išskyrus šį dokumentą surašęs, asmuo, procesinis veiksmas buvo atliekamas automobiliu „Opel“, ne automobiliams judant, o automobiliui stovint vietoje, A. L. nebuvo gavęs pranešimo apie atliekamą eksperimentą. Apeliantų vertinimu, šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad ekperimento metu gautos išvados negali būti laikomos tinkamu įrodymu, todėl teismas neturėjo pagrindo vadovautis šiuo dokumentu.

7.       Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad aplinkybė, jog A. L. matė tolumoje „Seat Leon“ automobilį, patvirtina, kad asmeniui buvo objektyvi galimybė pastebėti grėsmę eismo saugumui, pažymi, kad su tokiu teiginiu būtų galima sutikti tik tuo atveju, jei A. L. būtų supratęs, kad automobilis „Seat Leon“ daugiau nei du kartus viršija greitį dėl ko jo ketinamas daryti posūkis į kairę tampa pavojingas eismo saugumui, tačiau byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Apeliantai taip pat nesutinka su teismo išvadomis, kad A. L. po to kai pažiūrėjo į priekį prieš atlikdamas kairiojo posūkio manevrą, dar kartą turėjo įsitikinti, kad įvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą yra saugu. Pažymi, kad nei KET, nei jokiame kitame norminiame akte, nėra nurodyta kiek kartų vairuotojas turi žiūrėti į galinio eismo veidrodėlį, kaip ir nėra nurodyta kokiu periodiškumu tai reikia daryti, tik kad vairuotojas prieš pradėdamas manevrą privalo įsitikinti ar tai daryti saugu, būtent tą ir padarė A. L..

8.       Nurodo, kad teismo išvados, jog A. L. negalėjo tikėtis, kad visi eismo dalyviai laikysis KET, o turėjo vertinti realią situaciją, prieštarauja kasacinio teismo praktikai bei yra priimtos prielaidų pagrindu. Apeliantai vadovaujasi kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, reiškiantis, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-38/2015, 2K-99-511/2017; 2K-95-697/2020). Apeliantų vertinimu, nagrinėjamu atveju A. L. turėjo pagrįstą lūkestį, kad kelio ruože, kuriame yra ribojamas greitis iki maksimaliai leistino 40 km/h, šio ribojimo laikysis ir kiti eismo dalyviai.

9.       Pažymi, kad specialisto išvada nustatyta, kad būtinoji eismo kilimo sąlyga buvo būtent „Seat Leon“ vairuotojo KET pažeidimas, specialistas nurodė, kad jei analogiškoje situacijoje, atsiradus kliūčiai, lenkimo manevrą atliekantis automobilio „Seat Leon“ vairuotojas V. A. būtų važiavęs maksimaliai leistinu 40 km/h greičiu, tai laiku reaguodamas stabdymu į kliūtį jis būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo, nes tiesiog neprivažiuotų iki A. L. vairuojamo automobilio „Fiat Ducato“. 

10.       Apeliaciniu skundu civilinio atsakovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atstovas K.Gedvilas prašo pripažinti, kad ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir nuteistojo V. A. solidarioji atsakomybė negalima ir priteistiną žalos dydį proporcingai padalinti atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį, iš ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ priteisiant tik 25 proc. padarytos žalos.

11.       Nurodo, kad apylinkės teismas konstatavo, jog nusikalstamą veiką A. L. padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, o V. A. dėl nusikalstamo pasitikėjimo, skirdamas bausmes teismas taip pat akcentavo, kad A. L. padaryta veika ir kaltės laipsnis mažiau pavojingi, nei V. A.. Atstovas pažymi, jog ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ šioje byloje civiliniu atsakovu įtrauktas ne delikto (nusikaltimo), o draudimo sutarties pagrindu, todėl sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo šiuo atveju aktualios ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos, bet ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatos. Vadovaujantis šio įstatymo 19 straipsnio 9 dalimi, jeigu už padarytą žalą yra atsakingi keli asmenys, atitinkami draudikai ir Biuras moka išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui proporcingai atsakingo už padarytą žalą asmens kaltei.

12.       Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ nėra atsakingas už A. L. padarytą nusikaltimą, o tik už nusikaitimu padarytos žalos atlyginimą draudimo sutarties pagrindu, bei į tai, kad žalos atlyginimui draudimo sutarties pagrindu šiuo atveju taikytinas TPVCAPDĮ, ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir kito nuteistojo V. A. solidarioji atsakomybė negalima. Atstovo vertinimu, įvertinus tai, kad V. A. padarytas kelių eismo saugumo pažeidimas yra ženkliai pavojingesnis, jo nusikalstama veika kvalifikuota kaip padaryta dėl nusikalstamo nepasitikėjimo, o A. L. dėl nusikalstamo nerūpestingumo, iš ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ civiliniams ieškovams turėtų būti priteisiama ne daugiau kaip 25 proc. jiems padarytos žalos.

13.       Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

14.       Teismo posėdžio metu nuteistojo A. L. gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis V. A. ir  jo gynėjas, prokuroras prašė skundus atmesti  

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. L. ir jo gynėjo bei civilinio atsakovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atstovo apeliaciniai skundai tenkinami

15.       Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis A. L. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka su A. L. atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, jų manymu, nuteistasis atlikdamas posūkio manevrą neturėjo ir negalėjo numatyti, kad tuo metu kitas vairuotojas V. A. nesilaikydamas KET viršys leistiną greitį ir atliks lenkimo manevrą, sukdamas į kairę A. L. manė, kad tai daryti saugu, t. y. kad byloje yra nenustatyta jo neatsargi kaltė. Apeliantai taip pat pabrėžia, kad specialisto išvada nustatyta, jog būtinoji eismo kilimo sąlyga buvo būtent V. A., o ne A. L. KET pažeidimas. Civilinio atsakovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atstovas apeliaciniu skundu ginčija apylinkės teismo sprendimą priteisti turtinę žalą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai solidariai iš nuteistojo V. A. ir draudimo bendrovės, nurodo, kad žala turėjo būti priteisiama proporcingai atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį.

16.       Teisėjų kolegija, patikrinusi nuteistojo A. L. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai ištyrė byloje surinktus duomenis, susijusius su priežastiniu ryšiu dėl eismo įvykio kilimo, todėl nepagrįstai konstatavo, jog eismo įvykį sukėlė abu nuteistieji. Dėl paminėtų aplinkybių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis A. L. atžvilgiu yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

17.       BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pripažindamas asmenį kaltu padarius BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiką teismas privalo nustatyti šios veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

18.       Bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto ar bet kurias teisės klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006-03-28, 2007-10-24, 2008-01-24 nutarimai). Apeliacinės instancijos teismo paskirtis užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, todėl apeliacinės instancijos teismas, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais.

Dėl A. L. veiksmų vertinimo

19.       Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, jog nagrinėjant bylas, susijusias su kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimais, būtina tiksliai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, kitas aplinkybes, taip pat, kokie KET pažeidimai buvo padaryti, kurie eismo dalyviai pažeidė taisykles ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas apima du aspektus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reiškia atsakymą į klausimą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina sąlyga padariniams kilti, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas – tai konstatavimas, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis) ar atsitiktinis.

20.       Kaltininko veika laikoma susijusi priežastiniu ryšiu su pasekmėmis tada, kai jam laikantis KET reikalavimų, o kitiems dalyviams jas pažeidus, eismo įvykis neįvyktų. Neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Toks vertinimas galimas, kai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina eismo įvykio kilimo sąlyga (kartais ji įvardijama kaip pagrindinė ar dėsninga sąlyga), o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas. Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize. 

21.       Šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjama situacija, kai abu eismo dalyviai pažeidė KET. A. L. pažeidė KET 101 punkto reikalavimus, t. y. prieš keisdamas važiavimo kryptį neįsitikino, kad tai daryti saugu ir jo veiksmai nekliudys kitiems eismo dalyviams, sukdamas į kairę įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir sudarydamas kliūtį nepraleido ta pačia kryptimi iš paskos važiavusio ir jį lenkusio V. A. vairuojamo automobilio. V. A. pažeidė KET 127 punkto reikalavimus, t. y. važiavo leistiną maksimalų 40 km/h greitį viršijančiu apie 95,1 km/h greičiu, dėl ko lenkdamas priekyje jo ta pačia kryptimi lėčiau važiuojantį A. L. vairuojamą automobilį įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su lenkiamu automobiliu. Taigi, šioje byloje būtina įvertinti abiejų eismo dalyvių pažeidimų reikšmę pasekmių atsiradimui.

22.       Šioje baudžiamojoje byloje yra dviejų pusių parodymai, t. y. nuteistojo A. L. – iš vienos pusės ir kito nuteistojo V. A. bei su juo važiavusios jo sutuoktinės nukentėjusiosios A. A. parodymai, kurie iš esmės yra priešingi ir skirtingi. A. L. teismo posėdyje paaiškino, kad prieš sukdamas į kairę pažiūrėjo į šoninį veidrodėlį, į kelią, į priekį, į galą, matė, kad niekam nesudarys kliūties, įsitikino, kad tai daryti yra saugu, matė eismo dalyvius, bet saugiu atstumu, priešpriešinėje eismo juostoje nieko nebuvo, automobilį „Seat“ matė tokiu atstumu, kad galėtų spėti pasukti, jis važiavo jam iš galo ta pačia kryptimi, toli nuo jo, nuo pažiūrėjimo iki posūkio manevro praėjo gal 4 sekundės. V. A. teismo posėdžio metu paaiškino, kad pasivijo „Fiatą“, autobusiukas važiavo lėtai, nusprendė jį lenkti, įjungė posūkio signalą, susilygino su juo ir pajuto smūgį į automobilio dešinę pusę, koks buvo greitis, kai pasivijo autobusiuką, nežino, bet greitis didėjo, galėjo būti 70 km/val. Apklausta kaip nukentėjusioji A. A. teismo posėdyje paaiškino, kad jie važiavo paskui autobusiuką, pasivijo jį, pavažiavo paskui jį, suprato, kad jis nesuks, vyras nutarė jį aplenkti, ji lenkimo metu pamatė, kad tas automobilis suka.

23.       Tuo metu kai įvyko įvykis kitų nešališkų eismo dalyvių, kurie galėtų tiksliai nurodyti susidūrimo aplinkybes, kelyje nebuvo, eismo įvykio mechanizmas buvo nustatytas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020-09-23 specialistų išvada Nr. 11-1793 (20), iš kurios matyti, kad atlikus autotechninį tyrimą nustatyta, jog V. A. vairuojamas automobilis „Seat“ prieš pat susidūrimą važiavo apie 95,1 km/h, kai maksimalus leistinas greitis buvo 40 km/h, jei analogiškoje situacijoje automobilio „Seat“ vairuotojas būtų važiavęs maksimaliu leistinu 40 km/h greičiu, tai laiku reaguodamas stabdymu į kliūtį jis turėtų techninę galimybę išvengti susidūrimo, taip pat turėtų techninę galimybę išvengti susidūrimo net nestabdydamas, nes tokiu atveju dar nepasiekus susidūrimo vietos, automobilio „Fiat Ducato“ vairuotojas būtų atlikęs posūkio manevrą ir nesudarydamas kliūties pirmas išvažiavęs iš kelio važiuojamosios dalies.

24.       Specialistai išvadoje nurodė, kad techniniu požiūriu V. A. veiksmai viršijant greitį buvo nepriimtini ir sąlygojo eismo įvykio kilimą, tuo tarpu A. L. vairuojamo automobilio „Fiat Ducato“ veiksmai, kai jis sukdamas į kairę jis išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir judėjo skersai jos sudarydamas kliūtį jį lenkiančiai transporto priemonei, techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (t. 1, b. l. 62-70). Apklaustas kaip specialistas V.Leipus teismo posėdyje paaiškino, kad iš esmės kliūtis automobilio „Seat“ judėjimui susidarė dėl per didelio važiavimo greičio, t. y. automobilis pernelyg greitai priartėjo, o automobilis „Fiat Ducato“ nespėjo baigti kairiojo posūkio manevro. Specialistas paaiškino, kad jeigu automobilis „Seat“ važiuotu leistinu greičiu, automobilio „Fiat“ vairuotojas pradėtų ir užbaigtų posūkio manevrą, situacija net nesusidarytų, jis netaptų kliūtimi tam iš paskos važiuojančiam automobiliui.

25.       Apylinkės teismas šių duomenų pagrindu konstatavo, kad eismo įvykis kilo dėl abiejų vairuotojų netinkamų veiksmų, vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti, kad A. L. veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su A. A. kilusiais padariniais. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo pažeidimas yra būtina padarinių kilimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimą, ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013). Nors nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, tačiau priežastinį ryšį konstatuoja teismas. Ekspertai, pateikdami ekspertizės aktus, eismo įvykį, eismo dalyvių veiksmus vertina techniniu požiūriu, tačiau priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu. 

26.       Kaip jau minėta, byloje neabejotinai nustatyta, kad V. A. važiavo daugiau nei du kartus viršydamas leistiną greitį, specialisto išvada ir jo paaiškinimais teisme konstatuota, kad jo veiksmai sąlygojo eismo įvykio kilimą ir jei jis nebūtų padaręs šio KET pažeidimo, t. y. būtų važiavęs leistinu greičių, susidūrimas neįvyktų. Atsižvelgiant į šiuos bylos duomenis darytina išvada, kad būtent V. A. padaryta veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, nes jei jis nebūtų viršijęs leistino greičio, eismo įvykis nebūtų įvykęs, nes jis būtų turėjęs techninę galimybę sustabdyti automobilį iki susidūrimo vietos ir išvengti susidūrimo. Nors A. L. padarytas KET reikalavimų pažeidimas ir buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, tačiau jo veiksmai iš viso nebūtų sukėlę eismo įvykio, jei V. A. nebūtų daugiau nei du kartus viršijęs leistino greičio ir atlikęs lenkimo manevrą neįsitikinęs, kad jį užbaigti bus įmanoma, t. y. priekyje važiuojantis automobilis neatliks posūkio į kairę.

27.       BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma (BK 281 straipsnio 7 dalis), t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog vairuojantis transporto priemonę asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad toks asmuo netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams. Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai.

28.       Sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma: kitų eismo dalyvių veiksmai, oro sąlygos ir temperatūra, kelio ypatumai, matomumas, taip pat asmeninės jo savybės: fizinė būsena, profesinė ir gyvenimiška patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės. Vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes (pavyzdžiui, pėsčiojo pasirodymas važiuojamojoje kelio dalyje, kliūties, apribojančios matomumą, atsiradimas). Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus (ar kito eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti), kaltininko asmenines savybes (ar konkrečioje situacijoje iš vairuotojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, ar jo veiksmai buvo adekvatūs kilusiam pavojui, ar jis turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių) ir kitas bylos aplinkybes.

29.       Pažymėtina ir tai, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Todėl teismų praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys, kad net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan.). 

30.       Apylinkės teisme skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nuteistojo A. L. kaltė šiuo atveju pasireiškia nusikalstamu nerūpestingumu, kadangi jis nesuprato, kad atlikdamas kairio posūkio manevrą kelia grėsmę eismo saugumui, t. y. kad dėl išvažiavimo į priešpriešinio eismo juostą gali kilti susidūrimas su lenkiančiu automobiliu „Seat Leon“, kurio metu gali būti apgadinti automobiliai, bet padaryta žala sveikatai, tačiau turėjo ir galėjo tai suprasti, bei numatyti tokias pasekmes. Tuo tarpu, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios teismo išvados yra priimtos prielaidų pagrindu. Teismo manymu, šioje byloje surinkta pakankamai objektyvių duomenų, jog A. L. suko į kairę pagrįstai manydamas, kad tai daryti saugu, kad atstumas nuo jo iki paskui važiuojančio „Seat“ yra didelis, kad jis nenumatė, jog V. A. daugiau nei du kartus viršija greitį, nematė kaip automobilis pradėjo lenkimo manevrą, tai suprato tik susidūrimo metu. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, A. L. matydamas V. A. vairuojamą automobilį važiuojantį už savęs, turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, kad kitas eismo dalyvis nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui. 

31.       Sutiktina su nuteistojo A. L. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad joks teisės aktas nenumato kiek kartų vairuotojas turi apsižvalgyti prieš atlikdamas sukimo manevrą, KET yra numatyta bendrojo pobūdžio taisyklė, numatanti eismo dalyviams pareigą laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui (KET 9 punktas). Taigi, kiekvienu atveju, situaciją būtina vertinti individualiai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes bei priimti atitinkamą sprendimą. Šiuo atveju, išanalizavus bylos medžiagą nustatyta, jog A. L., būdamas atidus ir rūpestingas vairuotojas, ėmėsi pakankamų veiksmų, siekdamas įsitikinti manevro saugumu,  atliko visus būtinus veiksmus, prieš padarydamas posūkį į kairę, matė artėjantį automobilį, įvertino, kad atstumas yra pakankamas posūkiui atlikti, nurodė, kad nematė, jog ,,Seat“ automobilio vairuotojas būtų rodęs ženklus, t. y. posūkio signalą, kuris reikštų, jog jį lenkia, todėl atliko posūkį. Teismas pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už padarytus veiksmus kyla tik tuo atveju, kai yra įstatyme numatytas pagrindas reikalauti iš asmens atitinkamo elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis), tuo tarpu nagrinėjamu atveju A. L. kaltė yra neįrodyta.

Dėl ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atstovo apeliacinio skundo

32.       Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. 

33.       Bylos nagrinėjimo metu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš kaltojo asmens 556,75 Eur žalos atlyginimą, patirtą nukentėjusiajai A. A. išmokėjus socialinio draudimo išmoką (t. 1, b. l. 100-112), Vilniaus teritorinė ligonių kasa byloje pareiškė civilinį ieškinį prašydama priteisti 298,32 Eur žalos atlyginimą, kadangi dėl sužalojimo A. A. buvo teikiamos iš ligonių kasų apmokamos gydymo paslaugos (t. 1, b. l. 120-124). Skundžiamu nuosprendžiu dėl nukentėjusiosios A. A. sužalojimo kaltais buvo pripažinti abu transporto priemonių vairuotojai – tiek V. A., tiek A. L.. Kadangi A. L. buvo apsidraudęs savo civilinę atsakomybę, o V. A. – ne, civiliniai ieškiniai tenkinti solidariai iš V. A. ir draudiko ADB „Compensa Vienna Insurance Group“. 

34.       Atsižvelgiant į tai, kad šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. L. yra išteisinamas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o dėl eismo įvykio kilimo, tuo pačiu ir A. A. sveikatos sutrikdymo, kaltu pripažintas V. A., todėl civilinių ieškovų patirta turtinė žala priteisiama tik iš šio nuteistojo.

35.       Teismui 2022-03-03 buvo pateikta pažyma dėl 46,67 Eur išieškojimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje, pastarąjį atstovaujant gynėjui Rimantui Prėskieniui. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Ši byla buvo nagrinėjam pagal kito nuteistojo ir civilinio atsakovo atstovo skundą ir iš esmės abu skundai patenkinti, nuteistajam V. A. gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ė :

nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato Tomo Jurgelionio bei civilinio atsakovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atstovo Kęstučio Gedvilo apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-30 nuosprendžio dalį, kuria A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos 281 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti toje dalyje naują nuosprendį:

A. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš V. A. ir ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ solidariai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai priteista 556,75 Eur, Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai – 298,32 Eur turtinės žalos ir šią sumą priteisti iš V. A..

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-30 nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

              Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl išlaidų priteisimo – atmesti.

Teisėjai                                                                     Audrius Cininas

Daiva Kazlauskienė

Jurgita Mačionytė