Civilinė byla Nr. e2A-1354-555/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06744-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.1.5; 2.6.10.9; 2.6.37; 3.3.1.18.3

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 11 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Izoldos Nėnienės, Mindaugo Šimonio ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DG ir Ko“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2233-962/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DG ir Ko” ieškinį atsakovams viešajai įstaigai Kauno miesto poliklinika, P. K., trečiajam asmeniui V. O., dėl neteisėtais veiksmais sukeltų nuostolių atlyginimo, įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „DG ir Ko“ prašo priteisti solidariai iš atsakovų VšĮ Kauno miesto poliklinikos ir P. K. 10 330,00 Eur nuostolius, atsiradusius nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 27 d. ir įpareigoti atsakovę VšĮ Kauno Šilainių polikliniką toliau vykdyti 2012 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti penkių procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad ji su atsakove VšĮ Kauno miesto poliklinika (buvusi VšĮ Kauno Šilainių poliklinika) 2012 m. liepos 9 d. sudarė Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią šalys susitarė veikti bendrai ir įrengti naują, modernų aukščiausios kokybės reikalavimus atitinkantį Diagnostikos centrą, turintį modernią įrangą, atlygintinai teikti paslaugas tretiesiems asmenims bei sutartyje nustatyta tvarka padalinti iš Diagnostikos centro teikiamų paslaugų gautą pelną. Pagal Sutarties 3.4.2.1. punktą, bendrajai jungtinei veiklai vykdyti ieškovė kaip savo įnašą skyrė ir perdavė paslaugoms teikti reikalingą 1,4 mln. Eur (4,85 mln. Lt) vertės įrangą, atliko jos sumontavimo darbus, o 2016 m. gegužės 18 d. susitarimu prie 2012 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties papildomai į jungtinę veiklą įnešė 176 000,00 Eur (su PVM) vertės įrangą (keturi skaitmeninio vaizdo detektoriai ir trys programinės įrangos komplektai). Įrangai įsigyti ieškovė buvo paėmusi paskolą bei kreditą, kuriuos ji privalo grąžinti bei sumokėti palūkanas savo sąskaita. Tuo tarpu atsakovė Kauno miesto poliklinika nėra prisiėmusi jokių finansinių įsipareigojimų dėl minėtos sutarties vykdymo, nors ieškovės įnašu buvo pagerinta atsakovės infrastruktūra, praplėstas jos teikiamų paslaugų mastas, atsakovė naudojasi ieškovės turtu, teikiant naujas medicinines paslaugas, o naudojant įrangą, buvo gaunamos pajamos, iš kurių buvo dengiamos atsakovės patirtos išlaidos, apmokama komunalinės paslaugos, mokami atlyginimai ir pan. (Sutarties 8.1.1. p.). Atsakovė po visų išlaidų apmokėjimo kas mėnesį gaudavo penkių procentų pelną (Sutarties 8.6. p.), kas per metus preliminariai siekė virš 10 000,00 Eur. Atsakovė kas mėnesį ieškovei pateikdavo savo pajamų ir išlaidų ataskaitas, kuriose nurodydavo gautų pajamų, sąnaudų bei pelno sumas, o ieškovė šių ataskaitų pagrindu išrašydavo sąskaitas faktūras, kurias atsakovė visada apmokėdavo. Paskutinį apmokėjimą pagal sutartį atsakovė atliko 2017 m. vasario 28 d. Atsakovė 2017 m. kovo 7 d. raštu Nr. 2-4-109 informavo, kad sustabdo Jungtinės veiklos sutarčių vykdymą, kadangi toks sutarčių vykdymas prieštarauja Kauno miesto savivaldybės valiai ir imperatyvioms įstatymo normoms.

3.       Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2018 m. spalio 11 d. nutartimi palikus žemesnės instancijos sprendimą ir nutartį, kuriais 2012 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis pripažinta negaliojančia ex nunc (lot. nuo dabar; ateityje), nepakeistus, ieškovė atsisakė reikalavimo įpareigoti atsakovę toliau vykdyti Jungtinės veiklos sutartį.

4.       Atsakovė VšĮ Kauno miesto poliklinika su ieškiniu nesutiko, prašė ieškovei skirti 5 000,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, iki 50 procentų iš šios baudos skiriant atsakovui P. K.. Atsakovė nurodė, kad ji panaudos teise naudojasi pastatu-gydymo įstaiga, esančia (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso poliklinikos steigėjai, Kauno miesto savivaldybei. Poliklinika ir ieškovė 2012 m. balandžio 20 d. ir 2012 m. liepos 9 d. sudarė jungtinės veiklos sutartis, kurių pagrindu Kauno miesto savivaldybei priklausančios ginčo patalpos perduotos naudotis ieškovei, kaip poliklinikos įnašas į jungtinę veiklą. Minėtų jungtinės veiklos sutarčių pagrindu ieškovė Kauno miesto savivaldybei priklausančiose ir poliklinikai panaudos teise perduotose patalpose vykdė komercinę veiklą, iš kurios beveik visa gauta nauda (95 procentai) buvo perduodama ieškovei, t. y. ieškovė naudojosi poliklinikos bei Kauno miesto savivaldybės resursais savo (privatiems) interesams tenkinti. Tokių sutarčių sudarymui ir savivaldybės turto įnešimu į jungtinę veiklą Kauno miesto savivaldybė niekada nesutiko, prieštaravo raštu. Nepaisant aiškiai išreikštos Kauno miesto savivaldybės valios, ankstesnis poliklinikos administracijos vadovas V. O. poliklinikos vardu sudarė jam žinomai neteisėtą (niekinį) sandorį, t. y. perdavė Kauno miesto savivaldybės turtą – patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), naudoti ieškovei, kaip poliklinikos įnašą. Ieškovė yra tuometinio poliklinikos vadovo, V. O. sūnaus, G. O., atstovaujama bendrovė (šeimos verslas), o Jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta V. O. asmeniniams interesams tenkinti. 2016 m. rugsėjo 30 d. nutrūko poliklinikos vadovo V. O. įgaliojimai, naujuoju poliklinikos vadovu paskirtas atsakovas P. K., taip pat buvo peržiūrėti poliklinikos veiklos dokumentai ir imtasi veiksmų neteisėtam Kauno miesto savivaldybės turto naudojimui nutraukti: 2017 m. kovo 7 d. pranešimu ir 2017 m. kovo 15 d. raštu poliklinika informavimo ieškovę apie tai, jog jungtinės veiklos sutarčių vykdymas yra sustabdomas, Kauno miesto savivaldybė kreipėsi į teismą dėl jungtinės veiklos sutarčių pripažinimo niekinėmis bei negaliojančiomis, ieškovės užimtų patalpų grąžinimo poliklinikai. Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu, c/b Nr. e2-10096-877/2017, Kauno miesto savivaldybės ieškinį tenkino – jungtinės veiklos sutartis pripažino niekinėmis, įpareigojo ieškovę grąžinti poliklinikai neteisėtai užimtas patalpas. Kauno apygardos teismas 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi, c/b Nr. e2A-677-480/2018, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi, c/b Nr. e3K-3-356-695/2018, minėtus teismų procesinius sprendimus paliko nepakeistus ir konstatavo, jog Jungtinės veiklos sutartys, pagal kurias ieškovė naudojosi savivaldybės turtu, prieštarauja imperatyvioms Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio nuostatoms, todėl yra niekinės; pripažinus jungtinės veiklos sutartis niekinėmis ir taikant restituciją, ieškovė įpareigota atsiimti įrangą ir atlaisvinti patalpas; jokie piniginiai mokėjimai tarp šalių nenumatyti (restitucija ekvivalentu pinigais netaikyta). Atsakovė teigė, kad ieškovė reikalavimą priteisti iš poliklinikos negautas pajamas šiuo atveju kildina iš niekinio sandorio (jungtinės veiklos sutarties). Ieškovė atliko neteisėtus veiksmus, todėl toks ieškinio tenkinimas reikštų ieškovės naudą iš jos pačios neteisėtų veiksmų. P. K. nėra tinkamas atsakovas šioje civilinėje byloje, nes juridinis asmuo, būdamas savarankiškas civilinės teisės subjektas, ūkinėje komercinėje veikloje dalyvauja veikdamas per savo organus.

5.       Atsakovas P. K. su ieškiniu nesutiko ir nurodė analogiškas, kaip atsakovė VšĮ Kauno miesto poliklinika, aplinkybes.

6.       Trečiasis asmuo V. O. prašė ieškinį tenkinti ir nurodė, kad sudarant ginčo sutartį jis buvo tuo metu VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos direktorius, ją pasirašė. Sutartyje buvo įtvirtinti nutraukimo pagrindai. Savivaldybei sutartis nepatiko, be argumentų nusprendė nutraukti. Bet sutartis buvo reali, vykdoma, nešė naudą, pajamas, neaišku, kodėl savivaldybei nepatiko. Veiklos sustabdymas buvo be jokių argumentų. Aukščiausiasis teismas padėjo galutinį tašką, nurodė, kada įsigaliojo sutarties nutraukimas. Iki to laiko – ar patiko šalims ar nepatiko, turėjo būti vykdoma. Neįrodyta, kad sudarant Jungtinės veiklos sutartį buvo pasinaudota kokiais nors ryšiais, jis nėra nesusijęs. Per metus tam kabinete buvo atliekama 2-3 tūkstančiai magnetinio rezonanso tyrimų.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė; priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio, dalyje dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę VšĮ Kauno miesto poliklinika toliau vykdyti 2012 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), ir šioje dalyje civilinę bylą Nr. e2-2233-962/2019 nutraukė; iš ieškovės atsakovei priteisė 3 242,80 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir valstybės naudai priteisė 18,15 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

8.       Teismas nurodė, kad byloje nustatytas turintis prejudicinę reikšmę faktas, jog ginčo sutartis, kurios pagrindu pareikštas reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą, yra niekinė, t. y. šalių sudaryta 2012 m. liepos 9 d. jungtinės veiklos sutartis, nepriklausomai nuo teismo sprendimo priėmimo fakto ar momento, prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms ir buvo neteisėta bei niekinė. Būtent ankstesniais įsiteisėjusiais teismų sprendimais 2012 m. liepos 9 d. jungtinės veiklos sutartis pripažinta imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis ir dėl to niekinis sandoris, tuo tarpu restitucija taikyta nuo sprendimo įsiteisėjimo momento. 

9.       Teismas taip pat nurodė, kad ginčo Jungtinės veiklos sutartis, nors ir buvo sudaryta, nesilaikant imperatyvių įstatymo reikalavimų, vis dėlto tam tikrą laiko tarpą sukėlė tas pasekmes, kurių šalys siekė ir neįmanoma paneigti šių paslaugų teikimo fakto, dėl to konstatuotas sandorio negaliojimas ex nunc, tačiau tai nesudaro pagrindo reikalauti negautų pajamų pagal niekine pripažintą sutartį, kuri nuo jos nutraukimo momento nebuvo vykdoma.

10.       Teismas nustatė, kad po sutarties nutraukimo, paslaugos nebuvo teikiamos, o ieškovė prašo nuostolių atlyginimo juos skaičiuodama kaip negautas pajamas, atsižvelgiant į pajamų, gautų už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. sausio 31 d., vidurkį. Teismas pažymėjo, kad sandorį pripažinus negaliojančiu, nė viena jo šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita, o ieškovės reikalavimą iš atsakovės priteisti nuostolių atlyginimą, kvalifikavo kaip reikalavimą išspręsti niekinio sandorio padarinių klausimą. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo sutartis nebuvo vykdoma nuo jos nutraukimo momento, atsakovė-poliklinika negavo jokių lėšų, susijusių su Jungtinės veiklos sutarties vykdymu, todėl nebuvo pagrindo atsakovę laikyti nepagrįstai praturtėjus ieškovės sąskaita.

11.       Teismas pažymėjo, kad visas atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas ieškovė kildina iš atsakovų veiksmų, sustabdant 2012 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos sutarties vykdymą, tačiau ši sutartis yra niekinė, t. y. teisiškai neegzistuojanti. Taigi, jos pagrindo nėra ir negalėjo būti sukurtos atitinkamos prievolės, kurias atsakovė būtų privalėjusi vykdyti ir, už kurių nevykdymą atsakovei galėtų būti reiškiami tam tikri reikalavimai, t. y. nesant pačios prievolės, negali būti ir jos pažeidimo – neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Be to, neteisėtais veiksmais negali būti traktuojamas atsakovės atsisakymas toliau vykdyti neteisėtą (niekinį) sandorį, kurio pagrindu ieškovės interesams tenkinti būtų naudojamas savivaldybės (viešajam interesui tenkinti skirtas) turtas.

12.       Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti esant ir kitą civilinės atsakomybės sąlygą – žalą (negautų pajamų forma). Minėtos sąlygos žalai negautų pajamų forma konstatuoti neegzistuoja, kadangi ieškovė negalėjo turėti pagrįsto, teisėto bei įstatymu saugotino lūkesčio gauti pajamas iš niekinio sandorio, kadangi toks sandoris teisiškai neegzistuoja ir niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų; niekinį sandorį sudaranti ieškovė veikė laisva valia ir sandorį sudarė savo rizika. Šios rizikos ieškovė negali perkelti atsakovei ar kitiems subjektams išaiškėjus sandorio neteisėtumui bei nutraukus jo vykdymą; atsakovės veiksmai sustabdant niekinio bei neteisėto sandorio (jungtinės veiklos sutarties) vykdymą, t. y. užkertant kelią teisės aktų pažeidimui, negali būti laikomi neteisėtais. Teismas laikė, kad sąmoningai neteisėtą sandorį sudariusi ieškovė nepatyrė žalos (negautų pajamų forma) CK 6.249 straipsnio prasme.

13.       Teismas nurodė ir tai, kad bet kokie ieškovės praradimai ar netektys, susiję su pačios ieškovės sudarytu niekiniu sandoriu ir (arba) jo vykdymu, yra pačios ieškovės neteisėtų veiksmų rezultatas, kuris negali būti perkeltas atsakovei, todėl padarė išvadą, kad šioje situacijoje neegzistuoja ir priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlyga.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „DG ir Ko“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Ieškovė ieškinį prareiškė dėl to, kad atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai nuo 2017 m. kovo 8 d. atsisakė vykdyti 2012 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos sutartį ir, pažeisdama CK teisės normas, reglamentuojančias prievolės vykdymo sustabdymo sąlygas, nepagrįstai sustabdė minėtos sutarties vykdymą. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo klausimo jai pasinaudojant prievolės vykdymo sustabdymo institutu, taip pat nevertino, ar atsakovės prievolės vykdymo sustabdymas atitiko CK įtvirtintus sustabdymo pagrindus.

1.2.       Atsakovė nepagrįstai ir nesant sustabdymo pagrindų sustabdė ginčo sutartį. Jei atsakovė manė, kad ginčo sutarties vykdymas yra negalimas dėl jos prieštaravimo imperatyvios teisės normoms, ji turėjo pasirinkti kitokį teisės reikalavimus atitinkantį savo teisių gynimo būdą, t. y. pasinaudoti ne sutarties vykdymo sustabdymo teise, o sutarties nutraukimo teise.

1.3.       Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčo Jungtinės veiklos sutarčiai esant niekine, atsakovės atžvilgiu negalėjo būti sukurtos atitinkamos prievolės, kvestionavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-356-695/2018. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai pasisakęs dėl ginčo sutarties negaliojimo momento, t. y., kad CK 1.95 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pripažinto sandorio negaliojimo momentą negalima suprasti niekaip kitaip, nei laikant jį Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties įsiteisėjimo diena. Taigi, esant galiojančiai sutarčiai atsakovės veiksmai, pasireiškę pastarosios sutarties vykdymo sustabdymu, yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl jos atžvilgiu turi būti taikoma civilinė atsakomybė.

1.4.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti ir esant kitą civilinės atsakomybės taikymo sąlygą – žalą (negautų pajamų forma). Šioje byloje nebuvo dėl ginčo sutarties sudarymo aplinkybių, jos šalių tikrųjų tikslų, juo labiau tai, ar sandoris buvo sudarytas sąmoningai, žinant, kad jis neteisėtas. Byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio ieškovės nesąžiningumą ir sąmoningą siekį sudaryti neteisėtą sandorį, tačiau, priešingai, ankstesnių teismų priimtais sprendimais aplinkybė, kad ieškovė sąmoningai sudarė neteisėtą sandorį nėra nei nustatyta, nei įrodyta.

1.5.       Neteisėtą sandorį sudarė abi ginčo šalys, taigi abi šalys yra atsakingos už tokio pripažinto negaliojančio sandorio atsiradusias neigiamas pasekmes, o ne išimtinai, kaip tą sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė. Be to, ieškovės patirti nuostoliai (negautos pajamos) atitinka ir kasacinio teismo suformuotos kriterijus: pajamos numatytos gauti iš anksto, t. y. sudarant sutartį; ieškovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo; ginčo sutartis buvo sudaryta tikslu gauti pajamas, atliktos investicijos; ieškovė negavo pajamų dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, sustabdžius ginčo sutarties vykdymą.

1.6.       Pirmosios instancijos teismas padarė materialinės bei procesinės teisės normų pažeidimą iš ieškovės neteisingai priteisdamas 3 242,80 Eur teisinės pagalbos išlaidų, t. y. priteistas bylinėjimosi išlaidų dydis neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacinių dydžių. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė nei į tai, kad dalį teisinių paslaugų atsakovei suteikė advokato padėjėjas, nei į tai, kad dalis pagal suteiktų teisinių paslaugų ataskaitas priteistos sumos viršija patvirtintų maksimalius dydžius. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ir nepagrįstai iš ieškovės atsakovei priteisė 612,64 Eur bylinėjimosi išlaidas.

15.       Atsakovė VšĮ Kauno miesto poliklinika ir atsakovas P. K. pateikė teismui atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi argumentai:

2.1.       Ieškovės reikalavimas grindžiamas niekiniu sandoriu, todėl negali būti tenkinamas, t. y. ginčo sutartis teisiškai neegzistavo: atsakovė-poliklinika neturėjo pareigos jos vykdyti, o ieškovė – neturėjo ir neturi teisės reikalauti jos vykdymo. Atitinkamai, sustabdžiusi ar nutraukusi niekinio sandorio vykdymą atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, o ieškovė neįgijo reikalavimo teisės į atsakovę, kadangi nebuvo pačios prievolės, kurią būtų galima pažeisti.

2.2.       Niekinio sandorio faktas konstatuotas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, o šią aplinkybę nustatęs bei įvertinęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę ir pagrįstai, kaip teisiškai nereikšmingų, nevertino ieškovės argumentų dėl tariamo prievolės vykdymo sustabdymo pagrindų nebuvimo.

2.3.       Apeliacinis skundas grindžiamas ydingomis kasacinio teismo priimto procesinio sprendimo interpretacijomis. Ieškovė nepagrįstai sutapatina sandorio teisėtumo bei restitucijos taikymo klausimus, t. y. nepagrįstai teigia, jog ginčo sandoris neteisėtu bei nevykdytinu tapo tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Ieškovės akcentuojama kasacinio teismo nutartis ne tik nepatvirtina ieškovės reikalavimo teisės, tačiau ją netgi paneigia. Šiuo atveju ieškovė kvestionuoja kasacinio teismo išvadas ir iš esmės siekia perkvalifikuoti ginčo sutartį iš niekinio į nuginčijamą sandorį.

2.4.       Ieškovės pozicija dėl tariamo sandorio galiojimo ir vykdymo iki pat teismo sprendimo įsiteisėjimo yra akivaizdžiai nesąžininga. Ieškovė vykstant teisminiam ginčui dėl ginčo sutarties teisėtumo nepagrįstai bylinėjosi, tokiu būdu vilkindama teismo sprendimo įsiteisėjimo momentą, su kuriuo pati ieškovė sieja tariamą sandorio galiojimą ir vykdymą.

2.5.       Ieškovė nepatyrė žalos, o jos įvardijami nuostoliai neatitinka negautų pajamų apibrėžimo. Be to, ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų pajamų tikėtinumui bei realumui pagrįsti, t. y. ieškovė nesinaudojo procesinėmis teisėmis ir neįrodinėjo negautų pajamų realumo, jų tikslumo. Ieškovės pozicija nesuderinama ir su civilinėje teisėje galiojančiais principais, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų, nesąžiningų veiksmų, o iš neteisės teisė neatsiranda. Ieškovė, pasinaudodama asmeniniais ryšiais su tuometiniu atsakovės-poliklinikos direktoriumi, sudarė žinomai neteisėtą (niekinį) sandorį su atsakove, kurio pagrindu savo privatiems interesams tenkinti naudojo jos panaudos teise valdomą ir viešajam interesui tenkinti savivaldybės skirtą turtą. Būtent pati ieškovė atliko neteisėtus bei nesąžiningus veiksmus.

2.6.       Apeliaciniu skundu ieškovė neginčija, jog neegzistuoja atsakovės-poliklinikos vadovo, atsakovo P. K., civilinės atsakomybės pagrindai. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas atsakovui P. K., yra teisėta bei pagrįsta ir nebeturėtų būti peržiūrima apeliacine tvarka. Priešingu atveju, byla apeliacine tvarka būtų nagrinėjama išplečiant apeliacinio skundo argumentų sąrašą ir akivaizdžiai išeinant iš bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

2.7.       Vien atsakovės parengtų bei teismui pateiktų procesinių dokumentų apimtis suponuoja bendrą 5,6 koeficientą pagal nustatytus maksimalius dydžius, kas atitinka 5 433,68 Eur rekomenduojamą sumą advokato paslaugoms arba 4 346,94 Eur sumą advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti. Net nevertinus sugaišto laiko pasirengimui teismo posėdžiams bei atstovavimui juose, dėl ko ieškovė apeliaciniame skunde nepasisakė, rekomenduojama priteisti suma yra ženkliai didesnė, nei teismo sprendimu priteista 3 242,80 Eur suma. Pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

17.       Byloje ginčas kilęs dėl jungtinės veiklos sutarties ne (vykdymo) ir dėl to kilusių padarinių taikymo. Ieškovė (apeliantė) pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovų žalos atlyginimą, ieškinio pagrindu nurodydama, jog  sutarties šalis (atsakovė) be teisėto pagrindo nuo 2017 m. kovo 8 d. atsisakė vykdyti 2012 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos sutartį.

18.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė UAB „DG ir Ko“ su atsakove VšĮ Kauno miesto poliklinika (buvusi VšĮ Kauno Šilainių poliklinika) (toliau – Poliklinika) 2012 m. liepos 9 d. sudarė Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią šalys susitarė veikti bendrai ir įrengti naują, modernų aukščiausios kokybės reikalavimus atitinkantį Diagnostikos centrą, turintį modernią įrangą, atlygintinai teikti paslaugas tretiesiems asmenims bei sutartyje nustatyta tvarka pasidalinti iš Diagnostikos centro teikiamų paslaugų gautą pelną. Poliklinikos ir ieškovės 2012 m. balandžio 20 d. ir 2012 m. liepos 9 d. sudarytų jungtinės veiklos sutarčių pagrindu Kauno miesto savivaldybei priklausančios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo perduotos naudotis ieškovei, kaip Poliklinikos įnašas į jungtinę veiklą. 2016 m. gegužės 18 d. sudarytu susitarimu dėl sutarties papildymo, 2016 m. gegužės 18 d. perdavimo-priėmimo aktu ieškovė atsakovei perdavė įrangą.

19.       Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad 2017 m. kovo 7 d. raštu Nr. 2-4-109 VšĮ Kauno Šilainių poliklinika (atsakovė) informavo UAB „DG ir Ko“ (ieškovę), kad sustabdo Jungtinės veiklos sutarčių vykdymą, rašte nurodydama, kad toks sutarčių vykdymas prieštarauja Kauno miesto savivaldybės valiai ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Ieškovė 2017 m. kovo 13 d. raštu Nr. B17/03/10 pranešė VšĮ Kauno Šilainių poliklinikai, kad toks jos pranešimas apie sutarčių vykdymo sustabdymą yra be jokio teisinio pagrindo, nes UAB „DG ir Ko“ jokių sutartinių įsipareigojimų nepažeidė, sutartis vykdo tinkamai, sutarties vykdymo sustabdymo sąlygų, numatytų LR CK 6.46 straipsnyje, 6.58 straipsnyje ir 6.207 straipsnyje, nėra, o sutartys yra galiojančios ir nepripažintos nei niekinėmis, nei prieštaraujančiomis įstatymų normoms, todėl pareikalavo nutraukti visus neteisėtus ir savavališkus veiksmus, kurie keltų grėsmę sutarčių vykdymui.

20.       Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Sutarties šalių valia, jei ji neprieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), negali būti ignoruojama ne tik pačių sutarties šalių, bet ir sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal šio straipsnio 3 dalį, teisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

21.       Teisėjų kolegija iš byloje esančių duomenų nustatė ir tai, kad iškilus ginčui dėl šalių sudarytos sutarties teisėtumo, Kauno miesto savivaldybė kreipėsi į teismą dėl jungtinės veiklos sutarčių pripažinimo niekinėmis bei negaliojančiomis, ieškovės užimtų patalpų grąžinimo Poliklinikai. Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-10096-877/2017, Kauno miesto savivaldybės ieškinį tenkino – jungtinės veiklos sutartis pripažino niekinėmis, įpareigojo ieškovę grąžinti Poliklinikai neteisėtai užimtas patalpas. Kauno apygardos teismas 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-677-480/2018, sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-356- 695/2018, minėtus teismų procesinius sprendimus paliko nepakeistus ir konstatavo, jog Jungtinės veiklos sutartys, pagal kurias UAB „DG ir Ko“ naudojosi savivaldybės turtu, prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio nuostatoms, todėl laikytinos niekinėmis; pripažinus jungtinės veiklos sutartis niekinėmis ir taikant restituciją UAB „DG ir Ko“ įpareigota atsiimti įrangą ir atlaisvinti patalpas; jokie piniginiai mokėjimai tarp šalių nenumatomi (restitucija ekvivalentu pinigais netaikyta).Taigi nurodytoje byloje nustatytas turintis prejudicinę reikšmę faktas, kad ginčo Jungtinė veiklos sutartis, kurios pagrindu pareikštas reikalavimas priteisti žalos atlyginimą, yra niekinė (CPK 179 straipsnio 3 dalimi, 182 straipsnio 2 punktas).

22.       CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Tai, kad sandoris negalioja ab initio (nuo jo sudarymo momento), reiškia, kad jis jo šalims nesukuria teisinių padarinių, išskyrus tuos, kurie susiję su jo negaliojimu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad sandorio pripažinimas niekiniu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms iš esmės reiškia konstatavimą, kad jis de jure neegzistuoja (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją taisyklę niekiniai sandoriai negalioja ab initio (nuo jų sudarymo momento), tačiau nagrinėjamos bylos atveju, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai savaime nereiškia, kad įvykę juridiniai faktai nesukėlė jokių pasekmių. Nagrinėjamos bylos atveju pagrįstai spręsta, kad Jungtinė veiklos sutartis, nors ir buvo sudaryta nesilaikant imperatyviųjų Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo normų, vis dėlto iki jos sustabdymo sukėlė tas pasekmes, kurių šalys siekė – atsakovė perdavė patalpas, ieškovė jose teikė paslaugas, t. y. šalys pripažino šių paslaugų teikimo faktą.

23.       Civilinės teisės normos suteikia galimybę asmeniui tam tikrais atvejais panaudoti veiksmus savo teisei priverstinai įgyvendinti – savigyną. CK 1.139 straipsnyje nustatyta, kad ginant savo civilines teises savigyną leidžiama naudoti tik CK nustatytais atvejais, be to, savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų; naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. Vienas iš savigynos būdų – prievolės vykdymo sustabdymas.

24.       Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra nustatytos sąlygos tam, jog atsakovės prievolės vykdymo sustabdymą būtų galima pripažinti teisėtai panaudota savigynos priemone: ieškovė buvo informuota apie atsakovės ketinimą nutraukti sutartį, iškilus teisminiam ginčui nurodydama prievolės sustabdymo pagrindus sustabdė prievolės vykdymą. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad šia savigynos forma atsakovė naudojosi sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų. Atsakovė nustačiusi, kad sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, sustabdė prievolės vykdymą, t. y. taikyta priemonė adekvati teisės pažeidimui. Tuo tarpu aplinkybę, kad šioje byloje savigynos ribos nebuvo peržengtos, patvirtina ir šios nutarties 21 punkte įvardinti teismų procesiniai sprendimai, kuriais ginčo sutartis buvo pripažinta niekine.

25.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, Jungtinės veiklos sutartį pripažinus niekine, išnyksta teisinis pagrindas atsiskaityti pagal jos sąlygas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškusi reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą (negautas pajamas), įrodinėjo, kad net ir iškilus teisminiam ginčui dėl Jungtinės veiklos sutarties galiojimo, atsakovė privalėjo vykdyti sutarties sąlygas. Sandorį pripažinus negaliojančiu nė viena jo šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus universiteto Onkologijos institutas v. UAB „Senasis sodas“, bylos Nr. 3K-3-53-701/2016). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kad piniginė prievolė (nuostolių forma) kildinama iš Jungtinės veiklos sutarties, kuri teismų ankstesniame procese pripažinta niekine, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nesant pačios prievolės (ją pripažinus niekine), negali būti ir jos pažeidimo – neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos.

26.       Teisėjų kolegija, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad atsakovė nepažeidė teisės sustabdyti savo prievolės vykdymą tinkamo įgyvendinimo sąlygų, šia savigynos forma naudojosi sąžiningai, neperžengdama savigynos ribų. Nustačius, kad atsakovė teisėtai sustabdė sutarties vykdymą, kuri teismine tvarka yra pripažinta niekine, nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumo. Taigi, remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais šioje dalyje dėl neteisėtais veiksmais sukeltų nuostolių atlyginimo, įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus naikinti nėra pagrindo, todėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimas dalyje dėl atsakovei pareikštų materialinių reikalavimų paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas.

Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, peržiūrėjimo

27.       Ieškovė UAB „DG ir Ko“ apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo dalimi, kuria iš jos atsakovės naudai yra priteista 3 242,80 Eur bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė nurodo, kad išlaidos nėra pagrįstos ir viršija nustatytus maksimalius dydžius, t. y. turėtų būtų mažesnės.

28.       Atsakovė VšĮ Kauno miesto poliklinika prašė iš ieškovės priteisti 3 678,40 Eur bylinėjimosi išlaidas, pateikė jas pagrindžiančius įrodymus (e. b. t. 3, b. l. 1-25). Pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad iš ieškovės atsakovei nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADV30604, 435,60 Eur sumai, susijusios su prašymo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl nutarties išaiškinimo rengimu bei nutarties analize (e. b. t. 3, b. l. 16-17), atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašymas dėl sprendimo išaiškinimo buvo teikiamas ne šioje civilinėje byloje, be to, teismas netenkino atsakovės VšĮ Kauno miesto poliklinika prašymo dėl nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-695/2018 išaiškinimo. Ginčo dėl šios dalies byloje nėra. Tuo tarpu ieškovė ginčija priteistą iš jos atsakovės naudai 3 242,80 Eur bylinėjimosi išlaidų dydį iš esmės nesutikdama tik su PVM sąskaitose faktūrose ADV Nr. 27281, ADV Nr. 27054 ir ADV Nr. 26855 nurodytomis sumomis, todėl tokiose apeliacinio skundo ribose teisėjų kolegija ir pasisako žemiau šios nutarties motyvuose.  

29.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

30.       Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės atstovo atliktus procesinius veiksmus ir byloje esančius įrodymus, sutinka su ieškovės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš ieškovės atsakovei bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į tai, kad atsakovę buvo pavesta atstovauti ir advokato padėjėjui L. S., kuris taip pat rengė dalį procesinių dokumentų.

31.       Iš atsakovės į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų ADV Nr. 27281, ADV Nr. 27054 ir ADV Nr. 26855 matyti, kad atsakovės atstovas advokatas E. R. kartu su advokato padėjėju L. S. yra rengę atsiliepimą į ieškinį ir atsiliepimą į atskirąjį skundą, o pats advokato padėjėjas L. S. yra rengęs prašymą perkelti teismo posėdį ir prašymą sustabdyti civilinę bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nustatytais maksimaliais dydžiais, bylinėjimosi išlaidos yra priteisiamos už konkrečius atliktus procesinius veiksmus, pvz. konkrečių procesinių dokumentų rengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose ir t. t. Šiuo atveju dalis atsakovei parengtų procesinių dokumentų (atsiliepimų į ieškinį ir atskirąjį skundą) yra rengti dviejų asmenų, pagal kurių suteiktas paslaugas yra skirtingai apskaičiuojamas ir bylinėjimosi išlaidų maksimalus dydis, todėl, įvertinus tai, kad suteiktų teisinių paslaugų ataskaitose yra nurodyta paslaugų suteikimo trukmė, šios išlaidos apskaičiuojamos, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) 8.19 ir 9 punktais. Taigi, pagal PVM sąskaita faktūra ADV Nr. 27054 ir ADV Nr. 26855 advokato suteiktos paslaugos truko 1 val. 48 min., t. y. 2 h., o advokato padėjėjo 13 val., todėl priteistina išlaidų suma pagal šias PVM sąskaitas faktūras sudarytų 1 020,27 Eur (2016 IV ketvirtis, ((13x0,1x822,80)x80/100)+(2x0,1x822,80)), t. y. atsakovės bylinėjimosi išlaidos šioje dalyje viršija nustatytus maksimalius dydžius, kaip tą pagrįstai nurodė ir atsakovė, todėl yra mažintinos. Tuo tarpu atsakovės bylinėjimosi išlaidos pagal PVM sąskaitą faktūrą ADV Nr. 27281, vadovaujantis Rekomendacijų 8.16 ir 8.17 punktais neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra paliktinos nepakeistos (2016 IV ketvirtis, ((0,1x822,80)x80/100) +((0,4x822,80)x80/100)).

32.       Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, iš ieškovės atsakovės naudai priteista 3 242,80 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą, turėta pirmosios instancijos teisme, mažintina iki 2 472,77 Eur (3 242,80-770,53 ((1 476,20+314,60)-1 020,27)).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

33.       Apeliacinės instancijos teisme atmetus ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl neteisėtais veiksmais sukeltų nuostolių atlyginimo, įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau patenkinus procesinį prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo, ir sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo, taikoma CPK 93 straipsnio 1 dalis, kadangi materialinis teisinis reikalavimas išspręstas atsakovės naudai, o apeliacinis skundas šioje dalyje atmestas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į tai, tik atsakovė VšĮ Kauno miesto poliklinika, įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

34.       Atsakovė pateikė į bylą įrodymus, kad ji apeliacinės instancijos teisme turėjo 1 161,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinė skundą parengimas (e. b. t. 3, b. l. 195-198). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Rekomendacijų 7, 8.11 punktu, sprendžia, kad atsakovės prašomos priteisti išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių (2018 IV ketvirtis, 970,30x1,3=1 261,39), todėl yra priteistinos iš ieškovės atsakovės naudai (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).

35.       Ieškovei Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartimi buvo atidėtas 132,00 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki civilinė byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka. Atmestus ieškovės apeliacinį skundą, ši suma priteistina iš ieškovės valstybės naudai.

36.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto išlaidos) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 3,63 Eur sumą, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, priteistinos iš ieškovės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :        

Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DG ir Ko“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovės viešosios įstaigos Kauno miesto poliklinika, j. a. k. (duomenys neskelbtini), naudai priteistas 3 242,80 Eur (tris tūkstančius du šimtus keturiasdešimt du eurus 80 ct) bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 2 472,77 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų septyniasdešimt dviejų eurų 77 ct) sumos.

Kitą Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DG ir Ko“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovės viešosios įstaigos Kauno miesto poliklinika, j. a. k. (duomenys neskelbtini), naudai priteisti 1 161,60 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt vieną eurą 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DG ir Ko“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), valstybės naudai priteisti 132,00 Eur (vieną šimtą trisdešimt du eurus 00 ct) žyminio mokesčio ir 3,63 Eur procesinių dokumentų siuntimo (pašto išlaidas) (nurodytas sumas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Izolda Nėnienė

Mindaugas Šimonis

Egidijus Tamašauskas