Administracinė byla Nr. eA-1031-821/2024
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00125-2023-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.2; 20.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. A. ir N. S. (N. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. A. ir N. S. (N. S.) skundą atsakovams Utenos apylinkės teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai G. A. ir N. S. (N. S.) teismui pateikė skundą, kuriuo priimtų reikalavimų dalyje (2023 m. gegužės 29 d. nutartis) prašė: 1) panaikinti Utenos apylinkės teismo pirmininko 2023 m. vasario 14 d. įsakymą Nr. P-39 „Dėl priemokos už padidėjusį teisėjo darbo krūvį skyrimo ir išmokėjimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti N. S. (N. S.) naudai iš Lietuvos Respublikos 58 314,48 Eur kompensaciją už padarytą turtinę žalą, 14 195,15 Eur kompensaciją už padarytą neturtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo; 3) priteisti G. A. naudai iš Lietuvos Respublikos 106 449,93 Eur kompensaciją už padarytą turtinę žalą, 27 175,78 Eur kompensaciją už padarytą neturtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.
2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
2.1. Pareiškėjai yra Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų teisėjai. Utenos apylinkės teismas bylas teisėjams paskirsto tokiu būdu, kad teisėjams G. A. ir N. S. (N. S.) tenka žymiai didesnis nei vidutinis teisėjams tenkantis darbo krūvis. Utenos apylinkės teismas neužtikrino tolygaus darbo krūvio paskirstymo, pažeidė pareiškėjų teises į vienodas darbo sąlygas, darbo krūvio tolygumą, teisę už vienodą darbo užmokestį dirbti vienodos vertės darbą, teisę į poilsį ir laisvalaikį, todėl buvo pažeisti Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 2, 5 punktai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 36 straipsnio 11 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis, 49 straipsnis. Skunde nurodoma, kad Utenos apylinkės teismo įpareigoti nagrinėti žymiai didesnį bylų skaičių nei kiti to paties apylinkės teismo teisėjai, pareiškėjai turėjo mažesnes galimybes kelti kvalifikaciją, už vienodą bazinį teisėjo atlyginimą turėjo dirbti žymiai didesnės vertės (apimties) darbą, turėjo mažiau laiko poilsiui ir laisvalaikiui, t. y. dėl nežinomų priežasčių buvo diskriminuojami.
2.2. Dėl Visagino savivaldybės teritorijoje gyvenančios žymios dalies kitataučių, Utenos apylinkės teismo Visagino rūmuose teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nagrinėjant bylas, kuriose dalyvauja šios savivaldybės gyventojai, beveik visuomet turi dalyvauti vertėjas, dėl ko teismo posėdžio laiko trukmė pailgėja dvigubai. Darbo krūvio skaičiavimo teismuose tvarkos apraše, patvirtintame 2015 m. gegužės 29 d. Teisėjų tarybos nutarimu Nr. 13P-79-(7.1.2) (toliau – ir Darbo krūvio skaičiavimo teismuose tvarkos aprašas), kuris nustato darbo krūvio apskaičiavimo tvarką, į vertėjo dalyvavimą byloje neatsižvelgiama, vertinama vienodai, nors bylų nagrinėjimo trukmė ženkliai skiriasi. Dėl šios priežasties faktinis Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų teisėjo darbo krūvis yra didesnis nei apskaičiuotas pagal Darbo krūvio skaičiavimo teismuose tvarkos aprašą.
2.3. 2020–2022 metais apylinkės teismuose didėjo neužimtų teisėjų etatų skaičius, todėl faktinis teisėjo darbo krūvis, teismo rūmuose esant neužimtiems teisėjų etatams, yra padidintas. Netolygus darbo krūvio paskirstymas yra diskriminacija. Proporcingai darbo krūvio padidėjimo mastui, pareiškėjams padaryta turtinė žala. Remiantis įstatymo analogija ir vadovautis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis, už viršvalandinį darbą mokamas nuo 1,5 iki 2,5 karto didesnis darbuotojo ar valstybės tarnautojo darbo užmokestis. Teisėjas N. S. (N. S.) turi du mažamečius vaikus, kuriais privalėjo rūpintis visą laiką po darbo pabaigos iki nakties, todėl diskriminacinį darbą darbo dienomis galėjo dirbti ir dirbo po 22 valandos, t. y. naktimis, o poilsio dienomis iš dalies ir dienos, ir nakties metu. Pareiškėjams padaryta turtinė žala yra ne mažesnė nei dvigubo dydžio pareiginė alga proporcinga darbo krūvio padidėjimo dydžiui už tokį mėnesių skaičių, kurių metu darbo krūvis buvo padidėjęs, ir teisėjui N. S. (N. S.) 2021–2022 metų laikotarpiu susidarė 58 314,48 Eur turtinė žala, teisėjui G. A. 2020–2022 metų laikotarpiu buvo padaryta 106 449,93 Eur turtinė žala.
2.4. Pareiškėjų prašoma priteisti neturtinė žala (N. S. (N. S.) – 14 195,15 Eur, G. A. – 27 175,78 Eur), kildinama iš to, kad teisėjo darbas yra sunkus protinis darbas, todėl nuolatinis padidintas darbo krūvis nuolat sukeldavo padidintą nuovargį, dirbti turėjo nuolat skubėdami, kas nuolat kėlė padidintą įtampą.
2.5. Utenos apylinkės teismo pirmininko 2023 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. P-39, kuriuo nuspręsta N. S. (N. S.) už darbą padidėjusiu darbo krūviu už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d. skirti 20 procentų pareiginės algos priemoką, yra naikintinas. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmuose padidėjusį darbo krūvį buvo galima sureguliuoti teisės aktuose nustatytomis administravimo teismuose ar kitomis priemonėmis (pavyzdžiui, perskirstant bylas tarp teismų (teismo rūmų), laikinai perkeliant teisėjus ir kt.). Laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d., už kurį paskirta priemoka, teisėjas N. S. (N. S.) turėjo padidintą darbo krūvį ne dėl laisvų etatų Utenos apylinkės teismo Visagino rūmuose, o dėl diskriminacinio bylų paskirstymo Utenos apylinkės teisme. Esant galimybėms padidėjusį darbo krūvį sureguliuoti teisės aktuose nustatytomis administravimo teismuose ar kitomis priemonėmis, Mokėjimo už darbą ir budėjimą poilsio ir švenčių dienomis bei pavadavimą, priemokų už padidėjusį darbo krūvį skyrimo ir mokėjimo bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams tvarkos aprašas, patvirtintas Teisėjų tarybos 2021 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 13P-155-(7.1.2) (toliau – ir Mokėjimo aprašas), netaikomas ir turi būti sumokama ne priemoka už padidėjusį darbo krūvį, o išlygintas padidėjęs darbo krūvis ir to nepadarius atlyginama padaryta žala.
3. Atsakovas Utenos apylinkės teismas atsiliepime į skundą su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
4. Utenos apylinkės teismo atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
4.1. Pareiškėjai klaidingai teikia statistinius skaičiavimus, lygindami savo krūvį ne su vidutiniu tos pačios pakopos teismų teisėjų krūviu (su apylinkės teismo teisėjo vidutiniu krūviu), o su kitų vieno apylinkės teismo teisėjų, dirbančių skirtinguose teismo rūmuose, darbo krūviu bei naudodami savo pačių suformuotus, skirtingus kriterijus apibrėžiančius statistinius duomenis. Pareiškėjų pateiktos ataskaitos nėra oficialios krūvio skaičiavimo ataskaitos ir jose pateikti duomenys neatitinka oficialių statistinių duomenų, užfiksuotų Nacionalinės teismų administracijos teismams teikiamose metinėse ir pusmetinėse teisėjų darbo krūvio ataskaitose.
4.2. Remiantis Teisėjų tarybos 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 13P-157-(7.1.2) patvirtintais Administravimo teismuose nuostatais (toliau – ir Nuostatai), pagal kuriuos esminiu darbo krūvio skirtumu paprastai laikomas ne mažesnis nei 20 procentų nuokrypis nuo vidutinio to paties vertinamo laikotarpio tos pačios pakopos teismų darbo krūvio, apskaičiuojamo vertinant Nuostatuose nurodytus duomenis. Pareiškėjų, dirbusių Utenos apylinkės teismo Visagino rūmuose, darbo krūvis 2021–2022 metais nesiekė nustatyto vidutinio metinio teisėjo darbo krūvio tos pačios pakopos teismuose, o 2020 m. pareiškėjo G. A. – nedaug viršijo. Objektyvūs duomenys patvirtina, jog pareiškėjų darbo krūvis ginčo laikotarpiu nebuvo neproporcingai didelis ir atitiko įprastą apylinkių teismų teisėjų darbo krūvį.
4.3. Net ir vertinat prie skundo pateiktų pareiškėjo G. A. LITEKO sugeneruotų ataskaitų duomenis apie visų Utenos apylinkės teismo teisėjų darbo krūvį, matyti, kad: Utenos apylinkės teisme laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. didesniu kaip G. A. krūviu dirbo 5 teisėjai, laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. didesniu kaip pareiškėjo G. A. darbo krūviu dirbo 2 teisėjai, didesniu kaip pareiškėjo N. S. (N. S.) krūviu dirbo 3 teisėjai, laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. didesniu kaip pareiškėjo G. A. krūviu dirbo 2 teisėjai, labai panašiu krūviu dirbo 5 teisėjai, teisėjas N. S. (N. S.) dirbo didžiausiu krūviu. Pateikti duomenys paneigia pareiškėjų tvirtinimą, kad jie buvo diskriminuojami dėl neproporcingai didelio jiems skiriamų bylų kiekio.
4.4. Remiantis Nuostatais proceso dalyvių skaičius ir jų pobūdis (vertėjai, ekspertai, specialistai ir kt.) nėra kriterijumi vertinant teisėjų darbo krūvį. Be to, Utenos apylinkės teismo raštinės skyriuje dirbančių vertėjų paslaugomis, esant poreikiui, naudojasi visų šešių teismo rūmų teisėjai.
4.5. Remiantis Nacionalinės teismų administracijos pateikiamais statistiniais duomenimis, Utenos apylinkės teisme rašytine forma 2022 metais išnagrinėta 85 procentai visų civilinių bylų, o žodine forma – tik 15 procentų. Pavyzdžiui, pareiškimai dėl teismo įsakymo išdavimo, nagrinėjami išimtinai rašytinio proceso tvarka, N. S. (N. S.) visų išnagrinėtų civilinių bylų kontekste 2020 m. sudarė 100 proc., 2021 m. – 44,59 proc., 2022 m. – 60,86 proc., o pareiškėjo G. A. 2022 m. – 59,76 proc. Utenos apylinkės teisme per visą ginčo laikotarpį siekiant didinti bylų nagrinėjimo operatyvumą, suvienodinti teisėjų ir teismų darbuotojų darbo krūvį, buvo aktyviai naudojamasi įstatyme numatytomis galimybėmis dėl darbo krūvio vienodinimo. Teisėjų darbo krūvio tolygumą, visų pirma, užtikrina bylų skirstymas automatizuotu būdu, naudojant Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO bylų skirstymo modulį, kurį prižiūri ir aptarnauja Nacionalinė teismų administracija. Geografinis Utenos apylinkės teismo rūmų išsidėstymas (atstumai tarp šešių teismo rūmų) ir teisėjų trūkumas visuose teismo rūmuose (taip pat ir centriniuose rūmuose, kuriuose nustatyta teisėjų specializacija (baudžiamąsias bylas nagrinėja tik du teisėjai, o civilines bylas nagrinėjantys teisėjai dar papildomai atlieka ir ikiteisminio tyrimo funkcijas) apsunkina darbo organizavimą, tačiau, nežiūrint į susiklosčiusią situaciją, Utenos apylinkės teisme yra aiškiai ir detaliai apibrėžta bylų paskirstymo teisėjams tvarka – Utenos apylinkės teismo bylų paskirstymo taisyklės, patvirtintos teismo pirmininko 2020 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-30 (toliau – ir Taisyklės).
4.6. Pareiškėjai skunde nenurodė, jog Utenos apylinkės teisme gautos bylos ginčo laikotarpiu buvo skirstomos ne pagal Taisykles. Pareiškėjas G. A. Lietuvos Respublikos Prezidento 2018 m. rugpjūčio 31 d. dekretu Nr. 1K-1388 paskirtas teismo pirmininko pavaduotoju, jam yra suteikti platūs administraciniai įgaliojimai, visą buvimo teismo pirmininko pavaduotoju laikotarpį pareiškėjas G. A. dalyvaudavo pasitarimuose ir priiminėdavo sprendimus dėl konkretaus tipo bylų, jų skaičiaus perskirstymo konkretiems teismo rūmams, jam buvo žinomi tokių sprendimų priėmimo motyvai. Ginčo laikotarpiu pareiškėjai nesikreipė į Utenos apylinkės teismo pirmininką dėl krūvio skaičiavimo formulės neteisingumo ar būtinybės pakeisti darbo krūvio skaičiavimo būdą. Priimant sprendimus dėl bylų perskirstymo tarp teismo rūmų, visada atsižvelgiama į teismo rūmų skaičių, geografinį teismo rūmų išsidėstymą, atstumus tarp teismo rūmų, susisiekimo galimybes (transporto ir kt.), dirbančių teisėjų skaičių ir bylų krūvio analizę, nustatytą teisėjų specializaciją, teisėjų atostogas, kvalifikacijos kėlimą ir kt. objektyvias aplinkybes. Utenos apylinkės teismo pirmininko įsakymai ir Utenos apylinkės teismo pirmininko pavaduotojų patvarkymai dėl bylų perskirstymo patvirtina, kad visą ginčo laikotarpį Visagino rūmuose gautos tam tikros kategorijos bylos buvo perskiriamos nagrinėti kitiems teismo rūmų teisėjams, tai yra periodiškai buvo stebimas, vertinamas darbo krūvis ir priimami sprendimai suteiktų įgalinimų ribose.
4.7. Pareiškėjų teiginiai, jog jiems buvo apribota teisė į poilsio laiką, galimybės kelti kvalifikaciją, nepagrįsti. Visi pareiškėjų prašymai ginčo laikotarpiu suteikti poilsio dienas, atostogas buvo tenkinti, teisėjai aktyviai kėlė kvalifikaciją, buvo patvirtinti visi jų prašymai dalyvauti mokymuose. Be to, jokiais teisės aktais pareiškėjams nebuvo ir nėra pavesta dirbti viršvalandžius. Nenustačius neteisėtų Utenos apylinkės teismo veiksmų (neveikimo) ir neįrodžius, kad pareiškėjams buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala, žalos atlyginimas negalimas.
4.8. Teisėjas N. S. (N. S.) prašymą dėl priemokos už 2022 metus pateikė 2023 m. sausio 6 d.. Į šį prašymą buvo atsakyta 2023 m. vasario 14 d. raštu Nr. 3-304-2023 ir priimtas 2023 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. P-39 „Dėl priemokos už padidėjusį teisėjo darbo krūvį skyrimo ir išmokėjimo“. Teisinis pagrindas mokėti teisėjui priemoką už padidėjusį darbo krūvį atsirado tik nuo 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsniui ir Mokėjimo aprašui. Skundžiamas Įsakymas atitiko minėtu laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatas, buvo priimtas išanalizavus Nacionalinės teismų administracijos pateiktus duomenis ir atsižvelgus į paties pareiškėjo N. S. (N. S.) prašymą.
5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
6.1. Pareiškėjai neįrodė, jog jų darbo krūvis ginčo laikotarpiu buvo neprotingai didelio masto ir neatitiko įprasto atitinkamos teismų sistemos ir grandies teismo teisėjo darbo krūvio (visos Lietuvos apylinkės teismų teisėjų, o ne tik Utenos apylinkės teismo), kad jiems tekusių bylų nebuvo įmanoma išnagrinėti darbo dienomis įprastiniu teisėjo darbo laiku, atsižvelgiant į jiems skirtų nagrinėti bylų sudėtingumą ir / ar kitus objektyvius darbo krūvį apibrėžiančius kriterijus ir kad dėl to pareiškėjams būtų reikėję dirbti viršvalandžius.
6.2. Pareiškėjai neįrodė, kad dirbo viršvalandžius, jog jiems buvo skiriamos ypatingai sudėtingos ir didelės apimties bylos, taip pat nepateikė įrodymų, kad bylų nagrinėjimas dėl proceso dalyvių, nemokančių valstybinės kalbos, ir poreikio dalyvauti vertėjui sąlygojo tokių bylų ilgą nagrinėjimo trukmę.
6.3. Skundo reikalavimas panaikinti Įsakymą, kuriuo buvo tenkintas paties pareiškėjo 2023 m. sausio 6 d. prašymas skirti priemoką, yra neracionalus.
6.4. Pareiškėjų vertinimai, kad bylos Utenos apylinkės teisme buvo skirstomos netinkamai, neparemti jokiais teisės aktais, reguliuojančiais bylų paskirstymą, todėl laikytini subjektyviais ir nepagrįstais.
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjų G. A. ir N. S. (N. S.) skundą atmetė.
8. Vertindamas pareiškėjų skundo reikalavimą priteisti turtinę ir neturtinę žalą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjų reikalavimai dėl žalos atlyginimo galėtų būti patenkinami tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: Utenos apylinkės teismo neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjams padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
9. Teismas konstatavo, kad skunde ir teismo posėdžio metu pareiškėjai žalos atsiradimą siejo su diskriminaciniu darbu Utenos apylinkės teisme, t. y. tuo, kad jiems 2020–2022 m. laikotarpiu teko dirbti didesniu darbo krūviu (jiems teko didesnis bylų skaičius) nei dirbo kiti to paties Utenos apylinkės teismo teisėjai.
10. Įvertinęs aktualias Teismų įstatymo, Teisėjų tarybos 2015 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 13P-123-(7.1.2) patvirtino Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklių aprašo (toliau – ir Bylų paskirstymo aprašas), nuostatas, nustatęs, kad pareiškėjai skunde ir teismo posėdžio metu nenurodė aplinkybių, kad bylos Utenos apylinkės teismo Visagino rūmams buvo skiriamos remiantis ne automatizuotu atrankos būdu, t. y. ne naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO Bylų skirstymo moduliu, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjų diskriminacijos kitų Utenos apylinkės teismo teisėjų atžvilgiu. Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų, kad be objektyviai pateisinamo pagrindo Utenos apylinkės teismas pareiškėjams taikė kitus bylų skirstymo principus, taisykles ar kriterijus ir tokiu būdu pažeidė konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju bylos pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo skiriamos remiantis Bylų paskirstymo aprašo nuostatomis, kurios yra iš esmės vienodos ne tik visiems Utenos apylinkės teismo rūmų teisėjams, bet ir visiems kitiems apylinkių teismų teisėjams.
11. Teismas konstatavo, kad rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, jog 2020–2022 m. laikotarpiu Utenos apylinkės teisme buvo priimta eilė įsakymų ir patvarkymų dėl bylų perskyrimo iš šio teismo Visagino rūmų kitiems Utenos apylinkės teismo rūmams.
12. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjai tvirtino, jog bylų perskirstymas iš Visagino rūmų į kitus Utenos apylinkės teismo rūmus buvo tik simbolinis, tačiau nenurodė jokių konkrečių argumentų, kurie leistų vertinti, ar ženklesnis bylų perskyrimas atsižvelgiant į aukščiau nurodytus kriterijus buvo objektyviai įmanomas. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjai taip pat pažymėjo, jog darbo krūvio Visagino rūmuose problema galėjo būti sprendžiama perkeliant teisėją iš kitų teismo rūmų. Vadovaudamasis Teismų įstatymo 45 straipsnio 4 dalies, 63 straipsnio 3, 5 ir 6 dalių nuostatomis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai nurodė, jog dėl darbo krūvio Utenos apylinkės teismo Visagino rūmuose kreipėsi į Teisėjų tarnybą, nustatęs, kad byloje nėra duomenų, jog Teisėjų taryba būtų konstatavusi esminį darbo krūvio skirtumą ar poreikį laikinai į Utenos apylinkės teismo Visagino rūmus perkelti teisėją, nustatęs, kad pareiškėjai nenurodė aplinkybių, kad to paties ar kito apylinkės teismo teisėjas pageidavo savo noru būti perkeltas į Visagino rūmus, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjų argumentai, jog Utenos apylinkės teismas nesiėmė ar ėmėsi nepakankamų veiksmų siekiant darbo krūvį teisme sureguliuoti teisės aktuose nustatytomis administravimo teismuose ar kitomis priemonėmis, yra objektyviai nepagrįsti.
13. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjai skunde ir teismo posėdžio metu akcentavo, kad jų gautų bylų skaičius buvo didesnis nei kitų Utenos apylinkės teismo rūmų teisėjų (išskyrus keletą kitų teisėjų, kurie pareiškėjų manymu taip pat buvo diskriminuojami), tačiau teismui pateiktų Teisėjų darbo ataskaitų (I instancijos teismuose) duomenimis 2020 metais vidutinis darbo krūvis apylinkių teismuose buvo 34,24, o Utenos apylinkės teismo Visagino rūmuose – 36,60; 2021 metais vidutinis darbo krūvis apylinkių teismuose buvo 34,25, o Utenos apylinkės teismo Visagino rūmuose – 31,75; 2022 metais vidutinis darbo krūvis apylinkių teismuose buvo 33,75, o Utenos apylinkės teismo Visagino rūmuose – 30,25. Remdamasis šiais duomenimis, teismas vertino, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjams tekęs darbo krūvis buvo tokio masto, kad būtų reikėję visą likusį laisvą paros laiką dirbti viršvalandžius, ir dėl to buvo pažeista pareiškėjų konstitucinė teisė tiek į poilsį, tiek teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjai iš esmės vertino jiems tenkančių bylų skaičių, palyginus su kitų Utenos apylinkės teismo teisėjų gautu bylų skaičiumi, tačiau vien šis rodiklis – gautų bylų skaičius, neatspindi teisėjo darbo krūvio, nes Darbo krūvio skaičiavimo teismuose tvarkos aprašas numato ne tik eilę kitų kriterijų darbo krūviui įvertinti, tačiau ir priskiria tam tikrai bylų kategorijai atitinkamą sudėtingumo koeficientą.
14. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nenustatyti jokie neteisėti atsakovų veiksmai, todėl nesant vienos iš pagrindinių sąlygų civilinei atsakomybei kilti – neteisėtų atsakovų veiksmų, pareiškėjų reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas ir yra atmestinas kaip nepagrįstas.
15. Vertindamas skundo reikalavimo panaikinti skundžiamą Įsakymą pagrįstumą, teismas nurodė, kad pareiškėjas N. S. (N. S.) 2023 m. sausio 6 d. prašymu Nr. 3-48-2023 kreipėsi į Utenos apylinkės teismo pirmininkę, nurodydamas, kad 2022 metais Utenos apylinkės teismo Visagino rūmuose buvo laisvų teisėjų etatų, ir prašydamas įvertinti priemokos už padidėjusį darbo krūvį už atskirus mėnesius 2022 metais skyrimo pagrindo buvimą ir esant pagrindui ją skirti. Nacionalinė teismų administracija 2023 m. sausio 17 d. raštu Nr. 4R-107-(6.9.Mr) ir 2023 m. vasario 10 d. raštu Nr. 4R-254-(6.9. Mr) pateikė Utenos apylinkės teismui duomenis, reikalingus vertinant teisėjo N. S. (N. S.) darbo krūvio padidėjimą. Ginčijamu Įsakymu Utenos apylinkės teismo pirmininkas konstatavo, jog Visagino rūmų teisėjo N. S. (N. S.) darbo krūvis per tris mėnesius (nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d.) iki atliekamo darbo krūvio padidėjimo vertinimo, palyginus su vidutiniu apylinkių teismų vienam faktiškai dirbančiam teisėjui tenkančiu išnagrinėtų bylų kiekiu buvo didesnis nei 20 procentų, darbo krūvis atliekant kito teisėjo funkcijas vertinamuoju laikotarpiu, tai yra nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d. buvo padidėjęs 47,25 procentų, ir paskyrė pareiškėjui už darbą padidėjusiu teisėjo darbo krūviu laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d. 20 procentų teisėjų pareiginės algos dydžio priemoką. Teismas sprendė, kad N. S. (N. S.) darbo krūvio padidėjimas, remiantis Nacionalinės teismų administracijos pateiktais duomenimis, buvo apskaičiuotas laikantis Mokėjimo apraše numatytos tvarkos, ginčijame įsakyme nurodyti visi Mokėjimo aprašo 19 punkte reikalaujami duomenys, o paskirtos priemokos dydis atitinka šio aprašo 26 punkto nuostatas (kai darbo krūvis padidėja nuo 40 iki 50 procentų skiriama 20 procentų teisėjo pareiginės algos dydžio priemoka).
16. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teismas pabrėžė, kad jam nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl nėra poreikio kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjų nurodytais klausimais.
III.
17. Pareiškėjai G. A. ir N. S. (N. S.) apeliaciniame skunde prašo: 1) Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą pakeisti; 2) priteisti N. S. (N. S.) naudai iš Lietuvos Respublikos 58 314,48 Eur kompensaciją už padarytą turtinę žalą, 14 195,15 Eur kompensaciją už padarytą neturtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo; 3) priteisti G. A. naudai iš Lietuvos Respublikos 106 449,93 Eur kompensaciją už padarytą turtinę žalą, 27 175,78 Eur kompensaciją už padarytą neturtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.
18. Pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
19. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
19.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime neįvertino pagrindinių byloje esančių įrodymų ir nenurodė kurios bylai esminės reikšmės turinčios aplinkybės nustatytos ir kurios nenustatytos. Šioje byloje esminę reikšmę turi faktinės aplinkybės: pareiškėjo N. S. (N. S.) darbo krūvis 2021, 2022 metais, pareiškėjo G. A. darbo krūvis 2020 – 2022 metais, vidutinis Utenos apylinkės teismo teisėjų darbo krūvis 2020 – 2022 metais, pareiškėjų darbo krūvio palyginimas su vidutiniu visų Utenos apylinkės teismo teisėjų darbo krūviu. Pagrindiniai įrodymai apie pareiškėjų darbo krūvį ir vidutinį visų Utenos apylinkės teismo teisėjų darbo krūvį yra 2023 m. liepos 26 d. Nacionalinės teismų administracijos pažyma 4R-1013-(6.9.Mr) ir 2023 m. rugpjūčio 8 d. Nacionalinės teismų administracijos pažyma 4R-1049-(1.13.Mr), kurios pateiktos su 2023 m. rugpjūčio 28 d. prašymu. Pirmosios instancijos teismo sprendime nenustatyta koks buvo pareiškėjų darbo krūvis, koks buvo vidutinis Utenos apylinkės teismo teisėjų darbo krūvis, darbo krūviai nepalyginti. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra motyvų, pagrindžiančių, kad aplinkybės apie pareiškėjų darbo krūvį, vidutinį visų Utenos apylinkės teismo teisėjų darbo krūvį ir jų tarpusavio santykį neturi reikšmės; nenurodyta šios aplinkybės nustatytos ar nenustatytos; neįvertinti pateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai (2023 m. liepos 26 d., 2023 m. rugpjūčio 8 d. Nacionalinės teismų administracijos pažymos it kiti). Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio 4 dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimų. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.
19.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė diskriminacijos fakto prezumpciją, įrodinėjimo taisykles, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą ir nenurodė teisės akto, kuriuo grindžiami teismo sprendimo motyvai. Nagrinėjant skundus dėl diskriminacijos pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas (Lygių galimybių įstatymo 4 str.). Lygių galimybių principo pažeidimas ir teisės už tą patį darbo užmokestį dirbti vienodos vertės darbą pažeidimas buvo grindžiamas iš esmės tuo, kad pareiškėjai, kurie yra teisėjai, už tą patį atlyginimą tame pačiame teisme buvo įpareigoti dirbti žymiai didesnį nei vidutinį teisėjų darbo krūvį tame pačiame teisme. Pareiškėjai nurodė nepalankaus poveikio faktus, pateikė tai patvirtinančius įrodymus, todėl įrodinėjimo pareigą visiškai įvykdė. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje faktinės aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas pareiškėjų skundas, apskritai nebuvo įvertintos, o Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje nustatyta prezumpcija, kad diskriminacijos faktas buvo, nebuvo paneigta.
19.3. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi prieštaringais duomenimis. Teismo sprendime nurodyta išvada, kad Utenos apylinkės teismo Visagino rūmuose vidutinis darbo krūvis 2022 metais buvo 30,25, kuri grindžiama Teisėjų darbo ataskaitomis už 2020–2022 metus. Šios ataskaitos neturi dokumento rekvizitų (nėra įstaigos pavadinimo ir nepasirašytos), todėl oficialaus rašytinio įrodymo galios neturi. Teismo posėdyje pareiškėjas N. S. (N. S.) paaiškino, kad šie duomenys neatitinka tikrovės. 2022 metais teisėjo N. S. (N. S.) darbo krūvio rodiklis buvo 46,82, teisėjo G. A. – 39,2. Darbo krūvio dydį patvirtina 2023 m. liepos 26 d. ir 2023 m. rugpjūčio 8 d. Nacionalinės teismų administracijos pažymos, kurios yra pasirašytos ir turi oficialaus rašytinio įrodymo. Trečias teisėjas V. V. 2022 metais dirbo tik 27 darbo dienas. Todėl teismo sprendime nurodyta išvada, kad Utenos apylinkės teismo Visagino rūmuose vidutinis darbo krūvis visais 2022 metais buvo 30,25 neatitinka tikrovės, o jeigu atitinka – patvirtina Utenos apylinkės teismo neteisėtus veiksmus, nes pareiškėjo N. S. (N. S.) darbo krūvis 2022 metais buvo 46,82, o pareiškėjo G. A. – 39,2, t. y. žymiai didesnis. Daugiau teisėjų, išskyrus pareiškėjus, visus 2022 metus Utenos apylinkės teismo Visagino rūmuose nedirbo.
19.4. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo nepagrįsta. Įprastinis teisėjo darbo laikas, išreikštas laiko vienetais, negali būti neribotas ir turi būti suprantamas kaip 40 darbo valandų trukmės 5 darbo dienų su 2 poilsio dienomis per savaitę norma. Utenos apylinkės teismas bylas Utenos apylinkės teismo teisėjams paskirstydavo tokiu būdu, kad teisėjui N. S. (N. S.) ir G. A. teko žymiai didesnis nei vidutinis teisėjams tenkantis darbo krūvis. Utenos apylinkės teismas neužtikrino tolygaus darbo krūvio paskirstymo, pažeidė pareiškėjų teises į vienodas darbo sąlygas, darbo krūvio tolygumą, teisę už vienodą darbo užmokestį dirbti vienodos vertės darbą, teisę į poilsį ir laisvalaikį. Nagrinėjamu atveju pažeisti Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 2, 5 punktai, Teismų įstatymo 36 straipsnio 11 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis, 49 straipsnis. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra motyvų, pagrindžiančių, kad aplinkybės apie pareiškėjų darbo krūvį, vidutinį visų Utenos apylinkės teismo teisėjų darbo krūvį ir jų tarpusavio santykį neturi reikšmės; nenurodyta šios aplinkybės nustatytos ar nenustatytos; pateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai neįvertinti.
19.5. Nagrinėjant bylą buvo ir yra pagrindas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Pareiškėjai skundą šioje byloje grindžia tuo, kad atsakovas Utenos apylinkės teismas bylas Utenos apylinkės teismo teisėjams paskirsto tokiu būdu, kad pareiškėjų darbo krūvis, apskaičiuotas mato vienetais, 2020, 2021, 2022 metais už tą patį atlyginimą buvo nuo 24,64% iki 56,59% didesnis nei vidutinis visų Utenos apylinkės teismo teisėjų darbo krūvis. Lietuvos Respublikos nacionaliniai teisės aktai nenustato, esant kokiam darbo krūvio rodiklio skirtumui nuo vidutinio teisėjų darbo krūvio, darbo krūvis nelaikomas tolygiu arba laikomas netolygiu, koks darbo krūvio rodiklio skirtumas yra esminis, esant kokio dydžio darbo krūvio skirtumui turi būti priimtas sprendimas dėl bylos skyrimo kitų teismo rūmų teisėjams. Esant netolygiam teisėjų darbo krūviui, didesnį darbo krūvį turintys teisėjai, lyginant su mažesnį darbo krūvį turinčiais teisėjais, per tą patį darbo laiką, per tuos pačius procesinius terminus ir už tą patį atlyginimą turi išnagrinėti didesnį bylų skaičių. Tai pažeidžia didesnį darbo krūvį turinčių teisėjų teises į lygybę ir nepriklausomumą, didesnį darbo krūvį turintys teisėjai yra diskriminuojami. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 157 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų taikomas principas už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams mokėti vienodą užmokestį. Teisėjų teisė į lygybę yra nustatyta Europos Sąjungos Sutarties (toliau – ir ESS) 2 straipsnyje, teisėjų teisė į nepriklausomumą yra nustatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 47 straipsnio 2 pastraipoje. Teisėjų teisė į vienodos vertės darbą už vienodą atlyginimą nustatyta Europos Bendrijos steigimo sutarties 119 straipsnyje. Šie teisės aktai šioje byloje turi būti taikomi. ESTT praktikoje nėra oficialių išaiškinimų klausimais: a. ar ESS 2 straipsnis ir Chartijos 47 straipsnio 2 pastraipa turi būti aiškinami taip, kad draudžiama padėtis kai tame pačiame teisme vieniems teisėjams tenkantis darbo krūvis yra iš esmės didesnis nei vidutinis tame pačiame teisme dirbančių teisėjų darbo krūvis? b. ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 157 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tame pačiame teisme už tą patį atlyginimą dirbančių teisėjų darbo krūvis, apskaičiuotas mato vienetais, turi būti vienodas? c. Koks teisėjų darbo krūvio rodiklio, apskaičiuoto mato vienetais, padidėjimas procentais nuo vidutinio tame pačiame teisme dirbančių teisėjų darbo krūvio laikytinas neatitinkančiu ESS 2 straipsniui, Chartijos 47 straipsnio 2 pastraipai, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 157 straipsniui? Kreipimasis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nurodytais klausimais turėtų didelę reikšmę ne tik šioje byloje, bet ir visos Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės sistemoje. Todėl yra pagrindas kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nurodytais klausimais.
20. Atsakovas Utenos apylinkės teismas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms.
21. Utenos apylinkės teismo atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
21.1. Apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas pareiškėjų reikalavimas dėl Įsakymo panaikinimo.
21.2. Utenos apylinkės teismo atsiliepime į skundą išdėstyti argumentai ir prie atsiliepimo pateikti įrodymai, paneigia atsakovo veiksmų pareiškėjų atžvilgiu neteisėtumą ir žalos buvimo faktą, taigi ir žalai atlyginti būtinąsias atsakomybės sąlygas.
21.3. Utenos apylinkės teismas pateikė įrodymus, paneigiančius neteisėtus veiksmus (diskriminacijos buvimą), o pareiškėjams neįrodžius priešingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo neteisėtų veiksmų nebuvimą. Pareiškėjai subjektyviai nurodo, kad diskriminavo sąlyga yra preziumuojama, priešingai ji įrodinėjama pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę – įrodyti privalo tas, kas teigia.
21.4. Pareiškėjai savo reikalavimus grindė tik iš LITEKO sugeneruotomis ataskaitomis apie jų asmeninį darbo krūvį ginčo laikotarpiu ir subjektyviu vertinimu, kad jų krūvis buvo išskirtinai didelis palyginus su kitų Utenos apylinkės teismo teisėjų. Utenos apylinkės teismas pateikė įrodymus, kad bylos šiame teisme buvo skirstomos teisėtai ir teisingai, kad buvo imtasi visų galimų administracinių priemonių teisėjų darbo krūviui tarp Utenos apylinkės teismo rūmų lyginti. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad Utenos apylinkės teismo bylų paskirstymo taisyklės buvo taikomos neteisingai. Ir geografinis Utenos apylinkės teismo rūmų išsidėstymas ir teisėjų trūkumas visuose šio teismo rūmuose apsunkino darbo organizavimą, tačiau į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Utenos apylinkės teismas aktyviai naudojosi įstatyme numatomomis galimybėmis dėl darbo krūvio vienodinimo. Buvo vykdoma nuolatinė darbo krūvio stebėsena, o atsižvelgus į rezultatus, ginčo laikotarpiu įvairiais patvarkymais bylos buvo perskirstomos iš Visagino rūmų kitiems rūmams.
21.5. Patys pareiškėjai nei žodžiu, nei raštu neteikė siūlymų dėl kreipimosi į išorinį administratorių ar Teisėjų tarybą, kad esant per dideliam darbo krūviui, bylos būtų perskirtos kitiems teismams, ar kad į Visagino rūmus laikinai būtų perkeltas teisėjas. Ir tai objektyviai paaiškinama, kadangi remiantis pateiktais statistiniais duomenimis, ir Utenos apylinkės teismo ir konkrečių šio teismo teisėjų krūvis dažnu atveju nesiekė Utenos aplinkės teismo teisėjo krūvio vidurkio. Pareiškėjai aktyviai naudojosi kita teisės aktuose įtvirtinta priemone – atsiradus įstatyminiam pagrindui prašė skirti priemoką už padidėjusį krūvį dėl kito tų pačių rūmų teisėjo funkcijų atlikimo. Šie prašymai buvo išnagrinėti ir skirtos priemokos.
21.6. Pareiškėjų pateiktos LITEKO sugeneruotos ataskaitos patvirtina, kad ne tik pareiškėjai, bet buvo ir daugiau teisėjų, kurie tam tikru laikotarpiu dirbo didesniu nei vidutiniu darbo krūviu Utenos apylinkės teisme. Pareiškėjai pateikia neracionalų argumentą, kad Nacionalinės teismų administracijos teikiamos Teisėjų darbo ataskaitos, kuriose visų Lietuvos teismų darbo krūvis paskaičiuotas pagal Darbo krūvio skaičiavimo teismuose tvarkos aprašą nėra objektyvus įrodymas. Patys pareiškėjai naudojasi šių ataskaitų duomenimis, be to LITEKO priemonėmis sugeneruotos ataskaitos yra naudojamos teismų veikloje pagal Teismų įstatymą ir jį įgyvendinančius teisės aktus. Šios ataskaitos teikiamos tik Lietuvos teismams, t. y. jos nėra skirtos išorės subjektams, todėl ir nėra rengiamos, kad atitiktų oficialaus dokumento rekvizitus. Šių ataskaitų duomenys dėl vidutinio darbo krūvio apylinkių teismuose ir Utenos apylinkės teisme sutampa su pareiškėjų pateiktais įrodymais, kitais statistiniais duomenimis. Teisėjų darbo ataskaitose teikiami duomenys apie krūvius teismuose (teismo rūmuose), o ne konkrečių teisėjų darbo krūvius.
21.7. Utenos apylinkės teismas pateikė įrodymus, kad pareiškėjai aktyviai naudojosi teise kelti kvalifikaciją, teise į papildomas poilsio dienas pagal Darbo kodeksą, į atostogas, už padidėjusį darbo krūvį jiems buvo mokamos priemokos. Byloje nėra įrodymų dėl pareiškėjų diskriminacijos.
21.8. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl teisėjo teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą įgyvendinimo, yra svarbus ne tik darbo krūvio (masto) konkrečiam teisėjui padidėjimas apskirtai, bet ir šio krūvio santykis su tos pačios teismų sistemos ir grandies teismo teisėjo darbo krūviu, taip pat užtikrinant ne tik tolygų teisėjo darbo krūvį, bet ir nediskriminuojant bei neprivilegijuojant tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų mokant jiems atlyginimą.
21.9. Pareiškėjų prašymas kreiptis į ESTT nėra įpareigojantis. Tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar bylai išnagrinėti yra reikalingas Europos Sąjungos teisės išaiškinimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo kreiptis į ESTT.
22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
22.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino visus įrodymus, bylos šalių argumentus bei paaiškinimus, savo išvadas grindė teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, jos atitinka teismo praktiką tokio pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime išsamiai išdėstė faktines aplinkybes ir teisinius motyvus, kodėl pareiškėjų reikalavimą laiko nepagrįstu. Taip pat pagrįstai netenkintas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į ESTT.
22.2. Pareiškėjai skundo reikalavimus dėl žalos atlyginimo kildina iš atsakovo Utenos apylinkės teismo veiksmų, t. y. netinkamai skirstomų bylų, dėl ko pareiškėjų darbo krūvis buvo didesnis nei kitų teisėjų. Pareiškėjai nei skunde, nei paaiškinimuose teismo posėdžio metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų. Visi pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai yra susiję su skundžiamame teismo sprendime pateiktu atsakovo Utenos apylinkės teismo veiksmų vertinimu. Teisingumo ministerijai nėra suteikti įgaliojimai kontroliuoti ar vertinti teismų veiklos, skirstant bylas teisėjams.
22.3. Priešingai nei teigia pareiškėjai, pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei įrodymų vertinimo taisyklių, nei ABTĮ normų.
22.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-595-575/2022 pateiktu išaiškinimu ir bylos šalių pateiktus statistinius duomenis vertino būtent pagal jame suformuotą taisyklę. Tuo tarpu pareiškėjai laikosi pozicijos, kad statistiniai duomenys turi būti vertinami kitaip, t. y. pareiškėjams subjektyviai palankia linkme, tačiau jų pozicija yra neparemta jokiais teisės aktais ir teismų praktika, todėl laikytina nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismui nenustačius jokių Utenos apylinkės teismo neteisėtų veiksmų, pareiškėjų reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pagrįstai netenkintas.
k o n s t a t u o j a:
IV.
23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atitinkamai 58 314,48 Eur turtinės ir 14 195,15 Eur neturtinės bei 106 449,93 Eur turtinės ir 27 175,78 Eur neturtinės žalos bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų pareiškėjams N. S. (N. S.) ir G. A. priteisimo, kurią pareiškėjai kildino iš neteisėtų Utenos apylinkės teismo veiksmų (neveikimo) neužtikrinant tolygaus darbo krūvio paskirstymo, bylas paskirstant tokiu būdu, kad pareiškėjams 2020 – 2022 m. laikotarpiu teko dirbti didesniu darbo krūviu nei kitiems to paties teismo teisėjams, taip pat Utenos apylinkės teismo pirmininko 2023 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. P-39 „Dėl priemokos už padidėjusį teisėjo darbo krūvį skyrimo ir išmokėjimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.
24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir konstatavęs, kad skundžiamas atsakovo Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, bei nenustatęs atsakovo ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, atmetė pareiškėjų skundą.
25. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjams iš Lietuvos Respublikos prašomą turtinę ir neturtinę žalą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo. Pareiškėjai laikosi pozicijos, jog teismas netinkamai atliko byloje esančių įrodymų vertinimą, neįsigilino į bylos esmę, nepateikė motyvų, todėl teismo sprendimas neatitinka nustatytų reikalavimų.
26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.
27. Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6–7 punktuose įtvirtintomis nuostatomis, administracinės bylos nagrinėjimo ribas nulemia pareiškėjų pateikto skundo reikalavimai ir skunde nurodytos aplinkybės, kuriomis jie pagrindžiami. Pareiškėjai turi teisę patys pasirinkti tinkamiausius jų manymu pažeistų teisių gynimo būdus; teismas, priėmęs pareiškėjų skundą, nagrinėdamas bylą privalo įvertinti, ar byloje yra faktinių duomenų bei teisinių prielaidų, kurie leistų apginti pareiškėjų teises skunde nurodytu būdu.
28. Apeliaciniu skundu pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jų reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nurodydami, jog tokią žalą jie patyrė atsakovo atstovams neužtikrinant tolygaus darbo krūvio paskirstymo, dėl ko pareiškėjams 2020 – 2022 m. laikotarpiu teko dirbti didesniu darbo krūviu nei kitiems to paties teismo teisėjams. Taigi, pareiškėjams taip apibrėžus administracinės bylos nagrinėjimo ribas, teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo įvertinti, ar byloje esantys duomenys patvirtina įstatyme nustatytas žalos atlyginimo sąlygas bei teisinius pagrindus.
29. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė (savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 str. nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
30. Pagal administracinių teismų praktiką, neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai – valstybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga, todėl šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatinėjamas pirmiausia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-69/2012). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-309/2013; 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-416-525/2017; ir kt.).
31. Nagrinėjamu atveju įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą ir administracinės bylos šalių argumentus, pirmosios instancijos teismas nenustatė neteisėtų Utenos apylinkės teismo veiksmų, netinkamai skirstant bylas, galėjusių lemti išskirtinai didesnį pareiškėjų darbo krūvį nei kitų teismo teisėjų, ir sprendė, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjams iš Lietuvos valstybės jų prašomą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
32. Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas pareiškėjų reikalavimui dėl žalos atlyginimo įvertinti ir pagrįstai pripažino, jog nėra jokio pagrindo tenkinti reikalavimo atlyginti žalą pareiškėjų nurodytais pagrindais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tikrinamas teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, grindžiamas įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Jame nuosekliai ir išsamiai išdėstyta, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
33. Nagrinėjamam ginčui yra reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-595-575/2022, pateikti išaiškinimai, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl atlygio už darbą dėl darbo masto (krūvio) padidėjimo, kai teisme nėra užpildytos teisėjų darbo vietos. Minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms teismų sistemoms, taip pat bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų sistemos, kaip institucijų sistemos, suskirstymas į grandis suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir turi diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas (įskaitant atlyginimus) pagal tai, kokios teismų sistemos ir kurios grandies teismo teisėjams jos yra nustatomos. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis vienodo teisėjų statuso principas suponuoja, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjai yra lygūs ne tik pagal savo įgaliojimus vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) ir nepavaldumą jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui, atsakomybę bei imunitetus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 113 straipsnyje numatytus jų veiklos suvaržymus bei atlyginimo ribojimą, bet ir pagal tai, kad turi būti užtikrinamas tolygus jų darbo krūvis. Tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams už darbą turi būti atitinkamai atlyginama nė vieno iš jų nediskriminuojant ir nė vienam netaikant privilegijų, ir jiems turi būti nustatytos atitinkamos – nediskriminacinės ir privilegijoms neprilygintinos – socialinės (materialinės) garantijos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog objektyviais teisėjo darbo krūvį apibrėžiančiais kriterijais laikytini įprastinio teisėjo darbo laiko (kaip 40 darbo valandų trukmės 5 darbo dienų su 2 poilsio dienomis per savaitę) norma, teisėjui paskirtų bylų sudėtingumo kriterijus, taip pat kiti objektyvūs kriterijai. Minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, į egzistuojančią teisės normų ir organizacinių praktikų visuma, leidžiančią vienodinti teisėjų darbo mastą (krūvį), taip pat mokėti teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, kai toks darbas yra nustatomas: teisėjų darbo krūvio vienodinimą keičiant teismuose dirbančių teisėjų etatų skaičių; bylų paskirstymą teisėjams kompiuteriniu būdu atsižvelgiant į darbo krūvio tolygumą, bylų sudėtingumą, laikinojo nedarbingumo, atostogų ar komandiruotės atvejus; teisės aktuose įtvirtintą galimybę bylas perduoti skirtingiems teismo rūmams, kai bylą operatyviau ir ekonomiškiau išnagrinės kitų teismo rūmų teisėjai (Teismų įstatymo 36 str. 11 d.), taip pat galimybę, konstatavus atitinkamą poreikį, perkelti teisėją į kitą tos pačios pakopos teismą arba į kitus to paties teismo, kurio teisėju jis paskirtas, rūmus, arba į kitos jurisdikcijos tos pačios pakopos teismą (Teismų įstatymo 63 str. 4 ir 5 d.).
34. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus, jog Utenos apylinkės teismas nesiėmė ar ėmėsi nepakankamų veiksmų siekiant darbo krūvį teisme sureguliuoti teisės aktuose nustatytomis administravimo teismuose ar kitomis priemonėmis, detaliai išanalizavo teismo taikytas priemones bei galimybes jas taikyti. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvuotoms išvadoms, inter alia (be kita ko), tam, kad: (i) ginčo laikotarpiu bylos pareiškėjams kaip ir kitiems Utenos apylinkės teismo teisėjams buvo skiriamos remiantis Bylų skirstymo aprašo nuostatomis naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO Bylų skirstymo moduliu; (ii) 2020–2022 m. laikotarpiu Utenos apylinkės teisme buvo priimta eilė įsakymų ir patvarkymų dėl bylų perskirstymo iš teismo Visagino rūmų kitiems šio teismo rūmams; (iii) pareiškėjai nenurodė jokių konkrečių argumentų, kurie leistų vertinti, jog ženklesnis bylų perskirstymas atsižvelgiant į Bylų skirstymo aprašo 142 punkte įtvirtintus kriterijus buvo objektyviai įmanomas; iv) byloje nėra duomenų, jog Teisėjų tarnyba pagal Teismų įstatymo 63 straipsnio nuostatas būtų konstatavusi esminį darbo krūvio skirtumą ar poreikį laikinai į Utenos apylinkės teismo Visagino rūmus perkelti teisėją. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendime yra pateiktas aiškus ir konkretus atsakymas į pareiškėjų argumentus, kuriais remiantis skunde buvo teigiama, kad Utenos apylinkės teismas nesiėmė ar ėmėsi nepakankamų veiksmų siekiant darbo krūvį teisme sureguliuoti teisės aktuose nustatytomis administravimo teismuose ar kitomis priemonėmis.
35. Apeliacinį skundą pareiškėjai taip pat motyvuoja tuo, kad jie buvo diskriminuojami, kai už tą patį atlyginimą tame pačiame teisme dirbo žymiai didesnį darbą, nei kiti teismo teisėjai, tačiau teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjų argumentu nesutinka.
36. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, diskriminacija yra atvejai, kai panašios situacijos yra vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas; nevienodas (skirtingas) požiūris laikomas diskriminaciniu, jeigu jis neturi objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tam tikrais atvejais atskiroms subjektų grupėms įstatymu galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones, atsižvelgiant į jų statusą. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
37. Vadovaujantis Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, besikreipiančiam dėl diskriminacijos asmeniui, kuriam pagal bendrąsias proceso taisykles tenka pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, pakanka teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodyti aplinkybes, kurios leidžia preziumuoti diskriminavimo faktą (prima facie aplinkybes) – pradinius diskriminacijos įrodymus, o atsakovas turi įrodyti, kad jis diskriminavimo draudimo nepažeidė (paneigti prezumpciją). Taigi pareiškėjai turi pateikti pakankamus faktus, kurie leistų preziumuoti, kad diskriminacija buvo. Pareiškėjų byloje nurodomi duomenys, kuriais jie grindė diskriminavimo dėl už tą patį atlyginimą tame pačiame teisme dirbto didesnio darbo krūvio (darbo kiekio), laikytini nepakankamais preziumuoti tokios diskriminacijos faktą, nes jie savo padėtį lygina su kokybiškai kitokia asmenų, gaunančių tą patį atlyginimą grupe.
38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-595-575/2022 nurodyta, jog sprendžiant dėl teisėjo teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą įgyvendinimo, yra svarbus ne tik darbo krūvio (masto) konkrečiam teisėjui padidėjimas apskritai, bet ir šio krūvio santykis su tos pačios teismų sistemos ir grandies teismo teisėjo darbo krūviu, taip užtikrinant ne tik tolygų teisėjo darbo krūvį, bet ir nediskriminuojant bei neprivilegijuojant tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų mokant jiems atlyginimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai vadovavosi šioje byloje pateiktais išaiškinimais ir bylos šalių pateiktus statistinius duomenis vertino pagal šiuose išaiškinimuose pateiktą taisyklę, jog sprendžiant dėl teisėjo teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą įgyvendinimo, vertinamas ne išimtinai teisėjų gautų bylų skaičiaus padidėjimas, o tai, kiek šis padidėjimas neatitiko tos pačios teismų sistemos ir grandies teismo teisėjo darbo krūvio. Kaip matyti iš į bylą pateiktų Pažymų apie apylinkės teismo teisėjo darbą 2020 m. ir 2021 m. pareiškėjų darbo krūvis buvo mažesnis nei atitinkamo laikotarpio visų apylinkės teismų teisėjų darbo krūvio vidurkis (2020 m. apylinkės teismo teisėjo vidutinis darbo krūvis apylinkės teismuose buvo 34,24, pareiškėjo G. A. – 32,01. 2021 m. apylinkės teismo teisėjo vidutinis darbo krūvis apylinkės teismuose buvo 34,25, pareiškėjų G. A. – 31,49, N. S. – 30,50). 2022 m. pareiškėjų darbo krūvis buvo didesnis nei aplinkės teismo teisėjų vidurkis (apylinkės teismo teisėjo vidutinis darbo krūvis apylinkės teismuose – 33,75, atitinkamai pareiškėjų G. A. – 39,21 ir N. S. - 46,82). Kadangi pareiškėjo N. S. darbo krūvio padidėjimas buvo toks, jog atitiko minėtu laikotarpiu galiojusių teisės aktų sąlygas (Teisėjų tarybos 2021 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 13P-155-(7.1.2) patvirtinto Mokėjimo aprašo), Utenos apylinkės teismo 2023 m. vasario 14 d. įsakymu Nr.P-39 pareiškėjui buvo skirta teisės akte numatyto dydžio priemoka. Pažymėtina, jog pareiškėjų darbo sąlygos nesiskyrė nuo kitų teisėjų (pareiškėjai naudojosi teise kelti kvalifikaciją, teise į atostogas ir papildomas poilsio dienas, darbo krūvio padidėjimui atitinkant teisės aktuose numatytas sąlygas buvo mokamos priemokos). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjų diskriminavimo faktų nebuvo nustatyta, nes pareiškėjų nurodyti teiginiai negali būti vertinami kaip jų diskriminavimą patvirtinantys faktai, o konkrečių priešingų bei padarytą išvadą paneigiančių argumentų pareiškėjai nenurodė.
39. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei skundo ir atsiliepimų argumentus. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi prieštaringais duomenimis, ataskaitomis neturinčiomis dokumento rekvizitų. Pažymėtina, jog LITEKO priemonėmis sugeneruotos ataskaitos naudojamos teismų veikloje pagal Teismų įstatymą ir jį įgyvendinančius teisės aktus. Be to, tiek atsakovo, tiek pareiškėjų pateiktose Teisėjų darbo ataskaitose statistiniai duomenys kuriais grindžiamos bylai reikšmingos aplinkybės iš esmės sutampa. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ataskaitose pateiktus duomenis vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste.
40. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjų pareikštu skundo reikalavimu atsakovui dėl žalos atlyginimo, įvertino pareiškėjų nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma priteisti turtinę ir neturtinę žalą, taip pat buvo išnagrinėti ir įvertinti atsakovų atsikirtimai į skundą, kurie pripažinti pagrįstais, t. y. sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Tai, kad pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir sprendimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.
41. Kiti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės, siekiant teisingai išnagrinėti bylą, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pagrįstai nenustatyti neteisėti atsakovo ir (ar) jo atstovo neteisėti veiksmai, o nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei (savivaldybei) nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį.
43. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, klausiant, ar Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 2 pastraipa turi būti aiškinama taip, kad draudžiama padėtis, kai tame pačiame teisme vieniems teisėjams tenkantis darbo krūvis yra iš esmės didesnis nei vidutinis tame pačiame teisme dirbančių teisėjų darbo krūvis ir koks teisėjų darbo krūvio rodiklio padidėjimas laikytinas neatitinkančiu minėtų nuostatų.
44. ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad teismas privalo kreiptis į ESTT tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį būtina išnagrinėti tam, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-5/2014).
45. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su jų prašymu kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjų keliami klausimai yra susiję su Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Be to, pareiškėjai klausimą ESTT formuluoja abstrakčiai, nenurodant konkrečių nuostatų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
46. Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų G. A. ir N. S. (N. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Iveta Pelienė
Ernestas Spruogis