Administracinė byla Nr. eA-341-415-2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00859-2020-9
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. lapkričio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Beatos Martišienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja J. Ž. (toliau – ir pareiškėja) skunde prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovo atstovas, NŽT), 30 914 Eur turtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:
2.1. Į jos senelio P. P. nuosavybės teise valdytą iki nacionalizacijos nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), 1991 m. spalio 18 d. prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė pareiškėjos motina A. Ž. (P. P. dukra), taip pat E. D. (P. P. anūkė – sūnaus J. P. dukra), o 1991 m. gruodžio 12 d. – ir A. P. (P. P. marti – sūnaus P. žmona). Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimais Nr. 13-7205, Nr. 13-7204 ir Nr. 13-7203 buvo atkurtos nuosavybės teisės A. Ž., E. D. ir A. P..
2.2. Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 13-7205 (toliau – ir Sprendimas Nr. 13-7205) nuosavybės teisės į 5,33 ha buvusio savininko P. P. turėtos žemės (duomenys neskelbtini) atkurtos A. P. po jos mirties (mirė (duomenys neskelbtini)). Sprendimas Nr. 13-7205 priimtas nepagrįstai ir neteisėtai, nes A. P. nebuvo pateikusi pagrindinio giminystės ryšį patvirtinančio dokumento – jos sutuoktinio P. P. gimimo liudijimo, kurio pagrindu nustatomas giminystės ryšys su buvusiu savininku P. P.. Po A. P. mirties niekas dėl jos palikimo priėmimo nesikreipė, paveldėjimo byla nebuvo užvesta. Pareiškėjos žiniomis, nuosavybės teisių atkūrimo procese minėtos mirusiosios vardu, neturėdama įgaliojimo, veikė O. G. R., į bylą buvo teikiami įvairūs dokumentai, net nenurodant, kas juos teikia.
2.3. NŽT 2016 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 1SS-1155-(7.5.) (toliau – ir NŽT 2016 m. balandžio 15 d. raštas) nurodė, jog iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų matyti, kad A. P. (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą. Byloje yra pateiktas P. P. ir A. Č. sutuoktuvių liudijimas, kuriame yra įrašas ir antspaudas, kad šis dokumentas Utenos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Administracija) Utenos rajono žemėtvarkos skyriuje gautas 2001 m. sausio 23 d., reg. Nr. 32 (t. y. po A. P. mirties). Šiame dokumente yra nurodyta P. P. gimimo data – (duomenys neskelbtini), gimimo vieta – (duomenys neskelbtini), bei P. P., P., mirties liudijimas – mirė (duomenys neskelbtini). Be to, byloje yra A. P. mirties liudijimas, kuriame yra spaudas, kad jis Administracijos Utenos žemėtvarkos skyriui pateiktas 2001 m. sausio 23 d., reg. Nr. 32. Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos neįmanoma nustatyti, kas pateikė nurodytus dokumentus, nes nė viename iš O. G. R. teiktų prašymų šie dokumentai nėra išvardinti, nes ši veikė neturėdama tokios teisės, kadangi jokie giminystės ryšiai su A. P. jos nesiejo, testamentu ši žemė jai nebuvo palikta.
2.4. Minėtame rašte NŽT taip pat nurodė, kad iki visuotinės žemės nacionalizacijos, t. y. iki 1940 m. liepos 22 d. ginčo žemę valdė P. P. (miręs (duomenys neskelbtini)), o A. P. prašyme yra nurodytas buvęs žemės savininkas P. P., t. y. ne tas buvęs savininkas, kuris (duomenys neskelbtini) kaime iki nacionalizacijos valdė 16 ha žemės. Taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės (dalies) (duomenys neskelbtini) k. žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais žiniaraštyje, kuris skirtas suderinti su pretendentais projektuojamų žemės sklypų išdėstymą ir ribas, prie A. P. pavardės nėra parašo. Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Panevėžio hidroprojektas“ inžinierius natūra ženklino grąžinamus bendrosios dalinės nuosavybės teise 6 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), 2003 m. birželio 12 d., ir nustatė žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates pagal paskiausiai atnaujintą kartografinę medžiagą, kur žemės sklypų parodymo–paženklinimo aktų 9 punkte yra nurodytos pretendenčių pavardės, tačiau iš šių prie pavardžių esančių parašų manytina, kad ženklinant šiuos žemės sklypus dalyvavo O. G. R.. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra 2001 m. balandžio 12 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, kuriame nurodytas konkretus po A. P. mirties O. G. R. paveldėtas turtas. Iš šio paveldėjimo pagal testamentą liudijimo nėra aišku, ar O. G. R. paveldi visą A. P. turtą ir (ar) teises ir pareigas, todėl, NŽT nuomone, minėtas paveldėjimo pagal testamentą liudijimas negali būti tinkamu dokumentu, leidžiančiu O. G. R. atstovauti mirusiajai A. P. sprendžiant (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimus.
2.5. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalimi, pareiškėja teigė, kad kartu su A. P. prašymu atkurti nuosavybės teises turėjo būti pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, tačiau pastaroji to nebuvo padariusi, o (duomenys neskelbtini) mirus A. P., minėti dokumentai liko nepateikti, palikimo niekas nepriėmė. Nepaisant to, kad kažkas po A. P. mirties teikė nurodytus dokumentus ir kažkas jos vardu pasirašinėjo dokumentus, tačiau veikė neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo, todėl laikytina, kad A. P. po jos mirties nuosavybės teisės į žemę atkurtos neteisėtai. Gimimo liudijimas taip ir nebuvo pateiktas, taip pat nėra įmokos kvito.
2.6. Apie visas išdėstytas aplinkybes pareiškėja sužinojo gavusi NŽT 2016 m. balandžio 15 d. raštą, kuriame buvo išdėstytos visos pareiškėją dominančios aplinkybės ir dėl kurių raštus bei skundus NŽT rašė nuo 2004 m. Kiekvieną kartą kreipiantis žemėtvarkos skyriaus darbuotojai pareiškėją informuodavo, kad yra paveldėtoja, įpėdinė, kad pareiškėja nepretenduotų ir skundų nerašytų. Dar būdama gyva pareiškėjos mama A. Ž. 2004 m. kovo 15 d., iki priimant Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. P., kreipėsi į Administraciją prašydama pripažinti A. P. „prašymą niekiniu“. Utenos skyrius 2004 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (3.18)-10-233 ją informavo, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos mirusiosios vardu ir perduodamos įpėdiniui O. G. R., kuri neva pateikė įrodymus, kad ji yra mirusiosios A. P. teisėta įpėdinė ir kad Administracija neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo mamos prašymo. Toliau 2004 m. gegužės 4 d. raštu pareiškėja kreipėsi į Utenos rajono žemėtvarkos skyriaus agrarinės reformos tarnybą su prašymu išduoti visus atkūrimo bylos dokumentus, kurie buvo pateikti A. P. vardu, bet gavo neigiamą atsakymą. Pareiškėja kartu su 2004 m. kovo 15 d. prašymu Administracijai pateikė 2001 m. gruodžio 12 d. Utenos rajono 2-ojo notaro biuro notarės J. N. pažymą, jog dėl A. P. palikimo niekas nesikreipė, tačiau Administracija sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. P. vis tiek priėmė, patikindama, kad O. G. R. yra teisėta įpėdinė. Tokiu būdu pareiškėja buvo klaidinama daugiau nei 10 metų.
2.7. Dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėja patyrė žalą – neteko savo senelio žemės ar bent jos dalies, nes 2016 m. liepos 21 d. išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas Nr. IR-5886, pagal kurį A. P. po jos mirties atkurta nuosavybės teisė į žemę pagal Sprendimą Nr. 13-7205 perėjo valstybei. Pareiškėja neteko galimybės į nuosavybės teisių atkūrimą savo ar savo mamos vardu. Patirtą turtinę žalą pareiškėja vertina 30 914 Eur remdamasi vidutinėmis rinkos kainomis žemės sklypų, perėjusių valstybės nuosavybėn. Pagal interneto svetainėje www.aruodas.lt skelbiamą panašių sklypų pardavimo kainą vieno aro kaina siekia 58 Eur. Valstybė paveldėjo 5,33 ha, t. y. 533 arus, todėl pareiškėja prašė priteisti 30 914 Eur turtinei žalai atlyginti.
2.8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-81-596/2019 pripažino pareiškėjos teisių pažeidimus ir iš dalies tenkino prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Sprendimas neįsiteisėjo, nes buvo apskųstas ir šiuo metu nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:
4.1. Tiek Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtų atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas, galiojęs nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 1997 m. liepos 9 d.) 11 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 „Dėl Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“ patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos 9 punkto normose, tiek ir šiuo metu reglamentuojančiose prašymo atkurti nuosavybės teises turinį yra įtvirtinta piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pareiga nurodyti konkrečius duomenis apie save, kitus pretendentus, turto savininką, dabartinį jo valdytoją, turtą, kurį pageidaujama susigrąžinti ir kt., tačiau jose nėra įtvirtinto imperatyvo, kad tais atvejais, kai visi šie duomenys nenurodomi, prašymas atkurti nuosavybės teises laikomas nepaduotu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2010).
4.2. Nors (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 12 d. buvo pateiktas A. P. prašymas dėl P. P., o ne dėl P. P., žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), grąžinimo, tačiau tai yra to paties buvusio savininko P. P. iki nacionalizacijos valdyta žemė. Minėtas A. P. prašymas iš esmės yra dėl buvusio savininko P. P. žemės, o nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais dokumentais įrodyta, kad A. P. yra P. P., kuris yra buvusio savininko P. P. sūnus, žmona. Nuosavybės teisės A. P. yra atkurtos vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, t. y. nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.
4.3. Nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad jai turtinę žalą sukėlė Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 13-7205. Sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į pareiškėjos senelio nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą ji pati negalėjo būti pretendente, kadangi tuo metu buvo gyva pareiškėjos motina ir ji buvo aukštesnės eilės įpėdinė, todėl minėto sprendimo priėmimas pareiškėjai nesukėlė jokių neigiamų pasekmių. Pareiškėjai apie priimtą sprendimą buvo žinoma nuo jo priėmimo momento, tačiau pareiškėja jo neginčijo ir neskundė. Iki kreipimosi į teismą dienos pareiškėja niekada nenurodė ir niekada nėra pareiškusi, kad institucija per 16 metų laikotarpį (nuo sprendimo priėmimo dienos) būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus, dėl kurių ji patyrė turtinę žalą. Pareiškėja galiausiai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl minėto sprendimo panaikinimo. Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas pareiškėjos skundo netenkino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-248-525/2017).
4.4. Pareiškėja nepagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo 30 914 Eur turtinei žalai atlyginti. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad jos motina neteko galimybės atkurti nuosavybės teises į kitą buvusio savininko turto dalį, o ji kaip įpėdinė neteko galimybės paveldėti senelio žemę. Nuosavybės teisės yra atkuriamos Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka į jos motinai ir kitoms pretendentėms tenkančias dalis, todėl nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu pareiškėja siekia gauti nuosavybės teises į senelio buvusio turto didesnę dalį.
4.5. Nesutinka, jog visos aplinkybės pareiškėjai tapo žinomos tik iš NŽT 2016 m. balandžio 15 d. rašto, kadangi iš esamo pareiškėjos ir jos motinos susirašinėjimo su atsakovu matyti, kad aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu A. P., buvo žinomos po šios mirties. Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės A. Ž., E. D. ir A. P. teisėtai ir lygiomis dalimis. Utenos skyrius informavo, kad negali pripažinti pareiškėjos motinai nuosavybės teisę į 1/3 dalį žemės, kuris teisės aktų nustatyta tvarka teisėtai ir pagrįstai atiteko A. P.. 2016 m. liepos 21 d. Kauno miesto 17-ojo notarų biuro notarė R. O. I. išdavė palikimo perėjimo valstybei liudijimą, kurio pagrindu valstybė paveldėjo 1/3 dalį žemės sklypų, taip pat 115/346 dalių ir 65/331 dalis žemės sklypo, kurios nuosavybės teise priklausė A. P.. Todėl valstybė yra sąžiningas turto įgijėjas (paveldėtoja). Pareiškėjos motinai negalėtų priklausyti didesnė dalis negu buvo atkurta.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjos J. Ž. skundą atmetė.
6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu.
7. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 30 914 Eur turtinės žalos atlyginimo, kildinamos iš, pareiškėjos teigimu, neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. P. nuosavybės teise turėtą žemę mirusiai pretendentei A. P.. Pareiškėja yra A. Ž., kuriai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. P. turėtą žemę, dukra. Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimais Nr. 13-7203, Nr. 13-7204 ir Nr. 13-7205 buvo atkurtos nuosavybės teisės A. Ž., E. D. ir A. P..
8. Teismas nurodė, kad, įvertinus tai, jog šioje byloje pareiškėjos reikalavimas priteisti turtinę žalą grindžiamas tais pačiais atsakovo veiksmais, kurie jau buvo nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-81-596/2019, teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-81-596/2019. Bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-175-525/2021, kuria panaikinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimo dalis, kuria iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjai buvo priteista 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat panaikinta sprendimo dalis, kuria iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, į valstybės biudžetą buvo priteista 168,09 Eur išlaidų ir šios pareiškėjos skundo dalys atmestos, o kita sprendimo dalis, kuria pareiškėjos skundas buvo atmestas, palikta nepakeista.
9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2021 m. vasario 10 d. nutartyje, spręsdama pareiškėjos iškeltą ginčą dėl žalos atlyginimo, tikrino, ar Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 13-7205, kuriuo A. P. po jos mirties atkurtos nuosavybės teisės į žemę, yra pagrįstas ir toks nuosavybės teisių atkūrimas pagal galiojančius teisės aktus buvo galimas (nutarties 64 punktas). Lietuvos vyriausias administracinis teismas pasisakė ir dėl pareiškėjos argumento, jog mirusios A. P. vardu nuosavybės teisių atkūrimas nebuvo galimas, nes nebuvo nustatyti jos turto įpėdiniai (nutarties 68 punktas). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarties 71 ir 72 punktuose atmetė pareiškėjos argumentus, jog pareiškėjos motinai A. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės į mažesnį plotą nei privalėjo.
10. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, teismas konstatavo, kad įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartyje nustatyti faktai ir motyvai, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 13-7205, kuriuo A. P. po jos mirties atkurtos nuosavybės teisės į žemę, yra pagrįstas ir teisėtas, taip pat tai, jog neatsiradus kitų mirusios A. P. turto paveldėtojų, žemė, į kurią A. P. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės, CK 5.62 straipsnio pagrindu paveldėjimo teise pagrįstai perėjo valstybei ir nėra jokio teisėto pagrindo didinti A. Ž. atkurtinos žemės plotą A. P. tenkančia žemės dalimi, pripažintini prejudiciniais ir šioje byloje iš naujo nevertinami, o pareiškėjos argumentai dėl neteisėtų NŽT veiksmų atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko P. P. nuosavybės teise turėtą žemę mirusiai pretendentei A. P. atmetami kaip nepagrįsti.
11. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad pareiškėja neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjos skundą atmetė.
III.
12. Pareiškėja J. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
13. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Ji šioje byloje neginčijo faktų, kurie buvo nustatyti įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-175-525/2021. Nors ir tuo pačiu pagrindu ji reiškė visai kitokį reikalavimą nei minėtoje byloje, šioje byloje yra nagrinėjamas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, o administracinėje byloje Nr. A-175-525/2021 buvo nagrinėjamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas.
13.2. Nesutinka su teismo argumentais, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas nėra nuginčytas ar pakeistas administracine ar teismine tvarka ir pareiškėja jokių aktyvių veiksmų, siekdama nuginčyti minėtą administracinį aktą, nesiėmė. Pareiškėja teigia, kad raštus bei skundus NŽT rašė nuo 2004 m. Ji nuolat buvo įtikinėjama, kad NŽT elgiasi teisėtai ir teisingai ir kad jai nėra reikalo domėtis situacija. Kiekvieną kartą jai kreipiantis žemėtvarkos skyriaus darbuotojai informuodavo, kad yra paveldėtoja, įpėdinė bei kad pareiškėja nepretenduotų ir skundų nerašytų. Teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes, jų neįvertino, nors jos yra labai svarbios. Pareiškėja gynė savo teises, nebuvo pasyvi stebėtoja, tikėjo NŽT veiksmų teisėtumu, todėl pareiškėja nesutinka su teismo pozicija, kad ji nesiėmė veiksmų pakeisti minėtą sprendimą administracine ar kitokia tvarka.
13.3. Nesutinka su teismo pozicija, kad A. P. nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos po jos mirties. Pasak pareiškėjos, teismo išvada yra paviršutiniška, nes neatsižvelgta, ar apskritai buvo galimas nuosavybės teisių atkūrimas A. P.. Pastaroji nebuvo pateikusi pagrindinio giminystės ryšį patvirtinančio dokumento: A. P. sutuoktinio P. P. gimimo liudijimo, kurio pagrindu nustatomas giminystės ryšys su buvusiu savininku P. P., nebuvo sumokėjusi nustatytos įmokos, nebuvo pilietybės dokumento. Kartu su A. P. prašymu atkurti nuosavybės teises turėjo būti pridėti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, tačiau A. P. to nebuvo padariusi. (duomenys neskelbtini) mirus A. P., minėti dokumentai liko nepateikti, o tai nuosavybės teisių atkūrimo procesą daro negalimu.
13.4. Teismas neteisingai konstatavo, kad įstatymas nenumato galimybės nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo proceso mirusiojo vardu, jei nėra nustatyti įpėdiniai. Pareiškėja pažymi, kad A. P. mirė nepateikusi daug reikalingų nuosavybės atkūrimui dokumentų ir neatlikusi daug nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų veiksmų, ko pasėkoje nuosavybės teisių atkūrimas automatiškai tampa negalimas. Po pretendentės A. P. mirties buvo teikiami įvairūs dokumentai, net nenurodant, kas juos teikia.
13.5. Nesutinka su teismo pozicija, kad nebuvo ir nėra jokio pagrindo didinti A. Ž. atkurtinos žemės plotą A. P. tenkančia žemės dalimi. Pareiškėjos motina A. Ž., kaip turto savininko dukra, buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises, todėl turėjo teisę į tą žemės plotą, kuris būtų priklausęs A. P., jei ši nebūtų mirusi. Atkurtinos nuosavybės dalis gali būti didesnė, jeigu kiti turto savininko vaikai, jų sutuoktiniai yra mirę kaip buvo ir šiuo atveju.
14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
15. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Atsakovo atstovas papildomai akcentuoja, kad pareiškėja Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 13-7205 neginčijo. Nuosavybės teisės yra atkurtos teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant Atkūrimo įstatymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai pasisakė, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 13-7205 yra teisėtas, todėl pareiškėjai negalėjo atsirasti turtinė žala. Pareiškėja nenurodo nei NŽT Utenos skyriaus veikos ar teisės akto neteisėtumo fakto, nei žalos padarymo fakto ir egzistuojančio priežastinio ryšio tarp neva neteisėtos veikos ar neteisėto teisės akto bei žalos, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti turtinę žalą yra visapusiškai nepagrįstas ir netenkintinas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.
17. Šios Nutarties 16 punkte nurodyti teisės aiškinimai suponuoja, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-175-525/2021, turi prejudicinę galią ir iš naujo neįrodinėjami.
18. Šios bylos galutinei procesinei baigčiai yra svarbūs šie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-175-525/2021 nustatyti prejudiciniai faktai.
18.1. Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 13-7205, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės A. P., nėra nuginčytas ar pakeistas administracine ar teismine tvarka. Byloje pateikti duomenys – pareiškėjos susirašinėjimas su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, patvirtina, jog pareiškėjai skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu A. P. po šios mirties, buvo žinomos iš esmės nuo pat minėto sprendimo priėmimo. Tačiau manydama, jog nuosavybės teisės A. P., po jos mirties buvo atkurtos neteisėtai, pareiškėja jokių aktyvių veiksmų, siekdama užginčyti minėtą administracinį aktą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos, nesiėmė. Tik 2017 metais apeliantė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 13-7205, kuriuo po A. P. mirties atkurtos nuosavybės teisės į P. P. žemę, taip pat prašė nuginčyti 2016 m. liepos 21 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimą bei atnaujinti terminą skundui dėl 2004 m. balandžio 27 d. sprendimo panaikinimo paduoti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartimi terminas skundui paduoti nebuvo atnaujintas, o skundą atsisakyta priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį paliko nepakeistą. Kadangi Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas nėra nuginčytas, teismas neturėjo pagrindo aiškintis kas, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo A. P. klausimą po jos mirties teikė dokumentus, dalyvavo ir pasirašė sklypų ženklinimo aktuose, nes Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 13-7205 teisėtumo klausimas šioje byloje nėra nagrinėjamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-175-525/2021 61 p.).
18.2. Itin svarbios šios bylos baigčiai yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-175-525/2021 72 punkte nustatytos aplinkybės (prejudiciniai faktai) – „<...> 1937 metų Išrašas iš Utenos notaro S. K. aktų knygos tvirtina, kad buvęs žemės savininkas P. P. savo turimą apie 16 ha žemės sklypą testamentu lygiomis dalimis paliko tik savo sūnums P., J. ir J. P., o visus kitus savo įpėdinius nuo savo turto nušalino ( II t., b. l.59–60). A. Ž., kaip buvusio žemės savininko P. P. dukra, patenka tarp nušalintų nuo turto įpėdinių. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas nuosavybės teisių A. Ž. teisėtumo klausimas, todėl plačiau dėl šių aplinkybių nebus pasisakoma“.
18.3. Šios Nutarties 18.2 punkte nurodytos aplinkybės suponuoja, kad pareiškėjos motina A. Ž. jokiu atveju, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybės teisės A. P. atkurtos po jos mirties, ar jos nebūtų atkurtos, teisių į žemės savininko sūnui P. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį neturėjo.
19. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nuosavybės teisės į žemę atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams.
20. Nurodytų prejudicinių faktų pagrindu ir atsižvelgusi į Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja neturi reikalavimo teisės šioje byloje (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
21. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos J. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Gintaras Kryževičius
Beata Martišienė