Pranešėja A. Pupeikienė                                                                       Civilinė byla Nr. 2A-91-253/2011

Teisėja E. Bartulienė                                                                             Proceso Nr. 2-42-3-00377-2009-9

                        Procesinio sprendimo kategorija

 (S)

32.1; 121.21

 

 

 

 

 

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2011 m. balandžio 20 d.

Klaipėda

 

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Albinos Pupeikienės, kolegijos teisėjų Danguolės Martinavičienės, Broniaus Valiaus, sekretoriaujant Rimai Zigmantienei, dalyvaujant ieškovės Šilalės rajono savivaldybės administracijos įgaliotam asmeniui S. P., atsakovų atstovui advokatui Piotrui Orlovui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovų D. K. ir E. K. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Šilalės rajono savivaldybės ieškinį atsakovams D. K., E. K., tretiesiems asmenims – Drobūkščių kaimo bendruomenei, L. R., M. R. dėl servituto nustatymo žemės sklype, priklausančiame D. ir E. K.,

 

            n  u  s  t  a  t  ė :

 

ieškovė Šilalės rajono savivaldybė patikslintu ieškiniu (t. 1, b. l. 176-179) prašė nustatyti neterminuotai Šilalės rajono savivaldybės naudai žemės bei kelio servitutą pagal UAB „Hidroprojektas“ parengtą žemės sklypo planą atsakovų D. ir E. K. nuosavybės teise valdomo žemės sklypo daliai, kuri rekomenduojamo servituto plane yra tarp taškų: 2, 3, 31, 30, 29, 28, 24, 8, 9, 25, 26, 27, užimančią 1672 kv.m., pateiktame projekte pažymėtai žyma „S“ esančiai po Šilalės rajono savivaldybės nuosavybės teise priklausančiais pastatais (gyvenamuoju namu ((duomenys neskelbtini)), sandėliu ((duomenys neskelbtini)), viraline ((duomenys neskelbtini)), dviem daržinėmis ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), tvartu ((duomenys neskelbtini)) bei kiemo statiniu (lauko tualetu), (duomenys neskelbtini)), esančiais (duomenys neskelbtini), kuris reikalingas bet kuriuo paros metu ir metų laiku, privažiavimui ir priėjimui bei kitų teisėtų veiksmų atlikimui, valdant Šilalės rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančius pastatus. Nurodė, kad minėti statiniai yra atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Šį žemės sklypą atsakovai įsigijo 2005 m. iš V. U., kuris žemę pardavė kitiems asmenims, nepasiūlęs žemės savivaldybei, kuri turėjo pirmumo teisę pirkti žemę. Atsakovai 2008 m. suarė kelią, kuriuo galima buvo privažiuoti prie savivaldybės pastatų. Savivaldybė siūlė atsakovas sudaryti žemės, esančios aplik pastatus, nuomos sutartį, o atsakovai prašė leisti nusipirkti pastatus, kurie stovi ant jų žemės. Viename pastate yra dviejų kambarių socialinis būstas, o kitos patalpos perduotos Drobūkščių kaimo bendruomenei. Ši bendruomenė gavo lėšas pastato remontui iš struktūrinių fondų.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad savivaldybės pastatai, kurie stovi ant jų žemės, yra prastos būklės, prieš įsigydami žemės sklypą 2005 m. iš V. U. atsakovai buvo įsitikinę, kad sklype nėra nustatytų servitutų. V. U. buvo sudaręs žemės sklypo nuomos sutartį su savivaldybe, tačiau, iškeldinus mokyklą, sutartis buvo nutraukta.

Šilalės rajono apylinkės teismas 2010-05-26 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas nurodė, kad nenustačius servituto, pastatų savininkei – Šilalės rajono savivaldybei (ir pastatų teisėtiems naudotojams) nebūtų įmanoma normaliomis sąlygomis naudotis priklausančiais pastatais pagal paskirtį. Ieškovė turi teisę naudotis pastatais ir neturėdama nuosavybės teisės į žemę, todėl ieškovės naudai nustatytinas servitutas į atsakovų žemės sklypo dalį, kurią užima ieškovės pastatai ir kuri būtina pastatų naudojimui pagal paskirtį, bei kelio servitutas, kad būtų galima patekti prie pastatų. Nustatytas žemės servitutas yra atlygintinas. Tačiau atsakovams nepareiškus priešieškinio šioje byloje dėl nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, ir kompensacijos, tai spręstina kitoje byloje.

Apeliaciniu skundu atsakovai prašo Šilalės rajono apylinkės teismo 2010-05-26 sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą bei priteisti iš ieškovų atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Šilalės rajono savivaldybė su V. U. buvo sudariusi privačios žemės nuomos sutartį ne ilgesniam laikotarpiui nei iki 2006-01-01, t. y. iki tol, kol žemės sklype stovinčiame pastate bus įsikūrusi mokykla, ją iškėlus ši sutartis šalių sutarimu buvo nutraukta 2005-08-30. Atsakovai, nupirkę žemės sklypą, kreipėsi į ieškovę dėl avarinės būklės pastatų pirkimo, tačiau sandoris neįvyko dėl ieškovės kaltės. Taip pat nurodoma, kad ieškovė Drobūkščių kaimo bendruomenei, veikiančiai visuomeninais pagrindais, perdavė pastatą, kurio tikslinė paskirtis yra gyvenamoji, o ne bendruomenės veiklos. Žemės sklypas po savivaldybei priklausančiais pastatais yra žemės ūkio paskirties, tad, nepakeitus žemės paskirties, jo naudojimas visuomenės reikmėms nėra galimas. Taip pat nurodoma, kad L. R., Drobūkščių kaimo bendruomenei skirtame pastate esantį ir savivaldybei priklausantį socialinį būstą, nuomojasi neteisėtai. Atsakovai mano, kad nustatydamas servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimtį teismas netinkamai nustatė ir vertino viešpataujančių daiktų tikslinę paskirtį ir jų naudojimo pagal šią paskirtį poreikius.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo metu žemės nuomos sutartis tarp V. U. ir Šilalės rajono savivaldybės nebuvo nutraukta ir buvo galiojanti. Pažymi, kad parduodant žemės sklypą žemės sklype esančių pastatų savininkei nebuvo suteikta pirmenybės teisė pirkti žemę. O atsakovai, įsigydami šį žemės sklypą, žinojo, kad perkamame sklype yra statiniai nepriklausantys savininkui nuosavybės teise. Nenustačius servituto yra užkertamas kelias naudotis statiniais pagal jų paskirtį. Taip pat nurodo, kad, priešingai nei teigia atsakovai, Liudvikas ir M. R. pagal galiojančias nuostatas teisėtai nuomojasi savivaldybės socialinį būstą. Taip pat nurodo, kad nėra įrodyta, jog ginčo pastatų perdavimas Drobūkščių kaimo bendruomenei yra neteisėtas, o atsakovų veiksmai trukdo šios bendruomenės veiklą ir taip pažeidžia viešąjį interesą.

Teismo posėdžio metu atsakovų atstovas P. Orlovas pareiškė prašymą sustabdyti šios bylos nagrinėjimą LR CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu iki Šilalės rajono apylinkės teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-130-799/2011, iškelta pagal atsakovų ieškinį Šilalės rajono savivaldybės tarybai dėl Šilalės rajono savivaldybės tarybos sprendimų Nr. T1-206, T1-292, T1-297 panaikinimo.

 

Prašymas dėl bylos sustabdymo netenkintinas.

 

Pagal teismų suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką LR CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys. Sustabdyti civilinę bylą tol, kol neišspręsta kita byla, nurodytu pagrindu galima tik tada, kai neišnagrinėtos bylos susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2004, kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes konstatuoja, kad tarp nagrinėjamų bylų neegzistuoja prejudicinio ryšio, kuris lemtų, jog nagrinėjama byla negali būti išnagrinėta, kol nebus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-130-799/2011.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Tarp šalių kilo ginčas dėl naudojimosi šalims nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu: ieškovės kreipimosi į teismą tikslas – nustatant servitutą užtikrinti kelio buvimą į ieškovei nuosavybės teise priklausančius pastatus: gyvenamąjį pastatą ((duomenys neskelbtini)), sandėlį ((duomenys neskelbtini)), viralinę ((duomenys neskelbtini)), 2 daržines ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), tvartą ((duomenys neskelbtini)), kiemo statinį (lauko tualetą) ((duomenys neskelbtini)), esančius atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini). ((duomenys neskelbtini)). Servitutas nustatomas teismo sprendimu, jeigu daiktų savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (LR CK 4.126 str. 1 d.). Šalims nepavyko susitarti dėl naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos (t. 1, b. l. 19-21, 100-104,), todėl teismas sprendė klausimą ar yra pagrindas apeliantams priklausančiame žemės sklype nustatyti servitutą ieškovės naudai.

Apeliantai nurodė, kad įsigydami žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), buvo įsitikinę, kad šiam žemės sklypui nėra taikomi apribojimai. Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2005-08-31 tarp V. U. ir D. K. buvo sudaryta žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis. Į šią sutartį buvo įtraukta nuostata, kad parduodamame žemės sklype yra statiniai nepriklausantys žemės sklypo savininkui nuosavybės teise (t. 1, b. l. 80-83). Tad jau sutarties sudarymo metu apeliantė D. K. patvirtino, kad jai yra žinoma apie nuosavybės teise pereinančiame nekilnojamame turte egzistuojančius apribojimus – kitam savininkui nuosavybės teise priklausančius statinius. 2002-08-21 V. U. ir Šilalės rajono Kvėdarnos pradinė mokykla sudarė 0,1748 ha privačios žemės nuomos sutartį iki 2006-01-01 (t. 2, 70-71). Apeliantai nurodo, kad V. U. 2005-08-31 kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ Tauragės filialą prašydamas jo vardu išduoti pažymą, kad sklypo dalies nuomos sutartis nutraukta šalių susitarimu. Pažymėtina, kad apeliantų nurodomi ir nuomos sutarties nutraukimo faktą turintys patvirtinanti dokumentai nėra pasirašyti abiejų sutarties šalių, o tik nuomotojo – V. U.. Tad teisėjų kolegija šių dokumentų nevertina kaip nuomos sutarties nutraukimo faktą įrodančių dokumentų. Apeliantai nepateikė kitų įrodymų, kad žemės sklypo dalies nuomos sutartis buvo nutraukta iki 2006-01-01. Todėl darytina išvada, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu 2005-08-21 žemės sklypo dalies nuomos sutartis buvo galiojanti. Apeliantai patvirtina, kad įsigiję žemės sklypą, kurį laiką neprieštaravo, kad kiti žmonės naudojosi žemės sklype esančiu daržu, sodu, jame vaikščiojo (t. 2, b. l. 125).

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantų argumentu, kad Šilalės rajono savivaldybės mero 2007-02-01, 2007-05-31 raštai, kuriuose informuojama apie planuojamą savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto, esančio apeliantams priklausančiame žemės sklype, įtraukimą į savivaldybės privatizavimo objektų sąrašą bei dėl galimybių buvusį mokyklos pastatą pripažinti avariniu, sudaro pagrindą įgyti nuosavybėn apeliantams nepriklausančius minėtus pastatus (t. 1, b. l. 98-99). Pažymėtina, kad Šilalės rajono savivaldybės mero raštai yra informacinio pobūdžio atsakymai,  į apeliantų pateiktus paklausimus, remiantis to meto situacija. Kadangi šie dokumentai nebuvo individualūs ar norminiai administraciniai aktai, kuriais būtų siekta sukurti asmenims teises ir pareigas, jie nesudarė teisinio pagrindo tokio pobūdžio apeliantų teisėtiems lūkesčiams kilti. Pažymėtina, kad minėti raštai yra rašyti praėjus beveik 2 metams po to, kai atsakovai nuosavybės teise įgijo ginčo žemės sklypą. Todėl šie apeliacinio skundo motyvai atmestini kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįsti.

Pažymėtina, kad byloje kilęs ginčas yra istoriškai pasikeitusių ekonominių aplinkybių padarinys. Šalims priklausantys daiktai iki nuosavybės teisės į juos atkūrimo funkcionavo kaip vienas kompleksas, žemės sklype stovinčio gyvenamojo namo statyba buvo baigta 1937 m. (t. 1, b. l. 7). 1994-12-07 Šilalės rajono valdybos potvarkiu Nr. 421-V, remiantis LR Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ V. U. skirtas individualus 1,2603 ha žemės sklypas po esamais pastatais (t. 1, b. l. 77). Tuo tarpu 1995-02-07 LR Vyriausybės nutarimo „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ pagrindu Šilalės rajono savivaldybė įgijo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklype esančius pastatus (t. 1, b. l. 7-10). Iš 1995-04-24 pažymos matyti, kad V. U. žemės sklypas suteiktas žemės ūkio veiklai (t. 1, b. l. 78). Sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo teismas turi įvertinti viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto paskirtį. Tarnaujančiojo daikto apribojimus nusako servituto turinys, kurį reglamentuoja LR CK 4.112 str.. Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai. Iš bylos duomenų nustatyta, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) yra nekilnojamojo turto registre įregistruoti Šilalės rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausantys: gyvenamosios paskirties pastatas – gyvenamasis namas ((duomenys neskelbtini)) bei pagalbinio ūkio paskirties pastatai (t. 1, b. l. 7-12). 2010-12-09 Šilalės rajono savivaldybės tarybos sprendimu gyvenamųjų patalpų ((duomenys neskelbtini)), esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), paskirtis pakeista į negyvenamąsias patalpas. Šios patalpos perduotos Drobūkščių kaimo bendruomenei bendruomenės įstatuose numatytai veiklai vykdyti (t. 1., b. l. 149-151; t. 2, b. l. 192-193). Drobūkščių kaimo bendruomenės įstatuose numatyta, kad bendruomenės siekiami tikslai – siekti suburti Drobūkščių kaimo gyventojus, skatinti bendruomenės narių aktyvumą ir jų organizuotumą, teikti jiems informacija, pagalbą, taip pat vykdyti kitą švietimo, užimtumo ir kultūrinę veiklą (t. 1, b. l. 135-140). Teisėjų kolegija daro išvada, kad ieškovei priklausančio viešpataujančio daikto pobūdis ir jame vykdoma veikla lemia normalų poreikį šiuo statiniu naudotis visuomeniniais tikslais – į jį patekti bet kuriuo paros metu privažiuojant ar prieinant.

Teisėjų kolegija apeliantų argumentų,  jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus dėl ieškovės gyvenamojo namo skyrimo Drobūkščių kaimo bendruomenės reikmėms bei L. ir M. R. teisės gyventi buvusios mokyklos pastate kaip socialiniame būste, nevertina kaip pagrįstų ir teisiškai reikšmingų šios bylos išnagrinėjimui. Pažymėtina, kad LR CK 4.37 str. 1 d. įtvirtina normą, jog nuosavybės teisė lemia laisvę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą, jo dalis ar konkrečias teises į šį objektą (LR CK 4.37 str. 2 d.). Taigi, įgyvendindama savo kaip savininkės teises, ieškovė turėjo teisinį pagrindą skirti patalpas kaip socialinį būstą L. ir M. R., taip pat ir perduoti ginčo žemės sklype esantį pastatą neatlygintinai valdyti ir naudotis Drobūkščių kaimo bendruomenei (t. 1, b. l. 106, t. 2, b. l. 192).

Nors nuosavybės teisė yra absoliutaus pobūdžio, bet absoliutumas neturi būti suprantama kaip visiškas šios teisės neribojimas. Savininko nuosavybės teisė, esant įstatymų nustatytoms sąlygoms (pagrindams) bei laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, gali būti apribota įstatymu ar teismo sprendimu (LR CK 4.39 str.). Servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik įrodžius, kad jis yra objektyviai būtinas. Byloje nustatyta, kad 1994-12-29, 1998-12-31, 2001-10-08 žemės nuomos sutartimis V. U. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalis – 0,4672 ha, o vėliau 0,1748 ha, nuomojo Šilalės rajono savivaldybės Švietimo skyriui  mokyklos aikštynui, kiemui ir po pastatais (t. 2, b. l.65-71). Taigi priėjimui prie ieškovės pastatų nuolat reikėjo naudotis tam tikra ginčo žemės sklypo dalimi. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų bei faktinių aplinkybių, apeliantai žemę aplink ieškovės pastatus ir kelius iki jų suarė, aptvėrė spygliuota viela su užrašu „privati valda“ ir taip apribojo galimybę ieškovei bei kitiems asmenims patekti į statinius (t. 1, b. l. 14-18). Pažymėtina, kad nuosavybė yra socialinis institutas ir ji negali tarnauti vien savininko interesams, ignoruojant kitų savininkų teisėtus interesus. Jeigu vieno asmens nuosavybės teisė yra kliūtis kitiems asmenims naudotis savo nuosavybės teise, tai viešasis interesas reikalauja, kad tokio savininko teisė būtų protingai ribojama. Servituto institutas leidžia užtikrinti protingą kelių skirtingų daiktų savininkų interesų pusiausvyrą. Servituto nustatymas neatima iš daikto savininko nuosavybės teisės, o tik ją suvaržo, nes suteikia teisę naudotis daiktu ir kitam asmeniui – servituto turėtojui. Teismų praktikoje servituto nustatymas teismo sprendimu siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (LR CK 4.126 str.). Įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo žemės sklype nenustačius servituto, ieškovė gyvenamuoju pastatu ir kitais jai nuosavybės teise priklausančiais statiniais įprastomis sąlygomis naudotis negali, jos teisė protingai naudotis jos valdomais daiktais yra nepagrįstai suvaržyta.

Pastebėtina, kad ginčo žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio, tačiau apeliantai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nustačius servitutą ieškovės naudai, likusios apeliantams priklausančio žemės sklypo dalies normalus naudojimas pagal jos tikslinę paskirtį taps negalimu. Pagal UAB „Hidroprojektas“ parengtą planą (t. 1, b. l. 180), kuriuo remiantis ieškovė prašė nustatyti kelio servitutą, žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plotas yra 1,2796 ha, tuo tarpu prašomo nustatyti servituto plotas yra 0,1672 ha, ši dalis skirta keliui iki ieškovei nuosavybės teise priklausančių pastatų nutiesti. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtu projektu, nustatė apibrėžtą servitutą, nurodė servituto tikslą. Apeliantai servituto, nustatyto remiantis minėtu planu, ribų neginčija. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad ieškovei priklausantys statiniai, kaip viešpataujantys daiktai apeliantų žemės sklype, yra išdėstyti taip ir užima tokią sklypo dalį, kad nustačius servitutą žemės sklypo daliai, likusioji dalis negalės būti normaliai naudojama pagal paskirtį. Ieškovė, kaip viešpataujančio daikto savininkė, byloje pateikė pakankamai įrodymų patvirtinančių, kad nenustačius kelio servituto ji negalės įgyvendinti savo nuosavybės teisės ir tinkamai daikto – gyvenamosios paskirties pastato, naudoti. Apeliantai nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės reikalavimas pažeidžia jų teises labiau, nei tai yra būtina pagal LR CK 4.113 str. nuostatas (LR CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo sprendimas nustatyti atsakovų sklypui 0,1672 ha ploto servitutą ieškovės poreikiui tinkamai naudotis viešpataujančiuoju daiktu užtikrinti atitinka LR CK 4.126 str. 1 d. ir 4.128 str. 1 d. nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į atsakovų žemės sklypo plotą (1,2796 ha) ir servituto turinį, nelaikytina, kad atsakovo teisių ribojimas neatitinka proporcingumo bei abiejų savininkų interesų pusiausvyros principų.

Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į poreikio naudotis daiktu pobūdį bei objektyvų būtinumą, kelio servituto nustatymu šiuo atveju veiksmingai pašalinamos kliūtys naudotis ieškovei priklausančiais pastatais (gyvenamuoju namu ((duomenys neskelbtini)), sandėliu ((duomenys neskelbtini)), viraline ((duomenys neskelbtini)), dviem daržinėmis ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), tvartu ((duomenys neskelbtini)) bei kiemo statiniu (lauko tualetu), (duomenys neskelbtini)), esančiais (duomenys neskelbtini).

            Visuma išdėstytų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, objektyviai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (LR CPK 328 str.), kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

 

            Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326?330 straipsniais, teismas

 

            n  u  t  a  r  i  a :

 

            Šilalės rajono apylinkės teismo 2010-05-26 sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                             Albina Pupeikienė        

 

Kolegijos teisėjai                                                                                  Danguolė Martinavičienė

                                                                                                           

                                                                                                            Bronius Valius