LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Archas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrobės „Archas“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei KAYI Insaat Sanayi ve Ticaret A.S., Lietuvoje veikiančiai per filialą KAYI Construction, civilinėje byloje Nr. e2-2843-640/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Archas“ ieškinį atsakovei KAYI Insaat Sanayi ve Ticaret A.S., Lietuvoje veikiančiai per filialą KAYI Construction, dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Archas“ kreipėsi į teismą, prašydama dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovės 41 382 Eur skolą, 651,36 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas ir 1 633,50 Eur (su PVM) išlaidas už teisines paslaugas.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamąjį turtą ir (ar) pinigines lėšas ir (ar) turtines teises, esančias pas atsakovę ir (ar) trečiuosius asmenis 42 033,36 Eur sumai.

3.       Nurodė, kad nėra jokio pagrindo šį ieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Ieškovė ir atsakovė sudarė sutartį, pagal kurią ieškovė laiku ir tinkamai atliko projektavimo darbus bei perdavė juos atsakovei, o atsakovė šiuos darbus priėmė, tačiau savo sutartinių prievolių neįvykdė ir už ieškovės atliktus ir jai perduotus projektavimo darbus neatsiskaitė. Ieškinio suma atsakovei didelė. Remiantis viešai prieinamais duomenimis, atsakovė (konkrečiai – jos filialas) turi skolų valstybės biudžetui (skola Sodrai 2020 m. vasario 28 d. buvo 7 999,12 Eur), taip pat ilgą laiką nemoka atlyginimų darbuotojams, atsakovės filialo atstovai netgi yra viešai deklaravę, kad atsakovė turi finansinių problemų. Yra pakankamas pagrindas spręsti, kad atsakovė ieškovės atžvilgiu elgiasi ir toliau elgsis nesąžiningai. Atsakovė visiškai neatsako į ieškovės prašymus suteikti informaciją, nebendradarbiauja su ieškove ir ją ignoruoja. Atsakovė nors ir neneigia, kad ieškovė tinkamai atliko bei perdavė jai projektavimo darbus, tačiau nevykdo sutartinių įsipareigojimų ir neatsiskaito su ieškove. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų visiškai nepagrįstai bloginama ieškovės padėtis, nes ieškinio reikalavimai liktų neužtikrinti, o atsakovė atsidurtų geresnėje padėtyje, kadangi viso teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpiu galėtų laisvai disponuoti visu savo turtu ir turto perleidimo tretiesiems asmenims atveju galėtų visiškai išvengti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 16 d. nutartimi ieškovės UAB „Archas“ prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.

5.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors ieškinyje yra aiškiai suformuluoti reikalavimai, nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas, pateikti ieškinyje nurodomas aplinkybes galimai patvirtinantys įrodymai, tačiau ginčas yra kilęs dėl projektavimo darbų pagal darbų priėmimo – perdavimo aktus ir PVM sąskaitas – faktūras galimo neapmokėjimo, todėl šioje proceso stadijoje nėra galimybės nustatyti ar darbai buvo tinkamai atlikti, perduoti ir ar yra galimybė tokį ieškovės ieškinį tenkinti ateityje.

6.       Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškove, kad ieškinio suma yra didelė, nes nepateikti atsakovės, kaip juridinio asmens, o ne filialo finansinės atskaitomybės ar turto ataskaitų duomenys. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje vien ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių poreikio buvimo. Teismas sprendė, kad vien ieškinio sumos dydis atsakovui, ar jo neatsiskaitymas su procesą inicijavusiu ieškovu, patys savaime nepatvirtina rizikos, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdomas būtent dėl atsakovo nesąžiningumo.

7.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės pareiga sumokėti ieškovei dar nėra įrodyta, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nagrinėjimo metu nėra pagrindo spręsti, kad atsakovės veiksmai laikytini nesąžiningais. Nustatė, kad kitų aplinkybių, kurios patvirtintų, jog atsakovė ketina išvengti sprendimo vykdymo, ieškovė nepateikė, todėl sprendė, kad neįrodytas atsakovės nesąžiningumas ar reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

III.                      Atskirojo skundo argumentai

8.       Ieškovė UAB „Archas“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės- prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      Iš pirmosios instancijos teismo nutarties galima spręsti, kad teismas ieškovės pareikšto ieškinio nelaikė tikėtinai pagrįstu CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas byloje nenustatė pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimo. Mano, kad tokia teismo išvada padaryta nukrypus nuo Lietuvos apeliacinio teismo suformuluotos pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos aiškinimo ir taikymo praktikos, taip pat neatidžiai peržiūrėjus kartu su ieškiniu pateiktus dokumentus. Sprendžiant dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo, tik patikrinama, ar ieškinys (reikalavimai) yra grindžiamas faktinį ieškinio pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai yra grindžiami įrodymais, tačiau ieškinys iš esmės nėra nagrinėjamas.

8.2.                      Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Be to, laikinosios apsaugos priemonės taikomos ir kai byloje yra duomenų, kad asmuo (atsakovas), į kurį yra nukreiptas turtinis reikalavimas, ieškovo atžvilgiu gali elgtis nesąžiningai. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai kelia ieškovei pareigą pateikti duomenis apie atsakovės, kaip juridinio asmens, finansinę padėtį ir (ar) turto masę, kadangi atsakovė yra Turkijoje (Stambule) įregistruotas juridinis asmuo ir ieškovei nėra prieinami atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra suformuota taisyklė, kad ieškovui, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą, pakanka nurodyti ieškinio sumą, o atsakovas, gindamasis nuo laikinųjų apsaugos priemonių, turi pateikti duomenis, kurie patvirtintų, kad ieškinio suma jam nėra didelė. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ne tik nurodė ieškinio sumą, tačiau dar ir pateikė jai prieinamų duomenų, kurie patvirtina, kad ieškinio suma atsakovei neabejotinai yra didelė, t. y. kad atsakovės filialas turi skolų valstybės biudžetui, ilgą laiką nemoka atlyginimų savo darbuotojams, atsakovės filialo atstovai viešai deklaruoja, kad atsakovė (o ne filialas) turi finansinių sunkumų.

8.3.                      Pagal naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, ieškovė, siekdama atsakovės turto arešto, kaip laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, papildomai turi pateikti kokių nors duomenų, kurie patvirtintų tikėtiną atsakovės nesąžiningumą, t. y. kad ji ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti tam, kad išvengtų atsiskaitymo su ieškove. Ieškovė tokius duomenis pateikė, t. y. kad atsakovė neatsiskaito su ieškove ir neatsako į raštiškus prašymus, tačiau pirmosios instancijos teismas tokių duomenų nelaikė patvirtinančiais atsakovės nesąžiningumą. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, kitos šalies vengimas bendradarbiauti, t. y. neatsakymas į prašymus, pretenzijas, teismų praktikoje yra laikomos aplinkybėmis, patvirtinančiomis tos šalies nesąžiningumą.

8.4.                      Ieškovė galimą atsakovės nesąžiningumą grindė ne tik neatsiskaitymu ir vengimu bendradarbiauti, bet ir kitomis aplinkybėmis, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino. Atsakovės vengimas geranoriškai atsiskaityti su ieškove, šiai tinkamai atlikus ir perdavus atsakovei projektavimo darbus, patvirtina, kad atsakovė vengs vykdyti ir būsimą ieškovei palankų teismo sprendimą. Remiantis viešai prieinamais (rekvizitai.lt) duomenimis, atsakovės filiale Lietuvoje 2020 m. sausio 16 d. dirbo net 57 darbuotojai, o 2020 m. vasario 25d. jau tik 8 darbuotojai. Toks drastiškas darbuotojų skaičiaus mažėjimas rodo atsakovės ūkinės komercinės veiklos nepastovumą bei sparčiai mažėjančias galimybes vykdyti įsipareigojimus. Remiantis viešai prieinamais duomenimis, Valstybinė darbo inspekcija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. vasario 3 d. baigė atsakovės filialo Lietuvoje patikrinimą. Tyrimo metu buvo nustatyta, jog darbdavys nevykdė darbo sutartimis jam nustatytos pareigos mokėti darbuotojams sulygtą darbo užmokestį. Ieškovės ieškinio sumai esant didelei ir esant duomenų apie atsakovės nesąžiningą elgesį, yra pagrindas pripažinti, kad egzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė, kad nepritaikius prašomų ieškinio užtikrinimo priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys visiškai nebeįvykdomas.

8.5.                      Pirmosios instancijos teismui atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, buvo grubiai pažeista Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Ieškovė, vadovaudamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, pirmosios instancijos teismo prašė, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės turto atžvilgiu taikymo klausimą, vadovautis Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1209-264/2020 kaip precedentu, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodyta nutartimi visiškai nesivadovavo ir jokių motyvų, dėl kurių taip nusprendė, nutartyje nenurodė.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

10.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

12.       Byloje, visų pirma, keliamas klausimas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, kaip sąlygos, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, egzistavimo. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020).

13.       Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

14.       Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „Archas“ pareiškė ieškinį, kuriuo reikalauja priteisti skolą bei delspinigius už atsakovei atliktus ir perduotus projektavimo darbus, kuriuos, kaip nurodo ieškovė, atsakovė priėmė, tačiau su ja neatsiskaitė. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, jos manymu, įrodančius ieškinyje dėstomas aplinkybes, t. y. PVM sąskaitas – faktūras, darbų priėmimo – perdavimo aktus ir kt.

15.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad ieškovės reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, ar kad ji savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu ir pan. Pareikštame ieškinyje aiškiai suformuluoti reikalavimai, ieškinys pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovės poziciją pagrindžiančiais teisiniais pagrindais, pateikti ieškinyje išdėstytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau, nepaisant to, konstatavęs, kad nėra galimybės nustatyti ar darbai buvo atlikti ir perduoti tinkamai, nepagrįstai sprendė, kad nėra galimybės nustatyti, ar ieškinys gali būti patenkintas. Kaip jau minėta, šioje proceso stadijoje teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas. Tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir t. t., todėl į klausimą, ar ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, kaip jau minėta, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą (ieškinio pagrindą ir dalyką, faktines aplinkybes, kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus), nenustatė akivaizdžių duomenų dėl UAB „Archas“ ieškinio nepagrįstumo.

16.       Vertinant kitos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui – egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes.

17.       Nustatyta, kad antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos (grėsmės) egzistavimą apeliantė iš esmės įrodinėjo didele ieškinio suma bei atsakovės nesąžiningumu. Šiuos argumentus, remdamasi viešai prieinama informacija, grindė tuo, kad atsakovės filialas turi skolų valstybės biudžetui, nemoka atlyginimų darbuotojams, įmonės filialo atstovai yra viešai deklaravę apie patiriamus finansiniu sunkumus, be to, atsakovė geranoriškai neatsiskaito už atliktus darbus, neatsako į raštiškus prašymus ir pretenzijas, taip pat pateikė duomenis apie atsakovės filiale sumažėjusį darbuotojų skaičių ir pan.

18.       Visų pirma pažymėtina tai, kad kalbant apie didelę ieškinio sumą, kaip galimą grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui konstatuoti, atsižvelgtina į aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kurioje pasisakoma, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019; 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-676-585/2019; 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-370/2019; 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-215-236/2019; 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019; 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018). Pažymėtina, kad šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti priešingos šalies nesąžiningumo įrodymų.

19.       Nagrinėjamu atveju apeliantės nurodomos aplinkybės, kad atsakovė neatsako į pranešimus ir pretenzijas, kad turi skolų valstybės biudžetui, neatsiskaito su darbuotojais ir sumažino jų skaičių, gali patvirtinti tik tai, kad atsakovė galbūt yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, tačiau šios aplinkybės niekaip nepatvirtina jos nesąžiningumo ir neįrodo, kad ji ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekdama neatsiskaityti su ieškove, tokiu būdu apsunkindama ir galbūt būsimo ieškovei palankaus teismo sprendimo (ne)įvykdymą. Priešingai nei teigia apeliantė, nesąžiningumo neįrodo ir tai, kad atsakovė nevykdo prievolės atsiskaityti su ieškove už atliktus darbus. Paminėtas argumentas, susijęs su prievolės nevykdymu, yra ieškinio faktinį pagrindą pagrindžianti aplinkybė, bet ne atsakovės nesąžiningumo įrodymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Taigi šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad UAB „Archas“ nurodomos aplinkybės nėra ir negali būti vertinamos kaip grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui, dėl ko reiktų taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

20.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, grubiai pažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismas – ir aukštesnės instancijos teismo sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Nurodė, kad remdamasi paminėta Teismų įstatymo nuostata bei Konstitucinio Teismo išaiškinimais, prašė pirmosios instancijos teismo, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vadovautis Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1209-264/2020 kaip precedentu.

21.       Pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1209-264/2020, kuria kaip precedentu ieškovė prašė pirmosios instancijos teismo remtis, buvo sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas atsakovei KAYI Insaat Sanayi ve Ticaret A.S., Lietuvoje veikiančiai per filialą KAYI Construction (kaip ir šioje byloje), dėl skolos ir delspinigių priteisimo. Paminėta nutartimi Kauno apygardos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, grėsmės egzistavimą siedamas su didele ieškinio suma, taip pat įvertinęs atsakovės turtinę padėtį, darbuotojų sumažėjimą ir pan., t. y. nutartyje vertintos tos aplinkybės, kurias ieškovė nurodo šioje byloje pateiktame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones. 

22.       Visų pirma pažymėtina tai, kad UAB „Archas“ prašymas remtis konkrečia Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1209-264/2020, kurioje pateikti išaiškinimai ir priimtas sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra toks, kokios siekia ir nori ieškovė nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje rėmęsis ne ieškovės nurodyta Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1209-264/2020, o naujausia ir aktualiausia aukštesnės instancijos – Lietuvos apeliacinio teismo suformuota praktika, kad ieškinio sumos dydis nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kad tokios priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, t. y. jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, priešingai nei teigia apeliantė, nepažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatų dėl precedento taikymo.

23.       Taigi nors apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ieškinys prima facie būtų nepagrįstas, tačiau nesant pakankamų įrodymų antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai – grėsmei būsimo teismo sprendimo įvykdymui – konstatuoti, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės pripažintina teisėta ir pagrįsta, todėl apeliantės atskirasis skundas panaikinti skundžiamą nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja        Rasa Gudžiūnienė