Administracinė byla Nr. eA-1050-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02312-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6, 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo ir atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą dėl teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. S. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (15/6-12)21PR-40 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas sprendimas neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų, nes jame nenurodyta nė viena konkreti faktinė aplinkybė, susijusi su pareiškėju, kurios pagrindu būtų galima priimti objektyvų ir pagrįstą sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, t. y. Sprendimas be motyvų. Jis iš esmės priimtas remiantis tik formaliu teisės normų nurodymu bei Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. gegužės 17 d. išvada Nr. (15/6-12)13PR-40RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada), kurios turinys Sprendime neatskleistas. Išvada su ginčijamu sprendimu nepateikta. Pareiškėjas po Sprendimo priėmimo asmeniškai kreipėsi į Departamento Prieglobsčio reikalų skyrių dėl susipažinimo su jame nurodyta Išvada bei su visa pareiškėjo prieglobsčio suteikimo byla, tačiau atsakovas pareiškė, kad sprendimas dėl susipažinimo su byla bus priimtas po 20 dienų nuo prašymo pateikimo dienos. Pareiškėjo manymu, jam ne tik užkertamas kelias susipažinti su duomenimis, kurių pagrindu atsakovas priėmė Sprendimą, bet ir tinkamai per 14 dienų pareikšti skundą teismui. Be to, ginčijamame sprendime padaryta visiškai nepagrįsta išvada, kad pareiškėjo prašymo motyvai neatitinka tiek pabėgėlio statuso, tiek papildomos apsaugos suteikimo. Pareiškėjo teigimu, nesuvokiama, kaip jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas, už kurį jam gresia nuo 12 iki 20 metų laisvės atėmimo bausmė, gali būti nelaikomas visiškai pagrįstu įrodymu egzistuoti realiai baimei. Akivaizdžią jo baimę pagrindžia tai, jog jis skubiai pabėgo iš šalies, taip pat išvežė pačius artimiausius jam žmones dėl prieš juos vykdytų represijų, pavyzdžiui, 2014 m. birželio 5 d., apie 1.00 val. į jo artimųjų namus buvo įmestas „Molotovo kokteilis“, dėl ko kilo gaisras, o kilmės valstybėje buvo atsisakyta kelti baudžiamąją bylą dėl to, kad atliekant tyrimą nebuvo nustatyta asmenų, padariusių nusikalstamą veiką, tapatybė. 2015 m. rugsėjo 28 d. 20.00 val. įvyko pakartotinis pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto (buto) padegimas. Pareiškėjas pažymi, kad jis ilgą laiką dirbo (duomenys neskelbtini), paskutinius 4 metus atliko radikalius veiksmus, t. y. viešai skleidė žinią apie jo kilmės valstybės vykdomus veiksmus, pagrindinis tikslas buvo ir iki šiol yra kovoti prieš (duomenys neskelbtini) propagandą ir politinį režimą. Socialiniame tinklalapyje „Vkontakte“ bei pačioje (duomenys neskelbtini) viešai aiškino žmonėms, jog (duomenys neskelbtini) žiniasklaida užsiima propaganda, klaidina žmones. Pareiškėjas dėl savo įsitikinimų nuo pat pradžių aktyviai dalyvavo (duomenys neskelbtini) sukilime. Dėl visų šių veiksmų (duomenys neskelbtini), siekdama susidoroti su pareiškėju, pareiškė kaltinimus dėl pareiškėjo aktyvaus veikimo prieš (duomenys neskelbtini) prezidento vykdomą teisinį, politinį režimą. Be to, 2014 m. pareiškėjui įvažiuojant į (duomenys neskelbtini), jis buvo sustabdytas, visus duomenis užrašinėjo (duomenys neskelbtini) Saugumo pareigūnas. Pareiškėjui skubiai išvykus iš šalies, po 1 dienos prasidėjo specialiųjų tarnybų aktyvūs veiksmai: pirmiausiai, keturiese ėmė ieškoti pareiškėjo pas motiną, po kelių dienų tie patys asmenys pasirodė pas sutuoktinę bei ėmė grasinti, jog gali kilti nenumatytų problemų, o po kelių dienų grasinimai išsipildė: per langą buvo įmestas „Molotovo kokteilis“, kilo gaisras, dar po kelių dienų nunuodijo šunį. Po to, jie pradėjo vaikščioti į pareiškėjo motinos darbą ir ligoninės vyriausiajam gydytojui ėmė pasakoti, kad jos sūnus, t. y. pareiškėjas, yra teroristas, nacionalistas, dalyvavęs (duomenys neskelbtini) sukilime. Paskui, pareiškėjo teigimu, jo mamai paskambino ir pranešė, kad jos sūnui užvesta baudžiamoji byla. Pareiškėjas, bėgdamas nuo politinio persekiojimo ir bijodamas susidorojimo, atvyko į Lietuvą, iš sugebėtų išsivežti lėšų nusipirko namą (taigi neprašo išlaikymo iš Lietuvos Respublikos, nes yra darbingo amžiaus ir tiek gyvendamas (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) buvo gerai finansiškai apsirūpinęs; visą laiką sunkiai dirbo ir stengėsi sukurti kuo geresnes sąlygas gyventi ne tik sau, bet ir artimiems žmonėms, todėl ir dabar gali pats save išlaikyti), daugiau negu metus nebuvo grįžęs į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas į Lietuvą atvyko dėl to, kad būnant (duomenys neskelbtini) buvo atvykusi delegacija iš Lietuvos su prezidente D. Grybauskaite ir pažadėjo, kad visiems kovotojams, protestuotojams bus užtikrinta apsauga nuo (duomenys neskelbtini) vykdomų veiksmų, t. y. susidorojimu su tokiais asmenimis, koks yra pareiškėjas. Pareiškėjui atvykus į Lietuvą jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi ir paimti visi asmens dokumentai. Šiuo metu pareiškėjo, kaip (duomenys neskelbtini) piliečio, paso galiojimas yra pasibaigęs, kitų dokumentų, kurių pagrindu galėtų legaliai gyventi Lietuvoje, t. y. gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neturi. Pareiškėjas dėl pasibaigusio paso galiojimo bijo grįžti į (duomenys neskelbtini), nes iš karto bus sulaikytas ir nepagrįstai apkaltintas bei pasodintas į kalėjimą. Pareiškėjui buvo pasakyta, kad būtina jį „pasodinti“ į kalėjimą tam, kad būtų parodyta (duomenys neskelbtini) žmonėms apie tokius teroristus kaip pareiškėjas. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, be kita ko, rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniais, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniu, jo 1 ir 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl VAĮ 8 straipsnio reikalavimų (administracinės bylos Nr. A822-334/2010, Nr. A438-1116/2010, Nr. A-1750-525/2015, Nr. A822-1440/2014, Nr. A662-839/2014, Nr. A756-420/2009, Nr. A602-827/2014 ir kt.).

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra nepagrįstas, atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius, visos faktinės aplinkybės, individuali argumentacija, įrodymai, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatyme įtvirtintų prieglobsčio suteikimo pagrindų, yra nurodyti Išvadoje, kurios pagrindu, siekiant išlaikyti konfidencialumą, priimtas skundžiamas sprendimas, todėl nėra pagrindo teigti, kad Sprendimas neatitinka administracinio akto reikalavimų. Pagal Įstatymo 68 straipsnio 1 dalį informacija, susijusi su prašymo suteikti prieglobstį pateikimu ir nagrinėjimu, yra įslaptinama pagal įstatyme nustatytą tvarką ir ji negali būti atskleista ar kaip nors viešinama. Siekdamas išlaikyti konfidencialumą, Departamentas, remdamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintu Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 76 punktu, parengė motyvuotą išvadą, kuri, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais įslaptintos informacijos administravimo procedūras, turi slaptumo žymą „Riboto naudojimo“. Remiantis LVAT praktika, VAĮ nenustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti pateiktas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Galimybę sprendime įvardyti konkrečias aplinkybes, aprašyti atliktą šių aplinkybių vertinimą bei su sprendimu pateikti įslaptintos išvados kopiją taip pat riboja ir imperatyvūs Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimai. Departamente iš pareiškėjui atstovaujančių asmenų nebuvo gautas joks prašymas leisti susipažinti su pareiškėjo asmens byla. Departamente 2016 m. gegužės 25 d. gautas tik paties pareiškėjo prašymas išduoti jam jo asmens bylą. Departamentas 2016 m gegužės 30 d. rašte (įsakymas parengtas per 2 dienas, o ne per 20 dienų, kaip teigia pareiškėjas) informavo pareiškėją, kad jo asmens byloje esanti informacija yra įslaptinta, todėl jam gali būti išduotos tik dokumentų, kurie nepažymėti slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ kopijos. Pareiškėjui rašte paaiškinta, kad jis kartu su savo advokatu gali atvykti į Departamentą ir susipažinti su visais dokumentais (nedarant jų kopijų), esančiais asmens byloje, rašte taip pat buvo nurodyta, kad gavus pareiškėjo prašymą išslaptinti asmens byloje esančius dokumentus, Departamento rengti ir įslaptinti dokumentai, pažymėti slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, Departamento specialiosios ekspertų komisijos sprendimu, įvertinus prašyme pateiktus motyvus, gali būti išslaptinti. Taigi, skundžiamas Sprendimas atitinka teisės normų reikalavimus, nes buvo priimtas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus tokiam sprendimui priimti, o teiginiai apie trukdymą susipažinti su Išvada bei kitais asmens byloje esančiais dokumentais neatitinka tikrovės, nes Departamentas, kuris yra valstybės institucija, privalo laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių įslaptintos informacijos administravimo procedūras, reikalavimų, kurie privalomi ir taikomi visiems fiziniams bei juridiniams asmenims vienodai. Pareiškėjo atstovai (profesionalūs teisininkai), kurių pareiga yra atstovauti ir ginti pareiškėjo interesus, galėjo ir turėjo kreiptis į Departamentą, siekdami išsiaiškinti, kokia yra susipažinimo su prieglobsčio procedūros metu surinktais dokumentais tvarka (ši tvarka pareiškėjui detaliai paaiškinta raštu) ir imtis atitinkamų veiksmų, kad tai būtų padaryta. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kurie, jo teigimu, įrodo, kad jo baimė patirti baudžiamąjį persekiojimą kilmės valstybėje visiškai pagrįsta, atsakovas pažymėjo, kad šios faktinės aplinkybės buvo ištirtos ir įvertinos Departamente, prieš priimant Sprendimą, visa Departamente atlikto tyrimo medžiaga ir jos vertinimas pateikti Išvadoje. Be to, Išvadoje esanti informacija yra įslaptinta, todėl atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo atstovai tinkamai nepateikė įrodymų, kad jie turi teisę susipažinti su įslaptinta informacija, Departamentas neturi teisės jos atskleisti atsiliepime. Departamente nebuvo vertinama tik skundo 16 priedo medžiaga, nes pareiškėjas jos nepateikė Departamentui prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą prieglobsčio prašytojas įgyja pareigą kartu su prieglobsčio prašymu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas nagrinėtas 6 mėnesius, šis terminas, informavus pareiškėją ir gavus jo sutikimą, buvo pratęstas dar beveik 2 savaitėms, nes Departamentas, net ir pažeisdamas nustatytą tvarką, įvykdė savo pareigas ir sudarė sąlygas pareiškėjui jo paties prašymu teikti visus įmanomus dokumentus ir paaiškinimus, kad būtų galima priimti objektyvų sprendimą, nustatant pareiškėjui iškilusios grėsmės pagrįstumą. Visi pareiškėjo pateikti dokumentai, paaiškinimai pateikti iki 2016 m. gegužės 17 d., t. y. iki sprendimo Nr. (15/6-12)21PR-40 priėmimo dienos, buvo prijungti prie jo asmens bylos ir tinkamai išnagrinėti bei įvertinti. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas, paprašytas pateikti informaciją, esamą socialiniame tinklalapyje „VKontakte“, nurodė, kad jis negali jos pateikti, nes buvo pašalinta paskyra iš „VKontakte“ puslapio (2016 m. sausio 29 d. apklausa). Atsižvelgęs į šią informaciją, Departamentas prašo teismą šios medžiagos nevertinti, nes gali būti vertinama tik tai, kas buvo pateikta iki priimant skundžiamą sprendimą. Be to, Departamente peržiūrėjus pareiškėjo pateiktus socialinio tinklalapio „VKontakte“ puslapius su nuotraukomis, kuriose matyti žmonės, gatvės vaizdai, (duomenys neskelbtini) simbolika, darytina išvada, kad nė vienoje iš šių nuotraukų negalima atpažinti paties pareiškėjo; pateiktos nuotraukos yra be konteksto, nes nėra jokių komentarų, kurie leistų suprasti nuotraukas įkėlusio asmens požiūrį į nuotraukose vaizduojamus įvykius, vaizdus, todėl savaime šios nuotraukos neturi jokios įrodomosios galios, patvirtinančios, pareiškėjo teigimu, jam tariamai gresiantį persekiojimo pavojų. Be to, pareiškėjas skunde nurodo neaktualią Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies redakciją. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė 2015 m. lapkričio 3 d., todėl nagrinėjant jo prašymą, taikyta nuo 2015 m. kovo 1 d. įsigaliojusi Įstatymo redakcija, pagal kurią papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas; yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino atsakovo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (15/6-12)21PR-40 bei įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą ir priimti naują sprendimą.

Teismas, aptaręs byloje surinktus duomenis, pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas A. S. prašo teismą panaikinti Departamento 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (15/6-12)21PR-40 bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jo bylą ir priimti naują sprendimą. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2010 m. spalio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A502-1037/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis adm. byloje Nr. A756‑422/2009; 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis adm. byloje Nr. A756-686/2010). Reikalavimas, kad individualus administracinis aktas būtų adekvatus, aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, kuriuose sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (LVAT 2009 m. spalio 22 d. sprendimas adm. byloje Nr. A822-1226/2009).

Byloje nustatyta, kad, nors Departamentas siuntė dokumentus pareiškėjui, tačiau šių dokumentų pareiškėjas, esą, negavo, jo atstovė advokatė su jais nesusipažino, todėl, esą, yra pažeista pareiškėjo teisė efektyviai, o ne menamai, gintis. Teismas atmeta tokius pareiškėjo argumentus kaip visiškai nepagrįstus, nes pareiškėjui dar 2015 m. lapkričio 3 d. buvo pasirašytinai išaiškinta, jog jis, prašydamas prieglobsčio, turi teisę naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba, atitinkamai, turėjo galimybę susipažinti su bylos medžiaga.

Kita vertus, teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nuosekliai teigė, jog jį (duomenys neskelbtini) specialiosios tarnybos galimai persekioja ir dėl to, jog yra užsiregistravęs interneto tinklalapyje „VKontakte“, kuriame kritikavo (duomenys neskelbtini) valdžią. Departamentas šių aplinkybių netyrė, jų nenagrinėjo, nors tokios aplinkybės iš tikrųjų buvo: antstolė B. P., vadovaudamasi Antstolių įstatymo nuostatomis bei pareiškėjo, atstovaujamo advokatės A. P., 2016 m. birželio 2 d. prašymu užfiksuoti kliento nuodytas faktines aplinkybes socialiniame tinklalapyje „VKontakte“ (www.vk.com), 2016 m. birželio 2 d. nuo 17.45 val. iki 18.00 val. (dar 1 val. 15 min. skirta Protokolo surašymui ir techniniam Protokolo parengimui), savo kontoros kompiuteryje užfiksavo interneto puslapyje www.vk.com sukurtame profilyje „Stuntteam Stuntteam“ viešai prieinamoje paskyroje esančią informaciją, konstatavimo momentu nustatyta, kad paskutinis informacijos skelbimas minėtame socialiniame profilyje „Stuntteam Stuntteam“ buvo vykdomas 2014 m. kovo 20 d.; pareiškėjo prašymu buvo fiksuota tik ta informacija, kurią nurodė pareiškėjas (protokolo 1 priedas, 3–22 lapai) (žr. 2016 m. birželio 2 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 171-16-33). Vadinasi, skundžiamas sprendimas yra priimtas neįvertinus visų faktinių aplinkybių, prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms, todėl yra naikintinas.

Tenkinus pareiškėjo prašymą panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (15/6-12)21PR-40, tenkintinas ir išvestinis prašymas įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą ir priimti naują sprendimą.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovo Migracijos departamento apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčijo Migracijos departamento 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (15/6-12)21PR-40 ,,Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir prašė jį panaikinti bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą bei priimti naują sprendimą.

Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo suteikti prieglobstį motyvai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Migracijos departamente įvertinus A. S. pateiktą informaciją bei atmetus jo nurodytas aplinkybes, susijusias su iškelta baudžiamąja byla pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 275 ir 282 straipsnius bei (duomenys neskelbtini) saugumo tarnybos pareigūnų vykdomą jo persekiojimą (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad pareiškėjo baimė yra sąlygojama bendro pobūdžio informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini) ir jo paties subjektyviu situacijos suvokimu bei prielaidomis, o ne asmenine patirtimi. Prieglobsčio prašytojas nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad jis dėl savo įsitikinimų ir veiklos (duomenys neskelbtini) buvo, yra arba, grįžęs į kilmės valstybę, bus persekiojamas baudžiamąja tvarka. Todėl konstatuotina, kad A. S. baimė patirti jo nurodytus veiksmus (baudžiamąjį persekiojimą) nelaikytina visiškai pagrįsta. Nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nuspręsta, konstatavus, kad nėra priežasčių taikyti Įstatymo  87 straipsnio 1 dalį. Migracijos departamentas nurodė, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog A. S. nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad jis buvo, yra arba, grįžęs į kilmės valstybę, bus persekiojamas baudžiamąja tvarka. A. S. prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose.

Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, Migracijos departamento 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (15/6-12)21PR-40 panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą bei priimti naują sprendimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo A. S. ginčijamas Migracijos departamento sprendimas priimtas neįvertinus visų faktinių aplinkybių, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą, o motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (pvz., 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010 ir kt.). Administraciniai aktai, kuriuose sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pvz., 2009 m. spalio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).

Nesutikdamas su teismo sprendimu, atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai taikė teisės aktų nuostatas. Departamento nuomone, atsakovas įvykdė savo pareigas ir sudarė sąlygas pareiškėjui A. S., jo paties prašymu, teikti visus įmanomus dokumentus ir paaiškinimus, kad būtų galima priimti objektyvų sprendimą, įvertinant pareiškėjui iškilusios grėsmės pagrįstumą. Visi pareiškėjo pateikti dokumentai, paaiškinimai pateikti iki 2016 m. gegužės 18 d. buvo prijungti prie jo asmens bylos ir tinkamai išnagrinėti bei įvertinti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas grindė vienintele aplinkybe, o būtent tuo, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, netyrė ir nenagrinėjo aplinkybių, kad pareiškėjo teigimu (duomenys neskelbtini) specialiosios tarnybos jį galimai persekioja ir dėl to, kad jis yra užsiregistravęs interneto tinklalapyje ,,VKontakte“ (www.vk.com), kuriame kritikavo (duomenys neskelbtini) valdžią. Tokį apelianto argumentą teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir jį atmeta.

Pirmosios instancijos teismas sprendime iš tiesų akcentavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą netyrė ir nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pareiškėjo nuosekliais teiginiais dėl (duomenys neskelbtini) specialiųjų tarnybų galimai vykdomo A. S. persekiojimo ir dėl to, kad jis užsiregistravęs interneto tinklalapyje ,,VKontakte“ kritikavo (duomenys neskelbtini) valdžią, o tam tikrą pareiškėjo nurodytą informaciją antstolė B. P. užfiksavo 2016 m. birželio 2 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Tačiau, Migracijos departamento 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą pirmosios instancijos teismas iš esmės panaikino pripažinęs, kad sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., LVAT 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009 ir kt.).

Motyvuoti sprendimą nesuteikti prieglobsčio prašytojui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentą, be kita ko, įpareigoja ir Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 76.4 punkto, kuriuo priimdamas sprendimą vadovavosi atsakovas, nuostatos.

Priimdamas pareiškėjo skundžiamą sprendimą, Departamentas jame tik nurodė, kad prieglobsčio prašytojas nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių manyti, kad jis dėl savo įsitikinimų ir veiklos (duomenys neskelbtini) buvo, yra ar grįžęs į kilmės valstybę, bus persekiojamas baudžiamąja tvarka; nenustatyta, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Tačiau minėtame sprendime atsakovas visiškai neanalizavo ir atitinkamai nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, duomenų bei paties atsakovo surinktos informacijos, kurie leistų padaryti anksčiau minėtas išvadas. Toks sprendimas negali būti vertinamas atitinkančiu jam keliamus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas ir atsakovo priimtą administracinį aktą panaikino pagrįstai, įpareigodamas atsakovą priimti naują, teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad LVAT yra konstatavęs ir tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui; tai remiantis pasakytina ir apie Europos Sąjungos teisminių institucijų jurisprudenciją. Todėl, atsižvelgdama į minėtą jurisprudenciją, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad nagrinėjamoje byloje individo interesai ir viešasis interesas negali būti supriešinami, juos būtina tinkamai derinti, tai reiškia, kad tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra, vadovaujantis Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais.

Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

IV.

Atsakovas Migracijos departamentas 2017 m. sausio 24 d. pateikė teismui prašymą dėl LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1050-756/2017 išaiškinimo.

Atsakovas prašyme nurodo, kad, LVAT priėmus 2017 m. sausio 19 d. nutartį, Migracijos departamentas privalo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Atsakovo manymu, atsižvelgiant į tai, kad savo nutartį LVAT motyvuoja išimtinai Migracijos departamento 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (15/6-12) 12PR-40 neatitikimu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms, bei į tai, kad šis sprendimas motyvų išdėstymo forma niekuo nesiskiria nuo kitų Migracijos departamento sprendimų, kuriais būdavo atsisakoma suteikti prieglobstį ir kuriuos LVAT savo sprendimuose pripažindavo teisėtais, pagrįstais bei palikdavo galioti, 2017 m. sausio 19 d. nutartis iš esmės keičia iki šiol galiojusią praktiką bei turi įtakos ne tik sprendimui pareiškėjo byloje, bei visiems Migracijos departamento priimamiems sprendimams dėl prieglobsčio suteikimo (nesuteikimo). Taigi atsakovas prašo išaiškinti:

1) ar tai, jog 2017 m. sausio 19 d. nutarties konstatuojamoje dalyje LVAT iš viso nemini Migracijos departamento 2016 m. gegužės 17 d. išvados Nr. (15/6-12) 13PR-40RN, kuria remiantis buvo priimtas 2016 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. (15/6-12) 12PR-40, bei iš viso nevertina išvadoje pateiktų faktų, argumentų ir įrodymų adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo, iš esmės reiškia, kad tokio pobūdžio išvada ir jos turinys neturi jokios įtakos vertinant, ar ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, bei, atitinkamai, teismuose nagrinėjant Migracijos departamento priimamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą? Tuo atveju, jeigu atsakymas būtų teigiamas, Migracijos departamentas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, naujajame sprendime turėtų pateikti visus argumentus tokia pat apimtimi, kuria atitinkamo sprendimo priėmimo motyvai paprastai pateikiami išvadoje, o tai, savo ruožtu, leistų kvestionuoti atskiros išvados dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo (nesuteikimo) parengimo tikslingumą;

2) ar, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir naujajame sprendime pateikęs visus argumentus tokia pat apimtimi, kuria atitinkamo sprendimo priėmimo motyvai paprastai pateikiami išvadoje, Migracijos departamentas nepažeistų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 68 straipsnio 1 dalies, remiantis kuria informacija, susijusi su prašymo suteikti prieglobstį pateikimu ir nagrinėjimu, yra įslaptinama įstatymų nustatyta tvarka, bei Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 26 punkto, remiantis kuriuo informacija, susijusi su prašymo suteikti prieglobstį pateikimu ir nagrinėjimu, gali sudaryti tarnybos paslaptį, nuostatų?

3) ar tuo atveju, jeigu atsakymas į 2 klausimą būtų teigiamas, t. y. jeigu Migracijos departamento naujas sprendimas dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo (nesuteikimo), kuriame visi argumentai būtų pateikiami tokia pat apimtimi, kuria atitinkamo sprendimo priėmimo motyvai paprastai pateikiami išvadoje, pažeistų minėtas teisės aktų nuostatas, toks Migracijos departamento naujas sprendimas galėtų būti naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punkto pagrindu dėl aukštesnės galios teisės aktų nuostatų nesilaikymo ir nustatytų procedūrinių taisyklių nepaisymo?

Pareiškėjas A. S., atstovaujamas advokatės A. P., 2017 m. sausio 25 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė teismui prašymą atlyginti administracinėje byloje Nr. eA-1050-756/2017 patirtas 700 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad šios išlaidos patirtos apmokant advokato pagalbą surašant skundą bei atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pareiškėjo A. S. pateikto prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo ir atsakovo Migracijos departamento prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties išaiškinimo pagrįstumo klausimas.

Prieš pasisakydama dėl šios administracinės bylos dalyko, teisėjų kolegija pažymi, jog abu prašymai buvo pateikti 2017 m. sausio mėnesį, t. y. po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas, todėl jie nagrinėjami vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojančia nuo 2016 m. liepos 1 d. (Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Dėl atsakovo prašymo išaiškinti LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1050-756/2017

Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad administracinio teismo teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą reglamentuoja ABTĮ (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 96 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios proceso teisės normos prasmę, yra nurodęs, kad sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. eAS-851-261/2016; 2016 m. vasario 3 d. nutartį adm. byloje Nr. AS-127-146/2016). Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 96 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu. Nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (žr., pvz., LVAT 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-200/2009, ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, poreikis aiškinti LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį nekyla. Kolegija pažymi, kad ABTĮ taikymo požiūriu pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai, t. y. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino atsakovo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (15/6-12)21PR-40 bei įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti A. S. bylą ir priimti naują sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, todėl akivaizdu, kad atsakovas minėtu sprendimu yra aiškiai įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą ir priimti naują sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo (ar nesuteikimo) pareiškėjui. Tokio sprendimo priėmimas bei tinkamas jo argumentavimas (atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, taip pat ir kitų teisės aktų nuostatas) yra atsakovo kompetencija ir teismas neturi teisės aiškinti kaip būtent Migracijos departamentas tūrėtų savo sprendimus motyvuoti, ir pan.

Vadinasi, nagrinėjamu atveju LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį atsisakytina aiškinti todėl, kad minėta nutartis, jos vykdymo požiūriu, yra aiški ir nedviprasmiška.

Šiame kontekste apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad pagal ABTĮ nuostatas administraciniai teismai neteikia konsultacijų proceso dalyviams, be kita ko, ir apie įvykius, kurie gali įvykti po teismo sprendimo priėmimo arba kaip turėtų būti vykdomi teismo sprendimai, kai jie įsiteisėja (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1362-438/2016). Teismo sprendimo išaiškinimo instituto paskirtis – padėti administracinės bylos šalims (pareiškėjui ir atsakovui) tinkamai suvokti teismo sprendimą jo vykdymo aspektu, todėl teismo sprendimo išaiškinimas nėra skirtas papildomai pasisakyti dėl jau išnagrinėto ginčo esmės ar konsultuoti proceso šalis dėl jų kompetencijai priskirtų veiksmų tinkamo vykdymo.

Dėl pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas

Pareiškėjas elektroninių ryšių priemonėmis pateikė teismui prašymą atlyginti 700 Eur išlaidas, kurias sudaro išlaidos apmokant advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą (500 Eur) ir advokato padėjėjo pagalbą surašant skundą (200 Eur).

Šiame kontekste apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš minėto prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas prašo išlaidų, patirtų ne tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, bet ir pirmosios instancijos teisme atlyginimo. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą dėl pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų sprendžia pirmosios instancijos teismas, o ne apeliacinės instancijos teismas, kuris sprendžia tik apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 4 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-3092-520/2016 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesprendžia pareiškėjo prašymo priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas ir šią prašymo dalį perduoda nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pasisakydama dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas turi teisę į 100 proc. išlaidų atlyginimą, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, A. S. pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde suformulavo du reikalavimus: pirma, panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (15/6-12)21PR-40, ir, antra, įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo bylą ir priimti naują sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino atsakovo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (15/6-12)21PR-40 bei įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą ir priimti naują sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovo Migracijos departamento apeliacinį skundą atmetė.

Pagrįsdamas aplinkybę, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 500 Eur išlaidas, pareiškėjas kartu su prašymu teismui pateikė 2016 m. lapkričio 11 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 16/11/114, kurioje nurodyta, kad A. S. advokatei A. P. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turi sumokėti 500 Eur grynais pinigais. Taip pat teismui pateiktas Pinigų priėmimo kvitas Nr. 895051, kuriame nurodyta, kad A. S. advokatei A. P. sumokėjo 500 Eur. Į bylą pateikta tarp pareiškėjo A. S. ir advokatės A. P. 2016 m. gegužės 26 d. pasirašyta Teisinių paslaugų teikimo sutartis Nr. AP-2016-05/13. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, pasirašytas advokatės A. P., teismui elektroninių ryšių priemonėmis pateiktas 2016 m. lapkričio 11 d.

Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos; aktuali 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi apeliacinio skundo parengimo paslauga suteikta 2016 m. IV ketvirtyje, šiuo atveju taikytinas 2016 m. II ketvirčio darbo užmokestis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2016 m. II ketvirtį sudarė 771,9 Eur. Taigi pagal Rekomendacijų 8.9 punktą maksimali suma, galima priteisti už apeliacinio skundo parengimą, sudaro 1 929,75 Eur (2,5 x 771,9 Eur). Vadinasi, pareiškėjo prašoma priteisti 500 Eur suma Rekomendacijų nustatyto dydžio neviršija ir atsižvelgus į apeliacinio skundo apimtį ir turinį, teismo vertinimu, yra pagrįsta, todėl priteistina iš atsakovo (ABTĮ 44 str. 6 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 2 dalimi, 96 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1050-756/2017 netenkinti.

Priteisti pareiškėjui A. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                   

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė