Civilinė byla Nr. 3K-3-111/2011

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija 11.9.5

                                                                                      Proceso Nr. 2-05-3-21616-2009-7 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 15 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio, Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (pirmininkas ir pranešėjas),

 

            rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Autrolis“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui UAB „Autrolis“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą. 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

             Byloje keliami pranešimo darbuotojui apie keičiamas jo darbo apmokėjimo sąlygas ir darbdavio pareigos, esant darbuotojo sutikimui, perkelti šį dirbti kitą darbą, taip pat DK 297 straipsnio 3, 4 dalių taikymo ir aiškinimo klausimai.

             Ieškovė J. K. prašė teismo pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš darbo UAB „Autrolis“, grąžinti į darbą dirbti troleibuso vairuotoja už atsakovo UAB „Autrolis“ 2009 m. liepos 15 d. įsakyme Nr. V-135 nurodytą 9,63 Lt valandinį tarifinį atlygį ir 2,50 Lt už darbo valandą mokamą skatinamąją darbo užmokesčio dalį, sprendimą dėl grąžinimo į darbą nukreipiant vykdyti skubiai, ir priteisti jai darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Ieškovė nurodė, kad nuo 2008 m. sausio 8 d. ji dirbo AB „Autrolis“ troleibuso vairuotoja 2009 m. liepos 21 d. ieškovė gavo darbdavio pranešimą, kad bus mažinamas darbo užmokestis, siūlant ieškovei per 14 kalendorinių dienų pranešti, ar ji sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą. Ieškovė, gavusi šį pranešimą, sutiko keisti darbo sąlygas, vėliau atšaukė savo sutikimą. 2009 m. spalio 5 d. ieškovė pareiškė darbdaviui, kad sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą. Nepaisant to, 2009 m. lapkričio 4 d. ieškovė neteisėtai atleista iš darbo.

             Byloje nustatyta, kad 2009 m. liepos 21 d. ieškovė gavo atsakovo pranešimą, kad nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. mažės valandinis darbo užmokestis, t. y. bus 9,63 Lt valandinis tarifinis atlygis ir 2,50 Lt už darbo valandą mokama skatinamoji darbo užmokesčio dalis. Pranešime buvo nurodyta, kad ieškovei nesutikus su darbo užmokesčio keitimu ji bus atleista iš darbo pagal DK 129 straipsnį; buvo prašyta savo sprendimą pranešti raštu ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos. 2009 m. liepos 21 d. ieškovė pareiškė sutinkanti, kad darbo užmokestis būtų pakeistas, tačiau kitą dieną – 2009 m. liepos 22-ąją – ieškovė pareiškė, kad jos sutikimas dirbti už mažesnį atlyginimą atšaukiamas. 2009 m. rugsėjo 2 d. ieškovė gavo įspėjimą, kad po dviejų mėnesių, t. y. 2009 m. lapkričio 4 d., darbo sutartis su ja bus nutraukta. 2009 m. spalio 5 d. ieškovė pareiškė sutinkanti dirbti už mažesnį atlyginimą. 2009 m. spalio 8 d. atsakovas raštu atsakė ieškovei, kad dėl ekonominių ir organizacinių priežasčių neturi galimybės patenkinti jos spalio mėnesį pateikto pareiškimo. 2009 m. lapkričio 3 d. atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu Nr. P-432 ieškovė buvo atleista iš darbo nuo 2009 m. lapkričio 4 d.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

             Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 2 d. sprendimu pripažino neteisėtu ieškovės atleidimą iš darbo atsakovo AB „Autrolis“ generalinio direktoriaus 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-432, grąžino ją į ankstesnį darbą AB „Autrolis“ troleibuso vairuotoja už darbo užmokestį, ne mažesnį negu 9,63 Lt valandinis tarifinis atlygis, mokant 2,50 Lt už darbo valandą skatinamąją atlyginimo dalį; priteisė ieškovei iš atsakovo darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką - 7777,50 Lt. Sprendimo dalį dėl ieškovės grąžinimo į darbą ir dėl vieno mėnesio darbo užmokesčio (2690,52 Lt) priteisimo teismas nukreipė vykdyti skubiai.

             Teismas nustatė, kad atsakovas 2009 m. liepos 21 d. įspėdamas ieškovę, kad nuo rugsėjo 1 d. mažins darbo užmokestį arba, jai nesutikus, atleis iš darbo, nesilaikė DK 130 straipsnyje nustatyto dviejų mėnesių įspėjimo termino. Įspėjimo terminas, kuris buvo nustatytas 2007 m. liepos 21 d. – per 14 dienų apsispręsti, neatitiko DK 130 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atsakovas 2009 m. rugsėjo 2 d. iš naujo įspėjo ieškovę, kad atleis ją iš darbo po dviejų mėnesių, nurodydamas, kad atleidimo priežastis yra atsakovo siekis sumažinti atlyginimą. Teismo vertinimu, ieškovė nebūtų pažeidusi įstatymo ir nepadariusi žalos atsakovo tikslams, jeigu savo apsisprendimą būtų pareiškusi iki įspėjimo termino pabaigos, t. y. iki 2009 m. lapkričio 2 d. Nebuvo pagrindo 2009 m. lapkričio 4 d. atleisti ieškovę iš darbo dėl to, kad ji nesutiko dirbti už mažesnį atlygį, nes naujo darbuotojo į jos vietą nebuvo rasta. Atsakovo tikslas buvo ne sumažinti darbo užmokestį, o sumažinti darbuotojų skaičių. Darbuotojų skaičiaus mažinimo procedūra turėjo būti vykdoma laikantis DK nustatytos tvarkos ir sąlygų. Teismas ieškovės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu dėl to, kad nebuvo bendrovės valdybos sprendimo sumažinti darbuotojų skaičių ir nebuvo įvertinta ieškovės pirmenybės teisės būti paliktai dirbti prieš kitus darbuotojus. Dėl atsakovo atstovo prašymo negrąžinti ieškovės į darbą teismas sprendė, kad negrąžinus ieškovės į darbą nebūtų visiškai apgintos jos pažeistos teisės, nes išnyktų galimybė darbdaviui spręsti dėl ieškovės pirmenybės teisės būti paliktai dirbti. Aplinkybė, kad ieškovę ir kitus darbuotojus atleidus iš darbo buvo periodiškai naikinamos likusios laisvos darbo vietos, nesudaro kliūčių grąžinti ieškovę į darbą.

             Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 2 d. sprendimą.

             Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nei DK 203 straipsnis, nei kiti DK straipsniai imperatyviai nenurodo termino, per kurį darbuotojas turi pranešti apie sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Pranešime apie darbo sąlygų keitimą turi būti nurodoma darbo sąlygų keitimo priežastis ir protingas terminas, per kurį darbuotojas turi apsispręsti dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. 2009 m. liepos 21 d. pranešime atsakovas nenurodė konkrečios datos, kada su ieškove bus nutraukta darbo sutartis. 2009 m. rugsėjo 2 d. įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą atsakovas įspėjo ieškovę, kad su ja darbo sutartis bus nutraukta po dviejų mėnesių nuo šio įspėjimo gavimo dienos – 2009 m. lapkričio 4 d. Ieškovė 2009 m. spalio 5 d. pareiškimu sutiko dirbti už mažesnį atlyginimą, t. y. ieškovė likus mėnesiui iki jos atleidimo iš darbo pabaigos apsisprendė ir sutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Ieškovė atlikdama tokius veiksmus atsakovui jokių neigiamų padarinių nesukėlė, todėl pripažintina, kad atsakovas nutraukti darbo sutartį su ieškove pagal DK 129 straipsnį negalėjo.

             Pasisakydamas dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dalyvavimas troleibusų vairuotojų streike nėra konfliktiškos asmenybės savybė. Darbuotojas turi konstitucinę teisę streikuoti gindamas savo ekonominius ir socialinius interesus (Konstitucijos 51 straipsnis). Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, kad tarp šalių susiklostė konfliktiški santykiai. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovę ir kitus darbuotojus atleidus iš darbo buvo periodiškai naikintos likusios darbo vietos, tačiau tai nėra kliūtis grąžinti ieškovę į darbą. Vykdant pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovė į darbą grąžinta ir jai suteikta darbo vieta. Negrąžinus ieškovės į darbą būtų nevisiškai apgintos jos pažeistos teisės.

             Ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas – DK 129 straipsnis, faktiškai ieškovė atleista iš darbo, kai darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (DK 120 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas nesusijęs su darbuotojų skaičiaus mažinimu.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

             Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

             1. Dėl pranešimo apie keičiamas darbo apmokėjimo sąlygas. DK 203 straipsnyje nustatytas reikalavimas darbdaviui raštu pranešti darbuotojams apie naujas darbo sąlygas ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo, tačiau nereglamentuotas pranešimo apie keičiamas darbo apmokėjimo sąlygas turinys, nenukreipiama į DK 130 straipsnį. DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius; darbuotojai, nurodyti DK 129 straipsnio 4 dalyje, apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Šio straipsnio nuostatose nereglamentuota įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą įteikimo tvarka ir pranešimo turinys. Atsakovo nuomone, pranešimas apie keičiamas darbo apmokėjimo sąlygas skiriasi nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą tiek savo tikslu, tiek reikšme. Pranešimas gali būti laisvos formos, nurodant, kaip bus atlyginama už darbą, momentas, nuo kada keičiamos darbo apmokėjimo sąlygos, jis įteikiamas darbuotojui ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki naujų apmokėjimo sąlygų įsigaliojimo. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ 8 punkte nurodė, kad darbdavys, nutraukdamas savo iniciatyva darbo sutartį, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), turi laikytis DK 130 straipsnio reikalavimų, išskyrus atvejį, kai nutraukiama terminuota darbo sutartis ir darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis už likusį darbo sutarties galiojimo laiką (DK 129 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas nėra nurodęs, kad tokių pat reikalavimų darbdaviui būtina laikytis įteikiant darbuotojui pranešimą apie keičiamas darbo apmokėjimo sąlygas.  

             DK 203 straipsnyje nustatyta darbdaviui pareiga informuoti apie keičiamas darbo apmokėjimo sąlygas ne vėliau kaip prieš mėnesį yra imperatyvi, t. y. nustatomas terminas, suteikiamas darbuotojui dėl apsisprendimo, ar jam dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Pagal kasacinio teismo praktiką DK 120 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai netaikytini darbdaviui keičiant darbo apmokėjimo sąlygas taip, kad nustatytosios darbo sutartyje lieka nepažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007). Būtent ne trumpesnis kaip vieno mėnesio terminas nustatytas darbuotojo interesais, kad šis turėtų pakankamai laiko apsispręsti, ar nori dirbti toliau už mažesnį darbo užmokestį (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. 1-1914-189/2010). Taigi teismai nepagrįstai nurodė, kad įstatyme nenustatyta darbuotojui termino sutikimui išreikšti dėl pakeistų darbo apmokėjimo sąlygų ir neteisėtai pratęsė darbuotojo apsisprendimo dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis terminą iki darbo sutarties nutraukimo termino pabaigos.

             2. Dėl darbdavio teisės nustatyti terminą darbuotojui, per kurį jis privalo išreikšti sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta darbdaviui teisės nustatyti terminą, per kurį darbuotojas turi apsispręsti, ar dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kaip ir nėra įtvirtinto draudimo nustatyti tokį terminą. Remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darbdavys turėtų pranešime nurodyti terminus, nuo kada keičiamos darbo apmokėjimo sąlygos ir kiek darbuotojas turi laiko apsispręsti dėl darbo už mažesnį darbo užmokestį, nes keisti darbo apmokėjimo sąlygas, jeigu mažėja darbo užmokestis, galima tik su darbuotojo sutikimu. Toks aiškinimas atitiktų ir kasacinio teismo praktiką, kad darbuotojas turi apie savo apsisprendimą informuoti darbdavį per protingą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. v. UAB „Ilsinta“, bylos Nr. 3K-3-227/2004).

             3. Dėl padarinių darbuotojui, kai jis neišreiškia sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį per DK 203 straipsnyje nustatytą terminą. Remiantis kasacinio teismo praktika darbdavys turi teisę keisti darbo apmokėjimo sąlygas, tačiau reikalingas darbuotojo sutikimas, jeigu keičiant darbo apmokėjimo sąlygas mažėja jo darbo užmokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, Nr. 3K-3-300/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. D. v. UAB „JOFA“, bylos Nr. 3K-3-53/2008; kt.). Pasibaigus pranešime dėl darbo užmokesčio sąlygų nurodytam terminui, jeigu darbuotojas neišreiškia sutikimo dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, darbdavys įgyja teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju (DK 120 straipsnio 1 dalis), laikydamasis DK 203 straipsnio reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. U. v. UAB ,,Kautra”, bylos Nr. 3K-3-599/2004).

             4. Dėl darbdavio teisės spręsti dėl laisvos darbo vietos, kai darbuotojas neišreiškia sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį. DK nedraudžia darbdaviui panaikinti laisvą darbo vietą, atsiradusią darbuotojui nesutikus dirbti už mažesnį darbo užmokestį per terminą, nustatytą DK 203 straipsnyje. Ieškovei įspėjimo apie sutarties nutraukimą termino pabaigoje (kai buvo pasibaigęs atsakovo nustatytas terminas sutikimui duoti) išreiškus sutikimą dirbti už mažesnį darbo užmokestį, atsakovas buvo atlikęs darbo organizacinius pakeitimus, buvo pablogėjusi jo turtinė padėtis, todėl atsakovas nurodė ieškovei, kad neturi galimybės priimti pavėluotą jos sutikimą. Ieškovės sutikimas, išreikštas įspėjimo termino pabaigoje, vertintinas kaip nesąžiningas darbuotojo elgesys (DK 35 straipsnis).

             5. Dėl įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė nurodė, kad atsakovas buvo nustatęs terminą jai apsispręsti dėl darbo už mažesnį darbo užmokestį iki 2009 m. rugsėjo 1 d., tačiau nustatė, kad ieškovė turėjo tik 14 dienų terminą apsispręsti. Apeliacinės instancijos teisme į bylą buvo pateiktas atsakovo 2009 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. V-151 nuorašas, pagal kurį atsakovo suteiktas ieškovei 14 dienų terminas sutikimui dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis išreikšti buvo pratęstas iki įsigaliojo naujos darbo apmokėjimo sąlygos, t. y. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. Tačiau šis dokumentas, kaip įrodymas, liko neįvertintas. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad ieškovei buvo suteiktas tik 14 dienų terminas apsispręsti, ar ji sutinka dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis.

             6. Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo. Nagrinėjamoje byloje turėjo būti atsižvelgta į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007). Ieškovė dalyvavo neteisėtame streike, nes kategoriškai nesutiko dirbti už mažesnį darbo užmokestį, taigi santykiai tarp šalių – konfliktiški. Be to, akivaizdu, kad dėl neteisėto streiko patirti atsakovo nuostoliai dėl kraštutinių priemonių taikymo, sprendžiant ginčą dėl sumažinto darbo užmokesčio, lems, jog ir ateityje santykiai tarp šalių bus neigiami ir tai turės neigiamos įtakos atsakovo veiklos rezultatams, todėl ieškovė neturėtų būti grąžinamas į ankstesnį darbą.

             Teismas grąžina darbuotoją į tą darbą, kurį jis dirbo iki atleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-525/20002). Šioje byloje nebuvo tinkamai įvertinta aplinkybė, kad darbo vieta, kuri buvo apibrėžta šalių darbo sutartimi, neišlikusi. Apeliacinės instancijos teismas nustatė teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad atsakovas sumažino visiems troleibusų vairuotojams darbo užmokestį, todėl ieškovė negali būti grąžinta į ankstesnį darbą, nes atsakovas neturi darbo vietų, už kurį būtų mokamas darbo užmokestis tokio paties dydžio, kaip nustatyta darbo sutartyje. Be to, atsakovas neturi finansinių galimybių steigti naujas darbo vietas, nes jo veikla yra finansuojama iš savivaldybės lėšų.

             Teismas, taikydamas vieną iš alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų, nurodytų DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse, privalo neapsiriboti formaliu šių materialiosios teisės normų taikymu, o turi atžvelgti į konkrečias faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl pasikeitusių aplinkybių atsakovui reikalingas mažesnis skaičius troleibuso vairuotojų dėl sumažėjusios troleibusų ridos, kuri nustatoma ne atsakovo nuožiūra, o tiesiogiai priklauso nuo Kauno miesto savivaldybės skiriamų lėšų. Tačiau teismas, pripažinęs, kad atsakovas negalės realiai suteikti ieškovei darbo, nepagrįstai grąžino ją į ankstesnį darbą.

             Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad prašo ieškovės negrąžinti į ankstesnį darbą ir dėl ekonominių priežasčių, ir toks sprendimas atitiktų kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. VĮ Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007). Dėl nuolat blogėjančios finansinės padėties, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas vykdo paslaugas, susijusias su keleivių pervežimu, kad dėl lėšų stokos atsakovo veikla yra finansuojama iš savivaldybės biudžeto ir kad atsakovas dėl sumažintos ridos neturi realių galimybių suteikti ieškovei darbo vietą, pripažintina, kad ieškovė negali būti grąžinta į darbą ir dėl ekonominių priežasčių (DK 297 straipsnio 4 dalis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl teisės apsispręsti dirbti už mažesnį atlyginimą termino. Atsakovas atleido ieškovę iš darbo atsisakymo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis pagrindu tik dėl to, kad sutikimą dirbti už mažesnį darbo užmokestį ji pateikė ne iki atsakovo nurodytos datos, o šiek tiek vėliau. Taigi atsakovui buvo žinoma, kad ieškovė sutinka dirbti už jo nurodyto dydžio sumažintą darbo užmokestį dar prieš priimant sprendimą atleisti ją iš darbo. Remiantis DK 120 straipsnio 1 dalimi, esant teisėtam darbo sutarties sąlygų pakeitimo pagrindui, iš darbo gali būti atleistas tik sutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis nepareiškęs darbuotojas, ir tai gali būti padaryta tik DK 129 straipsnio pagrindais ir tvarka. DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, ir šią pareigą darbdavys privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ 7 punktas). Šios darbdavio pareigos išlikimo laikotarpį privalu taikyti pagal analogiją ir DK 120 straipsnyje įtvirtintos darbuotojo teisės pareikšti sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis laikotarpiui (DK 9-11 straipsniai). Dėl to teismo išvada, kad sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą pateikusio darbuotojo atleidimas iš darbo nesutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis pagrindu yra besąlygiškai pripažintinas neteisėtu, nepriklausomai nuo to, kada tokį sutikimą darbuotojas pateikė, yra teisėta ir pagrįsta, ir tai atitinka Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendime, priimtame byloje Nr. 1-1914-89/2009, pateiktus išaiškinimus. Net ir ieškovei nepateikus patvirtinimo apie sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą iki atsakovo nurodytos 2009 m. rugsėjo 1 d., atsakovas neįgijo teisės laikyti ją atsisakiusia dirbti pakeistomis darbo sąlygomis ir tuo pagrindu atleisti iš darbo. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-329/2010). Remiantis DK 120 straipsnio 3 dalimi be darbuotojo sutikimo darbo užmokestis vienašališkai negali būti sumažintas bet kuriuo atveju, o nedavęs sutikimo mažinti darbo užmokestį darbuotojas gali būti prilygintas atsisakiusiam dirbti pakeistomis darbo sąlygomis asmeniui tik tada, jei darbdavio vienašališkas sprendimas priimtas valstybės institucijų sprendimų ar susitarimų su darbuotojų atstovais pagrindu. Ieškovės atleidimo iš darbo atveju atsakovo sprendimas mažinti jos darbo užmokestį paremtas tik jo asmenine valia. Darbdavio noras, kad darbuotojai sutiktų dirbti už mažesnį atlyginimą ne dėl DK 120 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių, gali būti įgyvendintas tik abipusio susitarimo pagrindu.

Ginčo atveju akivaizdu, kad atsakovui reikėjo sumažinti troleibuso vairuotojų skaičių ir kad atsakovas atleido ieškovę iš darbo ne dėl to, jog ji nesutiko dirbti už mažesnį atlyginimą, nes tokį sutikimą ji buvo pateikusi, o dėl to, kad realiai vykdė troleibuso vairuotojų skaičiaus mažinimą, tačiau nesilaikydamas DK 135 straipsnio nuostatų. Ieškovės teigimu, ji turėjo DK 135 straipsnyje nurodytą pirmenybės teisę būti paliktai dirbti, nes pagal 2009 m. rugsėjo 1 d. atsakovo ir darbuotojų atstovų sudarytame susitarime nustatytus kriterijus ji priklausė darbuotojų kategorijai, kurie darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju negalėjo būti atleidžiami iš darbo.

2. Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo. Ginčo atveju nėra pagrindo taikyti DK 297 straipsnio 4 dalies, nes ieškovė sutiko ir sutinka dirbti už mažesnį atsakovo nustatyto dydžio darbo užmokestį. Be to,  atsakovas nekeitė nei veiklos rūšies, nei jos pobūdžio. Sumažėjus darbo vietų, išliko apie 300 troleibuso vairuotojų darbo vietų, į kurias ieškovė turi teisę pretenduoti. Šalių santykių konfliktiškumas hiperbolizuotas. Toks santykių vertinimas atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

             Dėl pranešimo apie keičiamas darbo apmokėjimo sąlygas ir darbdavio pareigos, esant darbuotojo sutikimui, perkelti jį dirbti kitą darbą

 

             DK 120 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties sąlygų keitimą, 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas. Jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. DK 120 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamas darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų keitimas – nustatyta, kad darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir sumažinus darbo užmokestį, sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas (DK 120 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių rajono Gudžiūnų Pauliaus Rabikausko pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-265/2005).

             Pagal DK 203 straipsnio, reglamentuojančio pranešimą apie naujas darbo apmokėjimo sąlygas, redakciją, galiojusią kasatoriaus 2009 m. liepos 15 d. pranešimo dėl ieškovės darbo užmokesčio pakeitimą metu, nustatyta, kad apie naujas mokėjimo už darbą sąlygas darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo. Teisėjų kolegija, aiškindama DK 203 straipsnyje įtvirtinto pranešimo paskirtį kartu su DK 120 straipsnio 3 dalimi, daro išvadą, kad tokiu pranešimu darbuotojas informuojamas apie tai, kad vienašališkai keičiamos darbo apmokėjimo sąlygos ir dėl kokių priežasčių jos keičiamos. DK 203 straipsnyje nustatytas išankstinis įspėjimas apie numatomą darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą įstatymo leidėjo nustatytas tokiais tikslais, kad darbuotojas turėtų galimybę ir pakankamai laiko nuspręsti, ar jam verta pasilikti įmonėje pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, nes, minėta, darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis įstatymo nustatyta tvarka jis gali būti atleidžiamas DK 129 straipsnio pagrindu.

             DK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju gali nutraukti tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka, ir jeigu negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, o 2 dalyje nurodyta, kad svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe; darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Darbo sutarties nutraukimo teisėtumą nulemia ne tik įstatyme nustatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai įvykdyta atleidimo procedūra. Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį yra dvi privalomos sąlygos atleidžiant darbuotoją pagal šį DK straipsnį: 1) prieš tai darbuotoją atitinkamai įspėjus ir 2) jeigu darbuotojo negalima perkelti jo sutikimu į kitą darbą. DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkte reglamentuojamas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą turinys. Teismas, spręsdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, turi patikrinti, ar įspėjimas atitinka DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Minėta, kad darbo sutartis darbdavio iniciatyva gali būti nutraukta dėl svarbių priežasčių, bet jos turi būti nurodytos įspėjime tokiu būdu, kad įspėjimas atitiktų savo paskirtį. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įspėjime darbuotojui apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas (DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Įspėjime nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežasties konkretumas vertinamas darbuotojo požiūriu, būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties darbdavys ketina nutraukti darbo sutartį. Ją vertinant, taip pat atsižvelgtina į kitas darbuotojui žinomas aplinkybes, lemiančias tą priežastį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. Vilniaus Antano Vivulskio pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-238/2005). Įspė­ji­mas, ku­ria­me ne­nu­ro­dy­ta dar­bo su­tar­ties nutrau­ki­mo prie­žas­tis, nu­ro­dy­ta klai­din­gai ar­ yra ne­kon­kre­ti, taip pat jei nu­ro­dy­ta ki­ta prie­žas­tis nei ta, ku­ria iš tik­rų­jų grin­džia­mas dar­bo su­tar­ties nu­trau­ki­mas, ne­ati­tin­ka DK 130 straips­nio 2 da­lies 1 punk­to rei­ka­la­vi­mų. Darb­da­vys, nu­trauk­da­mas dar­bo su­tar­tį pa­gal DK 129 straips­nį, ne­ga­li dar­bo su­tar­ties nu­trau­ki­mo pa­grįs­ti ki­to­kia prie­žas­ti­mi, nei nu­ro­dy­ta jo įspė­ji­me dar­buo­to­jui apie dar­bo sutar­ties nu­trau­ki­mą.

             Nagrinėjamoje byloje UAB „Autrolis“ generalinio direktoriaus 2009 m. lapkričio 3 įsakymu Nr. P-432 ieškovė buvo atleista iš darbo DK 120 straipsnio pagrindu, remiantis 2009 m. rugsėjo 2 d. įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą, t. y. jai nesutikus dirbti už sumažintą darbo užmokestį. Pagal byloje esančius duomenis, jau 2009 m. liepos 15 d. kasatorius pranešė ieškovei, kad nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. mažės jos valandinis darbo užmokestis, informuodamas, kad ieškovė turi apsispręsti dėl darbo sąlygų pakeitimo per 14 dienų ir kad, nesutikus su darbo sąlygų pakeitimu, ji bus atleista iš darbo pagal DK 129 straipsnį (b. l. 23). UAB „Autrolis“ generalinio direktoriaus 2009 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. V-151 terminas apsispręsti darbuotojams dėl darbo apmokėjimo sąlygų keitimo buvo pratęstas iki 2009 m. rugsėjo 1 d., ieškovė su šiuo įsakymu buvo supažindinta 2009 m. rugpjūčio 7 d. (b. l. 126–127). 2009 m. rugsėjo 2 d. įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą kasatorius informavo ieškovę, kad dėl kritiškos bendrovės ekonominės būklės buvo priimtas sprendimas mažinti bendrovės darbuotojų darbo užmokestį, ieškovė nesutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, todėl kasatorius ieškovę įspėjo, kad su ja darbo sutartis bus nutraukta po dviejų mėnesių nuo įspėjimo gavimo dienos – 2009 m. lapkričio 4 d. ji bus atleista iš darbo, nurodydamas, kad bendrovėje šiuo metu nėra laisvų darbo vietų, į kurias ji galėtų būti perkelta (b. l. 25). 2009 m. spalio 5 d. pareiškimu ieškovė sutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, tačiau kasatorius 2009 m. spalio 8 d. pranešimu nurodė ieškovei, kad dėl ekonominių ir organizacinių priežasčių negali patenkinti 2009 m. spalio mėnesį jos pateikto pareiškimo (b. l. 9, 10).

             Minėta, kad viena iš privalomų sąlygų atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnį yra tai, kad darbuotojo negalima perkelti jam sutinkant į kitą darbą. Fak­tas, kad dar­buo­to­jas ne­ga­li bū­ti perkeltas jo su­ti­ki­mu į ki­tą dar­bą, yra vie­nas iš ju­ri­di­nių fak­tų, su­da­ran­čių dar­bo su­tar­ties nutraukimo pa­gal DK 129 straips­nį pa­grin­dą (iš­sky­rus at­ve­jį, kai nu­trau­kia­ma ter­mi­nuo­ta dar­bo sutar­tis ir dar­buo­to­jui iš­mo­ka­mas vi­du­ti­nis dar­bo už­mo­kes­tis už li­ku­sį dar­bo su­tar­ties ga­lio­ji­mo laiką). Ne­sant šio ju­ri­di­nio fak­to, darb­da­vys ne­tu­ri tei­sės nu­trauk­ti dar­bo su­tar­tį pa­gal DK 129 straips­nį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, turi pareigą ieškoti galimybių perkelti atleidžiamą iš darbo darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą, o šią pareigą darbdavys privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. L. v. UAB „Ilsinta“, bylos Nr. 3K-3-227/2004). Taigi darbuotojui atsisakius dirbti pakeistomis darbo sąlygomis darbdavys privalo iki pat faktinio atleidimo iš darbo ieškoti galimybės tokį darbuotoją perkelti jo sutikimu dirbti į kitą darbą, o esant darbuotojo sutikimui dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, turi pareigą perkelti darbuotoją dirbti pakeistomis darbo sąlygomis.

             Nagrinėjamoje byloje kasatorius nepasiūlė ieškovei kito darbo, nurodydamas, kad bendrovėje šiuo metu nėra laisvų darbo vietų, į kurias ji galėtų būti perkeliama. Byloje nėra duomenų, kad kasatorius būtų ieškojęs galimybių perkelti ieškovę į kitą darbą, priešingai, jai sutikus dirbti tą patį darbą – troleibuso vairuotoja pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, kasatorius ją informavo, kad dėl organizacinių ir ekonominių priežasčių nebegali priimti jos sutikimo, kaip duoto praėjus kasatoriaus pranešime apie keičiamas darbo apmokėjimo sąlygas nustatytam terminui ieškovei pateikti savo sutikimą dirbti sumažintu darbo užmokesčiu. Tačiau, minėta, ieškovei iki jos atleidimo iš darbo dienos turėjo būti ieškoma galimybių pasiūlyti kitą darbą. Kol ieškovė buvo neatleista iš darbo troleibuso vairuotoja, kasatorius neturėjo pagrindo laikyti jos darbo vietą laisva ir dėl to naikintina. Taigi šios bylos atveju esant ieškovės darbo vietai ir darbdavio pareigai perkelti darbuotoją jo sutikimu kitą darbą, negalima išvada, kad kasatoriaus atsisakymas priimti ieškovės sutikimą dirbti troleibuso vairuotoja, sumažinus darbo užmokestį, yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad, likus mėnesiui iki ieškovės atleidimo iš darbo, jai sutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kasatorius turėjo pareigą ir galimybę perkelti ją dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Kasatorius, neįgyvendinęs nurodytos pareigos, atleisdamas ieškovę iš darbo pagal DK 129 straipsnį, pažeidė šią materialiosios teisės normą, t. y. ieškovė iš darbo buvo atleista nesant tam teisėto pagrindo.

 

             Dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalių taikymo

 

             DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nesaistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 297 straipsnio 4 dalis). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. AB aviakompanija „Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-178/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. VĮ Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007; kt.). DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyti alternatyvūs darbuotojų teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų interesams ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008; kt.). Kadangi DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta galimybė taikyti vieną iš alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų, tai teismai, parinkdami vieną iš jų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti bei siekti, kad priimtu sprendimu būtų įvykdytas socialinis teisingumas.

             Nagrinėjamoje byloje kasatorius nurodo, kad ieškovė neturėjo būti grąžinama dirbti į pirmesnį darbą, nes šalių santykiai yra konfliktiški, ieškovė dalyvavo streike, be to, panaikinta jos darbo vieta, dėl bendrovės finansinės padėties nėra galimybių suteikti ieškovei darbo vietą. Teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai aiškinosi ir pasisakė dėl bylos aplinkybių, susijusių su darbo vietų skaičiaus mažinimu. Darbdavio organizaciniai pakeitimai, darbo vietų mažinimas, kaip priežastis negrąžinti ieškovės į darbą, susiję su faktų byloje nustatymu. Tokių faktų konstatavimas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai, o kasacinis teismas yra saistomas teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad naikinamos bendrovėje laisvos darbo vietos nėra kliūtis grąžinti ieškovę į darbą, ir tai patvirtina aplinkybė, kad ieškovę grąžinus į darbą jai buvo suteikta darbo vieta. Taip pat byloje nenustatyta, kad tarp šalių yra susiklostę konfliktiški santykiai, dėl ko ieškovei būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Dalyvavimas streike, kuris yra kolektyvinio ginčo sprendimo būdas (DK 76 straipsnio 1 dalis), negali būti pagrindas konstatuoti, kad tarp darbdavio ir konkretaus darbuotojo yra susiklostę konfliktiški santykiai, lemiantys išvadą, jog, darbuotoją grąžinus į darbą, šiam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad geriausiai bus atkurtos ieškovės pažeistos teisės grąžinus ją į darbą DK 297 straipsnio 3 dalies pagrindu.

             Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės šios bylos galutiniam rezultatui.

             Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad byloje nėra pagrindų kasacine tvarka skundžiamai apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti, todėl kasacinis skundas atmestinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

 

             Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šioje byloje

 

             Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme valstybė patyrė 32,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegijai nusprendus kasacinio skundo netenkinti, išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

 

             Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

             Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

             Priteisti valstybei iš kasatoriaus UAB „Autrolis“ 32,25 Lt (trisdešimt du Lt 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

             Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Zigmas Levickis

 

 

                                                                                                            Antanas Simniškis

                                                                                     

 

                                                                                                            Juozas Šerkšnas