Baudžiamoji byla Nr. 1A-296-616/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28730-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.9.7.; 1.2.4.6.1.; 1.2.4.6.2.1.; 1.2.10.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.5.; 2.1.14.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.6.4.4

 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Ramintai Adomaitei,

dalyvaujant prokurorei Inetai Žilinskienei,

nuteistajam A. M. ir jo gynėjui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,

nukentėjusiajai I. A. ir jos atstovui advokatui Romanui Lupeikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas

-       pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (B. M. atžvilgiu padaryta nusikalstama veika) laisvės apribojimu be intensyvios priežiūros 4 mėnesiams, uždraudžiant vartoti alkoholį bei kitas psichiką veikiančias medžiagas;

-       pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (I. A. atžvilgiu padaryta nusikalstama veika) laisvės apribojimu be intensyvios priežiūros 6 mėnesiams, uždraudžiant vartoti alkoholį bei kitas psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, A. M. paskirta bausmė – laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros 9 mėnesiams, uždraudžiant vartoti alkoholį bei kitas psichiką veikiančias medžiagas.

 Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. 14.25 val. iki 2018 m. rugsėjo 6 d. 15.33 val., 2 (dvi dienos), BK 65 straipsnio 1 dalies b papunkčio pagrindu pakeistas 4 laisvės apribojimo dienomis, ir nuspręsta laikyti, jog A. M. yra atlikęs 4 laisvės apribojimo dienas.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktais, A. M. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 1) 14 (dešimties) MGL, t. y. 700 Eur įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą; 2) įpareigojimas bausmės atlikimo metu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Taip pat šiuo nuosprendžiu A. M. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį išteisintas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiosios I. A. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir iš A. M. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš A. M. priteista nukentėjusiajai 500 Eur advokato pagalbos išlaidų.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1.       A. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2018 m. rugsėjo 5 d., apie 14.09 val., (duomenys neskelbtini) g., ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, priėjęs prie stovinčio automobilio „BMW 5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio K. B., atidarė priekines keleivio dureles, kur sėdėjo sutuoktinė B. M., tyčia spjovė jai į veidą, suėmęs už dešinės rankos, tempė nukentėjusiąją B. M. iš automobilio, delnu sudavė jai vieną smūgį į veidą ir taip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos narei, žmonai B. M..

2.       Taip pat A. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,73 prom. neblaivumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2019 m. liepos 5 d., apie 17.30 val., būdamas nukentėjusiajai I. A. priklausančiame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), susistumdymo metu su I. A. sugriebė jai už dešinės rankos, tyčia sudavė ranka per veidą (į lūpas), padarydamas poodines kraujosruvas dešiniame žaste, sužalojimą apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, sukėlusius nukentėjusiajai I. A. nežymų sveikatos sutrikdymą.

3.       Taip pat A. M. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis pažeidė asmens būsto neliečiamumą – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,73 prom. neblaivumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2019 m. liepos 5 d., apie 17.30 val., neteisėtai, atvirai, panaudodamas fizinį smurtą, įsibrovė į kito žmogaus gyvenamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį I. A., prieš teisėto buto valdytojo I. A. valią, pabeldęs ir pajudinęs buto, esančio (duomenys neskelbtini), durų rankeną, jas atidarius I. A., nebeleido jų uždaryti, ranka laikydamas buto duris ir stumdamas I. A., įėjo į buto vidų, po to keletą kartų spyrė I. A., tačiau I. A. pasitraukus už buto durų ir taip išvengus smūgių, toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, stumdydamas I. A., sugriebė ją už dešinės rankos ir sudavė ranka per veidą (į lūpas), padarydamas poodines kraujosruvas dešiniame žaste, sužalojimą apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, sukėlusius nukentėjusiajai I. A. nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko, nustūmęs ją, įsibrovė į I. A. gyvenamo buto patalpas, iš kurių buvo jėga išvestas nukentėjusiosios I. A. į pagalbą pasikviesto sūnaus V. A., ir taip pažeidė asmens būsto neliečiamumą.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

4.       Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo Telšių apylinkės teismo 2021 m. liepos 15 d. nuosprendžio dalį dėl I. A. sukelto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo panaikinti ir jį išteisinti, kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, I. A. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, panaikinti nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų priteisimo I. A. naudai, palikti galioti Telšių rajono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį be pakeitimų, pranešti Telšių AVPK Mažeikių PK dėl jo padaryto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 481 straipsnyje.

4.1.       Teigia, kad teismo nuosprendžio dalis dėl I. A. sukelto fizinio skausmo yra neteisėta ir nepagrįsta dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo padarytų esminių pažeidimų vertinant įrodymus, be to, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nurodo, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir in dubio pro reo principą, nes jo kaltę dėl I. A. sužalojimo grindė nenuosekliais nukentėjusios parodymais ir specialisto išvada, kurie įvertinti atskirai nuo jo duotų parodymų, neatskleidžia tyčios turinio ir tyčinių jo veiksmų. Be to, nurodo, kad teismas nukentėjusiosios parodymus vertino tendencingai, neobjektyviai, visiškai ignoruodamas baudžiamosios teisės doktrinoje įtvirtintus nekaltumo prezumpcijos bei teisingo teismo principus. Teismas šioje dalyje surašė abstrakčias išvadas, neatitinkančias atskirų įrodymų ir jų visumos, nepagrįstai sumenkino teisinančių įrodymų įrodomąją reikšmę. 

4.2.       Teigia, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog jis tyčia smogė nukentėjusiajai į veidą ir tyčia jai padarė sužalojimą, nes bylos duomenys aiškia rodo priešingas aplinkybes, o būtent: kad jis, būdamas neblaivus (1,73 promilių neblaivumas), sąžiningai suklydęs dėl bendradarbio A. R. gyvenamosios vietos, kur tą pačią dieną girtavo, nuėjo į pastarojo kaimynės I. A. gyvenamąjį butą tikslu pasiimti pas bendradarbį A. R. paliktų savo daiktų, ko pasekoje tarp jo ir I. A. įsiplieskė konfliktas ir I. A. siekiant išprašyti jį iš savo namų, o pastarajam nesutinkant, jiedu susistumdė, ko pasekoje I. A. buvo sukeltas fizinis skausmas prakertant lūpą ir suspaudžiant dešinę ranką, tačiau tiksliai kokiu būdu jai buvo sukeltas fizinis skausmas negalėjo nurodyti net pati I. A.. Nurodo, kad I. A. jį stumiant lauk iš savo buto, jis ją atstumdamas nuo savęs stumtelėjo, nesiekdamas sukelti jai fizinio skausmo ar kitaip nuskriausti, nes tokio tikslo neturėjo, kadangi buvo įsitikinęs jog yra pas A. R.. Taip pat nurodo, kad byloje nėra duomenų jog jis būtų mušęs, t. y. tyčia smūgiavęs nukentėjusiajai į veidą (lūpą) ar kitaip tyčia smurtavęs I. A. atžvilgiu. Sutinka, kad I. A. galimas fizinis skausmas ir nustatyti sužalojimai buvo padaryti tiriamo įvykio metu, bet būtent jo netyčiniais veiksmais, kurie neužtraukia, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Dėl to apeliantas mano, kad jis turėtų būti baudžiamas pagal ANK 481 straipsnį, nes jis neblaivus necenzūriniais žodžiais plūdosi viešoje vietoje, įžeidinėjo I. A..

4.3.       Taip pat apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nes jo kaltę smurtavus prieš nukentėjusiąją I. A., grindė pačios nukentėjusiosios I. A. parodymais, liudytojos L. R. paaiškinimais, jog ji laiptinėje matė nukentėjusiąją rankomis susiėmusią už veido, liudytojų V. ir D. A. parodymais, jog matė kraujuojančią I. A. lūpą. Nurodo, kad minėtų liudytojų teiginius pagrindžia specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad nukentėjusiajai I. A. netrukus po įvykio nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Neneigia, jog konfliktavo su I. A. bei pripažįsta, jog įvyko susistumdymas nukentėjusiosios bute, kai pastaroji jį stūmė iš buto, tačiau neigia tyčia sudavęs nukentėjusiajai į veidą ar kitais būdais siekęs sukelti pastarajai fizinį skausmą. Nors specialistas nustatė išvadoje nurodytus sužalojimus, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad jis tyčia padarė I. A. šiuos sužalojimus. Pastebi, kad nukentėjusioji I. A. niekada nenurodė jokių aplinkybių, jog jis tyčia smūgiavo jai į veidą. Nurodo, kad nukentėjusiosios I. A. parodymai nenuoseklūs, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pas specialistą, tiek apklausiama teisme nukentėjusioji negalėjo nurodyti, kaip buvo jai prakirsta vidinė lūpos dalis, iš kurios kraujavo, tik mananti, kad lūpa prakirsta buvo susistumdymo metu ir tai galėjo padaryti jis, todėl apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai jo kaltę grindė nukentėjusios parodymais. Kiti liudytojai nematė konflikto, todėl jie nurodo tik pasekmes, kurių jis neneigia. Dėl to apeliantas teigia, kad teismas nepagrindė įrodymais tyčios tyrinio, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

5.       Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. liepos 15 d. nuosprendžio dalį dėl A. M. išteisinimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – A. M. pripažinti kaltu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir nuteisti laisvės apribojimu be intensyvios priežiūros 9 mėnesiams, uždraudžiant vartoti alkoholį bei kitas psichiką veikiančias medžiagas; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 5 dalies 1 punkto nuostatomis, paskirtas bausmes subendrinti taikant bausmių apėmimą ir dalinį sudėjimą, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą be intensyvios priežiūros 12 mėnesių, uždraudžiant vartoti alkoholį bei kitas psichiką veikiančias medžiagas; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

5.1.       Teigia, kad teismo nuosprendžio dalis dėl A. M. išteisinimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nurodo, kad byloje nustatyta, jog A. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2019-07-05 apie 17.30 val., neteisėtai, atvirai, panaudojus fizinį smurtą prieš savininko valią – stumdydamas buto, esančio (duomenys neskelbtini), duris atidariusią nukentėjusiąją I. A., bei sugriebęs ją už dešinės rankos ir sudavęs ranka per veidą (į lūpas), jėga įsibrovė į I. A. nuosavybės teise priklausantį butą. Taigi, akivaizdu, kad A. M. atliko nusikaltimo, numatyto BK 165 straipsnio 1 dalyje, objektyviosios pusės nusikalstamus veiksmus, tai yra, atvirai, panaudojant fizinį smurtą prieš savininko valią, įsibrovė į kito žmogaus būstą. Būtent į nukentėjusiosios buto patalpas pateko įveikęs pastarosios pasipriešinimą, jai uždarinėjant buto duris, t. y., siekdamas nusikalstamo tikslo, o veikos padarymo motyvai nėra būtinas šios nusikaltimo sudėties požymis. Taip pat nurodo, kad byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai patvirtina, jog A. M. buvo patekęs į I. A. priklausančio buto patalpas, iš kurių jis buvo jėga išvestas nukentėjusiosios į pagalbą iškviesto sūnaus D. A.. Dėl to, akivaizdu, kad A. M., neteisėtai buvo patekęs į nukentėjusiajai I. A. priklausančio buto patalpas, o tai, kad jis į nukentėjusiajai priklausančias patalpas pateko neteisėtai ir panaudodamas prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, patvirtina nukentėjusiajai nustatyti padaryti kūno sužalojimai ir kiti byloje esantys duomenys, bei faktas, kad dėl šios veikos, t. y. BK 140 straipsnio 1 dalis, A. M. pripažintas kaltu.

5.2.       Nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusiosios I. A. parodymai yra prieštaringi, nes anot teismo nukentėjusioji skirtingai 2019-07-08 ir 2019-07-09 bei 2020-01-23 parodymuose nurodė susistumdymo momento aplinkybes, nurodydama iš pradžių, kad susistumdymas su A. M. įvyko nukentėjusiosios bute, o vėliau tvirtino, jog šie A. M. veiksmai buvo atlikti tarpduryje. Priešingai, nukentėjusiąją apklausiant papildomai ir siekiant išsiaiškinti detaliai visas įvykių aplinkybes, nukentėjusioji papildė savo parodymus, tiksliai nurodydama A. M. nusikalstamų veiksmų vietą. Dėl to kategoriškai atmestinas šis teismo argumentas ir remiantis nukentėjusiosios parodymais bei byloje surinktais ir kitais įrodymais, akivaizdu, kad A. M. neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą ir dėl įvykdytos nusikalstamos veikos turi būti pripažintas kaltu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį. 

5.3.       Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai akcentavo, jog byloje nėra jokių duomenų, išskyrus nukentėjusiosios prieštaringus parodymus, apie A. M. patekimo į nukentėjusiosios butą momentą, nes iš bylos matyti, kad įvykio metu, įvykio vietoje nebuvo kitų, pašalinių asmenų, išskyrus nukentėjusiąją ir A. M., mačiusių įvykį, tačiau kaltinimas gali būti grindžiamas ne vien tiesioginiais įrodymais, bet ir netiesioginiais, kurie taip pat turi įrodomąją vertę. Byloje esantys tokie įrodymai yra patikimi, kadangi jie gauti teisėtais būdais ir juos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nukentėjusioji I. A. kvietėsi į pagalbą sūnus dėl į jos butą įsibrovusio nepažįstamo asmens, taipogi I. A. kvietė policiją, būtent dėl tos pačios priežasties, dėl pašalinio asmens neteisėto patekimo į jos gyvenamas patalpas, be to, liudytoja L. R. patvirtino, kad išgirdusi kaimynės I. A. pagalbos šauksmą, atbėgo į pagalbą ir I. A. jai nurodė, kad A. M. įsibrovė į jos butą. Dėl to apeliantas teigia, kad šie nukentėjusiosios I. A. parodymai įvertinti neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių. Teigia, kad nukentėjusioji I. A. nuo pat įvykio pradžios davė nuoseklius parodymus apie jos atžvilgiu įvykdytas nusikalstamas veikas, kuriuos patvirtino kiti byloje surinkti duomenys – liudytojų L. R., A. R., D. A., V. A., V. G. parodymai, informacinis pranešimas, protokolas-pareiškimas, teismo medicinos specialisto išvada, bei kt., minėti įrodymai buvo ištirti teisiamojo posėdžio metu, todėl nustačius, kad nukentėjusiosios parodymai yra patvirtinti kitais neabejotinais įrodymais, byloje yra pakankamai įrodymų A. M. kaltei pagrįsti.

6.       Atsiliepimu į apeliacinius skundus nukentėjusiosios I. A. atstovas adv. R. Lupeika prašo nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti, prokuroro apeliacinį skundą patenkinti.

7.       Teismo posėdyje prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji ir jos atstovas prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

8.       Apeliaciniai skundai netenkintini, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje neteisingai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

9.       Nuteistasis A. M., nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu dėl nukentėjusiajai I. A. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, o prokuroras, nesutikdamas su nuosprendžiu dėl A. M. išteisinimu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Dėl to apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

9.1.        Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos požymių ir nusikalstamą veiką padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Taigi, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Pažymėtina, jog duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ar jo gynėjas bei prokuroras, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas ar prokuroras byloje surinktus įrodymus vertina kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas pripažinti, kad byloje priimtas nuosprendis dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstas. Dėl to šiuo atveju apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

Dėl BK 165 straipsnio 1 dalies taikymo

10.       Skundžiamu nuosprendžiu A. M. dėl neteisėto patekimo į nukentėjusiosios I. A. butą, t. y. dėl BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, išteisintas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

10.1.       BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. BK 165 straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus būstas. Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis). Šie konstituciniai draudimai yra aktualūs vertinant tiek privataus asmens, tiek valstybės institucijų teisėtumą. Taigi pripažįstant veiksmą įsibrovimu, būtina nustatyti jo neteisėtumą. Neteisėtumui nustatyti būtini du požymiai: 1) kai tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Įstatymų leidėjas, nors ir nurodo galimus įsibrovimo būdus (apgaulė, smurtas), tačiau šių būdų sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją. Su patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis). Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti. Nors veikos padarymo motyvai nėra būtinas šios nusikaltimo sudėties požymis, kita vertus, jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-37-942/2015). 

10.2.       Išteisindamas A. M. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad patį patekimo į nukentėjusiosios butą momentą matė tik ji pati (t. y. nukentėjusioji I. A.) ir nuteistasis A. M., niekas iš pašalinių asmenų nematė, kaip buvo patekta į butą, kad nukentėjusiosios I. A. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi. Kaip iš pirmosios instancijos teismo argumentų matyti, apylinkės teismas nukentėjusiosios I. A. parodymus vertino kaip nenuoseklius, prieštaringus, nes nukentėjusioji skirtingai nurodė susistumdymo su A. M. aplinkybes, kad nukentėjusiosios I. A. parodymų nepatvirtino liudytoja L. R., kad nukentėjusiosios parodymų, jog A. M. į butą pateko naudodamas jėgą, nepatvirtino niekas. Ši apylinkės teismo padaryta išvada dėl nukentėjusiosios I. A. parodymų nenuoseklumo yra nepagrįsta.

10.3.       Nukentėjusioji I. A. teisme parodė, kad iš namų išėjus sūnui, po 10-15 minučių ji išgirdo kaip kažkas pajudino jos buto laukujų durų rankeną bei paskambino į duris, ji per durų akutę pamatė už durų stovintį aukštą vyrą, nieko blogo nepagalvodama, atidarė buto duris, vyriškis ieškojo kažkokio žmogaus, o jai pasakius, kad toks čia negyvena, pradėjo ją įžeidinėti, keikėsi, neleido jai praeiti užremdamas ranka duris, ji bandė vyriškį išstumti pro duris, kad neitų toliau, o jis stūmė ją atgal, abu grūmėsi. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad ji suprato, jog vyriškis pasiklydo, todėl prašė, kad jis išeitų, šaukėsi kaimynų pagalbos, skambino savo sūnui ir policijai. Patikslindamas parodymus, nukentėjusioji I. A. parodė, kad A. M. norėjo įeiti į butą (stūmė duris atgal ir priešinosi), o ji norėjo jį atstumti, t. y. uždaryti buto duris, kad A. M. liktų laiptinėje, tada jie susigrūmė ir ji pajuto smūgį, kaip ir kiek, negali pasakyti, nes buvo streso būsenoje, tik pajuto, kad kraujuoja lūpa. I. A. taip pat nurodė, kad ji šaukėsi kaimynų pagalbos, bet niekas neatėjo, kad kažkokiu metu A. M. įėjo į butą, nusiavė batus, vaikštinėjo pirmyn atgal, vaikščiojo tik po koridorių, sakė, kad yra savo namuose, kad čia gyvena daug metų, o įsibrovėlė yra ji, kad viskas truko apie 1-1,5, gal 3 minutes, kad parėjęs jos sūnus išstūmė A. M. į laiptinę. Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes nukentėjusioji I. A. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu.

10.4.       2019-07-08 protokole-pareiškime (byla Nr. 01-1-28730-19 t. 1, b. l. 19–20) I. A. nurodė, jog jai atidarius buto duris, įėjo nepažįstamas vyras, kuris pradėjo ją įžeidinėti įvairiais žodžiais, asmuo nusiavė batus ir pradėjo vaikščioti po butą, ji mėgino vyriškį išstumti iš buto, tačiau jai vienai padaryti to nepavyko. Nors pareiškimą apie tai, kad A. M. neteisėtai pateko į jos butą, nukentėjusioji pateikė po įvykio praėjus kelioms dienos, t. y. 2019-07-08, tačiau tai nėra pagrindas nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip nenuoseklius, prieštaringus, nes nukentėjusioji paaiškino, kad iš karto įvykio dieną ji pareiškimo nerašė, nes norėjo viską apgalvoti bei tikėjosi, kad A. M. per savaitgalį jos atsiprašys. Pažymėtina, kad BPK nenumato pareiškimo pradėti ikiteisminį tyrimą pateikimo termino. Taip pat pastebėtina, kad teisme kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas M. Š., kuris buvo atvykęs į įvykio vietą bei surašė nukentėjusiosios I. A. protokolą-pareiškimą, nurodė, kad pirminis nukentėjusiosios pareiškimas neatitinka jos apklausoje surašytų kaltinimų, kad tai yra jo klaida. Esant tokiems duomenims (liudytojo M. Š. parodymams apie nukentėjusiosios pareiškime neteisingai nurodytus duomenis), vadovautis pareiškime nurodytais duomenimis nėra pagrindo, teisėjų kolegija remiasi nukentėjusiosios apklausų metu nurodytomis aplinkybėmis.

10.5.       Protokolo-pareiškimo pateikimo dieną bei 2019-07-09, 2020-01-23 vykusių apklausų metu I. A., apklausta kaip liudytoja, nurodė, kad į jos butą, atidarius duris, įėjo nepažįstamas vyras, kuris pradėjo ją įžeidinėti įvairiais žodžiais, vyras svirduliavo, nesiorientavo, buvo agresyvus, asmuo nusiavė batus ir pradėjo vaikščioti po butą, ji mėgino jį išstumti iš buto, tačiau jai vienai to padaryti nepavyko, padėjo kaimynė, kad mėginant vyriškį išstumti iš buto, jis bandė jai įspirti koja, tačiau nepataikė, bet susistumdymo metu jis jai sugriebė už rankos ir sudavė į lūpą, dėl to ji patyrė fizinį skausmą, ant dešinės rankos liko mėlynė, ji labai išsigando (byla Nr. 01-1-28730-19 t. 1, b. l. 71, 72–73, 74–75). Vertinant šiuos nukentėjusiosios viso bylos tyrimo bei nagrinėjimo teisme metu duotus parodymus matyti, kad nukentėjusioji vienodai nurodė aplinkybes, kad jai atidarius buto duris, nepažįstamas vyriškis, neleisdamas jai uždaryti durų, įėjo į jos butą, kad stumiamas iš buto, priešinosi, kad iš nukentėjusiosios buto buvo išvestas kito asmens.

10.6.       Be to, nukentėjusiosios I. A. parodymus, jog A. M. į jos butą pateko be jos sutikimo (leidimo), patvirtina policijos 2019-07-05 įvykio suvestinėse užfiksuoti duomenys – „I. A. pranešė, jog pas ją įsiveržė nepažįstamas vyras ir prašomas neišeina“ bei nurodė, kad „vyriškis, stovintis laiptinės antrame aukšte, įsiveržė į jos butą, kai ji atrakino duris, pradėjo mautis batus ir vaikščioti po butą, buvo neblaivus, nieko neaiškino <...> (byla Nr. 01-1-28730-19 t. 1, b. l. 16, 17–18).

10.7.       Nors byloje nenustatyti liudytojai, kurie tiesiogiai matė kaip A. M. pateko į nukentėjusiosios I. A. butą, tačiau apie tai, kad nepažįstamas vyras veržėsi į butą, nukentėjusioji I. A. iš karto nurodė ne tik savo vaikams (liudytojų D. ir V. A. parodymai), bet ir kaimynei (liudytojos L. R. parodymai), atvykusiam policijos pareigūnui (liudytojo M. Š. parodymai). Nors liudytoja L. R. nepatvirtino nukentėjusiosios I. A. nurodytos aplinkybės, jog nepažįstamą vyriškį iš buto padėjo išvesti atėjusi kaimynė L. R., tačiau ši liudytoja patvirtino, kad laiptinėje girdėjo triukšmą, kad kažkas šaukėsi pagalbos, laiptinėje matė nepažįstamą vyriškį ir kaimynę I. A., kuri jai aiškino, kad vyrą įsileido pati, nes manė, kad sugrįžo sūnus, kad vyras įėjo į jos butą teigdamas, kad čia jo namai, kaimynė buvo išsigandusi, smurto žymių nematė, bet suprato, kad kaimynei buvo suduota, nes ji ranka laikėsi už veido. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. R. nurodė, kad kaimynė I. A. jai pasakojo, kad vyriškis įsibrovė į jos butą (paklebeno durų rankeną, ji atsidarė duris ir vyriškis trenkęs jai, įsiveržė į butą), sakė, kad vyriškis jai sakė, jog jis čia gyvena (byla Nr. 01-1-28730-19 t. 1, b. l. 89–90, 91–92). Taigi, liudytojos L. R. parodymai patvirtina nukentėjusiosios I. A. parodymus, jog ji šaukėsi kaimynų pagalbos, kad nepažįstamas vyras buvo patekęs į jos butą, kad nukentėjusioji buvo sužalota. Be to, nukentėjusiosios parodymus apie A. M. patekimą į jos butą patvirtina iš dalies ir paties nuteistojo A. M. parodymai. A. M. teisme parodė, kad ėjo pas bendradarbį A. R. pasiimti paliktos rankinės, kadangi buto durys buvo neužrakintos, jis neskambino ir, įsitikinęs, kad eina pas bendradarbį, įėjo į butą, nusimovė batus, pradėjo ieškoti rankinės, kad iš kambario išėjusi moteris jį stūmė laukan, todėl jis atsistūmė, galėjo tada sužaloti nukentėjusiosios ranką. A. M. nurodė, kad, kai atvyko policijos pareigūnai, jis suprato, kad užėjo į kitą butą, teigė, kad tyčios įsibrauti į nukentėjusiosios butą neturėjo, tiesiog įvyko nesusipratimas.

10.8.       Įvertinus tai, kad nukentėjusioji I. A. vienodai nurodė aplinkybes apie A. M. patekimą į jos butą, susistumdymą, ir tokius jos parodymus patvirtina liudytojai ir iš dalies paties nuteistojo parodymai, policijoje registruoto įvykio suvestinėse užfiksuoti duomenys, daroma išvada, kad nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios I. A. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi.

9.       Atsižvelgiant į nuoseklius nukentėjusiosios parodymus, jog A. M. į jos butą pateko neteisėtai, prieš jos valią, iš buto nepasišalino nukentėjusiajai pareikalavus, kad įvykio metu nuteistasis A. M. buvo apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,73 promilių girtumas (byla Nr. 01-1-28730-19 t. 1, b. l. 184–185)) ir į butą ėjo tikslu pasiimti savo paliktos rankinės, tik supainiojo butus, daroma išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad A. M. neturėjo tyčios neteisėtai patekti į nukentėjusiosios I. A. butą. Taigi, A. M. veiksmuose nėra BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – tyčios, todėl A. M. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 165 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 305 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Dėl to prokuroro apeliacinis skundas, kuriuo prokuroras prašo pripažinti A. M. kaltu ir nuteisti pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, netenkinamas.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

10.       Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. teigia, kad jis tyčia nukentėjusiosios I. A. nesužalojo, todėl jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

10.1.                      BK 140 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiame straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį straipsnį, turi būti nustatyta ne tik tai, kad kaltininkas atliko teisei priešingus, BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje apibrėžtus veiksmus, bet ir tai, kad dėl kaltininko veiksmų atsirado straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu ir būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018, 2K-180-719/2020 ir kt.).

10.2.                       Nukentėjusioji I. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme parodė, kad susistumdymo su A. M. metu ji pajuto smūgį, kaip ir kiek, negali pasakyti, nes buvo streso būsenoje, tik pajuto, kad kraujuoja lūpa, kad po įvykio jai skaudėjo suspaustą ranką, lūpos vidinėje pusėje buvo sužalojimas. Apie tai, kad susistumdymo su A. M. metu, nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai, nukentėjusioji nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja (byla Nr. 01-1-28730-19 t. 1, b. l. 71, 72–73, 74–75). Nukentėjusiosios I. A. parodymus apie jai padarytus sužalojimus patvirtina liudytojų D. ir V. A. parodymai, jog įvykio vietoje jie matė, kad nukentėjusiajai kraujavo lūpa, paraudimą ar mėlynę (byla Nr. 01-1-28730-19 t. 1, b. l. 112–113, 118–119), liudytojos L. R. parodymai, jog laiptinėje išgirdusi triukšmą, lyg kažkas šaukėsi pagalbos, nuėjo pažiūrėti ir matė besikeikiantį nepažįstamą vyrą ir kaimynę I. A., kuri buvo išsigandusi, sakė, kad tas vyras įėjęs į jos butą, kad tas vyras jai sudavė į veidą, nes kaimynė ranka „laikėsi už veido“, smurto žymių nematė (byla Nr. 01-1-28730-19 t. 1, b. l. 89–90, 91–92). Liudytojai A. R. ir V. G. patvirtino, kad laiptinėje buvo triukšmas, kad A. R. žmona atbėgusi pasakė, kad kaimynei grasinama, kad reikia padėti (byla Nr. 01-1-28730-19 t. 1, b. l. 95–96, 135–137). Teisme kaip liudytojas apklaustas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas M. Š. parodė, kad gavo pranešimą, jog nepažįstamas asmuo veržiasi į butą, kilęs konfliktas, kad nuvykus į įvykio vietą moteris papasakojo, kad į butą įsibrovė nepažįstamas asmuo, kurio ji niekaip negalėjo išprašyti lauk, todėl kilo konfliktas. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad moteris atrodė susijaudinusi, jis jokių sužalojimų tikrai nematė, gal kur ir buvo paraudimas, veido srityje ar ant rankos, bet jis neatsimena. Nukentėjusiosios I. A. parodymus, jog susistumdymo su A. M. metu, jai buvo padaryti sužalojimai, patvirtina 2019-07-08 įvykio suvestinėje užfiksuoti duomenys, jog „gautas papildymas iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės, jog 12.18 val. į priėmimo skyrių kreipėsi I. A., kuriai diagnozuoti peties ir žasto, burnos ir lūpos paviršiniai sužalojimai“ (byla Nr. 01-1-28730-19 t. 1, b. l. 16). VšĮ „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ gydytojo įraše fiksuota, jog I. A. konstatuotas dešinio žasto sumušimas, kraujosruva, peties ir žasto paviršiniai sužalojimai – dešinio žasto viršutiniame 1/3 stebimos poodinės kraujosruvos, palpuojant skausmingos; lūpos ir burnos paviršinis sužalojimas – apatinės lūpos vidiniame paviršiuje bebaigiantis sugyti apie 5 mm paviršinis sužeidimas (byla Nr. 01-1-28730-19 t. 1, b. l. 147). Specialisto išvadoje Nr. G1001/2019(04) užfiksuota, kad I. A. padaryti sužalojimai – poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, sužalojimas apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, kad I. A. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (byla Nr. 01-1-28730-19 t. 1, b. l. 148, 151). Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad I. A. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių pasekoje, tiek griuviminės traumos metu, sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ar paviršiais, bei tikėtina, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku (t. y. 2019-07-05 vykusio susistumdymo metu sužalojus nukentėjusiajai lūpą ir ranką). Be to, pats nuteistasis A. M. pripažino, kad galėjo sužaloti moteriai lūpą ir ranką, kai susistumdymo su nukentėjusiąja metu jis atsistūmė rankomis nuo nukentėjusiosios, tačiau teigė, kad tikslo sužaloti nukentėjusiąja neturėjo.

10.3.                       Įvertinus tai, kad nukentėjusiajai padarytus sužalojimus iš karto po A. M. neteisėto patekimo į jos butą matė liudytojai D. ir V. A., L. R. bei sužalojimo faktą patvirtina 2019-07-08 VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojo daryti įrašai apžiūrėjus nukentėjusiąją bei specialisto išvadoje nurodyti duomenys, jog nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai – poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, sužalojimas apatinės lūpos vidiniame paviršiuje – tikėtina buvo padaryti nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku, kad nuteistasis pripažįsta, jog susistumdymo metu atsistumdamas rankomis nuo nukentėjusiosios galėjo sužaloti nukentėjusiajai ranką ir lūpą, daroma išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nukentėjusiajai I. A. buvo sukeltas fizinis skausmas susistumdymo su A. M. metu.

10.4.                       Nors nuteistasis A. M. teigia, kad jis tikslo sužaloti nukentėjusiosios I. A. neturėjo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis bute pamatęs jam visiškai svetimą moterį (t. y. nukentėjusiąją I. A.), vietoj to, kad būtų pasišalinęs iš buto, jis aktyviais veiksmais priešinosi nukentėjusiajai, dėl to nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai rankoje ir lūpoje. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes bei atsižvelgus į nuteistojo kūno sudėjimą (stambesnis nei nukentėjusioji I. A.), į tai, kad nuteistajam iš karto po įvykio nustatytas girtumas nebuvo toks didelis (nustatytas 1,73 promilių girtumas), dėl kurio jis nebūtų galėjęs suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, kad fizinis kontaktas įvyko tarp fiziškai stipresnio vyro ir silpnesnės moters, kuri nesitikėjo nepažįstamo vyro įsiveržimo į jos butą, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių pasekoje, tiek griuviminės traumos metu, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusioji būtų griuvusi ir susižalojusi, prieinama prie išvados, kad nukentėjusiajai I. A. nustatyti sužalojimai – poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, sužalojimas apatinės lūpos vidiniame paviršiuje buvo padaryti tyčiniais nuteistojo A. M. veiksmais. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad nuteistasis galėjo ir turėjo suprasti, jog susistumdymo metu jis gali sužaloti nukentėjusiąją ir nors nenorėjo nukentėjusiosios sužaloti, tačiau savo neteisėtų veiksmų nenutraukė, dėl to nukentėjusiajai padarė sužalojimus, kurie kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taigi, A. M. nukentėjusiajai I. A. sužalojimus padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Dėl to pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam bausmę nepagrįstai nurodė, kad šią veiką A. M. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, tačiau tai įtakos veikos kvalifikavimui neturi, tai atsižvelgiama tik vertinant veikos pavojingumą. Taip pat byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo A. M. atliktų veiksmų ir nukentėjusiajai padarytų sužalojimų yra priežastinis ryšis, nes nukentėjusiajai sužalojimai buvo padaryti būtent tyčiniais nuteistojo veiksmais esant tarp jų fiziniam kontaktui. Taigi, visuma paminėtų aplinkybių patvirtina, kad A. M. veiksmuose yra nustatyti visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, todėl nuteistasis pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Naikinti šią nuosprendžio dalį kaip to prašoma nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

10.5.                      Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip administracinis nusižengimas, numatytas ANK 481 straipsnyje. Šis skundo teiginys yra nepagrįstas, nes ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, o šiuo konkrečiu atveju nustatyta, kad nuteistasis susistumdymo su nukentėjusiąja metu jai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus, už kurių padarymą atsakomybė numatyta ne ANK 481 straipsnio 1 dalyje, o BK 140 straipsnio 1 dalyje.

2.                      Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas A. M. bausmę už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalyse (dėl sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiosioms B. M. ir I. A.), būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Skirdamas A. M. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad padaryti du nesunkūs tyčiniai nusikaltimai, nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (veika padaryta B. M. atžvilgiu) ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (veika padaryta I. A. atžvilgiu) A. M. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis išsituokęs, dirba, nors nėra teistas, bet baustas administracine tvarka, kad nuteistasis nepateisino teismo pasitikėjimo, po to, kai buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą nukentėjusiosios B. M. atžvilgiu, nepraėjus metams vėl smurtavo prieš jam nepažįstamą moterį. Visos šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad A. M. yra linkęs smurtauti. Įvertinęs šias paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. M. už jo padarytus du tyčinius nesunkius nusikaltimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė laisvės apribojimo bausmes be intensyvios priežiūros, bet uždraudė vartoti alkoholį bei kitas psichiką veikiančias medžiagas bei skyrė BK 67 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose numatytas baudžiamojo poveikio priemones – įmoką į Nukentėjusių asmenų fondą ir įpareigojimą bausmės atlikimo metu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje. Nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati padarytoms nusikalstamoms veikoms ir nuteistojo asmenybei, paskirta nepažeidžiant bendrųjų bausmių skyrimo principų, neprieštarauja teisingumo principui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad A. M. paskirtos bausmės keisti nėra pagrindo.

3.                      Nustačius, kad A. M. padarė jam inkriminuotą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios I. A. sveikatą, nukentėjusiosios I. A. civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti priteistas pagrįstai, nes nukentėjusiajai dėl poodininių kraujosruvų dešiniame žaste, sužalojimo apatinės lūpos vidiniame paviršiuje buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl jai nustatytų sužalojimų ji patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, pažeminimą, todėl, atsižvelgiant į teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiajai I. A. padarytą neturtinę žalą įvertino 500 Eur. Dėl to nėra pagrindo civilinį ieškinį atmesti. Taip pat pagrįstai iš nuteistojo A. M. nukentėjusiosios naudai priteista 500 Eur patirtoms advokato išlaidoms kompensuoti, nes nukentėjusiąją I. A. pirmosios instancijos teisme atstovavo adv. R. Lupeika (BPK 106 straipsnis).

12.1.                      Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios I. A. atstovas adv. R. Lupeika prašė priteisti nukentėjusiosios patirtas išlaidas advokato paslaugoms, kurias ji patyrė apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinius skundus surašymą ir jos atstovimą apeliacinės instancijos teisme. Viso prašė priteisti 500 Eur. Šias nukentėjusiosios I. A. patirtas išlaidas patvirtina prie atsiliepimo į apeliacinius skundus pridėta atstovo 2021-08-26 išrašyta sąskaita Nr. 20210826/47 ir lėšų pervedimo nurodymas (byla Nr. 01-1-28730-19 t. 2, b. l. 170, 171).

12.2.                      Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla, kokios paslaugos buvo suteiktos proceso dalyviui, koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019 ir kt.). Pagal BPK 104 straipsnį proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

12.3.                       Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo ir prokuroro apeliacinius skundus, kuriais nuteistasis prašė jį išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiajai I. A.), o prokuroras prašė A. M. pripažinti kaltu padarius BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (dėl neteisėto patekimo panaudojus fizinį smurtą į nukentėjusiosios I. A. butą). Nukentėjusiosios I. A. atstovas adv. R. Lupeika pateikė rašytinį atsiliepimą į nuteistojo ir prokuroro apeliacinius skundus bei nukentėjusioji ir jo atstovas dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, išsakė savo nuomonę dėl apeliacinių skundų ir ši nuomone buvo tokia pati kaip ir atsiliepime išreikštoji. Nuteistojo ir prokuroro apeliaciniai skundai pripažinti iš esmės nepagrįstais ir atmesti. Kadangi apeliaciniai skundai netenkinami, tai prašymas atlyginti nukentėjusiosios I. A. patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti tenkinamas iš dalies, išieškant tik išlaidas už atsiliepimo į apeliacinius skundus surašymą, t. y. 350 Eur (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

4.                      Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl nuteistajam A. M. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydžio – yra prieštaringa, kadangi skaičiais nurodyta, jog nuteistajam A. M. skiriama 14 MGL dydžio, t. y. 700 Eur įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, o skliaustuose žodžiais nurodyta – „dešimt MGL“ dydis. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad A. M. skiriama kiek didesnio dydžio, nei BK 71 straipsnio 1 dalyje nustatytas minimalus dydis, įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. BK 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas asmeniui gali paskirti nuo 10 iki 250 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Be to, 700 Eur įmoka yra lygi ne 10 MGL, o 14 MGL dydžiui (700 / 50 = 14). Kolegija šį prieštaravimą laiko technine klaida, nekeičiančia nuosprendžio esmės, tačiau, kad nuosprendis būtų aiškus, vienodai suprantamas ir nekeltų abejonių, minėtą klaidą ištaiso pakeisdamas nuosprendį (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 106 straipsniu,

n u t a r i a:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. liepos 15 d. nuosprendį pakeisti:

Pakeisti nuosprendžio rezoliucinę dalį dėl nuteistajam A. M. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nurodant, kad, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktais, A. M. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 1) 14 (keturiolikos) MGL (700 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir 2) įpareigojimas bausmės atlikimo metu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. M. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo A. M. nukentėjusiosios I. A. naudai 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt Eur 00 ct) turėtoms išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai                                                                        Nerijus Masiulis

                                                                                Ernesta Montvidienė

                                                                                Laisvydas Zederštremas