Administracinė byla Nr. I-3195-596/2016

Proceso Nr. 3-61-3-06117-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 9.10.; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjo „Nidera B. V.“ atstovei advokatei Iraidai Žogaitei, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Igoriui Janavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo „Nidera B. V.“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

nustatė:

Pareiškėjas „Nidera B. V.“ su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2013-10-02 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) sprendimą Nr. 69-131; 2) pakeisti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2011-08-11 sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, nurodant pareiškėjui grąžinti 3 864 706,66 Lt palūkanų sumą (skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad likusi mokėtina suma sudaro 3 649 804,39 Lt); 3) priteisti iš VMI patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, jog 2008 m. vasario–gegužės mėnesiais Lietuvoje įsigijo ir pardavė už ES ribų kviečių už 76 983 585 Lt, todėl mano, kad įgijo teisę į pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą. Nors pareiškėjas, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatomis, neturėjo pareigos registruotis PVM mokėtoju dėl eksportinių tiekimų, mokesčių administratorius vėliau apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą. Dėl to 2008-07-14 pateikė prašymą Vilniaus AVMI įregistruoti jį PVM mokėtoju, kuri jį įregistravo 2008-08-12. Pareiškėjas pirmoje po įsiregistravimo PVM deklaracijoje deklaravo grąžintiną 11 743 259 Lt PVM sumą už laikotarpį nuo 2008-08-12 iki 2008-08-31. Po deklaracijos pateikimo Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą, 2009-01-16 surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26)-06-77-4, kuriame konstatuota, jog pareiškėjas teisės į PVM atskaitą neįgijo. Nurodo, kad pateikė rašytinius prieštaravimus, tačiau minėto patikrinimo akto išvados buvo patvirtintos Vilniaus AVMI 2009-03-19 sprendimu Nr. (21.26)-256-129. Šį sprendimą apskundė, tačiau atsakovė 2009-06-22 sprendimu Nr. 69-168 skundą atmetė. Pastarąjį sprendimą apskundė Mokestinių ginčų komisijai (toliau – ir MGK), kuri 2009-09-21 sprendimu kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kuris išaiškintų, ar apmokestinamojo asmens teisės į PVM atskaitą apribojimas, remiantis tuo faktu, kad asmuo, atitinkantis visus pagrindinius teisės į PVM atskaitą reikalavimus, neįsiregistravo PVM mokėtoju, neprieštarauja Direktyvos 2006/112/EB (toliau – ir Direktyva) nuostatoms.

Pažymėjo, kad 2010-10-21 ESTT priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame nurodė, kad pagrindinius teisės į PVM atskaitą reikalavimus atitinkančiam apmokestinamajam asmeniui, kuris per protingą terminą įsiregistruoja PVM mokėtoju, negali būti apribota teisė į PVM atskaitą. Remdamasi šiuo sprendimu MGK 2010-11-24 priėmė galutinį sprendimą Nr. S-316 (7-255/2009), kuriuo VMI 2009-06-22 sprendimą Nr. 69-168 panaikino. Nurodo, kad VMI, vykdydama MGK 2010-11-24 sprendimą, 2010-12-22 grąžino pareiškėjui 11 743 259 Lt PVM permoką. Viso mokestinio ginčo eigoje pareiškėjui buvo apribota teisė į 11 743 259 Lt (3 401 083 Eur).

Nurodo, kad 2011-06-11 kreipėsi į Vilniaus AVMI su prašymu sumokėti palūkanas dėl neteisėto atsisakymo grąžinti PVM permoką, kuri 2011-06-15 d. raštu Nr. (17.2)-46-24118 informavo, kad sutinka sumokėti palūkanas tik už laikotarpį nuo ESTT sprendimo priėmimo iki dienos, kai pareiškėjui buvo grąžinta permokos suma, t. y. 214 902,27 Lt. Pažymėjo, kad sprendimas dėl palūkanų išmokėjimo pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas.

Pareiškėjas 2011-07-19 pateikė reikalavimą dėl palūkanų sumokėjimo, į kurį atsakymo negavo. Po pakartotinio 2012-01-24 reikalavimo pareiškėjui buvo pateikta 2011-08-30 rašto Nr. (18.1)-46-33435 kopija, kurioje nurodyta, jog Vilniaus AVMI savo pozicijos nepakeitė. Nurodo, kad vėl negavo jokio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl palūkanų už pavėluotai grąžintą PVM permoką sumokėjimo.

Nesutikdamas su Vilniaus AVMI pozicija, 2012-04-03 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, 3 649 804,39 Lt žalos atlyginimo, kurią patyrė dėl pavėluotai grąžintos PVM permokos.

Pažymėjo, kad tik 2012-07-19 teismo posėdžio metu Vilniaus AVMI pateikė pareiškėjui 2011-08-11 sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, kuriuo remiantis pareiškėjui buvo išmokėta 214 902,27 Lt palūkanų už pavėluotai grąžintą PVM permoką. Atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos 2012-07-23 sprendime administracinėje byloje Nr. I-2683-244/2012 konstatuota, jog pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus sprendimu dėl palūkanų apskaičiavimo, turi teisę skųsti sprendimą MAĮ nustatyta tvarka. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, 2012-08-08 pateikė skundą atsakovei, tačiau VMI atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą ir 2012-09-11 raštu Nr. (24.6-31-5)-R-7652 nurodė, jog tarp pareiškėjo ir VMI dėl Vilniaus AVMI sprendimo kilęs ginčas nepriskirtinas nei mokestiniams ginčams, nei MAĮ nustatytai ikiteismine tvarka nagrinėjamų ginčų kategorijai. Šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2013-02-11 sprendime administracinėje byloje Nr. I-1135-121 konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl ne laiku sugrąžintos permokos palūkanų sumokėjimo yra mokestinis ginčas MAĮ 145 str. 1 d. prasme, jam yra taikoma privaloma ikiteisminė tvarka, t. y. skundo išnagrinėjimas inter alia Inspekcijoje, tai, kad teismas negali tiksliai nustatyti, kada konkrečiai pareiškėjas gavo 2011-08-11 sprendimą Nr. 258856, bei tai, kad atsakovė turėjo teisę atsisakyti skundą priimti, tik kitu teisiniu – 152 str. 3 d. – pagrindu. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-02-11 sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT), kuris 2013-09-02 sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-02-11 sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo 2013-02-11 skundą tenkino ir perdavė VMI pareiškėjo 2012-08-08 skundą dėl 2011-08-11 Vilniaus AVMI sprendimo nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad VMI 2013-10-02 sprendimu pareiškėjo skundo netenkino, konstatuodama, kad iki ESTT sprendimo priėmimo mokesčių administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo PVMĮ 63 str. 1 d. nuostatas, kurios draudė apmokestinamajam asmeniui pasinaudoti teise į PVM atskaitą už prekes, kurios buvo įsigytos ir realizuotos vykdant PVM apmokestinamąją veiklą iki įsiregistruojant PVM mokėtoju, traktuoti kitaip, todėl pareigos grąžinti PVM mokesčio permoką pradžia sietina su ESTT sprendimu.

Pareiškėjas su minėtais VMI argumentais nesutinka ir remiasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 17 str. 3 d., 32 str. 1 d. 3 p., Konstitucijos 7 str., Konstitucinio akto „dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 str., MAĮ apibendrinto komentaro 3 str. 5 d., LVAT bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo (toliau – ir SESV) 267 str. Remiantis nurodytomis nuostatomis, daro išvadą, kad atsakovė, nagrinėdama PVM permokos pareiškėjui grąžinimo klausimą, negalėjo vien tik vadovautis MAĮ ir PVMĮ nuostatomis, bet turėjo įvertinti ir ginčo santykius reglamentuojančias Direktyvos nuostatas bei su jomis susijusią ESTT praktiką. Nurodo, kad Vilniaus AVMI, vadovaudamasi tik PVM įstatymo nuostatomis ir neatsižvelgdama net į tai, kad jos netinkamai įgyvendina Direktyvos reikalavimus, savo veiksmais neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę į PVM sąskaitą ir laiku negrąžino PVM permokos sumos.

Pažymėjo, jog mokestinio ginčo tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus metu, pareiškėjas ne kartą nurodė galimybę ir teisinį pagrindą Direktyvos nuostatas taikyti tiesiogiai dėl nacionalinės ir ES teisės nuostatų kolizijos. Dar iki mokesčių administratoriui priimant 2009-03-19 sprendimą ESTT formuojamoje praktikoje buvo aiškiai nurodęs, kad: 1) teisę į PVM atskaitą valstybės narės gali riboti tik Direktyvoje aiškiai numatytais atvejais; 2) atvirkštinio apmokestinimo srityje pagrindiniu PVM neutralumo principu reikalaujama, kad būtų suteikta teisė į pirkimo PVM atskaitą, jeigu esminiai reikalavimai yra įvykdyti, net jei apmokestinamieji asmenys neįvykdė kai kurių formalių reikalavimų; 3) kai mokesčių administratorius turi reikiamą informaciją nustatyti, kad apmokestinamasis asmuo, kaip aptariamų prekių ar paslaugų gavėjas, turėjo sumokėti PVM, draudžiama, kiek tai susiję su šio asmens teise atskaityti šį mokestį, nustatyti papildomų sąlygų, galinčių naudojimąsi šia teise padaryti neįmanomą. Nurodo, kad tai, jog mokesčių administratorius veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, yra konstatuota MGK sprendime.

Nurodo, kad priešingai nei pareiškėjo atveju, mokesčių administratorius, atlikdamas kitų mokesčių mokėtojų mokestinius patikrinimus ir dalyvaudamas mokestiniuose ginčuose su jais bei pagrįsdamas atitinkamų mokesčio sumų priskaičiavimą ir atitinkamą PVMĮ ir kitų mokesčių įstatymų nuostatų aiškinimą, atsižvelgia į Direktyvų nuostatas ir jas taiko, todėl daro išvadą, jog tokie mokesčių administratoriaus veiksmai pažeidžia MAĮ 7 ir 8 str. įtvirtintus mokesčių mokėtojų lygybės bei apmokestinimo aiškumo principus.

Atkreipė dėmesį, kad MAĮ 87 str. 9 d., kuri taikoma ir PVM permokos grąžinimui, nustatyta, kad mokesčių administratorius per šio straipsnio 7 d. nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta. Nei MAĮ 87 str., nei kitose MAĮ nuostatose, nėra numatyta jokių išimčių, suteikiančių teisę mokesčių administratoriui palūkanas nuo ne laiku grąžintos mokesčio permokos mokėti nuo Lietuvos Respublikos ar ESTT teismo sprendimo priėmimo dienos. Daro išvadą, jog remiantis MAĮ 87 str. 7 d. 2 p., mokesčių administratorius privalo grąžinti mokesčio permoką ne vėliau nei per 20 dienų po sprendimo priėmimo, o to laiku nepadaręs mokesčių administratorius privalo mokėti palūkanas mokesčių mokėtojui.

Pareiškėjo nuomone, palūkanų skaičiavimo pradžia siejama ne tik su sprendimo dėl patikrinimo akto, kuris buvo panaikintas, ar pažymos surašymu. Palūkanos už ne laiku grąžintą PVM permoką taip pat turi būti skaičiuojamos viso mokestinio patikrinimo laikotarpio metu. Atsižvelgiant į tai, kad 2009-03-19 sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas 2009-01-16 aktas buvo panaikintas kaip neteisėtas, daro išvadą, kad Vilniaus AVMI netenkindama 2008-09-29 prašymo neteisėtai ir nepagrįstai laiku negrąžino pareiškėjui PVM permokos ir dėl to, vadovaujantis MAĮ 87 str. nuostatomis, pareiškėjo naudai turi būti skaičiuojamos palūkanos už laiku negrąžintą PVM permoką.

Pabrėžė, kad remiantis MAĮ 87 str. 9 d. ir MAĮ 99 str., pareiškėjui priklausančios ir Vilniaus AVMI mokėtinos palūkanos turi būti apskaičiuotos laikotarpiu nuo mokestinio patikrinimo pradžios (nuo 2008-11-21) iki mokestinės (PVM) permokos grąžinimo datos (iki 2010-12-22). Pažymėjo, kad bendra pareiškėjui palūkanų už laiku negrąžintą PVM permoką suma sudaro 3 864 706,66 Lt (t. 1, b. l. 1-11, t. 3, b. l. 48-59).

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasi jame išdėstytais argumentais.

Pateiktame atsiliepime atsakovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2008-08-12 iki 2008-09-30 nustatė, kad pareiškėjas vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje, nuo 2008-08-12 įregistruotas PVM mokėtoju, Lietuvos Respublikoje padalinio neturi.

2008 m. vasario–gegužės mėnesiais Lietuvoje pareiškėjas įsigijo kviečių už 98 117 503,21 Lt, t. sk. PVM 11 743 258,71 PVM, kurias pardavė už ES ribų. Pateiktose tikrinamojo laikotarpio PVM deklaracijose pareiškėjas deklaravo pateiktų ir iš ES teritorijos išgabentų prekių (eksporto) apmokestinamąją vertę 24 678 541 Lt ir, remiantis PVMĮ 41 str., šiam tiekimui pritaikė 0 proc. PVM tarifą, įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM 14 974 549 Lt ir apskaičiavo grąžintiną iš biudžeto 14 974 549 Lt. Nurodo, kad Vilniaus AVMI pareiškėjui grąžino 3 231 290 Lt PVM skirtumą, tačiau nustačiusi, kad pareiškėjas 2008-09-25 Vilniaus AVMI pateiktoje deklaracijoje už laikotarpį nuo 2008-08-12 iki 2008-08-31 į PVM atskaitą įtraukė 2008 m. vasario–gegužės mėn. įsigytas prekes iš UAB „Agrokoncerno grūdai“, kurios nebebuvo naudojamos įmonės PVM apmokestinamoje veikloje, konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė PVMĮ 63 str. ir negrąžino pareiškėjui 11 743 259 Lt PVM sumos. Nurodo, kad Vilniaus AVMI 2009-03-19 sprendimu Nr. (21.26)-256-129 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą jame apskaičiuotą mokesčio sumą bei skyrė 1 174 326 LT PVM baudą. Pareiškėjas apskundė šį sprendimą VMI, kuri 2009-06-22 sprendimu Nr. 69-168 patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą ir atleido pareiškėją nuo paskirtos baudos. Pareiškėjas VMI sprendimą apskundė MGK, kuri kreipėsi į ESTT, prašydama priimti prejudicinį sprendimą.

Pažymėjo, kad ESTT 2010-10-21 priėmė sprendimą Nr. C-385/09, kuriuo remiantis MGK 2010-11-24 sprendimu Nr. S-316 (7-255/2009) panaikino VMI sprendimą. Vykdant sprendimą pareiškėjui 11 743 259 Lt PVM permoka buvo grąžinta 2010-12-22.

Nurodo, kad pareiškėjas 2011-05-11 prašymu kreipėsi į Vilniaus AVMI dėl delspinigių kompensavimo už ne laiku grąžintą PVM permoką, kuri 2011-06-15 raštu Nr. (17.2)-46-24118 „Dėl prašymo sumokėti delspinigius“ informavo, jog sutinka sumokėti 62 240 Eur už laikotarpį nuo 2010-10-21 iki 2010-12-22. Minėta pinigų suma pareiškėjui buvo sumokėta 2011-08-16.

Pareiškėjas pakartotinai 2011-07-19 raštu kreipėsi į Vilniaus AVMI, reikalaudamas priimti sprendimą dėl palūkanų už pavėluotai sugrąžintą PVM permoką sumokėjimo, tačiau Vilniaus AVMI 2011-08-30 raštu Nr. (18.1)-46-33435 „Dėl palūkanų sumokėjimo“ nurodė, jog visus argumentus nurodė 2011-06-15 rašte. Pažymėjo, kad pareiškėjas, 2012-02-21gavęs pastarąjį raštą, apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2012-07-23 administracinėje byloje Nr. I-2683-244/2012 atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Pareiškėjas teismo sprendimą apskundė LVAT, kuris 2013-04-04 nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-243/2013 pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti minėtą teismo sprendimą.

Pažymėjo, kad teismo posėdžio, įvykusio 2012-07-19, metu pareiškėjui buvo įteiktas Vilniaus AVMI 2011-08-11 sprendimas grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, kuriame nurodyta, kad jam grąžinama 214 902 Lt. Pareiškėjas, gavęs minėtą sprendimą, jį apskundė VMI, kuri 2012-09-11 raštu Nr. (24.6-31-5)-R-7652 „Dėl skundo“ konstatavo, jog ginčas nepriskirtinas nei mokestinių ginčų, nei MAĮ nustatytai ikiteismine tvarka nagrinėjamų ginčų kategorijai. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2013-02-11 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1135-121/2013 atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, jį apskundė LVAT, kuris 2013-09-02 sprendimu administracinėje byloje Nr. A575-1422/2013 patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą ir pareiškėjo 2012-08-08 skundą perdavė iš naujo nagrinėti VMI.

Nurodo, kad VMI 2013-10-02 sprendimu Nr. 69-131 patvirtino Vilniaus AVMI 2011-08-11 sprendimą Nr. 258856. Pareiškėjas VMI sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog dalies palūkanų priteisimas siejamas su PVM permoka. Pabrėžė, jog mokesčio permokos grąžinimo tvarka priklauso nuo tam tikrų faktinių aplinkybių, kurios iš esmės ir sąlygoja atitinkamos taisyklės pritaikymą. Pavyzdžiui, jei dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, įteikimo mokesčių mokėtojui dienos (MAĮ 87 str. 7 d. 2 p.). Tačiau bendra taisyklė yra ta, jog visų pirma paprastai turi būti paduotas mokesčių mokėtojo rašytinis prašymas dėl mokesčio permokos grąžinimo, o jos grąžinimas numatytas per 30 dienų, jei nėra kitų įstatymų leidėjo numatytų išimčių (MAĮ 87 str. 5 d., 87 str. 7 d. 1 p.).

Atkreipė dėmesį į tai, kad 2009-01-16 surašytas patikrinimo aktas Nr. (21.26)-06-77-4, iš kurio matyti, kad buvo atliktas pareiškėjo veiklos patikrinimas, tikrintas PVM, vadinasi, mokestinis patikrinimas buvo susijęs ir su PVM permokos grąžinimu, o tokiu atveju taikytina norma įtvirtinta MAĮ 87 str. 7 d. 2 p. Nurodo, kad pareiškėjas nesutiko su tokia pozicija, todėl pateikė skundą VMI, o po to - MGK, kuri 2010-11-24 sprendimu Nr. S-316(7-255/2009) panaikino centrinio mokesčių administratoriaus ir inspekcijos sprendimus. Minėtas MGK sprendimas buvo priimtas tik po ESTT 2010-10-21 sprendimo ir nuostata, jog apmokestinamasis asmuo turi teisę pasinaudoti teise į PVM atskaitą tais atvejais, kai jis prekes, įsigytas iki įsiregistravimo PVM mokėtoju tais atvejais, kai yra įvykdomos dvi sąlygos: pirma – panaudoja PVM apmokestinamoje veikoje ir antra – per protingą terminą įsiregistruoja PVM mokėtoju, atsirado tik po šio ESTT sprendimo. Iki tol mokesčių administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo PVMĮ 63 str. 1 d. nuostatas, kurios draudė apmokestinamajam asmeniui pasinaudoti teise į PVM atskaitą už prekes, kurios buvo įsigytos ir realizuotos vykdant PVM apmokestinamąją veiklą iki įsiregistruojant PVM mokėtoju, traktuoti kitaip. Daro išvadą, kad mokesčių administratoriaus pareigos pradžia grąžinti PVM mokesčio permoką, atsižvelgiant į terminų skaičiavimo taisykles, sietina su 2010-10-21, PVM permoka pareiškėjui grąžinta 2011-12-22, todėl palūkanos už ne laiku grąžintą PVM permoką apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2010-10-21 iki 2011-12-22 (t. 1, b. l. 177-179, t. 3, b. l. 63-67).

Teismo posėdyje atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad palaiko atsakovės atsiliepimuose išdėstytus argumentus ir nesutinka su pareiškėjo skundu bei prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. 1, b. l. 176, t. 3, b. l. 74).

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą trečiajam suinteresuotam asmeniui pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjo, atsakovės atstovų paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą dėl pridėtinės vertės mokesčio  apskaičiavimo, deklaravimo  bei  sumokėjimo  teisingumo  už  laikotarpį  nuo  2008-08-12 iki 2008-09-30 (t. 1, b. l. 18-23). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kaip PVM mokėtojas Lietuvoje pareiškėjas įregistruotas 2008-08-12, o PVM deklaracijoje už laikotarpį nuo 2008-08-12 iki 2008-08-31 deklaravo 11 743 259 Lt įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM ir apskaičiavo 11 743 259 Lt grąžintiną iš biudžeto sumą, t.y. prašė pasinaudoti teise į PVM atskaitą už iki įregistravimo PVM mokėtoju Lietuvoje įsigytas ir į trečiąsias valstybes parduotas prekes. Vilniaus AVMI 2009-01-16 patikrinimo akte Nr. (21.26)-06-77-4 (toliau – ir Patikrinimo aktas) konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisės į 11 743 259 Lt PVM atskaitą ir papildomai jam už tikrinamąjį laikotarpį apskaičiavo 11 743 259 Lt PVM (t. 1, b. l. 18-23).

Vilniaus AVMI 2009-03-19 sprendimu Nr. (21.26)-256-129 patvirtino Patikrinimo aktu apskaičiuotą 11 743 259 Lt PVM  ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą jame apskaičiuotą mokesčio sumą bei skyrė 1 174 326 Lt PVM baudą (t. 1, b. l. 25-32).

Pareiškėjas 2009-04-14 centriniam mokesčių administratoriui pateikė skundą dėl Vilniaus AVMI 2009-03-19 sprendimo, prašydamas jį panaikinti (t. 1, b. l. 33-42). VMI 2009-06-22 sprendimu Nr. 69-168 patvirtino Vilniaus AVMI 2009-03-19 sprendimą ir atleido pareiškėją nuo 1 174 326 Lt PVM baudos mokėjimo (t. 1, b. l. 43-53).

Pareiškėjas 2009-07-29 pateikė skundą Mokestinių  ginčų  komisijai, prašydamas panaikinti tą VMI 2009-06-22 sprendimo dalį, kuria įmonei papildomai paskaičiuota 11 743 259 Lt PVM suma (t. 1, b. l. 157-169). MGK 2009-09-21 sprendimu Nr. S-280(7-255/2009) kreipėsi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, o pareiškėjo skundo nagrinėjimą sustabdė (t. 1, b. l. 55-64). MGK prašė priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1) ar toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai, t. y. tik nustatyta tvarka valstybėje narėje (šiuo atveju – Lietuvoje) PVM mokėtojais įregistruoti apmokestinamieji asmenys, atitinka Direktyvos Nr. 2006/112/EB nuostatas, reglamentuojančias teisę į PVM atskaitą; 2) jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą teigiamas, tuomet ar toks teisinis reguliavimas, pagal kurį PVM mokėtojas turi teisę į prekių ir (ar) paslaugų, įsigytų iki jo įregistravimo PVM mokėtoju dienos, pirkimo ir (arba) importo PVM atskaitą, tik tuo atveju, jeigu tos prekės bus naudojamos to PVM mokėtojo PVM apmokestinamai veiklai, t. y. neleidžiama atskaityti prekių ir paslaugų, įsigytų iki įsiregistravimo PVM mokėtoju dienos, pirkimo (importo) PVM, jeigu tokios prekės jau panaudotos šiai veiklai, atitinka bendrus teisės į PVM atskaitą principus, įtvirtintus Direktyvoje Nr. 2006/112/EB.  

ESTT 2010-10-21 byloje Nr. C-385/09 priėmė sprendimą, kuriame  padarė išvadą,  kad  atsižvelgiant  į  Direktyvos 2006/112 167, 168 ir 178 str., valstybės narės negali  apriboti  ar  panaikinti  teisės  į  PVM  atskaitą,  jeigu  per  protingą  laiką  buvo  įregistruota  PVM mokėtoju,  net  jeigu  teise  į  atskaitą  pasinaudojama  tuo  metu,  kai  prekės, už  kurias  sumokėtas  PVM,  jau  buvo priskirtos  apmokestinamajai  ekonominei  veiklai (t. 1, b. l. 67-80).

MGK, atsižvelgusi į šį ESTT sprendimą, 2010-11-24 sprendimu Nr. S-316 (7-255/2009) panaikino VMI 2009-06-22 sprendimą Nr. 69-168, konstatuodama,  kad  pareiškėjas turi  teisę  į  11 743 259  PVM  atskaitą (t. 1, b. l. 85-94).

Vykdydama MGK sprendimą, Vilniaus AVMI 2010-12-22 grąžino pareiškėjui 11 743 259 Lt PVM permoką (t. 2, b. l. 33).

Pareiškėjas 2011-05-11 kreipėsi į Vilniaus AVMI, prašydamas dėl neteisėto atsisakymo pripažinti 11 743 259 Lt pirkimo PVM permoką sumokėti palūkanas, kurios, jo skaičiavimais, yra 933 597 Eur, tačiau vadovaudamasis protingumo ir teisingumo prašė sumokėti 500 000 Eur (t. 1, b. l. 95-104).

Atsakydama į šį prašymą, Vilniaus AVMI 2011-06-15 raštu Nr. (17.2)-46-24118 „Dėl prašymo sumokėti delspinigius“ nurodė, kad nesutinka su bendrovės nurodytu delspinigių paskaičiavimo laikotarpiu ir sutinka sumokėti 62 240 EUR palūkanas (delspinigius) už laikotarpį nuo 2010-10-21 (data, kada buvo priimtas ESTT sprendimas) iki 2010-12-22 (data, kada bendrovei buvo grąžinta PVM permoka), nes galimybė kreiptis į ESTT atsirado tik ginčą nagrinėjant MGK, kadangi nei Vilniaus AVMI, nei VMI dėl PVMĮ nuostatų atitikimo Europos Sąjungos Direktyvai Nr. 2006/112/EB negalėjo kreiptis į ESTT (t. 1, b. l. 105-106). Minėta palūkanų suma pareiškėjui buvo sumokėta 2011-08-16.

Pareiškėjas 2011-07-19 raštu kreipėsi į Vilniaus AVMI, nurodydamas, kad panaikina savo 2011-05-11 prašymą ir reikalauja priimti sprendimą dėl 1 119 296,42 Eur palūkanų už pavėluotai grąžintą PVM permoką sumokėjimo (t. 1, b. l. 107-111).

Vilniaus AVMI Mokesčių apskaitos skyrius 2011-08-11 sprendimu Nr. 258856  nusprendė grąžinti pareiškėjui 214 902 Lt neįskaitytą likutį (t. 1, b. l. 113). Vilniaus AVMI 2011-08-30 raštu Nr. (18.1)-46-33435 „Dėl palūkanų sumokėjimo“, atsakydama į pareiškėjo 2011-07-19 raštą, pažymėjo, jog visus argumentus nurodė 2011-06-15 rašte Nr. (17.2)-46-24118 ir jos pozicija dėl palūkanų skaičiavimo nepasikeitė, o apskaičiuota 214 902 Lt palūkanų suma 2011-08-16 buvo pervesta į pareiškėjo sąskaitą (t. 1, b. l. 112).

Pareiškėjas 2012-03-20 pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VVAT), kurį patikslino 2012-04-03, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVMI, 3 649 804,39 Lt palūkanų sumą nuostoliams atlyginti, susidariusią nuo 2008-11-21 (mokestinio patikrinimo pradžios) iki 2010-12-22 (mokestinės permokos grąžinimo datos) dėl neteisėtai priimtų Vilniaus AVMI 2009-03-19 ir VMI 2009-06-22 sprendimų (prijungta administracinė byla Nr. I-2683-244/2012, t. 1, b. l. 1-11, 114-127). VAAT 2012-07-23 sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, kadangi pareiškėjas neįrodė patirtos žalos dydžio, be to, nebuvo nustatyti Vilniaus AVMI neteisėti veiksmai. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimu dėl palūkanų skaičiavimo, pareiškėjas turėjo teisę skųsti sprendimą MAĮ nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-04 nutartimi šis sprendimas buvo paliktas nepakeistas (prijungta administracinė byla Nr. I-2683-244/2012, t. 2, b. l. 38-43, 91-101). 

2012-08-08 pareiškėjas pateikė skundą VMI „Dėl 2011-08-11 Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856“, kuriuo prašė pakeisti Vilniaus AVMI 2011-08-11 sprendimą Nr. 258856 dalyje dėl palūkanų dydžio, nustatant, kad pareiškėjui grąžintina palūkanų suma sudaro 3 864 706,66 Lt (t. 1, b. l. 121-127). Pareiškėjas nurodė, jog pagal jo paskaičiavimą nurodytas palūkanų dydis turi būti skaičiuojamas nuo 2008-11-21 (mokestinio patikrinimo pradžios) iki 2010-12-22 (mokestinės permokos grąžinimo).

VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2012-09-11 raštu Nr. (24.6-31-5)-R-7652 „Dėl skundo“ konstatavo, kad: 1) tarp pareiškėjo ir Vilniaus AVMI dėl jos 2011-08-11 sprendimo Nr. 258856 kilęs ginčas nepriskirtinas nei mokestinių ginčų, nei MAĮ nustatyta ikiteismine tvarka nagrinėjamų ginčų kategorijai, kadangi 2011-08-11 sprendimu Nr. 258856 pareiškėjui nebuvo apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis, o taip pat ir nebuvo atsisakyta grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą); 2) Vilniaus AVMI, vykdydama MGK 2010-11-24 sprendimą Nr. S-316(7-255/2009), 2010-12-22 pareiškėjui grąžino 11 743 259 Lt PVM permoką bei sumokėjo palūkanas už laikotarpį nuo 2010-10-21 iki 2010-12-22, t.y. iš viso 214 902,27 Lt, o apie tai, kad Vilniaus AVMI pareiškėjui sumokės 214 902,27 Lt palūkanų (jos buvo pervestos 2011-08-16), jis buvo informuotas Vilniaus AVMI 2011-06-15 raštu Nr. (17.2)-46-24118; 3) 2011-08-11 sprendimas Nr. 258856 buvo surašytas dėl pareiškėjui apskaičiuotų palūkanų sumokėjimo, bet ne dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo). Pareiškėjui buvo nurodyta, kad jam nesutinkant su Vilniaus AVMI 2011-08-11 sprendimu Nr. 258856, jis gali būti skundžiamas  VAAT  (t. 1, b. l. 128-129).

Pareiškėjas 2012-10-12 pateikė skundą VAAT, prašydamas įpareigoti VMI iš esmės išnagrinėti jo 2012-08-08 skundą dėl 2011-08-11 Vilniaus AVMI sprendimo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856 (prijungta administracinė byla Nr. I-1135-121/2013, t. 1, b. l. 1-6). VAAT 2013-02-11 sprendime nurodė, jog ginčas priskiriamas apmokestinamų ginčų kategorijai MAĮ 145 str. 1 d. prasme, tačiau pareiškėjo skundą atmetė, pareiškėjui akivaizdžiai praleidus terminą skundui dėl Vilniaus AVMI 2011-08-11 sprendimo Nr. 258856 paduoti (prijungta administracinė byla Nr. I-1135-121/2013, t. 2, b. l. 83-89). Išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, LVAT 2013-09-02 sprendimu jį patenkino, panaikino VAAT 2013-02-11 sprendimą ir pareiškėjo 2012-08-08 skundą perdavė nagrinėti iš naujo VMI (prijungta administracinė byla Nr. I-1135-121/2013, t. 2, b. l. 156-164).

VMI 2013-10-02 sprendimu Nr. 69-131 patvirtino Vilniaus AVMI 2011-08-11 sprendimą Nr. 258856 (t. 1, b. l. 182-184). VMI sprendime nurodė, kad nuostata, jog apmokestinamasis asmuo turi teisę pasinaudoti teise į PVM atskaitą tais atvejais, kai jis prekes įsigijo iki įsiregistravimo PVM mokėtoju, kai yra įvykdomos dvi sąlygos – jis panaudoja PVM apmokestinamoje veikloje ir per protingą terminą įsiregistruoja PVM mokėtoju, atsirado tik po ESTT sprendimo, priimto 2010-10-21, todėl mokesčių administratorius neturėjo pagrindo PVMĮ 63 str. 1 d. nuostatų traktuoti kitaip. Dėl nurodytų priežasčių VMI sprendime padarė išvadą, kad mokesčių administratoriaus pareigos pradžia grąžinti PVM mokesčio permoką sietina su 2010-10-21, todėl pareiškėjui priklausančios palūkanos už ne laiku grąžintą PVM permoką yra nuo 2010-10-21 iki 2010-12-22 ir sudaro 214 902 Lt.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo VMI sprendimu, pateikė skundą teismui, prašydamas panaikinti 2013-10-02 VMI sprendimą Nr. 69-131 ir pakeisti Vilniaus AVMI 2011-08-11 sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, nurodant pareiškėjui grąžinti 3 864 706,66 Lt palūkanų sumą.

Byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, už kokį laikotarpį pareiškėjui turi būti skaičiuojamos palūkanos už jam laiku negrąžintą 11 743 259 Lt PVM permoką, o būtent dėl palūkanų skaičiavimo pradžios. Pareiškėjas nurodo, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo 2008-11-21, t.y. nuo mokestinio patikrinimo pradžios, o atsakovė – kad nuo 2010-10-21, t.y. nuo ESTT sprendimo priėmimo. Byloje ginčo dėl to, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo laiku negrąžintos 11 743 259 Lt PVM permokos sumos, nėra. Taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos iki 2010-12-22, t. y. mokestinės permokos grąžinimo.

PVMĮ 91 str. 1 d. nustato, kad PVM permoka ir už atitinkamą mokestinį laikotarpį susidaręs PVM skirtumas įskaitomi (grąžinami) Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, atsižvelgus į šiame straipsnyje nurodytas išimtis ir apribojimus. Taigi, sprendžiant mokestinės permokos grąžinimo klausimus, kurie kyla iš pridėtinės vertės mokesčio, turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis.

MAĮ 87 str. 7 d. nustatyta mokesčio permokos grąžinimo mokesčių mokėtojui tvarka, kurios turi laikytis mokesčių administratorius (jei atitinkamo mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip). Šios dalies 2 p. nustato, kad kai dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas arba su mokesčio permokos grąžinimu susiję klausimai yra sudedamoji mokesčių administratoriaus atliekamo to mokesčių mokėtojo patikrinimo dalis, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos (jei pažeidimų nenustatyta – pažymos apie tai), įteikimo mokesčių mokėtojui dienos.

MAĮ 87 str. 9 d. nustatyta, kad mokesčių administratorius, per šio straipsnio 7 dalyje nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta, o palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui.

Kaip jau buvo minėta, mokesčių administratorius atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą dėl pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo  bei  sumokėjimo  teisingumo  už  laikotarpį  nuo  2008-08-12 iki 2008-09-30, t. y. už laikotarpį, už kurį buvo deklaravęs 11 743 259 Lt įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM. Mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2008-11-21 ir baigtas 2009-01-16, surašant Patikrinimo aktą Nr. (21.26)-06-77-4, kuriuo buvo konstatuota, kad pareiškėjas neturi teisės į 11 743 259 Lt PVM atskaitą ir jam papildomai apskaičiuota 11 743 259 Lt PVM (T. 1, b. l. 18-23). Patikrinimo aktas buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2009-03-19 sprendimu Nr. (21.26)-256-129. Išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą dėl šio sprendimo, centrinis mokesčių administratorius jį patvirtino 2009-06-22 sprendimu Nr. 69-168, tačiau pastarąjį panaikino Mokestinių ginčų komisija 2010-11-24 sprendimu Nr. S-316 (7-255/2009). Taigi, akivaizdu, kad Patikrinimo akte, kuris vėliau buvo patvirtintas mokesčių administratoriaus sprendimu, buvo neteisingai konstatuota, kad pareiškėjas neturi teisės į 11 743 259 Lt PVM atskaitą. Vilniaus apskrities mokesčių inspekcija, atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą, galėjo ir turėjo pareigą iš karto priimti teisingą sprendimą - nenustačiusi mokesčių įstatymų pažeidimų, mokestinio patikrinimo rezultatus įforminti patikrinimo pažyma, kaip tai numato MAĮ 130 str. 1 d., 2 d. 1 p., bei MAĮ 87 str. 7 d. nustatytu terminu grąžinti pareiškėjui PVM permoką.

Teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad mokesčių administratorius iki ESTT prejudicinio sprendimo priėmimo neturėjo galimybės kitaip traktuoti PVMĮ 63 str. 1 d. nuostatų, todėl palūkanos pareiškėjui buvo paskaičiuotos nuo ESTT sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad jokie teisės aktai nenumato galimybės palūkanų skaičiavimo pradžią sieti su ESTT prejudicinio sprendimo priėmimu, todėl toks laikotarpio, už kurį skaičiuojamos palūkanos,  pradžios skaičiavimas laikytinas nepagrįstu. Teismo vertinimu, atlikdamas mokestinį patikrinimą mokesčių administratorius turėjo vadovautis ne tik MAĮ ir PVMĮ nuostatomis, bet ir ginčo santykius reglamentuojančios Direktyvos 2006/112/EB nuostatomis bei aktualia ESTT praktika. Mokesčių administratorius turėjo galimybę spręsti, ar pagrįstai ir proporcingai PVMĮ 63 str. 1 d. įtvirtintos nuostatos apribojo Direktyvoje įtvirtintą apmokestinamų asmenų, taigi ir pareiškėjo, teisę į PVM atskaitą. Pažymėtina, kad ESTT savo praktikoje ne kartą buvo pažymėjęs, kad valstybės narės mokesčių mokėtojo teisės į PVM atskaitą iš esmės negali riboti, ji gali būti ribojama tik Direktyvoje aiškiai numatytais atvejais (1988-09-21 ESTT sprendimo byloje Nr. C-50/87  17 punktas, 1991-07-11 ESTT sprendimo byloje Nr. C-97/90  29 punktas, 1995-07-06 ESTT sprendimo byloje Nr. C-62/93 18 punktas, 2007-12-18 ESTT sprendimo Nr. C-368/06 31 punktas), todėl mokesčių administratorius, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, turėjo taikyti šias taisykles. Mokesčių administratorius taip turėjo vadovautis ir kitais ESTT išaiškinimais, susijusiais su papildomų sąlygų apmokestinamam asmeniui, turinčiam teisę į PVM atskaitą, nustatymu, kurios gali padaryti naudojimąsi šia teise neįmanomą (1998-05-08 ESTT sprendimas sujungtose bylose  Nr. C‑95/07 ir Nr. C‑96/07). Teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei MAĮ nuostatas, daro išvadą, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, galėjo ir turėjo pareigą priimti pareiškėjo atžvilgiu teisingą sprendimą, t. y. patikrinimo aktu konstatuoti, kad pareiškėjas turi teisę į 11 743 259 Lt PVM atskaitą, ir tokius mokestinio patikrinimo rezultatus patvirtinti patikrinimo pažyma, kuri turėjo būti surašyta ne vėliau kaip per 5 dienas po patikrinimo akto įteikimo mokesčių mokėtojui dienos (MAĮ 128 str. 1, 2 d., 130 str. 1, 4 d.). Nagrinėjamu atveju patikrinimo aktas pareiškėjo įgaliotam asmeniui buvo įteiktas 2009-01-19, todėl patikrinimo pažyma turėjo būti surašyta ne vėliau kaip 2009-01-24. Kadangi 2009-01-16 Patikrinimo aktas pareiškėjui buvo įteiktas po 3 dienų nuo jo surašymo, teismas protingu terminu, per kurį pareiškėjui būtų buvusi įteikta patikrinimo pažyma, laiko tokį patį terminą, todėl daro išvadą, kad ji būtų buvusi įteikta 2009-01-27, o nuo šios datos pareiškėjui ne vėliau kaip per 20 dienų turėjo būti grąžinta PVM permoka. Šios permokos negrąžinus, pareiškėjui nuo 2009-02-17 skaičiuotinos palūkanos, nes pastarajam laikinai negalint disponuoti lėšomis, atitinkančiomis PVM skirtumą, jis patyrė ekonominį sunkumą ir finansinę naštą, kompensuotiną palūkanomis, taip užtikrinant mokesčių neutralumo principo laikymąsi.

Pareiškėjo argumentai, kad palūkanos už laiku negrąžintą PVM permoką turi būti skaičiuojamos nuo mokestinio patikrinimo pradžios – 2008-11-21 atmestini kaip nepagrįsti, kadangi mokesčių administratoriui realizuojant jam suteiktą teisę atlikti mokesčių mokėtojo mokestinį patikrinimą, tokie jo veiksmai laikytini teisėtais, nes tik patikrinimo metu galėjo būti įvertintas ir nustatytas pareiškėjo deklaruoto PVM teisingumas. Pagal ESTT suformuotą praktiką, tam, kad normaliai funkcionuotų bendra PVM sistema, reikia, kad mokestis būtų tiksliai renkamas, todėl kiekviena valstybė narė turi pareigą atlikti visas reikalingas įstatymines ir administracines procedūras, kad užtikrintų viso savo teritorijoje mokėtino PVM surinkimą, ir šiuo atžvilgiu valstybės narės turi patikrinti apmokestinamųjų asmenų deklaracijas, sąskaitas ir kitus atitinkamus dokumentus ir apskaičiuoti bei taikyti mokėtiną mokestį (2010-07-29 ESTT sprendimo byloje Nr. C-188/09  21 punktas).

Atsižvelgiant į teismo nurodytas aplinkybes, susijusias su palūkanų termino skaičiavimo pradžia, teismas daro išvadą, kad Vilniaus AVMI 2011-08-11 sprendime ir VMI 2013-10-02 sprendime nepagrįstai nustatė palūkanų skaičiavimo pradžią, ją siejant su ESTT sprendimo priėmimo data, todėl šie sprendimai naikintini. Pažymėtina, kad nors   Vilniaus AVMI 2011-08-11 sprendime nėra nurodytas palūkanų apskaičiavimo laikotarpis, šie duomenys yra nurodyti Vilniaus AVMI 2011-06-15 rašte Nr. (17.2)-46-24118 „Dėl prašymo sumokėti delspinigius“.

Pareiškėjas, formuluodamas reikalavimą dėl teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimo, prašo šį sprendimą pakeisti, nurodant jam grąžinti 3 864 706,66 Lt palūkanų sumą. Tokio pobūdžio reikalavimas negali būti tenkinamas, kadangi teismas negali atlikti veiksmų, kuriuos turi atlikti pats mokesčių administratorius (šiuo atveju apskaičiuoti palūkanas), teismine tvarka gali būti tik tikrinamas atitinkamų mokesčių, baudų, delspinigių, palūkanų ir pan. teisingumas. Tačiau siekiant ginčą dėl palūkanų dydžio išspęsti iš esmės, Vilniaus AVMI 2011-08-11sprendimas naikintinas, įpareigojant teritorinį mokesčių administratorių apskaičiuoti pareiškėjui palūkanas už laikotarpį nuo 2009-02-17 iki 2010-12-22 nuo laiku negrąžintos 11 743 259 Lt PVM permokos sumos ir priimti sprendimą dėl apskaičiuotų palūkanų grąžinimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo „Nidera B. V.“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti 2013-10-02 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimą Nr. 69-131 ir 2011-08-11 Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą Nr. 258856.

Įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją apskaičiuoti pareiškėjui „Nidera B. V.“ palūkanas už laikotarpį nuo 2009-02-17 iki 2010-12-22 nuo laiku negrąžintos 11 743 259 Lt PVM permokos sumos ir priimti sprendimą dėl apskaičiuotų palūkanų grąžinimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                              Jolita Rasiukevičienė