Civilinė byla Nr. 3K-3-61/2014
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00111-2011-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.5.2.17; 113.6.1.7; 113.6.1.9 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pranešėjas), Rimvydo Norkaus ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui AB „ORLEN Lietuva“, trečiajam asmeniui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl žalos aplinkai atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 9 702 030,626 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas reikalavimą grindė tuo, kad 2009 m. kovo 25 d. gavo pranešimą, jog dėl nelegalaus prisijungimo prie atsakovo eksploatuojamo naftos produkto vamzdyno „Polockas–Venspilis“, Rokiškio rajone, Pakapynės kaime, į pelkę išsiliejo dyzelinas, buvo užteršti Šaltojos ir Vyžuonos upeliai bei jų slėniai, kurie priskirti prie paukščių apsaugai svarbių saugomų ,,Natura 2000“ teritorijų. Atsakovas ėmėsi vykdyti avarijos padarinių likvidavimo darbus, kurie pagal šalių 2009 m. gegužės 14 d. suderintą Taršos likvidavimo veiksmų planą turėjo būti baigti 2009 m. spalio 20 d., tačiau, ieškovo teigimu, grunto valymo darbai nuo dyzelino Šaltojos upės slėnyje–pelkėje nebuvo įvykdyti. Atlikus ekogeologinius tyrimus nustatyta, kad avarijos vietos grunte buvo 32,357 t naftos produktų, dėl to buvo užteršti vandens telkiniai, žemės paviršius ir (ar) gilesni jos sluoksniai ir taip gamtai padaryta 9 165 371,016 Lt žala, o dėl vandenyje ištirpusių naftos produktų aplinkai padaryta 535 640,41 Lt žala. Atliekant avarijos vietos apžiūrą, buvo rasti negyvi trys bebrai ir viena gulbė, dėl to laukinei gyvūnijai padaryta 1019,20 Lt žala. Ieškovo teigimu, atsakovas nepakankamai vykdė įstatyme nustatytą savo pareigą apsaugoti produktotiekį nuo nesankcionuotų prisijungimų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai sukeltų pavojų žmonių sveikatai ir saugumui, aplinkos užteršimui, taip pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą aplinkos apsaugos srityje, neieškojo būdų ir priemonių, kaip išvengti arba sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, pažeidė pareigą tausoti ir saugoti aplinką, nesilaikė aplinkos apsaugos reikalavimų, pažeidė reikalavimą neviršyti į gamtinę aplinką išleidžiamų teršalų ribinių verčių; pažeidė savo kaip potencialiai pavojingo įrenginio savininko pareigą užtikrinti šių įrenginių reikiamą techninę būklę ir nuolatinę priežiūrą, neužtikrino pakankamos saugomo objekto – magistralinio naftos produktų vamzdyno „Polockas–Ventspilis” – fizinės saugos, nenustatė pakankamos fizinės saugos tvarkos įmonėje ir taip pažeidė ūkio ministro 2004 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 4-334 „Dėl strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių, Ūkio ministerijos valdymo sričiai priskirtų įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių fizinės saugos reikalavimų patvirtinimo“ 6, 7.3, 7.10, 8.1 ir 22 punktus, neįvykdė atsakovo darbo reglamente nustatytų uždavinių užtikrinti efektyvų atsakovės įrenginių funkcionavimą ir saugojimą (Atsakovo darbo reglamento 1.5 ir 2.12.4 punktai), neįgyvendino atsakovo vidinių fizinės saugos taisyklėse numatytų uždavinių ir neapsaugojo nuo veiksmų, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai kelia pavojų žmonių gyvybei ir (ar) sveikatai, aplinkai (atsakovo generalinio direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu patvirtintų Akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ fizinės saugos taisyklių 32 punktas), neužkirto kelio nesankcionuotam prisijungimui, naftos produktų grobstymui bei kitų neteisėtų veiksmų vykdymui (SIA LatRosTrans ir AB „Mažeikių nafta” saugos tarnybos bendradarbiavimo ir informavimo instrukcijos 1.2 punktas). Be to, atsakovas netinkamai vykdė avarijos likvidavimo darbus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2011 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 6 791 421,44 Lt aplinkai padarytai žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Sprendime teismas nurodė tai, kad Aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – AAĮ) 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog gamtos išteklių naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą, privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius. Pagal AAĮ 34 straipsnio 2 dalį ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nurodytus atvejus. AAĮ 322 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ūkio subjektas neprivalo atlyginti prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų tik tuo atveju, jeigu žala aplinkai arba jos reali grėsmė atsirado dėl nenugalimos jėgos, taip pat jeigu jis įrodo, kad žala aplinkai ar reali jos grėsmė atsirado dėl trečiojo asmens veiksmų (veikimo, neveikimo), nors visos atitinkamos saugumo priemonės buvo taikytos; tiksliai vykdant įstatymų įgaliotos institucijos privalomą nurodymą, išskyrus nurodymą dėl teršimo ar įvykio, kurį sukėlė paties ūkio subjekto veikla (veikimas, neveikimas).
Byloje nustatyta, kad naftos produktai išsiliejo Šaltojos upės slėnyje, kurio plotas iki stacionarios užtvaros Šaltojos upėje yra 9,6 ha, buvo užteršta apie 6 ha pelkingos teritorijos. Be to, teršalai su potvynio vandeniu pasklido Šaltojos ir Vyžuonos upių dalyje iki Juodupės tvenkinio pabaigos, kurių plotas kartu su upės vaga – 28,99 ha. Vandens telkinių, grunto užteršimas naftos produktais patvirtintas Aplinkos apsaugos agentūros specialistų, Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos, UAB ,,M&S Umweltprojekt Gmbh“ tyrimais. Atsakovas AB „ORLEN Lietuva“ pripažįsta, kad avarijos padarinių likvidavimo metu dalis naftos produktų pateko į gruntą, bendrovė tyrė gruntą bei nustatė preliminarią teritoriją, kurioje yra reikalingas grunto valymas nuo angliavandenilių, ir teritorijos valymui pasirinko UAB „Ūrus ir Ko“, tačiau atsakovas neigia esantis atsakingas už padarytą žalą gamtai, nesutinka su žalos dydžiu, teigia, jog vykdo taršos likvidavimo darbus, kurie nėra baigti.
Aplinkos ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. D1-207 atsakovei priklausantys magistraliniai vamzdynai (produktotiekiai) priskirti prie potencialiai pavojingų įrenginių. CK 6. 270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir kt.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.
Kadangi atsakovas yra padidinto pavojaus šaltinio valdytojas ir ūkinę veiklą vykdantis asmuo, tai jis privalo įrodyti, kad žala aplinkai buvo padaryta ne dėl atsakovo, o dėl trečiųjų asmenų veiksmų (neveikimo), ir bendrovė taikė visas atitinkamas teisės aktuose numatytas naftotiekio saugumo priemones. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad tretieji asmenys neteisėtai prisijungė prie magistralinio vamzdyno, dėl to išsiliejo į aplinką teršalai. Teismas, vertindamas tai, ar bendrovė ėmėsi visų saugumo priemonių išvengti neteisėto prisijungimo ir taršos, pažymėjo, kad bendrovės produktotiekio vamzdyno nuotėkių aptikimo sistema nėra jautri ir pakankama, nes, tretiesiems asmenims įvykdžius prisijungimą prie naftotiekio, sistema nesuveikė, tai patvirtinta Energetikos įrenginių sutrikimo tyrimo 2009 m. balandžio 9 d. akte. Teismas nurodė, kad bendrovės saugos tarnybos privalo imtis priemonių užkirsti kelią neteisėtiems prisijungimams. Atsakovas turi galimybę konkrečias vietoves apžiūrėti dažniau, imtis kitų priemonių (pvz., įrengti aptvėrimus, efektyvius nuotėkių matavimo punktus, fiksuoti judėjimą vaizdo kameromis ir kt.). Atsakovo teiginiai, kad ieškovo nurodytų apsaugos priemonių kūrimas, jų taikymas yra itin brangus, nesudarė pagrindo teismui konstatuoti, jog jis yra neįgyvendinamas ar neatitinka protingumo, ekonomiškumo principų.
AAĮ 321 straipsnio 2 dalies 1 punktu ūkio subjektai įpareigoti kuo skubiau imtis visų būtinų veiksmų siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai. Byloje esantis AB „ORLEN Lietuva“ 2009 m. balandžio 10 d. raštas patvirtina, kad produktotiekio eksploatuotojo SIA LatRosTrans matavimo prietaisai naftos produktų trūkumo neužfiksavo. Byloje nustatyta, kad, gavus informaciją apie galimą neteisėtą prisijungimą 2009 m. kovo 25 d. 10.05 val., atsakovas tik 13.24 val. sustabdė produktotiekį, uždarydamas magistralines sklendes, ir pradėjo neteisėto prisijungimo likvidavimo darbus, kurie baigti 23.42 val. Vėlesni avarijos likvidavimo darbai taip pat nebuvo vykdomi operatyviai, pavėluotai, per ilgesnį nei 30 dienų laikotarpį, t. y. tik 2009 m. gegužės 14 d. buvo suderintas taršos likvidavimo veiksmų planas pažeidžiant aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakymo Nr. 471 nuostatas. Teršalų valymo darbai turėjo būti užbaigti iki 2009 m. spalio 20 d., tačiau jie nebuvo tinkamai vykdomi.
Teismas konstatavo, kad atsakovas, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, privalo atlyginti gamtai padarytą žalą, nes nesiėmė pakankamų priemonių užkirsti kelią nelegaliems prisijungimams prie naftotiekio ir žalos atsiradimui. AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žala aplinkai vertinama ir apskaičiuojama pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką, įvertinant pirminę būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką. Žala apskaičiuotina vadovaujantis aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtinta Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika ir 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-694 patvirtintais Žalos, padarytos laisvėje gyvenančiai laukinei gyvūnijai ar jos buveinėms, apskaičiavimo indeksuotais baziniais tarifais. Pagal UAB „ŪRUS ir Ko“ užsakymu UAB „M&S Umweltprojekt GmbH“ pateiktą detaliųjų ekologinių tyrimų ataskaitą ir joje nustatytus aplinkos užterštumo naftos produktais kiekius, į aplinką pateko 32,357 t naftos produktų. Tarša nėra panaikinta, tai patvirtina ir atsakovės 2011 m. sausio 27 d. pateikta informacija, kad užterštoje teritorijoje yra likę 13 659 t naftos produktų. Ta aplinkybė, kad atsakovas ėmėsi įstatymo nustatytų aplinkos atkūrimo priemonių, įmonė patyrė išlaidų ir kad užterštoje teritorijoje vyksta natūralus mikrobiologinis teršalų skaidymo procesas ir teršalų kiekis grunte mažėja, neatleidžia atsakovo nuo pareigos atlyginti gamtai padarytą žalą. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, ėmėsi pažangių priemonių, siekdamas išvengti galimų neteisėtų prisijungimų, o visiškas žalos atlyginimo priteisimas gali neskatinti atsakovės siekti neatidėliotinai atlyginti žalą gamtai, teismas sprendė priteistinos žalos dydį sumažinti 30 proc., priteisiant iš AB ,,ORLEN Lietuva“ 6 791 421,44 Lt. Atsakovas savo civilinę atsakomybę, taip pat ir už žalą, padarytą gamtinei aplinkai, yra apdraudęs UAB DK „PZU Lietuva“ 3 000 000 JAV dolerių. Ieškovas atsakovu nenurodė draudiko. Tai, kurį asmenį nurodyti atsakovu, teismo pripažinta ieškovo pasirinkimo teise.
Bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento, atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ ir trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo dalį ir padidino iš atsakovo priteistą aplinkai padarytos žalos atlyginimą iki 9 702 030,626 Lt; patikslino, kad žalos atlyginimas priteistas ne ieškovo, o valstybės naudai; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad AAĮ 322 straipsnio 2 dalies 1 punktu nustatyta, jog ūkio subjektas neprivalo atlyginti prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų tik tuo atveju, jeigu žala aplinkai arba jos reali grėsmė atsirado dėl nenugalimos jėgos, taip pat jeigu jis įrodo, kad žala aplinkai ar reali jos grėsmė atsirado dėl trečiojo asmens veiksmų (veikimo, neveikimo), nors visos atitinkamos saugumo priemonės buvo taikytos. Teismas pažymėjo, kad ši teisės norma netaikytina, nes ieškinys pareikštas dėl žalos aplinkai atlyginimo, o ne dėl prevencinių ar atkūrimo išlaidų atlyginimo.
Atsakovas yra padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, jam taikytinos ir CK 6.270 straipsnio nuostatos. Dėl to atsakovas neprivalo atlyginti žalos tik tokiu atveju, jei įrodytų buvus nenugalimą jėgą, nukentėjusio asmens tyčią ar didelį neatsargumą (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Atsakovas yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, todėl turi prisiimti ir įvykdyti pareigą užtikrinti tokį padidinto pavojaus šaltinio valdymą ir jo saugą, kad jis ar net juo pasinaudojant kiti asmenys nepadarytų žalos tretiesiems asmenims ir aplinkai; saugos užtikrinimas privalomas nepaisant ekonominio išskaičiavimo. Tai patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje: atsakovas yra absoliučiai atsakingas už tokių įrenginių fizinę būklę bei apsaugą ir privalo sudaryti tokias sąlygas, kad tretieji asmenys jokiais būdais negalėtų fiziškai pažeisti ar nesankcionuotai prisijungti prie produktotiekio; motyvai, kad žalai kilti įtakos turėjo nenustatytų trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai, kad valstybės pareiga kovoti su nusikalstamumu ir pan., nepaneigia atsakovui taikytinos griežtosios atsakomybės pobūdžio; aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju nesankcionuotą prisijungimą prie vamzdyno įvykdė nenustatyti tretieji asmenys, neatleidžia atsakovo nuo pareigos atlyginti jo eksploatuojamais potencialiai pavojingais įrenginiais padarytą žalą, nes atsakovui, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojui, kyla pareiga užtikrinti, kad jokios žalos nekiltų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas v. AB „ORLEN Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-430/2012).
Pagal AAĮ 33 straipsnio 2 dalį Aplinkos ministerija, jai pavaldžios ar kitos valstybės ar savivaldybių institucijos pagal kompetenciją ieškinius dėl žalos aplinkai bei kitų nuostolių, įskaitant prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių vykdymą, atlyginimo gali pareikšti ūkio subjektui arba kitam asmeniui, padariusiam aplinkai žalos arba sukėlusiam realią jos grėsmę, per penkerius metus nuo dienos, kada šios priemonės buvo baigtos taikyti arba buvo nustatytas atsakingas ūkio subjektas, arba kitas asmuo, atsižvelgus į tai, kuri iš nurodytų aplinkybių atsirado vėliau. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismo vertinimu, AAĮ 33 straipsnio 2 dalis aiškintina kaip kad tokio pobūdžio ieškiniai gali būti pareikšti ir per ilgesnį laiko tarpą nei bendrasis ieškinio terminas ir, priklausomai nuo vėliausiai atsiradusios aplinkybės, atkūrimo priemonių pabaigos arba atsakingo ūkio subjekto ar kito asmens nustatymo.
UAB „M&S Umweltprojekt GmbH“ atlikus tyrimus pateiktoje 2010 m. liepos 13 d. detaliųjų ekologinių tyrimų ataskaitoje nustatyti aplinkos užterštumo naftos produktais kiekiai: į žemės paviršių ir gilesnius jos sluoksnius pateko 32,357 t, į paviršinį vandens telkinį – 1,8913 t naftos produktų. Lietuvos geologijos tarnyba prie aplinkos ministerijos 2010 m. liepos 12 d. raštu patvirtino, kad UAB „M&S Umweltprojekt GmbH“ atliktų tyrimų rezultatai laikytini patikimais, nes jie atlikti laikantis Ekogeologinių tyrimų reglamento reikalavimų, lauko ir laboratorinius tyrimus atliko atitinkamus leidimus turinčios įmonės, taikydamos standartizuotus analizės metodus.
CK 6.253 straipsnyje, nustatant civilinės atsakomybės netaikymą ar galimybę visiškai ar iš dalies nuo jos atleisti, viena iš tokių galimybių numatyta valstybės veiksmai. Tačiau tai susiję su tokiais valstybės institucijų veiksmais (aktais), kurie yra privalomi ir nenumatyti, dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma bei kurių šalys neturėjo teisės ginčyti (CK 6.253 straipsnio 3 dalis). Šio straipsnio 5 dalyje civilinė atsakomybė mažinama arba netaikoma nustačius nukentėjusio asmens veiksmus, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Žalą aplinkai sukėlė ne valstybė savo veiksmais, dėl to teismas netaikė šių teisės normų.
Tai, kad draudikas į bylą įtrauktas trečiuoju asmeniu, o ne atsakovu, teismo nepripažinta proceso teisės normų pažeidimu, nes tik ieškovas arba teismas, esant ieškovo sutikimui, gali pakeisti atsakovą ar įtraukti į bylą kitus asmenis atsakovais (CPK 42, 45 straipsnis).
Dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nustatyti, ar AAĮ 32 straipsnio 2, 4 dalių, 32² straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, teismas sprendė nesant konstitucinės problemos, dėl kurios reikėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo, atsakovas byloje neteikė incidento padarinių likvidavimo ar aplinkos atkūrimui turėtų išlaidų atlyginimo reikalavimų. Žala aplinkai ir prevencinės bei atkūrimo priemonės yra skirtingos kategorijos, žala aplinkai atsiranda, apskaičiuojama ir turi būti atlyginama nepaisant to, ar jos atkūrimo priemonės bus įvykdytos. Pagal AAĮ 322 straipsnio 1 dalį (dėl kurios konstitucingumo klausimo atsakovas ir nekelia) visas prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidas atlygina ūkio subjektas, padaręs žalą aplinkai arba sukėlęs realią jos grėsmę, net ir tais atvejais, kai atitinkamas priemones vykdė savivaldybės arba valstybės įgaliotos institucijos (pačios ar per trečiuosius asmenis), t. y. galiausiai visais atvejais teršėjas moka tiek prevencines, tiek aplinkos atkūrimo išlaidas. Dėl to teismas sprendė neturintis pakankamo pagrindo abejoti atsakovo nurodomų normų konstitucingumu.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui mažinti priteistino žalos atlyginimo dydį nebuvo pakankamo pagrindo. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad visiškas žalos atlyginimas gali neskatinti neatidėliotinai atlyginti žalą, jos dydžio mažinimui nėra pagrįstas įstatymu. CK 6.251 straipsnyje nustatyta, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatyme ar sutartyje nustatyta ribota atsakomybė. Mažinti atsakovo atsakomybės apimtį nėra galimybės nei įstatymo pagrindu, nei vadovaujantis bendraisiais teisingumo ir protingumo principais. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad padarius žalą aplinkai materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi turi ne valstybės institucija, o Lietuvos valstybė, kuriai ir turi būti priteistas žalos atlyginimas iš atsakovo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas AB ,,ORLEN Lietuva“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti; taip pat prašoma sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar AAĮ 32 straipsnio 2 dalis ir 4 dalis, 322 straipsnis bei 33 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žala turi būti apskaičiuojama, atsižvelgiant į tai, kad ji yra ir (ar) bus atlyginta natūra, taikant aplinkos būklės atkūrimo priemones. Atsakovo teigimu, toks teisinis reguliavimas, kuris leidžia įpareigoti už žalą atsakingą asmenį ir atlyginti žalą pinigais, ir atlyginti ją natūra, kai reikalaujant atlyginti žalą pinigais neatsižvelgiama į žalos atlyginimą natūra, ir priešingai, reikalaujant atlyginti žalą natūra, neatsižvelgiama į žalos atlyginimą pinigais, yra antikonstitucinis. Atitinkamai neatitinkančiu Konstitucijos laikytinas ir toks reguliavimas, kuris suteikia valstybei teisę į ieškinį materialiosios teisės prasme, dar nesant baigtų taikyti aplinkos atkūrimo priemonių, nes taip sudaromos sąlygos baudinei atsakomybei taikyti. Teismai privalėjo arba netaikyti AAĮ įtvirtintų žalos aplinkai atlyginimo normų, o vadovautis Konstitucijoje įtvirtintais principais, arba kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl AAĮ normų konstitucingumo patikrinimo (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, CPK 3 straipsnio 3 dalis). Atsakovo teigimu, šioje byloje yra pagrindas manyti, kad AAĮ 32 straipsnio 2 ir 4 dalys, 322 straipsnis ir 33 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai. AAĮ 32 straipsnio 2 ir 4 dalyse, 322 straipsnyje ir 33 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas suponuoja, kad šie straipsniai: 1) nustato, kad aplinkos atkūrimo priemonės ir žalos atlyginimas taikomi kartu, t. y. aplinkos atkūrimo priemonių taikymas nėra laikomas aplinkai padarytos žalos atlyginimo būdu; 2) nenustato aplinkos atkūrimo priemonių taikymo prioriteto prieš kitą žalos atlyginimo būdą – pinigais; 3) nustato teorinį (hipotetinį) nuostolių apskaičiavimą, neatsižvelgiant į faktiškai padarytą žalos dydį. Kasatoriaus manymu, yra abejonių dėl nurodytų teisės normų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principui ir teisingumo principui bei lygiateisiškumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui ir 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam aplinkos apsaugos imperatyvui. Konstitucinio Teismo išaiškinimas gali iš esmės nulemti šios civilinės bylos rezultatą ir turėti įtakos atsakovo teisėms.
AAĮ 32 straipsnio 2 dalies, 322 straipsnio ir 33 straipsnio 2 dalies normos suponuoja asmens pareigą atlyginti žalą natūra (taikyti aplinkos atkūrimo priemones) ir paraleliai atlyginti žalą pinigais (atlyginti nuostolius). Remiantis CK 6.251 straipsnio 1 dalimi padarytus nuostolius privalu atlyginti visiškai. Šis principas reiškia, kad nukentėjusįjį būtina grąžinti į padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius jam žalos. O AAĮ nustatyta pareiga taikyti aplinkos atkūrimo priemones ir kartu atlyginti aplinkai padarytą žalą neatitinka teisingo žalos atlyginimo ir pradinės padėties atstatymo principų, nes nurodytų nuostatų pagrindu reikalaujama dvigubo žalos atlyginimo – tai, kasatoriaus teigimu, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui. Taikant aplinkos atkūrimo priemones yra mažinama žala aplinkai, todėl, kasatoriaus teigimu, tais atvejais, kai ūkio subjektas taiko aplinkos atkūrimo priemones, žala aplinkai yra sumažinama tokia apimtimi, kokia subjektas pritaikė aplinkos atkūrimo priemones. CK 6.281 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priteisdamas žalos atlyginimą, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja atsakingą asmenį atlyginti ją natūra (pateikti tokios pat rūšies ir kokybės daiktą, pataisyti sužalotą daiktą ir pan.) arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius. Taigi galimi du nuostolių atlyginimo būdai – žalos atlyginimas natūra arba nuostolių atlyginimas pinigine kompensacija. Pareiškus ieškinį žalai atlyginti dar nebaigus taikyti aplinkos atkūrimo priemonių, yra priteisiamas žalos dydis, neatleidžiant subjekto nuo pareigos atlyginti tą pačią žalą (jos dalį) natūra. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu, įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau, negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Subjektas, kuris įgyvendina aplinkos atkūrimo priemones, atsiduria mažiau palankioje padėtyje nei tas, kuris apskritai nesiima jokių aplinkos atkūrimo priemonių, nes abiem atvejais jis privalo sumokėti dar ir pinigine išraiška žalos atlyginimą.
AAĮ ne tik sugretina žalos atlyginimo natūra ir pinigais kompensavimo mechanizmus, tačiau ir nenumato žalos atlyginimo natūra (t. y. pirminės aplinkos būklės atstatymo taikant atkūrimo priemones) prioriteto, taip pažeidžiant konstitucinį aplinkos apsaugos imperatyvą, įtvirtintą Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje. 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/35/EB ,,Dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti)“ įtvirtintas kertinis aplinkos apsaugos politikos tikslas – aplinkos būklės atkūrimas (ištaisymas) į restitutio in integrum (pradinę padėtį), jis dominuoja prieš piniginio kompensavimo principą. Direktyvos preambulės 18 pastraipoje nustatyta, kad: pagal principą „teršėjas moka“ subjektas, padarantis žalą aplinkai arba sukeliantis neišvengiamą (realią) tokios žalos grėsmę, iš esmės turėtų atlyginti būtinų žalos prevencijos arba ištaisymo (atlyginimo) priemonių išlaidas; jei kompetentinga institucija, pati arba per trečiąją šalį, veikia už subjektą, ši institucija turėtų užtikrinti, kad jos patirtos išlaidos būtų susigrąžintos iš šio subjekto; taip pat reikia, kad šie subjektai galiausiai padengtų žalos aplinkai įvertinimo išlaidas ir, jei reikia, tokios žalos susidarymo neišvengiamos (realios) grėsmės įvertinimo išlaidas. Europos Komisija pateiktame pasiūlyme dėl Direktyvos taip pat pažymėjo, kad metodikų taikymas yra ekonomiškai mažiau patikimas, dėl to prioritetas teiktinas atkūrimo priemonių taikymo ir joms taikyti skiriamų išlaidų apskaičiavimo modeliui: „žalos gamtiniams ištekliams įvertinimas išlieka prieštaringas, nors yra reikalingas pasiekti šio pasiūlymo aplinkosauginiams tikslams. Sunkumai ir prieštaravimai, su kuriais susiduriama vertinant žalą gamtiniams ištekliams, sprendžiami pasirenkant vertinimo būdą, kuris teikia pirmenybę atkūrimui prieš pinigines priemones – labiausiai dėl to, kad atkūrimo išlaidos yra lengviau apskaičiuojamos, mažiau remiasi nepatikrintomis ekonominėmis įvertinimo metodologijomis ir yra patikrinamos ex post“.
AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žala aplinkai vertinama ir apskaičiuojama pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką, įvertinant pirminę būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką. Ši įstatymo nuostata suponuoja: 1) tik matematinių nuostolių apskaičiavimą, taikant atitinkamas formules ir atitinkamai nesuponuojant pareigos valstybės institucijoms skaičiuoti realiai padarytus, bet ne hipotetinius nuostolius; 2) nuostolių apskaičiavimą neatsižvelgiant į atkūrimo priemonių taikymo rezultatą ir kitas aplinkybes.
Atsakovo teigimu, jeigu teismai būtų kreipęsi į Konstitucinį Teismą arba tiesiogiai taikę Konstitucijos nuostatas, būtų priimti visiškai kitokie sprendimai: arba būtų pripažinta, kad teisė į ieškinį materialiosios teisės prasme dar nėra įgyta, nes nėra aišku, kokia apimtimi žala atlyginta natūra, arba būtų priteistas mažesnis žalos atlyginimo dydis.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB DK ,,PZU Lietuva“ prašo atsakovo AB ,,ORLEN Lietuva“ kasacinį skundą tenkinti ir panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį, taip pat kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo byloje priėmimo. Atsiliepime išdėstyti šie esminiai argumentai:
Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nepagrįstai suabsoliutino žalos gamtinei aplinkai atlyginimą piniginiu ekvivalentu, neatsižvelgiant į žalos atlyginimą natūra. Taip gali būti sukuriama situacija, kai už žalą atsakingas asmuo yra nubaudžiamas dvigubai: yra įpareigojamas tuo pat metu ir dėl to paties įvykio ir atlyginti padarytą žalą natūra, ir sumokėti kompensaciją. Dėl to toks pateiktas apeliacinės instancijos teismo nutartyje AAĮ aiškinimas prieštarauja Konstitucijai. AAĮ 33 straipsnio 2 dalies formuluotė sukuria prielaidas reikalauti iš asmens atlyginti žalą ir pinigais, ir natūra. Taip iš esmės sukuriamos prielaidos visais atvejais, nepaisant už žalą atsakingo asmens veiksmų atkuriant aplinkai padarytą žalą natūra, reikalauti kompensuoti žalą piniginiu ekvivalentu. Tačiau tai nesuderinama ir su CK 6.251 bei 6.263 straipsnių nuostatomis, kad žala turi būti visiškai atlyginta. CK 6.281 straipsnyje nustatyta, kad priteisdamas žalos atlyginimą teismas įpareigoja atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūra arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius. Taip įtvirtintas žalos atlyginimo natūra prioritetas. Dėl to AAĮ reglamentavimas, sukuriantis prielaidas visais atvejais iš asmens reikalauti kompensuoti žalą piniginiu ekvivalentu, nėra suderinamas su nurodytomis CK nuostatomis. Atsakovo patirtos išlaidos ir šia suma padaryta nauda aplinkai atkurti turėtų būti įskaičiuota į priteistinos žalos gamtai atlyginimo sumą. Dėl atsakovo aplinkos atkūrimo priemonių taikymo sumažintas išsiliejusios naftos kiekis. Reikalavimas atlyginti žalą tiek natūra, tiek piniginiu ekvivalentu prieštarauja draudimui bausti už tą patį pažeidimą (veiksmą) du kartus (lot. non bis in idem) principui, šio principo turinys, be kita ko, apima ir draudimą asmeniui taikyti teisinę atsakomybę antrą kartą, jeigu vieną kartą dėl tų pačių asmens veiksmų atsakomybė jau buvo pritaikyta ir įvykdyta. Tai reiškia, kad, skirtingai nei nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, pritaikius vieną iš aptartų žalos atlyginimo būdų visa apimtimi ar iš dalies, kitas iš šių žalos alternatyvių žalos atlyginimo būdų galėtų būti taikomas tik ta apimtimi, kiek kilusi žala dar nebuvo atlyginta.
AAĮ nuostatos nesuderinamos su ES Direktyvoje Nr. 2004/35/EB įtvirtintais principais, reguliuojančiais žalos aplinkai atlyginimo santykius. AAĮ priede nurodyta, kad šiuo įstatymu įgyvendinama ir ES Direktyva Nr. 2004/35/EB, dėl to jų nuostatų suderinamumo ir aiškinimo klausimai reikšmingi nagrinėjamai bylai. Direktyvos Nr. 2004/35/EB 1 straipsnyje nustatyta, kad šios direktyvos tikslas – sukurti atsakomybės už aplinkos apsaugą sistemą pagal „teršėjas moka“ principą, siekiant išvengti žalos aplinkai ir ištaisyti (atlyginti) ją. 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad ištaisymo priemonės – tai veiksmas arba veiksmų derinys, taip pat ir švelninančios arba laikinosios priemonės, skirtos atstatyti, atkurti arba pakeisti pažeistus gamtos išteklius ir (arba) pablogėjusias savybes (funkcijas), arba suteikti tokių išteklių arba savybių (funkcijų) lygiavertę alternatyvą, kaip nustatyta II priede. Europos Sąjungos teisės normose principas ,,teršėjas moka” įtvirtintas kaip teikiantis prioritetą būtent aplinkos atkūrimui o ne piniginiui ekvivalentui kaip žalos atlyginimui. Dėl to siekiant tinkamai išspręsti nagrinėjamą bylą būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą preliminaraus nutarimo byloje priėmimo, užduodant šiuos klausimus: 1. Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas „teršėjas moka” ir Direktyvos Nr. 2004/35/EB preambulės 2, 11 pastraipų bei 1 straipsnio nuostatos suteikia prioritetą žalos aplinkai atlyginimui natūra, o ne pinigine kompensacija, t. y. ar žalos atlyginimo piniginės kompensacijos už aplinkai padarytą žalą galėtų būti reikalaujama tik jei nėra įmanoma taikyti aplinkos atkūrimo priemonių? 2. Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas „teršėjas moka” ir Direktyvos Nr. 2004/35/EB preambulės 2, 11 pastraipų bei 1 straipsnio nuostatos suteikia valstybėms narėms diskreciją įgyvendinti aptartas normas taip, kad asmenys gali būti įpareigoti atlyginti žalą pinigine kompensacija, neatsižvelgiant į atliktus žalos aplinkai atlyginimo natūra veiksmus ir jų rezultatus? 3. Ar Direktyvos Nr. 35/2004/EB 2 straipsnio 11 dalies, 6, 7 ir 8 straipsnių teisinis reguliavimas reiškia, kad aplinkos atkūrimo priemonės ir valstybės reikalavimas atlyginti aplinkai padarytą žalą pinigine kompensacija yra alternatyvūs žalos atlyginimo būdai, t. y. ar šios kategorijos gali būti taikomos vienu metu? Jei atsakymas į šį klausimą būtų neigiamas, ar Direktyvos Nr. 35/2004/EB nuostatos leidžia tokį nacionalinį reguliavimą, kad apskaičiuojant aplinkai padarytą žalą pagal valstybės institucijos patvirtintą žalos apskaičiavimo metodiką nėra vertinama, kokią įtaką aplinkos būklei ir žalos apskaičiavimui turėjo aplinkos atkūrimo priemonių taikymas, o aplinkai žalą padaręs ūkio subjektas privalo ne tik taikyti aplinkos atkūrimo priemones, bet ir atlyginti padarytą žalą pinigais, šią žalą apskaičiuojant nepabaigus taikyti aplinkos atkūrimo priemonių ir nevertinant jų poveikio pradinės žalos dydžiui?
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo nesustabdyti bylos ir nenagrinėti atsakovo AB ,,ORLEN Lietuva“ prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, atmesti atsakovo kasacinį skundą ir palikti nepakeistus pirmosios instancijos teismo sprendimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
Atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl AAĮ atitikties Konstitucijai yra nepagrįstas ir nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Šį klausimą jau sprendė apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavęs, kad neturi pakankamo pagrindo abejoti atsakovo nurodomų normų konstitucingumu. Atsakovo kasaciniame skunde pakartoti tie patys teiginiai dėl normų konstitucingumo, kurie jau buvo išdėstyti atsakovo apeliaciniame skunde. AAĮ 33 straipsnio 2 dalies prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimas nebuvo keltas apeliacinės instancijos teisme. AAĮ skirtas įgyvendinti ES teisės aktus, tarp jų ir Direktyvą Nr. 2004/35. Joje išdėstytas principas ,,teršėjas moka“ reiškia, kad ūkio subjektas, kurio veikla sukėlė žalą aplinkai, turi būti finansiškai atsakingas. AAĮ nuostatos skiriasi nuo civilinės atsakomybės principų. Jeigu yra CK ir kitų įstatymų prieštaravimų, tai pagal CK 1.3 straipsnio 3 dalį taikomi tie įstatymai, kurie įgyvendina Europos Sąjungos teisės aktus. AAĮ 14 straipsnio 3 dalies 4 punkte įpareigojamas ūkio subjektas atsiradus žalingiems padariniams neatidėliotinai juos pašalinti. Įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad gamtos išteklių naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą, privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo. Įstatymo 321 straipsnio 2 dalies 1 punkte įpareigojamas ūkio subjektas nedelsiant imtis visų būtinų veiksmų, užtikrinančių teršalų sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai. Įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisė valstybės institucijai, vykdžiusiai tokius aplinkos atkūrimo darbus, reikalauti atlyginti iš ūkio subjekto su tuo susijusias išlaidas, ir tai būtų daug didesnė suma (apskaičiavus grunte likusį 32,357 t naftos produktų kiekį ir į vandens telkinį patekusį 1,891 t naftos produktų kiekį, o surinkto 90,173 t naftos produktų kiekio neįtraukus į žalos skaičiuotę), nei tuos darbus būtų atlikęs pats ūkio subjektas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių padarytos žalos aplinkos užteršimu atlyginimą (Aplinkos apsaugos įstatymo 32–34 straipsniai), aiškinimo ir taikymo, taip pat keliamas klausimas dėl žalos aplinkai atlyginimo natūra imantis priemonių atkurti aplinkos padėtį iki jos užteršimo ir žalos aplinkai kompensavimo piniginiu ekvivalentu santykio. Bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai apskaičiavo bei priteisė iš atsakovo žalos atlyginimo piniginį ekvivalentą. Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, nes, atsakovo teigimu, jis ėmėsi priemonių atlyginti natūra žalą aplinkai, siekdamas atkurti iki taršos paskleidimo buvusią aplinkos padėtį. Atsakovas taip pat prašo sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant nustatyti, ar Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 dalis ir 4 dalis, 322 straipsnis bei 33 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Atsakovo teigimu, šioje byloje yra pagrindas manyti, kad Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 ir 4 dalys, 322 straipsnis ir 33 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, nes juose nustatytas reguliavimas suponuoja, kad šie straipsniai: 1) nustato, kad aplinkos atkūrimo priemonės ir žalos atlyginimas taikomi kartu, t. y. aplinkos atkūrimo priemonių taikymas nėra laikomas aplinkai padarytos žalos atlyginimo būdu; 2) nenustato aplinkos atkūrimo priemonių taikymo prioriteto prieš kitą žalos atlyginimo būdą – pinigais; 3) nustato teorinį (hipotetinį) nuostolių apskaičiavimą, neatsižvelgiant į faktiškai padarytą žalos dydį. Kasatoriaus manymu, yra abejonių dėl nurodytų teisės normų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principui ir teisingumo principui bei lygiateisiškumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui ir 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam aplinkos apsaugos imperatyvui.
Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 3 straipsnio 3 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Įvertinęs atsakovo kasaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl nurodomų Aplinkos apsaugos įstatymo normų santykio su Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis kasacinis teismas sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą dėl galimo Aplinkos apsaugos įstatymo normų prieštaravimo Konstitucijai. Aplinkos apsaugos įstatyme reglamentuojama žalą aplinkai padariusio ūkio subjekto pareiga atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius, tačiau tai neteikia pagrindo abejonėms dėl prieštaravimo Konstitucijos nuostatoms. Iš Konstitucijos 54 straipsnio kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims: jie privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai; įstatymų leidėjas turi uždrausti veiksmus, kuriais daroma žala natūraliai gamtinei aplinkai, jos objektams, ir nustatyti teisinę atsakomybę už tokius veiksmus.
Pažymėtina, kad Konstituciniame Teisme 2014 m. sausio 28 d. buvo gautas Seimo narių grupės prašymas Nr. 1/2014 ištirti, ar Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 ir 4 dalys, 321, 322 straipsniai bei 33 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Seimo narių grupės Konstituciniam Teismui pateiktas prašymas buvo grindžiamas taip pat ir iš esmės tais pačiais teisiniais argumentais, kurie išdėstyti atsakovo kasaciniame skunde nagrinėjamoje civilinėje byloje. Seimo narių grupės prašymą atsisakyta nagrinėti Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimu. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal savo turinį pateikto Seimo narių prašymo ištirti Aplinkos apsaugos įstatymo tam tikrų normų atitiktį Konstitucijai nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui, t. y. nepriklauso šio teismo kompetencijai. Konstitucinis Teismas sprendime įvertino tai, kad Seimo narių grupės prašymas patikrinti Aplinkos apsaugos įstatymo tam tikrų normų konstitucingumą nepagrįstas konstituciniais (galimo prieštaravimo Konstitucijai) argumentais, šiuo prašymu iš esmės siekiama išsiaiškinti Aplinkos apsaugos įstatymo normų turinį, galimus šio įstatymo taikymo neaiškumus. Tokie neaiškumai nagrinėtini ir spręstini teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje. Taigi Konstitucinis Teismas nusprendė, kad aptartų Aplinkos apsaugos įstatymo normų konstitucingumo patikrinimas nėra šiam teismui žinybingas, o nurodyto įstatymo teisinio reguliavimo turinys, galimi jo taikymo neaiškumai spręstini teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje konkrečiose bylose (civilinėse ir administracinėse).
Nagrinėjamoje byloje atsakovo prašyme kreiptis Konstitucinį Teismą prašoma patikrinti tų pačių Aplinkos apsaugos įstatymo normų atitiktį Konstitucijai ir išdėstyti analogiški argumentai, kaip ir pirmiau aptartame Seimo narių grupės prašyme, kurį, kaip nežinybingą, Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, nenustatė kitokių aplinkybių, dėl kurių teismui kiltų pagrįstų abejonių dėl Aplinkos apsaugos įstatymo normų atitikties Konstitucijai ir atsirastų būtinumas dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti atsakovo prašymo kasaciniam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tų pačių Aplinkos apsaugos įstatymo normų, dėl kurių Konstitucinis Teismas jau yra atsisakęs nagrinėti Konstituciniam Teismui tiesiogiai Seimo narių grupės pateiktą prašymą.
Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą
CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
Nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kreiptis dėl preliminaraus nutarimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, užduodant šiuos klausimus: 1. Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas „teršėjas moka” ir Direktyvos Nr. 2004/35/EB preambulės 2, 11 pastraipų bei 1 straipsnio nuostatos suteikia prioritetą žalos aplinkai atlyginimui natūra, o ne pinigine kompensacija, t. y. ar žalos atlyginimo piniginės kompensacijos už aplinkai padarytą žalą galėtų būti reikalaujama tik jei nėra įmanoma taikyti aplinkos atkūrimo priemonių? 2. Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas „teršėjas moka” ir Direktyvos Nr. 2004/35/EB preambulės 2, 11 pastraipų bei 1 straipsnio nuostatos suteikia valstybėms narėms diskreciją įgyvendinti aptartas normas taip, kad asmenys gali būti įpareigoti atlyginti žalą pinigine kompensacija, neatsižvelgiant į atliktus žalos aplinkai atlyginimo natūra veiksmus ir jų rezultatus? 3. Ar Direktyvos Nr. 2004/35/EB 2 straipsnio 11 dalies, 6, 7 ir 8 straipsnių teisinis reguliavimas reiškia, kad aplinkos atkūrimo priemonės ir valstybės reikalavimas atlyginti aplinkai padarytą žalą pinigine kompensacija yra alternatyvūs žalos atlyginimo būdai, t. y. ar šios kategorijos gali būti taikomos vienu metu? Jei atsakymas į šį klausimą būtų neigiamas, ar Direktyvos Nr. 2004/35/EB nuostatos leidžia tokį nacionalinį reguliavimą, kad apskaičiuojant aplinkai padarytą žalą pagal valstybės institucijos patvirtintą žalos apskaičiavimo metodiką nėra vertinama, kokią įtaką aplinkos būklei ir žalos apskaičiavimui turėjo aplinkos atkūrimo priemonių taikymas, o aplinkai žalą padaręs ūkio subjektas privalo ne tik taikyti aplinkos atkūrimo priemones, bet ir atlyginti padarytą žalą pinigais, šią žalą apskaičiuojant nepabaigus taikyti aplinkos atkūrimo priemonių ir nevertinant jų poveikio pradinės žalos dydžiui?
Aplinkos apsaugos įstatyme tarp įgyvendinamųjų Europos Sąjungos teisės aktų nurodyta ir 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti. Taigi direktyvos turinys suderintas ir jos nuostatos inkorporuotos į Aplinkos apsaugos įstatymą. Apibendrinus trečiojo asmens atsiliepime į kasacinį skunde suformuluotus klausimus, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje formuluojama žalos aplinkai atlyginimo jos atkūrimo natūra priemonėmis ir piniginiu ekvivalentu santykio problema. Keliamas klausimas, ar pagal Europos Sąjungos teisinį reglamentavimą žalos aplinkai atlyginimas natūra turi prioritetą piniginio ekvivalento atžvilgiu ir ar asmenys gali būti įpareigoti atlyginti žalą pinigine kompensacija, neatsižvelgiant į atliktus žalos aplinkai atlyginimo natūra veiksmus ir jų rezultatus, taip pat ar nurodytos Direktyvos nuostatos leidžia tokį nacionalinės teisės reglamentavimą, kad apskaičiuojant aplinkai padarytą žalą pagal valstybės institucijos patvirtintą žalos apskaičiavimo metodiką nėra vertinama, kokią įtaką aplinkos būklei ir žalos apskaičiavimui turėjo aplinkos atkūrimo priemonių taikymas, o aplinkai žalą padaręs ūkio subjektas privalo ne tik taikyti aplinkos atkūrimo priemones, bet ir atlyginti padarytą žalą pinigais.
Žalos padarymo metu galiojusios redakcijos Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad padariusieji žalos ūkio subjektai privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius. Šia norma įgyvendinamos Direktyvos nuostatos, kad pagal principą „teršėjas moka” subjektas, padarantis žalą aplinkai arba sukeliantis neišvengiamą (realią) tokios žalos grėsmę, iš esmės turėtų atlyginti būtinų žalos prevencijos arba ištaisymo (atlyginimo) priemonių išlaidas (Preambulės 18 punktas); ši direktyva neturėtų trukdyti valstybėms narėms išsaugoti arba priimti griežtesnes nuostatas, susijusias su žalos aplinkai prevencija ir ištaisymu (atlyginimu) (Preambulės 29 punktas, 16 straipsnis); padaręs žalą subjektas privalo imtis būtinų ištaisymo priemonių, jis padengia ištaisymo ir prevencijos išlaidas (6, 8 straipsniai). Direktyvos II priedo 1–1.1.3 punktuose nurodyta, kad jei sugrąžinant pažeistus gamtinius išteklius ir (arba) pablogėjusias funkcijas į pirminę būklę pradinė būklė iki galo neatkuriama, tai imamasis papildomo ir kompensuojamojo žalos atlyginimo priemonių.
Akivaizdu, kad tiek nurodytoje Direktyvoje, tiek Aplinkos apsaugos įstatyme expressis verbis išreikšta atsakingo už žalą subjekto pareiga atkurti aplinkos būklę iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo. Papildomos ir kompensuojamosios žalos atlyginimo priemonės skirtos žalai atlyginti tiek, kiek aplinkos būklė neatkurta iki pradinės būklės. Taigi papildomos ir kompensuojamosios priemonės taikomos, kai pirminės aplinkos atkūrimo priemonės neatkūrė aplinkos iki buvusios būklės. Pirminės aplinkos atkūrimo iki buvusios būklės priemonės, siekiant atkurti natūra aplinką, yra būtinas, tačiau tai nėra vienintelis žalos atlyginimo būdas, ypač tais atvejais, kai aplinkos būklė visiškai neatkuriama iki pradinės, buvusios prieš užteršimą, aplinkos būklės. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašyme suformuluoti klausimai dėl žalos aplinkai atlyginimo natūra santykio su piniginiu ekvivalentu nekelia pagrįstų abejonių dėl Direktyvos ir Aplinkos apsaugos įstatymo teisinio žalos atlyginimo priemonių reglamentavimo. Vertinant kitą klausimą, ar Direktyvos nuostatos leidžia tokį nacionalinį reguliavimą, kad apskaičiuojant aplinkai padarytą žalą pagal valstybės institucijos patvirtintą žalos apskaičiavimo metodiką nėra vertinama, kokią įtaką aplinkos būklei ir žalos apskaičiavimui turėjo aplinkos atkūrimo priemonių taikymas, o aplinkai žalą padaręs ūkio subjektas privalo ne tik taikyti aplinkos atkūrimo priemones, bet ir atlyginti padarytą žalą pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad šio klausimo formulavimas grindžiamas hipotetiniais pastebėjimais, skirtingais nuo realaus nacionalinėje teisėje nustatyto teisinio reglamentavimo. Pažymėtina tai, kad Aplinkos apsaugos įstatymą detalizuojančiu aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos 20 punkte nurodyta, kad jei pažeidėjas savo objektui patvirtintuose galimų avarijų likvidavimo planuose numatytais teršalų arba atliekų surinkimo būdais, priemonėmis ir terminais arba kitaip suderinęs su aplinkos apsaugos institucija surenka išmestus teršalus arba atliekas, visiškai ar iš dalies atstato pažeistą aplinkos kokybę, žalos atlyginimo suma mažinama surinktų teršalų arba atliekų kiekį atitinkančiu žalos dydžiu. Metodikos 24 punkte nustatyta, kad, užbaigus taršos likvidavimo darbus, aplinkos apsaugos institucija padarytą žalą įvertina, apskaičiuoja padarytos žalos dydį bei pateikia pažeidėjui pretenziją su aplinkai padarytos žalos apskaičiavimais.
Taigi trečiojo asmens prašyme kreiptis į Teisingumo Teismą klaidingai teigiama, kad nacionalinėje teisėje pagal valstybės institucijos patvirtintą žalos apskaičiavimo metodiką nėra vertinama, kokią įtaką aplinkos būklei ir žalos apskaičiavimui turėjo aplinkos atkūrimo priemonių taikymas, o aplinkai žalą padaręs ūkio subjektas privalo ne tik taikyti aplinkos atkūrimo priemones, bet ir atlyginti padarytą žalą pinigais. Šis klausimas nėra aktualus, nes pagal pirmiau nurodytą Metodiką aplinkos būklės atkūrimo priemonės įskaitomos į žalos kompensavimą. Apibendrinant išdėstytus argumentus darytina išvada, kad trečiojo asmens atsiliepime į kasacinį skundą pateiktais argumentais nepagrindžiama būtinybė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą siekiant išsiaiškinti Direktyvos nuostatų turinio, o siekiama išsiaiškinti Aplinkos apsaugos įstatymo ir įgyvendinamųjų teisės aktų nustatytą teisinį reglamentavimą. Dėl to trečiojo asmens pateiktas prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą netenkintinas (CPK 3 straipsnio 5 dalis).
Dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo
Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 34 straipsniuose įtvirtinti aplinkos apsaugos ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus principai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad kai žala padaroma aplinkai, Aplinkos ministerijos ir kiti įstatymų įgalioti pareigūnai turi teisę pareikšti ieškinį dėl padarytos žalos aplinkai atlyginimo, tačiau šiuo atveju reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę persipina su viešosios teisės normų reguliuojamais teisiniais santykiais, t. y. tokia žala apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka, o CK taikomas tiek, kiek šių santykių nereguliuoja specialieji teisės aktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. A. K., L. K., bylos Nr. 3K-3-125/2014). Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nurodytus atvejus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodyto įstatymo nustatyta griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia ūkine veikla, aplinkai, atsižvelgiant į įstatyme nurodytas išimtis. Tai reiškia, kad civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų bei žalos ryšys (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas v. AB ,,ORLEN Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-430/2012).
Žalos aplinkai padarymo metu galiojusios redakcijos Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad padariusieji žalos ūkio subjektai privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius. Šios įstatymo nuostatos taikymas turi būti derinamas kartu su CK 6.251 straipsnyje įtvirtintu visišku nuostolių atlyginimo principu. Šio principo turinys atskleidžia tai, kad pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensuoti padarytą žalą. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum), padarytos žalos aplinkai atvejais – atkurti aplinkos būklę, buvusią iki užteršimo. Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio 2 dalies 1 punkte ūkio subjektas įpareigojamas nedelsiant imtis visų būtinų veiksmų, užtikrinančių teršalų sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai. Aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos 19 punkte nustatyta, kad faktinis išmestų (išleistų) į aplinką teršalų arba atliekų kiekis nustatomas, vadovaujantis turima informacija apie pradinius (prieš išmetimą ar patekimą į aplinką) ir likutinius teršalų arba atliekų kiekius; 20 punkte nurodyta, kad jei pažeidėjas savo objektui patvirtintuose galimų avarijų likvidavimo planuose numatytais teršalų arba atliekų surinkimo būdais, priemonėmis ir terminais arba kitaip suderinęs su aplinkos apsaugos institucija surenka išmestus teršalus arba atliekas, visiškai ar iš dalies atstato pažeistą aplinkos kokybę, žalos atlyginimo suma mažinama surinktų teršalų arba atliekų kiekį atitinkančiu žalos dydžiu.
Žalos dydis, kaip ir žalos faktas, nepreziumuojamas ir turi būti įrodytas, tačiau kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams, tarp jų ir aplinkai, nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios taikytinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. A. K., L. K., bylos Nr. 3K-3-125/2014; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Golf Development“, bylos Nr. 3K-3-165/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Graanul invest“, bylos Nr. 3K-7-465/2008).
Sistemiškai aiškinant pirmiau aptartas Aplinkos apsaugos įstatymo ir jį įgyvendinančios Metodikos nuostatas konstatuotina tai, kad šiais teisės aktais reglamentuojama žalą aplinkai padariusio ūkio subjekto pareiga atkurti aplinkos būklę iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, imtis veiksmų neutralizuoti paskleistus į aplinką teršalus ir taip siekti sumažinti padarytą žalą arba išvengti didesnės žalos aplinkai. Kai aplinkos užteršimas yra negrįžtamas, žalą padaręs teršėjas ūkio subjektas nesiima veiksmų atkurti aplinkos būklei, sumažinti taršą ar atliekami veiksmai yra nepakankami visiškai atkurti aplinkos būklę, jis privalo atlyginti aplinkai padarytą žalą, kurios padariniai nėra pašalinti visiškai neatkūrus aplinkos būklės, išreikštą piniginiu ekvivalentu. Žalą padariusio asmens atlikti veiksmai ir priemonių ėmimasis natūra siekiant atkurti aplinkos būklę yra reikšmingi apskaičiuojant galutinį žalos dydį. Jį apskaičiuojant turi būti iš pradinės paskleistų teršalų į aplinką žalos vertės atimama ne žalą padariusio asmens atliktų veiksmų ir priemonių, skirtų taršai neutralizuoti ir jos padariniams sušvelninti, vertė, o šių teršėjo atliktų veiksmų ir priemonių sukelto efekto vertė, t. y. įvertintina ir įskaitytina į atlygintiną žalą tai, kokia apimtimi tie veiksmai ir priemonės sumažino taršą ir jos padarinius aplinkai bei kokia apimtimi galiausiai buvo atkurta aplinkos būklė.
Nagrinėjamos bylos duomenimis, iš produktotiekio 2009 m. kovo 25 d. pastebėtas dyzelino išsiliejimas į gruntą ir vandenį. Nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. AB ,,ORLEN Lietuva“ pasamdyta UAB ,,Ekovalis“ surinko apie 87 t naftos produktų teršalų. Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas ir AB “ORLEN Lietuva“ 2009 m. gegužės 14 d. patvirtino tolesnį taršos likvidavimo veiksmų planą, jame numatytas atskirų taršos šalinimo veiksmų atlikimas nuo 2009 m. balandžio iki spalio 20 d. Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas 2009 m. rugpjūčio 11 d., rugsėjo 2 d., spalio 21 d. raštuose patvirtino, kad taršos likvidavimo veiksmų plano AB ,,ORLEN Lietuva“ nevykdo, AB ,,ORLEN Lietuva“ raštuose nurodė, kad planą vykdys, kai konkurso būdu išrinks rangovą užterštam gruntui išvalyti. Už taršos likvidavimo veiksmų plano nevykdymą AB ,,ORLEN Lietuva“ atsakingam darbuotojui skirta administracinė nuobauda.
Įskaičius nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. AB ,,ORLEN Lietuva“ organizuotus taršos aplinkai neutralizavimo darbus, kurių metu surinkta ir išvežta grunto ir vandens mišinio, kuriame buvo apie 87 t dyzelino, ir remiantis Geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pateikta detaliųjų ekogeologinių tyrimų ataskaita (T. 1, b. l. 16–20) pasklidusio į aplinką ir nesurinkto dyzelino likutis 2009 m. pavasarį sudarė: į gruntą pateko 32,357 t, į vandens telkinius (Vyžuonos upę ir jos baseino teritoriją)– 1,891 t dyzelino. Aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos pagrindu apskaičiuota žala už neišvalytų teršalų kiekio likutį ir pateikta 2011 m. sausio 3 d. pretenzija AB ,,ORLEN Lietuva“ atlyginti žalą aplinkai.
Kasaciniame skunde atsakovas teigia, kad ėmėsi tolesnių priemonių taršai likviduoti, šios priemonės nėra baigtos ir kad išlaidos joms turėtų būti įskaitytos į atlygintiną žalą, tačiau šių savo teiginių atsakovas neįrodinėjo ir nepateikė byloje patvirtinančių įrodymų, kokių tolesnių taršos likvidavimo (mažinimo) priemonių buvo imtasi ir kokį poveikį jos turėjo taršai ir jos neigiamiems padariniams sumažinti. Į atlygintiną žalą piniginiu ekvivalentu įskaitoma, jos dydį atitinkamai sumažinant, įrodytą atkurtos aplinkos kokybės vertę pagal pirmiau nurodytą Metodikoje nustatytą tvarką.
Pagal Metodikoje nustatytą formulę žala piniginiu ekvivalentu apskaičiuota ir jos atlyginimas priteistas apeliacinės instancijos teismo: už naftos produktų teršalų likutį grunte – 9 165 371,016 Lt = 146 500 Lt (už kiekvieną teršalų toną) x 1,289 (indeksavimo koeficientas pagal vartotoju kainų indeksą) x 32,357 (faktinis išsisklaidžiusio dyzelino kiekis tonomis grunte) x 1,5 (užteršto žemės paviršiaus kategorija); už naftos produktų teršalų 1,891 tonos likutį vandens telkiniuose pagal tą pačią formulę – 535 640,41 Lt. Taip pat remiantis aplinkos ministro 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-694 patvirtintais Žalos, padarytos laukinei gyvūnijai, tarifais už trijų bebrų ir vienos gulbės žūtį suskaičiuota žalos atlyginimo suma yra 1019,12 Lt. Susumavus žalos aplinkai dydžius iš viso apeliacinės instancijos teismo priteista žalos atlyginimo suma yra 9 702 030,626 Lt. Apskaičiuotas ir priteistas žalos atlyginimas apeliacinės instancijos teismo nutartimi yra teisiškai pagrįstas, atliktas vadovaujantis pirmiau išdėstytomis Aplinkos apsaugos įstatymo ir įgyvendinamųjų teisės aktų, reglamentuojančių žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo tvarką, nuostatomis.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju atsakovas, kaip žalą aplinkai padaręs ir atsakingas asmuo, pagrįstai apeliacinės instancijos teismo nutartimi įpareigotas atlyginti aplinkai padarytą žalą. Atlygintinos žalos dydis apeliacinės instancijos teismo nutartimi apskaičiuotas ir priteistas pagal į aplinką paskleistų teršalų kiekį ir atitinkamai padarytą žalą, įvertinus ir į žalos atlyginimą įskaičius atsakovo surinktų teršalų kiekį, atsakovo faktiškai padarytus veiksmus, siekiant atkurti aplinkos būklę.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jos pakeisti ar panaikinti ( CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis) sudaro 18,39 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. balandžio 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo ši suma priteistina iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ (juridinio asmens kodas 166451720) valstybei 18,39 Lt (aštuoniolika litų 39 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Rimvydas Norkus
Algis Norkūnas