Civilinė byla Nr. e2A-12-642/2021

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-04105-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.4.3; 2.3.2.8; 3.2.6.14. 3.2.4.11; 3.3.1.18.2; 3.3.1.18.4

 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 15 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. G., atsakovo M. G., trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, uždarosios akcinės bendrovės „N“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-205-793/2020 pagal ieškovės L. G. patikslintą ieškinį atsakovui M. G. dėl santuokos nutraukimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, sutuoktinių bendro turto padalijimo ir kt., trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, uždaroji akcinė bendrovė „N“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „S“, uždaroji akcinė bendrovė „N“, uždaroji akcinė bendrovė „M“, Z. V., išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujama Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Klaipėdos mieste, ir pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, uždarosios akcinės bendrovės „N“ ieškinį ieškovei L. G. ir atsakovui M. G. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė L. G. su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti tarp ieškovės L. G. ir atsakovo M. G. sudarytos santuokos įrašą, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Klaipėdos miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos ir registracijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant, kad santuoka iširo dėl atsakovo M. G. kaltės; 2) priteisti ieškovei iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) nustatyti sutuoktinių nepilnamečių vaikų – U. G. ir Ū. G. gyvenamąją vietą su jų mama – ieškove L. G.; 4) priteisti iš atsakovo nepilnametės dukters U. G. išlaikymui 350 Eur, mokamų periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki vaiko pilnametystės; 5) priteisti iš atsakovo nepilnametės dukters Ū. G. išlaikymui 350 Eur, mokamų periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki vaiko pilnametystės; 6) atsakovui M. G. po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisti šį turtą: sandėliuką, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė – 500 Eur; 100 vnt. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „M“ akcijų, kurių vertė – 56 435 Eur; 100 vnt. UAB „G“ akcijų, kurių vertė – 161 365 Eur; 7) ieškovei L. G. po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teisėmis priteisti šį turtą: nebaigtos statybos gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), su 0,0972 ha valstybinio žemės sklypo nuomos teise, kurių vidutinė rinkos vertė – 120 000 Eur; pastatą – gyvenamąjį namą, 295/1880 dalis žemės sklypo, 1/6 dalį nuotekų šalinimo tinklų – buitinių nuotekų išvado, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kurių rinkos vertė – 170 000 Eur; 8) priteisti ieškovei 44 433,34 Eur kompensaciją už atsakovui priteistiną didesnę bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise sutuoktiniams priklausančio turto dalį; 9) nustatyti, kad santuokos metu ieškovės L. G. vardu įgyta transporto priemonė – automobilis „O. A.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas ieškovės vardu, kurio vidutinė rinkos vertė siekia 5 000 Eur sumą, yra asmeninė ieškovės nuosavybė ir po santuokos nutraukimo nedalytina; 10) nustatyti, kad solidariąsias ieškovės ir atsakovo prievoles kreditorei AB „S“ pagal kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) asmeniškai vykdys ieškovė; 11) po santuokos nutraukimo palikti ieškovei santuokoje įgytą pavardę G.; 12) ieškovės naudai iš atsakovo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Reikalavimo pagrindu ieškovė nurodė aplinkybes, kad tarp ieškovės L. G. ir atsakovo (duomenys neskelbtini) Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje buvo sudaryta bažnytinė santuoka. Klaipėdos miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos ir registracijos skyriuje santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). Šalims santuokoje gimė dvi dukros: U. G., gimusi (duomenys neskelbtini) ir Ū. G., gimusi (duomenys neskelbtini). Ieškovė sudarydama santuoką su atsakovu M. G. tikėjosi sukurti darnią ir laimingą šeimą, tačiau gyvenant kartu išryškėjo charakterių skirtumai, nesuderinamumas, prasidėjo nesutarimai esminiais šeiminio gyvenimo klausimais. Galiausiai, ieškovei tapo žinoma, kad atsakovas jai yra neištikimas, santuokos metu atsakovas susilaukė sūnaus su kita moterimi. Santuokos išsaugoti nebebuvo galimybės, atsakovo iniciatyva sutuoktiniai pradėjo gyventi atskirai, nebetvarkė bendro ūkio ir negyveno santuokinio gyvenimo. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir esant įrodytam neištikimybės faktui, kurio atsakovas neginčija, atsakovo M. G. kaltė dėl santuokos iširimo preziumuojama, todėl santuoka nutrauktina dėl atsakovo kaltės. Atsakovo neištikimybė, nepagarba, ieškovės pažeminimas sukėlė ieškovei dvasinių išgyvenimų, skausmą bei kitų neigiamų išgyvenimų. Atsakovas dėl tokio savo elgesio ne tik neatsiprašė ieškovės, tačiau ir toliau tyčiojosi bei užgauliojo savo sutuoktinę, naudodamas prieš ieškovę psichologinį ir ekonominį smurtą. Pažymėjo, kad dukrų U. G. ir Ū. G. atskyrimas nuo motinos tiek motinai, tiek dukroms sukeltų didelių emocinių išgyvenimų, pažeistų vaikų interesus ir neatitiktų vaikų noro. Ieškovė paaiškino, kad jos gaunamos pajamos šiuo metu yra mažesnės nei atsakovo, t. y. siekia iki 300 Eur mėnesinę sumą, tai patvirtina kartu su ieškiniu teikiami įrodymai, o atsakovas yra projektavimo veiklą vykdančios įmonės UAB „M“ ir UAB „G“ vadovas, jo gaunamų pajamų suma viršija ieškovės pajamas. Nors atsakovas nurodo gaunantis minimalųjį darbo užmokestį ir Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruojamos pajamos nėra didelės, tačiau iš atsakovo byloje pateiktų banko sąskaitos išrašų matyti, kad atsakovas disponuoja kur kas didesnėmis pinigų sumomis nei jo deklaruojamas darbo užmokestis: atsakovas ne tik perka brangius pirkinius, keliauja, tačiau ir teikia paskolas kitiems asmenims, todėl, ieškovės nuomone, atsakovas prie nepilnamečių vaikų išlaikymo turėtų prisidėti didesne suma nei ieškovė. Atsakovas M. G., gyvendamas santuokoje su L. G., pažeidė finansines sutuoktinio pareigas, tokias kaip sąžiningas, apdairus ir rūpestingas šeimos turto valdymas ir su šiuo turtu susijusių sandorių sudarymas, turtinių prievolių prisiėmimas ir jų vykdymas. Atsakovas periodiškai dalyvaudavo azartiniuose lošimuose, skolino dideles pinigų sumas svetimiems asmenims, neįvertindamas rizikos ir nesitardamas dėl to su savo sutuoktine. Taip pat atsakovas nuostolingai pirko vertybinius popierius: iš AB Š. banko pateiktos atsakovo M. G. vertybinių popierių sąskaitos matyti, kad atsakovas 2013–2014 m. laikotarpiu vienašališku savo apsisprendimu be ieškovės žinios iš bendrų sutuoktinių lėšų pirko emitentės (duomenys neskelbtini) leidžiamus vertybinius popierius – akcijas. Ieškovės apskaičiavimais, atsakovas minėtu laikotarpiu vertybiniams popieriams įsigyti išleido daugiau nei 60 000 Eur sumą, tačiau jokios finansinės grąžos iš šių investicijų negauta, tai leidžia spręsti, jog atsakovas iššvaistė šeimos turtą. Be to, namui, adresu (duomenys neskelbtini), pirkti ir įrengti buvo panaudotos ieškovės asmeninės lėšos, gautos pardavus turtą, kuris buvo asmeninė ieškovės nuosavybė. Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, ieškovė prašo teismo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, priteisiant ieškovei 2/3 dalis, o atsakovui – 1/3 dalį santuokoje įgyto turto. Atsiliepimu į trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ ieškinį ieškovė L. G. su pareikštu ieškiniu nesutiko, teismo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad iš pateikto trečiojo asmens savarankiško reikalavimo matyti, jog trečiasis asmuo iš esmės neįrodinėja faktinio statybos darbų atlikimo. Ieškovė mano, kad bylos nagrinėjimo metu teismas nustatys faktą, kad UAB „N“, kurios valdymo organą – direktorių V. T. ir atsakovą M. G. sieja draugiški santykiai ir kuris atsakovo yra pasitelktas, siekiant santuokos nutraukimo byloje užvaldyti didesnę dalį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, tuo pagrindu pripažins reikalavimą nepagrįstu, neteisėtu ir jį atmes.

3.       Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti solidariai iš L. G. ir M. G. 20 000 Eur skolą už statybos rangos darbus ir 364 Eur delspinigių, 5 procentus metinių procesinių palūkanų ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes šalys nesumokėjo UAB „N“ už namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos rangos darbus pagal 2018 m. kovo 26 d. statybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp UAB „N“ ir M. G..

II.                       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies. Teismas nusprendė: 1) panaikinti ieškovės L. G. ir atsakovo M. G. santuokos įrašą Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant, kad santuoka iširo dėl atsakovo M. G. kaltės; 2) po santuokos nutraukimo ieškovei L. G. palikti pavardę G.; 3) priteisti iš atsakovo M. G. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ieškovei L. G.; 4) nustatyti nepilnamečių vaikų U. G., gimusios (duomenys neskelbtini) ir Ū. G., gimusios (duomenys neskelbtini)., nuolatinę gyvenamąją vietą su vaikų motina ieškove L. G.; 5) priteisti iš atsakovo M. G. išlaikymą nepilnamečiam vaikui U. G. po 270 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, indeksuojamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, mokamų nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos – 2019 m. gegužės 28 d. iki vaiko pilnametystės, išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise pavedant tvarkyti ieškovei L. G.; 6) priteisti iš atsakovo M. G. išlaikymą nepilnamečiam vaikui Ū. G. po 270 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, indeksuojamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, mokamų nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos – 2019 m. gegužės 28 d. iki vaiko pilnametystės, išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise pavedant tvarkyti ieškovei L. G.; 7) po santuokos nutraukimo ieškovei L. G. asmeninės nuosavybės teise priteisti: pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 295/1880 dalis žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 1/6 dalį vandentiekio tinklų – vandentiekio įvado, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 1/6 dalį nuotekų šalinimo tinklų – buitinių nuotekų išvado, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini); 50 vnt. uždarosios akcinės bendrovės „M“ akcijų; 50 vnt. uždarosios akcinės bendrovės „G“ akcijų; 13 vnt. uždarosios akcinės bendrovės „S“ akcijų; transporto priemonę – automobilį „O. A.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirmosios registracijos data 2015 m. balandžio 29 d.; 8) po santuokos nutraukimo atsakovui M. G. asmeninės nuosavybės teise priteisti: gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), su 0,0972 ha valstybinio žemės sklypo nuomos teise; sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 50 vnt. uždarosios akcinės bendrovės „M“ akcijų; 50 vnt. uždarosios akcinės bendrovės „G“ akcijų; 12 vnt. uždarosios akcinės bendrovės „S“ akcijų; 9) priteisti iš atsakovo M. G. 15 954,12 Eur piniginę kompensaciją ieškovei L. G.; 10) nustatyti, kad prievolės kreditorei akcinei bendrovei „S“ bankui pagal kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)  Nr. (duomenys neskelbtini) yra solidariosios ieškovės L. G. ir M. G. prievolės; 11) nustatyti, kad prievolė pagal 2018 m. gruodžio 21 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp atsakovo M. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „M“, yra asmeninė atsakovo M. G. prievolė; 12) nustatyti, kad prievolė pagal 2017 m. birželio 7 d. paskolos-laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės „N“, uždarosios akcinės bendrovės „G“ ir atsakovo M. G. (atsakovui tenkančių pareigų apimtimi), yra asmeninė atsakovo M. G. prievolė; 13) nustatyti, kad prievolė pagal 2018 m. kovo 23 d. beprocentinę paskolos sutartį, sudarytą tarp trečiojo asmens Z. V. ir atsakovo M. G., yra asmeninė M. G. prievolė; 14) kitą ieškovės patikslinto ieškinio dalį atmesti. Pagrindiniai sprendimo motyvai:

4.1.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra aiškūs atsakovo neištikimybę patvirtinantys įrodymai – vaiko gimimo liudijimas, kuris patvirtina, kad atsakovas, dar būdamas santuokoje su ieškove, su kita moterimi susilaukė sūnaus. Vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, ieškovės žodiniais paaiškinimais, teismas padarė išvadą, kad atsakovas buvo neištikimas ieškovei. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, šalių santuoka, sudaryta (duomenys neskelbtini). Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje ir įregistruota Klaipėdos miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos ir registracijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), iširo dėl vieno iš sutuoktinių – atsakovo M. G. kaltės. Atsakovui nepateikus jokių duomenų, patvirtinančių ieškovės nesąžiningumą, ieškovės prašymu teismas nusprendė ieškovei palikti santuokoje įgytą pavardę G.

4.2.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė, sužinojusi apie atsakovo neištikimybę, neabejotinai patyrė neigiamų emocijų, tačiau, teismo vertinimu, yra labiau tikėtina tai, kad su šiomis emocijomis ieškovė, nuolatos atleisdama atsakovui, susitaikė. Kita vertus, ieškovė, sužinojusi apie tai, kad atsakovas būdamas neištikimas su kita moterimi susilaukė sūnaus, patyrė reikšmingų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, tad teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, nustatė, kad 1 000 Eur kompensacija atlygintų ieškovės patirtą neturtinę žalą.

4.3.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nepilnametės dukros nuolatos gyvena su ieškove, į tai, kad atsakovas sutinka su tuo, jog šalių dukros gyventų su motina, nusprendė, kad nepilnamečių vaikų Ū. G. ir U. G. nuolatinė gyvenamoji vieta nustatytina kartu su ieškove L. G..

4.4.       Spręsdamas klausimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, teismas nurodė, kad ieškovė teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių poreikį iš atsakovo nepilnametėms dukroms priteisti po 350 Eur periodinių išlaikymo išmokų. Byloje teismas konstatavo, jog šalių nepilnamečių dukrų poreikių tenkinimui kiekvienai skirtina 600 Eur suma yra pagrįsta ir į šią sumą yra įskaitytina ieškovės gaunama 60 Eur valstybės parama, skiriama nepilnamečiam vaikui. Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas, kaip pagrįstas tenkintinas iš dalies, iš atsakovo M. G. atsakovo nepilnamečių dukrų Ū. G. ir U. G. išlaikymui kiekvienai atskirai priteistina po 270 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, indeksuojamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, skaičiuojamų iki vaiko pilnametystės.

4.5.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad anksčiau ieškovė atsakovui nereiškė pretenzijų dėl papildomos paskolos gavimo ir gautų pinigų investavimo į finansines priemones, šias pretenzijas ieškovė atsakovui pradėjo reikšti tik santuokos nutraukimo laikotarpiu. Vien ta aplinkybė, kad šalys įsigydamos šeimos būstą, esantį (duomenys neskelbtini), panaudojo asmenines ieškovės pinigines lėšas, nesudaro pagrindo teismui nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo ir ieškovės naudai priteisti didesnę dalį sutuoktinių turimo turto. Esant teismo nustatytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, jog ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimas, nukrypstant nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo ieškovės naudai priteisti didesnę dalį sutuoktinių turto, kaip nepagrįstas ir neįrodytas yra atmestinas.

4.6.       Dėl santuokoje įgyto nekilnojamojo turto (pastatų) padalijimo teismas nurodė, kad atsižvelgiant į ieškovės išreikštą valią dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir tai, kad atsakovas prieštaravimų dėl ieškovės išreikštos pozicijos nepateikė, ieškovės reikalavimas po santuokos nutraukimo ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisiant gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), tenkintinas. Ieškovei L. G. po santuokos nutraukimo teismas nusprendė asmeninės nuosavybės teise priteisti pastatą – gyvenamąjį namą, 295/1880 dalis žemės sklypo, 1/6 dalį nuotekų šalinimo tinklų – buitinių nuotekų išvadą, adresu (duomenys neskelbtini), kurių rinkos vertė siekia 170 000 Eur sumą. Papildomai pažymėjo, kad, ieškovei paminėto gyvenamojo namo įsigijimo metu investavus 65 454,12 Eur asmeninių lėšų, ieškovei priteisto turto vertė mažinama iki 104 545,88 Eur sumos.

4.7.       Atsižvelgęs į tai, kad ieškovės naudai po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteistas pastatas – gyvenamasis namas, 295/1880 dalys žemės sklypo, 1/6 dalis nuotekų šalinimo tinklų – buitinių nuotekų išvado, adresu (duomenys neskelbtini), kurių rinkos vertė siekia 170 000 Eur sumą, teismas, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, prioritetiniu turto padalijimo natūra principu, atsakovo naudai po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisė nebaigtos statybos gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), su 0,0972 ha valstybinio žemės sklypo nuomos teise, kurių vidutinė rinkos vertė siekia 120 000 Eur. Atsižvelgęs į tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas sutiko, jog atsakovo naudai po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise būtų priteistas sandėliukas, esantis (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimas tenkintinas, atsakovo M. G. naudai po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteistinas sandėliukas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė – 500 Eur.

4.8.       Dėl bendrovių akcijų padalijimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovei L. G. ir atsakovui M. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 100 vnt. UAB „M“ akcijų, kurių vertė siekia 56 435,00 Eur, 100 vnt. UAB „G“ akcijų, kurių vertė siekia 161 365 Eur bei 25 vnt. UAB „S“ akcijų. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra konkrečių duomenų, kurie patvirtintų esamų bendrovės akcijų kiekį ir jų vertę, dėl nurodytų priežasčių apie UAB „S“ akcijų vertę teismo sprendime išsamiau teismas nepasisakė. Esant nustatytoms aplinkybėms, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, prioritetiniu turto padalijimo natūra principu, teismas nurodė, kad ieškovės naudai po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteistina 50 vnt. UAB „M“ akcijų, kurių vertė siekia 28 217,50 Eur, 50 vnt. UAB „G“ akcijų, kurių vertė siekia 80 682,50 Eur, ir 13 vnt. UAB „S“ akcijų, atitinkamai atsakovo naudai po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteistina 50 vnt. UAB „M“ akcijų, kurių vertė siekia 28 217,50 Eur, 50 vnt. UAB „G“ akcijų, kurių vertė siekia 80 682,50 Eur, ir 12 vnt. UAB „S“ akcijų.

4.9.       Spręsdamas klausimą dėl transporto priemonės padalijimo, teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė L. G. iš jos tėvų padovanotų piniginių lėšų 2015 m. balandžio 29 d. įsigijo transporto priemonę – automobilį „O. A.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris yra registruotas ieškovės vardu, vidutinė rinkos vertė siekia 5 000 Eur sumą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.89 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismas pripažino, kad minėta transporto priemonė nėra santuokoje įgytas ir dalytinas šalių turtas, ir nustatė, kad po santuokos nutraukimo ieškovei L. G. asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovės vardu įregistruotas automobilis „O. A.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

4.10.       Dėl kompensacijos priteisimo teismas pažymėjo, kad ieškovei po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise tenkančios turto dalies (gyvenamojo namo, žemės sklypo, inžinerinių įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini), 50 vnt. UAB „M“ akcijų, 50 vnt. UAB „G“ akcijų) vertė – 213 445,88 Eur. Atsakovui po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise tenkančios turto dalies (nebaigtos statybos gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), su 0,0972 ha valstybinio žemės sklypo nuomos teise, sandėliuko, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 50 vnt. UAB „M“ akcijų ir 50 vnt. UAB „G“ akcijų) vertė – 229 400 Eur. Teismas nurodė, kad atsakovui tenkanti šalių dalytino turto dalis yra 15 954,12 Eur didesnė nei ieškovei L. G. tenkanti turto dalis, todėl ieškovės naudai iš atsakovo priteistina 15 954,12 Eur kompensacijos suma.

4.11.       Dėl prievolių kreditorei akcinei bendrovei „S“ bankui teismas pažymėjo, kad sutiktina su kreditorės AB „S“ išreikšta pozicija, pripažintina, kad ieškovės ir atsakovų pagal kredito sutartis turimų finansinių prievolių modifikavimas neatitiktų kreditorės interesų bei pažeistų sutarčių teisės principus, todėl nustatytina, kad prievolės kreditorei AB „S“ pagal kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) yra solidariosios ieškovės L. G. ir M. G. prievolės. Papildomai teismas pažymėjo, kad atskiru sutarimu, nekeisdamos prievolės pobūdžio, šalys gali susitarti, kokia tvarka šalys vykdys įsipareigojimus.

4.12.       Spręsdamas klausimą dėl prievolės UAB „M“, teismas nurodė, kad atsakovas teismui nepateikė jokių įrodomųjų dokumentų (sąskaitų, atliktų bankinių pavedimų, skalbimo mašinos pirkimo dokumentų ir pan.), patvirtinančių, kad paskolos sutarties pagrindu iš UAB „M“ atsakovo gauta 15 500 Eur paskola, kuri, kaip nurodė atsakovas, buvo panaudota per 2019 metus ir buvo panaudota išskirtinai ieškovės ir atsakovo šeimos interesams tenkinti. Priešingai, byloje nustatyta, jog atsakovas, gavęs minėtą paskolą, jau nebegyveno šeimos namuose ir bendro ūkio su ieškove nebevedė. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, jog yra labiau tikėtina, kad minėta paskola atsakovas finansavo savo asmeninius poreikius. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, jog 15 500 Eur paskola buvo patenkinti ieškovės ir atsakovo šeimos finansiniai poreikiai, į tai, kad nustatyta, jog ieškovė atsakovui nedavė sutikimo sudaryti paskolos sutartį ir iš UAB „M“ pasiskolinta 15 500 Eur, teismas konstatavo, kad prievolė pagal atsakovo ir UAB „M“ sudarytą paskolos sutartį yra asmeninė atsakovo M. G. prievolė.

4.13.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „N“ atsiliepimu į ieškovės patikslintą ieškinį nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „G“ suteikė 251 222,20 Eur paskolą, UAB „G“ akcininkas atsakovas M. G. asmeniškai laidavo pagal paskolos sutartį, todėl, padalijus UAB „G“ akcijas po 1/2 dalį ieškovei ir atsakovui, pastarieji turėtų pareigą solidariai atsakyti kreditorei UAB „N“. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog laidavimo sutarties pagrindu atsakovui tenkančios prievolės yra asmeninės atsakovo prievolės, ieškovei nepatvirtinus ir nedavus sutikimo sudaryti minimą sutartį, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovo M. G. prievolė pagal sudarytą laidavimo sutartį yra solidari ieškovės L. G. ir atsakovo M. G. prievolė.

4.14.       Dėl trečiojo asmens, pateikiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ ieškinio pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, t. y. kad apie tai, jog objekto remonto darbus vykdė UAB „N“, ieškovei tapo žinoma tik šio ginčo nagrinėjimo metu, kad atsakovas ieškovei buvo nurodęs, jog darbai objekte yra vykdomi ūkio būdu, kad darbus atlieka fiziniai asmenys, dirbantys pagal verslo liudijimą, nustačius, kad UAB „N“ 2018 m. lapkričio 8 d. darbų perdavimo–priėmimo aktas turi esminių trūkumų, t. y. šiame akte yra nurodyti objekto stogo įrengimo darbai, kurių trečiasis asmuo neatliko, ir dėl to aktas vertintinas kaip neatitinkantis faktinės tikrovės, nustačius ir tai, kad atsakovas M. G. kone dešimtmetį yra pažįstamas ir artimai bendrauja su UAB „N“ vadovu V. T., vadovaujantis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis bei aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodytina, kad yra labiau tikėtina ta faktinė situacija, jog atsakovas M. G., turėdamas tikslą įgyti didesnę sutuoktinių bendro turto dalį, ilgą laiką pažinodamas bei iki 2018 m. kovo 26 d. rangos sutarties sudarymo turėdamas ir kitų teisinių santykių su UAB „N“ bei jos vadovu V. T., susitarė ir sudarė jau minėtą rangos sutartį, priėmimo ir perdavimo aktą, kuriuose pateikti duomenys iš esmės neatitinka faktinės situacijos.

4.15.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nustačius, jog trečiojo asmens UAB „N“ teismui pateikti dokumentai yra nepatikimi, trečiajam asmeniui, be jau minėtų rangos sutarties, priėmimo ir perdavimo akto, į bylą nepateikus kitų duomenų, patvirtinančių statybos rangos darbų atlikimą objekte, trečiojo asmens UAB „N“ reikalavimas solidariai iš L. G. ir M. G. priteisti 20 000 Eur skolą už rangos darbus, 364 Eur delspinigių, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas kaip nepagrįstas ir neįrodytas atmestinas.

4.16.       Dėl prievolės Z. V. pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Z. V. atsakovui M. G. pervesta 37 000 Eur suma būtų panaudota išskirtinai ieškovės ir atsakovo šeimos interesų tenkinimui. Pažymima, kad ieškovė, teismui duodama žodinius paaiškinimus, taip pat nurodė, jog atsakovas jos neinformavo apie sudaromą beprocentinę paskolos sutartį, ieškovė atsakovui nedavė sutikimo sudaryti paminėtą sutartį bei gauti paskolą. Teismas padarė išvadą, kad dėl nurodytų priežasčių nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog Z. V. atsakovui pervestą 37 000 Eur sumą trečiajam asmeniui Z. V. turėtų grąžinti tiek atsakovas, tiek ir ieškovė.      

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

5.       Apeliaciniu skundu UAB „N“ prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo dalį, kuria trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ ieškinys dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą, juo trečiojo asmens UAB „N“ ieškinį tenkinti, taip pat priteisti solidariai iš atsakovų L. G. ir M. G. bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.       UAB „N“ nurodė, kad byloje surinkti nenuginčyti rašytiniai įrodymai ir šalių paaiškinimai pagrindė šiuos faktus: statybos rangos sutarties sudarymo, dalinio sumokėjimo už rangos darbus, rangovės UAB „N“ faktinio namo statybos darbų atlikimo, statybos darbų perdavimo užsakovui, dalinio neatsiskaitymo su rangovu. Taip pat faktą, kad UAB „N“, pastatydama pagal statybos rangos sutartį namą (duomenys neskelbtini), sukūrė šalims pridėtinę vertę, kurią jos dalijasi santuokos nutraukimo byloje. UAB „N“ atlikus namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos rangos darbus, šalims kilo pareiga už juos atsiskaityti.

5.2.       Apeliantė pažymėjo, kad teismas skundžiame sprendime nieko nepasisakė nei dėl rangos sutarties šalis siejusio santykio, nei dėl atsakovo atlikto dalinio mokėjimo pavedimu už rangos darbus, nei dėl faktinio statybos darbų atlikimo ir jų perdavimo užsakovui.

5.3.       Teismas, pažeisdamas CPK 140 straipsnio 2 dalį, sprendime nieko nenurodė dėl atsakovo M. G. UAB „N“ ieškinio pripažinimo, taip pat nepasisakė, jog būtų tyręs ir nustatęs, kad ieškinio pripažinimas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis).

5.4.       Ieškovė 2020 m. liepos 14 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad statybomis nesidomėjo ir negali pasakyti, kas pastatė šalių dalijamą namą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė savo atsikirtimų neįrodė, UAB „N“ reikalavimo nenuginčijo, o teismas, atmesdamas UAB „N“ reikalavimą kaip nepagrįstą, nieko nepasisakė dėl aplinkybės – kas tuomet atliko statybos rangos darbus (duomenys neskelbtini).

5.5.       Pažymėtina, kad atsakovas M. G. savo atsiliepime su UAB „N“ reikalavimu sutiko ir prašė ieškinį tenkinti, tačiau teismas, pažeisdamas CPK 140 straipsnio 2 dalį, sprendime apie atsakovo M. G. UAB „N“ ieškinio pripažinimą nieko nenurodė, kaip ir nepasisakė, jog būtų tyręs ir nustatęs, kad ieškinio pripažinimas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis).

5.6.       Teismas, netenkindamas UAB „N“ ieškinio reikalavimo, nurodė šiuos argumentus: UAB „N“ neatliko stogo įrengimo darbų, perdavimo–priėmimo akte nurodyti darbai neatitinka tikrųjų faktinių aplinkybių; 2018 m. lapkričio 5 d. priėmimo–perdavimo akte nurodytų stogo įrengimo darbų neatliko, kadangi šie darbai buvo atlikti kitos rangovės UAB „A“; kad kitų duomenų, be sutarties ir atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto, patvirtinančių akte nurodytų darbų atlikimą, byloje nėra; kad 2018 m. lapkričio 8 d. darbų perdavimo–priėmimo aktas turi esminių trūkumų, t. y. šiame akte yra nurodyti objekto stogo įrengimo darbai, kurių trečiasis asmuo neatliko, teismas nusprendė, kad aktas neatitinka faktinės tikrovės, o sprendimo 58 punkte nurodė, kad „trečiojo asmens UAB „N“ teismui pateikti dokumentai yra nepatikimi“. Kokiais įrodymais remiantis padarytos šios teismo išvados, kodėl teismas vertino iš esmės tik įrodymais nepagrįstą ieškovės pasisakymą bei 2018 m. lapkričio 8 d. priėmimo–perdavimo aktą ir UAB „A“ sąskaitą, o visus kiti rašytinius įrodymus atmetė, sprendime nenurodyta.

5.7.       Pažymima, kad teismas sprendime nurodo, jog „UAB „N“ neatliko stogo įrengimo darbų“, tačiau sprendimo 56 punkte nurodo tik šias perdavimo akto pozicijas: 6 F12-4-9 (betoninių čerpių stogo dangos, įrengiant grebėstus, įrengimas – 3 869,09 Eur be PVM) ir 11 F12-1-7 („sutabdinto stogo prilydoma bitumine danga, šiltinant mineral. vatos pl. įrengimo ant profiliuoto pHeninio paklodo darbai 2 453,79 Eur be PVM“). Apie kitus stogo įrengimo darbus sprendime nieko nepasisakyta, t. y. nepasisakyta dėl likusių 9 pozicijų iš 11-os. Apeliantės nuomone, neaišku, kodėl teismas, sprendime iškeldamas abejones dėl dalies stogo darbų, nusprendė dėl visų pagal aktą užsakovui perduotų darbų.

5.8.       Apeliantė nurodė, kad net ir darant prielaidą, kad UAB „N“ galbūt į atliktų darbų aktą įtraukė stogo įrengimo darbą, kurį atliko UAB „A“ (2018 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 037, 2 479,34 Eur be PVM, iš viso 3 000 Eur), tai būtų buvęs pagrindas atimti šią sumą iš UAB „N“ priteistinos sumos, bet ne atmesti visą ieškinio reikalavimą.

5.9.       Apeliantė pažymi, kad aplinkybė, jog PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta vėliau, niekaip nepaneigia nei statybos darbų atlikimo fakto, nei pareigos už juos atsiskaityti. Teismas, sprendime pasisakydamas dėl UAB „N“ nesąžiningumo, rėmėsi aplinkybėmis, kurios nebuvo tirtos pirmosios instancijos teisme. Teismui pateikiamos UAB „N“ metinės finansinės atskaitomybės už 2019 metus, kuri įstatymo nustatyta tvarka pateikta VĮ Registrų centrui, 17 eilutė įrodo, kad iš šalių gautiną sumą bendrovė įtraukė į apskaitą įstatymo nustatyta tvarka ir, kadangi ji negauta per 2019 metus, nurodyta kaip būsimo laikotarpio pajamos. Šis gautinos sumos įtraukimas į buhalterinę apskaitą akivaizdžiai įrodo UAB „N“ sąžiningumą ir paneigia jokiais įrodymais nepagristas teismo išvadas. Be to, šiame dokumente nurodyta UAB „N“ veika „4210 Gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatu statyba“, o tai, apeliantės nuomone, papildomai ir neginčijamai įrodo faktą, kad ši bendrovė statybos darbus atliko.

5.10.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje pažeidė materialinės teisės normas, nustatančias, kad vieno sutuoktinio šeimos interesais sudarytos prievolės yra laikomos bendromis sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Liko visiškai neįvertina UAB „N“ byloje pateiktais įrodymais pagrista pozicija, kad ji atliko statybos rangos darbus šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame objekte, todėl ši skola yra bendra sutuoktinių prievolė, ji atsirado iš šeimos interesais sudaryto sandorio, iš kurio kilusią pridėtinę vertę siekia pasidalyti abu sutuoktiniai.

5.11.       Apeliantė pažymi, kad nors teismas kaip vieną iš ieškinio atmetimo argumentų nurodė aplinkybę, kad „atsakovas M. G., teismui duodamas žodinius paaiškinimus patvirtino, kad jau ilgą laiką, kone dešimtmetį yra pažįstamas ir bendrauja su UAB „N“ vadovu V. T.“, tačiau bendrovės vadovo sudarytas ir įvykdytas sandoris su pažįstamu asmeniu nedaro šio sandorio negaliojančio.

5.12.       Apeliantė atkreipia dėmesį, kad teismas sprendime nurodė, jog „trečiasis asmuo teismui nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių objekto statybai pirktas statybines medžiagas“, tačiau ieškovė L. G. ir atsakovas M. G. neginčijo fakto, kad rangovė UAB „N“ atliko gyvenamojo namo mūrų bei stogo įrengimo darbus iš savo medžiagų, teismas nenustatė aplinkybės, kad nepakaktų įrodymų, neįpareigojo trečiojo asmens juos pateikti. Be to, statybos rangos darbų vykdymas yra nuolatinė bendrovės veikla, o ne vienkartinis sandoris, todėl statybinių medžiagų kiekius, panaudotus (duomenys neskelbtini), UAB „N“ įrodė 2018 m. lapkričio 5 d. atliktų darbu aktu, kurio šalys nenuginčijo.

6.       Ieškovė L. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti 2020 m. rugsėjo 14 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-205-793/2020 dalį ir priteisti iš atsakovo M. G. 90 526,91 Eur piniginę kompensaciją ieškovei L. G.. Pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai:

5.5.       Nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija teismo nustatyto turto padalijimo būdo, tačiau nesutinka su teismo nustatyta turto – nebaigtos statybos gyvenamojo namo (baigtumas – 44 proc.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), rinkos verte ir su teismo apskaičiuota atsakovo mokėtina piniginės kompensacijos suma.

5.6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nebaigtos statybos gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 120 000 Eur. Tačiau, ieškovės vertinimu, tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes byloje buvo pateikti kiti įrodymai apie minėto turto vertę, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino.

5.7.       Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė teismui duomenis, kad nebaigtos statybos namo vertė yra faktiškai didesnė, nei atsakovas įrodinėjo, t. y. teismui buvo pateiktas skelbimas, kad ginčo turtą atsakovas yra pavedęs parduoti už 200 000 Eur. Atsakovas M. G. procesiniuose dokumentuose teikdamas, kad turto vertė yra 88 000 Eur, parengiamojo teismo posėdžio metu pripažino, kad turto vertė yra 180 000 Eur. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš esmės vadovavosi vieninteliu rašytiniu įrodymu – nekilnojamojo turto vertinimu, kuris atliktas pagal atsakovo užsakymą. Ieškovės nuomone, teismas, objektyviai ir nešališkai įvertinęs įrodymus, turėtų nustatyti, kad nebaigtos statybos gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra nemažesnė kaip 180 000 Eur.

5.8.       Pirmosios instancijos teismas padalijęs šalims nekilnojamąjį turtą atskirais turtiniais vienetais ir įmonių akcijas natūra apskaičiavo atsakovo mokėtiną piniginę kompensaciją ieškovei – 15 954,12 Eur. Ieškovė mano, kad, pirmosios instancijos teismui padalijus turtą, buvo neteisingai apskaičiuota piniginė kompensacija.

5.9.       Apeliantės teigimu, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta ir atsakovas M. G. pripažino, kad piniginės lėšos – kreditas – 88 783,81 Eur (kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), išmokėta 39 636,32 Eur, ir kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), išmokėta 49 147,49 Eur) buvo panaudotos jo investicinėje veikloje ir 2008–2010 metais buvo prarastos, t. y. jo veikla buvo nuostolinga. Tuo tarpu šiuo metu prievolė pagal minėtas kredito sutartis yra neįvykdyta, sutuoktiniai turi solidariąją prievolę. Atsakovui pripažinus, kad minėtas lėšas jis investavo, jas prarado, ieškovės pagrįstu įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas atsakovo dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje turėjo sumažinti 88 783,81 Eur suma.

5.10.       Apeliantė nurodė, kad pagal šalių pateiktus paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus byloje nustatyta, kad turtui – pastatui – gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 295/1880 dalims žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/6 daliai vandentiekio tinklų – vandentiekio įvado, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/6 daliai nuotekų šalinimo tinklų – buitinių nuotekų išvado, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurių vidutinė rinkos vertė yra 170 000 Eur, įsigyti ir remontuoti buvo panaudota 136 077,44 Eur (65 454,12 Eur asmeninės ieškovės lėšos ir 70 623,32 Eur sutuoktinių gautas kreditas AB „S“: pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) suteikta 68 421,02 Eur ir pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) M. G. suteikta 2 252,30 Eur), t. y. ginčo turtui įsigyti ir įrengti ieškovė panaudojo asmenines lėšas, kurios sudarė 48,1 proc. bendros pirkimo ir įrengimo kainos, todėl, ieškovės nuomone, teismas, mažindamas turto vertę, turėjo mažinti ne pinigine asmeninių lėšų išraiška, o procentine, todėl laikytina, kad dalytino minėto turto vertė yra 88 230 Eur.

5.11.       Pirmosios instancijos teismui nepriėmus sprendimo dėl solidariųjų prievolių vykdymo, t. y. nenustačius, kad solidariąją prievolę kreditorei AB „S“ turi vykdyti ieškovė, ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti kompensaciją, ieškovei L. G. pripažinęs nuosavybės teisę į pastatą – gyvenamąjį namą, 295/1880 dalis žemės sklypo, 1/6 dalį vandentiekio tinklų – vandentiekio įvado, 1/6 dalį nuotekų šalinimo tinklų – buitinių nuotekų išvado, adresu (duomenys neskelbtini), kurių vertė yra 88 230 Eur, o atsakovui M. G. pripažinęs nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė – 500 Eur, ir nebaigtos statybos gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 180 000 Eur, bendra ginčo dalies turto vertė yra 273 230 Eur. Esant šioms aplinkybėms, ieškovės nuomone, atitinkamai atsakovui tenkanti ginčo turto dalies vertė yra 180 500 Eur, o ieškovei – 88 230 Eur, todėl, užtikrinant lygių dalių principą, iš atsakovo priteistina piniginė kompensacija – 46 135 Eur (180 500 Eur – 88 230 Eur yra 92 270 Eur; 92 270 Eur / 2 yra 46 135 Eur). Be to, atsakovo M. G. dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje turėtų būti sumažinta 88 783,81 Eur, kurios 1/2 dalis sudaro 44 391,91 Eur. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės naudai iš atsakovo turėtų būti priteista kompensacijos suma – 90 526,91 Eur (46 135 Eur plius 44 391,91 Eur).

5.12.       Apeliantė pažymi, kad jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog, atsižvelgiant į tai, kad turtas, kuriam nustatyta hipoteka, yra priteistas ieškovei, prievoles AB „S“ turi vykdyti ieškovė, tai, ieškovės nuomone, ieškovei priteistina kompensacijos suma turėtų būti didesnė. Vadovaujantis CK 3.118 straipsnio 2 dalimi, iš 88 230 Eur turto vertės atėmus kredito likutį 120 000 Eur, ieškovės dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje sumažėtų papildomai 60 000 Eur, ji teismo turėtų būti priteista iš atsakovo. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus nustatyti solidariosios prievolės vykdymo tvarką, t. y. kad prievolę kreditoriui vykdytų ieškovė, iš atsakovo priteistina kompensacija turėtų sudaryti 150 526,91 Eur.

6.       Atsakovas M. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš atsakovo M. G. 15 954,12 Eur piniginę kompensaciją ieškovei L. G.. Teismo sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad „prievolės kreditorei AB „S“ bankui, pagal kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) yra solidarios ieškovės L. G. ir M. G. prievolės“, papildyti šalių susitarimu, kuriuo M. G. ir L. G. susitaria, kad L. G. asmeniškai vykdo ir toliau vykdys kreditinius įsipareigojimus AB „S“ pagal kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Papildyti teismo sprendimą dalimi, ja trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ reikalavimą dėl 20 364 Eur skolos ir palūkanų priteisimo pripažinti asmenine atsakovo M. G. prievole ir jos suma sumažinti atsakovui priteisto turto vertę. Pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai:

6.1.       Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria nustatyta, kad prievolės kreditorei AB „S“ bankui, susijusios su ieškovei priteistu nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), pagal kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) yra solidariosios ieškovės L. G. ir M. G. prievolės, bet nepatvirtintas šalių susitarimas dėl šios prievolės vykdymo.

6.2.       Teismas, pažeisdamas kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl šalių susitarimu nustatytos prievolių vykdymo tvarkos, nieko sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakė apie jau esantį šalių susitarimą, todėl vietoj to, kad įteisintų teismo sprendimu šalių tarpusavio susitarimą dėl prievolės vykdymo, nemodifikuojant prievolės kreditoriui, sudarė sąlygas ateityje kilti ginčui, o tai yra nesuderinama su civilinio proceso tikslu – atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių.

6.3.       Atsakovas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu dalijamo nekilnojamojo turto – nebaigtos statybos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su nuomojamu 0,0972 ha valstybinės žemės sklypu vertė – 120 000 Eur. Šiai nuosavybei įsigyti ir statyboms pagal statybos rangos sutartį su UAB „N“ vykdyti atsakovas skolinosi lėšų iš Z. V. – 37 000 Eur, iš UAB „M“ – 15 500 Eur. Už statybos darbus rangovei UAB „N“ liko skola – 20 364 Eur. Bendra įsipareigojimų, susijusių su šalių nuosavybe (duomenys neskelbtini), suma 72 864 Eur. Tačiau nors teismas sprendimu ir nustatė, kad prievolės Z. V., UAB „M“ yra atsakovo asmeninės prievolės, tačiau jų suma nesumažino atsakovui priteisto turto vertės.

6.4.       Be to, atsakovo nuomone, atmesdamas statybos rangovės UAB „N“ 20 364 Eur reikalavimą sumokėti už namo statybos darbus ir nieko nepasisakydamas dėl statybos rangos sutarties galiojimo, teismas sukūrė teisiškai ydingą ir neteisingą situaciją, kai UAB „N“ ir atsakovo sudaryta statybos rangos sutartis yra teisėta, galiojanti ir nenuginčyta, atsakovas iš dalies sumokėjo už pagal ją atliktus statybos darbus (30 000 Eur 2018 m. balandžio 3 d. mokėjimo pavedimas), atsakovas savo įsipareigojimus pagal sutartį pripažįsta ir turės pareigą juos įvykdyti, tačiau teismas šia su dalijamo turto vertės sukūrimu susijusio įsipareigojimo suma nemažino atsakovui priteisto turto vertės.

6.5.       Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo argumentu, kuriuo teismas pasisakė, kad 170 000 Eur nekilnojamojo turto vertę (duomenys neskelbtini) teismas mažina iki 104 545,88 Eur, nes ieškovė šiam gyvenamajam namui įsigyti investavo 65 454,12 Eur asmeninių lėšų. Byloje pateiktose kredito sutartyse su AB „S“ yra aiškiai nurodyta kredito suteikimo paskirtis – gyvenamajam namui su žemės sklypo dalimi, adresu (duomenys neskelbtini), įsigyti, apdailai, remontui ir aplinkos tvarkymui. Aplinkybių, kad šalys gautą kreditą panaudojo ne pagal paskirtį, byloje nenustatyta. Todėl ieškovės asmeninės nuosavybės pardavimo faktas savaime nereiškia, kad gautas lėšas ieškovė investavo į turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė nebuvo pareiškusi ieškinio reikalavimo mažinti dalijamo turto (duomenys neskelbtini), vertę jos asmeninių lėšų suma (65 454,12 Eur).

6.6.       Atsakovas pažymėjo, jog nesutinka su teismo sprendime nustatytomis UAB „G“, UAB „M“, UAB „S“ vertybinių popierių vertėmis ir ieškovei priteistos 15 954,12 Eur kompensacijos suma. Šioje byloje nė viena iš šalių nepateikė santuokos metu įgytų UAB „G“, UAB „M“ ir UAB „S“ akcijų vertinimo, teismo iniciatyva taip pat nebuvo keliamas akcijų rinkos vertės klausimas. Nustatant turto vertę, CK įpareigoja dalijamo bendro turto vertę nustatyti pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje, o bendrovių finansinės atskaitomybės duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad tai yra įmonės, kurios akcijos dalijamos, rinkos vertė.

6.7.       Be to, pasisakydamas dėl UAB „S“ akcijų, esant žinomai jų nominaliai vertei, teismas visiškai nemotyvuotai nurodė, kad dėl „UAB „S“ akcijų pažymėtina tai, kad byloje nėra konkrečių duomenų, kurie patvirtintų esamų bendrovės akcijų kiekį ir jų vertę, dėl nurodytų priežasčių apie UAB „S“ akcijų vertę teismo sprendime išsamiau nepasisakytina. Apelianto nuomone, nepagrįsti teismo argumentai apie neva nežinomą UAB „S“ akcijų vertę, o akcijų padalijimas, kai vienas akcijas teismas dalija remdamasis neįrodyta ir nepagrįsta verte, o kitas jokia, yra visiškai neteisingas. Pažymėtina, kad byloje yra pateikti duomenys apie šalių turimų akcijų nominalią vertę, kuri įregistruota viešame registre ir yra nenuginčyta.

7.       Ieškovė atsiliepimu į atsakovo M. G. ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ apeliacinius skundus prašo ieškovės L. G. apeliacinį skundą tenkinti, atsakovo M. G. apeliacinį skundą atmesti, trečiojo asmens UAB „N“ apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo M. G. ir trečiojo asmens UAB „N“ ieškovei L. G. ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinius skundus motyvai:

7.1.       Atsakovas nesutinka su tuo, kad teismas, nustatęs, jog prievolės pagal kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)yra solidariosios ieškovės L. G. ir M. G. prievolės, nepatvirtino šalių susitarimo dėl šios prievolės vykdymo, tačiau ieškovė pažymi, jog toks susitarimas nebuvo pasiektas, nors ies?kove? ir siu?le? atsakovui susitarti de?l prievolių vykdymo.

7.2.       Ieškovė nurodo, kad byloje esantys ras?ytiniai įrodymai patvirtina faktą, jog Z. V. neture?jo galimybių paskolinti 37 000 Eur. Sutartis sudaryta „de?l akių“, tik siekiant sumaz?inti dalytino turto balansą, t. y. pade?ti su?nui santuokos nutraukimo byloje uz?valdyti didesnę turto dalį. Tiek atsakovas, tiek ir trečiasis asmuo teismo pose?dz?io metu pripaz?ino, kad ieškovė paskolos sandorio sudaryme nedalyvavo, sandorio sąlygos nebuvo z?inomos ir t. t. Todėl akivaizdu, kad ieškovės sutikimo nebuvo. Be to, atsakovas neįrodė, jog paskola buvo bu?tina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Ies?kove? nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teise?tai pripaz?ino prievolę Z. V. asmenine atsakovo M. G.

7.3.       Apeliantė pažymėjo, kad atsakovas pripažino, jog paskolos suma išmokėta, kai šalys kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė, taip pat nepateikė įrodymų, kad ieškovė būtų davusi sutikimą imti paskolą, taip pat nepateikė jokių įrodomųjų dokumentų (sąskaitų, atliktų bankinių pavedimų, skalbimo mas?inos pirkimo dokumentų ir pan.), patvirtinanc?ių, kad paskolos sutarties pagrindu atsakovo gauta 15 500 Eur paskola, kuri, kaip nurode? atsakovas, buvo panaudota per 2019 metus ir buvo panaudota is?skirtinai ies?kove?s ir atsakovo s?eimos interesams tenkinti. Pries?ingai, byloje nustatyta, jog atsakovas, gavęs mine?tą paskolą, jau nebegyveno s?eimos namuose ir bendro u?kio su ies?kove nebevede?, tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas padare? pagrįstą is?vadą, kad mine?ta paskola atsakovas finansavo savo asmeninius poreikius. Tode?l pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad prievolė pagal atsakovo ir UAB „M“ sudarytą paskolos sutartį yra asmeninė atsakovo M. G. prievolė.

7.4.       Ieškovė pažymi, kad ji įrodine?jo aplinkybes, jog is? asmeninių le?s?ų į turto įsigijimą ir remontą investavo 65 454,12 Eur (226 000 Lt). Teismas nustate?, kad ies?kove? įrode?, jog, pardavus jos asmeninės nuosavybe?s teise priklausantį turtą, gautos turto pardavimo le?s?os buvo panaudotos ginc?o turtui įsigyti ir įrengti. Šį faktą pripaz?ino ir atsakovas, tode?l, ies?kovės nuomone, apeliacinio skundo teiginiai, jog ies?kove? s?ių aplinkybių neįrode?, yra logis?kai nepagrįsti.

7.5.       Atsakovas M. G. nesutinka su teismo sprendime nustatytomis UAB „G“, UAB „M“, UAB „S“ vertybinių popierių vertėmis. Ies?kove? teismo pras?e?, dalijant turtą ir nustatant turto vertę, atsiz?velgti į įmonių turimą turtą ir turimus įsipareigojimus, t. y. laikyti, kad turto verte? yra skirtumas tarp įmone?s turimo turto ir kreditinių įsipareigojimų. Ieškovė pažymi, kad atsiz?velgiant į tai, jog nei ies?kove?, nei atsakovas neginc?ija teismo parinkto turto padalijimo bu?do, ies?kove?s nuomone, atsakovo argumentai de?l akcijų verte?s nagrine?jamu atveju yra ne tik kad nepagrįsti, bet ir neturi jokios esmine?s reiks?me?s sprendžiant ginc?ą. Taip pat tai neturi įtakos ir apskaičiuojant piniginę kompensaciją, nes, kaip mine?ta, turtas – UAB „G“ ir UAB „M“ akcijos – padalytos lygiomis dalimis natu?ra.

7.6.       Atsakovas M. G. nesutinka su teismo sprendimu priteistos kompensacijos suma. Nagrine?jamu atveju pirmosios instancijos teismas, padalijęs s?alims nekilnojamajį turtą atskirais turtiniais vienetais ir įmonių akcijas natu?ra, apskaic?iavo atsakovo moke?tiną piniginę kompensaciją ies?kovei – 15 954,12 Eur. Ies?kove? mano, kad, pirmosios instancijos teismui padalijus turtą, buvo neteisingai apskaic?iuota pinigine? kompensacija, tac?iau, pries?ingai, nei teigia atsakovas, ies?kovei pinigine? kompensacija buvo priteista nepagrįstai maz?a. Iš atsakovo priteistina kompensacija ture?tų sudaryti ne maz?iau nei 150 526,91 Eur.

7.7.       Dėl UAB „N“ apeliacinio skundo ieškovė nurodė, kad teismas visapusis?kai, objektyviai ir nes?alis?kai įvertino visas aplinkybes, pagrįstai pripaz?ino, kad labiau tike?tina ta faktine? situacija, jog atsakovas M. G., ture?damas tikslą įgyti didesnę sutuoktinių bendro turto dalį, ilgą laiką paz?inodamas ir iki 2018 m. kovo 26 d. rangos sutarties sudarymo ture?damas ir kitų teisinių santykių su UAB „N“ ir jos vadovu V. T., susitare? ir sudare? jau mine?tą rangos sutartį, prie?mimo ir perdavimo aktą, kuriuose pateikti duomenys is? esme?s neatitinka faktine?s situacijos.

7.8.       Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teise?tai padare? is?vadą, kad trec?iojo asmens UAB „N“ teismui pateikti dokumentai yra nepatikimi. Trec?iajam asmeniui nepateikus kitų įrodymų, kurie patvirtintų statybos rangos darbų atlikimą objekte, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teise?tai trec?iojo asmens UAB „Norinta“ reikalavimą solidariai is? L.G. ir M. G. priteisti 20 000 Eur skolą, 364 Eur delspinigių, 5 procentus metinių procesinių palu?kanų ir visas patirtas byline?jimosi is?laidas atmete?.

8.       Atsakovas M. G. pateikė atsiliepimą į ieškovės L. G. apeliacinį skundą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai:

8.1.       Ieškovė nurodo, kad ji sutinka su turto padalijimo būdu, tačiau nesutinka su teismo nustatyta nebaigtos statybos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), verte ir su teismo apskaičiuota iš atsakovo ieškovei priteista kompensacijos suma. Apeliantės nuomone, atsakovui priteisto turto (duomenys neskelbtini), rinkos vertė turėjo būti nustatyta ne mažesnė nei 180 000 Eur. Atsakovas pažymi, kad ieškovė, apeliaciniu skundu teigdama, jog teismo skundžiamo sprendimo dalis neteisėta ir nepagrįsta, privalo konkrečiai nurodyti, kokie ieškovės pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai pagrindė jos nurodomą turto vertę ir atitinkamai paneigtų atsakovo civilinėje byloje pateiktą licencijuotos turto vertinimo bendrovės turto vertės nustatymo ataskaitą, kurioje nurodyta namo vertė – 120 000 Eur.

8.2.       Apeliantė nurodo, kad teismas neteisingai apskaičiavimo ieškovei mokėtiną 15 954,12 Eur kompensaciją, nurodo, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo aplinkybę, kad dalis AB „S“ suteiktų kredito lėšų (88 783,81 Eur) buvo panaudota ne pagal paskirtį, o atsakovo M. G. investicinėje veikloje. Apeliantė teigia, kad šią aplinkybę atsakovas pripažino, nors kur, kada, kokia forma atsakovas tai padarė, ieškovė nenurodo. Atsakovas pažymi, kad ieškovė nekėlė ieškinio reikalavimo dėl 88 783,81 Eur, šalių gautų pagal sudarytas kredito sutartis su kreditore AB „S“, panaudojimo ne pagal paskirtį. Kadangi CPK 312 straipsnis draudžia apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme, todėl šie argumentai turi būti atmesti.

8.3.       Nors ieškovė nurodo, kad atsakovas pripažino AB „S“ suteikto 88 783,81 Eur kredito panaudojimą ne paskirtį faktą, tačiau tai yra melagingi, neįrodyti argumentai. Be to, šie apeliacinio skundo argumentai prieštarauja ieškovės 2019 m. gegužės 22 d. pateikto ieškinio 29 punkte nurodytam argumentui, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), „buvo nupirktas iš kredito lėšų, gautų atsakovo M. G. su kreditoriumi AB „S“ sudarytų kredito sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)pagrindu“. Jokių kitų aplinkybių 2020 m. balandžio 2 d. patikslintame ieškinyje ieškovė nenurodė bei neįrodė.

8.4.        Atsakovas pažymi, kad ieškovė nebuvo pareiškusi ieškinio reikalavimo mažinti dalijamo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertę jos asmeninių lėšų suma (65 454,12 Eur), todėl teismas, sprendime konstatuodamas šią neįrodytą aplinkybę, šiurkščiai pažeidė CPK normas. Rašytiniai įrodymai ir ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės įrodė faktą, kad šalių nuosavybė (duomenys neskelbtini), buvo įsigyta iš gautos AB „S“ paskolos, todėl teismo sprendimas mažinti dalijamo turto vertę 65 454,12 Eur yra neteisėtas ir nepagrįstas, ieškovės argumentai nepagrįsti ir neįrodyti. Vien asmeninės nuosavybės pardavimo faktas savaime neįrodo ieškovės teiginių.

9.       Atsakovas M. G. pateikė atsiliepimą į trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ apeliacinį skundą. Nurodo, jog palaiko savo apeliaciniame skunde išdėstytą reikalavimą UAB „N“ prašomą priteisti skolą pripažinti asmenine atsakovo M. G. prievole ir jos suma mažinti atsakovui priteisto turto vertę. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

9.1.       UAB „N“ apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti, nes UAB „N“ faktiškai atliko šalių santuokos metu įgyto ir šioje byloje dalijamo nekilnojamojo turto namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos darbus, už kuriuos atsakovas yra įsipareigojęs sumokėti pagal (duomenys neskelbtini) sudarytą statybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

9.2.       UAB „N“ ir atsakovo, kaip užsakovo, sudaryta statybos rangos sutartis yra galiojanti, nenuginčyta, prievolę atsakovas yra iš dalies įvykdęs, nes už statybos darbus sumokėjo 30 000 Eur avansą 2018 m. balandžio 3 d. mokėjimo pavedimu ir turi pareigą sutartį įvykdyti tinkamai, sumokėti už statybos darbus likusią sumą. Be to, atsakovo nuomone, yra neteisinga ir prieštarauja CK 3.118 straipsnio 2 daliai tai, kad šios skolos, susijusios su dalijamo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertės sukūrimu, dydžiu nesumažinta atsakovui priteisto turto vertė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

11.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

12.       Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-205-793/2020, kuriuo ieškovės patikslintas ieškinys buvo patenkintas iš dalies, o trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, uždarosios akcinės bendrovės „N“ ieškinys dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

13.       CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Atsisakoma priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai tas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

14.       Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ kartu su apeliaciniu skundu papildomai pateikė metinės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2019 metus. Atsižvelgdamas į tai, kad pateikti nauji įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu, apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus naujus įrodymus, juos įvertins, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo pagrįstumo (CPK 314 straipsnis).

Dėl trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ ieškinio

15.       Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). tarp UAB „N“ ir M. G. buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „N“ įsipareigojo atlygintinai sutartyje nustatytomis sąlygomis, tvarka ir terminais objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), atlikti statybos darbus. Šia sutartimi atsakovas įsipareigojo už objekte atliktus statybos rangos darbus UAB „N“ sumokėti 56 014,49 Eur sumą. Sutartyje numatyta darbų pradžia – 2018 m. liepos 1 d. UAB „N“ nuo paminėtos datos darbus įsipareigojo atlikti per 5 mėnesius. Sutarties 6.3, 6.3.1 punktuose numatyta, kad užsakovas (atsakovas) įsipareigoja sumokėti avansą UAB „N“ už sutartyje numatytus darbus, avanso dydis – 30 000 Eur. Likusius pinigus atsakovas įsipareigojo sumokėti po darbų atlikimo ir atliktų darbų priėmimo–perdavimo akto patvirtinimo. Iš atsakovo banko sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovas UAB „N“ 2018 m. balandžio 3 d. atliko 30 000 Eur avansinį mokėjimą. 2018 m. lapkričio 5 d. rangos sutarties šalys patvirtino priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo UAB „N“ perdavė, o M. G. priėmė rangovės objekte atliktus statybos rangos darbus. UAB „N“ 2019 m. gruodžio 31 d. M. G. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), už gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos darbus pagal statybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), suma – 50 000 Eur. UAB „N“ pateikė teismui ieškinį, prašydama priteisti solidariai iš L. G. ir M. G. 20 000 Eur skolą už rangos darbus, 364 Eur delspinigių, 5 procentus metinių procesinių palūkanų ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog trečiojo asmens UAB „N“ teismui pateikti dokumentai yra nepatikimi, trečiajam asmeniui, be rangos sutarties ir priėmimo–perdavimo akto, į bylą nepateikus kitų duomenų, patvirtinančių statybos rangos darbų atlikimą objekte, trečiojo asmens UAB „N“ ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

17.       Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, UAB „N“, nesutikdama su sprendimo dalimi, kuria UAB „N“ ieškinys atmestas, pateikė apeliacinį skundą, nurodydama, jog ši teismo sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismo išvados nėra pagrįstos byloje surinktais įrodymais ir ištirtomis aplinkybėmis. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo tvarką, nesivadovavo byloje surinktais įrodymais, neatliko objektyvaus ir visapusiško bylos aplinkybių tyrimo, savo išvadomis dėl menamo mokesčių vengimo iškraipė trečiojo asmens atstovės paaiškinimus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl priėmė skundžiamo sprendimą dalį, kuri ne tik nepagrįsta įrodymais, bet jiems akivaizdžiai prieštarauja, pažeidžia materialinės ir procesinės teisės normas. Be to, tokiu sprendimu, kai sutuoktinių turtas dalijamas, o su jo sukūrimu susijusios skolos – ne, teismas faktiškai įteisino šalių neteisėto praturtėjimo faktą ir užkirto kelią trečiajam asmeniui išsireikalauti skolą ateityje.

18.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir trečiojo asmens UAB „N“ paaiškinimus teismo posėdžio metu, apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodytas aplinkybes, turi pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė UAB „N“ ieškinio reikalavimus.

19.       Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo išvadą, kad trečiasis asmuo UAB „N“ 2018 m. lapkričio 5 d. priėmimo–perdavimo akte nurodytų stogo įrengimo darbų neatliko, kadangi šie darbai buvo atlikti kitos rangovės UAB „A“, teismas konstatavo faktą, kad trečiojo asmens UAB „N“ perdavimo–priėmimo akte nurodyti darbai neatitinka tikrųjų faktinių aplinkybių.

20.       Kaip matyti iš byloje pateiktos 2018 m. kovo 26 d. rangovo UAB „N“ ir užsakovo M. G. sudarytos statybos rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), ja UAB „N“ įsipareigojo atlikti namo statybos darbus adresu (duomenys neskelbtini) (sutarties 2.1 punktas), nurodyta darbų sudėtis (sutarties III dalis): gelžbetonio sąramų įrengimas, perdengimo plokščių montavimas; stogo gegnių montavimas, plokštuminio stogo klijuotų perdangų sudėjimas, plokštuminio stogo apšiltinimas, hidroizoliaviams. 2018 m. kovo 28 d. lokalinė sąmata patvirtina, jog statybos rangos sutarties šalys suderino, kad rangovė UAB „N“ atliks mūro bei stogo įrengimo darbus, kurių bendra suma 56 014,49 Eur. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai UAB „N“ ieškinio reikalavimą dėl skolos už atliktus rangos darbus atmetė, remdamasis tuo, kad dalį stogo įrengimo darbų atliko kita rangovė – UAB „A“.

21.       Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2018 m. lapkričio 8 d. UAB „A“ PVM sąskaita faktūra Nr. 037, kurioje nurodyta atsakovo M. G. už namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), stogo remonto darbus mokėtina suma 3 000 Eur, ir atsakovo banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad atsakovas 2018 m. lapkričio 9 d. UAB „A“ pervedė 3 000 Eur sumą, pavedimo paskirtyje nurodydamas, kad suma mokama už stogo darbus, patvirtina, kad UAB „A“ atliko stogo remonto darbus, tačiau tai neeliminuoja aplinkybės, jog 2018 m. kovo 26 d. rangovės UAB „N“ ir užsakovo M. G. sudaryta statybos rangos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)apima didesnį darbų mastą. UAB „A“ 2018 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta bendro pobūdžio informacija, kad sąskaita teikta už „stogo darbus“, tačiau nenurodyta, už kokius konkrečius darbus. O, pagal suderintą sutartį, darbų sąmatą ir atliktų darbų aktą, UAB „N“ atliko stogo gegnių montavimo, stogo klijuotų perdangų sudėjimo, stogo apšiltinimo, hidroizoliavimo darbus. Byloje nėra duomenų, kad UAB „N“ į 2019 m. lapkričio 8 d. perdavimo aktą būtų įtraukusi kito rangovo atliktą darbą. Kaip teisingai nurodė UAB „N“ apeliaciniame skunde, statybos rangovės UAB „N“ atliktų darbų akto šalys nenuginčijo ir net neginčijo. Atsiliepime į trečiojo asmens UAB „N“ apeliacinį skundą atsakovas M. G., pripažindamas savo pareigą sumokėti likusią 20 000 Eur sumą už UAB „N“ atlikus darbus, patvirtino, kad rangovės UAB „A“ atlikti stogo statybos darbai nėra įtraukti į UAB „N“ atliktų darbų aktą, nes, dar sudarant sutartį su UAB „N“ ir derinant statybos darbų kainą, UAB „N“ iš anksto informavo, kokios stogo įrengimo darbų dalies negalės įvykdyti, todėl šiems darbams atlikti buvo pasamdyta UAB „A“.

22.       Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė L. G., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nesutikdama su UAB „N“ reikalavimu, nurodė, kad neva UAB „N“ statybos darbų neatliko, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų šiuos atsikirtimus ir nuginčytų UAB „N“ reikalavimą ir jį įrodančius byloje pateiktus rašytinius įrodymus. Ieškovė L. G., nepripažindama, kad rangos darbus (duomenys neskelbtini), atliko UAB „N“, nepateikė jokių įrodymų, kas atliko minėtus statybos darbus, priešingai, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog namo statybos darbais nesidomėjo, ji taip pat byloje nepateikė ir neginčijo fakto, kad namas (duomenys neskelbtini), pastatytas, t. y. turi mūro sienas, perdengimą, stogą. Pirmosios instancijos teismas, neigdamas, jog UAB „N“ atliko statybos rangos darbus, taip pat nieko nepasisakė dėl aplinkybės, kas tuomet atliko statybos rangos darbus (duomenys neskelbtini).

23.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad UAB „N“, būdama verslininke ir veiklą vystydama statybų sektoriuje, siekdama išvengti pridėtinės vertės mokesčio, yra linkusi elgtis nesąžiningai. Ši teismo išvada grindžiama tuo, kad UAB „N“ atstovė teismui duodama žodinius paaiškinimus nurodė, kad sąskaitą už likusius darbus trečiasis asmuo atsakovui išrašė tik 2019 m. gruodžio 31 d., siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio. Teikdama apeliacinį skundą, UAB „N“ pažymėjo, kad su tokia teismo išvada nesutinka, nurodė, jog rangovas susidūrė su neatsiskaitymo faktu, o išrašius PVM sąskaitą faktūrą jam atsiranda pareiga sumokėti pridėtinės vertės mokestį, todėl jis sąskaitą išrašė vėliau, bet nesiekė išvengti pridėtinės vertės mokesčio, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas.

24.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į kartu su apeliaciniu skundu pateiktus UAB „N“ dokumentus – metinę finansinę atskaitomybę už 2019 metus, kuri įstatymo nustatyta tvarka pateikta VĮ Registrų centrui. Šio dokumento 17 eilutė patvirtina, kad iš šalių gautiną sumą bendrovė įtraukė į apskaitą įstatymo nustatyta tvarka ir, kadangi ji negauta per 2019 metus, nurodė kaip būsimo laikotarpio pajamas. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad UAB „N“ gautiną pinigų sumą už atliktus statybos darbus (duomenys neskelbtini), įtraukė į buhalterinę apskaitą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl UAB „N“ nesąžiningumo, padaryta remiantis vien pavėluota pateikti PVM sąskaita faktūra, yra nepagrįsta.

25.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aplinkybė, kad PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta vėliau, neeliminuoja nei statybos darbų atlikimo fakto, nei pareigos už juos atsiskaityti. PVM sąskaita faktūra, išrašyta ne iškart, o praėjus kuriam laikui po darbų perdavimo–priėmimo, nesudaro pagrindo nemokėti už atliktus darbus. Apmokėjimui už darbus išrašyta PVM sąskaita faktūra reiškia tik atsiskaitymo formą, tačiau tai neturi įtakos sutarties pagrindu atsiradusiai piniginei prievolei. Be to, kaip teisingai nurodyta UAB „N“ apeliaciniame skunde, sprendime nurodytas neva „siekimas išvengti pridėtinės vertės mokesčio“ ir aplinkybė, kad bendrovė „linkusi elgtis nesąžiningai“, net nebuvo tirti pirmosios instancijos teisme ir tai nėra bylos nagrinėjimo objektas.

26.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas UAB „N“ ieškinio pagrįstumą, pažymėjo ir tai, kad atsakovas M. G., teismui duodamas žodinius paaiškinimus, patvirtino, kad jau ilgą laiką, t. y. apie dešimtmetį, yra pažįstamas ir bendrauja su UAB „N“ vadovu V. T.. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nei paneigia, nei patvirtina UAB „N“ atliktų darbų fakto objekte (duomenys neskelbtini).

27.       Teismas sprendime nurodė, kad „trečiasis asmuo teismui nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių objekto statybai pirktas statybines medžiagas“, tačiau, pažymėtina tai, kad nei ieškovė L. G., nei atsakovas M. G. bylos nagrinėjimo metu neginčijo fakto, kad rangovė UAB „N“ atliko gyvenamojo namo mūrų bei stogo įrengimo darbus iš savo medžiagų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su UAB „N“ argumentais, jog įmonės pagrindinė veikla – nekilnojamojo turto statyba ir pardavimas, todėl statybinių medžiagų kiekius, panaudotus objektui (duomenys neskelbtini), UAB „N“ įrodė 2018 m. lapkričio 5 d. atliktų darbu aktu, kurio šalys nenuginčijo.

28.       Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog kitų duomenų, be sutarties ir atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto, patvirtinančių akte nurodytų darbų atlikimą, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje liko neįvertintas 2018 m. balandžio 3 d. M. G. atliktas mokėjimo pavedimas į UAB „N“ sąskaitą, kuriuo atsakovas sumokėjo rangovei UAB „N“ 30 000 Eur avansą už namo statybos darbus, mokėjimo paskirtis „Avansinis mokėjimas“, taip pat 2018 m. kovo 26 d. lokalinė sąmata, pagal kurią sutarties šalys suderino, kad rangovė UAB „N“ atliks mūro ir stogo įrengimo darbus, kurių bendra suma 56 014,49 Eur. Šie įrodymai, vertintini kartu su kitų byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma: 2018 m. kovo 26 d. statybos rangos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. lapkričio 5 d. atliktų darbų aktu, 2018 m. lapkričio 5 d. priėmimo–perdavimo aktu, 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. vasario 3 d. skolų suderinimo aktu, kuriuo statybos rangos sutarties šalys fiksavo 20 000 Eur įsiskolinimą, neginčijamai patvirtina, jog rangovė UAB „N“ atliko statybos rangos darbus šalių dalijamame name, esančiame (duomenys neskelbtini), darbai buvo priimti, tačiau šalys su UAB „N“ tinkamai neatsiskaitė ir skolos už atliktus statybos rangos darbus nesumokėjo, priešingų įrodymų byloje nėra.

29.       Kadangi šalių sudaryta statybos rangos sutartis yra kilusi iš vartojimo teisinių santykių ir kvalifikuotina kaip vartojimo rangos sutartis (CK 6.672 straipsnio 1 dalis), tai, sprendžiant dėl šalių sutartinių prievolių vykdymo, visų pirma turi būti vadovaujamasi vartojimo rangą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.672–6.680 straipsniai), kurios laikytinos specialiosiomis bendrąsias rangos sutarties nuostatas (CK 6.644–6.671 straipsniai) reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu. Statybos rangos sutartys išskiriamos pagal specifinį rangos dalyką – statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas sąlygas statybos darbams atlikti, priimti rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.681 straipsnio 1 dalis). Jei pagal statybos rangos sutartį darbai atliekami fizinio asmens (vartotojo) asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su jo verslu ar profesija, tenkinti, sutarčiai taikomos vartojimo rangos sutarties taisyklės (CK 6.681 straipsnio 4 dalis).

30.       Nagrinėjamoje byloje nepaneigus UAB „N“ 2018 m. lapkričio 5 d. darbų atlikimo akte nurodytų darbų atlikimo fakto ir kiekio, kaip pareigos atsiskaityti už faktiškai atliktą darbą sąlygos, teismas pripažįsta, kad trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ turi teisę reikalauti priverstinio prievolės įvykdymo pagal pateiktą atsakovui 2018 m. lapkričio 5 d. atliktų darbų aktą, priėmimo–perdavimo aktą ir PVM sąskaitą faktūrą, tai yra reikalauti sumokėti likusią 20 000 Eur sumą už atliktus darbus. Ir nors atsakovas yra vartotojas, tačiau savo valia prisiimtus įsipareigojimus privalo vykdyti tinkamai ir laiku, priešingu atveju būtų sudaromos sąlygos ginti nesąžiningos šalies interesus.

31.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors statybos rangos sutartis su UAB „N“ buvo sudaryta atsakovo M. G. vardu, tačiau sutarties sudarymo metu L. G. ir M. G. dar gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, statybos rangos darbai buvo atlikti šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame objekte, todėl skola UAB „N“ yra bendra sutuoktinių prievolė, ji atsirado iš šeimos interesais sudaryto sandorio, iš kurio kilusią pridėtinę turto vertę santuokos nutraukimo metu siekia pasidalyti abu sutuoktiniai, todėl ji yra bendra sutuoktinių prievolė, vykdytina iš bendro turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

32.       Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, UAB „N“ reikalavimas priteisti solidariai iš L. G. ir M. G. 20 000 Eur skolą už atliktus statybos rangos darbus yra pagrįstas, įrodytas (CK 6.38, 6.655 straipsniai, 6.676 straipsnis), todėl tenkintinas.

33.       Ieškovas, remdamasis statybos rangos sutarties 6.4 punktu, prašo priteisti solidariai iš ieškovės ir atsakovo 364 Eur delspinigių. Sutartyje numatyti 0,02 procento delspinigiai nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną, delspinigiai mokami rangovui pareikalavus. Reikalavimą sumokėti delspinigius UAB „N“ M. G. ir L. G. elektroniniu paštu išsiuntė 2020 m. kovo 25 d. Delspinigių suma skaičiuojama iki ieškinio pateikimo dienos, t. y. 2020 m. balandžio 1 d., ir sudaro 364 Eur. Kadangi L. G. ir M. G. savo įsipareigojimų nustatytu terminu ir tvarka neįvykdė, todėl yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę ir solidariai iš M. G. ir L. G. trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ priteisti delspinigius (CK 6.38 straipsnis, 6.71 straipsnis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.256 straipsnio 2 dalis).

34.       UAB „N“ taip pat prašė priteisti solidariai iš M. G. ir L. G. 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šis reikalavimas yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

35.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria atmestas trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ ieškinys, naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ ieškinys tenkintinas, solidariai iš L. G. ir M. G. priteistina 20 000 Eur skola už statybos rangos darbus, 364 Eur delspinigiai ir 5 procentai metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (20 364 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 M. balandžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl dalijamo sutuoktinių turto balanso sudarymo

36.       Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindas. Dalijant bendrą sutuoktinių turtą teisme, laikomasi tam tikros turto padalijimo eilės tvarkos. Bendro turto padalijimo procesas susideda iš kelių etapų. Visų pirma teismas turi nustatyti, kuris turtas yra bendras sutuoktinių turtas, o kuris – asmeninė kiekvieno nuosavybė (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Atribojus bendrą ir asmeninį sutuoktinių turtą, paaiškėja dalytinas bendras sutuoktinių turtas.

37.       Taigi, dalijant sutuoktinių turtą, visų pirma reikia sudaryti jo balansą. CK 3.88 straipsnio 1 dalyje išvardytas turtas, kuris pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Įstatymų leidėjas šioje teisės normoje vartoja bendrąją sąvoką „turtas“. Turtas kaip civilinių teisių objektas – tai visos turtinės vertybės, į kurias asmenys (civilinės teisės subjektai) įgyja teises ir (arba) dėl kurių šiems subjektams atsiranda pareigų. Turtas gali būti tiek materialus (daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai), tiek nematerialus (turtinės teisės). Balansas bendrąja prasme reiškia ataskaitą, kurios vienoje dalyje atsispindi sutuoktinių nuosavybės teise valdomas turtas (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai, lėšos, vertybiniai popieriai ir t. t.), o kitoje – skolos (įvairios paskolos, kiti finansinio pobūdžio įsipareigojimai ir pan.). Sudaręs dalijamo turto balansą (CK 3.118 straipsnis), nustatęs turto vertę (CK 3.119 straipsnis) ir sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117, 3.123 straipsniai), teismas turi konkrečiai paskirstyti dalijamą turtą abiem sutuoktiniams. Padalijamas turi būti tiek turto aktyvas, tiek pasyvas. Iš bendro sutuoktinių turto sumokėjus (priteisus) iš šio turto mokėtinas skolas bei sudarius kompensacijų balansą, likęs bendras turtas dalijamas lygiomis dalimis (CK 3.118 straipsnio 4 dalis, 3.117 straipsnio 1 dalis). Taigi sutuoktinių bendro turto dalių lygybė yra įstatyme įtvirtinta prezumpcija, nuo kurios gali būti nukrypstama tik CK 3.123 straipsnyje nustatytais atvejais. Šie klausimai yra gana plačiai išanalizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. liepos 4 d. nutartis Nr. 3K-3-353/2008; 2008 m. sausio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-14/2008; kt.).

38.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys, gyvendamos santuokoje, įsigijo turto. Byloje taip pat nustatyta, kad jos turi solidariųjų prievolių, atsiradusių iš kelių kreditavimo sutarčių. Tiek ieškovės, tiek atsakovo ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ apeliaciniai skundai grindžiami netinkamu CK 3.118 straipsnio, reglamentuojančio turto balanso sudarymą, nuostatų taikymu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi pagrindą su šiais apeliantų argumentais sutikti. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neįvertino visos šalių turimų finansinių įsipareigojimų apimties ir iš esamo sutuoktiniams priklausančio turto vertės neatėmė sutuoktinių turimų skolų, šios neatsispindi bendro turto padalijime. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apsiribojo tik šalių santuokos metu įgyto turto bei jo vertės išvardijimu ir visiškai nekreipė dėmesio į tai, jog šalys kredito įstaigoms turi didelių finansinių įsipareigojimų, o jų įvykdymui užtikrinti didelė santuokos metu įgyto turto dalis yra įkeista. Teismas išsprendė šalių įgyto nekilnojamojo turto padalijimo klausimą, padalydamas turtą natūra ir atitinkamai priteisdamas kompensaciją, tačiau nesprendė, kokia yra reali kiekvienai iš šalių atitekusio turto vertė, įvertinus sutuoktinių turimas skolas.

39.       Pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Nagrinėjamu atveju šalių solidariosios prievolės nepadalytos, taigi, buvę sutuoktiniai išlieka solidariųjų prievolių subjektai. Prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 6 dalis). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog bendraskolių dalys solidariojoje prievolėje aktualios jų tarpusavio santykiams reguliuoti, galimų tarpusavio atsiskaitymų apimčiai, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam sutuoktiniui, apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Tai reiškia, kad sudarant turto balansą (CK 3.118 straipsnis) bendro turto vertė sumažinama esamų solidariųjų prievolių (skolų) suma, o šalims dalijant turtą turi būti perduodamas turtas (aktyvas) ir atitinkama skolos dalis (pasyvas). Jau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai prieš kreditorių (išoriniuose santykiuose), o vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių. Toks turto (aktyvo ir pasyvo) paskirstymas sutuoktiniams nereiškia, kad solidarioji prievolė padalyta ir kad paneigta kreditoriaus teisė reikalauti, jog tiek visą prievolę, tiek jos dalį įvykdytų abu sutuoktiniai bendrai ar bet kuris vienas jų (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2012; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506-969/2018)

40.       Nagrinėjamos bylos atveju būtina pažymėti, kad, nesudarius turto balanso, nebuvo nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės šalių turto padalijimo klausimui išspręsti. Turto balanso nesudarymas lėmė tai, kad, sutuoktiniams išliekant solidariaisiais skolininkais, vykdant prievoles kreditorei AB „S“, ieškovei buvo paskirtas turtas, suvaržytas įkeitimu, o atsakovui – laisvas nuo suvaržymų turtas. Nenustačius ir neįvertinus šių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, atsiranda pagrindas galimam nukrypimui nuo sutuoktinių lygių dalių principo.

41.       Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą, taip pat turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 376 straipsnio 1, 3 dalys). Tai reiškia, kad, esant ginčui dėl turto padalijimo, teismas yra nesuvaržytas konkrečių sutuoktinių reikalavimų, bet turi išspręsti turto padalijimo klausimus taip, jog laikantis įstatymų reikalavimų turtas būtų padalytas, atsižvelgiant ne tik į vieno ar kito sutuoktinio norus, bet ir į jų objektyvius poreikius, kartu stengiantis užtikrinti sutuoktinių individualių poreikių pusiausvyrą ir maksimaliai eliminuojant galimybę poreikius užtikrinti vienas kito sąskaita.

42.       Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesudarius turto balanso, t. y. pirmosios instancijos teismui nenustačius ir neįvertinus, koks yra realus esamo turto vertės bei skolų santykis, nebuvo nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, leidžiančios teisingai padalyti turtą. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl teismo nutarties dalis dėl turto padalijimo naikintina ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas), nes apeliacinės instancijos teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų; šiems pažeidimams pašalinti būtina analizuoti ir vertinti įrodymus ir nustatyti turinčias reikšmės bylai išspręsti faktines aplinkybes.

Dėl nukrypimo nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo

43.       Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovui pripažinus, kad pinigines lėšas – 88 783,81 Eur kreditą (kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), suma – 39 636,32 Eur; kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), suma – 49 147,49 Eur), jis investavo ir 2008–2010 metais prarado, ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas atsakovo dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje turėjo sumažinti 88 783,81 Eur suma.

44.       Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje pateiktus įstaigų, vykdančių azartinius lošimus, pranešimus, kurie patvirtina, kad atsakovas M. G. santuokos su ieškove laikotarpiu nebuvo nuolatinis paminėtų įstaigų lankytojas ir periodiškai nedalyvaudavo rengiamuose azartiniuose lošimuose.

45.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad akcijų, vertybinių popierių ir (ar) kitų finansinių priemonių įsigijimas visuomet yra rizikingas, ši veikla pasižymi nuolatine rizika, kuri tenka šias finansines priemones įsigyjančiam asmeniui.

46.       Kaip matyti iš šalių žodinių paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, bylos šalys nurodė, kad sutuoktiniai finansinėms priemonėms įsigyti iš kredito įstaigos buvo pasiėmę paskolą, ieškovės teigimu, atsakovas tokiais savo veiksmais rizikavo ir pakenkė šeimos finansiniams interesams. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, žinodama apie susidariusią padėtį, atsakovui nereiškė pretenzijų dėl papildomos paskolos gavimo ir gautų pinigų investavimo į finansines priemones, šias pretenzijas ieškovė atsakovui pradėjo reikšti tik santuokos nutraukimo laikotarpiu.

47.       Be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovas M. G. savo atsiliepime į ieškovės L. G. apeliacinį skundą, pati ieškovė teikdama teismui 2019 m. gegužės 22 d. ieškinį teigė, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), „buvo nupirktas iš kredito lėšų, gautų atsakovo M. G. su kreditoriumi AB „S“ sudarytų kredito sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)pagrindu“. Byloje nėra pateikta kitų pagrįstų įrodymų, kurie patvirtintų, jog minėtas turtas buvo pirktas už kitas pinigines lėšas.

48.       Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys nesuteikia pagrindo teismui nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo ir atsakovo dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje sumažinti 88 783,81 Eur suma.

Dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) vertės

49.       Dalijamo turto vertės nustatymas yra viena esminių teisingo turto padalijimo garantijų. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Kasacinis teismas, aiškindamas šią materialiosios teisės normą, yra nurodęs, kad, priimdamas sprendimą, teismas vadovaujasi duomenimis, nustatomais iš byloje surinktų įrodinėjimo priemonių. Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Dėl to teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias, vykdydamos savo procesines pareigas, yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

50.       Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvūs dėl dalytino turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertės nustatymo ir rinkti įrodymus savo iniciatyva, todėl pagrįstai vadovavosi tais duomenimis, kuriuos nustatė iš šalių pateiktų dokumentų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis byloje pateikta licencijuotos turto vertinimo bendrovės UAB „O“ 2020 m. kovo 18 d. turto vertės nustatymo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė, kad nebaigtos statybos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), su 0,0972 ha valstybinio žemės sklypo nuomos teise vertė – 120 000 Eur. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, nustatydamas padalijamo turto vertę, teismas turėtų atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto pokyčius. Turto vertė gali būti nustatoma, remiantis VĮ Registrų centro turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis Nr. 3K-3-251/2006).

51.       Pažymėtina tai, kad pagal bendrąją taisyklę bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) ir reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovė, apeliaciniu skundu nesutikdama su teismo konstatuota minėto turto verte, patikslintame ieškinyje, prašydama turtą, esantį (duomenys neskelbtini), priteisti jai, pati jį vertino būtent 120 000 Eur suma. Savo nesutikimą su turto verte apeliantė L. G. grindžia tuo, kad teismui buvo pateiktas portalo pamario-nt.lt skelbimas, kuriame nurodytą ginčo turtą atsakovas yra pavedęs parduoti už 200 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skelbimas apie parduodamą turtą neatspindi tikrosios rinkos vertės, tai tik subjektyvi nuomonė apie parduodamo turto vertę ir negali paneigti nekilnojamojo turto vertintojo nurodytos ir įstatymo nustatytais būdais nenuginčytos turto vertės. Apeliantė L. G. nurodo, kad parengiamojo teismo posėdžio metu M. G. pripažino, kad turto vertė yra 180 000 Eur, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį tai, kad parengiamojo teismo posėdžio metu dar nebuvo atlikta ir teismui pateikta minėta turto vertinimo bendrovės UAB „O“ 2020 m. kovo 18 d. turto vertės nustatymo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini).

52.       Vien

Dėl ieškovės asmeninių lėšų, panaudotų turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti

53.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažymėjo, kad, ieškovei gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo metu investavus 65 454,12 Eur asmeninių lėšų, ieškovei priteisto turto vertė mažintina iki 104 545,88 Eur sumos.

54.       Ieškovė, teikdama apeliacinį skundą, nurodo, kad nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti ir remontuoti buvo panaudota 136 077,44 Eur (65 454,12 Eur asmeninių ieškovės lėšų ir 70 623,32 Eur pagal sutuoktinių gautą kreditą AB „S“ – kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), suteikta 68 421,02 Eur, ir kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią M. G. suteikta 2 252,30 Eur), t. y. ginčo turtui įsigyti ir įrengti ieškovė panaudojo asmenines lėšas, kurios sudarė 48,1 proc. bendros pirkimo ir įrengimo kainos, todėl, ieškovės nuomone, teismas, mažindamas turto vertę, turėjo mažinti ne pinigine asmeninių lėšų išraiška, o procentine.

55.       Šiuos savo argumentus ieškovė grindžia tuo, kad piniginės lėšos dėl infliacijos nuvertėja, t. y. 2006 m. ieškovės asmeninių piniginių lėšų vertė buvo didesnė, nei yra šiuo metu, todėl, ieškovės nuomone, sprendimo priėmimo dieną turto vertę sumažinus 65 454,12 Eur, kai turto vertė jo padalijimo metu yra 20 procentų didesnė nei jo sukūrimo metu, tai yra neteisinga ir nesąžininga ieškovės atžvilgiu.

56.       Teisėjų kolegijos požiūriu, reglamentuojant ginčo teisinius santykius ir sprendžiant dėl kompensacijos ieškovei, turi būti vadovaujamasi CK 3.98 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įgyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos, sutuoktinis turi teisę reikalauti šią sumą kompensuoti iš bendro turto.

57.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK nėra numatyta, jog, santuokos nutraukimo metu kompensuojant panaudotas asmenines sutuoktinio lėšas bendram turtui įsigyti, piniginė lėšų suma turėtų būti verčiama procentine išraiška.

58.       Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog teismas, mažindamas turto vertę, turėjo mažinti procentine išraiška, o tai, ieškovės apskaičiavimu sudaro 48,1 procento, ir laikyti, kad dalytino turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė yra 88 230 Eur (170 000 Eur – (170 000 Eur x 48,1 proc.)).

59.       Apeliantas M. G., teikdamas apeliacinį skundą, apskritai nesutinka su teismo sprendimo argumentu, kuriuo teismas pasisakė, kad 170 000 Eur nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertę teismas mažina iki 104 545,88 Eur sumos, nes ieškovė į šio gyvenamojo namo įsigijimą investavo 65 454,12 Eur asmeniniu lėšų.

60.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors byloje pateiktose kredito sutartyse su AB „S“ nurodyta kredito suteikimo paskirtis – gyvenamojo namo su žemės sklypo dalimi, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimui, apdailai, remontui ir aplinkos tvarkymui, o aplinkybių, kad šalys gautą kreditą panaudojo ne pagal paskirtį, byloje nenustatyta, tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog, pardavus ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), gautos turto pardavimo lėšos taip pat buvo panaudotos ginčo turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti ir įrengti. Atsakovas byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių minėtą aplinkybę.

61.       Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog, turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo metu investavus 65 454,12 Eur asmeninių ieškovės lėšų, ieškovei priteisto turto vertė mažintina minėta suma.

Dėl UAB „G“, UAB „M“, UAB „S“ akcijų verčių

62.       Atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, sutinka su UAB „G“, UAB „M“, UAB „S“ akcijų padalijimu natūra ir jo neginčija, tačiau nesutinka su teismo sprendime nurodyta dalijamų akcijų verte. Atsakovo nuomone, teismo sprendime nurodyta akcijų vertė nėra pagrįsta tinkamais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas akcijų vertę, vadovavosi ieškovės apskaičiavimu, atliktu remiantis 2019 metų metinės finansinės atskaitomybėmis duomenimis. Atsakovo teigimu, tai nėra tinkamas turto (akcijų) rinkos vertės nustatymo įrodymas.

63.       Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apelianto M. G. teiginiais, kad vien bendrovių 2019 m. finansinės atskaitomybės duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad tai yra įmonių, kurių akcijos dalijamos, rinkos vertė, tačiau nesutiktina, jog teismas, nustatydamas įmonių akcijų vertę, turėjo ją susieti su akcijų nominalia verte, nes nominali akcijų vertė yra nekintanti. Tuo tarpu akcijų rinkos vertė svyruoja, priklausomai nuo bendrovės finansinės padėties, jos veiklos rezultatų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-66-464/2016). Pažymėtina, kad akcijos yra vertybiniai popieriai. Akcijų, kurios nėra viešosios apyvartos objektas, vertės nustatymas yra sudėtingas klausimas, reikalaujantis specialiųjų žinių ekonomikos, verslo, buhalterijos, turto vertinimo srityse, kadangi akcijų vertę gali lemti įmonės, kaip verslo, padėtis, konkurencingumas rinkoje ir kiti kriterijai.

64.       CK 3.119 straipsnyje nurodyta, jog dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia tik nutraukiant santuoką ir padalijus šį turtą teismo sprendimu (CK 3.100 straipsnio 4 ir 6 punktai). Dėl to dalijamo sutuoktinių turto vertė nustatytina pagal rinkos kainas, kurios galiojo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2009 ir joje nurodyta praktika).

65.       Kasacinis teismas, aiškindamas CK 3.119 straipsnio normą, yra pažymėjęs, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančias dalijamo turto rinkos kainas, o jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, pagal šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančias kainas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398-421/2015; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-686/2013).

66.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek ieškovė, teikdama patikslintą ieškinį, tiek atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį kėlė klausimus dėl įmonių akcijų rinkos vertės. Ir nors nė viena iš šalių nepateikė santuokos metu įgytų UAB „G“, UAB „M“ ir UAB „S“ akcijų vertinimo, teismo iniciatyva taip pat nebuvo keliamas akcijų rinkos vertės klausimas.

67.       CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

68.       Taigi, proceso teisės normomis teismas šeimos bylose įgalinamas veikti aktyviai, kad būtų maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesai, o ginčų, nesusijusių su vaikų teisėmis ir interesais atvejais, būtinybė veikti aktyviai turi būti konstatuojama ir pagrindžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2014). Kai abu sutuoktiniai santuokos nutraukimo ir padarinių procese dalyvauja lygiomis teisėmis, vadovaujamasi rungimosi ir dispozityvumo principais, o byloje nenustatyta šių principų išimtis pateisinančių aplinkybių, kurios teismui sudarytų pagrindą veikti vieno iš sutuoktinių interesais, tai teismui procese nėra teisinio pagrindo remtis CPK 376 straipsnyje suteikiamomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

69.       Pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2019, 62 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

70.       Teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingi klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018). Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga.

71.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Ekspertizę skirti tikslinga tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Teismas gali skirti ekspertizę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva, jeigu jam iškyla neaiškių, specialiųjų žinių reikalaujančių klausimų. Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai). Ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-611/2016).

72.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjamu atveju byloje esant ginčui tarp šalių ir nesant duomenų, pakankamų įrodymų apie dalijamų įmonių akcijų tikrąją rinkos vertę, pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi nepagrįsta akcijų verte, kuri reikšminga, apskaičiuojant dalijamo turto vertę ir mokėtinas kompensacijas.

73.       Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, dalydamas UAB „S“ akcijas, net ir esant žinomai jų nominaliai vertei, visiškai nemotyvuotai nurodė, kad dėl „UAB „S“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), akcijų, pažymėtina tai, kad byloje nėra konkrečių duomenų, kurie patvirtintų esamų bendrovės akcijų kiekį ir jų vertę, dėl nurodytų priežasčių, apie UAB „S“ akcijų vertę teismo sprendime išsamiau nepasisakytina“. Remdamasis tokiais argumentais apie neva nežinomą UAB „S“ akcijų vertę, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai sprendimu padalijo turtą, kurio vertė net nėra nustatyta.

74.       Nagrinėjamu atveju teismas, būdamas aktyvus ir veikdamas ex officio, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus (įmonių akcijų rinkos vertę), reikalaujančius specialių žinių, turėtų pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus, be to, teismas gali skirti ekspertizę. Pažymėtina, kad dėl ekspertizės skyrimo poreikio kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, įvertindamas galimą įtaką teisingam bylos sprendimui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, naikintina sprendimo dalis dėl įmonių akcijų rinkos verčių nustatymo ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl prievolės kreditorei UAB „M“

75.       Atsakovas M. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria prievolė kreditorei UAB „M“ buvo pripažinta asmeninė atsakovo M. G. prievole ir prievolės suma nesumažinta atsakovui priteisto turto vertė.

76.       Atsakovas nurodė, kad nebaigtos statybos gyvenamajam namui, adresu (duomenys neskelbtini), kartu su nuomojamu 0,0972 ha valstybinės žemės sklypu įsigyti ir statyboms pagal statybos rangos sutartį su UAB „N“ vykdyti atsakovas skolinosi lėšų iš Z. V. – 37 000 Eur (mokėjimo pavedimai: 2018 m. kovo 23 d. – 7 000 Eur, 2018 m. balandžio 3 d. – 30 000 Eur pavedimas), iš UAB „M“ – 15 500 Eur.

77.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl prievolės UAB „M“ pobūdžio, nustatė, kad paskolos sutartis tarp atsakovo M. G. ir UAB „M“ buvo sudaryta 2018 m. gruodžio 21 d. Pagal šią sutartį trečiasis asmuo UAB „M“ atsakovui suteikė 15 500 Eur paskolą, kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2021 m. gruodžio 21 d. Paskola atsakovui buvo suteikta 2019 m. sausio 4 d. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, teismui duodama žodinius paaiškinimus, nurodė, kad apie atsakovo iš UAB „M“ pasiskolintą 15 500 Eur sumą nebuvo informuota, ieškovė sutikimo pasiskolinti minėtą sumą atsakovui nedavė. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas bylos nagrinėjimo metu sutarė, jog atsakovas šeimą paliko dar 2018 m. gruodžio 25 d., taigi paskolą trečiasis asmuo atsakovui suteikė atsakovui jau išsikrausčius iš šeimos namų ir sutuoktiniams nebevedant bendro ūkio.

78.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nagrinėjamam klausimui aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendros sutuoktinių prievolės yra solidariosios arba dalinės, o prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 str. 1 d. 1–5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo numatytas išimtis, pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė pagal paskolos sutartį būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (CPK 178 straipsnis). Pažymima, kad nagrinėjamos bylos atveju tokia pareiga tenka atsakovui. Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo, kaip bendro turto savininko, teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis, kaip paskolos gavėjas, sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Tai reiškia, kad kreditorius, siekdamas su vienu iš sutuoktinių sudarytą paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių prievole, negali remtis CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, o turi įrodyti bendros prievolės sąlygas pagal CK 3.109 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012). CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Iš paskolos sutarties kilusi prievolė gali būti pripažinta solidariąja sutuoktinių prievole, jeigu įrodoma, kad paskolos sutartis sudaryta šeimos interesais. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad iš CK 3.109 straipsnio nuostatų išplaukia kreditoriui tenkanti procesinė pareiga įrodyti bendros prievolės sąlygas (CPK 178 straipsnis) ir kad toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012; 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2012).

79.       Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas prievolės UAB „M“ bendrumą grindė tuo, kad atsakovas pasiskolintas pinigines lėšas panaudojo ne asmeniniams, bet šeimos poreikiams tenkinti (mokėjo įmokas kreditorei AB „S“ pagal sudarytas kredito sutartis, pirko naują skalbimo mašiną šeimai, grąžino įsiskolinimą, turėtą ieškovės L. G. motinai).

80.       Pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįsta ieškovo poziciją, kad minėtos paskolos sutarties pagrindu atsakovo gauta 15 500 Eur paskola, kuri, kaip nurodė atsakovas, buvo panaudota per 2019 metus, buvo panaudota išskirtinai ieškovės ir atsakovo šeimos interesams tenkinti. Teismas nurodė, kad atsakovas teismui nepateikė jokių įrodomųjų dokumentų (sąskaitų, atliktų bankinių pavedimų, skalbimo mašinos pirkimo dokumentų ir pan.), patvirtinančių gautos paskolos panaudojimą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas, gavęs minėtą paskolą, jau nebegyveno šeimos namuose ir bendro ūkio su ieškove nebevedė, ieškovė atsakovui nedavė sutikimo sudaryti paskolos sutartį.

81.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad gauta paskola pagal sudarytą paskolos sutartį su UAB „M“ nėra susijusi su bendrų šeimos poreikių tenkinimu. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad sudaryta paskolos sutartis būtų susijusi su šeimos namų ūkio išlaikymu ir vaikų auklėjimu, švietimu (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

82.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš paskolos sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir trečiojo asmens „M“, kylančią prievolę kvalifikavo kaip asmeninę atsakovo prievolę, pagal kurią atsakovas atsako savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Esant išdėstytoms aplinkybėms, nepagrįsti ir atsakovo argumentai, jog atsakovui priteisto turto vertė turėtų būti mažintina prievolės UAB „M“ suma.

Dėl prievolės kreditorei AB „S“

83.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prievolės kreditorei AB „S“ pagal kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) yra solidariosios ieškovės L. G. ir M. G. prievolės. Papildomai teismas pažymėjo, kad atskiru sutarimu, nekeisdamos prievolės pobūdžio, šalys gali susitarti, kokia tvarka šalys vykdys įsipareigojimus.

84.       Teismų formuojamoje praktikoje nurodoma, kad santuokos nutraukimas įstatymuose nenumatytas kaip pagrindas pasibaigti bent vieno iš sutuoktinių – solidariųjų skolininkų pagal sutartį – pareigai atsakyti kreditoriui. Nutraukiant santuoką, sutuoktinių solidariosios prievolės nedalijamos, buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai (CK 3.109 straipsnis, 6.6 straipsnis, 6.8 straipsnis), išskyrus kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (CK 6.116 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai išaiškinta, kad tais atvejais, kai santuoka nutraukiama, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, nemodifikuojamos, t. y. buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliais, išskyrus, kai kreditoriai sutinka su prievolės pakeitimu. Bendraskoliai – sutuoktiniai – savo turtinių santykių negali spręsti trečiųjų asmenų – kreditorių – sąskaita, nes solidariąją prievolę pakeitus į dalinę arba asmeninę kyla grėsmė, kad prievolė bus neįvykdyta visiškai ar iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

85.       Apeliantas M. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatvirtino šalių susitarimo dėl prievolių AB „S“ vykdymo.

86.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų apie patvirtintą šalių susitarimą dėl solidariosios prievolės kreditorei AB „S“ vykdymo. Be to, pati ieškovė, teikdama atsiliepimą į M. G. apeliacinį skundą, nurodė, jog „ieškovė siūlė atsakovui susitarti dėl prievolių vykdymo, tačiau toks susitarimas nebuvo pasiektas“.

87.       Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo M. G. apeliacinio skundo reikalavimą teismo sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad „prievolės kreditorei akcinei bendrovei „S“, pagal kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) yra solidarios ieškovės L. G. ir M. G. prievolės“, papildyti šalių susitarimu, kuriuo M. G. ir L. G. susitaria, kad L. G. asmeniškai vykdo ir toliau vykdys kreditinius įsipareigojimus AB „S“ pagal minėtas kredito sutartis.

Dėl prievolės kreditorei Z. V.

88.       Apeliantas M. G. apeliaciniame skunde nurodė, jog nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria prievolė kreditorei Z. V. buvo pripažinta asmenine atsakovo prievole, prievolės suma nesumažinant atsakovui priteisto turto vertės.

89.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prievolės Z. V. pobūdžio, konstatavo, kad pačios Z. V. teismui duoti žodiniai paaiškinimai apie ginčijamos paskolos su M. G. sudarymo aplinkybes yra nenuoseklūs, neišsamūs ir prieštaringi, todėl vertintini ir laikytini nepatikimais. Teismas pažymėjo, kad Z. V. ir anksčiau į atsakovo banko sąskaitą pervesdavo ganėtinai dideles pinigų sumas, kurias atsakovas pervesdavo atitinkamiems asmenims už atitinkamo turto, kuris buvo įgyjamas Z. V. vardu, įgijimą. Nors atsakovas įrodinėjo, kad pinigus iš Z. V. skolinosi sumokėti UAB „N“ pagal sudarytą statybos rangos sutartį, tačiau, pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad yra labiau tikėtina, jog UAB „N“ statybos darbų objekte, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), neatliko, teismas priėjo prie išvados, jog šioje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Z. V. atsakovui M. G. pervesta 37 000 Eur suma būtų panaudota išskirtinai ieškovės ir atsakovo šeimos interesams tenkinti, be to, ieškovė atsakovui nedavė sutikimo sudaryti paminėtą sutartį ir gauti paskolą, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovui pervestą 37 000 Eur sumą trečiajam asmeniui Z. V. turėtų grąžinti tiek atsakovas, tiek ir ieškovė.

90.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui tenkinus trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ reikalavimą priteisti 20 000 Eur skolą už atliktus darbus, dalį bylos iš naujo nagrinėdamas pirmosios instancijos teisme, teismas turėtų atsižvelgti ir iš naujo įvertinti byloje nustatytą aplinkybę, jog 2018 m. kovo 23 d. Z. V. atsakovui pervedė 7 000 Eur sumą, 2018 m. balandžio 3 d. Z. V. atsakovui pervedė 30 000 Eur sumą ir tą pačią dieną, t. y. 2018 m. balandžio 3 d., atsakovas lygiai tokią pačią sumą – 30 000 Eur pervedė UAB „N“, pavedimo paskirtyje nurodydamas „avansinis mokėjimas“. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, siekdamas tinkamai nustatyti prievolės Z. V. pobūdį, turėtų išsiaiškinti, ar iš Z. V. pasiskolinti pinigai buvo / nebuvo skirti vykdyti statybos rangos sutartį su UAB „N“ (statybos darbams objekte, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), t. y. ar pasiskolinti pinigai buvo / nebuvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti (materialinei gerovei sukurti, gyvenamajam namui pastatyti). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, naikintina sprendimo dalis dėl prievolės trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Z. V. pobūdžio nustatymo ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ prievolės pobūdžio

91.       Pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra išaiškinęs, kad nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 6 dalis). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog bendraskolių dalys solidariojoje prievolėje aktualios jų tarpusavio santykiams reguliuoti, galimų tarpusavio atsiskaitymų apimčiai, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam sutuoktiniui, apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Nurodytoje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai prieš kreditorių (išoriniuose santykiuose), o vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių. Toks turto (aktyvo ir pasyvo) paskirstymas sutuoktiniams nereiškia, kad solidarioji prievolė padalyta ir kad paneigta kreditoriaus teisė reikalauti, jog tiek visą prievolę, tiek jos dalį įvykdytų abu sutuoktiniai bendrai ar bet kuris vienas jų (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

92.       Kaip matyti iš atsakovo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą, atsakovas prašė teismo nustatyti, jog trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ reikalavimas dėl 20 364 Eur skolos ir palūkanų priteisimo pagal 2018 m. kovo 26 d. dienos tarp rangovės UAB „N“ ir užsakovo M. G. sudarytą statybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu UAB „N“ atliko namo statybos darbus (duomenys neskelbtini), būtų pripažintas asmenine M. G. prievole ir šia prievolės suma mažintina atsakovui priteisto turto vertė.

93.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju modifikuoti kreditorei UAB „N“ turimos prievolės pobūdį iš solidariosios L. G. ir M. G. į asmeninę M. G. nėra teisinio pagrindo, nes toks prievolės modifikavimas iš esmės pažeistų kreditorės finansinius interesus ir teisėtus lūkesčius, taip pat užkirstų kelią, esant tam tikroms aplinkybėms, tiek iš ieškovės, tiek ir iš atsakovo išsiieškoti turimus įsiskolinimus.

94.        Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pripažintina, kad ieškovės ir atsakovo solidariosios finansinės prievolės modifikavimas į asmeninę atsakovo prievolę neatitiktų kreditorės interesų ir pažeistų sutarčių teisės principus, todėl atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas netenkintinas, nustatytina, kad prievolė trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ pagal statybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra solidarioji ieškovės L. G. ir M. G. prievolė.

95.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atskiru sutarimu, nekeisdamos prievolės pobūdžio, šalys gali susitarti, kokia tvarka šalys vykdys įsipareigojimus UAB „N“.

Dėl kompensacijų priteisimo

96.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas, atsižvelgdamas į tai, kad po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise tenkanti turto dalis atsakovui yra 15 954,12 Eur didesnė nei ieškovei, ieškovės reikalavimą ieškovės naudai iš atsakovo priteisti 44 433,34 Eur kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį tenkino iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteisė 15 954,12 Eur kompensacijos sumą.

97.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad sprendimo dalys dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, prievolės trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Z. V. pobūdžio, įmonių akcijų rinkos verčių nustatymo naikintinos ir dalis bylos grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teismui priimant naują sprendimą, atitinkamai iš naujo turės būti išspręstas ir kompensacijų priteisimo klausimas, todėl sprendimo dalis dėl kompensacijų priteisimo taip pat naikintina ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

98.       Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta sprendime anksčiau, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria atmestas trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ ieškinys, naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas – trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ ieškinys tenkintinas, solidariai iš L. G. ir M. G. priteistina 20 000 Eur skola už statybos rangos darbus, 364 Eur delspinigiai ir 5 procentai metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (20 364 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 M. balandžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, UAB „N“.

99.       Apeliacinės instancijos teismas gali nustatyti ir įvertinti neištirtas bylos faktines aplinkybes, tačiau tai priklauso nuo neatskleistų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio. CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Be kitų šiame proceso įstatymo straipsnyje įtvirtintų atvejų, pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo egzistuoja, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016 28 punktas).

100.       Šiuo atveju teisėjų kolegija nusprendžia, jog dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties (turto balanso sudarymo, akcijų rinkos verčių, prievolės trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Z. V. pobūdžio nustatymo) dalis bylos turi būti nagrinėjama didesne apimtimi, naujais aspektais, išreikalaujant naujus įrodymus, todėl, panaikinus apskųstojo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, prievolės trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Z. V. pobūdžio nustatymo, įmonių akcijų rinkos verčių nustatymo, kompensacijų priteisimo, šios bylos dalys perduotinos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

101.       Esant tokiai procesinei bylos baigčiai, teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

102.       Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl ieškovės ir atsakovo bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi, sprendimo dalį panaikinus ir dalį bylos grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas bus išspręstas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

103.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

104.       Atsižvelgiant į tai, kad dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo naikintina ir dėl bylos dalies priimamas naujas sprendimas – trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ ieškinys tenkinamas, keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme.

105.       Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „N“ pirmosios instancijos teisme patyrė 1 936 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro teisinės pagalbos išlaidos. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įstatymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatūros tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijose) nustatytų maksimalių dydžių, todėl iš ieškovės L. G. ir atsakovo M. G. bylinėjimosi išlaidos lygiomis dalimis po 968 Eur priteistinos UAB „N“.

106.       Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisme žyminio mokesčio mokėjimas trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, UAB „N“ buvo atidėtas, byloje mokėtinas 458 Eur žyminis mokestis priteistinas lygiomis dalimis po 229 Eur iš ieškovės L. G. ir atsakovo M. G. į valstybės biudžetą, sumokant jį į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – žyminis mokestis.

107.       Apeliacinės instancijos teisme trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, UAB „N“, kurios apeliacinis skundas tenkintinas, patyrė 1 910 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 1 452 Eur išlaidos už teisinę pagalbą ir 458 Eur žyminis mokestis. Prašomos priteisti bylinėjimo išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais, neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl iš ieškovės L. G. ir atsakovo M. G. lygiomis dalimis po 955 Eur priteistinos UAB „N“.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, uždarosios akcinės bendrovės „N“ ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, uždarosios akcinės bendrovės „N“ ieškinį tenkinti – uždarajai akcinei bendrovei „N“ priteisti solidariai iš ieškovės L. G. ir atsakovo M. G. 20 000 Eur (dvidešimt tūkstančių eurų) skolos, 364 Eur (tris šimtus šešiasdešimt keturis eurus) delspinigių ir 5 (penkis) procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (20 364 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo dalis dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, prievolės trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Z. V. pobūdžio nustatymo, įmonių akcijų rinkos verčių nustatymo, kompensacijų priteisimo ir šias bylos dalis perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės L. G. 1 923 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, uždarajai akcinei bendrovei „N“.

 Priteisti iš atsakovo M. G. 1 923 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, uždarajai akcinei bendrovei „N“.

Priteisti iš ieškovės L. G. 229 Eur (du šimtus dvidešimt devynis eurus) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, sumokant jį į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – žyminis mokestis.

Priteisti iš atsakovo M. G. 229 Eur (du šimtus dvidešimt devynis eurus) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, sumokant jį į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – žyminis mokestis.

Teisėjos                                                                                                    Jolanta Gailevičienė

                                                                                                                            Erinija Kazlauskienė

                     Danutė Žvinklytė