Administracinė byla Nr. A-3992-858/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00680-2016-6
Procesinio sprendimo kategorija 3.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. liepos 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. I. (F. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. I. (F. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas F. I. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2016 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-139(00104) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui F. I., panaikinimo ir dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui F. I. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas); 2) išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) panaikinti draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus; 4) panaikinti antrosios kartos perspėjimą Šengeno informacinėje sistemoje (toliau – ir SIS II) dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis trejus metus nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo dienos; 5) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas manė, kad ginčijamas sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes jis buvo grindžiamas spėjimais, o pareiškėjo atžvilgiu taikytos sankcijos buvo nemotyvuotos.
Pareiškėjas pastebėjo, kad jis nebuvo atsakingas už tai, jog Graikijoje jam išduotas leidimas laikinai gyventi, kurį jis 2013 m. pateikė atsakovui, buvo suklastotas. Pareiškėjas paaiškino, kad jis, nemokėdamas graikų kalbos, Graikijoje kreipėsi į įmonę, teikiančią dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi tvarkymo paslaugas, šiai įmonei pateikė visus reikiamus dokumentus ir gavo atsakymą, kad jo prašymas dėl leidimo gyventi Graikijoje buvo patenkintas. Pareiškėjas neturėjo abejonių dėl Graikijoje išduoto dokumento tikrumo. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Migracijos departamente jis nebuvo apklaustas dėl minėtos situacijos, taip pat nebuvo kreiptasi į įmonę, suteikusią tarpininkavimo paslaugas. Be to, dėl pareiškėjo leidimo gyventi Graikijoje atsakovui kilo klausimų tik praėjus dvejiems metams nuo dokumentų pateikimo. Pareiškėjo manymu, tai rodė priešiškumą jo atžvilgiu.
Dėl Sprendimo argumento, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka per 7 dienas nepranešė apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, pareiškėjas paaiškino, kad jis daug keliavo, todėl nurodytą terminą praleido nepiktybiškai.
Pareiškėjas nesutiko ir su Migracijos departamento argumentais, kad jis neturi socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika ir šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Pareiškėjas paaiškino, kad jis buvo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) vienintelis akcininkas ir direktorius. Bendrovė Lietuvoje veikia nuo 2012 m., jos įstatinio kapitalo dydis – 10 000 Lt. Pareiškėjas teigė, jog nėra įrodymų, paneigiančių, kad jis nedirbo Bendrovėje ar kad Bendrovė įsteigta fiktyviai. Tai, kad Migracijos departamentui nei internete, nei susisiekus su Bendrovei buhalterijos paslaugas teikiančia įmone nepavyko rasti duomenų apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje, nereiškė, kad Bendrovė veiklos nevykdė, o tai, kad Bendrovė neturėjo pelno, nereiškė, kad ji neveikė. Pareiškėjas manė, kad apie Bendrovės veiklą gali paaiškinti tik jis pats – Bendrovės direktorius, tačiau dėl draudimo atvykti į Lietuvą jis negalėjo teikti paaiškinimų. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, neišklausęs pareiškėjo paaiškinimų, negalėjo spręsti ir apie jo šeiminius ryšius Lietuvoje. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos piliečiai neprivalo turėti šeiminių ryšių, todėl šis vertinimo kriterijus užsieniečiams pareiškėjui buvo nesuprantamas.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ginčijamame sprendime nurodyti tik teisės aktų straipsniai, bet motyvų, dėl kurių jam buvo uždrausta atvykti į Šengeno erdvę iki 2018 m. vasario 7 d., nebuvo. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas, Sprendimu panaikindamas pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir vienašališkai nusprendęs jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus, pareiškėjui taikė itin griežtą sankciją, todėl privalėjo ją motyvuoti. Pareiškėjas tvirtino, kad Migracijos departamentas nesiaiškino nagrinėjamam atvejui reikšmingų aplinkybių, nereikalavimo pateikti papildomų įrodymų, o visas abejones vertino jo nenaudai. Be to, atsakovas pareiškėjo apie Sprendimą neinformavo.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, kad nebuvo įrodymų, jog pareiškėjas pats suklastojo dokumentą. Jis pažymėjo, kad pareiškėjas Lietuvoje nepadarė jokių nusižengimų. Be to, tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad leidimas laikinai gyventi panaikintas pagrįstai, pareiškėjo atstovas prašė tenkinti skundą dalyje dėl uždraudimo atvykti į Lietuvą panaikinimo. Atstovas pabrėžė, kad dėl to, jog pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo vienas ir dėl draudimo atvykti negalėjo būti Lietuvoje, Bendrovė nevykdė veiklos, didėjo jos įsiskolinimas valstybės biudžetui. Pareiškėjo atstovas atkreipė dėmesį ir į aplinkybę, kad pareiškėjas Europos Sąjungos teritorijoje gyveno jau ilgą laiką. Kiek žinoma atstovui, pareiškėjas anksčiau gyveno (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo atstovas taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad atsakovas pažeidė teismo nustatytus terminus pateikti atsiliepimą.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 16 d., ketindamas ir toliau užsiimti veikla Lietuvoje, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė galiojantį kelionės dokumentą, Bendrovės steigimo aktą, įstatus, akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, dokumentus, patvirtinančius turimas pragyvenimo lėšas bei gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje, ir kitus dokumentus. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2015 m. birželio 2 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus. Migracijos valdyba 2015 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2016 m. rugpjūčio 5 d. Atsakovas pastebėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2015 m. spalio 5 d. raštu Nr. 19-1909 jam buvo pateikta informacija apie pareiškėją. Atsakovas, įvertinęs gautą informaciją, atliko patikrinimą dėl pareiškėjo vykdomos veiklos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo bei priėmė ginčijamą sprendimą.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, nes, 2013 m. sausio 11 d. kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kaip savo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje įrodantį dokumentą pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė nelegaliai įgytą ar suklastotą dokumentą – Graikijoje išduotą leidimą gyventi, kuriame buvo nurodyta, kad šis leidimas galiojo nuo 2011 m. liepos 26 d. iki 2013 m. gegužės 22 d. (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 35 str. 1 d. 2 p. ir 50 str. 1 d. 2 p.). Šią aplinkybę patvirtino Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2015 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. IP/07974/076/LT/15, kuriame nurodyta, kad Graikijos kompetentingos institucijos nebuvo išdavusios pareiškėjui leidimo gyventi Graikijoje. Be to, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturėjo tinkamos gyvenamosios patalpos (UTPĮ 35 str. 1 d. 6 p. ir 50 str. 1 d. 2 p.). Pastarąją aplinkybę patvirtino faktas, kad 2015 m. spalio 18 d. pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys buvo panaikinti gyvenamosios patalpos savininko prašymu. Atsakovas teigė, kad jis neturėjo kitų duomenų apie pareiškėjo gyvenamosios vietos adresą, kadangi pareiškėjas neįvykdė UTPĮ 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos pareigos per 7 dienas pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai apie gyvenamosios vietos pakeitimą.
Pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad jis nėra atsakingas už tai, jog Migracijos departamentui pateikė suklastotą Graikijos leidimą gyventi, atsakovas vertino kritiškai, nes pareiškėjas nenurodė jokių esminių aplinkybių, susijusių su šio leidimo gavimu, pavyzdžiui, kokia įmonė jam tarpininkavo, ar pareiškėjas buvo kreipęsis į kompetentingas Graikijos institucijas, kokią veiklą ketino vykdyti Graikijoje ir kt. Be to, pareiškėjas nenurodė, ar jis buvo nuvykęs, ar gyveno Graikijoje, jei gyveno – kiek laiko, kokia veikla užsiėmė ir pan.
Atsakovo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas, pasinaudodamas nelegaliai įgytu ar suklastotu leidimu gyventi Graikijoje, atvyko į Lietuvos Respubliką ir pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ne tik rodo jo nepatikimumą ir nesąžiningumą, bet ir patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas nelegaliai atvyko ir buvo Lietuvos Respublikoje, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktus (žr., pvz., UTPĮ 5 ir 23 str., 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006 5 str.).
Atsakovas nurodė ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, ar jis anksčiau turėjo kitų Europos Sąjungos valstybių narių išduotų vizų ir leidimų gyventi, kada ir su kokiais dokumentais buvo atvykęs į Europos Sąjungos valstybes ir pan. (Migracijos departamentas šių duomenų taip pat neturėjo). Be to, pareiškėjas 2013 m. sausio 11 d. prašyme išduoti leidimą gyventi nurodė nuolatinės gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini) (šis adresas nurodomas ir kituose su prašymu pateiktuose dokumentuose, vėlesniuose prašymuose išduoti leidimą laikinai gyventi ir kituose pareiškėjo Migracijos departamentui teiktuose dokumentuose). Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pastarasis (duomenys neskelbtini) gyveno teisėtai. Atsakovas teigė, kad Migracijos departamentas 2013 m. liepos 23 d. informavo pareiškėją, jog, pateikiant dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo, jo buvimas Lietuvos Respublikoje turėjo būti teisėtas. Tačiau pareiškėjas, 2013 m. rugpjūčio 18 d. atvykęs į Migracijos valdybą įforminti leidimą laikinai gyventi, kaip teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje įrodantį dokumentą pateikė jau kitą Graikijos išduotą leidimą gyventi, kuriame nurodyta galiojimo data nuo 2013 m. gegužės 23 d. (t. y. kitą dieną po ankščiau minėto suklastoto leidimo gyventi Graikijoje galiojimo pabaigos) iki 2015 m. gegužės 22 d., bet skunde nenurodytos jokios aplinkybės ar paaiškinimai dėl šio leidimo gavimo.
Atsakovas manė, kad šios aplinkybės (pareiškėjo aktyvūs ir sąmoningi veiksmai nelegaliai atvykstant į Lietuvą ir būnant ir (ar) gyvenant Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse) vienareikšmiškai patvirtino, jog kilo nelegalios pareiškėjo migracijos grėsmė. Šios grėsmės realumą, akivaizdumą ir rimtumą patvirtino pareiškėjo pasirinktos nelegalaus atvykimo ir buvimo priemonės – pasinaudojimas suklastotu ar nelegaliai įgytu dokumentu. Net ir atsižvelgęs į pareiškėjo poziciją, kad jis nežinojo, jog leidimas gyventi Graikijoje buvo suklastotas ar nelegaliai įgytas, atsakovas pažymėjo, kad protingas ir rūpestingas asmuo galėjo ir turėjo įvertinti, jog dėl leidimo gyventi privalo kreiptis į kompetentingas konkrečios valstybės institucijas. Pareiškėjas, pasirinkdamas kitokį elgesio variantą, privalėjo prisiimti tokio elgesio pasekmes.
Atsakovas pastebėjo, kad Sprendimu buvo ne tik panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, bet ir nuspręsta duomenis apie pareiškėją įrašyti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (toliau – ir Sąrašas), t. y. uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo dienos, bei įvesti į SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis trejus metus nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo dienos. Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo šeiminių ar kitokių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, ir įvertinus Sprendimo pagrindą (pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. nelegaliai įgytą ar suklastotą dokumentą). Nors pareiškėjas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku ir direktoriumi, atsakovas pažymėjo, kad, dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą, pareiškėjas nei jam, nei teismui nepateikė. Atsakovas paaiškino, kad aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar nenustatyti draudimo, ginčijamo sprendimo priėmimo metu nenustatyta.
Atsakovas tvirtino, kad Sprendime buvo nurodytos ne tik teisės aktų nuostatos ir faktinės aplinkybės, pagrindžiančios šio sprendimo teisėtumą, bet ir įvertintos visos su pareiškėjo gyvenimu Lietuvos Respublikoje susijusios aplinkybės. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo kreiptis į jį ir paprašyti pateikti papildomus paaiškinimus, nebuvo aišku, kokius paaiškinimus ar papildomus dokumentus pareiškėjas būtų pateikęs, nes pareiškėjo skundo teiginiai nebuvo pagrįsti jokiais dokumentais. Be to, atsakovas paaiškino, kad jis Sprendimą pareiškėjui išsiuntė jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytu elektroninio pašto adresu, nes jokių duomenų apie pareiškėjo gyvenamąją vietą Lietuvoje neturėjo. Atsakovo manymu, aplinkybę, kad Sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas, įrodo ir tai, kad pareiškėjas šį sprendimą apskundė teismui, todėl pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Migracijos valdybai 2013 m. sausio 11 d. padavė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis buvo įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, ir pagrindinis jo atvykimo tikslas buvo darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, kuri užsiima teisėta veikla ir kuriai nereikia gauti leidimo dirbti ar leidimo vykdyti tam tikrą veiklą. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė leidimą gyventi ir dirbti, išduotą 2011 m. liepos 26 d. Graikijoje ir galiojusį iki 2013 m. gegužės 22 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo aktą, Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas buvo Bendrovės akcininkas ir vadovas, bei kitus dokumentus. Migracijos departamentas 2013 m. liepos 23 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 12 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje (UTPĮ 40 str. 1 d. 5 p. ir 45 str. 1 d. 2 p.). Migracijos departamentas tenkino pareiškėjo prašymą ir 2015 m. birželio 17 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus. Pareiškėjas 2015 m. balandžio 16 d. padavė dar vieną prašymą pakeisti jo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurį Migracijos departamentas patenkino 2015 m. birželio 2 d. sprendimu.
Teismas pastebėjo, kad, įvertinęs Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2015 m. spalio 5 d. rašte Nr. 19-1909 pateiktą informaciją bei atlikęs patikrinimą dėl pareiškėjo vykdomos veiklos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo, Migracijos departamentas 2016 m. sausio 29 d. priėmė Sprendimą, kuriuo: 1) panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2016 m. rugpjūčio 5 d.; 2) uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo dienos; 3) nusprendė į antrosios kartos SIS II įvesti perspėjimą pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo dienos; 4) Migracijos valdybai perdavė spręsti klausimą dėl pareiškėjo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Apie priimtą Sprendimą pareiškėjas informuotas 2016 m. sausio 29 d. pranešimu Nr. (15/4-16)10K-5094, išsiųstu elektroniniu paštu, kurio adresas buvo nurodytas pareiškėjo 2015 m. balandžio 16 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi. Ginčijamo sprendimo turinys rodo, kad atsakovas šį sprendimą priėmė atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas 2013 m. sausio 11 d. pateikė nelegaliai įgytą ar suklastotą leidimą laikinai gyventi Graikijoje ir neturėjo tinkamos gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje.
Teismas nustatė, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, numatančiu, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba buvo pateikti nelegaliai įgyti ar suklastoti dokumentai.
Teismas nusprendė, kad bylos rašytiniai įrodymai patvirtino, jog, pateikdamas prašymą 2013 m. sausio 11 d., kaip savo teisėto buvimo Lietuvoje įrodymą pareiškėjas Migracijos valdybai pateikė leidimą gyventi, išduotą 2011 m. liepos 26 d. Graikijoje ir galiojantį iki 2013 m. gegužės 22 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2015 m. lapkričio 15 d. raštas Nr. IP/07974/076/LT/15 patvirtino, kad Graikijos kompetentingos institucijos nebuvo išdavusios pareiškėjui šio leidimo gyventi Graikijoje. Vadinasi, pareiškėjas Migracijos valdybai pateikė nelegaliai įgytą ar suklastotą dokumentą. Pareiškėjo teiginys, kad jis nebuvo atsakingas už Graikijos įmonės, į kurią jis kreipėsi dėl dokumentų leidimui laikinai gyventi Graikijoje įforminimo, galbūt nelegalius veiksmus, šiuo atveju nėra reikšmingas, nes nagrinėjamu atveju nesprendžiamas ir nevertinamas tarp pareiškėjo ir šios įmonės susiklosčiusių civilinių santykių teisėtumo klausimas. Be to, pareiškėjas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, privalėjo pasidomėti, ar jo minima Graikijos įmonė turėjo teisę teikti leidimo laikinai gyventi įforminimo paslaugas. Teismo manymu, pareiškėjas šiuo atveju pats pasirinko elgesio variantą, dėl kurio jam kilo neigiamos pasekmės, todėl jis buvo atsakingas ir už šias pasekmes.
Teismas vertino ir aplinkybę, kad pareiškėjas Migracijos departamentui 2013 m. rugpjūčio 18 d. pateikė kitą Graikijos išduotą leidimą gyventi, kuris galiojo nuo 2013 m. gegužės 23 d., t. y. nuo kitos dienos po to, kai baigėsi anksčiau nelegaliai įgytas ar suklastotas leidimas gyventi. Šis dokumentas, vadovaujantis Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2016 m. balandžio 5 d. duomenimis, buvo registruotas kaip pavogtas/tuščias dokumentas. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėjas teigė, jog atsakovas nesiaiškino leidimo gyventi Graikijoje išdavimo aplinkybių, jis pats skunde šias aplinkybes išdėstė tik abstrakčiai ir detaliau nepaaiškino, kokiu tikslu buvo nuvykęs į Graikiją ir ar šioje šalyje siekė gauti leidimą gyventi, į kokią konkrečią įmonę kreipėsi dėl pirmojo ir antrojo leidimų gyventi išdavimo. Be to, teismas pastebėjo, kad 2013 m. sausio 11 d. prašyme pareiškėjas nurodė nuolatinės gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini). Taigi, teismo vertinimu, surinktų įrodymų pakanka konstatuoti, kad pareiškėjas Migracijos valdybai 2013 m. sausio 11 d. pateikė nelegaliai įgytą ar suklastotą dokumentą. Ši aplinkybė buvo pagrindu panaikinti leidimą laikinai gyventi pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Pareiškėjo skundo argumentas, kad tai, jog aplinkybė dėl nelegaliai įgyto ar suklastoto dokumento pateikimo išaiškėjo ir buvo įvertinta tik po dviejų metų nuo šio dokumento pateikimo, rodė, kad atsakovas buvo priešiškai nusistatęs pareiškėjo atžvilgiu, teismo pripažintas nepagrįstu, nes Migracijos departamentas, kiekvieną kartą spręsdamas leidimo laikinai gyventi išdavimo/pakeitimo užsieniečiui klausimą, pagal kompetenciją privalo įsitikinti, ar užsienietis į Lietuvą atvyko teisėtai, ar jo buvimas nekels grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Tokie valstybės institucijos veiksmai negali būti vertinami kaip priešiški užsieniečio, siekiančio įgyti leidimą laikinai gyventi, atžvilgiu.
Teismas atkreipė dėmesį į UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 6 punktą, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma tuomet, kai jis neturi tinkamos gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas patikrino pareiškėjo duomenis Lietuvos Respublikos gyventojų registre ir nustatė, jog pareiškėjo gyvenamoji vieta Vilniuje buvo deklaruota tik iki 2015 m. spalio 18 d. ir buvo panaikinta gyvenamosios patalpos savininko prašymu. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis turi kitą tinkamą gyvenamąją patalpą Lietuvoje, taip pat per 7 dienas nepranešė apie gyvenamosios vietos pakeitimą atitinkamai institucijai (UTPĮ 36 str. 1 d. 3 p.), nors apie tokią pareigą buvo informuotas atsakovo 2013 m. liepos 23 d. pranešimu Nr. (15/4-8) 10K-26040. Šios aplinkybės iš esmės neneigia ir pats pareiškėjas, teigdamas, kad šį terminą praleido nepiktybiškai, nes daug keliavo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nenurodė ir nepateikė įrodymų, jog jis turi tinkamas gyvenamąsias patalpas Lietuvoje. Pareiškėjo atstovo argumentas, kad gyvenamųjų patalpų savininkas pareiškėją išregistravo jo neinformavęs, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų (UTPĮ 3 str. 3 d.). Teismo manymu, nuo pareiškėjo išregistravimo iki skundžiamo sprendimo priėmimo buvo pakankamas laiko tarpas susirasti naujas gyvenamąsias patalpas ir apie jas informuoti atsakingą instituciją. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pareiškėjui pagrįstai taikė UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas.
Teismas pastebėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais. Įvertinęs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, atsakovas nusprendė, kad kilo pareiškėjo nelegalios migracijos ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir kitose Šengeno valstybėse narėse rizika. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė nelegaliai įgytą ar suklastotą dokumentą, o tai rodė, kad pareiškėjas nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą, reikalavimų. Nors pareiškėjo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjas Europos Sąjungoje gyvena jau ilgą laiką, tačiau nei Migracijos departamentui, nei teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, kad jo gyvenimas Europos Sąjungoje buvo teisėtas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad, siekdamas užkirsti kelią galbūt nelegaliai pareiškėjo migracijai, atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nustatydamas draudimo atvykti į Lietuvos Respublikoje trukmę, Migracijos departamentas vertino aplinkybę, kad nebuvo nustatyta pareiškėjo socialinių ar kitų ryšių su Lietuva ir šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Atsakovas šią išvadą padarė neradęs duomenų apie pareiškėjo vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą nei internete, nei susisiekus su Bendrovei buhalterijos paslaugas teikiančia įmone. Migracijos departamentas taip pat patikrino viešus Bendrovės duomenis Valstybinio socialinio fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje ir nustatė, kad Bendrovės skola šio fondo biudžetui sudarė 259,88 Eur. Patikrinus duomenis apie įmonėje dirbančius asmenis buvo nustatyta, kad Bendrovėje dirbo ir darbo užmokestį gavo tik pareiškėjas, kitų darbuotojų Bendrovėje nebuvo. Pareiškėjas nesutiko su tokiu jo bendrovės veiklos vertinimu ir nurodė, kad tik jis pats galėjo pateikti paaiškinimus dėl realiai vykdomos veiklos, tačiau atsakovas neprašė jų pateikti. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad, teikdamas ankstesnius prašymus dėl leidimų laikinai gyventi, pareiškėjas Migracijos departamentui teikė įrodymus apie Bendrovės veiklą. Teismas nustatė, kad 2014 m. Bendrovė dirbo nuostolingai. Pareiškėjo atstovo teigimu, šiuo metu Bendrovė negalėjo veikti dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismo vertinimu, ši aplinkybė netrukdė pareiškėjui nesant Lietuvoje dalyvauti Bendrovės veikloje per atstovus ar tarpininkus. Byloje nepateikti jokie objektyvūs įrodymai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo kokių nors sutartinių įsipareigojimų ar verslo ryšių, kurie patvirtintų realius pareiškėjo ketinimus šią veiklą vykdyti toliau. Pareiškėjas taip pat nepasinaudojo teise pats ar per atstovą teismui pateikti paaiškinimus dėl įmonės veiklos. Byloje taip pat nebuvo duomenų apie pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Įvertinęs surinktų įrodymų visumą, teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesiejo socialiniai ar kiti ryšiai.
Teismas nurodė, kad, pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam, be kita ko, buvo panaikintas leidimas gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam nei penkerių metų laikotarpiui. Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Sąrašo, ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 buvo patvirtintos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės (toliau – ir Sąrašo tvarkymo taisyklės). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytais pagrindais, t. y. pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nustatomas trejų metų draudimo atvykti laikotarpis. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nustatytą maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą (5 metai), teismas konstatavo, kad atsakovo nustatytas trejų metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas laikytinas proporcingu.
Teismas pastebėjo, kad Sąrašo tvarkymo taisyklių 111 punkte nustatyta, kad duomenys iš Sąrašo teikiami Centrinei Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. SIS II Reglamento 21 straipsnyje nustatyta, kad prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II. Teismo manymu, Sprendimas pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvą atitiko SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytus pagrindus. Kadangi pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė nelegaliai įgytą ar suklastotą dokumentą ir dėl to kilo jo nelegalios migracijos ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir kitose Šengeno valstybėse narėse rizika, teismas nusprendė, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjo duomenis pagrįstai nuspręsta pateikti SIS II.
Dėl pareiškėjo nurodyto Sprendimo neatitikimo VAĮ teismas pažymėjo, kad šiame sprendime buvo nurodytas teisinis ir faktinis sprendimo panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi ir jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo pagrindas. Be to, atsakovas atliko išsamų individualių aplinkybių vertinimą. Tuo tarpu pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis nebuvo informuotas apie Sprendimo priėmimą, buvo paneigta bylos nagrinėjimo metu. Taigi, Sprendimas savo turiniu neprieštaravo aukštesnės galios teisės aktams, o jį priimant nebuvo pažeistos procesinės normos.
III.
Pareiškėjas F. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad jis nevisiškai suprato teismo sprendimo motyvus. Pareiškėjas pakartotinai teigia, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir vienintelis akcininkas. Pareiškėjas mano, kad nėra įrodymų, paneigiančių, kad pareiškėjas dirba Bendrovėje, arba patvirtinančių, jog Bendrovė įsteigta fiktyviai.
Pareiškėjas pastebi, kad atsakovas nurodė, jog pareiškėjas 2013 m. jam pateikė neteisėtai įgytą ar suklastotą dokumentą – leidimą gyventi Graikijoje. Pareiškėjas mano, kad jis nėra už tai atsakingas. Pareiškėjas paaiškina, kad jis nemoka graikų kalbos, todėl naudojosi dokumentų tvarkymo paslaugas teikiančios įmonės paslaugomis. Pareiškėjas neturėjo abejonių dėl jam išduotų dokumentų tikrumo, nes nežinojo, kaip turi atrodyti tikras dokumentas, ir pats jo neklastojo. Pareiškėjo manymu, siekiant išsiaiškinti šią aplinkybę, turėtų būti kreiptasi į dokumentą išdavusią įmonę. Be to, pareiškėjas pabrėžia, kad klausimai dėl dokumentų tinkamumo atsakovui kilo tik po dviejų metų nuo jų pateikimo. Tai, pareiškėjo nuomone, patvirtina atsakovo priešiškumą pareiškėjo atžvilgiu ir nuolatinį siekį rasti priežastis, dėl kurių leidimas gyventi Lietuvoje galėtų būti neišduotas ar panaikintas.
Pareiškėjas atsakovo argumentą dėl praleisto 7 dienų termino dokumentams pateikti vertina itin kritiškai ir nurodo, kad šį biurokratinį terminą praleido nepiktybiškai, nes daug keliauja.
Pareiškėjas atsakovo teiginį, kad jis neturi socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika ir šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, nes atsakovui nepavyko rasti informacijos apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomą veiklą, laiko absurdišku, nes negalima nustatyti Bendrovės vykdomos veiklos nesusisiekus su jos direktoriumi. Be to, Bendrovė neprivalo būti pelninga. Pareiškėjas taip pat nesupranta atsakovo argumento dėl šeiminių ryšių ir mano esąs diskriminuojamas dėl to, kad tokių ryšių neturi. Pareiškėjui nėra aišku ir tai, kaip atsakovas, nesusisiekęs su pareiškėju, galėjo sužinoti apie jo socialinius ryšius.
Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas mano, kad šiame sprendime nurodyti tik teisės aktų straipsniai, bet nei motyvai, nei pagrindimas nepateikti. Atsakovas pareiškėjo neprašė patikslinti kokių nors duomenų ar pateikti paaiškinimus, visas abejones vertino pareiškėjo nenaudai, vadovavosi spėjimais, formaliais pagrindais, nepaisė teisės aktų reikalavimų ir vienašališkai priėmė sprendimą taikyti griežtą sankciją, todėl, pareiškėjo manymu, toks sprendimas (ginčijamas sprendimas) yra naikintinas. Be to, pareiškėjas teigia, kad jis nebuvo informuotas apie Sprendimą ir, kadangi Sprendimas jam buvo atsiųstas elektroniniu paštu, neturėjo galimybės tinkamai papildyti duomenis ar laiku jį apskųsti.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Atsakovas priėmė šį sprendimą nustatęs, kad 2013 m. sausio 11 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė neteisėtai įgytą ar suklastotą dokumentą (Graikijoje išduotą leidimą gyventi), nors kompetentingos Graikijos institucijos jam nebuvo išdavusios leidimo gyventi Graikijoje (tai nustatė kompetentingos Graikijos institucijos ir Lietuvos kriminalinės policijos biuras), ir kad pareiškėjas neturėjo tinkamos gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje bei per 7 dienas nuo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo (2015 m. spalio 18 d.) neįvykdė pareigos pranešti apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, gyvenamosios vietos nebuvo deklaravęs ir teisminio nagrinėjimo metu (skunde vietoje pareiškėjo adreso nurodytas pareiškėjo atstovo advokatų profesinės bendrijos adresas, apeliaciniame skunde joks adresas nenurodytas). Atsakovas taip pat atsižvelgė į visas su pareiškėjo gyvenimu Lietuvos Respublikoje susijusias aplinkybes: pareiškėjas Lietuvoje neturėjo ilgalaikių ekonominių ryšių (tai konstatuota iš duomenų apie UAB „(duomenys neskelbtini)“), jo nesiejo jokie šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šias Migracijos departamento ir teismo nustatytas aplinkybes.
Atsakovas pareiškėjo poziciją, kad ne jis, o suklastotą dokumentą išdavusi įmonė yra atsakinga dėl suklastoto dokumento pateikimo Migracijos departamentui, vertina kritiškai, nes pareiškėjas nenurodė jokių esminių aplinkybių, susijusių su suklastoto leidimo gyventi Graikijoje gavimu, pavyzdžiui, kokia įmonė šį dokumentą išdavė. Be to, atsakovas mano, kad pareiškėjas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, privalėjo pasidomėti, ar jo minima įmonė turėjo teisę teikti leidimo laikinai gyventi įforminimo paslaugas. Atsakovas teigia, jog aplinkybė, kad pareiškėjas, pasinaudodamas neteisėtai įgytu ar suklastotu leidimu gyventi Graikijoje, atvyko į Lietuvos Respubliką ir pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, rodo pareiškėjo nepatikimumą ir nesąžiningumą bei patvirtina faktą, kad jis neteisėtai atvyko ir buvo Lietuvos Respublikoje. Atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog jis anksčiau turėjo kitų Europos Sąjungos valstybių narių išduotų vizų ar leidimų gyventi.
Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad ginčijame sprendime nebuvo nurodyti motyvai, pagrindžiantys draudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę trejus metus teisėtumą. Atsakovas mano, kad Sprendime išsamiai ir argumentuotai nurodytos aplinkybės, kuriomis vadovaujantis nustatytas pagrindas pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą į SIS II. Dėl pareiškėjo argumento, kad Sprendimas priimtas jam nesuteikus galimybės pateikti papildomus paaiškinimus, atsakovas pastebi, jog nėra aišku, kokius paaiškinimus ar papildomus dokumentus pareiškėjas būtų pateikęs, nes pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai nėra pagrįsti jokiais dokumentais.
Atsakovas taip pat pažymi, kad Migracijos departamentas pareiškėjui išsiuntė Sprendimą elektroniniu paštu, nes kitų duomenų pareiškėjas nebuvo pateikęs. Atsakovas teigia, jog aplinkybę, kad pareiškėjas Sprendimą gavo, patvirtina tai, jog jis šį sprendimą apskundė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo panaikintas F. I. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir jam uždrausta trejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę narę, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nekyla ginčo dėl šių faktinių aplinkybių: pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas paaiškėjus, kad šis leidimas išduotas nelegaliai įgytų ar suklastotų dokumentų – Graikijoje išduotų dviejų leidimų gyventi – pagrindu; pareiškėjas per 7 dienas nuo gyvenamosios vietos pakeitimo iki šiol nepranešė atitinkamai institucijai apie gyvenamosios vietos pasikeitimą; pareiškėjas yra vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, direktorius ir darbuotojas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas jam nepagrįstai taikė atsakomybę (leidimo laikinai gyventi panaikinimą) už Graikijos įmonės įvykdytą dokumentų klastojimą, vadovavosi formaliu reikalavimo pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą per 7 dienas terminu, nesurinko visos reikšmingos informacijos ir neteisingai įvertino jo socialinius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika (UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą) bei šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir priėmė VAĮ 8 straipsnio reikalavimų neatitinkantį administracinį aktą (ginčijamą sprendimą).
Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą bei ginčui taikytinų teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pripažinta, jog Migracijos departamentas pagrįstai bei teisėtai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir jam uždraudė trejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę narę.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai abstraktūs ir nepatvirtinti jokiais įrodymais: pareiškėjas manė, kad atsakomybė už leidimų gyventi Graikijoje suklastojimą turėtų būti taikoma šiuos dokumentus išdavusiai bendrovei, bet nenurodė šios bendrovės duomenų ar kitų dokumentų įsigijimo aplinkybių; pareiškėjas paaiškino, kad 7 dienų termino pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą praleidimas yra formalus, tačiau nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis turi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas pažymėjo, kad anksčiau gyveno kitose Europos Sąjungos valstybėse, bet nepateikė jo buvimo šiose valstybėse teisėtumo įrodymų; pareiškėjas nurodė, kad jo paaiškinimai patvirtintų UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomą veiklą, tačiau nei paaiškinimų, nei kitų duomenų nepateikė; pareiškėjas teigė, kad atsakovas nustatė, jog pareiškėjas neturi jokių šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, neapklausęs pareiškėjo, tačiau pareiškėjas nepateikė atsakovo išvadą paneigiančios informacijos. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu vertinimu, taip pat pažymi, kad pareiškėjas atitinkamų įrodymų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje A-560-602/2016). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.
Pastebėtina, kad Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (2013 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1V-596 redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas), 151 punkte įtvirtinta, kad, nustačius bent vieną iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, paaiškėja, jog yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 p.). Nagrinėjamu atveju aktualus UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (UTPĮ 50 str. 1 d. kontekste, leidimas panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai. Būtent šiuo pagrindu rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad pirmasis leidimas laikinai gyventi Graikijoje, kurį pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui, buvo suklastotas, o antrasis buvo registruotas kaip pavogtas/tuščias dokumentas. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nustatant UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto (neteisėtai įgyto ar suklastoto dokumento pateikimo) konstatavimu, o tai, ar asmuo dokumentą suklastojo pats, ar asmuo žinojo, kad dokumentas buvo suklastotas, ir siekė tokį dokumentą pateikti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Be to kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas, teigdamas, jog dėl pateiktų dokumentų suklastojimo turėtų būti kreiptasi į juos išdavusią Graikijos įmonę, nenurodė jokių šios įmonės duomenų ar kitų suklastotų dokumentų įsigijimo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė argumentus, dėl kurių šis pareiškėjo skundo argumentas buvo atmestas, todėl pareiškėjas negalėjo nesuprasti, kokių duomenų pateikimas galbūt pakeistų jo nurodytos aplinkybės vertinimą.
Dėl apeliacinio skundo argumento, kad 7 dienų terminas pranešti dėl gyvenamosios vietos pasikeitimo yra biurokratinis ir pareiškėjas jį praleido dėl to, jog daug keliauja, teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamu atveju problema yra ne tik ta, jog pareiškėjas šios pareigos neįgyvendino laiku, bet ir ta, kad jis nepateikė įrodymų dėl šios pareigos įvykdymo nuo jos atsiradimo momento (2015 m. spalio 18 d.) iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dienos. Dėl šios priežasties laikytina, kad atsakovas pagrįstai abejoja, ar pareiškėjas turi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjas neturi tinkamos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, yra dar vienas pagrindas panaikinti jo leidimą laikinai gyventi (UTPĮ 35 str. 1 d. 6 p., 50 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, atsižvelgė į jo socialinius, šeiminius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į, be kita ko, esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika. Taigi, atsakovas pagrįstai vertino minėtas aplinkybes.
Pasisakydama dėl pareiškėjo ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad Bendrovė įsteigta 2012 m. gruodžio 14 d. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo aktas) ir 2012 m. gruodžio 21 d. parduota pareiškėjui (UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis), kuris 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu buvo paskirtas Bendrovės vadovu, tai, kad Bendrovės veikla negalės būti vykdoma buveinės adresu, o pareiškėjas nurodė, kad dauguma darbų bus atliekama namie arba klientų biuruose, ir tai, kad iš teismui atsakovo pateiktų dokumentų (2013 m. rugsėjo 1 d. IT paslaugų teisimo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ , apyvartos žiniaraštis, metinė pelno mokesčio deklaracija ir panaudotų PVM sąskaitų-faktūrų registracijos žurnalas) matyti, jog pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. gruodžio 14 d. ir 2014 m. rugsėjo 24 d. gavo pajamas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ (dabartinis pavadinimas UAB „(duomenys neskelbtini)“) įmonių grupės įmonėms teiktas paslaugas, bet nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. gruodžio 10 d. Bendrovė nežinomu pagrindu gavo lėšas iš J. I., kuris, sprendžiant iš beveik identiškos pavardės, su pareiškėju galbūt yra susijęs giminystės ryšiais. Kolegija atkreipia ypatingą dėmesį į panaudotų PVM sąskaitų-faktūrų registracijos žurnale pateiktus PVM sąskaitų-faktūrų numerius, kuriais vadovaujantis teigtina, kad 2014 m. rugsėjo 24 d. vienai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ grupės įmonių skirta sąskaita-faktūra buvo išrašyta anksčiau nei 2014 m. sausio 31 d. – liepos 11 d. J. I. išrašytos sąskaitos-faktūros. 2016 m. sausio 18 d. išrašas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo sistemos patvirtina, kad už vienintelį Bendrovės darbuotoją – pareiškėją – nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. buvo mokamos valstybės socialinio draudimo įmokos, tačiau finansinės operacijos dėl įmokų Sodrai neturėtų būti vertinamos kaip paneigiančios įmonės neaktyvumą – tai nėra pagrindinis įmonės ūkinę-komercinę veiklą rodantis požymis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3641-858/2016). Jokių paaiškinimų ar dokumentų apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą pareiškėjas nepateikė. Tai leidžia spręsti, jog pareiškėjas įsigydamas Bendrovę siekė tik formaliai įgyvendinti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2 punkte nurodytą tikslą – dirbti įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje ir užsiimti teisėta veikla. Tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde pareiškėjo pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Bendrovė šiuo metu vykdo realią veiklą ir pareiškėjas turi reikšmingų ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika.
Dėl reikalavimo įvertinti užsieniečio šeiminius ryšius, teisėjų kolegija paaiškina, kad tiek Lietuvos Respublikos, tiek Europos Sąjungos teisėje yra pripažįstama, jog, nepaisant trečiosios šalies piliečio neteisėtos padėties pagal nacionalinius imigracijos įstatymus, priimant sprendimą dėl jo statuso valstybėje reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Akrich (C‑109/01). Taigi, sprendimas uždrausti atvykti į valstybę galėtų būti priimtas tik įvertinus, ar šis draudimas nepažeistų nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų reikalavimų, susijusių su teise į asmeninio ir šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama vadovaujantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94). Teisėjų kolegijos nuomone, sprendimas uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A502-1465/2008). Teismui nebuvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, todėl laikytina, kad sprendimas jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nepažeis jo šeimos vientisumo ir Konvencijos 8 straipsnyje užtikrintų teisių.
Dėl pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus teisėjų kolegija nurodo, kad UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog užsieniečiui, kurio leidimas gyventi panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam nei penkerių metų laikotarpiui, o 3 dalyje, kad toks draudimas gali būti nustatytas ir tuomet, kai užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pagal UTPĮ 133 straipsnio 5 dalį, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Kriterijų vertinimo tvarkos 12 punkte įtvirtinta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas trejų metų draudimo atvykti laikotarpis, tačiau šis terminas gali būti sutrumpintas Kriterijų vertinimo tvarkos III skyriuje nustatyta tvarka ir pagrindais. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turėtų būti panaikintas arba trejų metų draudimo terminas turėtų būti sutrumpintas, todėl laikytina, kad ši Sprendimo dalis yra pagrįsta. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad duomenys apie draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką Sąrašo tvarkymo taisyklių 111 punkto pagrindu buvo teisėtai pateikti Centrinei Šengeno informacinei sistemai (SIS II).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas teigia, jog atsakovas turėjo pareigą jo paprašyti papildomų įrodymų ar informacijos ir tik po to priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus. Be to, Tvarkos aprašo XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ neįtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.
Tvarkos aprašo 154 punkte numatyta, kad sprendimo panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi kopija, patvirtinta teisės aktų nustatyta tvarka, per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo dienos išsiunčiama užsieniečiui deklaruotos gyvenamosios vietos arba jo buvimo Lietuvos Respublikoje adresu. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos adreso neturėjo, ir pastebėjo, jog skunde vietoje pareiškėjo adreso nurodytas pareiškėjo atstovo advokatų profesinės bendrijos adresas, apeliaciniame skunde joks adresas nenurodytas. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad Migracijos departamentas neturėjo galimybės įgyvendinti šio reikalavimo dėl nepakankamo pareiškėjo bendradarbiavimo. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas Sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, o atstovavimo sutartį sudarė Sprendimo priėmimo dieną. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl Sprendimo neįteikimo ir netinkamo įteikimo laikytinas nepagrįstu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnį.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nepanaikinus ginčijamo sprendimo, išvestinis pareiškėjo reikalavimas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat negali būti patenkintas. Taigi kadangi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo F. I. (F. I.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas