Civilinė byla Nr. e2A-2365-1012/2023
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-00017-2023-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.5; 1.3.5.10; 3.4.1.7
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Latvelės ir
Ievos Navickaitės-Sakalauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. A. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Revetrans“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išieškojimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliacinės instancijos teismas
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Revetrans“, kuriuo prašė pripažinti 2021 m. gegužės 5 d. darbo sutarties Nr. 47 ir šios sutarties 2022 m. sausio 3 d. papildomo susitarimo nutraukimą neteisėtu; negrąžinti ieškovo į darbo vietą, nes darbo santykiai su atsakove negalimi dėl diskriminacinių, ekonominių ir organizacinių priežasčių; priteisti ieškovui už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iki sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti turtinę ir neturtinę 18 420 Eur preliminariai paskaičiuotą žalą. Ieškovas nurodė:
1.1. Ieškovas dirbo pas atsakovę tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju pagal 2021 m. gegužės 5 d. terminuotą darbo sutartį Nr. 47 mokant 1 060 Eur mėnesinę algą. Pagal vėlesnį 2022 m. sausio 3 d. susitarimą – 1 205 Eur . Jis dirbo Vokietijoje įmonės „Lidl“ padalinyje.
1.2. 2022 m. birželio mėn. ieškovas, susitaręs su atsakove, išskrido iš Hamburgo į savo gimtinę – Kazachstaną – atostogų. Atsakovės atstovas jį informavo, kad ieškovas po atostogų turės sugrįžti į Vokietiją tęsti darbą. Leidimas laikinai gyventi Lietuvoje jam buvo išsiųstas į Kazachstaną DHL paštu. Ieškovas jį gavo ir 2022 m. rugpjūčio 23 d. išskrido iš Kazachstano į Vokietiją, savo darbo vietą „Lidl“ padalinyje, kurį pasiekė 2023 m. rugpjūčio 24 d. Nuo šios dienos iki 2022 m. spalio 11 d. dirbo pas atsakovę. Realizuodamas savo teisę pakeisti darbdavį, ieškovas 2022 m. spalio 5 d. nuvyko į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio skyrių, kur jam buvo pranešta, kad jis yra atleistas iš darbo atsakovės įmonėje nuo 2022 m. birželio mėn. Atleidimo iš darbo teisiniu pagrindu buvo nurodytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) DK 55 straipsnio 1 dalis, kuris neatitiko tikrovės, nes ieškovas jokių pareiškimų atleisti jį iš darbo nerašė. Atleidimo dieną, t. y. 2022 m. birželio 27 d. dirbo. Šį faktą patvirtina darbo laiko fiksavimo priemonė – vairuotojo čipas.
1.3. Ieškovas nebuvo informuotas apie nutraukimą ir jokių su tuo susijusių duomenų apie tai negavo ir iki atvykstant į migracijos tarnybą net nežinojo, kad yra atleistas. Darbo sutartis su juo faktiškai nutraukta 2022 m. birželio 28 d. pagal DK 69 straipsnio 1 dalį (terminuotos darbo sutarties pasibaigimas), tačiau atsakovė nepagrįstai nutraukė su juo darbo sutartį, nes buvo sutarta, kad sugrįžus iš atostogų, ji pasirūpins ieškovo leidimu gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje ir tęs su juo darbo santykius.
1.4. Atsakovė sąmoningai apgaudinėja imigrantus, pažada jiems suteikti darbą, tačiau to nevykdo, mėgina iš jų pasipinigauti, nes atsakovė faktiškai neketino sukurti su ieškovu darbo santykių darbo sutartyje numatytam tikslui įgyvendinti ir neketino jo įdarbinti.
1.5. Ieškovas patyrė turtinės ir neturtinės žalos, nes jeigu vertinti finansinius santykius tarp Vokietijos Siek/Hamburg teritorinio padalinio įmonės „Lidl“, kurioje visą laiką dirbo ieškovas, kiek galiojo su juo ir atsakove darbo sutartis, įmonė darbuotojams mokėjo apie 3 600 Eur, tuo tarpu ieškovui tik 1 060 Eur (nuo 2022 m. sausio 3 d. – 1 205 Eur). Ieškovui darbo užmokestis buvo mokamas nepilnai, nors iš tachografo iššifruotų duomenų matyti, kad ieškovas dirbo nuolat, taip pat naktimis ir išeiginėmis dienomis, t. y. nebuvo paisoma jokio darbo ir poilsio laiko režimo nebuvo paisoma, ir toks darbo laikas nebuvo kompensuotas. Darbdavys turėjo sudaryti su ieškovu laikinojo įdarbinimo sutartį ir mokėti jam tokį atlyginimą, kokį turėjo gauti Vokietijos „Lidl“ įmonės darbuotojai.
1.6. Išanalizavus tachografo duomenis iki spalio 17 d. ieškovas išdirbo per visą santykių laikotarpį 175:21 val., iš jų naktį 73:32 val., t. y. visą nurodytą laikotarpį ieškovas dirbo intensyviai. Atsakovė turėjo gauti įmokų už ieškovo darbą apie 43 00 Eur. Tuo tarpu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) duomenimis ieškovas gavo tik viso už 2021 m. 5 300 Eur draudžiamų pajamų, o už 2022 m. – 5 494,35 Eur draudžiamų pajamų. Už pilnus 7 kalendorinius mėnesius darbo 2021 m. ieškovas turėjo gauti 7 420 Eur, o už 2022 m. už pilnai išdirbtus 7 kalendorinius mėnesius (atėmus laikotarpį nuo birželio mėn. 18 d. iki rugpjūčio mėn. 25 d.) – 8 435 Eur. Tokiu būdu atsakovė skolinga ieškovui 5 060,65 Eur. Taip pat jam nebuvo sumokėta kompensacija už atostogas – 1 100 Eur. Ieškovas mokėjo ir atsakovei už migracijos paslaugas 160 Eur, skolinosi pragyvenimui pinigų iš draugų ir pažįstamų – 2 100 Eur sumai. Ieškovas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur suma. Taigi viso turtinė ir neturtinė žala sudaro 18 420 Eur.
2. Atsakovė UAB „Revetrans“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė:
2.1. Laikinojo darbo sutartis su ieškovu neturėjo būti sudaroma ir nebuvo sudaryta. Ieškovas niekada nebuvo išreiškęs tokios valios. Ginčo šalis siejo jų pasirašyta terminuota darbo sutartis, kuri galiojo iki 2022 m. birželio 21 d.
2.2. Atsakovė 2022 m. birželio 23 d. priėmė įsakymą Nr. ATL-06/23SA, kuriuo, vadovaudamasi DK 55 straipsnio 1 dalimi, atleido ieškovą iš darbo, nes pasibaigė darbo sutarties terminas, o taip pat ir ieškovo leidimas dirbti Lietuvoje. Minėtame įsakyme nurodytas klaidingas atleidimo pagrindas, tačiau priežastis tam – pati atleidimo formuluotė – aiškiai įtvirtina terminų pasibaigimo momentą. Taigi atsakovė vietoje DK 69 straipsnio 1 dalies nurodė DK 55 straipsnio 1 dalį per neapsižiūrėjimą ir suklydusi. Šiam faktui paaiškėjus klaida buvo ištaisyta, informuojant institucijas.
2.3. Po darbo sutarties nutraukimo ieškovas jos naudai nedirbo, savo teiginiuose dėl to yra labai nenuoseklus. Ieškovo pateikti tachografo duomenys nėra patikimi, galimai suklastoti, nes atsakovės turimais duomenimis ieškovas 2022 m. birželio pradžioje turėjo būti išvykęs į Kazachstaną, ir pats taip nurodė, todėl neaišku, kaip tachografas galėjo fiksuoti jo darbo laiką. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis iš tikrųjų išvyko, todėl darytina prielaida, kad ieškovas nuo 2022 m. birželio mėnesio dirbo nelegaliai arba kažkam kitam buvo perdavęs savo vairuotojo kortelę arba teikia suklastotus tachografo duomenis.
2.4. Atsakovė nėra skolinga ieškovui, mokėjo jam tinkamai, pagal darbo sutarties sąlygas ir laiku. Ieškovas prašomų sumų pagrindimui nepateikė įtikinamų argumentų ir įrodymų, rėmėsi tik deklaratyviomis prielaidomis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei 2 623,27 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 12 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovei iš ieškovo 169,40 Eur bylinėjimosi išlaidų už vertimus.
5. Teismas nustatė, kad pas atsakovę ieškovas dirbo iki 2022 m. birželio 1 d. Tai besąlygiškai nustatyta ir iš jo paties įmonės vadovui rašytos žinutės, kurioje jis nurodo, kad nuo birželio 1 d. nedirba, kad išvyksta į Kazachstaną. 2022 m. gegužės 31 d. ieškovas pateikė prašymą dėl atostogų nuo 2022 m. birželio 1 d. iki birželio 30 d. imtinai, informavo atsakovę, kad išvyksta į Kazachstaną, kur statysis namą, kurios jam atsakovės įsakymu ir buvo suteiktos. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų grįžęs į Lietuvą ir dirbtų atsakovės naudai po 2022 m. birželio 30 d. Todėl pasibaigus ieškovo atostogų terminui, o tuo pačiu jo metu pasibaigus ir darbo sutarties terminui, pasibaigus ir ieškovo turimai vizai bei leidimui dirbti Lietuvos Respublikoje, ieškovui po šių atostogų pasibaigimo negrįžus į darbą, pasibaigė ir jo darbo sutartis. Esant šioms aplinkybėms atsakovė galėjo ją nutraukti ir pagrįstai 2023 m. birželio 23 d. įsakyme Nr. ATL-06/23SA nurodė, kad ieškovas atleidžiamas atsižvelgiant į darbuotojo leidimo dirbti Lietuvoje pabaigą ir suėjus darbo sutarties terminui.
6. Teismas taip pat priėmė atsakovės argumentus, kad atleidimo įsakyme padaryta klaida dėl DK straipsnio atleidžiant darbuoją. Byloje yra įsakymą surašiusio asmens – vyr. buhalterės paaiškinimas, iš kurio seka akivaizdus žmogiškosios klaidos padarymo faktorius, kurį pastebėjus atsakovė klaidą tuoj pat ištaisė ir informavo dėl to reikiamas institucijas. Darbuotojas dėl to nenukentėjo. Atsakovės paaiškinimai dėl šio nuoseklūs, logiški, jais netikėti teismas neturėjo pagrindo.
7. Vertinant ieškovo pateiktus tachografo duomenis, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas SMS žinutėse teigė, kad 2022 m. birželį jis ketino išvykti ir nurodė nedirbsiąs nuo birželio 1 d. Dėl to loginiu aspektu nesuprantama ieškovo kardinaliai priešinga pozicija jam šiuo metu teigiant, kad jis dirbo 2022 m. birželį ir vėlesniu laikotarpiu (iki spalio 10 d.). Be to, ieškovo, kaip vairuotojo, kortelės ataskaita šiuo laikotarpiu nėra adresuota atsakovės įmonei, nebuvo jai pateikta, šioje ataskaitoje figūruoja kita bendrovė. Dėl to sutinkant su atsakovės byloje išreikšta pozicija, darytina prielaida, kad ieškovas nuo 2022 m. birželio mėnesio galėjo dirbti nelegaliai arba kažkam kitam buvo perdavęs savo vairuotojo kortelę arba tiesiog pateikė neteisingus, suklastotus tachografo duomenis.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovas negalėjo nežinoti ir negalėjo nesuprasti, jog jo su atsakove pasirašyta darbo sutartis yra terminuota, susijusi su tam tikro juridinio fakto buvimu. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis imtųsi reikiamų veiksmų savo tolimesniam buvimui Lietuvoje legalizuoti, jis nepagrįstai šią jam tenkančią naštą perkėlė atsakovei. Tokiu būdu teismas neturi pakankamo pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, kad apie atleidimą jam tapo žinoma tik spalio 5 d.
9. Teismas sprendė, kad nekonstatavus atleidimo iš darbo neteisėtumo, nėra jokio pagrindo kalbėti apie ieškovui padarytą neturtinę žalą. Be to, ieškovo prašomos priteisti nurodytos sumos neidentifikuotos, nepagrįstos aiškiais ir įtikinamais argumentais bei skaičiavimais, nepateikta jokia teisinė to argumentacija, tik subjektyvus vertinimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovui (darbuotojui).
10.2. Teismas turėjo būti aktyvus.
10.3. Teismas nenurodė kuriais teisės aktais vadovaujasi. Pagal užsieniečio teisinę padėtį, jo darbo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymas, o kur jis nereglamentuoja santykių – DK.
10.4. Teismas nepasisakė apie darbo sutarties pasibaigimo įspėjimo termino pažeidimą.
10.5. Klaida dėl neteisingo DK straipsnio nurodymo, kuriuo vadovaujantis nutraukti darbo santykiai, ištaisyta tik prasidėjus darbo ginčui. Be to, ieškovas buvo atleistas atsakovės direktoriaus, o ne buhalterės, todėl direktorius ir turėjo taisyti klaidą.
10.6. Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovė rūpinosi leidimu ieškovui laikinai gyventi Lietuvoje išdavimu iki 2024 m. birželio 17 d. Šis leidimas buvo išduotas 2022 m. birželio 17 d., kurį atsiėmė pati atsakovė. Be to, jei darbo santykių nebuvo planuojama tęsti, nėra aišku, kodėl atsakovė šį leidimą išsiuntė ieškovui 2022 m. liepos 27 d.
10.7. Atsakovė susitarė su ieškovu jų susirašinėjime per „Whatsapp“, kad darbo santykiai tęsiasi ir nuo 2022 m. birželio 20 d. sudaryta darbo sutartis įsigaliojo ir ieškovas tęsia darbą pas atsakovę.
10.8. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas aiškiai (žinute, kaip teigia atsakovė) nurodytų valią nutraukti darbo santykius su atsakovu. Nėra jokių ieškovo prašymų ar įrodymų, kad ieškovas išvyko į Kazachstaną ir nuo 2022 m. birželio 1 d. nedirbo, nes tachografo duomenys rodo ką kitą. Tai reiškia, kad pasibaigus darbo sutarčiai, galiojusiai iki 2022 m. birželio 21 d., įsigaliojo darbo sutartis nuo 2022 m. birželio 20 d. iki 2024 m. birželio 19 d.
10.9. Teismui pateiktų tachografo lapų apatiniame dešiniajame kampe nurodyta kieno vardu įregistruotas lustinių kortelių skaitytuvas ir šis įrašas reiškia tik, kad vairuotojo darbo laiko atskaitos duomenys buvo gauti jo pagalba. Lygiai tokie pat duomenys būtų gauti panaudojus Transporto inspekcijos, Registrų Centro ar kitokių subjektų, turinčių lustinių kortelių skaitytuvus.
10.10. Darbo režimo apskaitos, darbo grafikų ir kitų darbo ir poilsio laiko atskaitos duomenų atsakovė nevedė, nekontroliavo, nes nežinojo ir negalėjo žinoti, nes tikrų ieškovo darbo pobūdžio ir vykdomų funkcijų nekontroliavo.
10.11. Ieškovo 2022 m. gegužės 31 d. prašymas dėl nemokamų atostogų nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. birželio 30 d. ieškovo nepasirašytas, pateiktas lietuvių kalba spausdintas tekstas, kurio faktą teismas pagrindė tik atsakovo žodiniais paaiškinimais ir susirašinėjimu „Whatsapp“.
10.12. Teismas nepaisė tiesioginio DK 65 straipsnio darbo sutarties pasibaigimo įforminimo tvarkos.
11. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Ieškovas, teigdamas, kad atsakovė neteisėtai nutraukė darbo sutartį ir jis dėl to patyrė turtinės bei neturtinės žalos, už kurią atsakovė yra atsakinga, turėjo šias aplinkybes įrodyti.
11.2. 2022 m. birželio 28 d. pasibaigus ieškovo atostogų terminui, pasibaigus darbo sutarties terminui, pasibaigus ieškovo turimai vizai bei leidimui dirbti Lietuvos Respublikoje, pasibaigė ir jo darbo sutartis.
11.3. Darbo santykiai turi tęstis ilgiau kaip vienerius metus tam, kad darbdaviui atsirastų pareiga informuoti darbuotoją nustatytais terminais. Pažymėtina, kad ieškovas pradėjo dirbti 2021 m. rugpjūčio 2 d., o darbo sutartis pasibaigė 2022 m. birželio 28 d., t. y. po beveik dešimties mėnesių. Ieškovo ir atsakovės sudaryta darbo sutartis tęsėsi trumpiau nei vienerius metus, todėl atsakovei nekilo pareiga atskiru pranešimu informuoti ieškovo.
11.4. Kadangi ieškovas suėjus darbo sutarties terminui nevykdė darbo funkcijų, konstatuotina, kad darbo sutartis netapo ir negalėjo tapti neterminuota.
11.5. Įsakyme dėl ieškovo atleidimo nurodyta viena iš pagrindinių priežasčių – darbo sutarties termino pasibaigimas, visiškai atitinka DK 69 straipsnio 1 dalyje nurodytą darbo sutarties nutraukimo pagrindą, todėl padaryta klaida, nurodant DK 55 straipsnio 1 dalį, neturėjo esminės reikšmės. Atsižvelgiant į tai, kad įsakymo projektą, kurį pasirašė atsakovės direktorius, parengė ir informavimo procedūrą atliko įmonės buhalterė, todėl ji ir po to, kai ieškovas kreipėsi į DGK ir pastebėjo nurodytą netinkamą straipsnį, pateikė pasiaiškinimą.
11.6. Jeigu ieškovas būtų atvykęs sudaryti naujos darbo sutarties 2022 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį, atsakovė būtų sudariusi su ieškovu darbo sutartį. Bet būtent ieškovas nepageidavo turėti darbo santykių su atsakove, dėl ko atsakovė pranešė Migracijos departamentui apie leidimo laikinai gyventi panaikinimą. Darbo santykių su ieškovu pratęsti darbo sutartimi nebuvo galima, nes 2022 m. birželio 21 d., pasibaigė ieškovui išduotos D vizos galiojimas, tuo pačiu pasibaigė ir terminuota darbo sutartis.
11.7. Nauja darbo sutartis, kuri neva turėjo įsigalioti 2022 m. birželio 20 d., nebuvo ir nurodyta data negalėjo būti sudaryta, nes šiai dienai ieškovui dar nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Kitos pateiktos pokalbio ekrano nuotraukos yra tik ieškovo siųstos žinutės atsakovės atstovui, todėl to komunikacija darbo klausimais laikyti negalima.
11.8. Darbo sutartis pasibaigė DK 69 straipsnio pagrindu, todėl ieškovo valios išreiškimo dėl jos pasibaigimo nereikėjo.
11.9. Ieškovas be neidentifikuotų tachografo duomenų nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad nuo 2022 m. birželio 1 d. ieškovas dirbo atsakovės naudai, o ne buvo išvykęs į Kazachstaną.
11.10. Ieškovas buvo pavaldus atsakovei, dirbo jos naudai, į Vokietiją vykdavo komandiruotėmis, todėl ieškovas atliko darbo funkcijas atsakovės naudai. Tuo tarpu atsakovė tinkamai rūpinosi savo darbuotojo – ieškovo darbo organizavimu, žymėjo jo darbo bei poilsio laiką, tinkamai skaičiavo jam priklausančias išmokas.
11.11. Ieškovas apie planuojamą atostogų datą informavo atsakovės atstovą SMS žinute, pateikė prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo, todėl sprendime pagrįstai konstatuota, kad ieškovas nuo 2022 m. birželio 1 d. buvo nemokamose atostogose.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
12. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).
13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
15. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai patvirtina, kad:
15.1. Ginčo šalys 2021 m. gegužės 5 d. sudarė darbo sutartį Nr. 47, kurios pagrindu ieškovas buvo įdarbintas (duomenys neskelbtini). Atsakovė įsipareigojo mokėti jam 1 060 Eur darbo užmokestį (pagal vėlesnį pakeitimą – 1 205 Eur). Numatyta, kad darbo sutartis galioja nuo 2021 m. gegužės 5 d., tačiau jos 15 punkte nurodyta, kad ieškovas pradeda dirbti nuo nacionalinės vizos D Lietuvos Respublikoje gavimo dienos (el. b. 1 t., b. l. 82–84). Pagal 2022 m. sausio 3 d. papildomu susitarimu šalių padarytą darbo sutarties pakeitimą, kuriuo buvo pakoreguotas mokamo darbo užmokesčio dydis, šalys taip pat pakoregavo ir darbo sutarties galiojimą ir sutarė, kad darbo sutarties galiojimo pabaiga 2022 m. birželio 21 d., kai baigsis ieškovo darbo viza (el. b. 1 t., b. l. 85).
15.2. Atsakovė 2021 m. birželio 21 d. gavo ieškovui leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje Nr. U6-3238, galiojusį iki 2022 m. birželio 21 d. Ieškovas, gavęs Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą D, atvyko į Lietuvą, 2021 m. liepos 30 d. pateikė prašymą dėl priėmimo į darbą ir 2021 m. rugpjūčio 2 d. buvo įdarbintas pas atsakovę (el. b. 1 t., b. l. 86).
15.3. 2022 m. gegužės 31 d. ieškovas pateikė prašymą dėl atostogų nuo 2022 m. birželio 1 d. iki birželio 30 d. imtinai (el. b. 1 t., b. l. 126, 140, 147).
15.4. Pagal VSDFV informacinės sistemos išrašą ieškovui buvo suteiktos nemokamos atostogos nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. birželio 28 d. (el. b. 1 t., b. l. 162).
15.5. 2022 m. birželio 21 d. pasibaigus ieškovo leidimui dirbti Lietuvos Respublikoje, darbo sutarties terminui ir, atsakovės teigimu, ieškovui nebegrįžus dirbti, atsakovė 2022 m. birželio 23 d. priėmė įsakymą Nr. ATL-06/23SA, kuriuo atleido ieškovą nuo 2022 m. birželio 28 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (el. b. 1 t., b. l. 88).
15.6. 2022 m. lapkričio 17 d. atsakovė pateikė raštą, kuriuo siekė ištaisyti atleidimo įsakyme padarytą klaidą dėl atleidimo pagrindo ir nurodė, jog ieškovas atleistas remiantis DK 69 straipsnio 1 dalimi (el. b. 1 t., b. l. 181).
15.7. Ieškovas nurodė, jog ir po 2022 m. birželio 1 d. dirbo pas atsakovę, tęsė darbo santykius iki 2022 m. spalio mėnesio, kam pagrįsti pateikė tachografo duomenis (el. b. 1 t., b. l. 31–32).
15.8. Į bylą pateiktas atsakovės 2022 m. vasario 21 d. Tarpininkavimo raštas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/keitimo (el. b. 2 t., b. l. 70–72). Jame nurodytas naujas darbo sutarties terminas nuo 2022 m. birželio 20 d. iki 2024 m. birželio 19 d.
15.9. Iš atsakovės 2022 m. spalio 4 d. laiško Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) nustatyta, jog ieškovui nurodytu laiku neatvykus prasitęsti darbo sutarties, atsakovė apie tai pranešė Migracijos departamentui ir nusprendė daugiau su ieškovu darbo santykių nebetęsti (el. b. 1 t., b. l. 134).
16. Pateiktu ieškiniu ieškovas iš esmės prašė darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, taikyti su tuo susijusius padarinius bei priteisti ieškovui 8 420 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog po 2022 m. birželio 1 d. ieškovas faktiškai dirbo pas atsakovę ir tęsė darbo santykius, todėl atsakovė turėjo pagrindą nutraukti su darbuotoju sudarytą terminuotą darbo sutartį suėjus jos terminui. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodoma, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina ieškovo ir atsakovės darbo santykius po 2022 m. birželio 1 d. ir birželio 28 d., dėl ko atsakovė nepagrįstai nutraukė darbo sutartį suėjus jos terminui. Kartu ieškovas kelia klausimus ir dėl teismo nepagrįstai paskirstytos įrodinėjimo naštos šalims, teismo aktyvaus vaidmens darbo bylose bei netinkamų teisės aktų taikymo.
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir teismo aktyvaus vaidmens
17. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, ir vertindamas įrodinėjimo pareigas šiame procese, visą įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais ieškovo apeliacinio skundo argumentais.
18. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 410–418 straipsnių nuostatos reglamentuoja darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Šių bylų nagrinėjimas pasižymi, inter alia (be kita ko), tais ypatumais, kad teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis), viršyti ieškinio dalyką, modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (CPK 417 straipsnis), taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis).
19. Dar vienas svarbus ypatumas, būdingas darbo byloms, yra susijęs su įrodinėjimo naštos paskirstymu: įprastų ginčo teisenos bylų atvejais įrodinėjimo, kad egzistuoja pagrindas reikalaujamu būdu apginti galimai pažeistas subjektines teises, pareiga tenka asmeniui, pareiškusiam atitinkamą materialųjį subjektinį reikalavimą (CPK 12 ir 178 straipsniai), o darbo bylų, pradėtų darbuotojo iniciatyva, atvejais įrodinėjimo našta paskirstoma kitaip – pvz., darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, ne darbuotojui, kuris reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo galimai pažeistas subjektines teises, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti jį iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017, 64 punktas; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018, 44 punktas 2019 m. balandžio 11d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-135-684/2019).
20. Taigi, nors kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus – darbo ginčuose didesnė įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Atsižvelgiant į pateiktą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, konkrečiu atveju atsakovė – darbdavė turi pareigą įrodyti, kad pagrįstai nutraukė darbo santykius su ieškovu, suėjus darbo sutarties terminui (DK 69 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu, įvertinus ieškinio argumentus ir ginčo esmę, ieškovui kyla pareiga įrodyti, jog darbo santykiai tęsėsi ir toliau, dėl ko darbo sutartis tapo neterminuota arba įsigaliojo nauja darbo sutartis.
21. Atkreiptinas dėmesys, kad iš apeliacinio skundo turinio nustatyta, jog ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko nepagrįstu tuo pagrindu, jog bylai esant dėl darbo ginčo, teismas jam nustatė pareigą įrodyti ieškinyje dėstomas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks įrodinėjimo pareigos supratimas darbo byloje savaime yra ydingas, nes atleidžia bylos šalį nuo dėstomų aplinkybių įrodinėjimo. CPK 414 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo, nagrinėjančio darbo bylą, vaidmuo, be kitų aspektų suteikiantis teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, nereiškia, kad darbo bylose šalims tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Tai, kad nagrinėjant darbo bylas CPK yra įtvirtinti tam tikri procesiniai šių bylų nagrinėjimo ypatumai, neturėtų būti suprantama, kad šalys yra atleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Pažymėtina, kad darbuotojas, kad ir koks procesinis statusas jam suteikiamas, yra bylos šalis, todėl jis pirmiausia pats ir turi vykdyti jam tenkančias procesines, įskaitant ir įrodinėjimo, pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019).
22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).
23. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, įvertinusi ieškovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas (ieškovas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina byloje esančius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, šio teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, kad kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys darbo sutarties nutraukimo (ne)teisėtumą, teismo nebuvo įvertinti. Dėl to apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ar pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, atmestini kaip nepagrįsti.
24. Ieškovas apeliaciniame skunde kelia klausimą ir dėl netinkamo įstatymo taikymo. Pasak ieškovo, teismas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymą (toliau – UTPĮ), o ne DK. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama dėl bylos šalis siejusių darbo santykių nutraukimo teisėtumo, o ne klausimai, susiję su ieškovo (užsieniečio) leidimu dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje. Apeliaciniame skunde plačiau nedetalizuojama, kodėl nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas UTPĮ. Tokio pagrindo nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, nurodyti ieškovo argumentai atmetami kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįsti.
Dėl terminuotos darbo sutarties pabaigos
25. Ieškovas iš esmės prašo pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, nes atsakovė nepagrįstai pripažino darbo sutartį pasibaigusią suėjus jos terminui, dėl ko atleido ieškovą iš darbo. Tokią poziciją ieškovas grindžia remdamasis teikiamais tachografo duomenimis, susirašinėjimu su atsakove ir atsakovės pastangomis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo ieškovui.
26. DK 67 straipsnio 1 dalis terminuotą darbo sutartį apibrėžia kaip darbo sutartį, sudaromą tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui. Terminuotos darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos, tam tikram dienomis, savaitėmis, mėnesiais ar metais skaičiuojamam terminui, iki tam tikros užduoties įvykdymo ar tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (DK 67 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 69 straipsnio 1 dalį terminuota darbo sutartis pasibaigia suėjus terminui, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Terminuota darbo sutartis tampa neterminuota, jeigu darbo santykiai faktiškai tęsiasi daugiau kaip vieną darbdavio administracijos darbo dieną suėjus terminui, išskyrus šio kodekso 67 straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį (DK 69 straipsnio 2 dalis).
27. Kaip minėta, atsakovė 2022 m. birželio 23 d. įsakymu atleido ieškovą iš darbo nuo 2022 m. birželio 28 d., nes pasibaigė ieškovo leidimas dirbti Lietuvoje ir suėjo darbo sutarties terminas. Ieškovas su tuo nesutinka ir siekia įrodyti, kad toliau dirbo pas atsakovę, tai, be kita ko, įrodinėdamas tachografo duomenimis. Iš pateiktos vairuotojo darbo laiko apskaitos kortelėje fiksuotų įrašų darytina išvada, jog buvo dirbama laikotarpiais nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. birželio 18 d.; nuo 2022 m. rugpjūčio 25 d. iki 2022 m. spalio 1 d.; 2022 m. spalio 11 d. Vis dėlto, šiems duomenims prieštarauja kita bylos medžiaga: i) 2022 m. gegužės 31 d. ieškovo pateiktas prašymas dėl atostogų nuo 2022 m. birželio 1 d. iki birželio 30 d. imtinai; ii) ieškovo žinutė atsakovui, jog nuo 2022 m. birželio 1 d. nedirbs; iii) nenuosekli ir prieštaringa ieškovo pozicija.
28. Pirmiausiai pažymėtina, kad ieškovas ginčija minėtą 2022 m. gegužės 31 d. prašymą dėl atostogų, nes jis nepasirašytas. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog anksčiau teikti analogiški ieškovo prašymai dėl atostogų buvo pasirašyti (el. b. 1 t., b. l. 122, 124), o šis ne (el. b. 1 t., b. l. 126), vis dėlto ieškovo nedarbo aplinkybes nuo 2022 m. birželio 1 d. patvirtina ir jo paties 2022 m. gegužės 31 d. žinutė atsakovei (el. b. 1 t., b. l. 140, 147). Pažymėtina ir tai, kad ieškovo atostogos buvo įregistruotos VSDFV informacinėje sistemoje 2022 m. birželio 10 d. (el. b. 1 t., b. l. 162) – tuo metu, kai nebuvo kilęs ginčas tarp šalių ir jas siejo sutartiniai darbo santykiai. Tokiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į itin prieštaringus ieškovo paaiškinimus dėl esminių aplinkybių. Tiek prašyme DGK (el. b. 1 t., b. l. 68), tiek ieškinyje (el. b. 1 t., b. l. 3) ieškovas pats nurodo, jog 2022 m. birželio mėnesį, iš anksto susitaręs su atsakove, jis išskrido į Kazachstaną. Ieškovo buvimą Kazachstane 2022 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais netiesiogiai patvirtina ir jo žinutė atsakovei bei prašymas atsiųsti dokumentus į Kazachstaną nurodytu adresu (el. b. 1 t., b. l. 140, 147). Nurodytos aplinkybės iš esmės prieštarauja tachografo fiksuotiems duomenims, jog ieškovas prieš išvykdamas į Kazachstaną dirbo iki pat 2022 m. birželio 18 d. Šiame kontekste paminėtini ir ieškovo atstovo teismo posėdyje teikti nenuoseklūs paaiškinimai, jog ieškovo žinutė dėl nedarbo nuo 2022 m. birželio 1 d. turėtų būti suprantama, kaip siekiui išlaikyti darbo ir poilsio režimą. Tuo tarpu laikotarpis nuo 2022 m. birželio 1 d. iki liepos 24 d. (red. past. – vėliau sutikslinta iki rugpjūčio 24 d.) turėtų būti laikomas prastova, nes ieškovas neturėjo išduoto leidimo (2023 m. birželio 28 d. teismo posėdžio garo įrašas: 50 min. 25 sek. – 53 min. 00 sek.). Taip pat pažymėtina, kad teismo posėdyje paaiškinta, jog ieškovas buvo Kazachstane nuo 2022 m. birželio 18 d. iki 2022 m. rugpjūčio 24 d. (2023 m. birželio 28 d. teismo posėdžio garo įrašas: 54 min. 12 sek. – 55 min. 03 sek.). Tai vėlgi prieštarauja byloje esančiam prašymui dėl atostogų suteikimo bei paties ieškovo žinutei, jog nedirbs nuo 2022 m. birželio 1 d. Duomenų, pagrindžiančių ieškovo išvykimą į Kazachstaną ir grįžimą (lėktuvo bilietų, paso kopijos), ieškovas nepateikė. Esant šioms aplinkybėms, teismas daro labiausiai tikėtiną išvadą, kad ieškovas atsakovės naudai nebedirbo nuo 2022 m. birželio 1 d.
29. Kritišką ieškovo pateiktą tachografo vertinimą suponuoja ir tai, jog pagal tachografo duomenis ieškovas dirbo 2022 m. spalio 11 d. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo teigimu, 2022 m. spalio 5 d. jis atvyko į Lietuvą ir sužinojo, jog darbo sutartis su juo nutraukta. Atsižvelgiant į tai, nėra suprantamas ar paaiškinamas ieškovo sprendimas grįžti į Vokietiją ir toliau dirbti atsakovės naudai jau sužinojus apie darbo santykių pabaigą. Be to, nors, ieškovo teigimu ir tachografo duomenimis, jis dirbo nuo 2022 m. rugpjūčio 24 d. iki spalio 11 d., tačiau byloje nėra duomenų, jog jis būtų kreipęsis į atsakovę dėl darbo užmokesčio mokėjimo. Byloje nėra duomenų, jog ieškovui atsakovė būtų mokėjusi atlyginimą po 2022 m. birželio 28 d. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad tiek pagrindinė darbo sutartis, tiek papildomas susitarimas sudaryti lietuvių ir rusų kalbomis. Papildomo susitarimo 2 punkte aiškiai ir suprantamai nurodyta, jog darbo sutartis galioja iki darbuotojo darbo vizos Lietuvos Respublikoje galiojimo pabaigos, t. y. 2022 m. birželio 21 d. Ieškovas negalėjo nežinoti ir negalėjo nesuprasti, jog jo su atsakove pasirašyta darbo sutartis yra terminuota, susijusi su tam tikro juridinio fakto buvimu. Tokiu atveju, išreikštos ieškovo valios darbo sutarties nutraukimui, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, nereikėjo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovė turėjo teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį suėjus jos terminui, o ieškovo pateikti tachografo duomenys dėl anksčiau nurodytų priežasčių laikytini nepatikimais ir neįrodančiais šalių darbo santykių tęstinumo.
30. Nors ieškovas taip pat teigia, kad darbo santykių tęstinumą pagrindžia ir susirašinėjimas su atsakove, tačiau nėra pagrindo su tuo sutikti. Iš byloje esančio susirašinėjimo nustatyta, kad po darbo sutarties nutraukimo, nebuvo tariamasi dėl naujos darbo sutarties sudarymo. Vyko susirašinėjimas dėl dokumentų siuntimo ieškovui į Kazachstaną bei ieškovas rašė žinutes atsakovui, į kurias nebuvo atsakoma. Pažymėtina, kad nors atsakovė pripažįsta, jog siekė darbo santykių tęstinumo su ieškovu, siekė padėti jam gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, siuntė dokumentus ieškovui, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, jog šalis ir po 2022 m. birželio 28 d. siejo darbo santykiai. Šiame kontekste priimtina atsakovės dėstoma pozicija, jog Migracijos departamento pateiktame tarpininkavimo rašte nurodoma, kad nauja darbo sutartis galios nuo 2022 m. birželio 20 d., tačiau ieškovui nurodytu laiku neatvykus prasitęsti darbo sutarties, darbo sutarties sudarymas persikėlė vėlesniam laikui. Tai reiškia, jeigu ieškovas būtų atvykęs sudaryti naujos darbo sutarties 2022 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį, atsakovė būtų sudariusi su ieškovu naują darbo sutartį.
31. Taip pat pažymėtina ir prieštaringa ieškovo pozicija, jog jis iš Kazachstano keliavo tiesiai į komandiruotę Vokietijoje, tačiau ne į Lietuvą, kurioje būtų galėjęs sudaryti naują darbo sutartį su atsakove. Kartu atmetami ir ieškovo argumentai, jog atsakovė nevedė ieškovo darbo laiko apskaitos, darbo grafiko ir kitų ataskaitų, nes atsakovė nekontroliavo ieškovo darbo pobūdžio ir vykdomų funkcijų. Šiuo atžvilgiu, įvertinus byloje esančius įrodymus, sutiktina su atsakovės pozicija, jog ji tinkamai rūpinosi savo darbuotojo – ieškovo darbo organizavimu, žymėjo jo darbo bei poilsio laiką, tinkamai skaičiavo jam priklausančias išmokas. Tokią išvadą patvirtina tai, kad ieškovas darbo sutarties sudarymo metu buvo informuotas ir pasirašytinai sutiko būti atsakovės darbuotoju ir vykdyti darbo funkcijas jos naudai (el. b. 1 t., b. l. 82–86). Atsakovė ieškovui mokėjo darbo užmokestį (el. b. 1 t., b. l. 101–102), suteikdavo atostogas (el. b. 1 t., b. l. 122–128), priimdavo įsakymus dėl komandiruočių, kuriuose nurodoma, jog ieškovas komandiruojamas į Vokietiją (el. b. 1 t., b. l. 129–131) ir kt. Visa tai įrodo, kad ieškovas buvo pavaldus atsakovei, dirbo jos naudai, į Vokietiją vykdavo komandiruotėms. Šie įrodymai, priešingai, nei teigia ieškovas, patvirtina, kad jis atliko darbo funkcijas atsakovės naudai. Bylos duomenys apie ieškovo asmens korteles (el. b. 1 t., b. l. 90–91), darbo laiko apskaitos žiniaraščius (el. b. 1 t., b. l. 92–93), dienpinigių skaičiavimo lenteles (el. b. 1 t., b. l. 104) taip pat patvirtina, jog atsakovė vedė darbo laiko apskaitą. Šių duomenų pagrindu atmetami ieškovo teiginiai, jog atsakovė nevedė ieškovo atžvilgiu apskaitų ir jo nekontroliavo. Tai taip pat nereiškia, kad tikrasis ieškovo darbdavys buvo Vokietijos įmonė, todėl ieškovas turėjo pagrindą ten vykti pasibaigus darbo sutarčiai, o ne sudaryti naują.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus konstatuoja, jog atsakovė turėjo teisę ir pagrindą nutraukti terminuotą darbo sutartį su ieškovu, suėjus darbo sutarties terminui. Tuo tarpu ieškovas neįrodė, jog po darbo sutarties nutraukimo 2022 m. birželio 28 d. jis dirbo atsakovės naudai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė darbo sutarties nutraukimo neteisėtumo.
33. Nors ieškovas prašė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nenustačius atleidimo neteisėtumo, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės veiksmų. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė neturtinės žalos fakto, kad jis patyrė tokių neigiamų išgyvenimų, kurie buvo tokie stiprūs, intensyvūs, jog būtų pagrindas neturtinės žalos faktui konstatuoti. Ieškovo prašomos priteisti sumos neidentifikuotos, nepagrįstos aiškiais ir įtikinamais argumentais bei skaičiavimais, pateiktas tik subjektyvus vertinimas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
Dėl atleidimo iš darbo procedūrinių reikalavimų (ne)pažeidimo
34. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovė pažeidė DK 69 straipsnio 3 dalies normas, nes nesilaikė įspėjimo raštu tvarkos ir termino. Pasak ieškovo, darbo sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2021 m. gegužės 5 d. ir jos galiojimas pratęstas iki 2022 m. birželio 21 d., todėl šalis darbo santykiai siejo daugiau nei 1 metai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šia ieškovo pozicija.
35. Jeigu darbo santykiai pagal terminuotą darbo sutartį tęsiasi ilgiau kaip vienus metus, apie darbo sutarties pasibaigimą suėjus terminui darbdavys privalo raštu įspėti darbuotoją ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, o jeigu darbo santykiai pagal terminuotą darbo sutartį tęsiasi ilgiau kaip trejus metus, – ne vėliau kaip prieš dešimt darbo dienų. Pažeidęs šią pareigą, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui darbo užmokestį už kiekvieną termino pažeidimo dieną, bet ne daugiau kaip už penkias ar dešimt darbo dienų (DK 69 straipsnio 3 dalis).
36. Minėta, kad ginčo šalys 2021 m. gegužės 5 d. sudarė darbo sutartį Nr. 47, o 2022 m. sausio 3 d. papildomu susitarimu šalys padarė darbo sutarties pakeitimą, kuriuo buvo pakoreguotas mokamo darbo užmokesčio dydis, taip pat darbo sutarties galiojimas ir sutarė, kad darbo sutarties galiojimo pabaiga 2022 m. birželio 21 d., kai baigsis ieškovo darbo viza. Darbo sutarties 15 punkte buvo nurodyta, jog darbuotojas pradeda dirbti nuo nacionalinės vizos D Lietuvos Respublikoje gavimo dienos. Atsakovė 2021 m. birželio 21 d. gavo ieškovui leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje Nr. U6-3238, galiojusį iki 2022 m. birželio 21 d. Ieškovas, gavęs Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą D, atvyko į Lietuvą, 2021 m. liepos 30 d. pateikė prašymą dėl priėmimo į darbą ir 2021 m. rugpjūčio 2 d. buvo įdarbintas pas atsakovę. Šiame kontekste aktualūs ir ieškovo atstovo teismo posėdyje teikti paaiškinimai, jog darbo sutartis Nr. 47 buvo pasirašyta prieš darbo santykių pradžia tam, jog būtų galima suformuoti darbui būtinus dokumentus (leidimą laikinai gyventi ir kt.) (2023 m. birželio 28 d. teismo posėdžio garo įrašas: 47 min. 15 sek. – 48 min. 05 sek.). Iš šių duomenų darytina išvada, kad faktiškai ieškovas pradėjo dirbti nuo 2021 m. rugpjūčio 2 d. ir, kaip konstatuota anksčiau nutartyje, dirbo atsakovės naudai iki 2022 m. birželio 1 d. Pasibaigus ieškovo nemokamoms atostogoms 2022 m. birželio 28 d. (pagal VSDFV pažymą (el. b. 1 t., b. l. 162)), ieškovas buvo atleistas iš darbo. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad šalis darbo santykiai siejo trumpiau nei 1 metai, todėl atsakovei nekilo pareiga atskiru pranešimu informuoti ieškovo apie darbo santykių pabaigą (DK 69 straipsnis 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net laikant, jog darbo santykiai pradėjo sieti šalis, kai ieškovui buvo išduota viza 2021 m. birželio 21 d., todėl atsakovei neįspėjus tinkamai ieškovo apie būsimą atleidimą, tai nesuteikia pagrindo darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, jog papildomu susitarimu šalys susiejo darbo sutarties pabaigą su būtent ieškovui išduotos darbo vizos galiojimo pabaiga – 2022 m. birželio 21 d. Kaip minėta, ieškovas turėjo suprasti tokią darbo sutarties sąlygą, jos taikymą ir terminą, todėl vien atsakovės formalus neinformavimas apie darbo santykių pabaigą negali būti laikomas darbuotojo teisių pažeidimu.
37. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ir ieškovo argumentus, jog įsakyme dėl ieškovo atleidimo iš darbo nurodant klaidingą DK straipsnį, šią klaidą turėjo ištaisyti atsakovės direktorius, o ne buhalterė. Byloje nustatyta, kad atsakovės direktorius 2022 m. birželio 23 d. priėmė įsakymą Nr. ATL-06/23SA, kuriuo atleido ieškovą nuo 2022 m. birželio 28 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šiame įsakyme taip pat buvo nurodyta, jog jis priimtas atsižvelgiant į darbuotojo leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje ir darbo sutarties termino pabaigas. Pažymėtina, kad DK 55 straipsnis yra skirtas reglamentuoti darbuotojo teisę nutraukti darbo sutartį be svarbių priežasčių, tačiau pats įsakymo turinys atspindi, jog ieškovas atleidžiamas pasibaigus darbo vizai ir suėjus darbo sutarties terminui, kas atitinka DK 69 straipsnio 1 dalį. Nurodytą klaidą atsakovės buhalterė ištaisė 2022 m. lapkričio 17 d. raštu, kuriame nurodė, jog ieškovas atleistas remiantis DK 69 straipsnio 1 dalimi. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo spręsti, jog klaidingo DK straipsnio nurodymas savaime pažeidė ieškovo teises, juo labiau, jog tokia klaida turėjo būti taisoma direktoriaus įsakymu. Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių ieškovui turėjo būti suprantamas atleidimo pagrindas, o vien klaidingo DK straipsnio nurodymas tokio supratimo pakeisti negalėjo. Tuo tarpu 2022 m. lapkričio 17 d. atsakovės buhalterės raštas skirtas VSDFV duomenų bazei siekiant duomenų tikslingumo. Kaip nustatyta iš VSDFV pažymos, ištaisius klaidą, ieškovui mokėtinos/gautinos sumos nepasikeitė (el. b. 1 t., b. l. 183–184). Šių motyvų pagrindu, atmetami nurodyti ieškovo teiginiai.
38. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
Dėl procesinės bylos baigties
39. Apibendrindama išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, tinkamai sprendė atsakovę įrodžius, kad darbo sutartis nutraukta pagrįstai suėjus jos terminui, o ieškovas neįrodė darbo santykių tęstinumo po darbo sutarties nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
41. Apeliacinis skundas atmetamas, todėl ieškovui bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).
42. Atsakovė pateikė prašymą ir įrodymus dėl 1 261,79 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą pasitelkiant advokatą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašomas priteisti išlaidų dydis apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir nagrinėjamos bylos teisinę specifiką, neviršija maksimalių nustatytų Rekomendacijose, atitinka proporcingumo bei protingumo principus. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas dėl 1 261,79 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo yra tenkinamas ir ši suma priteisiama atsakovei iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
ieškovo apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Revetrans“, juridinio asmens kodas 181705485, iš ieškovo S. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 261,79 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt vieną eurą 79 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.
Teisėjos Asta Jakutytė-Sungailienė
Rūta Latvelė
Ieva Navickaitė-Sakalauskienė