Administracinė byla Nr. I1-4898-644/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01219-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 10 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas S. M. skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1, 7).
Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015-09-12 iki 2019-08-12 buvo laikomas Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad ankštoje 30 kv. m ploto gyvenamoje patalpoje Nr. 521 buvo laikoma iki 12 nuteistųjų, taigi pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pataisos administracija į nusiskundimus nereagavo. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas jautė pažeminimą, sveikatos pablogėjimą.
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 27-33) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į 5 būrio 521 gyvenamąją patalpą, kurioje pareiškėjui teko nuo 3,00 kv. m iki 4,5 kv. m ploto. Nors minėtu laikotarpiu minimalus gyvenamosios patalpos plotas ne visada pareiškėjui buvo užtikrintas, tačiau šis pažeidimas buvo tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kokia konkreti žala buvo padaryta ir kaip ji pasireiškė, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių ir priežastinio ryšio. Pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės pataisos namų (pareigūnų) galimai neteisėtų veiksmų, laikant jį Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus gyvenamoje patalpoje Nr. 521, pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą.
Atsakovo atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose, nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista (žr. LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2020-05-07 (b. l. 2), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Tačiau, teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus, nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas dėl senaties taikymo tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2015-09-12 iki 2017-05-06 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmetamas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2017-05-07 iki 2019-08-12.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 5 būrio 521 bendrabučių tipo gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 36,00 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuo 8 iki 12 nuteistųjų (b. l. 37-107). Minėtais duomenimis nustatyta, kad Taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta šiais laikotarpiais: nuo 2017-07-04 iki 2017-08-11, nuo 2017-08-22 iki 2017-08-29, nuo 2017-09-05 iki 2017-09-15, nuo 2017-09-26 iki 2017-10-02, nuo 2017-10-09 iki 2017-10-17, nuo 2017-10-31 iki 2017-11-10, nuo 2017-12-21 iki 2017-12-22, nuo 2018-01-09 iki 2018-01-18, nuo 2018-01-30 iki 2018-02-13, nuo 2018-02-22 iki 2018-02-28, nuo 2018-03-01 iki 2018-03-02, nuo 2018-03-16 iki 2018-03-23, nuo 2018-03-27 iki 2018-04-24, nuo 2018-04-26 ii 2018-05-03, nuo 2018-05-08 iki 2018-05-21, nuo 2018-07-10 iki 2018-08-21, nuo 2018-09-18 iki 2018-10-11, nuo 2018-12-12 iki 2018-12-19, nuo 2019-01-24 iki 2019-01-30, nuo 2019-02-06 iki 2019-05-09, t. y. iš viso 345 paras, kadangi minėtais laikotarpiais pareiškėjui bendrabučių tipo patalpoje teko 3,00 kv. m ploto.
Pareiškėjas taip pat reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (nereagavo į nusiskundimus), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Marijampolės pataisos namai ginčo laikotarpiu iš viso 345 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, išgyvenimais ir pan. Tačiau, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio byloje nėra.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-10-15 nutartis byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo ilgą trukmę (345 paros), darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, atsižvelgus į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (pvz., LVAT 2018-10-10 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1830-624/2018 priteisė pareiškėjui
700 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo kalinimą 322 paras bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kai pareiškėjui teko 0,04 kv. m mažiau ploto nei teisės aktais nustatyta), nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl skunde išdėstytų aplinkybių, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 750 Eur ir ši suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 750 Eur (septyni šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėjas Audrius Grauželis