Civilinė byla Nr. 2-698/2009
Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T
A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 18 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko
(teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Konstantino
Gurino
teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės
bendrovės „Topometra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009
m. balandžio 20 d.. nutarties, kuria teismas atsisakė taikyti laikinąsias
apsaugos priemones – atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Abrisas“ turto
areštą civilinėje byloje Nr. 2-3089-798/2009, iškeltoje pagal ieškovo
uždarosios akcinės bendrovės „Topometra“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei
bendrovei „Abrisas“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovas UAB „Topometra“ dokumentinio proceso tvarka
prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB „Abrisas“ 111 481,38 Lt skolos, 22 519,24
Lt delspinigių (viso – 134 000,62 Lt) bei 15,21 procentų metinių palūkanų,
skaičiuojamų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme
dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad pagal su atsakovu
sudarytą subrangos sutartį atliko sutartus darbus – parengė valstybinės
reikšmės miško žemės sklypų kadastro duomenų bylas ir jas perdavė atsakovui,
tačiau UAB „Abrisas“ nesumokėjo pinigų už gautas paslaugas. Ieškinyje pareikštų
reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones
– atsakovo turto areštą. Prašymą grindė tuo, jog ieškinio suma yra didelė, atsakovas
nevykdo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, nekilnojamojo turto, kuris jam
priklausytų nuosavybės teise, neturi. Ieškovo nuomone, įsiskolinimo dydis
objektyviai gali padidinti ieškovui galimai palankaus sprendimo neįvykdymo
riziką, todėl būtina taikyti atsakovo turto areštą.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio
20 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių –
atsakovo turto arešto taikymo. Teismas nutartį motyvavo tuo, kad nors ieškinio
suma yra pakankamai didelė, vien tai nesudaro pagrindo taikyti atsakovo turto
areštą, o turi būti atsižvelgiama ir į šalies, kurios turtui prašoma taikyti areštą,
turtinę padėtį, jos finansines galimybes, taip pat į tai, ar atsakovas iš tiesų
vengia vykdyti teismo sprendimą. Teismo nuomone, nors ieškovas ieškinyje
nurodė, kad atsakovas vengia atsiskaityti su juo, tačiau tai dar savaime
nereiškia, jog atsakovas atsisakys vykdyti teismo sprendimą. Ieškovo nurodytos
aplinkybės, jog atsakovas gali perleisti jam priklausantį turtą, siekdamas
išvengti prievolės įvykdymo, nėra pagrįstos rašytiniais įrodymais. Teismas taip
pat pažymėjo, kad ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų apie atsakovo turtinę
padėtį, jo mokumą, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turtines
teises, o taip pat kitų įrodymų, kurie leistų spręsti, jog egzistuoja grėsmė
neįvykdyti ieškovui galimai palankaus sprendimo byloje.
Ieškovas UAB „Topometra“ atskiruoju
skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir patenkinti jo prašymą
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundą grindžia šiais argumentais:
1) Teismas nepagrįstai nesivadovavo
teismų praktikoje suformuota pozicija, kad didelė ieškinio suma preziumuoja
teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
2) Teismas neteisingai paskirstė
įrodinėjimo pareigą tarp šalių, atsakovo pareigą įrodyti savo gerą turtinę
padėtį nepagrįstai „permetė“ ieškovui. Atsakovas, o ne ieškovas turi įrodyti
teismui, kad atsakovo turtinė padėtis gera.
3) Grėsmė, kad atsakovas ateityje
gali neįvykdyti teismo sprendimo, iš tiesų egzistuoja, kadangi atsakovas
akivaizdžiai vengia vykdyti sutartines prievoles.
4) Teismas, taikydamas laikinąsias
apsaugos priemones, turi teisę pats jas parinkti ir netaikyti tokių priemonių,
kurios pažeistų atsakovo teises.
Atsakovas UAB „Abrisas“ atsiliepime
į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti
nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais
argumentais:
1) Atsakovas netinkamai atliko
kadastrinius matavimus pagal tarp šalių sudarytą subrangos sutartį. Šią
aplinkybę įrodo VĮ Registrų centro sprendimai, kuriais atsisakyta įrašyti
Nekilnojamojo turto kadastro duomenis, parengtus pagal atsakovo atliktus
matavimus. UAB „Abrisas“ tinkamai neįvykdžius visų sutartinių prievolių
(atlikti tik kai kurie darbai), darbų užsakovas (VĮ Šalčininkų miškų urėdija) nemoka
pinigų atsakovui pagal rangos sutartį. Todėl pats ieškovas yra kaltas dėl
susidariusios padėties, o grėsmės, kad ieškovui tinkamai įvykdžius prievoles,
atsakovas su juo neatsiskaitys, nėra.
2) UAB „Abrisas“ mokumas buvo
patikrintas šiai įmonei dalyvaujant viešame konkurse dėl valstybinės reikšmės
miškų žemės sklypų planų parengimo paslaugų pirkimui, kurį įmonė laimėjo.
3) Akivaizdžiai nepagrįstas ieškovo
reikalavimas susijęs su jo siekiu nesąžiningais veiksmais pašalinti atsakovą,
kuris yra ieškovo konkurentas, iš rinkos.
2009 m. birželio 17 d. atsakovas
apeliacinės instancijos teismui pateikė atsiliepimo į atskirąjį skundą
papildymą. Nurodė, kad šiuo metu neturi finansinių įsipareigojimų kreditoriams,
išskyrus įsiskolinimą ieškovui. Teismui pritaikius atsakovo turto areštą, gali
prireikti stabdyti atsakovo veiklą.
Atskirasis skundas tenkintinas iš
dalies.
Civiliniame procese vyraujantis rungimosi
principas be kita ko reiškia, kad tuo atveju, jeigu šalis pareiškė reikalavimus
teisme ar nutaria teismine tvarka gintis nuo pareikštų reikalavimų, ji turi įrodyti
tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu,
išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12,
178 str.). Teismas civiliniame procese vykdo dalyvaujančių byloje asmenų
procesinių teisių išaiškinimo pareigą, tačiau neturi pareigos ir negali vykdyti
šalims išimtinai priskirtos įrodinėjimo pareigos. Priešingu atveju būtų
pažeisti dispozityvumo, rungimosi, lygiateisiškumo principai. Tai reiškia, kad
bylinėjimasis tarp šalių yra jų pačių reikalas, į kurį teismas kišasi tik tiek,
kiek būtina įvykdyti savo pagrindinę funkciją – objektyviai įvertinti šalių nurodytas
ir jų įrodinėjamas aplinkybes. Tuo išreiškiama civilinio proceso, taigi, ir
bylinėjimosi tarp šalių, esmė. Šaliai nepateikus faktinių duomenų apie jos
nurodytas reikalavimą ar atsikirtimą pagrindžiančias aplinkybes arba pateikus
duomenis, kuriuos paneigia kitos šalies pateikti svaresni įrodymai, laikoma,
kad ši šalis neįrodė aplinkybės, kuria grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą,
ir atvirkščiai. Teismui netinkamai paskirsčius įrodinėjimo naštą, pažeidžiamos
pagrindinės civilinio proceso taisyklės, teismo sprendimai tampa nenuspėjami, o
teisingumo vykdymas – neprognozuojamas.
Laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors
atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144
str. 1 d.). Tai reiškia, kad laikinąsias apsaugos priemones teismas turi ir
gali taikyti tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba
visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas ieškinys būtų patenkintas. Taikant
laikinąsias apsaugos priemones tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas,
tačiau teismas turi atsižvelgti į daugelį šiam klausimui teisingai išspręsti
reikšmingų aplinkybių.
Kiekvienu
atveju, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto
taikymo, reikia atsižvelgti ne tik į ieškinio sumą, bet ir į abiejų šalių
turtinę padėtį, jų finansines galimybes, taip pat į tai, ar ieškovo prašyme išdėstyti
argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai prima facie patvirtina ieškinio
galimą pagrįstumą. Sprendžiant, ar ieškinio suma yra didelė ir ar egzistuoja
faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti
įvertinama, ar ieškinio suma konkrečiam asmeniui pagal jo turimo turto vertę,
gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį yra didelė, tai yra kai paneigiama
objektyvi grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, teismas neturi pagrindo
taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Kaip minėta,
teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, privalo
įvertinti ir prašymo teisinius bei faktinius argumentus, kurie turi būti pakankami,
kad prima facie patvirtintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais
faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti
patenkintas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis
civilinėje byloje UAB ,,flyLAL-Lithuanian Airlines“ v. „Air Baltic Corporation“ ir kt., bylos Nr. 2-949/2008;
2009 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Acme“ v. UAB „GPP“,
bylos Nr. 2-663/2009).
Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios
instancijos teismo pozicija, kad vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo
taikyti atsakovo turto areštą. Teismas iš tiesų turi įvertinti ieškovo
išdėstytus argumentus, išsiaiškinti atsakovo turtinę padėtį. Esant abejonėms,
ar ieškovo prašyme išdėstyti argumentai bei pateikti juos pagrindžiantys įrodymai
yra pakankami, kad prima facie patvirtintų,
jog remiantis jais ieškinys gali būti
patenkintas, taip pat pagal ieškovo pateiktus įrodymus neturint duomenų apie
atsakovo turtinę padėtį, teismas, siekdamas šalims sudaryti vienodas
galimybes rungtis šioje proceso stadijoje ir priimti nutartį tik išklausęs abi
šalis, turėtų paprašyti atsakovo pateikti atsiliepimą į prašymą, ir tik gavęs
šį dokumentą nuspręsti, ar yra pagrindas tenkinti ieškovo prašymą. Bet kuriuo
atveju teismas neturi teisės ieškovui priskirtos įrodinėjimo pareigos perkelti
atsakovui, ir atvirkščiai. Kaip minėta, kiekviena šalis turi įrodyti tas
aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu,
išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12,
178 str.).
Pirmosios instancijos teismas,
spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo turtui, netinkamai
paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, nepagrįstai neišsiaiškino visų
reikšmingų šiam klausimui teisingai išspręsti aplinkybių, nevykdė išaiškinimo
pareigos (CPK 12, 178 str., 159 str. 1 d.). Neturėdamas duomenų apie šalių
turtinę padėtį, teismas apskritai neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl arešto
taikymo atsakovo turtui. Kitokios išvados reikštų, kad teismas klausimą dėl
nuosavybės teisių į turtą ribojimo gali spręsti ne pagal proceso taisykles,
nustatančius šalių teises ir pareigas įrodinėjimo procese, o remiantis vien tik
spėjimais, prielaidomis.
Esant tokioms aplinkybėms ir
apeliacinės instancijos teismui nesant galimybės pagal byloje esančius įrodymus
teisingai išspręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra
pagrindas naikinti žemesnės instancijos teismo nutartį dėl joje padarytų
proceso teisės normų pažeidimų ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 12 ir
178 str. 337 str. 3 p., 327 str. 1 d. 2 p. ir 338 str.).
Tuo pačiu pažymėtina, kad
spręsdamas šį klausimą iš naujo, teismas neturi automatiškai taikyti atsakovo
turto areštą, o tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą tarp šalių, išsiaiškinti
atsakovo turtinę padėtį, taip pat, ar byloje esantys įrodymai yra pakankami,
kad prima facie patvirtintų, jog ieškinys gali būti patenkintas. Tik išsiaiškinęs
šias aplinkybes, teismas gali teisingai nuspręsti, ar yra pagrindas tenkinti
ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo turtui.
Kiti atskirajame skunde ir
atsiliepime į jį išdėstyti argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamo klausimo
teisingam išsprendimui.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį,
jog proceso teisės normos nedraudžia dalyvaujantiems byloje asmenims pildyti
teismui paduotus dokumentus iki termino jiems paduoti pabaigos. Teisė atlikti
procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam terminui juos
atlikti (CPK 75 str. 1 d.). Atsakovas atsiliepimą į atskirąjį skundą padavė
nepraleidęs įstatyme nustatyto termino, tačiau jo papildymas Lietuvos
apeliaciniame teisme gautas 2009 m. birželio 17 d., t. y. praėjus daugiau kaip
dvidešimt dienų nuo bylos išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos
(CPK 318 str. 1 d.). Todėl atsakovo UAB „Abrisas“ paduotas atsiliepimo į
atskirąjį skundą papildymas grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 75 str. 1
d.).
Vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos CPK 337 straipsnio 3 punktu, teisėjų
kolegija
n
u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m.
balandžio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsakovo UAB „Abrisas“ paduotą
atsiliepimo į atskirąjį skundą papildymą grąžinti jį padavusiam asmeniui.
|
Teisėjai:
|
Artūras Driukas
Danutės Gasiūnienės
Konstantinas Gurinas
|