III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Atsakovė AB Lietuvos automobilių kelių direkcija apeliaciniame skunde prašo priimti kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės ieškinį, sudarė pagrindą jai nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita. Ieškovė ir atsakovė sudarė fiksuotos kainos sutartį, kurios kainos keitimas, remiantis kasacinio teismo praktika, galimas išimtiniais atvejais. Dėl fiksuotos kainos sudarymo fakto tarp šalių nebuvo ginčo. Ieškovė, dalyvaudama viešajame pirkime ir teikdama pasiūlymą (3 115 415,47 Eur be pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba 3 769 652,72 Eur su PVM), turėjo pareigą įsivertinti visų darbų, įskaitant, bet neapsiribojant tinkamo ir kokybiško sijų remonto darbus, apimtis. Byloje nekyla ginčas, kad ieškovė siūlių remonto pagal Techninę užduotį neatliko. Atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove už atliktus darbus.

10.2.                      Teismas ignoravo, kad pagal Sutartį ir Techninę užduotį tiekėjai (įskaitant ieškovę) turėjo įvertinti fiksuotą kainą, skaičiuojamą pagal principą projektuok–statyk, įtraukti ne tik Techninėje užduotyje numatytų sijų keitimo darbus, tačiau ir nekeičiamų sijų remonto darbus. Neatėmus šių darbų kainos iš pateiktos fiksuotos kainos, teismas nepagrįstai neįvertino ieškovės sutaupymų, nevykdant darbų, kurie buvo numatyti Techninėje užduotyje ir kurie buvo įtraukti į fiksuotą kainą, bet kurie nebuvo ieškovės atlikti.

10.3.                      Ieškovė atsakovei pateikė apmokėti 2021 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija TILSF Nr. 210130 (suma – 3 754 354,63 Eur su PVM) ir 2022 m. rugsėjo 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija TILSF Nr. 220080 (suma – 9 365,07 Eur su PVM). Abi sąskaitos atsakovės yra priimtos ir apmokėtos. Įvertinus sulaikytas lėšas pagal Sutarties 49 punktą ir pritaikytus delspinigius, atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi pagal Sutartį, pagal kurią                 (į fiksuotą kainą) pateko ir užmokestis už Techninėje užduotyje numatytų 38 sijų remonto darbus. Tai reiškia, kad atsakovė yra apmokėjusi už UAB „Tilsta“ faktiškai neatliktus, bet į kainą įtrauktus darbus.

10.4.                      Keičiant visas sijas, o ne jas remontuojant, rangovas nepatiria ne tik sijų kokybiško remonto išlaidų, bet ir papildomų išlaidų, pavyzdžiui, kolonų ramstymui ir pan. UAB „Tilsta“ taip pat neatliko esamų tarpinių atramų rygelių stiprinimo injektuojant (kai plyšiai >0,3 mm). Rangovas įrengė naujas sijas ir naujas kolonas, atitinkamai ir naujus rygelius.

10.5.                      Sprendime liko neįvertinta, kad ieškovė, keisdama, o ne remontuodama viaduko 38 sijas, iš esmės sutaupė. Nepagrįstas praturtėjimas gali pasireikšti sutaupymu kito asmens sąskaita, kita vertus, pagrindinė papildomo apmokėjimo už darbus sąlyga yra pabrangimas, padidėjusios sutarties įvykdymo išlaidos. Atsakovės paskaičiavimais, ieškovė, pakeisdama siūles, o ne jas remontuodama, sutaupė 15 024,61 Eur.

10.6.                      Skundžiamame sprendime netinkamai įvertintos aplinkybės, kad į papildomų darbų skaičiavimus UAB „Tilsta“ nepagrįstai įtraukia darbus, kuriuos turėjo atlikti nepriklausomai nuo to, ar visos sijos keičiamos, ar ne, t. y. įtraukia darbus, kuriems papildomų (Techninėje užduotyje nenumatytų) sijų keitimas neturi jokios įtakos. Į reikalaujamą sumą UAB „Tilsta“ įtraukia ne tik viso viaduko sijas, tačiau ir dangos klojimą, frezavimą, hidroizoliaciją ir išlyginamąjį sluoksnį ir kt. darbus.

10.7.                      Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad Techninėje užduotyje nėra numatyta, jog išlyginamasis sluoksnis, hidroizoliacija, asfaltbetonio sluoksniai turi būti dengiami per visą viaduko plotį. Tačiau šiuos darbus ieškovė privalėjo atlikti, nepaisant to, ar būtų keitusi visas viaduko siūles, ar ne.

10.8.                      Teismas, nustatydamas bylos nagrinėjimo ribas, padarė klaidingą išvadą, kad Lietuvos apeliacinis teismas bylos dalį dėl papildomų darbų kainos ir vertės grąžino tik tuo tikslu, kad būtų atliktas aritmetinis veiksmas skaičiuojant papildomų darbų kainą pagal Sutarties 106.1 arba 106.2 punktuose nustatytas metodikas. Tai aiškiai klaidingas Lietuvos apeliacinis teismo sprendimo interpretavimas. Tokius aritmetinius veiksmus būtų galėjęs padaryti pats Lietuvos apeliacinis teismas. Tačiau byla į pirmąją instanciją grąžinta su tikslu atlikti sudėtingesnius tyrimo ir bylos nagrinėjimo veiksmus, kurių pirmosios instancijos teismas paprasčiausiai neatliko, pavyzdžiui, kad ieškovė dalies darbų, kurie įtraukti į ieškovės pasiūlymą, neatliko. Lietuvos apeliacinis teismas sprendime inter alia (be visa kita, be kita ko) pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino ir nereikalavo iš ieškovės pateikti duomenis, kokia yra reali ir faktinė jos atliktų papildomų darbų kaina. Tą pačią klaidą padarė ir teismas nagrinėjęs bylą pakartotinai.

10.9.                      Sprendime klaidingai nurodyta, kad nepagrįstas praturtėjimas ir su juo susijusios aplinkybės nevertintinos, nes peržengia bylos ribas ir atsakovė byloje nebuvo pareiškusi savarankiško reikalavimo dėl ieškovės nepagrįsto praturtėjimo. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kad ieškovė niekada nepateikė įrodymų, skaičiavimų ar kitokio algoritmo, kokią dalį pasiūlytos kainos sudarė pagal techninę užduotį nenumatytų keisti sijų (38 vnt.) remonto darbai. Nors, kaip minėta, surinkti įrodymai patvirtina, kad sijų remontas Techninėje užduotyje buvo numatytas, šio remonto UAB „Tilsta“ nedarė, tačiau pripažino, kad šį remontą įsivertino ir jis yra įtrauktas į pasiūlymo kainą.

10.10.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje. Ieškovė taip niekada ir nepateikė į bylą duomenų, kokia yra reali ir faktinė jos atliktų papildomų darbų kaina. Būtent tokią įrodinėjimo naštą nustatė Lietuvos apeliacinis teismas, o pirmosios instancijos teismas grąžintoje bylos dalyje paprasčiausiai šią aplinkybę ignoravo.

10.11.                      Sprendime netinkamai pritaikytos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės, sutarčių aiškinimo taisyklės. Sprendime daroma nepagrįsta prielaida, kad atsakovė pripažino ir sutiko su papildomais darbais, jų kiekiais ir įkainiais. Pirma, techninio darbo projekto ir sąmatų patvirtinimą teismas vertino atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų ir atsakovės valios. Būtent eilė kitų įrodymų patvirtina, kad atsakovė, net ir sutikdama tvirtinti techninį darbo projektą, niekada nepripažino visų viaduko sijų keitimo papildomais darbais, todėl nepripažino ir kiekių bei įkainių. Tai reiškia, kad techninis projektas atsakovės buvo patvirtintas tik su expressis verbis (pažodžiui, aiškiais žodžiais, tiesiogiai) išreikšta sąlyga, kad dėl to, ar visų sijų keitimas yra papildomi darbai ir ar apmokėtini atsakovės sąskaita, spręs teismas. Antra, nors teismas skundžiamame sprendime akcentuoja atsakovės patvirtintą techninį darbo projektą ir sąmatą, išvardija skiltyje „papildomi darbai“ nurodytus kiekius, tačiau ignoruoja tai, kad tam tikri darbai, atliktini pagal Techninę užduotį, buvo įsivertinti ieškovės teikiant pasiūlymą ir įtraukti į fiksuotą pasiūlymo kainą, tačiau jie nebuvo realiai atlikti. Trečia, pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles a fortiori contra proferentem (neaiškios sutarties sąlygos aiškinamos ją pasiūliusios sutarties šalies nenaudai) principą. Sprendime neįvertinta, kad techninio darbo projekto parengimas, kurį atliko ieškovė, ir jo patvirtinimas atsakovės plačiąja prasme yra ginčo šalių sandoris, kurio turinį / tekstą rengė ieškovė. Dėl to ginčo nėra ir tai reiškia, kad atsakovė, kuri patvirtino techninį darbo projektą, prisijungė prie šio sandorio. Pagal sutarčių aiškinimo taisykles, tuo atveju, jeigu abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos sandorio formuluotes pasiūliusios šalies nenaudai, t. y. šiuo atveju ieškovės nenaudai.

11.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Tilsta“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      atsakovė sąmoningai klaidina dėl ginčo faktinių aplinkybių, kadangi ji apeliacinį skundą surašė ignoruodama Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 4 d. nutartyje nustatytus prejudicinius faktus, kurie yra nebekvestionuotini ir Lietuvos apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės yra iš naujo neįrodinėtinos. Atsakovė iš naujo aiškina ginčo faktines aplinkybes, kvestionuoja ieškovės teisę į papildomų darbų apmokėjimą ir bando ją paneigti.

11.2.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovei priteistina papildomų darbų kaina buvo nustatyta netinkamai. Papildomų darbų kainos nustatymo metodika yra expressis verbis įtvirtinta Sutarties 106 punkte ir būtent vadovaujantis Sutarties sąlygomis, ieškovė skaičiavo bei grindė savo reikalavimą dėl papildomų darbų kainos. Be to, 2022 m. spalio 4 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje taip pat buvo expressis verbis nurodyta, kad papildomų darbų kaina turi būti nustatoma vienu iš dviejų būdu – pagal Sutarties               106.1 arba 106.2 punktą. Todėl atsakovė elgiasi nesąžiningai ir bando klaidinti, teigdama, kad neva turėjo būti taikomas dar kažkoks kitas Sutartyje nenumatytas ir neapibrėžtas papildomų darbų kainos nustatymo metodas, kurį ji pati ir sugalvojo nurodydama, kad ieškovė jo neįrodė.

11.3.                      Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai tapatina du skirtingus institutus – papildomų darbų kainą ir nevykdomų darbų kainą. Abi šios kainos gali ir turi būti nustatomos savarankiškai ir jų sumokėjimo klausimas yra spręstinas pagal skirtingas prievoles – prievolę atsiskaityti už papildomus darbus ir prievolę (ne)atsiskaityti už nevykdomus darbus.

11.4.                      Atsakovė nepagrįstai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, teigdama, jog teismas netinkamai atliko įrodymų tyrimą ir vertinimą. Bylą nagrinėjant iš naujo, atsakovė remiasi ne konkrečiais įrodymais, o savo pamąstymais ir išgalvota pozicija. Taip pat teikia į bylą įrodymus, kurie nebuvo vertinami pirmosios instancijos teisme bei grindžia skundą argumentais, dėl kurių teismas sprendime nepasisakė.

11.5.                      Atsakovė, siekdama sudaryti įspūdį, kad ieškovė nepagrįstai praturtėjo, teigia, kad ieškovė nuo pat pradžių parengė kitokį projektą nei buvo numatyta pagal Sutartį ir dėl to neįtraukė į jį techninėje užduotyje numatyto viaduko sijų remonto. Tačiau atsakovė pamiršta, kad būtent ji rengdama viešąjį pirkimą neatskleidė tinkamai visų pirkimo sąlygų ir nepateikė Sutarties vykdymui reikalingos informacijos. Lietuvos apeliacinis teismas aiškiai konstatavo, kad visos sąlygos tinkamai buvo atskleistos tik po Sutarties sudarymo, kuomet buvo nustatyta, jog visų sijų laikomoji galia yra nepakankama. Taigi, atsakovė siekia paneigti Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo prejudicinę galią.

11.6.                      Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 4 d. nutartyje nėra nurodyta, kad papildomų darbų kaina turėtų būti nustatoma atėmus darbų, kurių, pasak atsakovės ieškovė neatliko, kainą. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovė, Lietuvos apeliacinis teismas nekonstatavo jokių ieškovės įrodinėjimo pareigos trūkumų ir nereikalavo jokios realios ir faktinės atliktų darbų kainos įrodinėjimo kitaip negu kad pagal Sutarties 106.1 arba 106.2 punktus. Byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui išsiaiškinti faktines aplinkybes dėl įkainių patvirtinimo ir darbų faktinio atlikimo – atlikti jie ar ne ir ar yra atsakovės patvirtinti įkainiai jiems.

11.7.                      Atitinkamai Sutarties 106.1 punktas numatė, kad papildomų darbų kaina nustatoma papildomiems statybos darbams naudojant projekte numatytų darbų įkainius. Būtent šiuos įkainius ieškovė ir naudojo, nes juos atsakovė patvirtino jau po bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, kur naujos faktinės aplinkybės nenustatomos. Ieškovė būtent šiuos įkainius ir pateikė kaip įrodymus byloje ir jais įrodinėjo papildomų darbų kainą. Siekdama maksimalaus sąžiningumo šioje byloje, ieškovė sumažino ieškinio reikalavimą nuo 785 395,96 Eur iki 566 414,84 Eur ir savo iniciatyva pritaikė Sutarties 106.1 punktą papildomų darbų kainos skaičiavimui, nors Sutarties 106.3 punktas (pagal kurį yra gaunama 785 395,96 Eur suma) buvo taikomas išimtinai tik dėl pačios atsakovės veiksmų, kuomet ji daugiau nei du metus netvirtinto sąmatos ir ieškovė neturėjo kitos išeities, kaip tik apskaičiuoti papildomų darbų kainą, taikant SISTELA (informacinis programinis kompleksas statybos darbų kainoms apskaičiuoti) įkainius.

11.8.                      Atsakovės nesąžiningumą rodo ir tai, kad ji bando teigti, jog ieškovė, pakeisdama visas 50 viaduko sijų, sutaupė, t. y. patyrė mažiau išlaidų, negu būtų patyrusi tuo atveju, jeigu būtų pakeitusi 12 sijų, o kitas sijas injektavusi (užsandarinusi plyšius skystos konsistencijos medžiaga). Tai prieštarauja elementariai logikai.

11.9.                      Atsakovė, skaičiuodama ieškovės neva sutaupytas lėšas, nurodo tik vieną sąmatos eilutę, kurioje yra nurodyta tik pačios sijos kaip medžiagos / elemento kaina, ir sąmoningai nutyli kitas sąmatos eilutes, kuriose yra numatyti visi kiti darbai, kuriuos reikia atlikti tam, kad sijos būtų pakeistos. Atvežus 38 sijas į objektą jos pačios į viaduką nesusimontavo, todėl tik pačių sijų kainą vertinti yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neteisinga. Ieškovė turėjo atlikti dar eilę kitų darbų tam, kad būtų tinkamai pakeistos visos viaduko sijos ir būtų galima tinkamai ir saugiai naudotis viaduku pagal paskirtį. Detalus 38 sijų pakeitimui reikalingų atlikti darbų sąrašas yra pateiktas šio atsiliepimo 23 punkte nurodytoje lentelėje, kuri paaiškina, kokių atskirų darbų reikėjo tam, kad būtų galima visa apimtimi atlikti papildomus, Sutartyje nenumatytus darbus.

11.10.                      Atsakovė nepagrįstai skunde tapatina sijų stiprinimą ir sijų remontą. Kai Sutarties vykdymo metu kilo klausimas dėl papildomų darbų vykdymo, ieškovė pateikė dvi alternatyvas kaip galima atlikti sijų stiprinimo darbus – arba visas sijas pakeisti, arba visas sijas sustiprinti anglies pluoštu. Būtent dėl to ieškovė pateikė 2019 m. spalio 2 d. prezentaciją, kad pristatytų atsakovei, kokie yra papildomų darbų alternatyvų sprendiniai, t. y. atsakovei buvo pateikti du variantai kaip užtikrinti, kad viadukas nesugriūtų ir padidinti jo laikomąją galią, kad atsakovė pati galėtų išsirinkti jai priimtiniausią tiek kainos, tiek darbų pobūdžiu alternatyvą – sijų stiprinimo anglies pluoštu bei sijų keitimo. Šių sprendinių kainos buvo labai panašios, todėl ir tai papildomai patvirtina šių sprendinių vienodą paskirtį. Šie sprendiniai nėra sijų remontas, todėl atsakovės bandymas nesėkmingai prilyginti remonto kainą šių stiprinimo sprendinių kainai yra tik nepagrįstas siekis išvengti pareigos atsiskaityti su ieškove už nupirktus darbus.  

11.11.                      Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes, jog ji niekada nesutiko su papildomų darbų įkainiais ir juos ieškovė nustatė savo nuožiūra. Tačiau šiuos argumentus paneigia aplinkybė, kad atsakovė pripažįsta, jog yra sumokėjusi visą Sutarties kainą, t. y. yra apmokėjo visus Sutarties darbus, taikydama tuos pačius sąmatos įkainius, kuriuos ieškovė taiko ir papildomų darbų kainos skaičiavimui. Pavyzdžiui, sąmatoje buvo numatyta, kad 1 kv. m „Gelžbetoninių konstrukcijų ardymas (išlyginamojo sl. frezavimas, g/b sijos, tarpiniai rygeliai)“ kainuoja 168,38 Eur ir pagal Sutarties objekto apimtį buvo reikalingi 51 kv. m tokio darbo.

11.12.                      Neatliktų darbų kaina yra sudedamoji fiksuotos Sutarties kainos dalis, o ne papildomų darbų kainos dalis. Atsakovė neatliktais darbais vadina sijų remonto darbus, tačiau peržiūrėjus techninį darbo projektą jokie sijų remonto darbai ir nenurodyti kaip patenkantys į papildomų darbų apimtį. Todėl minusuoti iš papildomų darbų kainos darbus, kurie nėra ir nebuvo papildomų darbų apimtyje, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Kadangi neatliktų darbų kaina yra sudedamoji fiksuotos Sutarties kainos dalis, atsakovė, norėdama pakeisti fiksuotą Sutarties kainą, turėjo dėl to pareikšti savarankišką reikalavimą.

11.13.                      Apeliaciniame skunde atsakovė referuoja į techninio projekto brėžinius ir teigia, kad iš jų galima nustatyti, jog išlyginamasis sluoksnis, hidroizoliacija ir asfaltbetonio sluoksnis turėjo būti dengiamas per visą viaduko paklotą, o ne tik tose vietose, kur techninėje užduotyje buvo numatyta keisti sijas. Šis argumentas negali būti vertinamas ginčą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kadangi atsakovė juo negrindė savo atsikirtimų pirmosios instancijos teisme. Bet kokiu atveju šis argumentas yra visiškai nepagrįstas, kadangi atsakovės nurodytame projekte yra suprojektuotas visos viaduko perdangos keitimas, t. y. brėžiniai yra skirti bendrai tiek sutartiniams, tiek papildomiems darbams. Todėl natūralu, kad sprendinys yra apimantis visą viaduko perdangą, nes tai faktiškai ir buvo įgyvendinta. Tačiau priešingai nei teigia atsakovė, šis sprendinys buvo skirtas papildomų darbų, o ne techninėje užduotyje nurodytų darbų atlikimui.

11.14.                      Atsakovė nepagrįstai į bylą teikia naujus įrodymus, nepaaiškinusi, kodėl šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau nei buvo išnagrinėta byla pirmojoje instancijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos – apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1,  2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių nagrinėjamoje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.

13.       Apeliaciniame skunde yra keliami klausimai dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos ir priteistos ieškovei papildomų darbų kainos.

Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

14.       Atsakovė AB Lietuvos automobilių kelių direkcija (Sutarties sudarymo metu – biudžetinė įstaiga Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos) vykdė supaprastintą atvirą konkursą. Pirkimo objektas – dviejų lygių sankryžos valstybinės reikšmės magistralinio kelio A17 Panevėžio aplinkkelis 11,015 km rekonstravimo ir valstybinės reikšmės magistralinio kelio A9 Panevėžys–Šiauliai ruožo nuo 5,0 iki 6,05 km kapitalinio remonto techninio darbo projekto parengimas, projekto vykdymo priežiūra ir darbų atlikimas. Perkamų darbų ypatybės, kiekis ir apimtis buvo nurodyti Pirkimo dokumentų Techninėje specifikacijoje ir Techninėje užduotyje.

15.       Laimėjusi viešąjį pirkimą ieškovė UAB „Tilsta“ 2019 m. rugpjūčio 29 d. sudarė su atsakove AB Lietuvos automobilių kelių direkcija viešojo pirkimo sutartį, kurios 1.1 punkte įsipareigojo atlikti darbus pagal atsakovės pateiktą Techninę specifikaciją (Techninę užduotį): projektavimo darbus – parengti dviejų lygių sankryžos valstybinės reikšmės magistralinio kelio A17 Panevėžio aplinkkelis 11,015 km rekonstravimo techninį darbo projektą ir parengti valstybinės reikšmės magistralinio kelio A9 Panevėžys – Šiauliai ruožo nuo 5,0 iki 6,05 km kapitalinio remonto techninį darbo projektą, statybos darbus – pagal A17 Viaduko techninį darbo projektą ir pagal A9 Kelio techninį darbo projektą.

16.       Pagal Techninės užduoties 12 punktą, ieškovė, be kitų darbų, turėjo atlikti 3 ir 4 tarpatraminių kraštinių sijų (1, 2, 3, 8, 9 ir 10) išmontavimo ir pakeitimo naujomis darbus. Byloje nustatyta, kad UAB „Tilsta“ pradėjus vykdyti Sutartį, paaiškėjo, jog reikalingas ne tik Techninėje užduotyje nurodytų 3 ir 4 tarpatraminių kraštinių sijų keitimas, bet būtinas visų viaduko sijų keitimas, t. y. net ir tų, kurios nebuvo nurodytos Techninėje užduotyje.

17.       Ieškovė UAB „Tilsta“ 2019 m. lapkričio 25 d. raštu informavo atsakovę AB Lietuvos automobilių kelių direkciją ir pateikė A17 viaduko apžiūros aktą, patvirtinantį naujai atsivėrusius neleistino pločio perdangos plyšius. Atsakovė 2019 m. gruodžio 12 d. pateikė atsakymą, kad su alternatyviu sprendiniu (sijų stiprinimu anglies pluoštu) nesutinka, dėl sijų keitimo nepasisakė. Ieškovė teikė atsakovei paaiškinimus ir inicijavo susitikimus, kuriuose atsakovei buvo teikiami duomenys apie tai, kad A17 Viaduko rekonstruoti be visų sijų keitimo neįmanoma, tačiau atsakovė tik 2020 m. rugpjūčio 13 d. pakeitė poziciją dėl papildomų darbų poreikio, t. y. patvirtino, kad Sutartis turi būti vykdoma, keičiant visas sijas.

18.       Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2A-545-516/2022, 2022 m. spalio 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės UAB „Tilsta“ ieškinio reikalavimas pripažinti, kad ji turi teisę į 785 395,96 Eur dydžio papildomų darbų apmokėjimą pagal 2019 m. rugpjūčio 29 d. viešojo pirkimo sutartį Nr. S-768, taip pat sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šioje dalyje priėmė naują sprendimą – ieškovės UAB „Tilsta“ ieškinį patenkino iš dalies: pripažino, kad ieškovė UAB „Tilsta“, atlikusi papildomus sijų, nenurodytų Techninės užduoties 12 punkte, keitimo darbus, turi teisę į atlyginimą už papildomai atliktus darbus; civilinę bylą dalyje dėl papildomų darbų kainos dydžio nustatymo ir(ar) papildomų darbų kainos priteisimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

19.       Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė į bylą pateikė įsakymą dėl techninio darbo projekto patvirtinimo, UAB „Darbasta“ 2020 m. rugpjūčio 24 d. bendrosios ekspertizės atlikimo akto trumpąją apžvalgą ir viaduko virš magistralinio kelio A9 valstybinės reikšmės magistraliniame kelyje A17 Panevėžio aplinkkelis 11,015 km ir prieigų rekonstravimo Techninio darbo projekto bendruosius statinio rodiklius. Prašyme dėl papildomų dokumentų pridėjimo prie bylos apeliantė pažymėjo, kad šio dokumento pateikimo poreikis iškilo tik priėmus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame ne tik neteisingai pritaikant materialiosios ir proceso normas klaidingai konstatuota, kad atsakovė pritarė papildomiems darbams, jų kiekiui ir kainai, tačiau nurodoma netinkama data. Sprendime nurodoma, kad „Atsakovė 2021 m. gruodžio 28 d. yra pasirašiusi ir Techninio darbų projektą, kuriame yra patvirtinusi papildomų darbų kiekį, ir pagal Sutartį atliekamų darbų sąmata, kurioje įtvirtinti visi Sutarties įgyvendinimui reikalingų darbų, tarp jų ir papildomų darbų įkainiai“. Tuo tarpu teikiamas įsakymas įrodo, kad techninis darbo projektas buvo patvirtintas 2020 m. rugpjūčio 26 d.

20.       Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu. Kasacinis teismas yra išskyręs tam tikrus kriterijus, kurie turi būti įvertinti sprendžiant, ar yra pagrindas naujiems įrodymams priimti: (1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; (2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; (3) ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; (4) ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

21.       Teisėjų kolegija, spręsdama dėl poreikio pridėti prie bylos atsakovės teikiamus įrodymus, visų pirma, pažymi, kad dalis teikiamų įrodymų, kaip naujų (pvz., UAB „Darbasta“ 2020 m. rugpjūčio 24 d. bendrosios ekspertizės atlikimo akto trumpoji apžvalga) jau yra pateikta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl to tokių įrodymų pridėjimo prie bylos klausimas nespręstinas. Antra, teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktais duomenimis bei jais įrodinėjamomis aplinkybėmis, sprendžia, kad jais apeliantė iš esmės siekia kvestionuoti Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-545-516/2022 nustatytas prejudicines aplinkybes (dėl to teisėjų kolegija pateiks savo argumentus toliau), todėl vertintina, kad naujai pateikiami ir prašomi priimti įrodymai neturės įtakos sprendžiant klausimą dėl papildomų darbų kainos nustatymo. Be to, vertintina, kad apeliantė turėjo objektyvią galimybę pateikti prašomus priimti prie bylos dokumentus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau šia teise nepasinaudojo.

22.       Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliantės prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, o jos pateikiamus dokumentus atsisakoma priimti.

Dėl apeliacinio skundo argumentų dėl ieškovės teisės į papildomų darbų apmokėjimą

23.       Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-545-516/2022 yra nurodyta, kad tiek Pirkimo sąlygos, tiek ir Sutartis numatė galimybę atlikti papildomus darbus ir aiškiai bei nedviprasmiškai nustatė, jog ieškovė, teikdama pasiūlymą ir sudarydama Sutartį, prisiima papildomų darbų įsivertinimo ir atlikimo riziką, kas reiškia, kad teisę į papildomų darbų atlikimą bei jų apmokėjimą ieškovė įgytų tik tuo atveju, jeigu įrodytų, jog objektyviai negalėjo numatyti darbų apimties. Byloje nėra ginčo dėl to, kad papildomų darbų poreikis paaiškėjo tik po Sutarties sudarymo, kai ieškovė UAB „Tilsta“, kaip ji teigia, gavusi iš atsakovės archyvinius viaduko dokumentus, atliko viaduko elementų tikrinamuosius skaičiavimus ir nustatė, kad visų sijų laikomoji galia yra nepakankama. Teisėjų kolegija sutiko su ieškovės argumentais, kad esant aiškiai apibrėžtam pirkimo objektui, darbų apimtims ir kiekiams, ji net objektyviai neturėjo jokio pagrindo svarstyti, kad reikėtų įsivertinti absoliučiai visų viaduko sijų pakeitimo poreikį, o ne tik tų, kurios nurodytos Pirkimo dokumentų Techninėje užduotyje ir kurių statybos (remonto) darbai buvo perkami.

24.       Paminėtoje byloje taip pat buvo nustatyta, kad nekilo ginčo, jog nei archyvinių duomenų, nei informacijos, kad visų viaduko sijų laikomoji galia yra (gali būti) per maža ir dėl to gali tekti keisti daugiau sijų negu nurodyta Techninėje užduotyje, Pirkimo procedūrų metu nebuvo. Priešingai, atsakovė, kuri turėjo visus archyvinius duomenis apie sijų laikomąją galią, Techninėje užduotyje buvo aiškiai nurodžiusi, kad viaduko sijų laikomoji galia nekeičiama (Techninės užduoties 13 punktas). Taigi, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, visų pirma pačiai atsakovei, kaip perkančiajai organizacijai ir profesionalei kelių statyboje ir priežiūroje bei turinčiai visus archyvinius duomenis ir dokumentaciją apie viaduko sijų laikomąją galią, tenka pareiga tinkamai ir aiškiai suformuluoti Pirkimo sąlygas, aiškiai nurodyti pirkimo objektą, laiku pateikti pirkimo dalyviams visus turimus viaduko archyvinius dokumentus ir tiek Techninėje specifikacijoje, tiek Techninėje užduotyje tinkamai aprašyti perkamus ir būtinus atlikti statybos (remonto) darbus, kadangi perkančioji organizacija, prieš skelbdama viešąjį pirkimą konkretiems darbams pirkti, yra tas pirminis subjektas, kuris turi įvertinti, kokie tiksliai statybos (remonto) darbai yra būtini ir reikalingi.

25.       Teisėjų kolegija sutiko su atsakove, kad viešųjų pirkimų bylose, susijusiose su išlaidų dėl papildomų darbų atlikimo atlyginimo priteisimu, tiekėjams gali tekti tam tikra rizikos dalis, ypač jei ji neišvengiama pagal pirkimo objekto pobūdį, o jos suvaldymas priklauso nuo paties tiekėjo veiksmų (pvz., perkant statybos darbus, tiekėjas turi galimybę apžiūrėti objektą ir įsivertinti darbų apimtis, kiekius, darbų vykdymo sąlygas), tačiau, tai jokiu būdu neatleidžia pačios perkančiosios organizacijos nuo pareigos tinkamai suformuluoti pirkimo sąlygas ir aiškiai apibrėžti, kokie konkretūs darbai yra perkami. Taigi, nors Pirkimo dokumentuose buvo nustatyta pareiga apsilankyti statybvietėje ir įsivertinti kelių, tilto ir konstrukcijų būklę, taip pat įsivertinti išlaidas, priemones ar išlaidas priemonėms kelio, tilto (viaduko) konstrukcijai ir(ar) kitiems kelio elementams įrengti, tačiau, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas ir teigia atsakovė, tai nereiškia, kad ieškovė, dar teikdama pasiūlymą, galėjo ir turėjo numatyti ginčo papildomų darbų atlikimą, t. y. kad gali tekti atlikti visų viaduko sijų, o ne tik tų, kurios buvo nurodytos Techninėje užduotyje, keitimo darbus. Pažymėtina, kad poreikis keisti visas viaduko sijas, o ne tik tas, kurios buvo numatytos Techninėje užduotyje, paaiškėjo ne iš vizualinės apžiūros rezultatų (tokią apžiūrą ieškovė buvo atlikusi dar iki pasiūlymo pateikimo), o iš archyvinių dokumentų, kurie nebuvo pateikti kartu su pirkimo dokumentais ir nebuvo viešai prieinami.

26.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Sutarties nuostatas, reglamentuojančias papildomų darbų atlikimą ir apmokėjimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, aiškinant viešųjų pirkimų sutartis, todėl nepagrįstai riziką dėl papildomų darbų atlikimo perkėlė ieškovei UAB „Tilsta“, konstatavęs, kad ieškovė, prieš teikdama pasiūlymą, turėjo įsivertinti ne tik Pirkimo sąlygų Techninėje užduotyje nurodytų sijų, bet ir visų kitų A17 Viaduko sijų, nenurodytų Techninėje užduotyje, keitimo darbus. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje buvo pakeistas ir priimtas naujas sprendimas, pripažįstant, kad ieškovė turi teisę į papildomų darbų, t. y. A17 viaduko sijų, nenurodytų Techninės užduoties 12 punkte, keitimo darbų apmokėjimą pagal Sutarties XI skyriaus nuostatas.

27.       CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

28.       Šia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, be kita ko, yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat yra pasisakęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, jog tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr. Brumarescu prieš Rumuniją [GC], peticijos Nr. 28342/95, 61 punktą; 2006 m. sausio 12 d. Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99, 68698/01, 61 punktą).

29.       Praktines įvardytos taisyklės taikymo nuostatas yra suformulavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad CPK 182 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas su tokiais reikalavimais: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, t. y. svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017, 17–18 punktai; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 18 punktas).

30.       Taigi, viena iš būtinųjų sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Vadinasi, vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 31 punktas).

31.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime priėjo pagrįstą išvadą, kad apeliacinės instancijos teismui išsprendus ieškovės reikalavimą dėl teisės į papildomų darbų apmokėjimą ir nustačius, kad ieškovė turi tokią teisę, pakartotinai nagrinėdamas bylą teismas turi spręsti tik šalių ginčą pagal patikslintą ieškinį dėl atliktų papildomų darbų, jų kainos priteisimo.

32.       Apeliantė  skunde pateikė argumentus dėl sprendime netinkamai pritaikytos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės, sutarčių aiškinimo taisyklės. Sprendime daroma nepagrįsta prielaida, kad atsakovė pripažino ir sutiko su papildomais darbais, jų kiekiais ir įkainiais. Pirma, techninio darbo projekto ir sąmatų patvirtinimą teismas vertino atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų ir atsakovės valios. Būtent eilė kitų įrodymų patvirtina, kad atsakovė, net ir sutikdama tvirtinti techninį darbo projektą, niekada nepripažino visų viaduko sijų keitimo papildomais darbais, todėl nepripažino ir kiekių bei įkainių. Antra, nors teismas skundžiamame sprendime akcentuoja atsakovės patvirtintą techninį darbo projektą ir sąmatą, išvardija skiltyje „papildomi darbai“ nurodytus kiekius, tačiau ignoruoja, kad tam tikri darbai, atliktini pagal Techninę užduotį, buvo įsivertinti ieškovės teikiant pasiūlymą ir įtraukti į fiksuotą pasiūlymo kainą, tačiau jie nebuvo realiai atlikti. Trečia, pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles a fortiori contra proferentem. Sprendime neįvertinta, kad techninio darbo projekto parengimas, kurį atliko ieškovė, ir jo patvirtinimas atsakovės plačiąja prasme yra ginčo šalių sandoris, kurio turinį / tekstą rengė ieškovė. Dėl to ginčo nėra ir tai reiškia, kad atsakovė, kuri patvirtino techninį darbo projektą, prisijungė prie šio sandorio. Pagal sutarčių aiškinimo taisykles, tuo atveju, jeigu abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos sandorio formuluotes pasiūliusios šalies nenaudai, t. y. šiuo atveju ieškovės nenaudai.

33.       Susipažinusi su aukščiau išdėstytais ir kitais atsakovės apeliacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad didelė dalis atsakovės skunde dėstomų argumentų (ypač aukščiau išvardytų) yra susijusi su Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-545-516/2022 nurodytų argumentų kvestionavimu, t. y. atsakovė iš esmės siekia, kad bylą nagrinėjant pakartotinai tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, būtų pakartotinai pasisakoma dėl ieškovės teisės į atlyginimą už atliktus papildomus darbus, kadangi jie nepateko į pirkimo objektą, o tai prieštarauja tiek EŽTT, tiek ir kasacinio teismo formuojamai praktikai. Todėl tie apeliacinio skundo argumentai, kuriais yra ginčijama ieškovės teisė į atlyginimą, pakartotinai šioje byloje nevertinami ir detalesni argumentai dėl jų nepateikiami.

34.       Grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, Lietuvos apeliacinis teismas nustatė konkrečias nagrinėjamos bylos ribas. Lietuvos apeliacinis teismas, 2022 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-545-516/2022 pasisakydamas dėl bylos grąžinimo nagrinėti pirmajai instancijai, nurodė, kokios aplinkybės turi būti nustatytos siekiant tinkamai išnagrinėti bylą: (i) ar papildomi darbai šiuo metu yra atlikti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 4 d. nutarties 52 punktas); (ii) kokia darbų kaina galėtų būti ją apskaičiavus pagal Sutarties 106.1 arba 106.2 punktuose nustatytas metodikas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 4 d. nutarties 51 punktas). Tą skundžiamame sprendime pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

35.       Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas bylos nagrinėjimo ribas, padarė klaidingą išvadą, kad Lietuvos apeliacinis teismas bylos dalį dėl papildomų darbų kainos ir vertės grąžino tik tuo tikslu, kad būtų atliktas aritmetinis veiksmas skaičiuojant papildomų darbų kainą pagal Sutarties 106.1 arba 106.2 punktuose nustatytas metodikas, tačiau tai yra apeliantės klaidingas Lietuvos apeliacinis teismo sprendimo vertinimas. 

36.       Teisėjų kolegija pirmiausia sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad papildomų darbų kainos nustatymo metodika yra įtvirtinta Sutarties 106 punkte ir būtent vadovaujantis Sutarties sąlygomis, ieškovė skaičiavo bei grindė savo reikalavimą dėl papildomų darbų kainos. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 4 d. nutartyje taip pat buvo expressis verbis nurodyta, kad papildomų darbų kaina turi būti nustatoma vienu iš dviejų būdu – pagal Sutarties 106.1 arba 106.2 punktą. Todėl apeliantė klaidingai bando teigti, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti kažkokį kitokį Sutartyje nenumatytą ir neapibrėžtą papildomų darbų kainos nustatymo metodą.

37.       Jau ne kartą minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje yra nurodyta, kad 785 395,96 Eur papildomų darbų kainą ieškovė apskaičiavo, remdamasi Sutarties 106.3 punktu, kuris nustatė, kad, jei neįmanoma pritaikyti Sutarties 106.1–106.2 punktuose nurodytų papildomų statybos darbų įkainių nustatymo metodų, konkretaus papildomo statybos darbo įkainis apskaičiuojamas pagal SISTELA duomenis, galiojančius darbų pakeitimo akto parengimo dieną, ir įvertinant kainos santykį (koeficientą), gaunamą palyginus rangovo pasiūlyme nurodytą statybos darbų kainą ir tų statybos darbų skaičiuojamąją kainą. Taigi, remiantis paminėta Sutarties nuostata, Sutartyje buvo numatyta galimybė papildomų darbų kainą apskaičiuoti pagal SISTELA programą, tačiau tik tokiu atveju, jeigu nėra galimybės ją apskaičiuoti kitais dviem Sutartyje numatytais būdais: papildomiems statybos darbams naudojant projekte numatytų darbų įkainius (Sutarties 106.1 punktas) arba papildomiems statybos darbams pritaikant projekte numatytų panašių darbų įkainius (Sutarties 106.2 punktas).

38.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškovė savo ieškinio reikalavimus patikslino (sumažino) ir iš atsakovės prašė priteisti 566 414,84 Eur už ieškovės atliktus papildomus sijų keitimo darbus. Ieškovė procesiniuose dokumentuose, kartu ir atsiliepime į apeliacinį skundą, paaiškino, kad, siekdama maksimalaus sąžiningumo šioje byloje, sumažino ieškinio reikalavimą nuo                    785 395,96 Eur iki 566 414,84 Eur ir savo iniciatyva pritaikė Sutarties 106.1 punktą papildomų darbų kainos skaičiavimui, nors Sutarties 106.3 punktas (pagal kurį yra gaunama                            785 395,96 Eur suma) buvo taikomas išimtinai tik dėl pačios atsakovės veiksmų, kuomet ji daugiau nei du metus netvirtinto sąmatos ir ieškovė neturėjo kitos išeities, kaip tik apskaičiuoti papildomų darbų kainą, taikant SISTELA įkainius.

39.       Apeliantė neteisingai interpretuoja Lietuvos apeliacinio teismo nutartį šioje dalyje nurodydama, kad aritmetinius skaičiavimus galėjo atlikti ir pats Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-545-516/2022.

40.       CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamo ginčo atveju konstatuotina, kad dėl Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodytų pažeidimų bylos esmė pirmosios instancijos teisme (dėl darbų kainos) galėjo būti netinkamai atskleista, o byla išspręsta neteisingai.

41.       Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies              2 punkte įtvirtintos nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla (nagrinėjamu atveju joje kilusio ginčo dalis) apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

42.       Atsižvelgiant į nagrinėjamam klausimui aktualią teisinę reglamentaciją ir aukščiau nurodytą teismų praktiką, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas bylą pirmosios instancijos teismui grąžino konstatavęs, kad dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties aptariama ginčo dalis apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, o tokia situacija neabejotinai pažeistų bylos šalies ar šalių, nesutinkančių su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją.

43.       Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė analizuoti ir vertinti atsakovės argumentus, kurie yra susiję su šioje byloje jau nustatytais prejudiciniais faktais, t. y. kad ieškovė turi neabejotiną teisę reikalauti atlyginimo už faktiškai atliktus papildomus darbus, kurie nebuvo įtraukti į Pirkimo objektą. Teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo vertinti apeliantės skundo argumentų, kuriais yra kvestionuojamas Lietuvos apeliacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-545-516/2022 teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl papildomų darbų (ne)atlikimo