Civilinė byla Nr. e2-696-407/2021

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00259-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų S. R. ir V. P. atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) D. K. pareiškimą dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Armaglas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys R. P., V. P., E. M., S. R., uždaroji akcinė bendrovė „Mandela“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Šiaurės prekybos kompanija“.

Teismas 

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėjas (kreditorius) D. K. prašė pripažinti atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Armaglas“ (toliau – ir Bendrovė) bankrotą tyčiniu, atsakingais už tyčinį bankrotą pripažinti: R. P., V. P., E. M., UAB „Mandela“ ir BUAB „Šiaurės prekybos kompanija“. Pradiniame prašyme nurodė, kad Bendrovės vadovai ir akcininkai nemokumo administratoriui jokių dokumentų ir turto neperdavė, nors vadovo pateiktoje teismui ataskaitoje nurodyta, kad Bendrovės turto vertė – 30 000 Eur. Pagal balanso duomenis akivaizdu, kad Bendrovė tapo nemoki dar 2017 m. gruodžio 31 d. Kadangi nei vadovai, nei akcininkai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau vykdė nuostolingą veiklą – visi yra atsakingi už Bendrovės kreditoriams padarytą žalą, kuri mažiausiai sudaro 81 476 Eur.

2.       Vėliau, kitame procesiniame dokumente pareiškėjas nurodė, kad susipažinus su Bendrovės dokumentais, kuriuos nemokumo administratorius galiausiai perėmė iš R. P., išaiškėjo, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. UAB „Armaglas“ ir UAB „Ekoprekyba“ sudarė paskolos sutartį, pagal kurią Bendrovė paskolą turėjo grąžinti iki 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Armaglas“, nuo 2015 m. gruodžio 31 d. turėdama 87 214,82 Eur pradelstą skolą kreditorei UAB „Ekoprekyba“, atliko mokėjimus naujiems kreditoriams už bendrą 57 971,80 Eur sumą, o skolą kreditorei UAB „Ekoprekyba“ sumažino tik 18 988,35 Eur iki 68 226,47 Eur sumos. Tai rodo, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytas atsiskaitymų eiliškumas, o tai yra vienas iš tyčinio bankroto požymių pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Taip pat išaiškėjo, kad Bendrovės darbuotojams atlyginimai neišmokėti nuo 2015 m. lapkričio mėn., todėl bankroto byla turėjo būti inicijuojama dar 2016 m. vasario mėn. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) atlikto patikrinimo metu surinktos priešpriešinės informacijos matyti, kad UAB „MPP“ įrangą įsigijo už 64 000 Eur, kurią Bendrovei pardavė už 150 000 Eur + PVM, kas yra 181 500 Eur. Būtent šis sandoris UAB „Armaglas“ privedė prie bankroto, nes nuo 2015 m. gruodžio 31 d. pradelsta 87 214,82 Eur skola kreditorei UAB „Ekoprekyba“ viršijo daugiau negu ½ turėto Bendrovės turto (įrangos, kurios reali vertė buvo ne daugiau kaip 64 000 Eur, nors pagal gamintojo pasiūlymą analogiškos įrangos kaina yra 1 990 000 Rusijos rublių, kas atitinka 25 565,26 Eur). Šios aplinkybės preziumuoja, kad Bendrovės bankrotas buvo tyčinis pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

3.       Suinteresuotiems asmenims pateikus atsiliepimus į D. K. prašymą, pareiškėjas prašė solidariai atsakingais už tyčinį BUAB „Armaglas“ bankrotą nuo 2015 m. gruodžio 31 d. pripažinti S. R. ir V. P., o E. M. pripažinti atsakingu subsidiariai; pripažinti, kad R. P. apie Bendrovės faktinį nemokumą buvo žinoma ne vėliau kaip 2018 m. rugpjūčio 27 d. Prašė atsižvelgti į tai, kad teismo posėdyje E. M. paliudijo, jog faktinis (de facto) Bendrovės akcininkas buvo jo sesers sutuoktinis S. R., o jis pats buvo vadovas ir akcininkas tik de jure (teisiškai). E. M. neturėjo finansų įsteigti UAB „Armaglas“ su 100 000 Lt įstatiniu kapitalu. S. R. suorganizavimo 25 000–64 000 Eur vertės įrangos (jeigu jį būtų buvusi nauja ir veikianti) įsigijimą už 150 000 Eur + PVM iš UAB „MPP“, kurios faktinis akcininkas ir vadovas buvo jis pats. Šios įrangos įsigijimo tikslas buvo apgaulės būdu iš Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NMA) gauti 78 500 Eur paramą ir iš VMI susigrąžinti 31 500 Eur PVM. Įrangos įsigijimo konkursas buvo paskelbtas taip, kad niekas negalėtų įvykdyti jo sąlygų – žinant, kad Lietuvoje nėra nei vieno šios Rusijoje rastos įrangos atstovo; nurodytas Bendrovės registracijos adresas, kuriuo buvo neįmanoma pateikti dokumentų; konkurso sąlygose buvo nurodytas nepagrįstai trumpas dokumentų pateikimo terminas. UAB „MPP“ 2015 m. spalio 21 d. importuota į Lietuvą ir UAB „Armaglas“ parduota įranga jau nuo 2011 m. buvo nebegaminama, nes jos gamintojas (OOO „HEO“) likviduotas 2012 m. sausio 10 d. Nėra jokių įrodymų, kad iš UAB „MPP“ įsigyta įranga veikė ir gamino produkciją. Bendrovė prie bankroto privesta tyčia, nes už nepagrįstai per didelę sumą įsigytos įrangos, kuri veikiausiai jau buvo panaudota ir nebesuremontuotina, net nebuvo mėginama pradėti naudoti. Bendrovės vadovai tik laukė, kada sueis formalus 5 metų nenaudojamos įrangos amortizacijos terminas, kad ją galima būtų nurašyti.

4.       R. P. už tyčinio bankroto faktų slėpimą atsakingas nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d., kai tapo Bendrovės faktiniu akcininku ir faktiniu vadovu, tačiau nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors Bendrovės pradelstų įsipareigojimų suma vien tik kreditorei UAB „Ekoprekyba“ (68 226,47 Eur) viršijo visą Bendrovės vertę (2 500 Eur), už kurią įsigijo Bendrovę. Tapęs vadovu, R. P. nusprendė ir toliau bloginti Bendrovės būklę, bereikalingai nuomodamasis patalpas iš savo kitos įmonės – UAB „Mandela“, pagal 2018 m. gruodžio 27 d. sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Panevėžio apygardos teismas 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino ir pripažino BUAB „Armaglas“ bankrotą tyčiniu; priteisė iš suinteresuoto asmenų E. M., V. P. ir S. R. po 233,33 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui D. K.

6.       Teismas, pasisakydamas kaltų asmenų dėl tyčinio bankroto nustatymo aspektu, nurodė, kad Bendrovės vadovų veiksmai, kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti 2015–2019 m., kuomet galiojo ĮBĮ. Jame, priešingai nei Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ), kuris įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d., nebuvo numatytas įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Pareiškėjo reikalavimas suinteresuotus asmenis pripažinti atsakingais dėl BUAB „Armaglas“ tyčinio bankroto galėjo būti sprendžiamas tik tuo atveju, jei JANĮ 70 straipsnio 3 dalies norma būtų laikoma procesine. JANĮ 70 straipsnio 3 dalies norma negali būti taikoma su ankstesniu, ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatytu tyčinio bankroto apibrėžimu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytais jo požymiais.

7.       Teismas nustatė, kad UAB „Armaglas“ įsteigta ir įregistruota Juridinių asmenų registre 2014 m. rugpjūčio 19 d. Bendrovės steigėjas, akcininkas ir direktorius E. M. Bendrovės įstatinis kapitalas 100 000 Lt (28 960 Eur). Teismas sutiko su pareiškėjo D. K motyvais, kad UAB „Armaglas“ E. M. buvo S. R. statytinis tiek įsteigiant Bendrovę, tiek organizuojant jos veiklą. E. M. teisme posėdyje patvirtino, kad jo išsilavinimas 8 klasės, kad jis dirba kepėju UAB „Tortela“, kuri priklauso S. R. šeimai. E. M. patvirtino, kad jis neišmano verslo pagrindų ir teisinio reglamentavimo, kad būtent S. R. realiai priiminėjo visus sprendimus UAB „Armaglas“ tiek įsteigiant Bendrovę, tiek vykdant jos veiklą. Įvertinęs šias aplinkybes, E. M. tvirtinimą, kad jis neturi nekilnojamojo turto, išskyrus buvusiame bendrabutyje butą, esantį (duomenys neskelbtini), teismas pripažino realiai neįtikinama jo galimybe suformuoti tuometinių 100 000 Lt dydžio UAB „Armaglas“ įstatinį kapitalą. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų, jog E. M. buvo formalus UAB „Armaglas“ akcininkas ir direktorius nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d, ir kad tuo laikotarpiu Bendrovė jokios ūkinės-finansinės veiklos nevykdė.

8.       Teismas, įvertinęs E. M. išsilavinimą, jo darbinę patirtį, visišką patirties versle nebuvimą, pripažino, kad būtent S. R. jį suvedė su reikiamais žmonėmis, kurie padėjo parengti projektą įsigyti gamybos liniją armatūrai gaminti. Teismas sutiko su D. K. teiginiais, kad S. R. susitarė su V. S., kuris vadovavo mažajai bendrijai (toliau – MB) „Consularis“, ir kuri ir parengė UAB „Armaglas“ paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos trečiosios krypties „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (reg. Nr. Nr. 3VK-KP-14-1-003661-PR001). 2015 m. rugsėjo 9 d. su UAB „Armaglas“ buvo pasirašyta paramos sutartis Nr. 3VK-KP-14-1-003661-PR001. Paramos sutarties 1.1 papunkčiu paramos gavėja UAB „Armaglas“ įsipareigojo įgyvendinti projektą „Kompozitinės armatūros gamyba“ Nr. 3VK-KP-14-1-003661-PR001“. S. R. pažinojo V. S., nes V. S. sutuoktinė L. S. tuo pačiu metu dirbo vyr. buhaltere UAB „MPP“, kurioje dirbo S. R., o taip pat ir UAB „Armaglas“.

9.       Teismas sutiko su D. K. pareiškime nurodytais motyvais, kad dviejų kompozitinės armatūros gamybos technologinės linijų „INEO“ viešasis pirkimas paskelbtas formaliai, realiai nesiekiant surasti optimaliausią pasiūlymą, nes šių gamybos technologinių linijų įsigijimu Rusijoje ir kelis kartus brangesniu perpardavimu UAB „Armaglas“ buvo suinteresuotas faktinis UAB „MPP“ savininkas S. R. ir V. P., todėl ir buvo 2015 m. rugsėjo 18 d. sudaryta tarp UAB „Armaglas“ pirkėjo ir UAB MPP“ pardavėjo dviejų kompozitinių armatūros gamybos technologinių linijų „INEO“ pirkimo–pardavimo sutartis už 181 500 Eur. NMA su UAB „Armaglas“ 2015 m. rugsėjo 9 d. pasirašius paramos sutartį, buvo reikalinga organizuoti Bendrovės veiklą, kurią vykdyti E. M. neturėjo sugebėjimų, todėl V. P., atleidus iš pareigų E. M., 2015 m. rugsėjo 18 d. paskirtas UAB „Armaglas“ direktoriumi.

10.       Teismas nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. paskolos sutartimi UAB „Ekoprekyba“ suteikė 181 500 Eur paskolą UAB „Armaglas“ iki 2015 m. gruodžio 31 d., nes buvo reikalingos lėšos įsigyti dvi kompozitinės armatūros gamybos technologines linijas „INEO“. UAB „Ekoprekyba“ yra V. P. šeimos bendrovė, kurios akcininkė buvo V. P. sutuoktinė E. P. Iš pirmo žvilgsnio V. P. įsidarbinimas UAB „Armaglas“ direktoriumi, V. P. šeimos bendrovės suteikimas 181 500 Eur paskolos UAB „Armaglas“ leistų daryti prielaidą, kad V. P. realiai ketino įgyvendinti kompozitinės armatūros gamybą UAB „Armaglas“, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai, bylos šalių paaiškinimai ir motyvai, anot teismo, leidžia daryti priešingą išvadą, kad labiau tikėtina, jog tikrasis tikslas buvo paramos lėšų iš NMA ir VMI, susigrąžinant PVM, pasisavinimo schema, kurią suorganizavo S. R., veikdamas kartu su V. P., o tuo pačiu ir 181 500 Eur piniginių lėšų „perkėlimas“ iš turėjusios finansinių problemų ir neišvengiamai turinčios bankrutuoti UAB „Ekoprekyba“ į su P. šeima susijusio asmens S. R. faktiškai valdomą UAB „MPP“.

11.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismas, 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi iškeldamas bankroto bylą UAB „Ekoprekyba“ (civilinė byla Nr. eB2-528-227/2018), nustatė, kad UAB „Ekoprekyba“ nepriemoka Panevėžio apskrities VMI biudžeto surenkamajai sąskaitai sudaro 185 059,44 Eur, kad iš šios sumos didžioji dalis mokesčių už į Lietuvos vidaus rinką išleistas apmokestinamas pakuotes susidarė 2012–2016 metais, kas leidžia daryti išvadą, kad jau 2015 m. vasarą UAB „Ekoprekyba“ akcininkei E. P. ir komercijos direktoriui V. P. turėjo būti suvokiama, kad artimiausiu laiku iš bendrovės bus pareikalauta sumokėti šiuos mokesčius, o tai neišvengiamai prives prie įmonės bankroto, todėl tokioje situacijoje, labai tikėtina, buvo pasirinktas paminėtas UAB „Ekoprekyba“ lėšų išsaugojimas, lėšas paskolinant UAB „Armaglas“, o vėliau dviejų kompozitinių armatūros gamybos technologinių linijų „INEO“ įsigijimo pagrindu lėšas pervedant į UAB „MPP“. UAB „Ekoprekyba“, pati turėdama didelių finansinių įsipareigojimų biudžetui ir 2015 metais suvokdama būsimą bankrotą, be jokių apsauginių garantijų (hipoteka, įkeitimas, laidavimas ir t.t.) labai trumpam trijų mėnesių laikotarpiui suteikė 181 500 Eur paskolą UAB „Armaglas“, kuri realiai jokio turto neturėjo, todėl nebuvo jokių garantijų dėl paskolos atgavimo, kas taip pat neatitinka apdairaus ir rūpestingo verslo sprendimų. UAB „Ekoprekyba“ iki pat bankroto bylos iškėlimo jai Panevėžio apygardos teisme 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi nereiškė UAB „Armaglas“ reikalavimų grąžinti 68 226,47 Eur skolą, o ieškinį teisme pareiškė tik BUAB „Ekoprekyba“ bankroto administratorius, kas taip pat neatitinka apdairaus ir rūpestingo verslo sprendimų standartų. Teismo vertinimu, V. P. visiškai nesidomint kokia įranga ir už kokią sumą bus įsigyta už jo šeimos įmonės UAB „Ekoprekyba“ suteiktą 181 500 Eur paskolą, leidžia daryti išvadą, kad nebuvo realaus tikslo vykdyti stiklo kompozitinės armatūros gamybą.

12.       UAB „MPP“ finansinė nauda pasireiškė, kad ji iš Rusijos bendrovės „Technologijos ir sistemos“ 2015 m. rugsėjo 30 d. sutarties pagrindu dvi kompozitinės armatūros gamybos technologines linijas „INEO“ įsigijo už bendrą 64 000 Eur sumą, o UAB „Armaglas“ pardavė už 181 500 Eur. Nors S. R. teismo posėdyje ir teigė, kad pardavimo kaina UAB „Armaglas“ yra labai nedidelė ir naudinga UAB „Armaglas“, tačiau tai yra niekuo nepagrįsti jo subjektyvūs teiginiai, nes iš pareiškėjo D. K. pateikto Pramoninės įrangos gamintojo komercinio pasiūlymo nustatyta, jog analogiškos įrangos kaina yra 1 990 000 Rusijos rublių, kas atitinka 25 565,26 Eur. UAB „Armaglas“ parduotos technologinės linijos gamintoja veiklą nutraukė 2012 metais, kas leidžia teismui daryti išvadą, kad iš UAB „MPP“ nusipirkta įranga nebuvo nauja. UAB „MPP“ dvi kompozitinės armatūros gamybos technologines linijas „INEO“ UAB „Armaglas“ parduoti už 181 500 Eur galėjo tik todėl, šio sandorio sudarymui ir buvo įsteigta UAB „Armaglas“, bendrovės vadovais buvo paskirti su S. R. susiję asmenys E. M. ir V. P.

13.       Tai, kad įsigijusi dvi kompozitinės armatūros gamybos technologines linijas „INEO“, UAB „Armaglas“ tiktai imitavo gamybinę veiklą, patvirtina įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. procesinis sprendimas (administracinė byla Nr. e1-187-208/2018), kuriame teismas konstatavo, kad 2016 m. ir 2017 m. Agentūra atliko patikras vietoje, kurių metu buvo nustatyta, kad veikla nėra vykdoma. Realios veiklos nevykdymą patvirtina ir UAB „Armaglas“ atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiai, pagal kuriuos 2015 m. lapkričio mėnesį priskaičiuoti atlyginimai V. P. 31,03 Eur, o likusiems 3 darbuotojams po 1,49 Eur ir 1 darbuotojui 1,417 Eur; 2015 m. gruodžio mėnesį – V. P. 28,08 Eur, o likusiems 6 darbuotojams po 1,49 Eur. Teismas atmetė V. P. teiginį, kad nepavyko sertifikuoti pagamintos produkcijos dėl aukštų sertifikavimo kaštų, nes byloje nepateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų, t. y. kad buvo kreiptasi į produkcijos sertifikavimo įstaigą, kad pradėta ir / ar atlikta sertifikavimo procedūra, gauta ar negauta neigiama sertifikavimo išvada ar kt. Be to, toks motyvas nebuvo nurodytas NMA darbuotojams 2016–2017 metais, tikrinusiems UAB „Armaglas“.

14.       Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pripažino BUAB „Armaglas“ bankrotą tyčiniu. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Armaglas“ tyčinį bankrotą sukėlė sąmoningas nurodytų asmenų sprendimas įsigyti iš UAB „MPP“ už aiškiai per didelę kainą dvi gamybos technologines linijas „INEO“, pasinaudojus paramos lėšomis iš NMA, bei iš VMI susigrąžinant PVM, nevykdyti veiklos, o tik ją imituoti, nors realių kliūčių gaminti produkciją ir ją sertifikuoti bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta.

15.       Pareiškėjo prašomas priteisti 700 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti teismas nutarė priteisti po 1/3 dalį iš E. M., S. R. ir V. P., nes būtent jie sąmoningais veiksmais tyčia privedė UAB „Armaglas“ prie bankroto. R. P. UAB „Armaglas“ vadovu paskirtas 2018 m. rugpjūčio 31 d., tačiau šios bylos nagrinėjimo metu teismas nenustatė jo aktyvios veiklos, sąlygojusios UAB „Armaglas“ nemokumo kilimą, kadangi UAB „Armaglas“ buvo privestas prie bankroto iki R. P. paskiriant vadovu.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

16.       Suinteresuotas asmuo S. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti pareiškėjo D. K. pareiškimo dėl atsakovės BUAB „Armaglas“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad atsakovės BUAB „Armaglas“ bankrotas pagrįstai pripažintas tyčiniu dėl atsakovės UAB „Armaglas“ veiklos nevykdymo po to, kai pasinaudojus paramos lėšomis atsakovė UAB „Armaglas“ iš UAB „MPP“ įsigijo dvi gamybines technologines linijas, tačiau produkcija be jokių pateisinamų priežasčių nebuvo gaminama, pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartį: panaikinti nutarties motyvuojamosios dalies motyvus, nustatančius, kad: (i) suinteresuotas asmuo S. R. realiai priiminėjo visus UAB „Armaglas“ sprendimus vykdant jos veiklą, t. y. de facto buvo UAB „Armaglas“ vadovas; (ii) kad UAB „Armaglas“ paskelbtas dviejų kompozitinės armatūros gamybos technologinių linijų viešasis pirkimas buvo formalus; (iii) kad suinteresuotų asmenų S. R. ir V. P. tikrasis tikslas buvo paramos lėšų iš NMA ir susigrąžintino PVM pasisavinimas, tuo pačiu ir finansinių problemų turinčios UAB „Ekoprekyba“ 181 500 Eur piniginių lėšų „perkėlimas“ iš UAB „Ekoprekyba“ į UAB „MPP“; (iv) kad UAB „MPP“ parduotos UAB „Armaglas“ analogiškos įrangos kaina sudaro 25 565,26 Eur; (v) kad UAB „MPP“ parduota UAB „Armaglas“ įranga nebuvo nauja; (vi) bei kad suinteresuotas asmuo S. R. sąmoningais veiksmais tyčia privedė UAB „Armaglas“ prie bankroto; panaikinti nutarties rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų iš suinteresuoto asmens S. R. priteisimo; priimti naujus rašytinius įrodymus; priteisti suinteresuoto asmens S. R. patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1.                      Teismas nenurodė, kokiu ĮBĮ numatytu pagrindu (pagrindais) atsakovės bankrotas pripažintinas tyčiniu.

16.2.                      Apeliantas neneigė, kad buvusiam Bendrovės vadovui E. M. davė patarimus Bendrovės veiklos klausimais, tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas darė įtaką buvusio Bendrovės vadovo V. P. sprendimams Bendrovės valdymo ir veiklos klausimais. UAB „Ekoprekyba“ suteikė paskolą Bendrovei įrangos įsigijimui finansuoti tik po to, kai V. P., kuris iš esmės priimdavo esminius sprendimus UAB „Ekoprekyba“ veiklos klausimais, pageidavimu pastarasis buvo paskirtas Bendrovės direktoriumi. Būtent V. P., būdamas Bendrovės direktoriumi, atsakovės vardu su UAB „MPP“ sudarė įrangos pirkimo–pardavimo sandorį, V. P. būnant Bendrovės vadovu UAB „Ekoprekyba“ suteikė paskolą atsakovei įrangos įsigijimui finansuoti, V. P. teikė NMA dokumentus dėl įrangos įsigijimo ir paramos išmokėjimo, atliko visus mokėjimus atsakovės vardu ir lėšomis tiek UAB „MPP“, tiek ir kitiems tretiesiems asmenims, įskaitant ir UAB „Ekoprekyba“ dalinį paskolos grąžinimą. Byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų ir nei vienas iš byloje apklaustų suinteresuotų asmenų nepatvirtino tai, kad apeliantas būtų kažkaip daręs įtaką Bendrovės veiklai ir / ar buvusio vadovo V. P. sprendimams Bendrovės valdymo klausimais, ypač po to, kai pasinaudojus paramos lėšomis atsakovė iš UAB „MPP“ įsigijo dvi gamybines technologines linijas.

16.3.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad dviejų kompozitinės armatūros gamybos technologinių linijų „INEO“ paskelbtas viešasis pirkimas buvo formalus. Atsakovei parama buvo išmokėta tik po to, kai NMA patikrino mokėjimo prašyme nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti, įvertinusi visus Bendrovės kartu su mokėjimo prašymu pateiktus dokumentus, įskaitant ir dokumentus dėl viešojo įrangos pirkimo paskelbimo ir įrangos įsigijimo, tačiau jokių pažeidimų vertindama Bendrovės vykdytą įrangos viešąjį pirkimą ir / ar šios įrangos įsigijimą nenustatė.

16.4.                      Byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad jau 2015 metų rudenį, paskolos sutarties ir viešojo įrangos pirkimo sutarties sudarymo metu, UAB „Ekoprekyba“ iš tiesų turėjo finansinių sunkumų ir šiai įmonei neišvengiamai grėsė bankrotas. Kita vertus, UAB „Ekoprekyba“ atsakovei faktiškai suteikė įrangos įsigijimui finansuoti ne 181 500 Eur paskolą, kaip buvo numatyta paskolos sutartyje, o 157 500 Eur, ką iš esmės patvirtina paties pareiškėjo pateikta UAB „Ekoprekyba“ ir atsakovės debeto / kredito suvestinė bei kiti rašytiniai įrodymai (VMI patikrinimo pažymos, NMA kartu su mokėjimo prašymu pateikti dokumentai), pagrindžiantys, kad būtent šios atsakovės iš UAB „Ekoprekyba“ pasiskolintos lėšos (157 500 Eur) laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. ir buvo panaudotos atsiskaitymui su įrangos tiekėja UAB „MPP“. Be to, atsakovė laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. balandžio 13 d. grąžino UAB „Ekoprekyba“ didžiąją paskolos dalį, t. y. 108 000 Eur, todėl teismo motyvai bei argumentai, kad buvo neva siekiama išsaugoti finansinių problemų turinčios UAB „Ekoprekyba“ 181 500 Eur pinigines lėšas, jas „perkeliant“ iš UAB „Ekoprekyba“ į su P. šeima susijusio asmens – apelianto faktiškai valdomą UAB „MPP“, yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Be to, V. P., kurio sutuoktinė E. P. buvo UAB „Ekoprekyba“ direktorė ir vienintelė akcininkė, o pats V. P. dirbo UAB „Ekoprekyba“ komercijos direktoriumi, paskolos atsakovei suteikimo ir vėlesniu laikotarpiu ėjo ir atsakovės direktoriaus pareigas, o E. P. nuo 2015 m. gruodžio 30 d. buvo įdarbinta Bendrovėje operatore, todėl jie turėjo galimybę spręsti, kokiu būdu ir kokiais terminais Bendrovė turės atsiskaityti su jų (P.) šeimos bendrove – UAB „Ekoprekyba“.

16.5.                      Byloje nustatyta, kad (i) 2015 m. rugsėjo 18 d. įrangos viešojo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovės ir UAB „MPP“, Bendrovės vardu pasirašė V. P., taigi pastarasis žinojo, kokią įrangą ir už kokią sumą Bendrovė įsigyja šios sutarties pagrindu; (ii) Bendrovė, atstovaujama vadovo V. P., 2015 m. rugsėjo 30 d. pateikė NMA mokėjimo prašymą su jį pagrindžiančiais dokumentais (įskaitant ir įrangos pirkimo dokumentus), deklaruodama Bendrovės atliktas investicijas; (iii) įranga Bendrovei, kurios vadovu buvo V. P., buvo perduota 2015 m. spalio 23 d. ir pagal Bendrovės vadovo V. P. 2015 m. gruodžio 3 d. patvirtintus turto (įrangos) įvedimo į eksploataciją aktus Nr. 100001 ir Nr. 100002 ši įranga perduota naudoti; (iv) UAB „Ekoprekyba“ paskola atsakovei įrangos įsigijimui finansuoti buvo suteikta tuo metu, kai V. P. ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad V. P., kaip Bendrovės vadovui, puikiai buvo žinoma kokią įrangą ir už kokią sumą Bendrovė įsigijo iš UAB „MPP“, todėl pastarojo paaiškinimai, kad jis neva visiškai nesidomėjo kokia įranga ir už kokią sumą bus įsigyta už jo šeimos įmonės UAB „Ekoprekyba“ suteiktą paskolą, stokoja objektyvaus pagrindimo bei prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.

16.6.                      Iš byloje pateiktų procesinių dokumentų argumentų matyti, kad pareiškėjui nebuvo ir nėra žinoma UAB „MPP“ iš Rusijos Federacijoje registruotos ribotos atsakomybės bendrovės „Technologijos ir sistemos“ 2015 m. rugsėjo 30 d. sutarties pagrindu už 64 000 Eur sumą įsigytos įrangos tiksli specifikacija ir šios įrangos gamintoja, dėl to pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad analogiškos įrangos kaina yra 1 990 000 Rusijos rublių (25 565,26 Eur). Pareiškėjo pateiktas komercinis pasiūlymas netinkamai išverstas, nes jame rusų kalba nurodyta, kad tokios įrangos komplekto kaina – nuo 1 990 000 rublių. UAB „MPP“ įsigyta įranga buvo nauja ir jos gamintoja yra ne pareiškėjo nurodyta 2012 m. likviduota bendrovė „NEO“, o Rusijos Federacijoje registruota ir iki šiol veikianti ribotos atsakomybės bendrovė NPK „KM“. Be to, iš ribotos atsakomybės bendrovės „Pramoninės įrangos gamykla“ 2021 m. balandžio 22 d. komercinių pasiūlymų matyti, kad analogiškos komplektacijos ir specifikacijos minėto gamintojo įrangos kaina yra nuo 75 000 Eur. Taigi, UAB „MPP“ dėl turimų kontaktų Rusijoje ginčo įrangą už 64 000 Eur nusipirko ypač naudingomis sąlygomis. Kita vertus, UAB „MPP“ patyrė papildomų išlaidų atgabendama ginčo įrangą iš Rusijos į Lietuvą, organizuodama jos montavimą ir paleidimą, be to, prieš atsakovę prisiėmė ir įsipareigojimus savo rizika užtikrinti ginčo įrangos aptarnavimą garantiniu laikotarpiu, o galimai ir Projekto vykdymo laikotarpiu, dėl to UAB „MPP“ pateikė pasiūlymą ir su atsakove nepažeisdama teisės aktų nustatytos tvarkos 2015 m. rugsėjo 18 d. sudarė įrangos viešojo pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB „MPP“ pardavė ginčo įrangą atsakovei už 150 000 Eur + PVM (iš viso 181 500 Eur). Apelianto įsitikinimu, ši UAB „MPP“ parduotos atsakovei įrangos kaina, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir UAB „MPP“ prisiimtus įsipareigojimus atsakovės atžvilgiu, atitinka realią tokios įrangos rinkos kainą, atsakovės veikla naudojant ginčo įrangą turėjo būti pelninga, dėl to atsakovė turėjo visas galimybes grąžinti likusią paskolos dalį UAB „Ekoprekyba“ ir toliau vystyti veiklą, generuodama pajamas / pelną.

16.7.                      VMI patikrino Bendrovės ir UAB „MPP“ pateiktus duomenis dėl ginčo įrangos pardavimo–įsigijimo, kelis kartus atliko Bendrovės operatyvinius patikrinimus ir sprendė, kad Bendrovei galima grąžinti 31 500 Eur PVM permoką (skirtumą), nes nėra jokių duomenų, kad Bendrovė įsigytą gamybinę liniją neketina naudoti ekonominei veiklai vykdyti.

17.       Suinteresuotas asmuo V. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti prašymą pripažinti BUAB „Armaglas“ bankrotą tyčiniu ir prašymą pripažinti atsakingu už tyčinį bankrotą V. P.; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1.                      Teismas nenurodė, koks teisinis pagrindas yra pripažinti bankrotą tyčiniu.

17.2.                      Bendrovė, sudarydama pareiškėjo nurodytą įrangos įsigijimo sandorį, dar neturėjo jokių kreditorių. Todėl šis sandoris niekaip negalėjo pažeisti atsakovės kreditorių interesų.

17.3.                      Tuo metu, kai 2015 m. rugsėjo 9 d. buvo pasirašyta paramos sutartis Nr. 3VK-KP-14-1-003661-PR001, Bendrovės akcininkas ir direktorius buvo E. M. Tik po to V. P. buvo pasiūlyta bendrai vystyti gamybos verslą per Bendrovę, naudojant jos įsigytą įrangą ir tuo tikslu į Bendrovę investuoti suteikiant paskolą – trūkstamas lėšas įrangai įsigyti. Direktoriumi V. P. buvo paskirtas 2015 m. rugsėjo 18 d., taigi, jau po paramos sutarties pasirašymo. Rengiant dokumentus paramai gauti, teikiant paraišką, pasirašant paramos sutartį, V. P. nedalyvavo, sąlygos su juo nebuvo derintos, joms įtakos jis daryti negalėjo. Kaip V. P. nurodė bylos nagrinėjimo metu, jis Bendrovės direktoriumi tapo todėl, kad galėtų kontroliuoti, kaip bus naudojamos V. P. šeimos įmonės UAB „Ekoprekyba“ paskolintos lėšos įrangai įsigyti. Paskolos sutartis sudaryta 2015 m. rugsėjo 21 d. Tuo metu, priešingai nei teigiama nutartyje, UAB „Ekoprekyba“ jokių finansinių sunkumų neturėjo. Bendrovės akcininku V. P. netapo, esminių sprendimų Bendrovės veiklos klausimais jis nepriiminėjo.

17.4.                      Teismas nepagrįstai atmetė V. P. argumentus, kad gamyba nebuvo išvystyta dėl objektyvių priežasčių: pristačius ir sumontavus įrangą, paaiškėjo, kad ji negali būti naudojama nešildomoje patalpoje, be to, įrangą ir jos gaminius reikėjo sertifikuoti. Tiek šildymo sistemos įrengimui, tiek sertifikavimui reikėjo papildomų lėšų, tačiau akcininkas jų neskyrė, o V. P. įmonė daugiau paskolinti nebegalėjo. Įrangą paleisti, taisyti turėjo specialistai, tačiau jų atvykimas užtruko. 2016 m. buvo vėl paleista įranga, pagamintos bandomosios partijos. 2017 m. V. P. šeimos įmonė UAB „Ekoprekyba“ gavo Aplinkos apsaugos departamento patikrinimo aktą, kuriuo šiai įmonei buvo priskaičiuotas nesumokėtas pakuotės mokestis. Taigi, tik nuo 2017 m. pabaigos galima laikyti, kad UAB „Ekoprekyba“ turėjo finansinių sunkumų, o iki tol ji veikė pelningai, turėjo laisvų lėšų, kurias ir skolino Bendrovei. Vadinasi, teismo išvada, neva V. P. žinojo, kad jokia gamyba realiai nebus vykdoma ir tik neva tenorėjo išsaugoti UAB „Ekoprekyba“ lėšas jas paskolindamas Bendrovei, neatitinka tikrovės. Be to, paskola niekaip negali apsaugoti skolinamų lėšų, nes jos bet kokiu atveju privalo būti grąžintos arba paskolos davėjui, arba jo kreditoriams. V. P. neturėjo jokio kito suinteresuotumo, išskyrus tai, kad siekė vykdyti veiklą ir iš jos uždirbti. Priešingai nei nurodo teismas, V. P. nebuvo su S. R. susijęs asmuo – jiedu buvo pažįstami, tačiau jokie kitokie ryšiai jų nesiejo.

17.5.                      Teismas nutartyje kaip vieną iš neva bendrų nesąžiningų veiksmų požymių nurodo tai, kad V. P. ir jo šeimos įmonė UAB „Ekoprekyba“ nesiekė susigrąžinti skolos iš UAB „Armaglas“. Tokia teismo išvada klaidinga. V. P., būdamas UAB „Armaglas“ direktoriumi, žinojo, kad Bendrovė neturi lėšų paskolai grąžinti, todėl skolos prisiteisimas ir jos priverstinis išieškojimas būtų tik galutinai sužlugdęs Bendrovę.

17.6.                      Teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas iš suinteresuotų asmenų, nepagrįstai konstatavo, kieno veiksmais neva buvo sukeltas Bendrovės tyčinis bankrotas. Pagal ĮBĮ, kuris taikytinas šioje byloje, nuostatas, kiekvieno su Bendrove susijusio asmens neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos, priežastinio ryšio klausimai nustatinėtini atskiroje byloje, kreipiantis į teismą dėl tokių asmenų civilinės atsakomybės taikymo dėl tyčinio bankroto, todėl toks teismo konstatavimas, kad būtent E. M., S. R. ir V. P. sąmoningais veiksmais tyčia privedė UAB „Armaglas“ prie bankroto, turėtų būti pašalintas iš nutarties motyvuojamosios dalies.

17.7.                      V. P. nebuvo žinoma nei kokiomis aplinkybėmis įranga buvo įsigyta, jam nebuvo atskleista ir žinoma kaina, už kurią įrangą įgijo UAB „MPP“, todėl negalima teigti, kad jei Bendrovės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, jo atsakomybė būtų tokia pati kaip ir kitų į bylą įtrauktų trečiųjų asmenų.

18.       Pareiškėjas D. K. atsiliepime į atskiruosius skundus prašo apeliantų skundus atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

18.1.                      V. P. visus veiksmus derino su S. R., todėl jo žmonos įmonė UAB „Ekoprekyba“ ir suteikė paskolą be jokių garantijų.

18.2.                      V. P. puikiai žinojo, kad pirkta įranga negali būti naudojama Europos Sąjungoje, nes yra nesertifikuota. Tiek VMI, tiek NMA ne kartą atliko patikrinimus ir nustatė, kad įranga nenaudojama. Taip pat jokia produkcija nebuvo pagaminta ir parduota.

18.3.                      Bankrote vyrauja viešasis interesas, todėl teismas galėjo ex officio įvardinti kaltus asmenis dėl tyčinio bankroto.

18.4.                      S. R. apeliacinės instancijos teisme atstovauja advokatų profesinė bendrija „ADLEX“, kuri 2019 m. balandžio 9 d. su pareiškėju sudarė galiojančią teisinių paslaugų sutartį. Tai rodo esant interesų konfliktą.

18.5.                      S. R. skundo priedų (įrangos gamintojo komercinių pasiūlymų) turinys prieštarauja pareiškėjo surinktiems iš to paties gamintojo įrodymams.

18.6.                      Bendrovės nemokumo administratoriui nepavyko identifikuoti ginčo įrangos, nes ant jos nebuvo jokių žymėjimo ir identifikacinių ženklų.

19.       Atsakovė BUAB „Armaglas“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašo apeliantų skundus atmesti. Nurodo, kad atsakovės administratorius palaiko tą pačią poziciją, kurią buvo išdėstęs savo 2020 m. rugpjūčio 4 d. atsiliepime, kuriame sutiko, kad atsakovės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu.

Teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

21.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „Armaglas“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas patikrina šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas pateiktuose atskiruosiuose skunduose nustatytų ribų, t. y. pagal atskiruosiuose skunduose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Šioje byloje nenustatyta CPK 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

Dėl naujų rašytinių įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

22.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

23.       Apeliantas S. R. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: 2021 m. balandžio 22–23 d. Rusijos gamintojo komercinius pasiūlymus dėl įrangos, atsakymą į paklausimą, susirašinėjimą su UAB „Metropolio vertimai“, skrydžio lėktuvu elektroninių bilietų kopijas. Šiais įrodymais apeliantas grindžia savo skundo argumentus dėl ginčo įrangos įsigijimo kainos, įrangos gamintojo atstovų atvykimo į Lietuvą įrangos montavimo ir paleidimo laikotarpiu.

24.       Pareiškėjas D. K. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė naujus rašytinius įrodymus, t. y. 2020 m. gegužės 28 d. Rusijos gamintojo informaciją dėl įrangos kainų. Šiais įrodymais siekia paneigti apelianto S. R. skundo argumentus dėl ginčo įrangos vertės.

25.       Minėtus įrodymus šalys galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau atsižvelgiant į tai, kad bankroto bylose vyrauja viešasis interesas ir šiose bylose teismas turi būti aktyvus spręsdamas kilusius ginčus, o pateikti įrodymai gali būti reikšmingi siekiant teisingai išspręsti ginčo klausimą, apeliacinės instancijos teismas minėtus įrodymus priima.

26.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. gegužės 24 d. gauti apelianto S. R. papildomi rašytiniai paaiškinimai, kuriuos jis prašo priimti. Šie paaiškinimai pateikti dėl pareiškėjo D. K. atsiliepime į atskiruosius skundus nurodyto vieno iš argumentų, kad S. R. apeliacinės instancijos teisme atstovauja advokatų profesinė bendrija „ADLEX“, kuri 2019 m. balandžio 9 d. su pareiškėju sudarė galiojančią teisinių paslaugų sutartį, o tai rodo esant interesų konfliktą. Tokie šalių argumentai neturi reikšmės sprendžiant ginčo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas minėtų apelianto papildomų rašytinių paaiškinimų šioje byloje nepriima.

Dėl pagrindų pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu 

27.       Bendrovei bankroto byla iškelta Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2020 m. sausio 24 d. Atsižvelgiant į tai, kad veiksmai, dėl kurių Bendrovės bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu, atlikti 2014–2019 metais, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, teisingai vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio ĮBĮ, o ne nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio JANĮ nuostatomis.

28.       ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

29.       Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, privalo spręsti, ar byloje nustatytas vienas arba keli ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (požymių visuma) įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo, kitų įmonės kompetentingų asmenų siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, taip pat ar turinčių tyčinio bankroto požymių neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius, nepripažįstant bankroto tyčiniu, galima būtų pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

30.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Armaglas“ įsteigta 2014 m. rugpjūčio 19 d. Bendrovė 2014 m. rugsėjo 19 d. pateikė paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos trečiosios krypties „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (reg. Nr. Nr. 3VK-KP-14-1-003661-PR001). Nacionalinė mokėjimų agentūra su Bendrove 2015 m. rugsėjo 9 d. sudarė Paramos sutartį, kuria paramos gavėja UAB „Armaglas“ įsipareigojo įgyvendinti projektą „Kompozitinės armatūros gamyba“ Nr. 3VK-KP-14-1-003661-PR001. Paskelbus konkursą, UAB „Armaglas“ su UAB „MPP“ 2015 m. rugsėjo sudarė Prekių viešojo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią Bendrovė iš UAB „MPP“ įsigijo gamybinę įrangą – dvi kompozitinės armatūros gamybos technologines linijas „INEO“; sutarties kaina (su PVM) 181 500 Eur. Šiai sumai finansuoti UAB „Armaglas“ su UAB „Ekoprekyba“ 2015 m. rugsėjo 21 d. sudarė paskolos sutartį, kurioje paskolos grąžinimo terminas nustatytas iki 2015 m. gruodžio 31 d. Nurodytam projektui įgyvendinti NMA Bendrovei pagal 2015 m. rugsėjo 30 d. pateiktą mokėjimo prašymą išmokėjo 78 500 Eur paramos sumą. NMA 2017 m. spalio 30 d. sprendimu Bendrovei pritaikė išmokėtos 78 500 Eur paramos susigrąžinimo sankciją ir nutraukė Paramos sutartį.

31.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-150-502/2020 konstatuota, kad UAB „Armaglas“ įsigijo įrangą, ją sumontavo, tačiau realiai veiklos pagal Projektą nevykdė, tai patvirtina ir byloje esantys NMA atliktų patikrų metu surinkti duomenys. Šios įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu administracinėje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

32.       Byloje taip pat nustatyta, kad Bendrovė paramos lėšų negrąžino, BUAB „Armaglas“ bankroto byloje yra patvirtintas kreditorės NMA 86 575,16 Eur finansinis reikalavimas. UAB „Ekoprekyba“ iš viso UAB „Armaglas“ naudai per 2015–2017 m. atliko 189 031,04 Eur mokėjimų, iš kurių 120 804,57 Eur buvo grąžinti 2015–2016 m. laikotarpiu, tačiau Bendrovė liko skolinga 68 226,47 Eur. Šią reikalavimo teisę pareiškėjas D. K. įsigijo iš varžytynių UAB „Ekoprekyba“ bankroto procese ir tuo pagrindu buvo patvirtintas jo pareikštas reikalavimas BUAB „Armaglas“ bankroto byloje.

33.       Be to, pagal VMI duomenis nustatyta, kad įrangą, kurią UAB „MPP“ pardavė Bendrovei, pati UAB „MPP“ įsigijo iš tiekėjo Rusijoje už 64 000 Eur. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme pateikė įrodymus, kad analogiškos įrangos gamintojos ribotos atsakomybės bendrovės (toliau – RAB) „Pramoninės įrangos gamykla“ kaina yra nuo 1 990 000 Rusijos rublių (tai sudaro apie 25 000 Eur). Apeliantas S. R. kartu su apeliaciniu skundu pateikė Bendrovei parduotos įrangos gamintojos (RAB tyrimų ir gamybos įmonės „Kompozitnye mashiny“) pateiktą informaciją, kad 2015 metais įrangos kaina buvo: kompozitinės armatūros gamybos linijos – nuo 35 000 Eur už komplektą; tinklelio gamybos linijos – nuo 75 000 Eur už komplektą. Taip pat pateikė RAB „Pramoninės įrangos gamykla“ 2021 m. balandžio 22 d. komercinius pasiūlymus, pagal kuriuos technologinės linijos TLKA-S 2000 kompozitiniam tinkleliui gaminti kaina yra 75 000 Eur; stiklo pluošto armatūros gamybos linijos TLKA-2 (sustiprintos) kaina 70 000 USD. Tačiau pareiškėjas D. K. pateikė to paties gamintojo 2020 m. gegužės 28 d. komercinius pasiūlymus, pagal kuriuos įrangos TLKA-S 2000 kaina – nuo 2 200 000 Rusijos rublių (apie 25 000 Eur), TLKA-2 – nuo 650 000 Rusijos rublių (apie 7 400 Eur). Esant tokiems prieštaringiems įrodymams, kyla pagrįstų abejonių dėl tikrosios ginčo įrangos vertės įsigijimo momentu. Juolab kad Bendrovės nemokumo administratorius nustatė, jog UAB „Armaglas“ įsigyta įranga yra neveikianti, ant jos nėra jokių žymėjimo ir identifikacinių ženklų. Be to, iš UAB „Armaglas“ direktoriaus R. P. 2019 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl ilgalaikio turto amortizacijos skaičiavimo“ matyti, kad ilgalaikio turto (kompozitinės armatūros gamybos technologinių linijų 2 vnt.) likvidacinė vertė yra 1 euras kiekvienos linijos, nors, kaip minėta, administracinėje byloje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu yra konstatuota, kad įranga faktiškai nebuvo naudojama (taigi, neturėtų būti nusidėvėjusi).

34.       Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Armaglas“ ir įrangos tiekėja UAB „MPP“ bei paskolos davėja UAB „Ekoprekyba“ buvo per valdymo organus ir dalyvius susijusios įmonės. UAB „Armaglas“ steigėjas, akcininkas (iki 2018 m. rugpjūčio 31 d.) ir vadovas (iki 2015 m. rugsėjo 17 d.) buvo E. M., tačiau teismo posėdyje jis pripažino, kad faktiškai Bendrovėje visus sprendimus priimdavo S. R. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, S. R. 2019 m. rugsėjo 20 d. paskirtas UAB „MPP“ vadovu (nors įregistruotas tik 2020 m. sausio 7 d.), o E. M. nuo 2017 m. lapkričio 8 d. yra šios bendrovės akcininkas. Tačiau pareiškėjas pateikė duomenis, kad UAB „MPP“ derinant įrangos įsigijimą šiai bendrovei atstovavo būtent S. R. Pastarasis neneigė savo sąsajų su UAB „MPP“ ginčui aktualiu laikotarpiu. Nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. UAB „Armaglas“ vadovo pareigas ėjo V. P., kuris tuo metu buvo ir UAB „Ekoprekyba“ komercijos direktorius, o jo sutuoktinė E. P. – UAB „Ekoprekyba“ vadovė ir akcininkė, o nuo 2015 m. gruodžio 30 d. ir UAB „Armaglas“ operatorė.

35.       Įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Armaglas“ įsteigimo tikrasis tikslas buvo ne gamybinės veiklos vystymas siekiant gauti pelną, o Bendrovei nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymas, prisiimant finansinius įsipareigojimus iš anksto žinant, kad jie negalės būti įvykdyti, įsigyjant ilgalaikį turtą iš susijusios įmonės, kuri tą patį turtą nupirko už kelis kartus mažesnę kainą, tokiu būdu apribojant arba panaikinant kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į skolininkės UAB „Armaglas“ turtą. Tai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 4 punkte įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. 

36.       Be to, pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir BUAB „Armaglas“ bankroto byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Bendrovė, nuo 2015 gruodžio 31 d. turėdama 87 214,82 Eur pradelstą skolą kreditorei UAB „Ekoprekyba“, atliko mokėjimus iš savo banko sąskaitų naujiems kreditoriams už bendrą 57 971,80 Eur sumą, o skolą kreditorei UAB „Ekoprekyba“ sumažino tik 18 988,35 Eur dalimi iki 68 226,47 Eur sumos. Dėl to pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad buvo pažeistas CK 6.9301 straipsnyje nustatytas atsiskaitymų eiliškumas. Be to, nustatyta, kad nuo 2015 m. lapkričio mėnesio Bendrovės darbuotojams nebuvo mokamas atlyginimas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima preziumuoti, kad Bendrovės bankrotas yra tyčinis (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

37.       Apeliantas S. R. nesutinka su teismo vertinimu, kad dviejų kompozitinės armatūros gamybos technologinių linijų „INEO“ paskelbtas viešasis pirkimas buvo formalus. Skunde nurodo, kad Bendrovei parama buvo išmokėta tik po to, kai NMA patikrino mokėjimo prašyme nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti, įvertino visus Bendrovės pateiktus dokumentus ir nenustatė jokių pažeidimų dėl vykdyto įrangos viešojo pirkimo. Be to, apeliantas skunde nurodo, kad VMI patikrino Bendrovės ir UAB „MPP“ pateiktus duomenis dėl ginčo įrangos pardavimo–įsigijimo, kelis kartus atliko Bendrovės operatyvinius / mokestinius patikrinimus ir sprendė, kad Bendrovei galima grąžinti 31 500 Eur PVM permoką (skirtumą), nes nėra jokių duomenų, kad Bendrovė įsigytą gamybinę liniją neketina naudoti ekonominei veiklai vykdyti. Šie apelianto argumentai atmestini, nes tai, kad Bendrovės paskelbto įrangos viešojo pirkimo konkurso sąlygos formaliai atitiko visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus, ar tai, kad NMA vykdyto dokumentų patikrinimo metu nebuvo nustatyta jokių pažeidimų vykdant šį viešąjį pirkimą, nepaneigia pareiškėjo nurodytų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių šio konkurso skaidrumu, t. y. kad buvo perkama specifinė įranga, pagaminta Rusijoje, kurios gamintojo atstovų Lietuvoje nėra; kad konkurso sąlygose nurodytas įmonės registracijos adresas, kuriuo realiai veikla nebuvo vykdoma ir būtų neįmanoma pateikti pasiūlymą; kad konkurso sąlygose buvo nurodytas nepagrįstai trumpas dokumentų pristatymo laikas; kad L. S. vienu metu dirbo vyr. buhaltere UAB „MPP“, UAB „Armaglas“ ir MB „Consularis“, o jos sutuoktinis V. S. vadovavo MB „Consularis“, kuri ir parengė visą reikalingą dokumentaciją paramai gauti. Be to, apeliantas remiasi pradiniame Projekto vykdymo etape NMA ir VMI atliktų patikrinimų rezultatais, tačiau, pažymėtina, kad atlikusi vėlesnius patikrinimus NMA nustatė, jog Bendrovė veiklos nevykdo. Šios aplinkybės, kaip minėta, yra konstatuotos galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-150-502/2020, todėl nagrinėjamoje byloje nebegali būti ginčijamos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje atmeta apelianto V. P. skunde nurodytus argumentus, kad gamyba nebuvo išvystyta dėl objektyvių priežasčių, ir dėl šių argumentų vertinimo išsamiau nebepasisako.

38.       Abu apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta išvada, kad, įvertinus UAB „Ekoprekyba“ turėtus mokestinius įsiskolinimus, labai tikėtina, jog buvo siekiama išsaugoti UAB „Ekoprekyba“ lėšas, jas paskolinant UAB „Armaglas“, o vėliau įrangos įsigijimo pagrindu lėšas pervedant į UAB „MPP“. Apeliantų teigimu, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad jau 2015 metų rudenį, paskolos sutarties ir viešojo įrangos pirkimo sutarties sudarymo metu, UAB „Ekoprekyba“ iš tiesų turėjo finansinių sunkumų ir šiai įmonei neišvengiamai grėsė bankrotas. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas vadovavosi Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi, kuria iškeldamas bankroto bylą UAB „Ekoprekyba“ (civilinė byla Nr. eB2-528-227/2018) nustatė, kad UAB „Ekoprekyba“ nepriemoka Panevėžio apskrities VMI biudžeto surenkamajai sąskaitai sudaro 185 059,44 Eur ir kad didžioji dalis šios skolos susidarė 2012–2016 metų laikotarpiu. Apeliantai taip pat pažymi, kad UAB „Armaglas“ grąžino didelę dalį paskolos kreditorei UAB „Ekoprekyba“. Tačiau, kaip minėta, šiai kreditorei Bendrovė liko skolinga 68 226,47 Eur. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų argumentai nepaneigia ir minėtos teismo išvados dėl tikėtino lėšų „perkėlimo“ tarp susijusių įmonių.

39.       Kiti atskiruosiuose skunduose nurodyti argumentai yra dėl skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje konstatuotų apeliantų atliktų neteisėtų veiksmų, kurie, teismo vertinimu, nulėmė tyčinį Bendrovės privedimą prie bankroto. Apeliantas S. R. laikosi pozicijos, kad jis nedarė jokios įtakos priimant sprendimus Bendrovės valdymo ir veiklos klausimais ir kad tiek paskolos sutartis su UAB „Ekoprekyba“, tiek įrangos įsigijimo sutartis buvo sudarytos Bendrovės vadovo pareigas einant V. P., todėl, anot S. R., jis negali būti atsakingas už tyčinį Bendrovės bankrotą. Apeliantas V. P. teigia priešingai, kad jam nebuvo žinoma nei kokiomis aplinkybėmis įranga buvo įsigyta, nei kaina, už kurią įrangą įgijo UAB „MPP“. Taigi, abu apeliantai neigia savo kaltę dėl tyčinio Bendrovės bankroto ir prašo pašalinti atitinkamus motyvus iš skundžiamos nutarties. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje nutartyje pirmiau aptartų byloje nustatytų aplinkybių visuma tyčinio bankroto požymius patvirtina tiek E. M., už kurį faktiškai visus sprendimus priimdavo S. R., tiek V. P. vadovavimo Bendrovei laikotarpiu, todėl šalinti iš skundžiamos nutarties motyvus, kad tyčinis Bendrovės bankrotas sukeltas apeliantų veiksmais, nėra pagrindo.

40.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nenustatė asmenų, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį Bendrovės bankrotą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismui, nagrinėjančiam klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įpareigojimas įvardinti asmenis, kurių (ne)veikimas sukėlė tyčinį bankrotą, atsirado tik nuo 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus JANĮ, kurio 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas toks įpareigojimas. JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normai esant materialiajai, jos atgalinis veikimas nėra galimas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-686-781/2021, 25 punktą).

41.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas (kreditorius) D. K., inicijuodamas teisminį ginčą dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, patyrė bylinėjimosi išlaidų, kurias patvirtina byloje pateikti dokumentai. Kadangi pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo prašymą dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš priešingą suinteresuotumą šios bylos baigtimi turinčių apeliantų S. R. ir V. P., taip pat iš suinteresuoto asmens E. M., kiekvienam iš jų padalindamas šias išlaidas lygiomis dalimis. Teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo R. P. UAB „Armaglas“ vadovu paskirtas 2018 m. rugpjūčio 31 d., t. y. jau po to, kai Bendrovė faktiškai buvo privesta prie bankroto, todėl pagrįstai iš jo nepriteisė pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų dalies.

42.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes bei pagrįstai pripažino BUAB „Armaglas“ bankrotą tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naikinti ar keisti skundžiamą nutartį apeliantų skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                        Vigintas Višinskis