Civilinė byla Nr. e2A-883-866/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20251-2019-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.4; 2.6.1.5; 3.3.1.20
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Laimos Ribokaitės, apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Tomadas“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl skolos priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas UAB „Tomadas“ (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovė arba apeliantė) 27 653,81 Eur skolos už 170 vienetų konfiskuotų transporto priemonių saugojimą už 8 856 paras, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei 622 Eur žyminio mokesčio.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2013 m. kovo 25 d. ieškovas su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – Šiaulių AVPK) sudarė:
2.1. Viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-1 L-1020 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje (toliau – Raseinių sutartis);
2.2. Viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-1 L-1021 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje (toliau – Pakruojo sutartis);
2.3. Viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-IL-1022 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje (toliau – Radviliškio sutartis);
2.4. Viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-IL-1023 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje (toliau – Joniškio sutartis);
2.5. Viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-IL-1024 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono savivaldybių teritorijoje (toliau – Šiaulių sutartis; toliau visos aukščiau nurodytos sutartys kartu – sutartys).
3. Pažymėjo, jog 2 punkte nurodytų sutarčių pagrindu ieškovas įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei, atitinkamai, priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas sutartyse nustatyta tvarka. Pagal sutarties 4.1.2 punkte nurodytą įkainį (4,56 Eur, arba 15,73 Lt, įskaitant PVM, už vieną priverstinio saugojimo parą) už suteiktas paslaugas su ieškovu atsiskaito transporto priemonės savininkas.
4. Ieškovas nurodė, jog vadovaudamasis sutarčių nuostatomis pagal Šiaulių AVPK nurodymus sutarčių galiojimo laikotarpiu priverstinai nuvežė ir saugojo transporto priemones, kurios priverstinio saugojimo metu įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo konfiskuotos iš šių transporto priemonių savininkų.
5. Ieškovas atkreipė dėmesį, jog nuo teismo nutarimų konfiskuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos nuosavybės teisės į konfiskuotas transporto priemones perėjo atsakovei, kuri yra atsakinga už konfiskuoto turto saugojimo išlaidų atlyginimą.
6. Anot ieškovo, jis privestinai saugojo konfiskuotas transporto priemones, perėjusias atsakovės nuosavybėn iki pat šių transporto priemonių atsiėmimo iš ieškovo aikštelių, kurį vykdė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) įgalioti asmenys.
7. Ieškovas nurodė, jog atsakovė vengia visiškai atsiskaityti už laikotarpį nuo teismo nutarimo, kuriuo priimtas sprendimas konfiskuoti transporto priemonę iš jo savininko, kurio pagrindu nuosavybės teisė pereina atsakovei, iki faktinio transporto priemonių atsiėmimo iš ieškovo aikštelių.
8. Ieškovas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl atsakovės prievolės atsiskaityti su ieškovu, tačiau atsakovė vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. ?3K-?-140-219/2016 argumentuoja savo atsisakymą sumokėti likusią įsiskolinimo dalį, nes, anot atsakovės, kasacinis teismas šioje byloje protingu „pripažino“ 1,45 Eur dydžio atlyginimą už priverstinį transporto priemonių saugojimą už kiekvieną dieną, skaičiuojant nuo teismo procesinio sprendimo konfiskuoti transporto priemonę dienos iki transporto priemonių perdavimo – priėmimo akto surašymo.
9. Tuo tarpu, ieškovas atsakovės įsiskolinimą skaičiuoja vadovaudamasis sutarties 4.1.2 punkte nurodytu įkainiu (4,56 Eur, arba 15,73 Lt, įskaitant PVM, už vieną priverstinio saugojimo parą), kuomet už suteiktas paslaugas su ieškovu atsiskaito transporto priemonės savininkas.
10. Ieškovas nurodė, jog ieškovo teikiamos paslaugos negalima tapatinti su įprastas automobilių saugojimo paslaugas teikiančiomis įmonėmis, nes viešuosiuose pirkimuose nedalyvauja įprastas automobilių saugojimo paslaugas laisva asmenų valia ir pasirinkimu teikiantys subjektai, kadangi neatitinka kvalifikacinių bei techninių pirkimo sąlygų reikalavimų.
11. Ieškovo teigimu, sutartys yra kildinamos iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, tai reiškia, jog ieškovas dalyvavo viešajame pirkime priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti pagal Šiaulių AVPK paskelbtas viešojo pirkimo sąlygas, kurias ieškovas atitiko, o įkainio nustatymą lėmė keletas faktorių, nustatytų ir pačiose viešojo pirkimo sąlygose (pavyzdžiui, kvalifikaciniai ir techniniai reikalavimai tiekėjui – 500 000 Lt sumos veiklos draudimas, automobilių saugojimo aikštelės bei specialioji technika ir pan.).
12. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu Šiaulių AVPK sudarė 5 viešojo pirkimo sutartis, byloje yra pateiktos 2012 m. liepos 26 d. priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių, Šiaulių rajonuose bei Šiaulių mieste supaprastinto atviro konkurso sąlygos Nr. 40-IL-2284 (toliau – konkurso sąlygos).
13. Anot atsakovės, yra pagrįstų abejonių, kad ieškovas iš tiesų atitiko konkurso sąlygose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. Šias išvadas atsakovė padarė vadovaudamasi Nekilnojamojo turto registro informacija, kurios pagrindu nustatyta, kad ieškovas niekada nevaldė nuosavybės, nuomos ar panaudos pagrindais jokių žemės sklypų, kuriuose būtų galėjęs saugoti transporto priemones, o vienintelis ne gyvenamosios paskirties statinys, kurį kada nors būtų valdęs ieškovas yra gamybos, pramonės paskirties pastatas – dirbtuvės (unikalus (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), kurio dalį (366,60 kv. m) ieškovas nuomojo 2013 m. balandžio 2 d., taigi jau po sutarčių pasirašymo, sudarytos nuomos sutarties pagrindu.
14. Pažymėjo, jog pagal Raseinių sutartį transporto priemonės nebuvo saugomos sutartyje nurodytu adresu, todėl nurodė, jog laikoma, kad sutartyje numatyta paslauga nebuvo suteikta ir už ją negali būti reikalaujama atlyginti nei iš Lietuvos Respublikos, nei iš kito subjekto.
15. Atsakovė nurodė, jog vadovaujantis sutarčių 3.11. papunkčiu, ieškovas įsipareigojo jo patirtas išlaidas išsiieškoti iš asmenų, dėl kurių neteisėtų veiksmų buvo būtina sutartyse numatytas paslaugas užsakyti ir atlikti. Pabrėžė, jog akivaizdu, kad Lietuvos Respublika negali būti laikoma subjektu, dėl kurio neteisėtų veiksmų paslauga buvo užsakyta ir atlikta, to neteigia ir ieškovas, taigi, ieškovas teikia ieškinį Lietuvos Respublikai nesilaikydamas sutarčių nuostatų.
16. Atsakovė nurodė, kad sutarčių 4.2. papunktyje nustatyta ieškovo teisė reikalauti susimokėti saugojimo išlaidas iš ikiteisminio tyrimo metu paimtos transporto priemonės savininko, kai paimta transporto priemonė jam buvo grąžinta. Šiame papunktyje taip pat aptartas laikotarpis už kurį paslaugos teikėjas gali reikalauti sumokėti transporto priemonės savininką – nuo vykdytino sprendimo grąžinti jam transporto priemonę gavimo dienos iki jos faktiško atsiėmimo, t. y., teisė reikalauti sumokėti už transporto priemonės saugojimą pagal sutartį nėra siejama su nuosprendžio ar nutarties įsiteisėjimu, o su vykdytino sprendimo įteikimu transporto priemonės savininkui.
17. Atsakovė nurodė, jog ieškovas pateikė transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų sutartis, sudarytas 2015 – 2019 metais. Atsakovės pastebėjimu, sutartys galiojo ne šioje civilinėje byloje aktualiu laikotarpiu ir ne šiai bylai aktualioje teritorijoje, todėl jomis negali būti remiamasi nustatant saugojimo paslaugų kainą.
18. Be to, pabrėžė, jog ieškovas pasirinko didžiausios kainos sutartis, neteikdamas sutarčių, sudarytų ekonominiu išsivystymu Šiaulių regionui artimesnėse teritorijose, kurių kaina yra žemesnė nei ieškovo siekiama įrodyti ir prisiteisti suma.
19. Pažymėjo, jog realią saugojimo paslaugų rinkos kainą šiai bylai aktualiu laikotarpiu ir aktualioje teritorijoje galima nustatyti pagal 2012 m. spalio 29 d. sutartį Nr. (1.10-04-2)-22-275, galiojusią 3 metus nuo jos sudarymo, t. y., bylai aktualiu laikotarpiu, pagal kurią Šiaulių apskrityje saugojimo įkainis buvo 0,0521 Eur (0,18 Lt) už 1 kub. m. per parą. Vidutinis automobilio tūris apskaičiuojamas plotį imant maksimumą - 2,0 m (didžiausio limuzino plotis siekia 1,95 m.), ilgį imant D klasės vidurkį - 4,5 m. ir aukštį imant 1,55 m. (tai taip pat didžioji riba). Atsakovė nurodė, jog gauna 13,95 kub. m., apvalina iki 14 kub. m. ir šį dydį taiko automobilių vienetui. 14 kub. m. vieno automobilio saugojimo kaina, taikant 0,0521 Eur įkainį, yra 0,73 Eur už parą. Nurodė, jog tokios pat kainos sutartis, sudaryta dėl saugojimo paslaugų Telšių apskrityje. Atsakovės nuomone, 2013-2015 metais Šiaulių apskrities teritorijoje transporto priemonių saugojimo paslaugų rinkos kaina neviršijo 0,73 Eur už dieną.
20. Papildomuose paaiškinimuose atsakovė nurodė, jog ieškovas neatitinka konkurso sąlygų dar ir dėl tos priežasties, jog trečiojo asmens Šiaulių AVPK pateiktuose dokumentuose nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad UAB „Tomadas“ valdė transporto priemones, atitinkančias konkurso sąlygose nustatytus reikalavimus. VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre ieškovas konkurso sąlygų reikalavimus atitinkančių transporto priemonių valdymo taip pat nebuvo įregistravęs.
21. Nurodė, jog ieškovas trečiajam asmeniui Šiaulių AVPK nurodė neteisingą informaciją apie turimas transporto priemonių saugojimo aikšteles.
22. Trečiasis asmuo Šiaulių AVPK atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teisminio nagrinėjimo metu trečiojo asmens atstovas prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
23. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį visiškai patenkino.
24. Teismas priteisė ieškovo naudai iš atsakovės 27 653,81 Eur skolos, 5 (penkių) proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (27 653,81 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 622 Eur žyminio mokesčio.
25. Teismas sprendė, jog byloje nėra ginčo, kad ieškovas trečiojo asmens Šiaulių AVPK nurodymu sutarčių galiojimo laikotarpiu priverstinai nuvežė ir saugojo 170 vienetų transporto priemonių, kurios priverstinio saugojimo eigoje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo konfiskuotos iš šių transporto priemonių savininkų, t. y., nuo teismo nutarimų įsiteisėjimo dienos tapo atsakovės nuosavybe bei perimtos/apskaitytos.
26. Teismas sutiko su VMI argumentu, kad Lietuvos Respublika (atsakovė) negali būti laikoma subjektu, dėl kuriuo neteisėtų veiksmų paslauga buvo užsakyta ir atlikta, tačiau pažymėjo, jog ieškinys teikiamas kitu pagrindu. Teismas pabrėžė, kad ieškinio pagrindas nėra atsakovės neteisėtų veiksmų pagrindu užsakytas ir atliktas transporto priemonių saugojimas, todėl atsakovei kylą prievolė už suteiktas ieškovo paslaugas atsiskaityti. Taigi teismo vertinimu, ieškinys grindžiamas kitu pagrindu, sietinu su nuosavybės priklausomybe valstybei, o atsakovės teiginys, kad konfiskuotų transporto priemonių saugojimas yra neatlygintinas, paneigtinas.
27. Teismo vertinimu, ginčo paslauga nagrinėjamoje byloje saugojant konfiskuotas transporto priemones, taikant sutarčių 4.12.2. p. numatytą 4,56 Eur/15,73 Lt įkainį, yra 40 383,36 Eur. Taigi, perkančioji organizacija (trečiasis asmuo, atsakovė), nesutikdama iš esmės mokėti už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jų atsiėmimo iš ieškovo saugomos transporto priemonių aikštelės, siekia dalį paslaugų (nagrinėjamu atveju 40 383,36 Eur) įgyti neatlygintinai. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje viešojo pirkimo sutartis yra pripažįstama atlygintinu sandoriu, ir teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo sutarties sudarymu reiškia suinteresuotumą gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus.
28. Teismas pažymėjo, jog atsakovė nurodė, kad teisė reikalauti sumokėti už transporto priemonės saugojimą pagal sutartį nėra siejama su nuosprendžio ar nutarties įsiteisėjimu, o su vykdytino sprendimo įteikimu transporto priemonės savininkui. Teismas su atsakovės argumentais nesutiko, nes tuomet susidarytų tokia situacija, kad nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki šio sprendimo VMI gavimo dienos už transporto priemonių saugojimą paslaugų teikėjui nepriklausytų išlaidų atlyginimas.
29. Teismas pabrėžė, jog atsakovė kvestionavo ir sutartyje numatyto už vieną transporto priemonės priverstinio saugojimo parą įkainio pagrįstumą, laikydama jį per dideliu. Teisminio nagrinėjimo metu šalių paaiškinimais buvo nustatyta, kad 2013 metais nustatytas transporto priemonių saugojimo įkainis atitiko teikiamų paslaugų regiono rinkos kainą ir yra taikomas, tuo tarpu VMI nurodyti 2019 metų įkainiai nuo 0,12 iki 0,73 Eur yra neadekvačiai maži ir ekonomiškai nepagrįsti, be to, paskaičiuoti už 1 m3 per parą.
30. Teismas sprendė, kad VĮ „Registrų centras“ atlieka tik nekilnojamojo turto/žemės sklypų juridinių faktų išviešinimo funkciją, byloje nustatė, kad ieškovas žemės sklypus iš juridinių asmenų nuomojo rašytinių sutarčių pagrindu, ieškovas pateikė teismui ir tai patvirtinančius įrodymus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
31. Apeliantė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
32. Apeliaciniame skunde nurodo, jog skundžiamame sprendime nepagrįstai tapatinami apeliantė Lietuvos Respublika ir trečiasis asmuo Šiaulių AVPK, kartu juos laikant perkančiąja organizacija. Viešojo pirkimo procedūras vykdė tik Šiaulių AVPK ir tik jis su ieškovu sudarė viešojo pirkimo sutartis. Būtent Šiaulių AVPK nustatė sutarties sąlygas, pagal kurias dalis paslaugų turi būti teikiamos neatlygintinai, patirtas išlaidas išsiieškant iš kaltųjų asmenų, dėl kurių paslaugą buvo būtina suteikti, o ieškovas su tokiomis sąlygomis sutiko sudarydamas sutartį. Nurodo, jog trečiojo asmens Šiaulių AVPK atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad, vadovaujantis sutarčių 3.11. papunkčiu, konfiskuotų transporto priemonių saugojimo paslauga valstybei turėjo būti teikiama neatlygintinai. Todėl pažymi, jog teismas nepagrįstai šios sutarčių nuostatos netaikė, argumentuodamas tuo, kad viešojo pirkimo sutartys pagal savo esmę yra atlygintinės ir pasiremdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika.
33. Apeliantės vertinimu, teismas pripažindamas, kad Lietuvos Respublika turi sumokėti už konfiskuotų transporto priemonių saugojimo paslaugas, ieškovui suteikė daugiau teisių, nei ieškovas yra gavęs pagal sutartis, t. y. suteikė teisę reikalauti atlygio už paslaugas iš subjekto, kuriam ieškovas sutiko paslaugas teikti valstybei neatlygintinai, patirtas išlaidas išsiieškant iš kaltųjų asmenų. Dar daugiau, apeliantės vertinimu, teismas pripažino, kad ieškovui turi būti mokama sutartyse nustatyta kaina, į kurią tikėtina buvo įtrauktos ir neatlygintino dalies paslaugų teikimo ar išlaidų išsiieškojimo iš kaltųjų asmenų sąnaudos taip sudarant sąlygas ieškovui pasipelnyti valstybės biudžeto sąskaita.
34. Anot apeliantės, teismas visiškai nepagrįstai pripažino ieškovo nurodytus įkainius kaip taikytus ginčo laikotarpiu, kadangi visos ieškovo pateiktos sutartys sudarytos jau po ginčui aktualaus laikotarpio, ieškovo pateikti įkainiai buvo taikomi kitoje teritorijoje, ieškovo pateiktose sutartyse buvo nustatyti ne tik ieškinyje paminėti, bet ir iki dešimt kartų mažesni įkainiai, taikyti būtent už saugojimo paslaugas, tačiau teismas žemesniais įkainiais nesirėmė, taigi, pasirinko tik selektyvų, išimtinai ieškovui palankių įkainių taikymą.
35. Apeliantė nurodo, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad VMI pateiktose sutartyse nustatytos kainos nėra ekonomiškai pagrįstos. Pažymi, jog VMI nurodyti įkainiai nebuvo skaičiuojami už 1 m3 per parą, tik 0,73 Eur dienos įkainis buvo apskaičiuotas iš sutarties, kurioje buvo nustatytas turto saugojimo įkainis už 1 m3, tačiau byloje yra pateikti konkretūs pavyzdžiai, kurie rodo, kad pagal tokią sutartį buvo saugotos ir transporto priemonės. Nurodo, jog teismas, nesivadovaudamas VMI pateikta sutartimi ir pasiremdamas ieškovo pateiktomis sutartimis, sudarytomis ginčui neaktualiu laikotarpiu ir ginčui neaktualioje teritorijoje, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kurioje nurodyta, kad turi būti vertinamos paslaugų kainos būtent sutarčių galiojimo laikotarpiu konkrečioje ginčui aktualioje teritorijoje, šiuo atveju Šiaulių regione.
36. Taip pat apeliantė pažymi, kad ieškovas pateikė teismui priverstinai nuvežtų ir saugotų transporto priemonių detalizaciją, tačiau nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų detalizacijoje nurodytų duomenų teisingumą, nors tokią pareigą turi pagal CPK 178 straipsnio nuostatas. Atkreipė dėmesį, kad VMI yra sumokėjusi už 8779 paras, taikant 1,45 Eur įkainį, o ne už 8856 paras, už kurias mokėjimo reikalavo ieškovas nagrinėjamoje byloje, taigi šalys niekada nebuvo sutarę dėl saugojimo parų skaičiaus, todėl parų skaičius buvo ginčo objektu byloje ir jų apskaičiavimas privalėjo būti įrodytas.
37. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Tomadas“ su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašo prijungti prie bylos medžiagos papildomus rašytinius įrodymus – Šiaulių AVPK 2012 m. rugpjūčio 20 d. prašymą „Dėl prašymo pagrįsti neįprastai mažą kainą“ Nr. 40-S-14106; 2012 m. rugpjūčio 23 d. pranešimą „Dėl pasiūlymų eilės sudarymo“ Nr. 40-S-14260 bei 2013 m. kovo 18 d. pranešimą „Dėl kvietimo sudaryti sutartis“ Nr. 40-S-3290.
38. Nurodo, jog apeliantės prievolė sumokėti už suteiktą paslaugą yra įtvirtinta tiek įstatyminiu reglamentavimu, tiek ir suformuota kasacinio teismo praktika. Pažymi, jog prievolę apeliantė dalinai įvykdė, tačiau ieškovo atžvilgiu savo nuožiūra taikė niekur nenumatytą ir mažesnį - 1,45 EUR dydžio atlyginimą už priverstinį transporto priemonių saugojimą už kiekvieną dieną, skaičiuojant nuo teismo procesinio sprendimo konfiskuoti transporto priemonę dienos iki transporto priemonių perdavimo – priėmimo akto surašymo. Ieškovo vertinimu, tai reiškia, jog visi apeliantės skundo argumentai apie sutartyse numatytą „neatlygintiną“ ir kitą sutarčių nuostatų interpretavimą pirmiausia yra paneigti pačios apeliantės veiksmų, kuriais apeliantė pripažino savo prievolę atlyginti ieškovui išlaidas, susijusias su konfiskuotų ir valstybės nuosavybėn perėjusių transporto priemonių saugojimą.
39. Ieškovas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė visiškai neatsiskaitydama su ieškovu siekia įgyti dalį paslaugų neatlygintinai, o tai prieštarauja viešųjų pirkimų sutarties kaip atlygintinio sandorio esmei.
40. Ieškovas pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškinys buvo pareikštas kitu pagrindu, sietinu su nuosavybės teisės priklausymu valstybei, o ne su subjekto neteisėtų veiksmų pagrindu užsakyta ir atlikta paslauga.
41. Atkreipia dėmesį, jog ieškovas prašė priteisti įsiskolinimo dalį iš apeliantės būtent už laikotarpį nuo teismo nutarimų konfiskuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos iki apeliantės faktinio konfiskuotų transporto priemonių atsiėmimo iš ieškovo aikštelių dienos. Todėl argumentas, kad ieškovas atlyginimo turi reikalauti iš asmenų, dėl kurių neteisėtų veiksmų paslaugą buvo būtina suteikti nepagrįstas, nes po teismo nutarimo konfiskuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos nuosavybės teisė į transporto priemones pereina apeliantei.
42. Pažymi, jog ieškovo suteiktos paslaugos kaina neabejotinai yra ekonomiškai pagrįsta bei atitinkanti analogiškos paslaugos rinkos kainą, ar netgi žemesnė nei analogiškos paslaugos rinkos kainos vidurkis. Nurodo, jog sutartys tarp ieškovo ir Šiaulių AVPK buvo sudarytos vadovaujantis viešojo pirkimo rezultatais – mažiausios kainos kriterijumi, todėl ieškovo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad sutartyse numatyti priverstinio transporto priemonių saugojimo įkainiai yra ekonomiškai nepagrįsti.
43. Teigia, kad šalys dar ikiteisminėje ginčo stadijoje buvo suderinusios ieškovo priverstinai saugotų ir apeliantės nuosavybe tapusių konfiskuotų transporto priemonių apimtis.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
44. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
45. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovės paduoto apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
46. Ieškovė, kartu su atsiliepimu į atsakovės apeliacinė skundą, pateikė papildomus rašytinius įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos: 2012 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą „Dėl prašymo pagrįsti neįprastai mažą kainą“ Nr. 40-S-14106; 2012 m. rugpjūčio 23 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pranešimą „Dėl pasiūlymų eilės sudarymo“ Nr. 40-S-14260; 2013 m. kovo 18 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pranešimą „Dėl kvietimo sudaryti sutartis“ Nr. 40-S-3290.
47. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. CPK 323 straipsnyje, reglamentuojančiame apribojimus keisti apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą, įtvirtinta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012).
48. Kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, ieškovė nepagrindė nei vienos iš nurodytų aplinkybių, kurios būtų pagrindas priimti ir vertinti naujai pateikiamus rašytinius įrodymus, todėl atsisako juos priimti ir jų nevertina.
Dėl valstybės pareigos apmokėti už konfiskuotų automobilių saugojimą
49. Apeliantė skunde pažymi, kad viešojo pirkimo procedūras vykdė tik Šiaulių AVPK ir tik jis su ieškovu sudarė viešojo pirkimo sutartis. Būtent Šiaulių AVPK nustatė sutarties sąlygas, pagal kurias dalis paslaugų turi būti teikiamos neatlygintinai, patirtas išlaidas išsiieškant iš kaltųjų asmenų, dėl kurių paslaugą buvo būtina suteikti, o ieškovas su tokiomis sąlygomis sutiko sudarydamas sutartį. Nurodė, kad trečiojo asmens Šiaulių AVPK atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad, vadovaujantis sutarčių 3.11. papunkčiu, konfiskuotų transporto priemonių saugojimo paslauga valstybei turėjo būti teikiama neatlygintinai.
50. Su šiais apeliacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija negali sutikti. Kasacinės instancijos nuosekliai formuojamoje praktikoje ne kartą jau yra nurodyta, kad pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies – pagrindu; kiekvienu atveju turi būti nustatytas transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kuriems kyla įstatymo nustatyta pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas; konfiskuotas turtas valstybės nuosavybe tampa nuo nuosprendžio ar nutarimo skirti administracinę nuobaudą įsiteisėjimo momento; valstybei perduoto turto saugojimo išlaidos apmokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, išlaidas iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų apmoka VMI; valstybė, kaip konfiskuoto turto savininkė, prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksniais tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016, 16–18, 21, 24, 26 punktai; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 20 punktas).
51. Dėl konfiskuotos transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo kasacinio teismo yra pasisakyta, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu; šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017).
52. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 1 punkte pateiktą sąvokų išaiškinimą, konfiskuotas turtas – tai priverstinai ir neatlygintinai už padarytus teisės pažeidimus valstybės nuosavybėn paimtas daiktas (jo dalis) ar kitas turtas, kuris buvo pažeidimą padariusio asmens nuosavybė arba kuris turi būti konfiskuotas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais, nors ir nėra pažeidimą padariusio asmens nuosavybė. Taisyklių 5 punkte nurodyta, kad tais atvejais, kai valstybei perduotiną turtą būtina saugoti, valstybės institucijos, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, privalo užtikrinti, kad su asmenimis, teikiančiais saugojimo paslaugas, būtų sudaromos ekonomiškai pagrįstos saugojimo sutartys. Pagrindinė Taisyklių nuostata yra ta, kad valstybei perduoto turto saugojimo išlaidos apmokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, o Taisyklių 5 punktas detalizuoja, kad jai perduoto turto saugojimo, pripažinimo atliekomis, realizavimo ir kitas išlaidas iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų apmoka Mokesčių inspekcija. Valstybė, kaip konfiskuoto savininkė, prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksniais tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016).
53. Taigi, valstybės, atstovaujamos VMI pareigos, atlyginti konfiskuotų transporto priemonių pasaugos išlaidas, nuo turto perėjimo valstybei momento, negali paneigti aplinkybė, kad tam tikru laikotarpiu su trečiuoju asmeniu sudarytoje sutartyje numatyta saugojimo paslaugas, transporto priemonių konfiskavimo atveju, teikti neatlygintinai, nes ši pareiga kyla aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo pagrindu.
Dėl įkainio, taikytino už valstybės naudai konfiskuotų transportų priemonių saugojimą, dydžio nustatymo, kai valstybė (jai atstovaujanti institucija) su transporto priemonių saugojimo paslaugas teikiančia įmone nėra sudariusi sutarties
54. Byloje nustatyta, kad pagal penkias 2013 m. kovo 25 d. sutartis (galiojusias iki 2016 m. balandžio 1 d.) dėl automobilių saugojimo Radviliškio miesto, Joniškio miesto, Raseinių miesto, Šiaulių miesto ir rajono, bei Pakruojo rajono savivaldybėse už saugojimo parą nustatytas įkainis 4, 55 Eur/15,73 Lt (saugojimo išlaidas išsiieškant iš asmenų, dėl kurių neteisėtų veiksmų šią paslaugą būtina buvo Paslaugos gavėjui užsakyti, o Paslaugos teikėjui atlikti).
55. Ginčo atveju, atsakovė 2019 m. balandžio 24 d. pranešimu nurodė sutinkanti sumokėti 1,45 Eur ir sumokėjo, pagal visas sutartis bendrą 12 729, 55 Eur sumą. Apeliaciniame skunde, atsakovė teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktomis sutartimis, kurios nesusijusios su ginčo laikotarpiu atitinkamoje teritorijoje teiktomis paslaugomis.
56. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, 30 p.).
57. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad 2016 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016, kasacinis teismas sprendė dėl subjekto, atsakingo už saugojimo paslaugas, tuo tarpu šių paslaugų kainos dydžio pagrįstumo klausimas nebuvo iškeltas, todėl kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, nevertino ir nepasisakė dėl atsakingo subjekto mokėtino saugojimo išlaidų atlyginimo dydžio, jo pagrįstumo, nepateikė jokių teisės aiškinimo ar taikymo taisyklių. Vien kasacinio teismo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame saugotojo naudai buvo priteista atitinkama suma, nereiškia, kad jame teismo taikytas įkainis laikytinas pavyzdiniu ir visais atvejais teismų turėtų būti priteisiamas nurodyto dydžio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
58. Šalių pateiktos sutartys, kuriomis lyginamuoju aspektu grindžiama saugojimo paslaugų kaina visų pirma vertintinos atsižvelgiant į pateikiamų sutarčių sudarymo datą ir laikotarpį, bei paslaugų teikimo teritoriją.
59. Pagal 2015 m. lapkričio 4 d. Vilniaus VPK sudarytą sutartį su UAB „Sauda“ dėl automobilių saugojimo Ukmergės, Švenčionių, Trakų rajonų teritorijoje nustatyti įkainiai: kai moka administracine tvarka nubaustas asmuo - 18,15 Eur, 9,68 Eur, 15 Eur; kai moka policijos įstaiga - 0,48 Eur, 1,21 Eur ir 1,75 Eur (t. I, b. l. 47-53).
60. Pagal 2015 m. liepos 29 d. Kauno apskrities VPK sudarytą sutartį su UAB „Šančių autoservisas“ dėl automobilių saugojimo Kauno mieste, nustatyti įkainiai: kai moka administracine tvarka nubaustas asmuo - 8,70 Eur, kai moka policijos įstaiga - 1,10 Eur (t. I, 75-81).
61. Pagal 2015 m. lapkričio 4 d. Vilniaus apskrities VPK sudarytą sutartį su UAB „Arro“, dėl automobilių saugojimo Šalčininkų, Širvintų, Elektrėnų savivaldybėse, nustatyti įkainiai: kai moka administracine tvarka nubaustas asmuo – 13,31 Eur, kai moka policijos įstaiga - 0,97 Eur. (t. I, 83-89).
62. Pagal atsakovės pateiktas 2012 m. spalio 29 d. sutartis (36 mėnesių laikotarpiui), už valstybei perduoto kilnojamojo turto saugojimą Šiaulių ir Telšių apskrityse, nustatyta kaina – 0,18 Lt (su PVM) už vieną kubinį metrą (t. I, 157-170). Atsakovės skaičiavimu vienos paros automobilio saugojimo kaina, pagal šias sutartis, vidutiniškai sudaro 0,73 Eur.
63. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu byloje pateiktos sutartys: 2017 m. birželio 28 d. sudaryta tarp Klaipėdos VPK ir UAB „Tomadas“ (t. I, 91-97), 2019 m. sausio 8 d. sudaryta tarp Klaipėdos apskrities VPK ir UAB Tomadas” (t. I, b. l. 98-102), 2017 m. balandžio 26 d. ir 2017 m. gegužės 10 d. sutartus sudarytos tarp Vilniaus apskrities VPK ir UAB „Sauda“ (t. I, b. l. 107-113, 121-127), 2019 m. gegužės 9 d. sutartis sudaryta tarp Panevėžio apskrities VPK ir UAB „Iroalanas“ (t. I, b. l. 147-151), 2019 m. gegužės 9 d. sutartis sudaryta tarp Panevėžio apskrities VPK ir UAB „Autoexpert“ (t. I, b. l. 152-156), pernelyg nutolusios laiko ir/ar teritorijos aspektu, kad jomis būtų galima remtis sprendžiant dėl paslaugų rinkos kainos, ginčo atveju.
64. Kaip matyti, pateiktų sutarčių atveju gana esmingai skiriasi nustatyti tarifai, tiek tais atvejais kai moka pažeidėjas (nuo 4, 55 Eur iki 18,15 Eur), tiek tais atvejais, kai moka policijos įstaiga ir/ar mokama pagal VMI sudarytas sutartis (nuo 0,73 Eur iki 1,75 Eur). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių argumentų (skirtingų kaštų, teikiamų paslaugų apimties skirtumo ir kt.), dėl kurių iš esmės skiriasi nustatomas paslaugų tarifas priklausomai nuo to koks subjektas turi mokėti už teikiamas paslaugas.
65. Ginčo sutarčių atveju, minėta, nustatytas vienas tarifas, kai už paslaugas moka pažeidėjas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad tiek trečiojo asmens tiek atsakovo pareiga apmokėti konfiskuojamų/konfiskuotų transporto priemonių saugojimo išlaidas yra susijusi su atitinkamų viešųjų funkcijų įgyvendimu, darytina išvada, kad vertinant sutartyse nustatytus tarifus, teisingumo ir sąžiningumo principus, atsakovei apskaičiuotina paslaugų kaina turėtų būti labiau sietina su trečiajam asmeniui taikomu tarifu, juolab, kad didesnio tarifo taikymas (kaip pažeidėjui), kaip minėta, patiriamų kaštų prasme nėra pagrįstas, be to, nėra ir pateikta jokių duomenų, kad lyginimui pateiktų sutarčių atveju, nustatant gerokai mažesnį tarifą policijos įstaigoms, pastarasis yra ekonomiškai nenaudingas ir/ar yra nustatomas esminiai mažesnis dėl kokių nors objektyvių kriterijų.
66. Įvertinusi byloje esančius duomenis apie analogiškų (panašių) paslaugų ginčui aktualiu laikotarpiu kainą, be kita ko, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju teisingu ir protingu ginčo automobilių saugojimo ieškinyje nurodytu laikotarpiu įkainiu laikytinas 3 Eur (su PVM ) už vieną saugojimo parą.
Dėl paslaugų teikimo laikotarpio ir priteistinos sumos dydžio
67. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nebuvo ginčo dėl saugotų parų skaičiaus. Nurodė, kad VMI prie FM yra sumokėjusi už 8779 paras, taikant 1,45 Eur įkainį, o ne už 8856 paras, už kurias mokėjimo reikalavo ieškovas nagrinėjamoje byloje, taigi šalys niekada nebuvo sutarę dėl saugojimo parų skaičiaus, todėl parų skaičius buvo ginčo objektu byloje ir jų apskaičiavimas privalėjo būti įrodytas.
68. Bylos duomenimis, ieškovė 2018 m. lapkričio 15 d. pretenzija pareikalavo sumokėti 41 062, 32 Eur, už suteiktas paslaugas 2013-2015 metais, kartu pateikdamas ir detalizaciją pagal kiekvieną iš sutarčių (t. I, b. l. 36-37). Iš viso buvo reikalaujama už 9 005 paras. 2019 m. vasario 18 d. pranešimu, VMI pareikalavo papildomų duomenų dėl prašyme nurodytų transporto priemonių (t. I, b. l. 118), o 2019 m. balandžio 4 d. pranešime (t. I, b. l. 114-115), nurodė, kad nesutinka sumokėti visos reikalaujamos sumos, tačiau sutinka sumokėti taikant 1,45 Eur įkainį, bendrą 12 729, 55 Eur sumą, kas kaip teisingai nurodo apeliantė sudaro 8779 paras.
69. Tačiau, aptariamame 2019 m. balandžio 4 d. pranešime nurodyta, kad VMI nesutinka sumokėti už šias transporto priemones: BMW 320, v/n (duomenys neskelbtini) (už 76 paras), SKY JET SJ 125-23 (už 58 paras), Opel Vectra v/n (duomenys neskelbtini) (už 4 paras), Honda Accord v/n (duomenys neskelbtini) (už 5 paras), Audi 80 v/n (duomenys neskelbtini) (už 6 paras), viso 149 paras. Kitų ieškovo, pateiktų duomenų, atsakovė neginčijo. Taigi bendra neapmokėtų parų suma sudarė 8 856 paras (9 005 – 149), o atsakovė net ir jos nurodomu 1,45 Eur tarifu nėra sumokėjusi už 77 paras.
70. Ieškovė 2019 m. balandžio 11 d. pranešime nurodė, sutinkanti su VMI nurodytais argumentais, dėl suteiktų paslaugų apimties ir pareikalavo sumokėti likusią paslaugų kainą taikant 4,56 Eur tarifą už 8856 paras, t. y. 27 653, 81 Eur (t. I, b. l. 117). Atsakovė 2019 m. balandžio 24 d. pranešimu nurodė, kad yra priimtas sprendimas apmokėti už paslaugas taikant 1,45 Eur (t. I, b. l. 45).
71. Pažymėtina, kad nei 2019 m. balandžio 24 d. pranešime, nei atsiliepime į ieškinį, nei apeliaciniame skunde, atsakovė nenurodė konkrečių transporto priemonių už kurių saugojimą ji nesutinka/nesutiko apmokėti. Todėl, vien apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad ji sumokėjo ne už 8 856 paras, o už 8 779 paras, nelemia išvados, kad atsakovė ginčijo saugojimo parų skaičių ir dėl to pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Byloje nėra jokių duomenų ir/ar nepateikta argumentų, kad bendras parų skaičius yra mažesnis nei 8 856 paros.
72. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju taikytinas 3 Eur tarifas, bendra paslaugų kaina sudaro 26 568 Eur (8 856x3). Atsakovė yra sumokėjusi 12 729, 55 Eur sumą, todėl priteistina suma sudaro 13 838, 45 Eur. Nurodytų argumentų pagrindu, teismo sprendimas keistinas sumažinant priteistą sumą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
73. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 622 Eur žyminis mokestis, sumokėtas pareiškiant ieškinį. Ieškovė nepateikė duomenų apie patirtas išlaidas pirmosios instancijos teisme.
74. Apeliacinės instancijos teismui sumažinus pirmosios instancijos teismo priteistą sumą, laikytina, kad patenkinta 50 proc. ieškinio reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 311 Eur bylinėjimosi išlaidų.
75. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
n u t a r i a :
pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į. k. 188659752, 13 838, 45 Eur (trylika tūkstančių aštuonis šimtus trisdešimt aštuonis Eur 45 ct) skolos, 5 (penkių) proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (13 838, 45 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 311 Eur (šimtą dvylika Eur) žyminio mokesčio UAB „TOMADAS“, į. k. 302308932, naudai“.
Teisėjai Ramunė Mikonienė
Asta Pikelienė
Laima Ribokaitė