Civilinė byla Nr. 2A-72-657/2021

       Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13105-2019-2

       Procesinio sprendimo kategorijos:

        (S)

       2.5.1.; 2.5.4.8.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Gudynienės, Tomo Romeikos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. U., atsakovės L. B. apeliaciniais skundais bei ieškovės J. U. prisidėjimu prie apeliacinio skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-639-955/2020 pagal ieškovės J. U. ieškinį atsakovams L. B. ir V. B., trečiasis asmuo Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė J. U. kreipėsi į teismą, prašydama solidariai priteisti iš atsakovų L. B. ir V. B. 12 150,00 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (T.1, b. l. 3–5).

2.       Nurodė, kad ieškovė ir atsakovai su Luminor Bank AS (buv. AB DNB NORD banku) 2008 m. liepos 29 d. sudarė dvi kreditavimo sutartis – kreditavimo sutartį Nr. 2502-2008-48797 ir  kreditavimo sutartį Nr. K-2502-2008-12, pagal kurias bankas suteikė šalims 51 262,74 Eur kreditą. Kredito sutarčių 23 punkte bankas ir kredito gavėjai susitarė, jog visas pagal sutartis bankui grąžintinas ir mokėtinas pinigų sumas (kreditą, palūkanas, netesybas ir pan.) bankas nurašys iš atsakovo V. B. vardu specialiai atidarytos banko sąskaitos. Kredito gavėjai kredito sutarčių 25 punkte įsipareigojo užtikrinti, jog suėjus bankui mokėtinų piniginių lėšų mokėjimo terminui, banko sąskaitoje būtų pakankamai lėšų mokėtinoms pinigų sumoms nurašyti. Kredito suma buvo pervesta į minėtą atsakovo vardu atidarytą banko sąskaitą. Ieškovė prieigos prie minėtos atsakovo banko sąskaitos niekada neturėjo ir disponuoti joje esančiomis lėšomis negalėjo. Ieškovė pagal kredito sutartis yra viena iš bendraskolių bankui, tačiau faktiškai kredito lėšų nėra gavusi, jomis disponavo ir jas naudojo atsakovai, lėšos buvo naudojamos išskirtinai atsakovų interesams užtikrinti. Apie lėšų naudojimą ne pagal sutartyse nustatytą paskirtį banko neinformavo. Sudarant kredito sutartis, ieškovei buvo (duomenys neskelbtini) metai, ji, pasitikėdama tėvais, elgėsi taip, kaip jie norėjo. Ieškovės dalyvavimas sutartiniuose santykiuose buvo tik formalus, tokiu būdu galėjo gauti didesnį kreditą. Bendraskolių vidiniuose santykiuose buvo sutarta ir aišku, jog ieškovei kredito grąžinti nereikės, kreditas buvo skirtas išskirtinai atsakovų interesams užtikrinti. Visą laikotarpį nuo kredito sutarčių pasirašymo iki ginčo tarp atsakovų dėl santuokos nutraukimo, kredito įmokas mokėjo atsakovas V. B. iš bendrų su atsakove lėšų. Nuo 2016 m. gegužės mėn. atsakovai bankui mokėjimų nevykdo, todėl bankas ieškovei paaiškino, jog bus pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Ieškovė, siekdama išvengti galinčių kilti neigiamų teisinių pasekmių, atsakovams prašant, bendru sutarimu per laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d. į atsakovo vardu atidarytą banko sąskaitą pervedė 12 150 Eur. Kiekvieną mėnesį moka bankui 330 Eur dydžio įmokas. Bankas ieškovei nurodė, jog pagal sudarytas kredito sutartis ji yra lygiateisė bendraskolė, todėl nėra galimybių ją išbraukti iš bendraskolių sąrašo. Kadangi bankas iš atsakovo banko sąskaitos nuskaitė ieškovės pervestas lėšas kredito grąžinimui ir kitiems su tuo susijusiems mokėjimams padengti, atsakovai solidariai privalo ieškovei grąžinti 12 150 Eur sumą.

3.       Atsakovė L. B. su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti (T.1, b. l. 23–25). Nurodė, kad 2008 metais atsakovai, pasitarę su vaikais, t. y. ieškove ir V. B., nusprendė gauti kreditą suremontuoti dalį gyvenamojo namo bei pastatą–kioską, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovė ir atsakovai su banku 2008 m. liepos 29 d. sudarė dvi kreditavimo sutartis. Kredito gavėjais pagal kredito sutartis buvo ne tik atsakovai, bet ir ieškovė, kadangi tokiu būdu buvo galima gauti didesnį kreditą. Gautos kredito lėšos buvo naudojamos išimtinai tik atsakovų interesams. Lėšos buvo pervestos į atsakovo V. B. vardu atidarytą banko sąskaitą, jomis disponuoti galėjo tik atsakovas. Faktą, jog visos gautos kredito lėšos buvo panaudotos gyvenamojo namo ir kiosko rekonstrukcijai, patvirtina 2019 m. vasario 26 d. teismo statinių pagerinimo darbų nustatymo ekspertizės aktas Nr. 2-453-955/2019. Nuo 2016 m. įmokų bankui nemokėjo, nes neturėjo galimybių, todėl prašė dukros, t. y. ieškovės, kad ji mokėtų bankui paskolos įmokas, jog nebūtų areštuotas įkeistas žemės sklypas. Ieškovė, kaip kredito sutarčių bendraskolė, vykdo skolinius įsipareigojimus bankui, tačiau faktiškai jokių kredito lėšų negavo, todėl turi teisę regreso tvarka reikalauti visos sumokėtos paskolos dalies grąžinimo. 

4.       Atsakovas V. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.1, b. l. 18–21). Nurodė, kad neaišku, kokiu teisiniu pagrindu ieškovė reikalauja iš atsakovų priteisti 12 150 Eur sumą. Ieškovė, teigdama, jog kredito lėšų negavo, kredito sutarčių dėl paskolos suteikimo neginčija, taigi, pripažįsta, jog kredito sutartys yra galiojančios, teisingos ir teisėtos. Bankas suteikė 51 262,74 Eur dydžio kreditą, todėl ieškovė bankui turi sumokėti ne mažiau kaip 17.087,58 Eur. Ieškovės bankui sumokėta 12 150 Eur suma net nepadengia jai priklausančios sumokėti kredito dalies. Nuo 2008 m. iki 2016 m. atsakovas vienas mokėjo įmokas bankui iš pajamų, gautų pagal darbo sutartį ir už parduotą žemės sklypą. Ieškovė ir atsakovai 2008 m. liepos 29 d. kartu vyko į banką pasirašyti kredito sutarčių. Visi paskolos gavėjai suprato, kad ima paskolas. Iš gautų kredito lėšų nuo 2008 m. iki 2010 m. buvo remontuojamas butas, perkami baldai, buitinė technika, masažinės lovos, dušo kabina, cirkuliacinė vonia. Ieškovė 2008 metais gyveno kartu su atsakovais, naudojosi iš kredito lėšų nupirktais daiktais. Iki 2016 metų, kol atsakovas nustojo mokėti bankui, nei ieškovė, nei atsakovė jokių pretenzijų atsakovui dėl paimtų kreditų neturėjo. Tai, jog ieškovė pagal kredito sutartis yra bendraskolė, o ne laiduotoja, jis sužinojo tik prasidėjus teismo procesui. Bendraskolių vidiniuose santykiuose nebuvo sutarta, jog ieškovei kredito grąžinti nereikės.

5.       Trečiasis asmuo Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra, kadangi neturi materialinio teisinio suinteresuotumo šios bylos baigtimi.

II.       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovų L. B. ir V. B. ieškovei J. U. 8 100 Eur skolą už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. gegužės 10 d., 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo t. y. po 4 050 Eur iš kiekvieno, bei po 457,68 Eur bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno atsakovo (T.2, b.l. 31-38).

7.       Teismas nurodė, kad banko atstovas paaiškino, jog kreditų lėšos į V. B. vardu atidarytą sąskaitą buvo pervestos patiems kreditų gavėjams susitarus. Ieškovė ir atsakovai susitarė būti kreditų gavėjais ir jiems kartu pasirašius kredito sutartis atsirado sutartyse nustatytos teisės ir pareigos. Visi solidarieji bendraskoliai susipažino ir pasirašydami sutiko su kreditų sutartimis ir jų sąlygomis. Kadangi kredito sutartyse nenustatyta jokios banko pareigos paskirstyti kredito gavėjams kredito sumą jos išmokėjimo momentu, nėra pagrindo vertinti, kad bankas, išmokėjęs kredito sumas į V. B. sąskaitą, pažeidė ieškovės ir atsakovės L. B. interesus, apribojo solidarių bendraskolių galimybę disponuoti pasiskolintomis lėšomis. Ieškovės ir atsakovės L. B. argumentai, jog ieškovei buvo apribotos galimybės disponuoti pasiskolintomis lėšomis, kas leistų spręsti, jog ieškovė negavo naudos iš pasiskolintų sumų, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

8.       Byloje nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. gegužės 10 d. iš ieškovės vardu atidarytos banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Swedbank banke, į atsakovo V. B. vardu Banko atidarytą sąskaitą buvo pervesta 12 150,00 Eur suma, mokėjimo paskirtyje nurodant „už paskolą“. Taigi, ieškovė įvykdė dalį solidariosios prievolės ir turi teisę reikalauti iš atsakovų atlyginti jiems tekusią sumokėti kredito dalį. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, jog ieškovė turi būti atleista nuo solidariosios prievolės vykdymo, kadangi ji iš gauto kredito jokių piniginių lėšų negavo ir jokio turto neįgijo.

9.       Byloje nei viena šalis neneigė, jog paimti kreditai buvo panaudoti šeimos poreikiams, t. y. šalys planavo plėsti verslą, kuriame, kaip matyti, dalyvavo visi šeimos nariai, iš gautų kreditų lėšų buvo remontuojamas butas, kuris priklausė ieškovės broliui V. B., buvo perkami baldai, buitinė technika, masažinės lovos, dušo kabina, cirkuliacinė vonia. Byloje pati ieškovė patvirtino, jog kreditų gavimo metu gyveno kartu su atsakovais, neneigė atsakovo V. B. argumentų, jog už kreditų lėšas įsigyti daiktai buvo panaudoti name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno ir ieškovė. Kredito Nr. K-2502-2008-12 paskirtyje nurodyta, jog 31 278,96 Eur kreditas yra skiriamas bendraskolių vartojimo reikmėms, tačiau byloje ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog šios lėšos buvo panaudotos išimtinai atsakovų vartojimo reikmėms, todėl nėra pagrindo spręsti, jog prievolės pagal sudarytas kredito sutartis atsirado išimtinai tik atsakovų interesais. 

10.       Nesutiktina su atsakovo argumentais, kad bankas šalims suteikė 51 262,74 Eur dydžio kreditą, todėl ieškovė bankui turi sumokėti ne mažiau kaip 17 087,58 Eur, yra sumokėjusi tik 12 150 Eur sumą, kuri net nepadengia jai priklausančios sumokėti kredito dalies. Iš kredito sutarčių matyti, kad galutinis kreditų grąžinimo terminas yra numatytas 2025 m. liepos 31 d. Prievolės vykdymo terminai nėra pasibaigę, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė savo prievolės dalį pagal kredito sutartis turėtų įvykdyti anksčiau, nei numatyta kredito sutartyse. Kritiškai vertintinas ir atsakovo V. B. argumentas, jog ieškinys turėtų būtų netenkintas dėl to, jog nuo kredito sutarčių sudarymo iki 2016 metų jis vienas mokėjo įmokas bankui. Iš kredito sutarčių turinio nenustatyta, jog atsakovui taikomos kredito sąlygos pagal sutartis būtų kitokios, nei atsakovei L. B. ir ieškovei. Atsakovas V. B. kaip solidarus skolininkas taip pat turi regreso teisę reikalauti iš kitų bendraskolių per jo nurodytą laikotarpį sumokėtų skolų dalių atlyginimo.

11.       Ieškovė turi teisę reikalauti regreso tvarka iš kitų bendraskolių atlyginti lygiomis dalimis to, ką ji įvykdė, tačiau tik iš sumokėtos sumos atskaičius pačiai ieškovei tenkančią dalį. Byloje nustatyta, jog ieškovė bankui yra sumokėjusi 12 150 Eur sumą, todėl atsakovai privalo atlyginti jai 8 100 Eur sumokėtos skolos dalį už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. gegužės 10 d., t. y. kiekvienas atsakovas po 4 050 Eur.

12.       Ieškovė už ieškinį sumokėjo 273 Eur žyminį mokestį. Ieškinį tenkinus iš dalies, t. y. 66,67 proc. reikalavimų, ieškovei iš atsakovų priteistina dalis žyminio mokesčio – 182 Eur, t. y iš kiekvieno atsakovo po 91 Eur. Ieškovė už teisines paslaugas advokatui yra sumokėjusi 1 100 Eur (450 Eur + 650 Eur) sumą. Ieškovės patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytą maksimalų dydį, o įvertinus, kad procesinių dokumentų parengimas šiuo atveju reikalauja specialių teisinių žinių, teisinės analizės, atidumo, kad buvo reikalinga išanalizuoti eilę dokumentų, susijusių su nagrinėjamos bylos dalyku, ir atsižvelgus į suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pagrįstas. Tenkinus 66,67 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovų priteistinas 733,37 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

III.       III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13.       Apeliacinius skundus byloje pateikė ieškovė J. U. ir atsakovė L. B.. Ieškovė J. U. taip pat pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovės L. B. skundo.

14.       Apeliaciniame skunde ieškovė J. U. prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (T.2, b.l. 51-59). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1.                      Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dalyje dėl 4 050 Eur skolos priteisimo iš atsakovų ir sprendė, kad kredito sutartys nebuvo sudarytos išimtinai atsakovų interesais. Teismas neįvertino ar netinkamai vertino bylos aplinkybes, kad kredito sutarčių lėšos buvo pervestos į atsakovo V. B. sąskaitą banke ir tik jis turėjo teisę jomis disponuoti. V. B. ir L. B. kredito išmokėjimo metu buvo sudarę santuoką, todėl lėšos buvo laikomos bendra jų nuosavybe. V. B. J. U. pagal kredito sutartis gautų piniginių lėšų ar jų dalies nepervedė ir kitokiu būdu neperdavė. Šias aplinkybes patvirtina posėdžio metu duoti ieškovės parodymai, taip pat šias aplinkybes keletą kartų patvirtino atsakovė L. B.. Ieškovė ir atsakovai patvirtino, kad J. U. dalyvavimas sutartyse buvo reikalingas tik tam, kad galėtų gauti didesnę paskolą. Aplinkybę, jog atsakovai siekė gauti kuo didesnį kreditą, patvirtina trečiojo asmens Luminor bankas AS teismui pateiktos paraiškos kreditui gauti. Ieškovė ir atsakovai patvirtino, jog jie laikė, kad J. U. yra tik laiduotoja, kas tuo pačiu reiškia, kad, jai įvykdžius prievolę, galės visas lėšas išreikalauti regreso tvarka. Iš atsakovo paaiškinimų teisme matyti, jog atsakovas atsisako mokėti ne todėl, kad turėtų mokėti J. U., o todėl, kad norėtų, jog kreditą mokėtų L. B., su kuria santykiai yra konfliktiški.

2.2.                      Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad atsakovų dalys prievolėje lygios. Ši išvada prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems protingumo ir teisingumo principams, yra nesąžininga ieškovės atžvilgiu. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad kreditai paimti šeimos poreikiams, t. y. šalys planavo plėsti verslą. J. U. neužsiėmė verslu ir byloje tokių duomenų nėra. Teismas du kartus atsisakė tenkinti ieškovės prašymą iš banko išreikalauti duomenis apie atsakovo sąskaitoje esančių lėšų panaudojimą už laikotarpį nuo 2008 metų liepos mėnesio. Pagal kredito sutartį Nr. 2502-2008-48797 paimtos lėšos, jeigu jos buvo panaudotos, kaip nurodoma šios kredito sutarties paskirtyje – buto, esančio (duomenys neskelbtini), remontui, tai niekaip nesusiję su ieškovės interesu, ji negyveno šiame bute. Teismo nurodytus daiktus pirko ne ieškovė, o atsakovai, kadangi jie buvo faktiniai kredito gavėjai, įsigyti daiktai yra jų, o ne ieškovės nuosavybė. Teismo motyvai, kad atsakovė gyveno name, kuriame yra buitinė technika, yra absoliučiai nesusijęs su tuo, kad kredito sutartys sudarytos ieškovės interesu. Teismas netinkamai vertino atsakovo V. B. parodymus, susijusius su kredito panaudojimu. Jeigu teismas nelaikytų, jog kredito sutartys sudarytos išimtinai atsakovų interesais, tokiu atveju turėtų būti laikoma, kad šalys kredito pasirašymo metu buvo sutarę, jog J. U., nors ir dalyvauja sutartyje kaip kredito gavėja ir išoriniuose santykiuos yra solidari bendraskole, tačiau vidiniuose santykiuos buvo laikoma laiduotoja. Tokias aplinkybes atsakovai pripažino. Remiantis CK 6.9 straipsnio 1 dalimi, įvykdyta prievolė nėra dalinama tarp šalių lygiomis dalimis, nes šalys yra sutarusios kitaip.  

2.3.                      Teismas nepagrįstai padalino atsakovų prievolę ir atsisakė priteisti skolą iš atsakovų solidariai, tuo pažeisdamas ieškovės teises ir interesus. Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nepasisakė, kokiu pagrindu ieškovės reikalavimas dėl prievolės solidarumo yra atmetamas. Šis sprendimo rezoliucinė dalis yra nemotyvuota, todėl sprendimas šioje dalyje turėtų būti panaikintas. Atsakovų santuoka iki šiol nėra nutraukta, todėl atsakovų prievolė ieškovės atžvilgiu yra solidari. Esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

15.       Atsakovė L. B. apeliaciniame skunde prašė Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį tenkinti visiškai (T.2, b.l. 42-48). 

16.       Apeliaciniame skunde teigė, kad teismas nepagrįstai nesutiko su ieškovės argumentu, jog ieškovė turi būti atleista nuo solidariosios prievolės vykdymo, kadangi ji iš gauto kredito jokių piniginių lėšų negavo ir jokio turto neįgijo, o gautos kredito lėšos buvo panaudotos ne tik atsakovų šeimos poreikiams tenkinti, bet ir ieškovės vartojimo poreikiams. Teismas, nurodydamas, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, kad iš kredito negavo jokios naudos, bylos nagrinėjimo metu netenkindamas proceso dalyvių prašymo dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, pažeidė šalių rungimosi principą ir perkėlė neigiamas pasekmes šaliai, siekusiai pagrįsti ir įrodyti ieškinį papildomais rašytiniais įrodymais. J. U. kredito gavėja buvo įtraukta tik dėl to, kad atsakovai gautų didesnę kredito sumą. Versiją dėl lėšų panaudojimo pagal paskirtį (buto remontui) nurodė tik atsakovas, faktiškai jos panaudotos ne pagal paskirtį – gyvenamojo namo ir parduotuvės remonto darbams. Atsakovas V. B. 2020 m. rugpjūčio 31d. teismo posėdžio metu pripažino, jog ir pats manė, kad ieškovė J. U. kredito sutartyse yra nurodyta kaip laiduotoja. Toks atsakovo paaiškinimas patvirtina aplinkybę, jog J. U. faktiškai jokios naudos iš kredito lėšų negavo. Siekiant įrodyti, kad atsakovas nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, tiek ieškovės, tiek atsakovės atstovai ne kartą teismui reiškė prašymus išreikalauti iš Luminor Bank AS atsakovo V. B. banko sąskaitų lėšų apyvartos duomenis už laikotarpį nuo kredito suteikimo iki kredito panaudojimo arba iki kol kredito įmokos buvo mokamos atsakovo, tačiau teismas nepagrįstai šių prašymų netenkino. Tokiu būdu teismas ne tik užkirto kelią proceso dalyviams atskirsti į atsakovo argumentus ir įrodyti, kam buvo panaudotos kredito lėšos, bet ir dar darė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė pozicijos, kur buvo panaudotos kredito lėšos.

17.       Atsakovė L. B. su ieškovės J. U. skundu sutiko, prašė jį tenkinti (T.2, b.l. 63-65). Ieškovė J. U. pareiškime dėl prisidėjimo prie atsakovės L. B. skundo nurodė, jog su juo sutinka (T.2, b.l. 66).

18.       Atsakovas V. B. atsiliepime į apeliacinius skundus prašė apeliacinius skundus atmesti, Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nekeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 67-70). 

19.       Atsiliepime nurodė, kad teismas teisingai sprendė, kad tiek ieškovė, tiek atsakovai yra solidarūs bendraskoliai pagal sudarytas kreditavimo sutartis. Teismo padarytos išvados apie bendraskolių solidarumą bei tarpusavio atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimą yra teisingos ir pagrįstos. Bendraskolė J. U., būdama solidariai atsakinga kredito davėjui, turi sumokėti ne mažiau nei 17 087,58 Eur kredito davėjui. Pačios ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ji, kaip solidari bendraskolė, tėra padengusi tik 12 150 Eur kredito davėjui, taigi, net nėra padengusi jai priklausančios dengti kredito dalies. Visiškai nepagrįsti ir neįrodyti apeliančių argumentai apie piniginių lėšų panaudojimą asmeninėms atsakovo ar atsakovės L. B. reikmėms. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos jų teiginius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir įrodymų išreikalavimo

21.       Apeliantė L. B. apeliaciniame skunde prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi pirmosios instancijos teismas nėra ištyręs visų civilinėje byloje pateiktų įrodymų, dėl kurių šalys turi teisę teikti paaiškinimus, atsikirtimus, be to būtina iš Luminor Bank AS išreikalauti papildomus įrodymus.

22.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Visgi, CPK 321 straipsnio 1 dalies nuostata numato ir bendrosios taisyklės išimtį – apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas ir žodinio proceso tvarka, jei yra CPK 322 straipsnyje nurodyta išimtis, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia žodinio proceso būtinybės (arba kitaip – išimtinių aplinkybių), dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, konstatavimas, o išimtinė teisė dėl žodinio apeliacinio skundo nagrinėjimo nuspręsti skirta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

23.       Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad šalis, teikdama prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, turi tokį prašymą pagrįsti, nurodant būtinybę (išimtines aplinkybes), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Vien proceso šalies prašymas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, kai apeliacine tvarka revizuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas savaime nelemia žodinio proceso, vykstančiame teisminiame ginče aukštesnės instancijos teisme, būtinumo.

24.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovė nors ir suformulavo prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau prašymo neargumentavo, neįrodinėjo išimtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti rengiamas žodinis procesas apeliacinės instancijos teisme. Visus nesutikimo su teismo sprendimu argumentus, atsakovė turėjo galimybę išdėstyti apeliaciniame skunde. Tuo pačiu pažymėtina, jog apeliacinis procesas nelaikomas nauju, pakartotiniu bylos nagrinėjimu, tai nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Kaip jau minėta CPK 320 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra aplinkybių, kurios leistų spręsti apie būtinumą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliacinio proceso tikslai gali būti pasiekti ir analizuojant rašytinę bylos medžiagą, taip pat žodinius šalių paaiškinimus, duotus pirmosios instancijos teisme.

25.       Apeliantė taip pat prašė išreikalauti iš Luminor Bank AS atsakovo V. B. banko sąskaitų lėšų apyvartos duomenis už laikotarpį nuo kredito suteikimo (2009 m. liepos 29 d.) iki 2016 m. gegužės 1 d.

26.       Vadovaujantis CPK 198 straipsnio 1 dalimi, rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba išreikalaujami teismo šio kodekso nustatyta tvarka. CPK 199 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą, iš dalyvaujančių byloje arba kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytiniais įrodymais gali pagrįsti.

27.       Visų pirma, pažymėtina, jog apeliantė, reikšdama prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, savo prašymui pagrįsti apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės prašomi išreikalauti duomenys iš atsakovo V. B. sąskaitų iš esmės negali nei patvirtinti, nei paneigti turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai aplinkybių – ar ieškovė J. U. ir atsakovai yra solidarūs skolininkai pagal kredito sutartis. Byloje esančių sutarčių, surinktų įrodymų, atsižvelgiant į apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, pakanka nuspręsti dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, sandorio negaliojimo pagrindus.

28.       Be to, įrodinėjimo procesas vyksta pirmosios instancijos teisme ir yra įgyvendinamas pagal CPK 226 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Ribotos apeliacijos modelį taikančiose valstybėse, kokia yra ir Lietuva, apeliacija nėra bylos ir ginčo aplinkybių išnagrinėjimas iš naujo, jos tikslas yra kitas – patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo taisyklių, ar tinkamai atliko įrodymų vertinimą, jeigu šalis tokiais argumentais grindžia savo apeliacinį skundą. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, lemiančio poreikį rinkti naujus įrodymus ir juos vertinti apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija nenustatė, todėl apeliantės prašymas dėl naujų įrodymų išreikalavimo netenkinamas (CPK 314 str.).

29.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliaciniuose skunduose iš esmės yra nurodomos tos pačios faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, į kuriuos atsakyta skundžiamame sprendime, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, pritaria šio teismo priimto sprendimo motyvams, pasisakydama dėl kai kurių esminių šios bylos faktinių aplinkybių bei jų vertinimo.

V.       Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

30.       Byloje nustatyta, kad ieškovė J. U. (buv. B.) ir atsakovai V. B., L. B. 2008 m. liepos 29 d. su AB DNB NORD bankas sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 2502-2008-48797, kurios pagrindu bankas suteikė 19 983,78 Eur kreditą nekilnojamojo turto – buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), remontui (T.1, b. l. 115-123). Kredito lėšos 2008 m. rugpjūčio 7 d. buvo pervestos į atsakovo V. B. vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (Kredito sutarties 8 p., 11 p., banko ataskaita, T. 1, b. l. 92, 116). Šalys įsipareigojo kredito sumą su palūkanomis grąžinti iki 2025 m. liepos 31 d. (sutarties specialiosios dalies 4 p.).  

31.       Tą pačią dieną ieškovė J. U. (buv. B.) ir atsakovai V. B., L. B. su AB DNB NORD bankas sudarė dar vieną Kreditavimo sutartį Nr. K-2502-2008-12, pagal kurią bankas kredito gavėjams suteikė 31 278,96 Eur kreditą vartojimo reikmėms (T.1, b. l. 124-133). Kredito lėšos 2008 m. rugpjūčio 31 d. buvo pervestos į atsakovo V. B. vardu atidarytą banko sąskaitą (sutarties specialiosios dalies 8 p., 11 p., banko ataskaita, T. 1, b. l. 96, 124-125). Šalys įsipareigojo kredito sumą su palūkanomis grąžinti iki 2025 m. liepos 31 d. (sutarties specialiosios dalies 4 p.).

32.       Abejose kredito sutartimi bendraskoliais nurodyti J. U. (buv. B.), V. B. ir L. B.. Kredito sutarčių bendrosios dalies 51 punktu šalys sulygo, kad kreditų gavėjų (ieškovės ir atsakovės) prievolė grąžinti bankui paimtą kreditą, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus, bei vykdyti kitus sutartyje nurodytus įsipareigojimus yra solidari, kredito gavėjai atsako bankui kaip solidarūs skolininkai, ir bankas turi teisę reikalauti, kad prievolę ar jos dalį įvykdytų tiek kredito gavėjai bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai.

33.       Pagal abi kredito sutartis šalys iš banko gavo 51 262,74 Eur kreditą. Negrąžintos bankui kredito dalies pagal Kreditavimo sutartį Nr. 2502-2008-48797 likutis 2019 m. gegužės 11 d. buvo 8887,64 Eur, Negrąžintos Bankui kredito dalies pagal Kreditavimo sutartį Nr. K-2502-2008-12 likutis 2019 m. gegužės 11 d. buvo 14 261,75 Eur. Iš viso 2019 m. gegužės 11 d. negrąžinta kredito dalis pagal abi sutartis sudarė 23 149,39 Eur.

34.       Ieškovė J. U. laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. gegužės 10 d. į atsakovo V. B. vardu banko atidarytą sąskaitą pervedė 12 150 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama, jog perveda pinigus už paskolą (AB Swedbank banko sąskaitos išrašas ieškovės vardu atidarytos banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas, T.1, b. l. 7-8), atsakovas V. B. iš nurodytos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir specialios vidinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (T.1, b. l. 92-103) sumokėjo 15 963,35 Eur, duomenų apie atsakovės L. B. atskirai sumokėtas sumas byloje nėra.

Dėl ginčo esmės

35.       Byloje sprendžiama dėl bendraskolių tarpusavio pareigų.

36.       Kredito sutartimis šalys susitarė dėl tokio kredito su palūkanomis grąžinimo būdo, kai kredito gavėjai (ieškovė ir atsakovai) kredito įmokas moka dalimis periodinėmis įmokomis (kredito sutarties bendrosios dalies 9-10 p.),. Taigi, kredito sutartimis buvo susitarta ne tik dėl galutinio kreditų grąžinimo termino (2025 m. liepos 31 d.), tačiau ir dėl atskirų kredito įmokų mokėjimo terminų atitinkamais periodais (kas mėnesį). Tokiu būdu kredito sutarties pagrindu kredito gavėjams atsirado pareigos kas mėnesį nustatytais terminais mokėti kredito įmokas.

37.       Kasacinis teismas šiame kontekste taip pat yra pasisakęs, kad terminuotos ilgalaikės kredito sutarties specifika lemia, kad pinigus skolininkas grąžina pagal sutarties šalių suderintą grafiką, kuriame nurodyti įmokų mokėjimo atidedamieji terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018).

38.       Nagrinėjamu atveju, ieškovė įvykdė iš kredito sutarties kilusias pareigas, laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. gegužės 10 d., periodiškai kas mėnesį mokėdamas kredito įmokas. Šių aplinkybių atsakovai neginčijo (CPK 178 str.). Būtent dėl šių konkrečių prievolės pagrindu atsiradusių ir įvykdytų pareigų ieškovė pareiškė atsakovams ieškinį regreso tvarka ir prašė priteisti iš atsakovų V. B. ir L. B. 12 150 Eur skolos, motyvuodama tuo, kad ji nėra solidari bendraskolė su atsakovais, nes prievolės bankui atsirado išimtinai tik atsakovų interesais, todėl atsakovai turi sumokėti ieškovei už jų prievolės įvykdymą bankui.

39.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, motyvuodamas tuo, kad šalys yra bendraskoliai, byloje nėra įrodyta, kad kreditai atsirado išimtinai tik atsakovų interesais, o solidariąją pareigą įvykdžiusiam skolininkui, kiti bendraskoliai turi sumokėti lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai jų skolos dalys nelygios.

40.       Teisėjų kolegija pažymi, jog sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama kokio nors teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris, kurį sudarydami civilinių santykių dalyviai yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, savo nuožiūra (CK 6.156 str. 1 d.).

41.       Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantės skunduose nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nesirėmė byloje esančiais reikšmingais duomenimis, patvirtinančiais, kad tiek ieškovė, tiek atsakovai neišreiškė savo valios dėl kreditavimo sutarčių vykdymo ieškovės atžvilgiu, kad ieškovė būtų įsipareigojusi bankui, nes ji buvo įrašyta kaip skolininkė tik dėl to, kad atsakovai gautų didesnes paskolas. Faktinės aplinkybės ieškovei neleido suprasti, kad ji yra bendraskole ir, kad privalės juos grąžinti bankui, nepaisant to, kad jie buvo perduoti tik atsakovui V. B., ir tik išimtinai atsakovų interesų tenkinimui. Teisėjų kolegja su tokiais apeliančių argumentais nesutinka.

42.       CPK 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 1 d., 2 d.).

43.       Atkreiptinas dėmesys, jog prieš sudarydamas sandorį, asmuo turi įsitikinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Ieškovė turėjo galimybę pasirašomos sutarties sąlygas skaityti ir analizuoti, užduoti banko darbuotojai klausimus, paprašyti paaiškinimų, tačiau to nepadarė, todėl veikė savo rizika. Byloje nustatyta, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, priešingai nei skunduose teigia apeliantės, teismas nustatė, jog kredito gavėjai J. U., L. B. ir V. B. 2008 m. liepos 29 d. pasirašė abi Kreditavimo sutartis, patvirtindami, jog su sutarties sąlygomis susipažino, o byloje pateikti įrodymai – ieškovės, kartu su kitais kredito gavėjais pateiktas paraiškas kreditui gauti, ieškovės pateiktas sutikimas bankui gauti duomenis, susijusius su ieškovės mokumo įvertinimu, banko surinkti duomenys apie ieškovės mokumą, 2009 m. vasario 20 d. susitarimas Nr. K-2502-2008-12/1 dėl 2008 m. liepos 29 d. Kreditavimo sutarties Nr. K-2502-2008-12 sąlygų pakeitimo (T.1, b.l. 145-146; 183-193) – patvirtina, jog ieškovė buvo išreiškusi savo valią dėl sutarčių sudarymo, sutarties sąlygų keitimo ir tokiais savo veiksmais buvo įsitikinusi. Iš byloje esančio išrašo apie asmens paskutinę gyvenamąją vietą matyti, jog ieškovė dar 2012 m. kovo 15 d. buvo deklaravusi gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 194) ir naudojosi už paskolą įsigytais daiktais ar gyvenamojo namo pagerinimais. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas nesudaro pagrindo nelaikyti ieškovės bendraskole pagal kreditavimo sutartis. Be to, nei viena iš kreditavimo sutarčių nėra nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.

44.       Skunduose apeliantės nurodė, jog kitu atveju ieškovė J. U. galėtų būti laikoma laiduotoja. Su tokia apeliančių pozicija nėra pagrindo sutikti. Teisėjų kolegija pažymi, jog laidavimo atsiradimo pagrindas yra laidavimo sutartis, laidavimas prasideda šalims sudarius laidavimo sutartį ir joje įtvirtinus šalių sulygtas laidavimo sąlygas. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą arba neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas, laisva valia prisiimdamas įsipareigojimą atsakyti kito asmens kreditoriui, kartu prisiima ir riziką, jog tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Be to, įstatyme nustatyta privaloma rašytinė laidavimo sutarties forma, jos nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (CK 6.79 str.) Tokios sutarties sudarymui turi pritarti kreditorius. Byloje nėra pateikta rašytinės laidavimo sutarties, kreditoriaus sutikimo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo nagrinėjamu atveju ieškovę pripažinti laiduotoja.

45.       Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas tam tikrus įrodymus įvertino ne ieškovei ir atsakovei L. B. palankia linkme, negali būti pagrindas teigti, jos teismas šių įrodymų apskritai nevertino ir/ar dėl jų sprendime nepasisakė, kadangi ginčo atveju įrodinėjimo pareiga tenka būtent pačiai ieškovei.

46.       CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.).

47.       Pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. To paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui. Remiantis CK 6.9 straipsnio 1 dalimi, solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis.

48.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (kartu) iki bus grąžinta visa skola turi pareigą ją grąžinti. Vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018).

49.       Prievolę pradiniam kreditoriui įvykdžiusiam bendraskoliui pereina reikalavimo teisė, jis perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti reikalavimą kitiems bendraskoliams. Bendraskoliui reikalavimas pereina regreso tvarka pagal įstatymą– kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais (CK 6.114 str. 3 p.), todėl nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2009).

50.       Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad prievolės asmenų pasikeitimas, kad ir kokia forma jis įvyktų (įstatymo pagrindu, sutartinė cesija), yra grindžiamas principu, jog asmuo, kuris įsigijo reikalavimą, negali atsidurti geresnėje padėtyje už reikalavimą perleidusį asmenį. Šis principas reikalavimo perėjimo regreso tvarka atveju įtvirtintas CK 6.113 straipsnyje, pagal kurį trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius. Be to, bendraskolis, kuriam buvo pareikštas reikalavimas, gali panaudoti tokius pat atsikirtimus šiam reikalavimui, kokius jis galėjo pareikšti kreditoriui reikalavimo atsiradimo metu, taip pat kitus atsikirtimus, išskyrus tuos, kurie yra pagrįsti išimtinai asmeniniais bendraskolio santykiais su kitu bendraskoliu, nepareiškusiu atgręžtinio reikalavimo (CK 6.9 str. 4 d.). Tai reiškia, kad, jeigu pradinis kreditorius būtų galėjęs anksčiau nei kredito sutartimi nustatyti terminai reikalauti piniginių prievolių įvykdymo, tada ir naujasis kreditorius turėtų tokią teisę. Tačiau pradiniam kreditoriui tokios teisės neturint, jos negali turėti ir naujasis kreditorius. Tai, kad naujuoju kreditoriumi tapo vienas iš solidariųjų skolininkų, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl kredito sutartimi prisiimtų prievolių vykdytinumo. Priešingu atveju būtų paneigta esminė prievolės asmenų pasikeitimo taisyklė, t. y. naujasis kreditorius įgytų daugiau teisių negu pradinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018).

51.       Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia faktinė situacija, kai ieškovė, vykdydamas solidariąją šalių prievolę, nuo 2016 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. gegužės 10 d. sumokėjo bankui 12 150 Eur sumą kredito įmokų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovai piniginėmis lėšomis neprisidėjo prie šių kredito įmokų dalies sumokėjimo bankui.

52.       Ieškovės ir atsakovės L. B. manymu, ieškovei visa skola iš atsakovų turėjo būti priteista solidariai, nes jų santuoka dar nenutraukta, byla dėl santuokos nutraukimo nagrinėjama teisme.

53.       Kaip minėta, CK 6.9 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Taigi, CK 6.9 straipsnyje įtvirtinta bendraskolių prisidėjimo prie solidariosios prievolės vykdymo lygiomis dalimis taisyklė netaikoma tokiu atveju, jei kitokia tvarka yra nustatyta įstatyme arba šalių sudarytoje sutartyje.

54.       Ieškovė ir atsakovė L B. nenurodė jokio įstatymo, kitaip reglamentuojančio ginčo šalių, kaip bendraskolių, tarpusavio santykius, taip pat nepateikė tarp šalių sudaryto susitarimo, kuriuo šalys būtų susitarę dėl kitokios nei CK 6.9 straipsnyje numatyta solidariosios prievolės vykdymo tvarkos (pvz. tvarkos pagal kurią ieškovei būtų tekusi mažesnė piniginės prievolės įvykdymo dalis ar jos neliktų). Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, nesant faktines aplinkybes apie galiojantį įstatymą, kitaip reglamentuojantį šalių tarpusavio santykius ar susitarimo sudarymą patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindo teigti, kad atsakovės, kaip solidariosios skolininkės, pareiga prisidėti lygiomis dalimis su atsakovais prie solidarios prievolės vykdymo, pakito ar pasibaigė.

55.       Nustačius, kad ieškovę ir atsakovus siejo pareiga lygiomis dalimis prisidėti prie solidarios prievolės vykdymo, ir šią pareigą 12 150 Eur apimtimi įvykdė ieškovė, o atsakovai prie šios pareigos vykdymo neprisidėjo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė CK 6.9 straipsnio pagrindu įgijo teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovų sumokėti po 4 050 Eur sumos, kurias ji sumokėjo vykdydama solidariąją prievolę pagal kredito sutartį, atskaičius jai pačiai tenkančią dalį. 

56.       Pažymėtina ir tai, kad aplinkybės, susijusios su tuo, kad atsakovų santuoka šiuo metu dar nenutraukta, nėra susiję su atsakovų CK 6.9 straipsnio pagrindu atsiradusios prievolės apimtimi, pareigomis kito bendraskolio (ieškovės) atžvilgiu, ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija šių ir kitų šalių argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą nevertina ir plačiau nepasisako.

57.       Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, susijusias skolos priteisimu iš solidaraus bendraskolio, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose ir pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

58.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). 

59.       Kadangi apeliaciniai skundai atmesti, apeliančių J. U. ir L. B. bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

60.       Atsakovas V. B. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jos nepriteistinos.  

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                           Žibutė Budžienė

                   Virginija Gudynienė

                  Tomas Romeika