Administracinė byla Nr. A-1491-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02196-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5–6, 11) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad kalėdamas baudos izoliatoriuje, jis negalėjo gauti trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų. Pasivaikščioti leisdavo tik vieną valandą per dieną, nors tam turi būti  skiriamos aštuonios valandos. Pastato konstrukcijose yra asbestas, o tai kenkia jo sveikatai. Jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, inventorius buvo senas, lova – su spyruoklėmis. Kamerose buvo netinkama ventiliacija, didelė drėgmė, netinkama temperatūra, apšvietimas. Esant žemai temperatūrai, neleisdavo turėti šiltų pledų. Kamerose buvo tarakonų, blakių, nuo kurių niežėdavo visą kūną. Pareigūnai nepriimdavo jo rašytų skundų, prašymų, jų neregistruodavo ir atsisakė siųsti prašymus kitoms institucijoms. Laikotarpyje nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. valgykloje buvo drėgmė, smarvė, turėdavo gerti iš metalinio dubens („bliūdelio“) sriubai, kadangi neduodavo puodelių.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą (b. l. 15–20) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad minimaliai tenkančio vienam kalinamam asmeniui kamerose gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Be to, ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos. Pareiškėjas gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turi galimybę judėti po visą lokalinį sektorių. Nuteistieji gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Gyvenamosios patalpos – bendrabučio tipo su bendrais miegamaisiais ir bendro naudojimo patalpomis. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Gyvenamos patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui užtikrinti patalpos aprūpinamos elektriniais šildytuvais ir ventiliatoriais. Įstaiga užtikrina tinkamą kamerų apšvietimą, perdegusios lemputės nedelsiant yra pakeičiamos. Nuteistieji, perkelti į kamerų tipo patalpas, neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškus, taip pat paskambinti telefonu, pasivaikščioti lauke skiriama tik viena valanda ir tai numato Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). Gyvenamųjų pastatų stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios skaidulos. Įstaigoje ginčo laikotarpiu jokie darbai nebuvo atliekami. Įstaiga yra sudariusi sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, informaciją buvo registruojama žurnaluose. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, jog  pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų ir žalos, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 16 d. sprendimu (b. l. 96–103) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo G. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 6 000 eurų  neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK atliko laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.
7. Dėl pareiškėjo argumentų dėl jam tenkančio ploto normos bendrabučio tipo patalpose pažeidimo teismas nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 111.1. punktą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui. Teismas, atlikęs pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto apskaičiavimą pagal į bylą atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. (15 parų) atliko laisvės atėmimo bausmę 10 būrio 2 brigados patalpose, kurių plotas 1,43 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma (plotas 33,51 kv. m, miegamųjų vietų 20,  tenka gyvenamojo ploto vienam asmeniui 1,67 kv. m). Todėl konstatavo minimalios teisės aktais nustatytos gyvenamojo patalpoje ploto normos pažeidimą, kas yra pagrindas valstybės atsakomybei kilti. Teismas pareiškėjo argumentus dėl atsakovo duomenų dėl miegamųjų vietų skaičiaus neatitikimo tikrovei atmetė kaip neįrodytus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką vertino, kad bendrabučio tipo patalpose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Pareiškėjo argumentus dėl nagrinėjamu atvejų taikytinos EŽTT jurisprudencijoje įtvirtintos 4 kv. m gyvenamojo ploto normos taikymo teismas atmetė, nes nacionaliniai teisės aktai tokios normos neįtvirtina.
8. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jam tenkančio ploto normos kamerų tipo patalpose pažeidimo, teismas nurodė, kad Taisyklių 111.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. vienam žmogui. Teismas, atlikęs pareiškėjui tenkančio kameros tipo ploto apskaičiavimą pagal į bylą atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nenustatė Taisyklėse nustatytos ploto normos pažeidimų, todėl pareiškėjo argumentus dėl trūkstamo ploto atmetė kaip nepagrįstus.
9. Dėl pareiškėjo argumentų, jog kamerose buvo netinkama oro temperatūra, ventiliacija bei didelė drėgmė, teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Ginčui aktualios Higienos normos HN 76:2010 24, 26 punktų, Higienos normos HN 134:2015 16, 17 punktų nuostatos. Teismas nenustatė, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (oro temperatūros, drėgmės ir kt.), todėl darė išvadą, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl praėjusio laiko negalima nustatyti. Pareiškėjo argumentus dėl šalčio ir drėgmės vertino kaip deklaratyvius. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundų neteikė, todėl atsakovas įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) pateikti negali.
10. Dėl pasivaikščiojimo lauke trukmės teismas, vadovaudamasis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ trečia bendrąja ataskaita [CPT/Inf (93)12] antra bendrąja ataskaita [CPT/Inf (92)3], LVAT praktika nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Rekomenduojamas aštuonių ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, todėl pareiškėjo argumentus dėl teisės į aštuonių valandų buvimą lauke atmetė kaip nepagrįstus. Be to, teismas akcentavo, kad pagal BVK nuostatas, reglamentuojančias nuteistųjų pasivaikščiojimo tvarką, Pravieniškių PN-AK vidaus tvarkos taisykles nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien leidžiama pasivaikščioti vieną valandą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teisės dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės pažeistos nebuvo.
11. Dėl pareiškėjo teisės į ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus baudos izoliatoriuje, drausmės grupėje ir kameros tipo patalpose teismas nurodė, kad remiantis BVK 145 straipsnio 1 dalimi pareiškėjo nurodyta teisė buvo apribota pagrįstai.
12. Pareiškėjo argumentus, kad jam  buvo draudžiama turėti šiltus pledus, kad lova, stalai ir spintelės yra seniai pirktos, lovos spyruoklės duria, teismas vertino kaip deklaratyvius ir neįrodytus. Pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenumato atsakovui pareigos atitinkamais laikotarpiais naudojamą inventorių keisti, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją su prašymu leisti turėti šiltą pledą, dėl lovos ar kito inventoriaus remonto ar pakeitimo, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokius prašymus tenkinti.
13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai ir nekonkrečiai nurodė aplinkybes tokias kaip - valgykloje jausdavo nemalonų kvapą, nebuvo puodelių arbatai ir pienui gerti, daugeliui pareigūnų yra sadistinis asmenybės sutrikimas, kurios, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis kreipėsi į administraciją, kitus viešojo administravimo subjektus, tačiau pareigūnai atsisakė juos registruoti, grasino skirti nuobaudas, teismas vertintino kritiškai, nes pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos pateikti skundą teismui, nagrinėjamą šioje administracinėje byloje, jam pasirašytinai buvo įteiktas teismo šaukimas. Šie skundo argumentai grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai negali būti vertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
14. Dėl skundo argumentų, jog Pravieniškių PN-AK konstrukcijose yra asbesto, dėl ko kilo pavojus pareiškėjo sveikatai, teismas nurodė, kad nėra pateikta jokių duomenų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Teismas pažymėjo, kad net ir nustačius, jog Pravieniškių PN-AK konstrukcijose yra minėtos medžiagos, ji negalėjo sukelti pareiškėjui sveikatos problemų, kadangi asbesto plaušeliai į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nėra pavojingi, kol konstrukcijos nejudinamos.
15. Dėl gyvenamųjų patalpų nedezinfekavimo, tarakonų, blakių, parazitų teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK 2014 m. lapkričio 18 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri įsipareigojo atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Be to, vadovaujantis Higienos normomis gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos, sanitariniai įrenginiai, mazgai dezinfekuojami. Tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pareiškėjas nurodęs, jog jis buvo sukandžiotas blakių, jokių duomenų (gydytojų išrašų, kreipimųsi į administraciją ir t. t.) nepateikė, į Sveikatos priežiūros darbuotojus nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginius dėl tarakonų, blakių ir parazitų buvimo bei patirtų pasekmių atmetė kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.
16. tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo kitus argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė, neanalizavo.
17. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį, į tai, kad pareiškėjui 15 parų bendrabučio tipo patalpose trūko 1,43 kv. m, nesant byloje įrodymų, kad dėl to būtų atsiradusios neigiamos pasekmės, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kas laikytina pakankama satisfakcija už teismo nustatytą teisių pažeidimą.

III.

18. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą (b. l. 106–109), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Sprendimo priėmimui išreikalauti iš atsakovo atstovo visus bylai išnagrinėti reikalingus įrodymus.
19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad teismas neišreikalavo visų duomenų apie gyvenamąjį plotą, patalpose esančių nuteistųjų skaičių bei higienos normų laikymąsi. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais suklastotais duomenimis. Išrašas iš asmens bylos patvirtina, kad 2016 m. balandžio 5 d. buvo perkeltas į 10 būrio 5 brigadą, kurioje buvo 10 miegamųjų vietų, kas paneigia atsakovo atstovo teismui nurodytus duomenis, jog nurodyto būrio brigadoje buvo 7 miegamosios vietos. 16 būrio 1 brigadoje buvo 8 dviejų aukštų lovos ir atitinkamai 16 nuteistųjų. Atsižvelgiant į tai, nurodytose brigadose jam nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma. Nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. (15 parų) atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatytas. Teismas neatsižvelgė į įstaigos Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių pažeidimus. Vedinti patalpas per atvirus langus galėjo retai dėl lauke po langais esančio šulinio, nuo kurio po lietaus sklido smarvė. Dėl šios aplinkybės ne kartą su kitais nuteistaisiais kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, tačiau dėl nurodyto atsakovo atstovas jokių priemonių nesiėmė. Po nugaros traumos pastoviai skauda nugara, o ant netinkamų lovų su spyruoklėmis reikėjo miegoti išlenktu stuburu. Dėl pablogėjusios sveikatos ne kartą kreipėsi į Pravieniškių PN-AK medikus. Teismas neanalizavo aplinkybių dėl netinkamo patalpų, pažeidžiant higienos normas, apšvietimo, neatsižvelgė į tai, kad 2015, 2016 metais kenkėjų kontrolės ekspertų buvo konstatuota, kad patalpose yra blakių, tarakonų, pelių. Nuteistųjų dienotvarkė laiko atžvilgiu yra labai įtempta; 2 būrio nuteistiesiems nebuvo suteiktas plotas pasivaikščiojimui lauke, rūkymui; neveikia socialinės reabilitacijos priemonės; kratų atvejais buvo išmėtomi asmeniniai daiktai; pareigūnų naudojami keiksmažodžiai daro neigiamą įtaką psichologiniai būklei; dėl galimo susidorojimo bijoma skųsti netinkamas kalinimo sąlygas.
20. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 122–124) su apeliaciniu skundu nesutinka ir pašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
21. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinis skundas yra abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais. Teismo sprendimas yra pagrįstas naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, atsižvelgiama į trumpalaikį pažeidimo pobūdį. Pareiškėjo teiginiai dėl nuteistųjų skaičiaus patalpose yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti įrodymais. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į administraciją nesikreipė, todėl nemanė, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nenurodė faktų, kurie neabejotinai sąlygojo neigiamą poveikį jo asmeniui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios, pareiškėją laikant Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
23. Pareiškėjas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą sieja su netinkamomis jo kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygomis: negalėjo gauti trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų; pasivaikščioti buvo leidžiama tik vieną valandą per dieną; buvo kalinamas perpildytose kamerose su senu inventoriumi; kamerose buvo netinkama ventiliacija, didelė drėgmė, netinkama temperatūra, higienos normų reikalavimų neatitinkantis apšvietimas; kamerose buvo tarakonų, blakių; laikotarpyje nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. valgykloje buvo drėgmė, smarvė, turėdavo gerti iš metalinio dubens sriubai, nes neduodavo puodelių; pastato konstrukcijose yra asbestas, kas kenkia jo sveikatai; pareigūnai nepriimdavo jo rašytų skundų, prašymų, jų neregistruodavo ir atsisakė siųsti prašymus kitoms institucijoms.
24. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui 15 parų bendrabučio tipo patalpose trūko 1,43 kv. m, atsižvelgęs, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjui atsiradusias neigiamas pasekmes, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kas laikytina pakankama satisfakcija už teismo nustatytą teisių pažeidimą.
25. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl jam tenkančio gyvenamojo ploto. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kalinamųjų asmenų ir miegamųjų vietų skaičių bendrabučio tipo patalpose neatitinka tikrovės: pasak pareiškėjo, 10 būrio 5 brigadoje buvo 10 miegamųjų vietų, 16 būrio 1 brigadoje buvo 8 dviejų aukštų lovos ir atitinkamai gyveno 16 nuteistųjų. Be to, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių pažeidimus, neanalizavo aplinkybių dėl higienos normas pažeidžiančio patalpų apšvietimo, neatsižvelgė į tai, kad 2015, 2016 metais kenkėjų kontrolės ekspertų buvo konstatuota, kad patalpose yra parazitų.
26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
27. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų įrodymų dėl miegamųjų vietų ir nuteistųjų skaičiaus patalpose, pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016 ir kt.). Vis dėl to pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus, ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. sprendimą byloje M. prie Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) ir kt.)).
29. Taisyklių 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 111.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. vienam žmogui. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–20) ir Pravieniškių PN-AK pažymoje „Dėl nuteistojo G. B.“ (b. l. 22) nurodytais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. (15 parų) jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kalinimo sąlygas 10 būrio 2 brigados patalpose, kurių plotas 1,43 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma (plotas 33,51 kv. m, miegamųjų vietų 20, tenka gyvenamojo ploto vienam asmeniui 1,67 kv. m). Teismas, atlikęs paskaičiavimus dėl kitose bendrabučio tipo patalpose ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkančios ploto normos, konstatavo, kad pareiškėjo teisė į 3.1 kv. m gyvenamojo ploto normą buvo užtikrinta. Be to, teismas nenustatė minimalios 3,6 kv. m ploto normos pažeidimo, pareiškėjui kalint kameros tipo patalpose.
30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą, kad pareiškėjui buvus 10 būrio 5 brigadoje ir 16 būrio 1 brigadoje bendrabučio tipo patalpose, minimali vienam asmeniui turinti tekti ploto norma čia buvo užtikrinta. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo pateikti duomenys apie miegamųjų vietų skaičių yra suklastoti, apeliaciniame skunde atkartoja atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–20) ir Pravieniškių PN-AK pažymoje „Dėl nuteistojo G. B.“ (b. l. 22) nurodytus duomenis apie bendrabučio tipo patalpų plotą ir miegamųjų vietų skaičių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsako tik į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl 10 būrio 5 brigadoje ir 16 būrio 1 brigadoje pareiškėjui tenkančios ploto normos.
31. Remiantis Pravieniškių PN-AK pateiktais į bylą duomenimis (b. l. 15–20, 22) 10 būrio 5 brigados plotas  – 24,21 kv. m, įrengta 7 miegamosios vietos, 16 būrio 1 brigados plotas – 34,01 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų. Pareiškėjas su šiais duomenimis nesutinka, teigia, kad 10 būrio 5 brigadoje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, o 16 būrio 1 brigadoje buvo 16 miegamųjų vietų (8 dviejų aukštų lovos). Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant 10 būrio 5 brigadoje ir 16 būrio 1 brigadoje vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta, padarė remdamasis minėtais atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, t. y. kad 10 būrio 5 brigadoje buvo įrengtos 7 miegamosios vietos, 16 būrio 1 brigadoje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą Pravieniškių PN-AK pateikė asmens bylos 2016 m. gruodžio 30 d. aktualius duomenis apie nuteistąjį-pareiškėją, iš kurių matyti, kad 2016 m. balandžio 5 d. direktoriaus įsakymu 10 būryje pareiškėjui buvo priskirta lova Nr. 10, o 2015 m. spalio 1 d. direktoriaus įsakymu 16 būryje pareiškėjui buvo priskirta lova Nr. 12. Atsakovo atstovas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pateikė informaciją, kad 10 būrio 5 brigadoje 2016 m. balandžio 4 d. buvo 7 miegamosios vietos, 16 būrio 1 brigadoje 2015 m. spalio 22 d. buvo 13 miegamųjų vietų. Iš pateiktų duomenų matyti, kad atsakovo atstovas iš esmės pripažino, kad 16 būrio 1 brigadoje buvo didesnis (13 miegamųjų vietų), nei atsiliepime į skundą nurodytas miegamųjų vietų skaičius (10 miegamųjų vietų). Tačiau atsakovo atstovas nepašalino prieštaravimų tarp atsiliepime į pareiškėjo skundą ir pareiškėjo asmens bylos 2016 m. gruodžio 30 d. išraše esančių duomenų apie miegamųjų vietų skaičių 10 būrio 5 brigadoje, nenurodė tokių duomenų skirtumų atsiradimo priežasčių, nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad 10 būrio 5 brigadoje buvo 7 miegamosios vietos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas objektyviais įrodymais nepaneigė pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl miegamųjų vietų skaičiaus 10 būrio 5 brigadoje ir 16 būrio 1 brigadoje, apeliacinio skundo teiginiai dėl miegamųjų vietų skaičiaus nurodytose brigadose laikytini pagrįstais ir apeliacinės instancijos teismas, vertindamas minimalios ploto normos, tenkančios pareiškėjui, atitikimą teisės aktų reikalavimams, jais vadovaujasi. Įvertinus pareiškėjo pateiktus duomenis apie 10 būrio 5 brigadoje ir 16 būrio 1 brigadoje įrengtų miegamųjų vietų skaičių (10 būrio 5 brigadoje  buvo 10 miegamųjų vietų, 16 būrio 1 brigadoje buvo 16 miegamųjų vietų), konstatuotina, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte įtvirtinta 3,1 kv. m minimalaus ploto norma, pareiškėjui kalint 10 būrio 5 brigadoje ir 16 būrio 1 brigadoje, nebuvo užtikrinta.
33. Nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. gegužės 3 d. (29 paros) nebuvo užtikrinta teisė į minimalų 3,1 kv. m plotą 10 būrio 5 brigados patalpose (plotas –24,21 kv. m, miegamųjų vietų – 10, tenka gyvenamojo ploto vienam asmeniui – 2,42 kv. m). Pareiškėjui nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2016 m. kovo 21 d. (169 paros) nebuvo užtikrinta teisė į minimalų 3,1 kv. m plotą 16 būrio 1 brigados patalpose (plotas – 34,01 kv. m, miegamųjų vietų – 16, tenka gyvenamojo ploto vienam asmeniui 2,13 kv. m). Taigi, iš viso, įskaitant pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą, jog nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. (15 parų) pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į minimalų 3,1 kv. m plotą 10 būrio 2 brigados patalpose, pareiškėjo teisė į minimalų plotą nebuvo užtikrinta 213 parų.
34. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08), 1978 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5310/71) 162 p.). EŽTT ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96) 92–94 p.).
35. Vertinant, ar kalinimo metu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimas, reikšminga aplinkybe administracinių teismų praktikoje laikoma tai, kokioje laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjas atlieka bausmę ir kokios galimybės jam suteiktos laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų. Pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016; taip pat EŽTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Insanov prieš Azerbaidžaną (pareiškimo Nr. 16133/08) 120 p., 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Kita vertus, pagal naujausią EŽTT praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; dėl šios priežasties atmestas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė (žr. pvz. EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 71024/13 ir 71974/13)).
36. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad nukrypimai nuo 3 kv. m vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos nebuvo trumpalaikiai (pažeidimas truko 213 parų), atsitiktiniai ir (ar) nereikšmingi (pareiškėjui trūko nuo 0,58 iki 1,33 kv.m), todėl pareiškėjo situacija suteikia pagrindą konstatuoti, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių pažeidimus. Šie pareiškėjo argumentai yra abstraktus, deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo kuo pasireiškė pažeidimas ir kokios akcentuojamų taisyklių normos buvo pažeistos.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2015, 2016 metais kenkėjų kontrolės ekspertų buvo konstatuota, kad patalpose yra parazitų. Higienos normos HN 76:2010 60 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Nors iš į bylą pateiktų įrodymų galima spręsti, kad Pravieniškių PN-AK patalpose kenkėjų atsirasdavo, atsakovo pateikta 2014 m. lapkričio 18 d. sutartis, sudaryta su UAB „Dezinfa“, Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK buvo nuolat atliekami kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbai (b. l. 56–68), byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl tokio pobūdžio nepatogumų Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitais valstybinei institucijai, todėl konstatuoti tokio pobūdžio pažeidimo nėra pagrindo.
39. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino pareiškėjo argumentų dėl netinkamo kameros tipo patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimo. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo atstovas pažeidė Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nustatytą reikalavimą, t. y. kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Iš atsakovo atstovo apeliacinės instancijos teismui pateiktų paaiškinimų ir rašytinių įrodymų matyti, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosios patalpos, kuriuose pareiškėjas buvo kalinamas, tikrinamos nebuvo. Ginčo laikotarpiu kalinamų asmenų skundų pagrindu buvo tikrinamos kamerų tipo patalpos Nr. 4 ir Nr. 8. Patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas kreiptųsi į Visuomenės sveikatos centrą ar Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu atlikti patikrinimą dėl apšvietimo atitikimo higienos normos reikalavimams. Taigi, atsakovo atstovas paneigė pareiškėjo argumentus dėl netinkamos dirbtinės apšvietos kamerų tipo patalpose Nr. 4 ir Nr. 8. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindo pripažinti Higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimą kitose kamerų tipo patalpose, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, nėra. Akcentuotina, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl netinkamų kalinimo sąlygų buvimo metu jų neskundė. Kaip matyti iš šioje byloje pareiškėjo pateikto teismui skundo, iš administraciniuose teismuose nagrinėjamų bylų pagal skundus, pateiktus laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų, kiekio ir pobūdžio, kliūtys teikti skundus valstybės institucijoms nėra sudaromos.      
40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
41. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, įvertinusi bylos medžiagą, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir papildomai jų nekartoja. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. dienotvarkė laiko atžvilgiu yra labai įtempta; 2 būrio nuteistiesiems nebuvo suteiktas plotas pasivaikščiojimui lauke, rūkymui; neveikia socialinės reabilitacijos priemonės; kratų atvejais buvo išmėtomi asmeniniai daiktai; pareigūnų naudojami keiksmažodžiai daro neigiamą įtaką psichologiniai būklei. Nė vienas iš šių apeliacinio skundo argumentų ir reikalavimų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, paminėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, nenagrinėtini.
42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Kita vertus, neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).
43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatyto byloje pažeidimo pobūdį (minimalaus ploto gyvenamojoje patalpoje neužtikrinimas) ir trukmę, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju kilusi neturtinė žala akivaizdi ir laikytina pakankamai pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotinas ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjo dvasinių ir fizinių nepatogumų bei atsakovo veiksmų.
44. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
45. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
46. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
47. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.
48. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.).
49. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 1 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
50. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 1 700 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui G. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 700 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

              Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Artūras Drigotas

                                                                                                                       Vaida Urmonaitė-Maculevičienė