Administracinė byla Nr. A662-2967/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03326-2014-4

                                          Procesinio sprendimo kategorija 3.3; 3.4

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. (V. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. (V. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. Z. (V. Z.) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-728(00104); 2) įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Skunde ir patikslintame skunde pareiškėjas nurodė bei teismo posėdyje pareiškėjo atstovė paaiškino, kad pareiškėjas yra Gruzijos pilietis, 2014 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje Gruzijoje pateikė prašymą atsakovui išduoti leidimą laikinai gyventi, kartu pateikė galiojančio kelionės dokumento kopiją, dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, skundžiamu sprendimu atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Šis sprendimas grindžiamas aplinkybe, kad Austrijos Respublika ir Čekijos Respublika į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusios perspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo į Šengeno erdvę, tačiau šie draudimai buvo paskelbti iki 2013 metų, o buvo pratęsti dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių. 2012 metais pareiškėjas buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ir jam uždrausta 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Iki tol jis gyveno Lenkijoje, kur susipažino su Lietuvos piliete J. V., su kuria 2012 m. liepos 24 d. Gruzijoje sudarė santuoką, 2013 m. rugpjūčio 23 d. susilaukė sūnaus. Skundžiamu sprendimu yra pažeidžiama mažamečio vaiko teisė augti su tėvais, išskiriama šeima. Gruzijoje socialinė, ekonominė ir politinė padėtis yra itin prasta, todėl gyvenant Gruzijoje yra sudėtinga patenkinti bent minimalius mažamečio vaiko poreikius. Pareiškėjas nėra teistas, nelaikomas keliančiu grėsmę užsieniečiu nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad Austrijos Respublika ir Čekijos Respublika yra įtraukusios perspėjimus dėl draudimo pareiškėjui atvykti ar apsigyventi Šengeno zonoje, atitinkamai iki 2015 m. gruodžio 18 d. ir 2017 m. balandžio 15 d. Vadovaujantis ginčo santykių reguliavimu, tai, kad kita Šengeno valstybė yra pateikusi tokį perspėjimą, šiuo atveju yra pagrindas neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priimant skundžiamą sprendimą atsakovas tinkamai vykdė teisės aktuose nustatytas procedūras, kreipėsi į Austrijos Respubliką ir Čekijos Respubliką. Leidimas laikinai gyventi susijungimo pagrindu gali būti išduodamas tuo atveju, kai užsieniečio šeimos nariai Lietuvos Respublikoje gyvena, o ne ketina gyventi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. 

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos ambasadoje Gruzijoje 2014 m. vasario 13 d. gautas pareiškėjo V. Z. prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 56-61). Prašyme leidimo išdavimo pagrindais nurodė šias aplinkybes: Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo vaikas A. Z., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė J. V., turinti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Su prašymu pateikė santuokos liudijimą (b. l. 64), sutuoktinės pasą (b. l. 65), vaiko gimimo liudijimą ir pasą (b. l. 66-67) ir kitus priedus (b. l. 68-71). 2014 m. kovo 20 d. atsakovas gavo šį pareiškėjo prašymą (b. l. 89) ir nustatė, kad Austrijos Respublika nuo 2007 m. rugsėjo 6 d. centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje yra paskelbusi draudimą pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2015 m. gruodžio 18 d. (b. l. 90) ir Čekijos Respublika nuo 2007 m. gruodžio 20 d. yra paskelbusi draudimą pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2017 m. balandžio 15 d. (b. l. 91). 2014 m. balandžio 11 d. Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius kreipėsi į Čekijos SIRENE nacionalinį biurą prašydamas pateikti duomenis apie draudimą pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę (b. l. 93-96). Į šį kreipimąsi Čekijos SIRENE nacionalinis biuras atsakė 2014 m. balandžio 17 d. raštu, kuriuo patvirtino draudimą pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2017 m. balandžio 15 d. (b. l. 97-98). 2014 m. balandžio 11 d. Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius kreipėsi į Austrijos SIRENE nacionalinį biurą prašydamas pateikti duomenis apie draudimą pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę (b. l. 99-102). Į šį kreipimąsi Austrijos SIRENE nacionalinis biuras atsakė 2014 m. gegužės 7 d. raštu, kuriuo patvirtino draudimą pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2015 m. gruodžio 18 d. (b. l. 103-106). Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2014 m. birželio 11 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-2)3I-728(00104) atsisakyti išduoti pareiškėjui V. Z. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurį iš esmės grindė aplinkybe, kad pareiškėjo atžvilgiu Austrijos Respublika ir Čekijos Respublika yra paskelbusios galiojančius draudimus pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 26 straipsnio 6 punktą. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2013 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 1V-596 ,,Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 ,,Dėl dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo (įsigaliojusio nuo 2013 m. liepos 14 d.) 58 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą arba užsieniečio (išskyrus nurodytą Aprašo 50 ar 51 punkte) prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, be kita ko, privalo patikrinti: duomenis apie užsienietį; Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje – ar kita Šengeno valstybė pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) 24 straipsnį nėra pateikusi perspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi (58.3; 58.3.1 p. p.). Įgaliotam Migracijos departamento valstybės tarnautojui nustačius, kad kita Šengeno valstybė yra paskelbusi perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi, Migracijos departamentas Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionaliniam skyriui ne vėliau kaip kitą darbo dieną išsiunčia paklausimą dėl duomenų apie užsienietį, dėl kurio paskelbtas šis perspėjimas, patikrinimo (59 p.). Kaip buvo minėta, Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius 2014 m. balandžio 11 d. kreipėsi į Čekijos Respublikos ir Austrijos Respublikos atsakingas institucijas, kurios pateikė atsakovui savo atsakymus (b. l. 93-106). Taigi Migracijos departamentas, nustatęs, jog pagal Šengeno konvencijos nuostatas kitos Šengeno valstybės yra įtraukusios į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo į Šengeno teritoriją, vykdė minėtą pareigą – konsultavosi su minėtų Šengeno valstybės kompetentingomis institucijomis.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindas neišduoti leidimo gyventi užsieniečiui sietinas su visų Šengeno valstybių įsipareigojimais, kadangi išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo kartu įgyja ir galimybę vykti į kitas Šengeno valstybes. Teisė į šeimą nėra absoliuti, leidimas laikinai gyventi suteikia užsieniečiui teisę ne tik gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir keliauti po visą Šengeno erdvę, taigi nagrinėjant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, privalu atsižvelgti ir į kitų Šengeno erdvės valstybių interesus. Išimtis minėtam draudimui yra iš esmės galima tik dėl humanitarinių priežasčių. Humanitarinės priežastys pagal Įstatymo 2 straipsnio 71 punktą – tai liga, kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti esant humanitarines priežastis, dėl kurių galėtų būti neatsižvelgiama į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto draudimą, tokių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, dėl kurių būtų pagrindas pratęsti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Pareiškėjas, nesutikdamas su Austrijos Respublikos ir Čekijos Respublikos uždraudimu jam atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi, turi galimybę ginti savo teises kreipdamasis į kompetentingas šių šalių institucijas – ginčo dėl Austrijos Respublikos ir Čekijos Respublikos uždraudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi sprendimas nepriskirtinas Lietuvos Respublikos teisėtvarkos institucijų jurisdikcijai. Analogiškose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią tomis pačiomis aplinkybėmis asmeniui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišduodamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2014 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1259/2014).

Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. birželio 11 d. sprendimas Nr. (15/4-2)3I-728(00104) atitinka tokiems aktams keliamus reikalavimus, priimtas neviršijant jį priėmusio viešojo administravimo subjekto kompetencijos, tinkamai laikantis nustatytos šio akto priėmimo tvarkos, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo naikinti remiantis skunde nurodytais argumentais. Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III.

Pareiškėjas V. Z. (V. Z.) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas visiškai neatsižvelgė į skundo argumentus, susijusius su šeimos interesų ir nepilnamečio vaiko teisių ir interesų apsaugos principu. Teismas formaliai išnagrinėjo ginčą neatsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepadarė jokios pavojingos veikos, jo buvimas Lietuvoje nesukelia valstybei jokių neigiamų pasekmių. Nurodo, jog Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Pareiškėjas 2012 m. liepos 24 d. sudarė santuoką su Lietuvos piliete J. V. Gruzijoje, nes iš Lietuvos 2012 m. gegužės 31 d. buvo deportuotas. Pareiškėjas ir J. V. ketino sudaryti santuoką Lietuvoje ir sutvarkyti visus būtinus dokumentus, tačiau priduodant dokumentus Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriui pareiškėjas buvo sulaikytas. Pareiškėjui Lietuvos ambasadoje buvo pranešta apie tai, kad perspėjimai dėl neįsileidimo į Šengeno erdvę galiojo iki 2013 metų, dėl ko iki šiol nėra žinoma, kokiu teisiniu pagrindu perspėjimo terminai pratęsti iki 2015 m. ir 2017 m. Būtent dėl šios priežasties pareiškėjas skundė Migracijos departamento veiksmus, kuris turėjo pareigą vykdyti konsultacijas su Čekijos Respublika ir Austrijos Respublika.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 265/2010, iš dalies keičiančio Konvenciją dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir Reglamentą (EB) Nr. 562/2006, 25 straipsnyje numatyta, kad kai valstybė narė ketina išduoti leidimą gyventi, ji sistemingai vykdo paiešką Šengeno informacinėje sistemoje; kai valstybė narė nagrinėja, ar išduoti leidimą gyventi užsieniečiui, kuriam pagal duotą perspėjimą draudžiama atvykti, ji pirmiausia konsultuojasi su perspėjimą davusia valstybe nare ir atsižvelgia į jos interesus; leidimas gyventi išduodamas tik dėl labai svarbių priežasčių, ypač dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų; kai leidimas gyventi išduodamas, perspėjimą davusi valstybė narė perspėjimą atšaukia, bet atitinkamą užsienietį gali įtraukti į savo nacionalinį neįleidžiamų asmenų sąrašą. Analogiškai numatyta perspėjimų dėl draudimo ar apsigyvenimo įvedimo, keitimosi informacija išduodant leidimus gyventi, specialias procedūras pagal Šengeno konvencijos 25 straipsnį reglamentuojančiame 2013 m. vasario 26 d. Komisijos įgyvendinimo sprendime 2013/115/ES priimti antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos SIRENE vadovą ir kitas įgyvendinimo priemones (4.5.1 p.), kuriame nurodyta, jog jeigu valstybės narė nusprendžia suteikti leidimą gyventi arba vizą, perspėjimas panaikinimas. Tačiau asmuo gali būti įrašytas į perspėjančios valstybės narės nacionalinį asmenų, kuriems draudžiamą atvykti, sąrašą.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 265/2010 numatyta galimybė dėl svarbių priežasčių, taip pat ir dėl humanitarinių, suteikti asmeniui leidimą gyventi nežiūrint į tai, kad dėl trečiosios šalies piliečio įtrauktas perspėjimas dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos nuostatas. Nagrinėjant konkrečią situaciją pareiškėjas ginčydamas Migracijos departamento sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi prašė atsižvelgti į aplinkybių visumą, būtent į tai, kad santuokoje gimė pareiškėjo ir J. V. sūnus A. Z.. Sūnus gimė Gruzijoje, yra Gruzijos ir Lietuvos pilietis. Kai pareiškėjas buvo deportuotas iš Lietuvos, siekdama neišskirti šeimos J. V. atvyko pas pareiškėją į Gruziją, kur ir gimė sūnus. J. V. manė, kad laikinas gyvenimas Gruzijoje nesukels šeimai ir mažamečiui vaikui didesnių nepatogumų. Kaip paaiškėjo vėliau, gyvenimas Gruzijoje nežinančiai gruzinų kalbos J. V. yra itin sunkus. Teigia, jog Gruzijoje vyrauja ekonominė bei politinė krizė, klesti nedarbas, periodiškai kyla neramumų tarp Gruzijos ir Pietų Osetijos bei Abchazijos (vykdoma Europos Sąjungos taikos misija). Dažnas Gruzijos pilietis neturi jokių socialinių garantijų, nekalbant jau apie pareiškėjo sutuoktinę, Lietuvos pilietę, kuriai netgi skubi medicininė pagalba būtų mokama. Gimdymas kainavo 1 500 Lt. A. Z. turi sveikatos draudimą tik iki 5 metų. Elementarūs medicininiai tyrimai yra mokami. Dėl kalbos nežinojimo jokio darbo J. V. susirasti negalėjo ir negalės, nes didelė vietinių Gori miesto gyventojų yra be darbo. Sutuoktiniai privalėjo gyventi nuomojame bute, dėl ko sumokėjus nuomos mokestį pragyvenimui likdavo nedaug pinigų. Gyvenant Gruzijoje patenkinti bent minimalius mažamečio vaiko poreikius, kai dirba tik vienas šeimos narys, yra neįmanoma. Šeima siekia gyventi kartu Lietuvoje. Pareiškėjas turi automechaniko specialybę, lietuvių kalbos nežinojimas nesudarys kliūčių susirasti darbą. Turinčiai aukštąjį išsilavinimą J. V. susirasti darbą yra daugiau galimybių. J. V. laukiasi antro vaiko. Pridedama medicininė pažyma, patvirtinanti 7-8 savaičių nėštumą. Persikelti gyventi į Vilnių be vyro J. V. neturi jokios galimybės, nes jos tėvai yra mirę. Nesant jokios pagalbos nėščiajai ir auginančiai mažametį vaiką J. V. gyvenimas Vilniuje būtų labai sudėtingas. Pareiškėjas siekia apsigyventi su šeima Lietuvoje, kad pagerintų šeimos gyvenimo sąlygas, užtikrintų minimalius vaikų poreikius, medicininę priežiūrą, auklėtų ir augintų vaikus saugioje aplinkoje. Suėjus draudimo atvykti į Šengeno erdvę terminui pareiškėjas su šeima toliau sieks apsigyventi Lietuvoje, nes mažai tikėtina, kad Gruzijoje situacija pasikeis.

Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1606/2014, 2014 m. vasario 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1242/2014 ir pažymi, jog nagrinėjamos bylos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A756-1259/2014 aplinkybės nėra tapačios, administracinėje byloje Nr. A756-1259/2014 šeimos klausimas nagrinėjamas nebuvo. Pagrindinis nesutikimo su Migracijos departamento sprendimu argumentas yra tai, kad priimtas administracinis aktas pažeidžia jaunos šeimos, kurioje greitai augs du mažamečiai vaikai, interesai bei augančio nesaugioje aplinkoje mažamečio vaiko teisės ir interesai.

Pareiškėjas nelaikomas keliančiu grėsmę užsieniečiu nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Pareiškėjas yra neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Atsižvelgtina į tai, kad iš pradžių Austrija ir Čekijos Respublika uždraudė atvykti pareiškėjui į Šengeno erdvę iki 2013 m. ir nėra žinoma, kokiu pagrindu draudimą pratęsė. Pareiškėjas yra išsiuntęs paklausimus į Čekijos Respubliką ir į Austriją su prašymu nurodyti priežastis, dėl kurių draudimo terminas liko pratęstas, tačiau atsakymai dar nėra gauti. Pareiškėjos išvykimas į Lietuvą reikštų šeimos išardymą. Draudimas atvykti į Šengeno erdvę daro neproporcingą žalą jaunos šeimos interesams. Pareiškėjo ir jo šeimos situacija vertintina kaip svarbi priežastis, apie kurią kalbama Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 265/2010. Draudimas atvykti į Šengeno erdvę vertintinas ne kaip prevencinė priemonė, o neproporcinga baudžiamoji priemonė.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių esant labai svarbias, humanitarines priežastis ar tarptautinius įsipareigojimus, kurie sudarytų pagrindą išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamento teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1242/2014 nagrinėta situacija nėra tapati pareiškėjo situacijai – Lietuvos Respublikoje pareiškėjo šiuo metu nėra, jo buvimas Lietuvos Respublikoje nėra ir nebuvo teisėtas, taip pat nėra ir negali būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę, todėl 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nagrinėjamu atveju netaikytina. Teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas atsižvelgė į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Migracijos departamentas neneigia pareiškėjo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, tačiau ginčijamo sprendimo priėmimo metu vertino, ar teise į šeimos susijungimą gali būti pasinaudojama tik Lietuvos Respublikoje. Nustatytos faktinės aplinkybės (santuokos registravimo vieta, vaiko gimimo vieta – Gruzija, pareiškėjo ir jo sutuoktinės paaiškinimai, kad šeima nuo jos sukūrimo gyveno ir gyvena Gruzijoje) patvirtina, kad pareiškėjo šeimos gyvenimas ir jos narių ryšiai kūrėsi ne Lietuvos Respublikoje, o Gruzijoje. Migracijos departamento vertinimu, išnagrinėjus ir įvertinus ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvusias faktines aplinkybes (tarp jų – šeima susikūrė ir gyvena Gruzijoje, perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ar apsigyventi Šengeno informacinėje sistemoje buvo pateikusios net 2 Šengeno valstybės), darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas buvo proporcinga priemonė siekiamam tikslui (užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus) ir atitiko tarptautinius ir nacionalinius teisės aktus.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pateiktas pareiškėjo sutuoktinės 2014 m. vasario 13 d. prašymas, taip pat ir skundų teismui teiginiai patvirtina, kad pareiškėjo sutuoktinė gyveno Gruzijoje. Pagal Įstatymo 43 straipsnį, leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu gali būti išduodamas tuo atveju, kai užsieniečio šeimos nariai Lietuvos Respublikoje gyvena, o ne tik ketina gyventi. Aplinkybė, kad pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu pareiškėjo sutuoktinė negyveno Lietuvos Respublikoje, patvirtina, kad pareiškėjas neturi teisės į šeimos susijungimą Įstatymo 43 straipsnyje nurodytu pagrindu. Informuoja, kad 2014 m. lapkričio 17 d. duomenimis, Šengeno informacinėje sistemoje nėra pateikta perspėjimų dėl draudimo pareiškėjui atvykti ar apsigyventi. Teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjui pateikus prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo, toks prašymas būtų nagrinėjamas. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2013 m. vasario 26 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimo 2013/115/ES priimti antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) SIRENE vadovą ir kitas įgyvendinimo priemones (OL 2013 L 71, p. 1) nustatyta tvarka gautos konsultacijos patvirtina, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ar apsigyventi buvo įvestas. Migracijos departamento duomenimis, 2014 m. spalio 1 d. Austrijos Respublika ištrynė pareiškėjo duomenis Šengeno informacinėje sistemoje, tačiau priėmė sprendimą dėl nacionalinio draudimo pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

            Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2014-06-11 sprendimo Nr. (15/4-2)3I-728(00104), kuriuo atsisakyta išduoti Gruzijos piliečiui V. Z., gim. (duomenys neskelbtini), leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

            Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2014-06-11 sprendimas Nr. (15/4-2)3I-728(00104) atitinka tokiems aktams keliamus reikalavimus, priimtas neviršijant jį priėmusio viešojo administravimo subjekto kompetencijos, tinkamai laikantis nustatytos šio akto priėmimo tvarkos, yra pagrįstas ir teisėtas.

            V. Z. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas visiškai neatsižvelgė į skundo argumentus, susijusius su šeimos interesų ir nepilnamečio vaiko teisių ir interesų apsaugos principu, taip pat formaliai išnagrinėjo skundą, neatsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepadarė jokios pavojingos veikos, jo buvimas Lietuvoje nesukelia valstybei jokių neigiamų pasekmių. 

            Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamo administracinio akto teisėtumą tikrins pagal anksčiau minėto sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus, taip pat tuo metu egzistavusias aplinkybes.

            Atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui pagrindus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) nuostatos (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX–2206 redakcija). Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos nuostatas, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų.

            Taigi pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą atsisakymui išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pakanka vieno iš šiame punkte nurodytų pagrindų. Nustačius, kad dėl pareiškėjo į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas įspėjimas dėl neįsileidimo pagal šią nuostatą, taip pat UTPĮ 26 straipsnio 6 dalį, tai yra pakankamas pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Kita vertus, minėtos normos numato ir išimtį iš pirmiau aprašytos bendrosios taisyklės, t. y. leidimas gyventi gali būti išduodamas dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

            Analizuodama anksčiau paminėtas nuostatas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ginčo teisiniams santykiams taikytinas Įstatymas buvo priimtas, be kita ko, siekiant įgyvendinti Šengeno sienų kodeksą bei Šengeno konvenciją. Tai reiškia, jog byloje taikytinų nacionalinių teisės aktų nuostatas yra būtina aiškinti atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę. Tik toks nacionalinės teisės aiškinimas, kuris atitinka Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, gali užtikrinti visišką Europos Sąjungos teisės veiksmingumą.

            Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 4 dalies c) punktas numato, kad net ir neatitinkantiems nustatytų atvykimo sąlygų užsieniečiams Europos Sąjungos valstybė narė gali leisti atvykti į savo teritoriją dėl humanitarinių motyvų, nacionalinių interesų arba tarptautinių įsipareigojimų. Šengeno Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis numato iš esmės analogiškas Šengeno sienų kodekso reikalavimams užsieniečių atvykimo sąlygas, o to paties straipsnio 2 dalis leidžia daryti išimtis šių sąlygų neatitinkantiems užsieniečiams dėl humaniškų paskatų, nacionalinių interesų ar tarptautinių įsipareigojimų. Pagal Šengeno Konvencijos 25 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuris pagal į centrinę Šengeno informacijos sistemą įtrauktą perspėjimą yra neįsileistinas, leidimas gyventi yra išduodamas dėl svarbių priežasčių, kuriomis paprastai pripažįstamos humaniškos paskatos bei tarptautiniai įsipareigojimai.

            Apibendrinant paminėtas nuostatas, darytina išvada, jog draudimas atvykti į Šengeno erdvės šalių teritoriją bei joje gyventi užsieniečiui, dėl kurio į centrinę Šengeno informacinę sistemą įtrauktas įspėjimas, nėra absoliutus ir gali būti netaikomas, jei dėl to, be kita ko, būtų pažeidžiami tarptautiniai įsipareigojimai. Kaip minėta, UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas taip pat numato išlygą, jog dėl nurodytos priežasties išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje atsisakoma, jei nėra pagrindo jį išduoti dėl tarptautinių įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tokių išimčių nenustatyta.

            Pareiškėjas Lietuvos Respublikos ambasadai Gruzijoje 2014 m. vasario 13 d. pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.           Lietuvos Respublikos ambasada Gruzijoje V. Z. prašymą 2014 m. kovo 20 d. persiuntė nagrinėti atsakovui. Minėto prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Austrijos Respublika centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje nuo 2007 m. rugsėjo 6 d. yra paskelbusi draudimą pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2015 m. gruodžio 18 d. bei Čekijos Respublika apie tokį priimtą draudimą yra paskelbusi nuo 2007 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. balandžio 15 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tikrindamas šią informaciją, 2014 m. balandžio 11 d. raštais kreipėsi į Austrijos ir Čekijos SIRENE nacionalinius biurus dėl informacijos patvirtinimo. Abi valstybės informaciją apie nustatytus draudimus (atvykti į Šengeno erdvę ir joje apsigyventi) pareiškėjo atžvilgiu patvirtino. 

            Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (2013-07-08 įsakymo Nr. 1V-596 redakcija) 58 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą arba užsieniečio (išskyrus nurodytą Aprašo 50 ar 51 punkte) prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, o įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas - užsieniečio, nurodyto Aprašo 50 ar 51 punkte, prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar nėra Įstatyme nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Jis privalo: < ... patikrinti duomenis apie užsienietį: Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje - ar kita Šengeno valstybė pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) 24 straipsnį nėra pateikusi perspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi (toliau - perspėjimas dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi) (58.3.1 punktas).

            Byloje nėra ginčo dėl to, kad sprendimo priėmimo metu į centrinę Šengeno informacinę sistemą buvo įtrauktas draudimas pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę ir joje apsigyventi. Vertinant leidimo išdavimo laikinai gyventi atveju kilusias pasekmes (asmuo įgyja galimybę laisvai judėti Šengeno erdvėje) bei tai, jog privalu atsižvelgti į kitų Šengeno valstybių interesus, darytina išvada, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Aplinkybė, kad Austrijos ir Čekijos valstybių nustatyti draudimai šių šalių vėliau buvo panaikinti/pakeisti, nesudaro pagrindo naikinti atsakovo priimtą sprendimą.

            Apeliaciniame skunde V. Z. teigia, jog Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra ne kartą pabrėžęs, jog pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK, Konvencija) 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Be to, Šengeno sienų kodekso preambulė numato, kad šiame teisės akte gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija), t. y. jo nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nepažeistų Chartijos nuostatų. Pažymėtina, jog Chartijos 7 straipsnis įtvirtina teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, o 52 straipsnis numato, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta Konvencijoje. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, darytina išvada, jog sprendžiant klausimą, ar užsieniečiui išduotinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje tuo atveju, kai dėl jo į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas perspėjimas neįsileisti, būtina įvertinti, ar atsisakymas išduoti tokį leidimą nepažeis Konvencijos nuostatų tiek dėl Lietuvos Respublikos tarptautinio įsipareigojimo garantuoti joje apibrėžtas teises bei laisves, tiek dėl tiesioginės Šengeno sienų kodekso nuorodos į Chartiją. Pažymėtina, jog Šengeno konvencija yra taikoma tik tokiu mastu, kokiu ji yra suderinama su Bendrijos teise (Šengeno konvencijos 134 str.).

            Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog ESTT yra pažymėjęs, jog priimant sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio statuso valstybėje, reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal EŽTK 8 straipsnį (žr. Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Akrich, C?109/01, Rink. p. I?9607). Nors minėta išvada šioje byloje negali būti taikoma tiesiogiai, nes minėtoje Teisingumo Teismo byloje buvusi situacija nėra tapati šioje byloje nagrinėjamai, tačiau minėta Teisingumo Teismo praktika gali būti vertinama kaip papildomas teisės aiškinimo šaltinis. Ši praktika, kaip matyti, patvirtina anksčiau minėtą išvadą, kad negalima atsisakyti išduoti leidimą gyventi užsieniečiui, dėl kurio į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas perspėjimas neįsileisti, jei tai pažeistų EŽTK 8 straipsnį.

            Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. Z. 2012 m. liepos 24 d. Gruzijoje sudarė santuoką su Lietuvos piliete J. V., sūnus A. Z. gimė pareiškėjo kilmės valstybėje. Galiausiai šeima prašymo dėl leidimo išdavimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu taip pat gyveno Gruzijoje. Siekį apsigyventi su šeima Lietuvoje pareiškėjas grindžia tikslu pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas, užtikrinti minimalius vaikų poreikius, medicininę priežiūrą, auklėti ir auginti vaikus saugioje aplinkoje.

            Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Šiuo atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

            Taip pat pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273, 1997 m. sprendimas byloje Boujlifa prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25404/94).

            Bylos duomenimis (apeliacinio skundo argumentai, J. V. 2014 m. vasario 13 d. prašymas) V. Z. santuoką su Lietuvos Respublikos piliete J. V. sudarė 2012 m. liepos 24 d. ir jau daugiau kaip du metus gyvena jo kilmės valstybėje, t. y. šeimą sukūrė ir gyvena Gruzijoje. Tai reiškia, kad pareiškėjo šeimos gyvenimas bei ryšiai kūrėsi ne Lietuvos Respublikoje, o Gruzijoje. Apeliacinio skundo argumentai leidžia daryti išvadą, jog apsigyventi Lietuvos Respublikoje jie išimtinai siekia dėl ekonominių priežasčių. Kita vertus, kadangi pareiškėjas ir jo šeimos nariai (sutuoktinė ir vaikas) šiuo metu kartu gyvena Gruzijoje, nėra jokio juridinio pagrindo taikyti ir Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punktą (išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu).

   Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų ir įrodymų, kurie leistų abejoti skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Ginčijamo administracinio akto priėmimo metu V. Z. buvo įtrauktas į Šengeno informacinės sistemos sąrašą dėl perspėjimo neįsileisti. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, šeiminiai santykiai ir ryšiai buvo įgyvendinti ir toliau plėtojami kitoje valstybėje. Todėl byloje pateiktų įrodymų visuma, įvertinus juos atsižvelgiant į konkuruojančias vertybes (Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionalinius ir viešuosius interesus bei šeimos interesus), taip pat proporcingumo principą, neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjui nesuteikus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bus pažeisti Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, taip pat ir Konvencijos 8 straipsnis. Skundžiamas atsakovo, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

   Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo ginčijamas Migracijos departamento sprendimas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui neužkerta kelio įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis iš naujo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, naujai paaiškėjus ar pasikeitus byloje nustatytoms aplinkybėms.

   Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei vertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. Z. (V. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.