Baudžiamoji byla Nr. 2K-442/2010

                                                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos

                                                                                                     1.1.4.3, 1.1.4.7, 1.1.6.1, 1.8.1.1,

           1.1.8.3, 1.1.8.6.6, 1.2.14.5.2,

           1.2.19.4, 2.1.2.2, 2.1.7.4.2.1,

           2.1.7.4.2.3, 2.2.4.3, 2.3.4.6.2,

           2.3.6.3.1, 2.3.6.4.5.1, 2.4.2.1,

           2.4.7. (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. spalio 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 63 straipsnio 1 dalį ir 5 dalies 1 punktą, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

A. K. nuteistas už tai, kad nuo 2006 m. spalio 26 d., eidamas UAB „R“, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), direktoriaus pareigas, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą, 2006 m. gruodžio 19 d. AB banke „Snoras“ UAB „R“ vardu atidarė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Lenkijos bendrovės „J“ direktoriui ir UAB „R“ steigėjui bei vieninteliam akcininkui M. K. V. apie tai jis nepranešė. Po to jis ir įmonės „J“ atstovai su AB „K“ atstovais pradėjo derybas dėl naujos įrangos pastarajai įmonei pardavimo. A. K. tuo metu įgijo bendrovių įgaliotų asmenų pasitikėjimą ir 2007 m. vasario 5 d. UAB „R“ vardu sudarė su AB „K“ tariamą naujo „Terex–Finlay“ gamybos akmens skaldos plovimo įrenginio pirkimo pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį AB „K“ 2007 m. vasario 6 d. pervedė į UAB „R“ AB banke „Snoras“ atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) avansą, - 40 procentų nuo sandorio kainos, tai sudarė 164 000 Lt. Nuteistasis šį AB „K“ sumokėtą avansą pagal sutarties sąlygas turėjo panaudoti firmos „Terex–Finlay“ skaldos plovimo įrenginiui pirkti. Nepaisant to, piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, AB „K“ į UAB „R“ sąskaitą pervestus 164 000 Lt kartu su kitomis sąskaitoje buvusiomis lėšomis nuo 2007 m. vasario 6 d. iki 2007 m. kovo 6 d. elektroninės bankininkystės būdu dalimis pervedė į jo naujai UAB „R“ vardu AB banko „Snoras“ atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini): 2007 m. vasario 6 d. – 30 600 Lt, 2007 m. vasario 7 d. – 14 000 Lt, 2007 m. vasario 12 d. – 30 000 Lt, 2007 m. vasario 19 d. – 30 000 Lt, 2007 m. vasario 20 d. – 20 000 Lt, 2007 m. vasario 24 d. – 39 900 Lt, 2007 m. vasario 6 d. – 183 Lt, iš viso – 164 683 Lt.

Po to A. K., panaudodamas UAB „R“ banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), didžiausią šių lėšų dalį (164 100 Lt) nuo 2007 m. vasario 6 d. iki 2007 m. kovo 6 d. atlikdamas 83 finansines operacijas išgrynino įvairiose Vilniaus miesto vietose esančiuose AB banko „Snoras“ bankomatuose ir išgrynintus pinigus pasiėmė.

Šiais veiksmais A. K., siekdamas turtinės naudos ir piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi, apgaule savo naudai įgijo svetimą, AB „K“ priklausantį didelės vertės turtą – 164 000 Lt, taip padarydamas AB „K“ didelę žalą.

               Nuteistasis A. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, taip pat pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendį, išteisinant A. K., nes jo veika neatitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 228 straipsnio 2 dalyje aprašytų nusikaltimų sudėčių požymių.

               Kasatorius nurodo, kad kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnio reikalavimų, nes jis yra kaltinamas sukčiavimu ir piktnaudžiavimu, nors nustatytos faktinės bylos aplinkybės būdingos svetimo turto pasisavinimo nusikaltimui. Be to, kaltinamajame akte nenurodyta jokių jam inkriminuotų nusikaltimų padarinių, nors tai padaryti tiesiogiai įpareigoja BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punktas.

               Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybių neišnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, nes išvadas apie reikšmingas faktines bylos aplinkybes pagrindė nepatikrintais ir nepatikimais įrodymais, neįvertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Nuosprendį teismas grindė liudytojo D. O. parodymais apie tai, kad visos UAB „R“ pajamos turėjo būti pervedamos įmonei „J“, kad UAB „R“ steigėjas ir vienintelis akcininkas M. K. V. pervesdavo pinigus įmonės veiklai, kad sandorį tarp UAB „R“ ir AB „K“ realiai turėjo vykdyti įmonė „J“. Šie liudytojo parodymai yra nepatikimi, nes liudytojas yra kitos įmonės darbuotojas ir jokių įgaliojimų UAB „R“ neturėjo. Liudytojo aiškinimas apie UAB „R“ lėšų pervedimą įmonei „J“ prieštarauja Lietuvos Respublikos teisinei tvarkai, o liudytojo teiginiai apie UAB „R“ veiklai vykdyti pervedamus pinigus, realiai sutartį turėjusį vykdyti subjektą nepatvirtinti jokiais byloje surinktais įrodymais. Be to, liudytojo parodymai dėl UAB „R“ gebėjimo vykdyti sutartį su AB „K“ yra prieštaringi. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad realiai sutartį tarp UAB „R“ ir AB „K“ turėjo vykdyti įmonė „J“, nes tokiai išvadai prieštarauja UAB „R“ įstatai, iš kurių matyti, kad UAB „R“ galėjo sudaryti aptariamą sutartį su AB „K“, taip pat tarp UAB „R“ ir AB „K“ pasirašyta sutartis. Kasatorius nesutinka ir su teismo išvada, kad sandoris tarp UAB „R“ ir AB „K“ vertintinas kaip neteisėtas, nes byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų šią išvadą. A. K. teigimu, padarydamas pastarąją išvadą, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkto 2 dalyje, 3.1.4 punkto 2 dalyje, 3.1.7 punkto 2 dalyje, 3.18 punktuose suformuluotų rekomendacijų.

Kasatorius tvirtina, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė jo teisę į teisingą teismą, nes savo išvadas grindė liudytojo M. K. V. parodymais, nors nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo sudaryta galimybė kasatoriui ar jo gynėjui užduoti klausimus šiam liudytojui, todėl teismai pažeidė BPK 44 straipsnio 7 dalį ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktą.

A. K. nuomone, nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose buvo padaryta ir kitų BPK pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepateikė motyvų, kodėl nenagrinėjo jo prašymo išreikalauti iš liudytojo M. K. V. identifikavimo kodų generatorių, taip pat jo prašymo dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo prašymų ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojo M. K. V. parodymus išbraukti iš įrodymų sąrašo, įvertinti liudytojo D. O. parodymų teisėtumą, nušalinti prokurorę V. G., jo apeliacinio skundo argumentų dėl pažeistos teisės į teisingą teismą, nesudarius galimybių apklausti liudytoją M. K. V., bet nuosprendyje grindžiant išvadas apie faktines bylos aplinkybes šio asmens parodymais, dėl tyčios padaryti nusikaltimus grindimo aplinkybe, jog jis vedė derybas su AB „K“, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

               Kasatorius nurodo, kad jo veikoje nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje aprašyto nusikaltimo sudėties. AB „K“ pervedė pinigus UAB „R“ vykdydama sutartį, abipusiu sutarimu, į teisėtai atidarytą ir sutartyje nurodytą UAB „R“ sąskaitą, todėl objektyviųjų sukčiavimo požymių nėra. Jis pinigus iš UAB „R“ sąskaitos paėmė ne siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, o tik laikinai, turėdamas tikslą juos grąžinti, kai UAB „R“ vienintelis akcininkas liudytojas M. K. V. savo įnašais papildys UAB „R“ sąskaitą. Atlikdamas šiuos veiksmus, jis siekė apsaugoti UAB „R“ ir savo kaip samdomo darbuotojo interesus, nes, M. K. V. pasinaudojus elektronine bankininkyste neteisėtai pervedant UAB „R“ pajamas kitiems asmenims, nebuvo įmanomas darbo užmokesčio išmokėjimas, negalėjo būti grąžinti pinigai, kuriuos jis perdavė UAB „R“ iš savo asmeninių ir skolintų lėšų. Dėl to jo veikoje nėra ir subjektyviųjų sukčiavimo nusikaltimo požymių. Kasatorius pabrėžia, kad jo dalyvavimas derybose su AB „K“ nesuteikia pagrindo išvadai, jog jis veikė tyčia, nes derybų vedimas nebūtinai turi pasibaigti derybų šalių susitarimu.

               A. K. teigia, kad jo veikoje nėra BK 228 straipsnio 2 dalyje aprašyto nusikaltimo sudėties, nes jis veikė ne priešingai UAB „R“ interesams, bet, kaip matyti iš pirmiau pateiktų paaiškinimų, stengėsi apsaugoti UAB „R“ interesus. Kasatorius tvirtina, kad paimdamas pinigus iš UAB „R“ sąskaitos jis nenumatė, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatytų padarinių, nes dėl įsiskolinimų ir liudytojo M. K. V. melagingų pažadų buvo atsidūręs sunkioje ir beviltiškoje materialinėje ir moralinėje padėtyje. Jo teiginius apie tai, kad jis nesiekė turtinės ar kitokios asmeninės naudos, patvirtina aplinkybės, jog jis pats pranešė ikiteisminio tyrimo institucijai, kad atvyks duoti parodymų, nurodė atvykimo datą, išdėstė laiške reikšmingas bylos aplinkybes, dar prieš pirmąją apklausą atlygino dalį padarytos žalos ir pažadėjo atlyginti likusią dalį, kad užsienyje yra deklaravęs gyvenamąją vietą, turėjo policijos išduotą leidimą dirbti, dirbo pagal oficialią darbo sutartį.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų dėl savanoriško bandymo atsisakyti pabaigti nusikaltimą, dėl galimybės atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi, nors tai padaryti įpareigoja BK 23 ir 36 straipsniai.

A. K. manymu, jam paskirta bausmė neatitinka bausmės paskirties, bausmės skyrimo pagrindų ir savo dydžiu yra aiškiai per griežta. Paskirdami jam bausmę, teismai neatsižvelgė į tai, kad jis pranešė ikiteisminio tyrimo institucijai apie ketinimą duoti parodymus byloje, geranoriškai atvyko į apklausą, dar ikiteisminio tyrimo metu atlygino visą žalą, kad darbdavys jį apibūdina ypač teigiamai, kad sukūrė šeimą ir siekia pasitaisyti, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti jam skiriant bausmes, artimas sankcijoje numatytam bausmių minimumui. Be to, teismai neįvertino kiekvieno iš BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės skyrimo pagrindų reikšmės ir nemotyvavo, kuris iš jų ir kaip nulėmė bausmės rūšį ir dydį, taip nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.12 punkte suformuluotų rekomendacijų. Kasatorius pažymi, kad skirdami bausmę teismai vertino jį kaip recidyvistą, taikė jam BK 56 straipsnio taisykles, nors teistumai už ankstesnius nusikaltimus buvo išnykę ir jis turėjo būti laikomas neteistu iki 2009 m. birželio 26 d., kai įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendis. A. K. nuomone, teismai turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad įtakos veikos padarymui turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nes iš bylos aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad pinigus iš UAB „R“ sąskaitos jis paėmė tik siekdamas juos apsaugoti nuo neteisėtų UAB „R“ akcininko liudytojo M. K. V. veiksmų.

               Atsiliepime į kasacinį skundą prokurorė siūlo nuteistojo A. K. skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad A. K. veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai. A. K. veika vertintina kaip padaryta panaudojant apgaulę, nes jis, būdamas UAB „R“ direktorius, banke „Snoras“ UAB „R“ vardu atidarė naują sąskaitą, nepranešdamas steigėjui ir vieninteliam akcininkui M. K. V., turėdamas tikslą pervesti į ją avansines lėšas, kurias UAB „R“ turėjo gauti iš AB „K“ pagal sudarytą akmens skaldos plovimo įrenginio pirkimo-pardavimo sutartį. Po to, kai vykdydama sutartinius įsipareigojimus AB „K“ į UAB „R“ atsiskaitomąją sąskaitą pervedė 164 600 Lt avansą, A. K. per kelias dienas į naujai atidarytą UAB „R“ atsiskaitomąją sąskaitą pervedė 164 683 Lt sumą, iš kurios 164 100 Lt vėliau išgrynino banko „Snoras“ bankomatuose. Iš šių aplinkybių taip pat darytina išvada, kad A. K. iš karto po avansinių lėšų pervedimo pradėjo šių lėšų užvaldymą. Prokurorės manymu, kasatorius nepagrįstai tvirtina, jog jis užvaldė avansines lėšas tik tam, kad išsimokėtų darbo užmokestį ir padengtų UAB „R“ veiklos išlaidas, nes UAB „R“ buvo savarankiškas juridinis asmuo, darbo užmokestis įmonėje buvo mokamas iš apyvartinių lėšų, o 2006-2007 m. UAB „R“ sąskaitose atitinkamai turėjo 23361,64 Lt ir 17221 Lt, 2006 m. gruodžio 13 d. A. K., atstovaudamas UAB „R“, už 8500 Lt pardavė šiai įmonei priklausantį automobilį, tačiau gautos sumos įmonės buhalterinėje apskaitoje neužpajamavo, todėl darytina išvada, kad lėšų įmonės veiklos išlaidoms padengti bei atlyginimams išmokėti kasatorius turėjo ir kad naudoti šiuo tikslu iš AB „K“ gautą avansą nebuvo būtina.

               Prokurorė nurodo, kad A. K. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes atitinka visus šiame straipsnyje aprašytos nusikaltimo sudėties požymius, o kasatorius paduotame skunde nenurodo jokių argumentų, kuriais būtų ginčijamas jo veikos kvalifikavimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

               Prokurorė teigia, kad nepagrįsti A. K. argumentai dėl netinkamai individualizuotos bausmės. Nors kasatorius ir tvirtina, kad bandė savo noru atsisakyti pabaigti nusikaltimą, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Aplinkybė, kad kasatorius atlygino AB „K“ padarytą turtinę žalą, bylą nagrinėjusių teismų buvo nustatyta ir įvertinta kaip A. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Šioje byloje, priimant 2009 m. lapkričio 13 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendį, 2008 m. gruodžio 22 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis dėl A. K. jau buvo įsiteisėjęs, todėl apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas A. K. recidyvistu, įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

               Prokurorės nuomone, kasatorius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus sieja su teismo šališkumu. BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą, tačiau nė vienos jų A. K. paduotame kasaciniame skunde nenurodė. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Aplinkybė, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip norėtų kasatorius, nesuteikia pagrindo teigti, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas. Prokurorės manymu, šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas atitinka visus BPK 219 straipsnio keliamus reikalavimus, o kasatorius neteisus teigdamas, kad teismai nesprendė jo prašymų dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, bylos nutraukimo, prokurorės nušalinimo. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teismo posėdžių protokolų matyti, kad visi A. K. prašymai buvo išspręsti. Aplinkybė, kad kasatoriaus prašymai nebuvo patenkinti, neleidžia daryti išvados, kad buvo suvaržytos A. K. teisės. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nutartyje pateikė motyvuotas išvadas dėl visų esminių A. K. apeliacinio skundo argumentų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų. Nesant esminių BPK pažeidimų, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra pagrindo.

               Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

 

               Dėl BPK 219 straipsnio taikymo

 

               Kolegijos nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų. Iš kaltinamojo akto matyti, kad A. K. buvo kaltinamas tuo, kad piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi įgijo AB „K“ priklausančius 164 000 Lt. Iš tokios kaltinamojo akto formuluotės akivaizdu, kad A. K., įgydamas 164 000 Lt priklausančius AB „K“, padarė AB „K“ tokio paties dydžio turtinę žalą. Iš kaltinamojo akto taip pat matyti, kad jame nurodytos ne tik faktinės aplinkybės, būdingos svetimo turto pasisavinimui, tokios kaip paėmimas pinigų, buvusių UAB „R“ banko sąskaitoje, tačiau ir faktinės aplinkybės, būdingos sukčiavimui ir piktnaudžiavimui, tokios kaip pasitikėjimo įgijimas, suklaidinimas dėl ketinimų vykdyti sutartį, pasinaudojimas užimamomis pareigomis prieš įmonės, kurios darbuotojas buvo kasatorius, interesus.

 

               Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 44 straipsnio 7 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto taikymo

 

               Išnagrinėjusi byloje surinktą įrodymų visetą, teisėjų kolegija negali sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad, įvertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo bylos aplinkybių. Aplinkybė, kad išvadas apie faktines bylos aplinkybes teismas grindė liudytojo D. O. parodymais, nesuteikia pagrindo teigti, jog teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, nes liudytojo D. O. parodymai dėl kasatoriaus nurodomų argumentų negali būti laikomi nepatikimais. Pagrindo abejoti liudytojo parodymais nesuteikia aplinkybė, kad jis nebuvo UAB „R“ darbuotojas, neturėjo jokių įgaliojimų šioje įmonėje, nes liudytojas buvo apklaustas apie jam žinomas bylos aplinkybes, kaip UAB „R“ prekybos partnerės įmonės „J“ vadovas, o ne kaip UAB „R“ darbuotojas. Abejonių liudytojo D. O. parodymais nekelia ir faktas, kad jo parodymai gali prieštarauti ir Lietuvos Respublikos teisinei tvarkai, nes liudytojas davė parodymus apie jam žinomas faktines bylos aplinkybes, o ne apie tai, kiek vieni ar kiti asmenų veiksmai yra teisėti. Liudytojo D. O. parodymai nėra prieštaringi, nes kasatoriaus nurodomi prieštaravimai tai faktinės situacijos ir jos teisinio vertinimo neatitikimas.

               Kolegijos nuomone, teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių pripažindamas, kad faktiniu, bet ne teisiniu požiūriu, sutartį tarp UAB „R“ ir AB „K“ turėjo vykdyti įmonė „J“. Iš bylos duomenų matyti, kad veikos padarymo metu įmonė „Terex- Finlay“ Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdė ir įgaliotų platintojų Lietuvos Respublikoje neturėjo. Artimiausia tokius įgaliojimus turėjusi įmonė buvo Lenkijos Respublikos įmonė „J“. Šią įmonę ir Lietuvos Respublikoje veikusią UAB „R“ siejo tie patys akcininkai, todėl UAB „R“ veikla buvo nukreipta į Lenkijos Respublikos įmonės „J“ parduodamos produkcijos, įskaitant įmonės „Terex-Finlay“ produkciją, platinimą Lietuvos Respublikoje. Dėl to UAB „R“ negalėjo tiesiogiai sudaryti sutarties dėl įrenginių pirkimo-pardavimo su įmone „Terex-Finlay“, o tai galėjo padaryti tik per Lenkijos Respublikos įmonę „J“. Išvadą apie tokias faktines bylos aplinkybes darytina pagal liudytojų D. O., V. U., paties A. K. parodymus. Kasatoriaus nurodomi argumentai, kad pagal UAB „R“ įstatus, sutartį tarp UAB „R“ ir AB „K“ dėl įrenginio pirkimo-pardavimo turėjo vykdyti UAB „R“, yra teisingi, bet grindžiami teisiniu situacijos vertinimu, tuo tarpu teismai darė išvadas apie faktines bylos aplinkybes.

               Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sandorį tarp UAB „R“ ir AB „K“ įvertino kaip tariamą, o apeliacinės instancijos teismas dėl šios bylos aplinkybės visai nepasisakė, todėl kasatoriaus skundo argumentai, kad teismai aptariamą sandorį pripažino neteisėtu ir kad, pripažindami jį neteisėtu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkto 2 dalyje, 3.1.4 punkto 2 dalyje, 3.1.7 punkto 2 dalyje, 3.18 punktuose suformuluotų rekomendacijų, yra deklaratyvūs.

               Kasatorius pagrįstai nurodo, kad teismai atitinkamai nuosprendį ir nutartį grindė liudytojo M. K. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme A. K. ar jo gynėjui nebuvo sudaryta galimybė užduoti šiam liudytojui klausimus. Kolegijos manymu, aptariama situacija vertintina kaip BPK 44 straipsnio 7 dalies, 276 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Minėtas pažeidimas nėra esminis, nes kiti byloje surinkti įrodymai teikia tuos pačius duomenis apie bylos aplinkybes, kaip ir liudytojo M. K. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Dėl to aplinkybė, kad teismas rėmėsi šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nepaveikė teismo išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių ir padarytas pažeidimas nesutrukdė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį byloje. Aptariama situacija taip pat negali būti vertinama kaip A. K. teisės į teisingą ir nešališką teismą pažeidimas, nes liudytojo M. K. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai sudarė tik nežymią įrodymų viseto dalį, kuria buvo grindžiama teismo išvada dėl A. K. kaltės, todėl liudytojo M. K. V. parodymai nebuvo lemiantys A. K. pripažinimą kaltu. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad asmens teisė į teisingą teismo procesą buvo pažeista tik tokiu atveju, kai nuosprendis būna lemiamai pagrįstas parodymais asmens, kuriam pareiškėjas neturėjo galimybės užduoti klausimų (Žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Bonev prieš Bulgariją, priimtą 2006 m. birželio 8 d., pareiškimo Nr. 60018/00 (Bonev v. Bulgaria, Judgement of 8 June 2006, Application no. 60018/00) ir kt.)

 

               Dėl BPK 305 straipsnio, BK 23, 36 straipsnių taikymo

 

               Kasatorius teigia, kad teismas pažeidė reikalavimus, keliamus nuosprendžio surašymui, nes nuosprendyje nepateikė motyvų dėl jo prašymų išreikalauti iš liudytojo M. K. V. identifikavimo kodų generatorių, papildyti ikiteisminį tyrimą. Kolegijos manymu, šie argumentai nepagrįsti. Pagal BPK 270 straipsnio 2 dalį prašymai išreikalauti įrodymus yra išsprendžiami teismo nutartimis. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad A. K. prašymas išreikalauti identifikavimo kodų generatorių iš liudytojo M. K. V. teismo buvo išnagrinėtas ir motyvuotai protokoline nutartimi atmestas (T. 5, b. l. 42). Be to, BPK 305 nenustato pareigos teismui nuosprendyje pateikti motyvus dėl proceso dalyvių prašymų, susijusių su papildomų įrodymų išreikalavimu ar ikiteisminio tyrimo papildymu, todėl teismas, nenurodydamas nuosprendyje motyvų dėl šių klausimų sprendimo, BPK 305 straipsnio nepažeidė.

               Kasatorius nepagrįstai tvirtina, kad teismas pažeidė BK 23 ir 36 straipsnius nuosprendyje nepateikdamas motyvų, kurie paaiškintų, kodėl jis negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninta jam paskirta bausmė, nustačius aplinkybes, numatytas BK 23 ir 36 straipsniuose. Kolegija pažymi, kad nei BK 23 straipsnis, nei BK 36 straipsnis nenumato pareigos teismui nuosprendyje motyvuoti savo sprendimą netaikyti BK 23 ar 36 straipsnių nuostatų, todėl teismas, nuosprendyje nenurodydamas šių straipsnių netaikymo motyvų, BK 23 ir 36 straipsnių taisyklių nepažeidė. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas nepažeidė ir BPK 305 straipsnio, nes BPK 305 straipsnio 1 ir 4 dalys įpareigoja teismą nuosprendyje pateikti motyvus dėl BK 23 ir 36 straipsnių taikymo tik tada, kai teismas nutaria juos taikyti.

 

               Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies taikymo

 

               Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nepateikdamas motyvų, paaiškinančių, kodėl netenkintas jo prašymas nušalinti prokurorę V. G., pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 dalį. Kolegijos nuomone, šis argumentas nepagrįstas. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas A. K. prašymą dėl nušalinimo prokurorei V. G. išnagrinėjo ir nurodydamas motyvus protokoline nutartimi jį atmetė (T. 5, b. l. 108). Be to, nei BPK 320 straipsnio 3 dalis, nei BPK 332 straipsnio 3 dalis neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kaip baigiamajame akte, pateikti motyvų dėl nagrinėjant apeliacine tvarka dalyvavusių proceso dalyvių prašymų, susijusių su nušalinimais, todėl šiuo atveju nepateikdamas motyvų apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.

               A. K. nepagrįstai tvirtina, kad jis apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymus išbraukti iš įrodymų sąrašo ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojo M. K. V. parodymus, įvertinti liudytojo D. O. parodymų teisėtumą, nes iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad A. K. abejonėmis dėl šių įrodymų leistinumo motyvavo savo prašymą atlikti įrodymų tyrimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, o jų kaip savarankiškų prašymų nepareiškė (T. 5, b. l. 108). Nepareiškus prašymų, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo protokolinėse nutartyse ar nutartyse dėl pareikštų prašymų kaip savarankiškuose dokumentuose išdėstyti motyvuotas išvadas dėl A. K. tariamai pareikštų prašymų. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Kolegija pažymi, kad A. K., norėdamas pareikšti prašymus pagal BPK 324 straipsnio 2 dalį, tai turėjo padaryti po to, kai apeliacine tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininkas išaiškino atvykusiems į teismo posėdį asmenims jų teises ir pareigas bei paklausė, ar jie turi prašymų, tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, šia teise A. K. nepasinaudojo (T. 5, b. l. 108).

               Kasatorius pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo argumento, kad buvo pažeista A. K. teisė į teisingą teismą, kai, nesudarius galimybių apklausti kaip liudytoją M. K. V., nuosprendyje buvo remiamasi šio asmens parodymais, taip pat argumento, kad išvada dėl jo kaltės nusikaltimų padarymu grindžiama aplinkybe, jog jis vedė derybas su AB „K“. Kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimo apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo nereikėtų suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą (kasacinės bylos Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-142/2009, 2K-279/2010, 2K-383/2010). Kaip minėta, grindžiant nuosprendį liudytojo M. K. V. parodymais, A. K. teisė į teisingą teismą nebuvo pažeista, todėl šis apeliacinio skundo argumentas nėra esminis ir nepasisakydamas dėl jo apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė. Kolegijos nuomone, nelaikytinas esminiu ir A. K. apeliacinio skundo argumentas dėl jo kaltės grindimo aplinkybe, kad jis vedė derybas su AB „K“, nes A. K. ginčijo ne patį derybų vedimo faktą (šią aplinkybę jis pripažino), o faktą, kad derybų šalys, pradėjusios dalyvauti derybose, turi pareigą pasiekti susitarimą dėl derybų objekto. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbus pats dalyvavimo derybose faktas, nes dėl to A. K. įgijo AB „K“ atstovų pasitikėjimą, o aplinkybė, ar derybų šalys, pradėjusios derybas, turi pareigą pasiekti susitarimą dėl derybų objekto, jokios reikšmės sprendžiant, ar A. K. įvykdė kaltinime nurodytus nusikaltimus, neturi.

 

               Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

 

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jo įvykdytas nusikaltimas neatitinka sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymių, o vertintinas tik kaip civilinis deliktas. Kolegija pažymi, kad esminis skirtumas, skiriantis civilinį deliktą ir sukčiavimą, yra apgaulė, kuri panaudojama tam, kad būtų suklaidinta kita sandorio šalis ir pasinaudojus šia aplinkybe būtų užvaldytas turtas, būtų panaikinta turtinė prievolė ar būtų jos išvengta. Kolegijos nuomone, byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės patikimai patvirtina išvadą, kad A. K. panaudojo apgaulę sudarydamas sutartį su AB „K“ dėl skaldos plovimo įrenginio įsigijimo ir pasinaudodamas tuo užvaldė AB „K“ priklausančius pinigus. Tai, kad A. K., jau sudarydamas sutartį su AB „K“ dėl skaldos įrenginio pirkimo-pardavimo, neketino šios sutarties vykdyti, rodo byloje surinktais įrodymais nustatyta jo veiksmų seka. Dar derybų su AB „K“ metu A. K. AB banke „Snoras“ atidarė naują, dar vieną UAB „R“ sąskaitą, sudarė sutartis dėl elektroninės bankininkystės paslaugų teikimo ir mokėjimo kortelės UAB „R“ vardu išdavimo. Sudarytoje sutartyje su AB „K“ A. K. nurodė naujosios UAB „R“ sąskaitos rekvizitus. Po to, kai AB „K“ 2007 m. vasario 6 d. pervedė 164 000 Lt į naują UAB „R“ sąskaitą, A. K., nedelsdamas, pasinaudodamas elektronine bankininkyste, iš šios sąskaitos pinigus perkėlė į sąskaitą, susietą su mokėjimo kortele, ir iš karto pradėjo gryninti gautą pinigų sumą AB bankas „Snoras“ priklausančiuose bankomatuose, pasinaudodamas UAB „R“ vardu išduota mokėjimo kortele. Apie sudarytą sutartį su AB „K“ A. K. savo partneriams įmonėje „J“ nepranešė, nors pati UAB „R“ įsipareigojimų, prisiimtų sutartimi, sudaryta su AB „K“, negalėjo įvykdyti. Po to, kai 2007 m. vasario 19 d. A. K. buvo atleistas iš UAB „R“ direktoriaus pareigų, jis jau nebūdamas UAB „R“ direktoriumi išgrynino likusią dalį kaltinime nurodytos pinigų sumos iš UAB „R“ sąskaitos. Visus taip įgytus grynus pinigus A. K. išleido savo reikmėms, jų UAB „R“ buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo. Kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką apgaulė yra ir tada, kai kaltininkas suklaidina nukentėjusį asmenį dėl savo ketinimų (kasacinė byla Nr. 2K-71/2009) Be to, sukčiavimas yra baigtas nusikaltimas nuo to momento, kai kaltininkas įgyja realią galimybę elgtis su svetimu turtu savo nuožiūra (kasacinė byla NR. 2K-150/2010). Teisėjų kolegijos nuomone, A. K., paimdamas pinigus iš UAB „R“ banko sąskaitos, jų neįtraukdamas į įmonės buhalterinę apskaitą ir išleisdamas savo reikmėms, negalėjo nesuprasti, kad dėl jo veikos kyla pavojus AB „K“ nuosavybei, ir negalėjo nenumatyti, kad dėl to AB „K“ bus padaryta didelė žala. Jo veiksmų visuma leidžia teigti, kad tokių padarinių jis ir siekė atlikdamas veiką. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, A. K. įvykdytas AB „K“ priklausančių 164 000 Lt užvaldymas tinkamai kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Kolegija pažymi, kad išvados dėl teisingo baudžiamojo įstatymo pritaikymo negali paneigti kasatoriaus nurodoma aplinkybė, jog jis taip elgėsi siekdamas apsaugoti savo kaip samdomo darbuotojo ir UAB „R“ kaip savarankiško juridinio asmens interesus, nes byloje nesurinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų šiuos A. K. teiginius. Priešingai, iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų baigiamuosiuose aktuose aptartų ir teisingai įvertintų įrodymų, kurių kasacinės instancijos teismas nekartoja, matyti, kad A. K. kaip samdomo darbuotojo interesai nebuvo pažeisti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje nagrinėjama A. K. veika skiriasi nuo jo veikos, už kurią jis nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, nes šiuo atveju kaltininkas pasinaudodamas juridiniu asmeniu užvaldė AB „K“ pervestas lėšas, o padarydamas veiką, už kurią nuteistas minėtu apygardos teismo nuosprendžiu, A. K. pats pasinaudodamas jam suteiktais įgalinimais juridinio asmens turtą pavertė savo turtu.

 

               Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo

 

               Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pripažindamas jį kaltu padarius piktnaudžiavimo nusikaltimą, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kolegija pažymi, kad A. K. kaip UAB „R“ direktoriaus veiklos esmė buvo užtikrinti, kad įmonė vykdytų veiklą ir tai darytų pelningai. Iš bylos duomenų matyti, kad po to, kai UAB „R“ gavo avansą iš AB „K“, A. K. jokių veiksmų, kurie užtikrintų, kad UAB „R“ vykdytų savo veiklą, neatliko, o gautus iš AB „K“ pinigus užvaldė. Akivaizdu, kad tokie A. K. veiksmai UAB „R“ tolesnę veiklą iš esmės apsunkino ir sumažino jos galimybes ateityje dirbti pelningai, padarė didelę žalą AB „K“. Dėl to pagrįsta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad A. K. pasinaudojo tarnybinėmis pareigomis priešingai UAB „R“ interesams ir padarė AB „K“ didelę žalą.

Kasatorius deklaratyviai teigia, kad nenumatė, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK aprašyti padariniai, nes panaudodamas savo įgaliojimus UAB „R“ tam, kad užvaldytų AB „K“ pinigus, jis negalėjo nesuprasti, kad tokiais veiksmais jis kelia pavojų UAB „R“ interesams ir AB „K“ nuosavybei, ir negalėjo nenumatyti, kad tokia veika gali sukelti didelę žalą AB „K“. A. K. parodymai apie sunkią ir beviltišką materialinę bei moralinę padėtį, melagingus liudytojo M. K. V. pažadus nepaneigia šios išvados, nes šių kasatoriaus teiginių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai.

Kolegijos manymu, nekelia abejonių teismo išvada, kad A. K. veikė siekdamas turtinės naudos, nes savo tarnybinius įgaliojimus jis panaudojo tam, kad užvaldytų AB „K“ pinigus. Išvados apie tai nepaneigia kasatoriaus aiškinimas, kad jis grąžino pinigus AB „K“, nes jo nusikaltimas buvo baigtas, kai įgijo galimybę elgtis su AB „K“ pinigais savo nuožiūra. Dėl šios priežasties visi po nusikaltimo padarymo sekę A. K. veiksmai gali būti vertinami tik kaip padarytos žalos atlyginimas. Kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad jis bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis, gyveno ir įsidarbino Norvegijos Karalystėje, neteikia jokios informacijos apie A. K. motyvus nusikaltimo padarymo metu, todėl negali paneigti išvados, kad įvykdydamas piktnaudžiavimą A. K. siekė turtinės naudos.

 

               Dėl BK 27, 56 straipsnių taikymo

 

               Kasatorius pagrįstai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami jį recidyvistu. Pagal BK 56 straipsnį recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 10 d. nutarties matyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2003 m. vasario 14 d. nuosprendžiu ir Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu A. K. buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, už kurias jam paskirta subendrinta bausmė – 100 MGL dydžio bauda. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 10 d. nutartimi A. K. nuo paskirtos subendrintos bausmės vykdymo buvo atleistas (T. 4, b. l. 107). Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktą, to paties straipsnio 6 dalį, suėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui, A. K. teistumas išnyko ir jis buvo laikomas neteistu. Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendis, kuriuo A. K. vėl buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, įsigaliojo 2009 m. birželio 26 d. (T. 4, b. l. 114-120; T. 5, b. l. 46-62), todėl A. K. darydamas kaltinime nurodytas veikas neišnykusio teistumo neturėjo. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai laikydami A. K. recidyvistu ir skirdami jam bausmę pagal BK 56 straipsnio 1 dalies normas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keistinas, pašalinant šią aplinkybę iš nuosprendžio aprašomosios dalies.

 

               Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo

 

               Kasatorius teigia, kad UAB „R“ vienintelio akcininko ir steigėjo liudytojo M. K. V. elgesys vertintinas kaip provokuojantis, nes liudytojas, pasinaudodamas elektronine bankininkyste, be teisėto pagrindo pervesdavo UAB „R“ priklausančius pinigus kitiems asmenims. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija su šiuo argumentu sutikti negali. Liudytojas M. K. V. nėra nukentėjęs šioje byloje, todėl jo elgesys negali būti vertinamas kaip teikiantis pagrindą taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Be to, iš UAB „R“ sąskaitos AB bankas „Hansabankas“ išrašo matyti, kad nuo 2006 m. spalio 26 d., kai A. K. buvo paskirtas UAB „R“ direktoriumi, jokių pervedimų iš UAB „R“ sąskaitos įmonei „J“ ar kitiems asmenims nebuvo padaryta (T. 4, b. l. 27-67). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog anksčiau iš UAB „R“ sąskaitos AB banke „Hansabanke“ padaryti pervedimai įmonei „J“ ar kitiems asmenims buvo atlikti be teisėto pagrindo. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, jog A. K. atsakomybę lengvina aplinkybė, kad įtakos nusikalstamos veikos padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.

 

               Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo ir bausmės paskyrimo

 

               Kolegijos nuomone, kasatorius pagrįstai nurodo, kad skirdami bausmę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.12 punkte suformuluotų rekomendacijų, nes surašydami atitinkamai nuosprendį ir nutartį nepateikė motyvų, kurie paaiškintų, kaip teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir kokią jos turėjo reikšmę paskiriant jam bausmę. Kolegija tai vertina kaip BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą. Padarytas pažeidimas nėra esminis, nes šiuo atveju dėl vėliau nurodomų argumentų iš esmės nesuvaržė kaltinamojo teisių ir nesutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo sprendimo.

Kasatorius teigia, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nes neatitinka bausmės tikslų, paskirta neįvertinus kiekvienos iš BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, vadovaujantis bausmės skyrimo recidyvistui taisyklėmis. Pirmiau aptarta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, taikydami A. K. bausmės skyrimo recidyvistui taisykles, nenurodydami motyvų, paaiškinančių BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių įtaką bausmės paskyrimui, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tačiau, kolegijos nuomone, šios ir kitos A. K. skunde nurodomos aplinkybės nesuteikia pakankamo pagrindo švelninti jam už nusikaltimus šioje byloje paskirtą bausmę. Išvada apie tai darytina, nes, nepaisant nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, darbdavio pateiktos teigiamos A. K. asmenybės charakteristikos, bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis, jo vertingų socialinių ryšių, kurie teikia pagrindą švelninti bausmę, turėtų būti atsižvelgta į aplinkybę, kad kasatoriaus įvykdyti nusikaltimai žymiai viršija įprastą tos rūšies nusikaltimų pavojingumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. sukčiaudamas užvaldė    164 000 Lt sumą, t. y. sumą, kuri keletą kartų viršija didelės vertės, kaip sukčiavimo kvalifikuojančio  požymio, dydį – 250 MGL (32 500 Lt). Iš BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijos matyti, kad už sukčiavimą A. K. galėjo būti paskirta tik laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis turėjo svyruoti nuo trijų mėnesių iki aštuonerių metų, todėl, teismui už kasatoriaus įvykdytą nusikaltimą paskyrus bausmę, švelnesnę nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, kolegijos nuomone, buvo paskirta bausmė, kuri nėra aiškiai per griežta ir kuri įvertina visas pirmiau nutartyje aptartas aplinkybes, teikiančias pagrindą švelninti kasatoriui paskirtą bausmę. Įvertinant A. K. paskirtos bausmės už piktnaudžiavimą griežtumą, reikia atsižvelgti į tai, kad, įvykdydamas šį nusikaltimą, jis padarė ir kitą nusikaltimą, kad dėl jo veikos buvo padaryta didelė žala AB „K“ , taip pat, kad dėl A. K. veikos buvo iš esmės sutrikdyta UAB „R“ veikla, todėl ir jo įvykdyta piktnaudžiavimo veika viršija įprastą tos rūšies nusikaltimams pavojingumą. Be to, jis jau buvo nuteistas už analogišką nusikaltimą, tačiau išvadų nepadarė. Nepaisydamas to, teismas už šį nusikaltimą A. K. skyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl ir už šį nusikaltimą A. K. paskirta bausmė įvertina visas skunde aptartas aplinkybes, teikiančias pagrindą švelninti bausmę. Paskirtos bausmės kasatoriui buvo subendrintos apėmimo būdu, kuris yra santykinai palankesnis kelis nusikaltimus padariusiam asmeniui nei visiško ar dalinio sudėjimo būdas. Kolegija kartu atkreipia dėmesį į tai, kad griežtesnės galutinės bausmės paskyrimą nulėmė ir tai, kad, laikantis BK 63 straipsnio 9 dalies, jam buvo pridėta dalis bausmės, paskirtos Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu už kitą jo įvykdytą nusikaltimą. Dėl aptartų aplinkybių kolegija mano, kad kasatoriui paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, atitinka bausmės paskirtį, ir jos dar daugiau švelninti nėra pagrindo.

               Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,

 

n u t a r ė :

 

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendį pakeisti. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad A. K. kaltinime nurodytas veikas įvykdė būdamas recidyvistas.

Kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

 

Teisėjai:                                                                                                           Vytautas Greičius

 

 

                                                                                                                        Vytautas Masiokas

 

 

        Rimantas Baumilas