Baudžiamoji byla Nr. 2K–7–2/2007 nuasmeninta

                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                1.1.8.1.1.; 1.2.19.4.; 2.1.3.3.; 2.1.6.2.; 3.1.5.1. (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. vasario 6 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Egidijaus Bieliūno, Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko, Lidijos Liucijos Žilienės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Gintaro Godos,

            sekretoriaujant E. Jasionienei,

            dalyvaujant prokurorui J. Lauciui,

            gynėjams advokatams Z. Pečiuliui, V. Pacevičiui,

            teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, nuteistųjų V. K., A. G., D. J. ir P. L. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 9 d. nuosprendžio.

            Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 9 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nuosprendį, kuriuo:

V. K. buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda už veiką, padarytą 2002 metų liepos 6–8 dienomis dėl V. ir M. R. suėmimo, ir 45 MGL (5625 Lt) dydžio bauda už veiką, padarytą 2002 metų lapkričio 13–15 dienomis dėl G. A. R. suėmimo. Vadovaujantis šio BK 42 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė V. K. paskirta 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda.

V. K., kaltintas pagal 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį dėl dviejų veikų, padarytų 2002 metų liepos 6–8 dienomis dėl V. ir M. R. suėmimo ir lapkričio 13–15 dienomis dėl G. A. R. suėmimo, taip pat pagal 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 231 straipsnio 1 dalį dėl trijų veikų, padarytų 2002 metų liepos 16–18 dienomis dėl V. ir M. R. suėmimo, lapkričio 15–19 dienomis dėl G. A. R. suėmimo ir lapkričio 27–29 dienomis dėl V. P. suėmimo, išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. G., kaltintas pagal 2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 231 straipsnio 1 dalį dėl keturių veikų, padarytų 2002 metų liepos 6–8 dienomis dėl V. ir M. R. suėmimo, lapkričio 13–15 dienomis dėl G. A. R. suėmimo, lapkričio 27–29 dienomis dėl V. P. suėmimo, lapkričio 29–gruodžio 1 dienomis dėl V. K. suėmimo, taip pat pagal 2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 231 straipsnio 1 dalį dėl trijų veikų, padarytų 2002 metų liepos 16–18 dienomis dėl V. ir M. R. suėmimo, lapkričio 15–19 dienomis dėl G. A. R. suėmimo, gruodžio 1–18 dienomis dėl V. K. suėmimo, išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. J., kaltintas pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 231 straipsnio 1 dalį dėl dviejų veikų, padarytų 2002 metų liepos 6–8 dienomis dėl V. ir M. R. suėmimo bei lapkričio 13–15 dienomis dėl G. A. R. suėmimo, taip pat pagal 2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį, 231 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 231 straipsnio 1 dalį dėl dviejų veikų, padarytų 2002 metų lapkričio 27–29 dienomis dėl V. P. suėmimo bei lapkričio 29–gruodžio 1 dienomis dėl V. K. suėmimo, išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

P. L., kaltinta pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 231 straipsnio 1 dalį dėl dviejų veikų, padarytų 2002 metų liepos 6–8 dienomis dėl V. ir M. R. suėmimo bei lapkričio 13–15 dienomis dėl G. A. R. suėmimo, išteisinta kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

 

ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo:

V. K. nuteistas pagal:

2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimo tarnyba organizavimas dėl V. ir M. R. nuo 2002 m. liepos 6 d. iki 2002 m. liepos 8 d.) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimo tarnyba organizavimas dėl V. ir M. R. nuo 2002 m. liepos 16 d. iki 2002 m. liepos 18 d.) laisvės atėmimu devyniems mėnesiams;

2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimo tarnyba organizavimas dėl G. A. R. nuo 2002 m. lapkričio 13 d. iki 2002 m. lapkričio 15 d.) laisvės atėmimu vieneriems metams;

2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimo tarnyba organizavimas dėl G. A. R. nuo 2002 m. lapkričio 15 d. iki 2002 m. lapkričio 19 d.) laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimo tarnyba organizavimas dėl V. P. nuo 2002 m. lapkričio 27 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė V. K. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, V. K. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. K. nuteisimo pagal 1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalį (kišimasis į ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ir teisėjo veiklą V. ir M. R. byloje nuo 2002 m. liepos 6 d. iki 2002 m. liepos 8 d. bei kišimasis į prokuroro ir teisėjo veiklą G. A. R. byloje nuo 2002 m. lapkričio 13 d. iki 2002 m. lapkričio 15 d.) ir byla dėl šios dalies nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Baudžiamosios bylos dalis dėl V. K. nusikalstamų veikų pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 18 straipsnio 4 dalį, 298 straipsnio 1 dalį (pasikėsinimo kištis į teisėjo veiklą V. ir M. R. byloje nuo 2002 m. liepos 16 d. iki 2002 m. liepos 18 d. organizavimas); pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 18 straipsnio 4 dalį, 298 straipsnio 1 dalį (pasikėsinimo kištis į teisėjo veiklą G. A. R. byloje nuo 2002 m. lapkričio 15 d. iki 2002 m. lapkričio 19 d. organizavimas); pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 18 straipsnio 4 dalį, 298 straipsnio 1 dalį (pasikėsinimo kištis į teisėjo ir prokuroro veiklą V. P. byloje nuo 2002 m. lapkričio 27 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. organizavimas) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

A. G. nuteistas pagal:

2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba V. ir M. R. byloje nuo 2002 m. liepos 6 d. iki 2002 m. liepos 8 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams;

2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimo tarnyba organizavimas V. ir M. R. byloje nuo 2002 m. liepos 6 d. iki 2002 m. liepos 8 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba V. ir M. R. byloje nuo 2002 m. liepos 16 d. iki 2002 m. liepos 18 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu vieneriems metams ir devyniems mėnesiams;

2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba G. A. R. byloje nuo 2002 m. lapkričio 13 d. iki 2002 m. lapkričio 15 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu dvejiems metams;

2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimo tarnyba organizavimas G. A. R. byloje nuo 2002 m. lapkričio 13 d. iki 2002 m. lapkričio 15 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu dvejiems metams ir trims mėnesiams;

2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba G. A. R. byloje nuo 2002 m. lapkričio 15 d. iki 2002 m. lapkričio 19 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba V. P. byloje nuo 2002 m. lapkričio 27 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu dvejiems metams ir devyniems mėnesiams;

2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimo tarnyba organizavimas V. P. byloje nuo 2002 m. lapkričio 27 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu trejiems metams;

2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba V. K. byloje nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu trejiems metams ir trims mėnesiams;

2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimo tarnyba organizavimas V. K. byloje nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams;

2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba V. K. byloje nuo 2002 m. gruodžio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 16 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu trejiems metams ir devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė A. G. paskirta teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimas ketveriems metams.

Baudžiamosios bylos dalis dėl A. G. nusikalstamų veikų nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui pagal:

1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 298 straipsnio 1 dalį (kišimosi į ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro veiklą V. ir M. R. byloje nuo 2002 m. liepos 6 d. iki 2002 m. liepos 8 d. organizavimas);

1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 18 straipsnio 4 d., 298 straipsnio 1 dalį (pasikėsinimo kištis į teisėjo veiklą V. ir M. R. byloje nuo 2002 m. liepos 16 d. iki 2002 m. liepos 18 d. organizavimas);

1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 298 straipsnio 1 dalį (kišimosi į prokuroro ir teisėjo veiklą G. A. R. byloje nuo 2002 m. lapkričio 13 d. iki 2002 m. lapkričio 15 d. organizavimas);

1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 18 straipsnio 4 dalį, 298 straipsnio 1 dalį (pasikėsinimo kištis į teisėjo veiklą G. A. R. byloje nuo 2002 m. lapkričio 15 d. iki 2002 m. lapkričio 19 d. organizavimas);

1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 18 straipsnio 4 dalį, 298 straipsnio 1 dalį (pasikėsinimo kištis į teisėjo ir prokuroro veiklą V. P. byloje nuo 2002 m. lapkričio 27 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. organizavimas);

1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 2 dalį, 298 straipsnio 1 dalį (kišimasis į teisėjo veiklą ir pasikėsinimas kištis į teisėjo veiklą V. K. byloje nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d.);

1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 298 straipsnio 1 dalį (pasikėsinimas kištis į teisėjo veiklą V. K. byloje nuo 2002 m. gruodžio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 16 d.).

D. J. nuteistas pagal:

2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba V. ir M. R. byloje nuo 2002 m. liepos 6 d. iki 2002 m. liepos 8 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams;

2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba G. A. R. byloje nuo 2002 m. lapkričio 13 d. iki 2002 m. lapkričio 15 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba V. P. byloje nuo 2002 m. lapkričio 27 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu vieneriems metams ir devyniems mėnesiams;

2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba V. K. byloje nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė D. J. paskirta atėmimas teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose dvejiems metams ir trims mėnesiams.

Baudžiamosios bylos dalis dėl D. J. nusikalstamų veikų nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui pagal:

1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalį (kišimasis į ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro veiklą V. ir M. R. byloje nuo 2002 m. liepos 6 d. iki 2002 m. liepos 8 d.);

1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalį (kišimasis į prokuroro ir teisėjo veiklą G. A. R. byloje nuo 2002 m. lapkričio 13 d. iki 2002 m. lapkričio 15 d.);

1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalį (kišimasis į prokuroro ir teisėjo veiklą V. P. byloje nuo 2002 m. lapkričio 27 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.);

1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 2 dalį, 298 straipsnio 1 dalį (kišimasis į teisėjo veiklą ir pasikėsinimas kištis į teisėjo veiklą V. K. byloje nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d.).

P. L. nuteista pagal:

2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba V. ir M. R. byloje nuo 2002 m. liepos 6 d. iki 2002 m. liepos 8 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu vieneriems metams;

2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba G. A. R. byloje nuo 2002 m. lapkričio 13 d. iki 2002 m. lapkričio 15 d.) teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė P. L. paskirta teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimas vieneriems metams ir trims mėnesiams.

Baudžiamosios bylos dalis dėl P. L. nusikalstamų veikų nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui pagal:

1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalį (kišimasis į ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro veiklą V. ir M. R. byloje nuo 2002 m. liepos 6 d. iki 2002 m. liepos 8 d.);

1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalį (kišimasis į prokuroro ir teisėjo veiklą G. A. R. byloje nuo 2002 m. lapkričio 13 d. iki 2002 m. lapkričio 15 d.).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, o Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą patenkinti, gynėjo Z. Pečiulio, prašiusio nuteistojo A. G. kasacinį skundą patenkinti, gynėjo V. Pacevičiaus, prašiusio nuteistojo V. K. kasacinį skundą patenkinti, o Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

 

nustatė:

 

V. K., A. G., D. J. ir P. L. nuteisti už tai, kad 2002 m. liepos 6 d. Muitinės kriminalinės tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriuje tiriamose bylose sulaikius kontrabandos stambiu mastu gabenimu įtariamus V. ir M. R., V. K., manydamas, kad suimti jie gali duoti parodymus apie kitus su šio nusikaltimo padarymu susijusius asmenis, ir siekdamas to išvengti, nusprendė kartu su A. G. organizuoti bendrininkų grupę piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, todėl 2002 metų liepos 7–8 dienomis telefoninių pokalbių Lazdijų rajone ir kitose vietovėse metu V. K. prašė A. G. pasinaudoti tarnybine padėtimi, gerais asmeniniais santykiais, teisėjo autoritetu, tikėtina įtaka kitiems teisėjams ir per juos organizuoti, kad 2002 m. liepos 8 d. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjai, spręsdami suėmimo paskyrimo klausimą, neatsižvelgtų į byloje esančius procesinius suėmimo skyrimo pagrindus, sąlygas ir faktinius duomenis ir V. ir M. R. suėmimo neskirtų.

A. G., veikdamas V. K. interesais, siekdamas su juo išlaikyti gerus santykius, sutiko organizuoti bendrininkų grupę iš nusikaltimo vykdytojų D. J. ir P. L.; telefoninių pokalbių Lazdijų mieste metu perdavė V. K. prašymą D. J., kad jis pasinaudotų tarnybine padėtimi, gerais asmeniniais santykiais, teisėjo autoritetu, tikėtina įtaka ir perduotų šį reikalavimą P. L.

D. J., siekdamas palaikyti gerus, draugiškus santykius su autoritetingu teismo pirmininku A. G., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, teisėjo autoritetu, pasinaudodamas gerais asmeniniais santykiais bei tikėtina įtaka, perdavė jam žinomo organizatoriaus A. G., veikusio kito organizatoriaus V. K. interesais, nurodymą P. L.

P. L., siekdama asmeninės naudos – palaikyti gerus, draugiškus santykius su D. J., vykdydama D. J. perduotą neteisėtą nurodymą, 2002 m. liepos 8 d. 9. 30–11. 00 val. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme vykusių teismo posėdžių metu prokuroro pareiškimų skirti kardomąjį kalinimą – suėmimą V. ir M. R. netenkino.

V. K. ir A. G. nuteisti ir už tai, kad V. K., sužinojęs, jog prokuroras padavė skundus dėl (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nutarčių neskirti V. ir M. R. kardomojo kalinimo – suėmimo, manydamas, kad suimti jie gali duoti parodymus apie kitus su šio nusikaltimo padarymu susijusius asmenis, ir to nenorėdamas, nusprendė kartu su A. G. organizuoti bendrininkų grupę piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, todėl 2002 metų liepos 16–18 dienomis telefoninių pokalbių Lazdijų rajone ir kitose vietovėse metu kreipėsi į A. G., kad jis, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, gerais asmeniniais santykiais, teisėjo autoritetu ir tikėtina įtaka kitiems teisėjams, per juos organizuotų, kad (duomenys neskelbtini) apygardos teismas, išnagrinėjęs skundus dėl teismo nutarčių neskirti V. ir M. R. kardomojo kalinimo–suėmimo, neatsižvelgdamas į baudžiamojoje byloje esančius procesinius suėmimo skyrimo pagrindus ir faktinius duomenis, šiuos skundus atmestų.

A. G., siekdamas išlaikyti gerus asmeninius santykius su V. K., sutiko ir, vykdydamas šį neteisėtą pažadą nusikaltimo organizatoriui V. K., 2002 metų liepos 16–18 dienomis Lazdijuose telefoninių pokalbių metu, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, perdavė šį prašymą D. J., prašydamas pasinaudoti savo tarnybine padėtimi ir perduoti šį nurodymą (duomenys neskelbtini) apygardos teismo teisėjui A. J. Tačiau D. J. šių prašymų A. J. neperdavė, taigi savanoriškai atsisakė pabaigti prašomą nusikalstamą veiką, o A. G. ir per jį V. K. suklaidino, teigdamas, kad neteisėtus veiksmus atliko.

V. K., A. G., D. J. ir P. L. taip pat nuteisti už tai, kad V. K., sužinojęs, jog (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūroje tiriamoje baudžiamojoje byloje sulaikytas kontrabandos stambiu mastu gabenimu panaudojant suklastotus dokumentus įtariamas G. A. R., manydamas, kad suimtas G. A. R. gali duoti parodymus apie kitus su šio nusikaltimo padarymu susijusius asmenis, ir siekdamas to išvengti, nusprendė kartu su A. G. organizuoti bendrininkų grupę piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, todėl 2002 metų lapkričio 13–15 dienomis Lazdijų rajone ir kitose vietovėse telefoninių pokalbių metu A. G. prašė pasinaudoti tarnybine padėtimi, gerais asmeniniais santykiais, teisėjo autoritetu, tikėtina įtaka kitiems teisėjams ir per juos organizuoti, kad (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjai, spręsdami suėmimo paskyrimo klausimą, neatsižvelgtų į byloje esančius procesinius suėmimo skyrimo pagrindus, sąlygas ir faktinius duomenis ir suėmimo G. A. R. neskirtų.

A. G., veikdamas V. K. interesais ir siekdamas su juo išlaikyti gerus santykius, sutiko organizuoti bendrininkų grupę iš nusikaltimo vykdytojų D. J. ir P. L. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, todėl 2002 metų lapkričio 13–15 dienomis, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, Lazdijų mieste telefoninių pokalbių metu perdavė V. K. prašymą D. J., kad jis pasinaudotų tarnybine padėtimi, gerais asmeniniais santykiais, teisėjo autoritetu, tikėtina įtaka ir perduotų šį reikalavimą P. L.

D. J., siekdamas palaikyti gerus, draugiškus santykius su autoritetingu teismo pirmininku A. G., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, teisėjo autoritetu, pasinaudodamas gerais asmeniniais santykiais bei tikėtina įtaka, 2002 metų lapkričio 14–15 dienomis telefoninių pokalbių metu perdavė jam žinomo organizatoriaus A. G., veikusio kito organizatoriaus V. K. interesais, nurodymą P. L.

P. L., vykdydama D. J. perduotą neteisėtą nurodymą, siekdama asmeninės naudos – palaikyti gerus, draugiškus santykius su D. J., piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi 2002 m. lapkričio 15 d., tarp 8 ir 9 val., (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme nurodė šio teismo teisėjoms N. S. ir L. Š., kad jos, nagrinėdamos prokuroro pareiškimą dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo G. A. R., jo netenkintų ir G. A. R. nesuimtų.

V. K. ir A. G. nuteisti ir už tai, kad V. K. sužinojęs, jog G. A. R. teismo nutartimi paskirtas kardomasis kalinimas – suėmimas ir kad šią teismo nutartį G. A. R. advokatas apskundė (duomenys neskelbtini) apygardos teismui, nusprendė kartu su A. G. organizuoti piktnaudžiavimą tarnyba, todėl 2002 metų lapkričio 15–19 dienomis Lazdijuose telefoninių pokalbių metu prašė A. G., kad jis, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, gerais asmeniniais santykiais, teisėjo autoritetu ir tikėtina įtaka kitiems teisėjams, per juos organizuotų, kad (duomenys neskelbtini) apygardos teisme skundas būtų patenkintas ir nutartis panaikinta, neatsižvelgus į baudžiamojoje byloje esančius procesinius suėmimo skyrimo pagrindus ir faktinius duomenis.

A. G., siekdamas išlaikyti gerus asmeninius santykius su V. K., sutiko ir, vykdydamas šį neteisėtą pažadą nusikaltimo organizatoriui V. K., 2002 metų lapkričio 15–19 dienomis Lazdijuose telefoninių pokalbių metu, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, D. J. prašė pasinaudoti savo tarnybine padėtimi ir perduoti šį nurodymą (duomenys neskelbtini) apygardos teismo teisėjui J. T.

D. J. savanoriškai atsisakė pabaigti prašomą nusikalstamą veiką, šių prašymų J. T. neperdavė, o A. G. ir per jį V. K. suklaidino, teigdamas, kad jų prašomus neteisėtus veiksmus atliko.

V. K., A. G. ir D. J. nuteisti ir už tai, kad V. K., sužinojęs, jog (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme bus sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūroje tiriamoje baudžiamojoje byloje kaltinamam kontrabandos gabenimu stambiu mastu panaudojant suklastotus dokumentus bei suimtam V. P., ir siekdamas, kad V. P. suėmimo terminas nebūtų pratęstas, nusprendė su A. G. organizuoti piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, todėl Lazdijų rajone ir kitose Lietuvos vietovėse 2002 metų lapkričio 27–28 dienomis vykusių telefoninių pokalbių metu kreipėsi į A. G., jog šis pasinaudotų tarnybine padėtimi, gerais asmeniniais santykiais, teisėjo autoritetu, tikėtina įtaka ir per kitus teisėjus organizuotų, kad (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjai, neatsižvelgę į byloje esančius procesinius suėmimo pratęsimo pagrindus, sąlygas ir faktinius duomenis, V. P. suėmimo nepratęstų.

A. G., veikdamas V. K. interesais ir siekdamas su juo išlaikyti gerus santykius, sutiko organizuoti piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. 2002 metų lapkričio 27–28 dienomis A. G., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, Lazdijų mieste telefoninių pokalbių metu perdavė V. K. prašymą D. J., kad jis pasinaudotų tarnybine padėtimi, gerais asmeniniais santykiais, teisėjo autoritetu, tikėtina įtaka ir perduotų šį reikalavimą P. L.

D. J., siekdamas palaikyti gerus, draugiškus santykius su autoritetingu teismo pirmininku A. G., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pasinaudodamas teisėjo autoritetu, gerais asmeniniais santykiais bei tikėtina įtaka, 2002 metų lapkričio 27–28 dienomis telefoninių pokalbių metu perdavė jam žinomo organizatoriaus A. G., veikusio kito organizatoriaus V. K. interesais, nurodymą P. L.

P. L. savanoriškai atsisakė baigti jų organizuotą nusikalstamą veiką, dėl neteisėto poveikio pati V. P. suėmimo pratęsimo klausimo nesprendė, jokių nurodymų kitoms teismo teisėjoms neperdavė.

A. G. ir D. J. nuteisti ir už tai, kad A. G., sužinojęs, jog įtariant kontrabandos stambiu mastu organizavimu (duomenys neskelbtini) rajono prokuratūros tiriamoje baudžiamojoje byloje sulaikytas dukters sugyventinis V. K., norėdamas nuslėpti nuo žiniasklaidos ir visuomenės šį faktą bei turėdamas tikslą padėti V. K. išvengti suėmimo ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pasinaudodamas teisėjo autoritetu, gerais asmeniniais santykiais ir tikėtina įtaka, organizavo piktnaudžiavimą tarnyba. 2002 metų lapkričio 29–gruodžio 1 dienomis Lazdijuose telefoninių pokalbių metu prašė D. J. pasinaudoti savo tarnybine padėtimi, gerais asmeniniais santykiais bei tikėtina įtaka ir perduoti P. L., kad ji pati ar jos nurodymu kitos teisėjos neskirtų V. K. kardomosios priemonės – suėmimo.

D. J., siekdamas palaikyti gerus santykius su A. G., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pasinaudodamas teisėjo autoritetu, gerais asmeniniais santykiais bei tikėtina įtaka, 2002 metų lapkričio 29–30 dienomis Panevėžyje telefoninių pokalbių metu perdavė P. L. šį A. G. nurodymą.

P. L. savanoriškai atsisakė baigti jų organizuotą nusikalstamą veiką, jokių veiksmų neatliko, dėl neteisėto poveikio pati V. K. suėmimo pratęsimo klausimo nesprendė, jokių nurodymų kitoms (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjoms neperdavė.

A. G. nuteistas ir už tai, kad 2002 metų gruodžio 1–6 dienomis telefoninių pokalbių metu iš D. J. sužinojęs, kad (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros prokuroras (duomenys neskelbtini) apygardos teismui padavė skundą dėl (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 1 d. nutarties neskirti V. K. kardomojo kalinimo – suėmimo, siekdamas nuslėpti nuo žiniasklaidos ir visuomenės šį faktą bei turėdamas tikslą padėti V. K. išvengti suėmimo ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, 2002 metų gruodžio 1–16 dienomis Lazdijuose telefoninių pokalbių metu prašė D. J., kad jis, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, gerais asmeniniais santykiais, perduotų (duomenys neskelbtini) apygardos teismo teisėjui A. Š. reikalavimą prokuroro skundą atmesti, neatsižvelgus į byloje esančius procesinius suėmimo pagrindus, sąlygas ir faktinius duomenis.

D. J. savanoriškai atsisakė baigti organizuojamą nusikalstamą veiką, šių prašymų ir nurodymų teisėjui A. Š. neperdavė, o A. G. suklaidino, teigdamas, kad prašomus veiksmus atliko.

Kiekvienu išvardintu atveju A. G., D. J. ir P. L. kaltinami ir tuo, kad sulaužė teisėjo priesaikas, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalies, 6 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 dalies, 1961 m. BPK 14 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos teisėjų etikos 1, 2 ir 5 taisykles, o A. G. ir 29 taisyklę.

Dėl nurodytų V. K., A. G., D. J. ir P. L. veiksmų didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo bandoma apsunkinti ar buvo apsunkintas nusikaltimą padariusių asmenų išaiškinimas ir patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, trukdoma normali teismo, teisėsaugos institucijų ir prokuratūros veikla, pažemintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas.

 

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo 2006 m. birželio 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžio dalį dėl V. K. paskirtos bausmės pakeisti: panaikinti BK 75 straipsnio taikymą nuteistajam V. K. ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę:

pagal 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimo tarnyba organizavimas V. ir M. R. byloje nuo 2002 m. liepos 6 d. iki 2002 m. liepos 8 d.) – ketveriems metams;

pagal 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimo tarnyba organizavimas V. ir M. R. byloje nuo 2002 m. liepos 16 d. iki 2002 m. liepos 18 d.) – trejiems metams ir devyniems mėnesiams;

pagal 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimo tarnyba organizavimas G. A. R. byloje nuo 2002 m. lapkričio 13 d. iki 2002 m. lapkričio 15 d.) – ketveriems metams ir šešiems mėnesiams;

pagal 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimo tarnyba organizavimas G. A. R. byloje nuo 2002 m. lapkričio 15 d. iki 2002 m. lapkričio 19 d.) – ketveriems metams;

pagal 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimo tarnyba organizavimas V. P. byloje nuo 2002 m. lapkričio 27 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.) – ketveriems metams ir penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir galutinę subendrintą bausmę V. K. paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

Kasatorius skunde teigia, kad nors apeliacinės instancijos teismas bausmės rūšį – laisvės atėmimą – už BK 228 straipsnio 2 dalį V. K. parinko teisingai, tačiau jos dydį nustatė netinkamai pritaikęs BK bendrosios dalies normas: pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 5, 6 ir 7 punktus; 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 61 straipsnio 2, 3 dalis, o tai lėmė ir netinkamą BK 75 straipsnio taikymą. Skirdamas V. K. bausmę, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatyta, tačiau skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuota, kad nuo 2002-07-06 iki 2002-11-28 BK 24 straipsnio 4 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus V. K. padarė veikdamas kartu su įvairios sudėties bendrininkų grupėmis su A. G., D. J. ir P. L. Atsižvelgiant į V. K., kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamas veikas pobūdį ir laipsnį – tai, kad nuosprendžiu jis pripažintas šių bendrininkų grupių organizatoriumi, o jo veiksmai visuose nusikaltimų epizoduose buvo aktyvūs, nėra pagrindo konstatuoti, jog nustatant bausmės dydį V. K. taikytina BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta išlyga ir ši aplinkybė nepripažintina atsakomybę sunkinančia, tad skirtingai, nei nurodyta skundžiamo nuosprendžio dalyje, kurioje motyvuotas bausmės skyrimas V. K., vadovaujantis 2006-06-09 nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis, yra nustatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jog nusikaltimus, už kuriuos nuteistas V. K., jis padarė veikdamas bendrininkų grupe.

Taip pat esant V. K. baudžiamąją atsakomybę sunkinančiai aplinkybei – veiką padarius bendrininkų grupe, jam bausmė turėjo būti skiriama pagal BK 61 straipsnio 2 ir 3 dalis – laisvės atėmimo bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio; nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pagrindo skirti V. K. mažesnę už sankcijos medianą bausmę nebuvo pagrindo.

Kasatorius pabrėžia, kad būtinos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos, numatytos BK 75 straipsnio 1 dalyje, nėra, nes taikant BK 61 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės vidurkio apskaičiavimo taisykles, V. K. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydis skaičiuotinas nuo BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto laisvės atėmimo bausmės vidurkio, kuris sudaro trejus metus vieną mėnesį ir penkiolika dienų, t. y. daugiau nei trejus metus. Tad, kasatoriaus nuomone, jau vien dėl to BK 75 straipsnio nuostatos V. K. negali būti taikomos ir paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas negalimas, be to, skunde pabrėžiama, kad teismas, priimdamas sprendimą atidėti paskirtosios bausmės vykdymą, turi padaryti išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokią išvadą teismas turi tinkamai motyvuoti, o to dėl V. K. nebuvo padaryta.

Teismas konstatavo, kad V. K. asmenybė yra teigiama, nors jokių tokią teismo išvadą patvirtinančių duomenų byloje nėra, o V. K. asmenybė, anot kasatoriaus – neigiama, nes šio nuosprendžio priėmimo metu jis įsiteisėjusiu 2005-02-21 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas už sunkų nusikaltimą, padarytą iki nusikaltimų, už kurių padarymą jis nuteistas šioje byloje. Šis sunkus nusikaltimas tiesiogiai susijęs ir buvo priežastis visų šioje byloje V. K. padarytų nusikalstamų veikų. V. K. nuteistas už veikiant organizuota grupe su V. ir M. R., V. P. ir V. M. nuo 2002-06-11 organizuotą ir 2002-07-05 per Lietuvos Respublikos valstybės sienos (duomenys neskelbtini) kelio postą įvykdytą bendros 2.448.800 Lt vertės cigarečių „Sovereign classic“ kontrabandą. Šis V. K. organizuota grupe padarytas sunkus nusikaltimas tiesiogiai susijęs su nuo 2002-07-06 iki 2002-11-29 padarytais kvalifikuotais piktnaudžiavimais tarnyba, už kurių organizavimą jis nuteistas šioje byloje. Kaip nustatyta nuosprendžiu šioje byloje, būtent siekdamas sukliudyti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai atlikti tyrimą (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės kriminalinės tarnybos skyriuje bei (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūroje tiriamoje baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) dėl 2002-07-05 įvykdytos 2.448.800 Lt cigarečių kontrabandos ir teisingai išnagrinėti šią bylą teisme, siekdamas išvengti jam nenaudingų parodymų, kuriuos galėjo duoti byloje dėl 2002-07-05 cigarečių kontrabandos sulaikyti asmenys, ir kardomosios priemonės – suėmimo, V. K. organizavo bendrininkų grupę piktnaudžiauti tarnyba ir bandė bet kokia forma paveikti ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ir teisėją. Skundžiamame nuosprendyje nurodžius, jog tai, kad V. K. 2005-02-21 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, neturi įtakos skiriant bausmę V. K. šioje byloje, buvo padaryta BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo klaida, nes nebuvo atsižvelgta į kaltininko pavojingumą lemiančius asmenybės požymius ir kaltininko elgesį iki nusikaltimų, už kurių padarymą jis nuteistas šioje byloje, padarymo.

Kasatorius akcentuoja, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta, jog nusikalstamus veiksmus, už kuriuos V. K. nuteistas, jis atliko ilgą laiką, aktyviai ir sistemingai, buvo visų nusikaltimų organizatorius, be kurio iniciatyvos šie nusikaltimai iš viso nebūtų įvykdyti, t. y. pats pavojingiausias iš visų bendrininkų. Pagal teismų praktiką, nusikaltimo organizatorius visada baudžiamas griežčiau negu kiti nusikaltimų bendrininkai. Į tai nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį V. K. nebuvo atsižvelgta ir taip netinkamai pritaikytas BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas.

V. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, anot kasatoriaus, taip pat itin didelis: kėsinimosi dalykas ypač svarbus ir baudžiamojo įstatymo numatytomis priemonėmis ypač ginamas – teisingumo vykdymo sfera; nusikaltimų padarymo būdas itin pavojingas – aukšti teisminės valdžios tarnautojai, trijų skirtingų rajonų apylinkės teismų pirmininkai, įtraukti į nusikalstamos veikos padarymą; nusikaltimų tikslai ir motyvai žemi.

 

Nuteistasis V. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti 2006 m. birželio 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, anot kasatoriaus, nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Kasatorius teigia, kad Aukščiausiasis Teismas turėtų atlikti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos atlikto įrodymų vertinimo įvertinimą, nes apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė klaidingas išvadas dėl faktinių aplinkybių buvimo – todėl buvo netinkamai jam pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Tokią poziciją V. K. grindžia tuo, kad teismas vienu atveju rėmėsi bei vertino būtent ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis, atmesdamas teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai teismo ištirtus duomenis, kita vertus, kai kuriais atvejais teismas rėmėsi būtent teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai teismo ištirtais duomenimis; tuos pačius duomenis, gautus teisminio nagrinėjimo metu, laikė įrodymais, o kitu atveju – ne. Kodėl vadovavosi D. J. bei P. L. duotais ikiteisminio tyrimo metu parodymais V. ir M. R. epizode, o šių asmenų duotais parodymais teisme nesirėmė, teismas tokio savo sprendimo nemotyvavo ir taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teismas taip pat nesivadovavo Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktu, kuriame nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Dėl G. A. R. epizodo – teismas jau rėmėsi D. J. parodymais, duotais teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Taip pat V. K. nurodo, kad prokuroras J. Laucius, atlikęs ikiteisminį tyrimą ir palaikęs valstybinį kaltinimą šioje byloje, 2003-07-09 priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. G., D. J. ir P. L., manydamas, kad jų veikose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Šis prokuroro nutarimas buvo panaikintas aukštesniojo prokuroro nutarimu – taip, anot kasatoriaus, buvo pažeista Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad prokuroras sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir laisves, laikydamasis nekaltumo prezumpcijos, taip pat principo, kad įstatymui visi asmenys yra lygūs. Tačiau generalinio prokuroro pavaduotojui panaikinus prokuroro J. Lauciaus nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jį atliko tas pats prokuroras.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisėtai rėmėsi V. K. ir advokato J. K. tarpusavio telefoninių pokalbių suvestinėmis bei šiuos pokalbius laikė įrodymais, pagrindžiančiais V. K. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Tačiau kasatorius pabrėžia, kad 2002 m. balandžio 26 d. su J. K. buvo sudaręs teisinės pagalbos sutartį; advokato orderio surašymo data, anot kasatoriaus, nelaikytina atstovavimo teisinių santykių pradžia.

V. K. nurodo, kad jam buvo kliudoma pasinaudoti teise į gynybą – dėl to jis atsisakė duoti parodymus viso proceso metu. Kasatoriui, jo manymu, nebuvo sudaryta galimybė pačiam gintis nuo pareikšto kaltinimo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 237 straipsnio 2 dalimi (2004-05-01–2004-07-07 galiojusi redakcija), neleido jam susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, motyvuodamas minėto straipsnio nuostata, kad kai kaltinamasis yra suimtas, su byla susipažįsta jo gynėjas. Kadangi tuo metu gynėjo buvo atsisakęs ir norėjo gintis pats, kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydamas jo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl BPK 237 straipsnio 2 dalies konstitucingumo, tačiau jo prašymas buvo neteisėtai atmestas, nors 2004 m. liepos 8 d. įstatymu, kuriuo buvo pakeista daugelis BPK straipsnių, atitinkamai buvo pakeista ir BPK 237 straipsnio 2 dalis – nustatyta, kad „atsisakius gynėjo, susipažinti su bylos medžiaga, daryti jos išrašus ar kopijas turi teisę kaltinamasis“; nors vėliau V. K. ir buvo leista susipažinti pačiam su baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau teismas paskyrė nepagrįstai trumpą laiką tai padaryti. V. K. nurodo, kad paskirti gynėjai jo interesus gynė netinkamai, nes į teismo posėdžius atvykdavo būdami nesusipažinę su bylos medžiaga, o vienas iš jų į teisiamąjį posėdį atvyko neblaivus.

Kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra jam inkriminuoto 1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties būtinojo požymio – motyvo (turėtų būti tikslo) sukliudyti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai atlikti parengtinį tyrimą arba teisingai išnagrinėti bylą teisme. V. K. nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius buvo įsitikinęs, jog baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) suėmus įtariamuosius, jie duos parodymus apie su kontrabandos gabenimu susijusius asmenis, todėl siekė, kad sulaikytiems įtariamiesiems suėmimas nebūtų paskirtas – pats domėjimasis baudžiamosios bylos eiga, anot kasatoriaus, nėra nusikalstamas. Kasatorius tvirtina, kad nė vienas telefoninių pokalbių įrašas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neatspindi V. K. konkretaus prašymo daryti poveikį teisėjams ar objektyviam bylos tyrimui.

Taip pat V. K. nurodo, kad jis yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, nes šiame straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties būtinasis požymis yra specialusis nusikaltimo subjektas – valstybės tarnautojas, o jis veikos padarymo metu tokio statuso neturėjo, taip pat pažymi, kad teisėjai nelaikytini valstybės tarnautojais. Kasatorius nesutinka dėl jam inkriminuotos BK 24 straipsnio 4 dalies – teigia, kad domėjosi viešais duomenimis apie baudžiamosios bylos eigą ir jokių koordinuojančių ar vadovaujančių veiksmų neatliko, organizuotos grupės nesubūrė, jai nevadovavo ir nekoordinavo jos narių veiklos. Apeliacinės instancijos teismas, anot V. K., nepagrįstai konstatavo, kad jo veika buvo padaryta didelė žala valstybei, taip pat kad kasatorius veikė tiesiogine tyčia.

 

Nuteistasis A. G. kasaciniu skundu prašo panaikinti 2006 m. birželio 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

A. G. skunde teigia, kad Teismų įstatymo 89 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pradėti ikiteisminį tyrimą, kai įtariamasis yra teisėjas, gali tik generalinis prokuroras. Tai, anot kasatoriaus, yra išimtinė generalinio prokuroro teisė. Įstatymas nenumato, kad tokia generaliniam prokurorui suteikta teisė galėtų būti perduota kitam subjektui. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminį tyrimą 2003 m. liepos 11 d. tarnybiniu pranešimu pradėjo ne generalinis prokuroras, o generalinio prokuroro pavaduotojas G. Jasaitis, kuris tuo metu Respublikos Prezidento dekretu nebuvo paskirtas nei generaliniu prokuroru, nei laikinai einančiuoju generalinio prokuroro pareigas. Tarnybiniame pranešime, kuriuo šioje baudžiamojoje byloje pradėtas ikiteisminis tyrimas, G. Jasaitis nenurodė, kad jis ikiteisminį tyrimą pradeda kaip Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ar laikinai einantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas, o teisingai nurodė savo, kaip generalinio prokuroro pavaduotojo, pareigas. Ta aplinkybė, kad ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje pradėjo ne Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, yra esminis įstatymo pažeidimas, kuris visą ikiteisminį tyrimą daro neteisėtą, nes šioje baudžiamojoje byloje nėra įstatymo nustatyto kompetentingo pareigūno sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Taip, anot kasatoriaus, buvo pažeistas Konstitucijos ir Teismų įstatyme numatytas teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Kadangi išimtinę teisę pradėti ikiteisminį tyrimą turi generalinis prokuroras, tai ir kreiptis į kompetentingą instituciją dėl sutikimo gavimo – taip pat yra išimtinė generalinio prokuroro teisė. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad 2003 m. liepos 17 d. raštu į Respublikos Prezidentą dėl tokio sutikimo davimo kreipėsi ne Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, bet generalinio prokuroro pavaduotojas V. Barkauskas, kuris tuo metu Respublikos prezidento dekretu nebuvo paskirtas Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru ar laikinai einančiu generalinio prokuroro pareigas, todėl jis viršijo savo įgaliojimus. Netinkamam subjektui kreipusis į Respublikos Prezidentą dėl minėto sutikimo davimo, Prezidentui nebuvo jokio teisėto pagrindo tokį neatitinkantį įstatymo reikalavimų kreipimąsi priimti ir svarstyti, o juo labiau jį tenkinti. Kasatorius nurodo, kad joks įstatymas nesuteikia teisės pačiam generaliniam prokurorui suteikti ar perduoti kitam asmeniui (nuolat ar laikinai) išimtinai Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui įstatymo suteiktas teises ir įgaliojimus, todėl 2002 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymo Nr. 66 „Dėl atsakomybės už Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros veiklos sritis paskirstymo“ 3 punktas, kuriuo, laikinai nesant generalinio prokuroro, jo funkcijas pats generalinis prokuroras pavedė vykdyti generalinio prokuroro pavaduotojui V. Barkauskui, o jo laikinai nesant – kitam generalinio prokuroro pavaduotojui G. Jasaičiui, yra neteisėtas, aiškiai prieštaraujantis įstatymų reikalavimams. Kasatorius, teigdamas apie išimtinių teisių perleidimo negalimumą, nurodo Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2004 m. rugsėjo 20 d. nutarimą, kuriame išnagrinėjus Seimo nario V. A. skundą, nustatyta ir pripažinta, kad kreiptis į Seimą dėl Seimo nario imuniteto panaikinimo yra įstatymo numatyta išimtinė generalinio prokuroro funkcija (į Seimą tuo metu buvo kreipęsis G. Jasaitis, nes generalinis prokuroras A. Klimavičius atostogavo).

Anot nuteistojo, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nuosprendyje nepagrįstai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme nenumatyta generalinio prokuroro pavadavimo tvarka, tad šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu patvirtintus Kompetencijos nuostatus, nes, anot kasatoriaus, akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu patvirtintais Kompetencijos nuostatais veiklos (kompetencijos) paskirstymas tarp pareigūnų galimas tik tose srityse, kurių įstatymas nepriskiria išimtinėms Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teisėms ar funkcijoms. A. G. teigia, kad generalinio prokuroro pavadavimo problema praktikoje yra išspręsta taip: laikinai nesant generalinio prokuroro, Respublikos Prezidentas savo dekretu paskiria kitą asmenį laikinai eiti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas, taip suteikdamas jam atitinkamam laikui įstatymo nustatytas generalinio prokuroro teises.

Kasatorius nurodo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumo principas buvo šiurkščiai pažeistas, nes spaudai, televizijai, kitoms masinės informacijos priemonėms buvo pateikti ikiteisminio tyrimo duomenys – slapta įrašytų A. G. ir kitų asmenų telefoninių pokalbių įrašai (su atitinkamais papildomais komentarais ir pasvarstymais), suformavę išankstinę nuomonę apie tariamą A. G. ir kitų asmenų kaltę. Taip buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Šis principas buvo pažeistas ir tada, kai, nesant apkaltinamojo teismo nuosprendžio, įvairiose masinės informacijos priemonėse aukšti valstybės pareigūnai (taip pat ir tuo metu ėję Respublikos Prezidento ir Seimo Pirmininko pareigas) ne vieną kartą viešai pasisakė apie A. G. ir kitų asmenų tariamą kaltę, padarytus nusikaltimus.

Taip pat nuteistasis A. G. pažymi, kad 2003 m. liepos 22 d. dekretu Lietuvos Respublikos Prezidentas atleido jį ir kitus du teismų pirmininkus iš teisėjų ir teismų pirmininkų pareigų – taip buvo šiurkščiai pažeistas įstatymas, nes Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad teisėjas atleidžiamas iš pareigų, kai įsiteisėja jį apkaltinęs teismo nuosprendis, o šiuo dekretu Prezidentas iš anksto, neatlikus ikiteisminio tyrimo ir nepriėmus teismui nuosprendžio, akivaizdžiai pripažino kasatoriaus ir kitų asmenų kaltę padarius nusikaltimus ir faktiškai pats priėmė apkaltinamąjį nuosprendį bei paskyrė bausmes – atleido iš teisėjų ir teismų pirmininkų pareigų. Duodamas interviu laikraščiui „Respublika“ buvęs Prezidentas viešai pripažino, kad atleido A. G. ir kitus teisėjus iš pareigų nustatęs, kad jie padarė nusikaltimus. Taip buvo pažeistos Konstitucijos 31 straipsnio 1, 4 dalyje numatytos nuostatos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis. Kasatorius, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimu byloje Beaumartin prieš Prancūziją, teigia, kad pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 punkto prasmę „teismas“ gali būti tik organas, kuriam priklauso visa jurisdikcija ir kuris atitinka tokius reikalavimus kaip nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios, taip pat nuo bylos šalių. Tokią išvadą Europos Žmogaus Teisių Teismas grindė ir kitais savo sprendimais (pvz., byla H. Daktaras prieš Lietuvą). Kasatorius nurodo, kad veiksniais, darančiais įtaką teisminei valdžiai, gali būti pripažįstama kitų valdžių, ypač vykdomosios, galimybė duoti instrukcijas teismams ar lemti teisėjo perkėlimą į kitas pareigas, jei jis nesilaikys duotų nurodymų, teisėjų darbo apmokėjimo sąlygos, taip pat kitoks vykdomosios valdžios galėjimas daryti tiesioginį ar netiesioginį poveikį teismams.

 

Nuteistasis D. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti 2006 m. birželio 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad šioje byloje jam, kaip teisėjui, netinkamai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas – teisėjo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn reglamentuoja Teismų įstatymo 89 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „pradėti ikiteisminį tyrimą, kai įtariamasis yra teisėjas, gali tik generalinis prokuroras“. Šioje byloje ikiteisminį tyrimą 2003 m. liepos 11 d. pradėjo generalinio prokuroro pavaduotojas G. Jasaitis, kuris tuo metu Prezidento dekretu nebuvo paskirtas laikinai eiti generalinio prokuroro pareigų. Išimtinę teisę pradėti ikiteisminį tyrimą turi tik generalinis prokuroras ir tik gavęs Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimą, tačiau šioje baudžiamojoje byloje į Prezidentą 2003 m. liepos 17 d. kreipėsi ne generalinis prokuroras, turintis tokią išimtinę teisę, o generalinio prokuroro pavaduotojas, neturintis tokių įgaliojimų. D. J. skunde teigia, kad apie išimtines generalinio prokuroro teises ir jų perleidimo galimybes yra nurodęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2004 m. rugsėjo 20 d. nutarime – išnagrinėjęs buvusio Seimo nario V. A. skundą, pripažino, kad kreiptis į Seimą dėl asmens imuniteto panaikinimo, kaip tai nustatyta įstatymo, turi teisę ir įgaliojimus tik generalinis prokuroras, ši jo teisė yra išimtinė. Joks kitas pareigūnas, įskaitant ir jo pavaduotojus, tokios teisės neturi. Tai patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2006-06-15 nutarime „Dėl prokuroro įgaliojimų pradėti baudžiamąjį procesą“ išdėstyta pozicija, kad pagal Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalį prokuroras asmens, visuomenės ir valstybės teises ir teisėtus interesus gina būtent įstatymais numatytais atvejais ir tvarka; iš šios nuostatos įstatymo leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad prokuroras galėtų ginti minėtus interesus. Taip pat nutarime nurodoma, kad atvejai, kuriais prokuroras turi įgaliojimus pradėti baudžiamąjį procesą, turi būti aiškiai apibrėžti įstatyme.

Kasatorius taip pat nurodo BPK 20 straipsnio pažeidimą, nagrinėjant šią bylą, cituodamas Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo 1 ir 9 straipsnius, teigia, kad Valstybinė metrologijos tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos yra viešai informavusi, jog viešųjų telefono ryšių operatorių UAB „A“, „B“ ir „C“ telefoninių pokalbių laiko apskaitos sistemos tipas nepatvirtintas ir jis neįrašytas į Lietuvos matavimo priemonių registrą. Apeliacinės instancijos teismas atmetė prašymus ir nepareikalavo duomenų, ar naudota pokalbių laiko, turinio pasiklausymo ir fiksavimo aparatūra yra praėjusi patikrą, kada tai padaryta, jei tai buvo atlikta, ar aparatūra įteisinta Lietuvos Respublikoje. Nesant tokių duomenų, galima preziumuoti, kad pagrindinis D. J. kaltės įrodymas – telefoniniai pokalbiai, daryti Valstybės saugumo departamento dispozicijoje esančia pasiklausymo–pokalbių laiko ir turinio fiksavimo aparatūra, rinktas neteisėtais būdais, todėl tokį įrodymą nėra pagrindo laikyti besąlyginiu ir neginčytinu.

D. J., cituodamas 2005 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, teigia, kad „buvo iš esmės apeiti argumentai, susiję su tam tikrų klausimų konstituciniais aspektais tokiu mastu, kokiu jie siejami su baudžiamosios atsakomybės sfera. Nebuvo pasinaudota Konstitucinio Teismo 1999-12-29 nutarimu, kuriame pasisakyta teisėjo ir teismo nepriklausomumo klausimu. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „jei pakistų teisėjo teisinis statusas ir jis supanašėtų su valstybės tarnautojo statusu, būtų pažeidžiamas Konstitucijoje numatytas teisminės valdžios atskyrimas nuo vykdomosios valdžios ir paneigiama Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta valstybės valdžių pusiausvyra“. Taip pat Konstitucinis Teismas 1995-12-06 nutarime yra nurodęs, kad „teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų ar jiems prilygintas“, taigi darytina vienareikšmė išvada, kad teisėjas nėra BK 228 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties subjektas.

Kasatorius pažymi, kad yra pripažintas kaltu piktnaudžiavęs (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo teisėjo tarnybine padėtimi ir savo veiksmais sulaužęs teisėjo priesaiką bei pažeidęs Konstituciją, Teisėjų etikos taisykles ir 1961 m. BPK 14 straipsnį. Nuosprendyje aprašomi veiksmai turėjo būti vertinami kaip drausminis nusižengimas. Žalos dydį lemiantys elementai, tokie kaip priesaikos sulaužymas, Etikos taisyklių pažeidimas, Konstitucijos pažeidimas, neužtraukia, kaip nurodoma Konstitucijoje, Teismų įstatyme, baudžiamosios atsakomybės; už tokius poelgius galima tik drausminė atsakomybė – atleidimas iš pareigų, t. y. viena griežčiausių nuobaudų – tokią pačią išvadą prieš pradedant ikiteisminį tyrimą buvo padarę prokurorai. Taip pat nepagrįstai nuosprendyje nurodoma, kad piktnaudžiaudamas tarnyba kasatorius pažeidė 1961 m. BPK 14 straipsnio nuostatas, draudžiančias daryti neteisėtą poveikį teisėjui, siekiant turėti įtakos bylos eigai ir baigčiai, nes dėl to D. J. buvo kaltinamas pagal atskirą BK 231 straipsnį.

D. J. įžvelgia ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų, pakartotinai nagrinėjusių jo apeliacinį skundą, šališkumą: nemotyvuotai buvo atmetami tiek kasatoriaus, tiek ir kitų kaltinamųjų prašymai, į nuosprendį pažodžiui perkeliamos formuluotės („tikėtina įtaka“, siekdamas asmeninės naudos – palaikyti draugiškus santykius“), kurios niekuo nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas 2006 m. birželio 9 d. nuosprendžiu D. J. pripažinęs kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba V. K. byloje nuo 2002-11-29 iki 2002-12-01), paskyrė bausmę, nors nei pareikštuose įtarimuose, nei kaltinamajame akte jis nebuvo kaltinamas, kad „dėl šių veiksmų didelės žalos patyrė valstybė, nes jais buvo bandoma apsunkinti nusikaltimą padariusių asmenų išaiškinimą ir jų patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, trukdoma normali prokuratūros ir teismo veikla, pažemintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas“.

 

Nuteistoji P. L. kasaciniu skundu prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 9 d. nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, anot kasatorės, nepasisakoma apie 1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalyje ir 2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytų ir P. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektyviuosius požymius – kaltę, kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia, ir tikslą – siekį sukliudyti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai atlikti tyrimą ar teisingai išnagrinėti bylą teisme, siekti asmeninės naudos. Tikslo sukliudyti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai atlikti tyrimą kasatorė teigia neturėjusi – tai įrodo A. G. ir D. J. pokalbiai, kuriuose reiškiamas pasipiktinimas P. L., be to, ji neveikė V. P. ir V. K. epizoduose; taip pat pabrėžia, kad ikiteisminis tyrimas susideda ne vien tik iš kardomosios priemonės skyrimo. Skunde teigiama, kad P. L. jokio palankumo ateičiai, susijusio su karjeros siekiais, darbo trūkumų slėpimu ar tikimybe sulaukti pagalbos sprendžiant kitas asmenines problemas, kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje, neturėjo. Anot kasatorės, teismas visiems nuteistiesiems baudžiamąjį įstatymą taikė formaliai, nevertindamas, ar P. L. veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį. Taip pat teismas nuosprendyje nurodo, kad visi trys teisėjai vienas kitą vadino vardais, kalbėjo apie „saldainių“, „rublių“, „lapių“ vežimą už įvykdytus prašymus, nors tokių pokalbių tarp P. L. ir D. J. ar A. G. nebuvo, be to, anot P. L., neaišku, kodėl teismas nuosprendyje teigia, kad D. J. autoritetas yra didesnis nei jos.

Nuteistoji P. L. nurodo, kad V. ir M. R. epizode jos veiksmai objektyvūs, įvertinti aukštesnės instancijos teisme – (duomenys neskelbtini) apygardos teisme išnagrinėjus klausimą dėl suėmimo neskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo jos priimtos nutartys paliktos galioti. Tai, kad šias nutartis Lietuvos apeliacinis teismas vertina kaip ne itin informatyvias, nereiškia, kad kasatorei inkriminuota veika buvo padaryta didelė žala valstybei ar P. L. turėjo kokios nors asmeninės naudos. Dėl G. A. R. kasatorės iš D. J. gauto prašymo perdavimas kitoms teisėjoms buvo informatyvaus pobūdžio. Ji pati kardomosios priemonės klausimo nesprendė, jokio poveikio teisėjoms nedarė, taip pat neturėjo tyčios sukliudyti tyrimui. G. A. R. buvo paskirtas suėmimas, tačiau netrukus prokurorai patys jį paleido ir bylą jam nutraukė.

Remdamasi BPK 301 straipsnio 1 dalimi (teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo 3.1.4. punktu (apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką) P. L. nurodo, kad V. P. ir V. K. epizoduose, kuriuose kasatorė nebuvo nei kaltinama, nei teisiama, nuosprendyje ji įvardijama kaip „kita nusikaltimo vykdytoja“.

P. L. skunde paaiškina 2003-07-17 atliktos apklausos metu duotų parodymų („...kadangi mano santykiai su D. J. yra draugiški, kolegiški, man buvo nepatogu iškart atsakyti <...>.Todėl jam pasakiau, kad šiuo klausimu žiūrėsiu...“) prasmę – taip atsakydama D. J. ji dar neturėjusi pareiškimo dėl kardomosios priemonės skyrimo; D. J. kreipimasis neturėjo įtakos P. L. priimamiems procesiniams sprendimams, buvo išreikšta nuostata elgtis pagal įstatymą, atsižvelgiant į pateiktą medžiagą. Teismas, nesiremdamas jokiais įrodymais, P. L. veiksmus vertino kaip besąlygišką D. J. nurodymų vykdymą – vien D. J. skambutis negali būti vertinamas kaip kasatorės kaltės įrodymas; P. L. teigia, kad tokias pačias nutartis (nesuimti M. ir V. R.) būtų priėmusi ir nepaskambinus D. J. Taip pat pažymi, kad V. P. ir V. K. suėmimo klausimą sprendusios teisėjos nerado pagrindo jiems skirti suėmimo – šiuo atveju tai nėra įvardijama kaip nusikalstama veika.

Kasatorė teigia, kad jai buvo suvaržyta teisė į gynybą, nes teismas konstatavo, kad ji, vykdydama D. J. perduotą nusikaltimo organizatorių V. K. ir A. G. neteisėtą nurodymą neskirti kardomojo kalinimo V. ir M. R., esant 1961 m. BPK 104 straipsnyje numatytiems pagrindams, sąlygoms ir faktiniams duomenims skirti kardomąjį kalinimą įtariamiesiems 1961 m. BK 312 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų padarymu V. ir M. R., (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuroro pareiškimų nepatenkino – tačiau nežinoma, kokie ir keli pagrindai buvo suimti V. ir M. R., kokie tų pagrindų motyvai – prokuroras savo prašyme skirti suėmimą to nenurodė; kad prašymas neatitiko įstatymo reikalavimų, konstatavo ir (duomenys neskelbtini) apygardos teismas savo nutartimi (apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, anot kasatorės, pateikė prieštaringą išvadą – minėtą nutartį laikė neteisėta, tačiau taip pat nurodė, kad D. J. nutartį priėmusiam teisėjui jokio prašymo neperdavė).

Nuteistoji P. L. nurodo, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje teigia, kad liudytojos N. S. ir L. Š. davė kategoriškus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu apie tai, kad (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo pirmininkė P. L. kreipėsi į jas prašydama neskirti suėmimo kontrabandos byloje G. A. R., paaiškinusi, jog to prašė kolega iš (duomenys neskelbtini) D. J. Kasatorės pranešimas N. S. ir L. Š. buvo informatyvaus pobūdžio – teisme paprastai buvo pasikeičiama informacija.

 

               Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo bei nuteistųjų V. K., A. G., D. J. ir P. L. kasaciniai skundai atmestini.

               Dėl kasacinių skundų nagrinėjimo tvarkos

               Nuteistieji kasacinius skundus grindžia iš dalies sutampančiais, iš dalies skirtingais argumentais. Sutampantys kasatorių argumentai šioje nutartyje aptariami kartu, likę – atskirai. Generalinio prokuroro pavaduotojo skundas paduotas tik dėl bausmės skyrimo nuteistajam V. K.; šio skundo argumentai analizuojami paskutiniai.

               Kasacinės instancijos teismas apskųstus teismų nuosprendžius ir nutartis tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnis), todėl išplėstinė teisėjų kolegija nenagrinėja kasacinių skundų argumentų, susijusių su bylos faktinių aplinkybių nustatymu.

1. Dėl baudžiamojo proceso pradėjimo teisėtumo (A. G. ir D. J. kasacinių skundų argumentai)

 

Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su D. J. ir A. G. kasacinių skundų argumentais dėl neteisėto baudžiamojo proceso pradėjimo ir netinkamo leidimo patraukti teisėjus baudžiamojon atsakomybėn gavimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos klausimus yra išsprendęs tinkamai. Siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą, teisės aktuose nustatyta speciali teisėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tvarka. Teismų įstatymo 89 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisėjui baudžiamasis procesas gali būti pradedamas tik Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sprendimu. Pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl A. G., D. J. ir P. L. veikų ikiteisminis tyrimas pradėtas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas ėjusio generalinio prokuroro pavaduotojo tarnybiniu pranešimu. Respublikos Prezidento sutikimas dėl teisėjų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn gautas, kai dėl tokio sutikimo kreipėsi kitas generalinio prokuroro pareigas ėjęs generalinio prokuroro pavaduotojas. Tai, kad sprendimą dėl baudžiamojo proceso pradėjimo priėmė ir dėl sutikimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn teisėjus į Respublikos Prezidentą kreipėsi tų veiksmų atlikimo metu generalinio prokuroro pareigas ėję generalinio prokuroro pavaduotojai, baudžiamojo proceso nedaro neteisėto. Tai, kad paskirtas generalinis prokuroras dėl atostogų, ligos ir kitų priežasčių laikinai nevykdo jam įstatymų nustatytų funkcijų, nereiškia, kad tokios funkcijos iš viso tam tikrą laiką negali būti vykdomos ar prokuratūros sistemai nėra visa apimtimi vadovaujama. Paskirtam generaliniam prokurorui laikinai nevykdant savo funkcijų, jų vykdymas gali būti perduotas kitam Generalinės prokuratūros prokurorui. Funkcijų perdavimo klausimas, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, yra išspręstas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2002 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 66 „Dėl atsakomybės už Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros veiklos sritis paskirstymo“. Šio įsakymo 3 punkte nurodyta, jog laikinai nesant generalinio prokuroro jo funkcijas pavedama vykdyti generalinio prokuroro pavaduotojui V. Barkauskui, o laikinai nesant V. Barkausko – kitam generalinio prokuroro pavaduotojui – G. Jasaičiui. Nagrinėjamoje byloje generalinio prokuroro pavaduotojai generalinio prokuroro funkcijas vykdė šiame įsakyme numatyta tvarka.

Jokiame teisės akte nėra numatyta, kad laikinai nesant generalinio prokuroro, jo funkcijų perdavimo klausimas turi būti išspręstas tik priimant Respublikos Prezidento dekretą ar kitą aukštesnės teisinės galios nei generalinio prokuroro įsakymas teisės aktą. Pagal susiformavusią praktiką tik nutrūkus generalinio prokuroro įgaliojimams Prezidentas dekretu paveda laikinai eiti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas generalinio prokuroro pavaduotojui (Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. liepos 7 d. dekretas Nr. 368 „Dėl A. Klimavičiaus atleidimo iš Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigų“; Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. vasario 17 d. dekretas Nr. 1206 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti V. Nikitiną iš Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigų“), tačiau laikinai nesant Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, t. y. tada, kai jo tarnybiniai teisiniai santykiai nėra pasibaigę, Prezidentas savo dekretu nesprendžia generalinio prokuroro pavadavimo klausimo (byloje esantis Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 26 d. dekretas Nr. 132 „Dėl atostogų suteikimo Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui A. Klimavičiui“, taip pat, pvz., 2004 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 114 „Dėl atostogų suteikimo Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui A. Klimavičiui“, 2005 m. rugpjūčio 9 d. dekretas Nr. 399 „Dėl atostogų suteikimo laikinai einančiam Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas V. Barkauskui“, 2006 m. birželio 28 d. dekretas Nr. 666 „Dėl atostogų suteikimo Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui A. Valantinui“). Taigi yra susiformavusi teisinė praktika, kad generalinio prokuroro, jam laikinai negalint vykdyti įstatymų numatytų funkcijų, pavadavimo tvarka nustatoma generalinio prokuroro priimtu poįstatyminiu teisės aktu.

Vadinasi, šioje byloje nebuvo teisinių kliūčių pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai teisėjų padarytų nusikalstamų veikų; generalinio prokuroro pavaduotojų procesiniai sprendimai teisėti.

A. G. ir D. J. kasaciniuose skunduose minimas vieno iš Seimo komitetų viešai nepaskelbtas dokumentas dėl generalinio prokuroro ir jo pavaduotojų kompetencijos ribų nėra baudžiamojo proceso teisės šaltinis, todėl išplėstinė teisėjų kolegija šio kasacinio skundo argumento nenagrinėja.

               2. Dėl drausminės ir baudžiamosios atsakomybės santykio (A. G. ir D. J. kasacinių skundų argumentai)

               Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su A. G. kasacinio skundo teiginiu, kad jo ir kitų teisėjų atleidimas iš teismų pirmininkų ir teisėjų pareigų traktuotinas kaip bausmė. Šiuo atveju jiems buvo realizuota ne baudžiamoji, o drausminė atsakomybė. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose (pvz., 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Lauko prieš Slovakiją, 2002 m. liepos 23 d. sprendimas Janosevic prieš Švediją ir kt.) nurodė kriterijus, pagal kuriuos teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip baudžiamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio prasme: 1) teisės pažeidimą apibrėžiantis tekstas valstybės teisinėje sistemoje priklauso baudžiamajai teisei; 2) teisės pažeidimo pobūdis; 3) bausmės, kuri grėsė asmeniui, pobūdis ir griežtumo laipsnis. Šie kriterijai nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose, kuriose kilo santykio tarp administracinės ir baudžiamosios atsakomybės (kaip viena kitai artimų teisinės atsakomybės rūšių) klausimas. Drausminės ir baudžiamosios atsakomybės santykio klausimui spręsti objektyviai negali būti akcentuojamas drausminio pažeidimo baudžiamasis pobūdis – šiuo konkrečiu atveju pagal Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalį teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties, o baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas kyla tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo: 1) piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo (BK 228 straipsnio 1 dalis); 2) padarė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, siekdamas turtinės ir kitokios asmeninės naudos (BK 228 straipsnio 2 dalis). Taigi drausminis nusižengimas nuo nusikaltimo šiuo atveju atribojamas pagal nusikalstamus padarinius. Drausminė atsakomybė A. G., D. J. ir P. L. buvo realizuota prieš baudžiamąją atsakomybę; atleidimas iš pareigų, kaip pareiginių teisinių santykių nutraukimas, ir bausmė – teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimas, savo pobūdžiu yra panašios teisinės atsakomybės realizavimo priemonės, bet apimtimi itin skiriasi. Asmens patraukimas drausminėn atsakomybėn neužkerta galimybės tam asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę ir atvirkščiai – bausmės skyrimas pagal BK nėra kliūtis drausminei atsakomybei realizuoti.

               Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2003 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 129 Teismų taryba, vadovaudamasi Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 120 straipsnio 3 ir 4 punktais, nutarė patarti Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti A. G. iš (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų. Atitinkamai 2003 m. liepos 21 d. įsakymais Nr. 128 ir 127 Teismų taryba patarė Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti iš (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjos ir šio teismo pirmininkės pareigų P. L. ir iš (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų D. J. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, 115 straipsnio 5 punktu ir atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą, Lietuvos Respublikos prezidentas 2003 m. liepos 22 d. dekretu Nr. 164 atleido pirmiau nurodytus asmenis iš teismų pirmininkų ir teisėjų pareigų.

               A. G. kasaciniame skunde kaip jo ir kitų dviejų teisėjų ir teismų pirmininkų atleidimo iš pareigų pagrindą klaidingai nurodo Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir teigia, kad jis ir kiti du teisėjai buvo atleisti iš teismų pirmininkų ir teisėjų pareigų nustačius, kad dėl jų įsiteisėjo apkaltinamasis teismo nuosprendis, tačiau akivaizdu, kad A. G., P. L. ir D. J. atleidimo iš pareigų pagrindas buvo kitas – poelgis, kuriuo jie pažemino teisėjo vardą (Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas).

               Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti išsamūs argumentai, pagrindžiantys išvadą, kad nuteistųjų veikomis siekiant asmeninės naudos padaryta didelė žala valstybei. Tai pagrindžia veikų kvalifikavimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, o ne poelgio vertinimą vien tik kaip drausminį nusižengimą.

               Kasacine tvarka apskųstas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas po to, kai 2005 m. lapkričio 29 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 12 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas, be kitų pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nepateikęs išankstinių išvadų, nurodė ir apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų neišsamumą dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – didelės žalos nustatymo aspektų. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2006 m. birželio 9 d. nuosprendį, atsižvelgė į kasacinės instancijos teismo nurodymus dėl faktinių aplinkybių vertinimo kriterijų ir padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas dėl didelės žalos buvimo; apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti motyvai nekartotini, su jais sutiktina.

               3. Dėl baudžiamosios bylos duomenų paskelbimo ir nekaltumo prezumpcijos (kiti A. G. kasacinio skundo argumentai)

               Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad su byla susijusių duomenų skelbimas visuomenės informavimo priemonėse būtų turėjęs įtakos nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismų priimamiems sprendimams. Trijų teismų pirmininkų atleidimas iš pareigų buvo neeilinis visuomenės pagrįstą poreikį būti informuotai suponuojantis įvykis. Tam tikro viešumo esant šiai situacijai nebuvo galima išvengti ir dėl tos priežasties, kad Respublikos Prezidento dekretai dėl teisėjų paskyrimo ir atleidimo yra skelbiami viešai; dekretas dėl A. G., D. J. ir P. L. atleidimo iš pareigų taip pat 2003 m. liepos 23 d. buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“. Paskelbus tokį Respublikos Prezidento sprendimą, visuomenės informavimo priemonėse nebuvo įmanoma išvengti pranešimų ir interpretacijų apie teisėjų atleidimo priežastis. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad kokius nors komentarus šiais klausimais būtų teikę ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ar bylą nagrinėję teisėjai. Nesant tokių duomenų, išplėstinė teisėjų kolegija negali sutikti su argumentais, jog, atskleidus ikiteisminio tyrimo duomenis, procese dalyvavę prokurorai ar teisėjai yra pademonstravę savo šališkumą, išreiškę išankstinę nuomonę dėl bylos baigties.

               Kasatoriaus A. G. nurodomas Respublikos Prezidento interviu laikraščiui „Respublika“, kiti valstybės politikų pasisakymai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes ankstesniuose proceso etapuose tokių problemų kasatoriai nėra kėlę ir žemesnės instancijos teismai tokių klausimų nesprendė. Klausimas dėl galimo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo šiuo aspektu iškeltas tik antrą kartą nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi pats nei savo, nei proceso dalyvių iniciatyva įrodymų nerenka, jų netiria. Antra vertus, net ir darant prielaidą, kad A. G. kasaciniame skunde teisingai perteikiami valstybės politikų pasisakymai, nėra jokio pagrindo manyti, kad tai būtų trukdę apeliacinės instancijos teismui nešališkai ir teisingai nagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

               Bylą nagrinėję teisėjai negali būti laikomi šališkais ir dėl tos priežasties, kad tam tikrus su teisėjų karjera susijusius sprendimus priima Respublikos Prezidentas. 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijoje numatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai, sprendžiant teisėjų skyrimo ir atleidimo iš pareigų klausimus, nėra pagrindas abejoti teisėjų nepriklausomumu.

               4. Dėl kitų D. J. kasacinio skundo argumentų

               4. 1. Dėl Metrologijos įstatymo taikymo įrodinėjimo procese 

               Kasatoriaus D. J. teiginys, kad Valstybinė metrologijos tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos yra viešai informavusi, jog viešųjų telefono ryšių operatorių UAB „A“, „B“ ir „C“ telefoninių pokalbių laiko apskaitos sistemos tipas nepatvirtintas ir neįrašytas į Lietuvos matavimo priemonių registrą, nėra pagrindas daryti išvadą, kad Valstybės saugumo departamento daryti telefoninių pokalbių įrašai rinkti neteisėtais būdais. Šių pokalbių metu užfiksuotus duomenis pripažįstant įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalis nebuvo pažeista. Telefoninių pokalbių klausymąsi tiriant baudžiamąsias bylas reglamentuoja BPK ir Operatyvinės veiklos įstatymas. Telefoninių pokalbių klausymasis buvo atliekamas pagal veiksmų atlikimo metu galiojusias šių įstatymų nuostatas. Metrologijos įstatymas nereglamentuoja telefoninių pokalbių klausymosi pagrindų, sankcionavimo, trukmės ir kitų klausimų, pagal kuriuos gali būti sprendžiama apie veiksmo atlikimo teisėtumą. Telefoninių pokalbių laiko apskaitos sistemos tipo nepatvirtinimas ir neįrašymas į Lietuvos matavimo priemonių registrą nepaneigia paties užfiksuotų pokalbių fakto, taip pat nekelia abejonių dėl užfiksuotų pokalbių turinio. Abejonės dėl telefoninių pokalbių laiko apskaitos galėtų būti reikšmingos, jei byloje būtų svarbu itin tiksliai nustatyti pokalbių laiką, jų trukmę. Nagrinėjamoje byloje reikšmingas buvo pokalbių faktas ir turinys, o itin preciziškai (pavyzdžiui, sekundžių tikslumu) nustatyti telefoninių pokalbių laiką ir jų trukmę pripažįstant kaltais A. G., D. J., P. L. ir V. K. nebuvo būtina, nes tokios aplinkybės niekaip negalėjo lemti išvadų apie kasatorių kaltumą patikimumo. 

           

4. 2. Dėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų šališkumo

 

Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama šališkai. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo galima spręsti, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalyviai apeliacinio proceso metu turėjo galimybę naudotis procesinėmis teisėmis, jų teikiami prašymai buvo nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka.

D. J. kasacinio skundo teiginys, kad dėl piktnaudžiavimo tarnyboje V. K. byloje nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu jis neteisėtai pripažintas kaltu ir nuteistas teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu dvejiems metams, yra nepagrįstas. Iš dalies sutinkant su kasatoriumi D. J. pripažintina, kad kaltinamasis aktas dėl šio kaltinimo suformuluotas nepakankamai nuosekliai, atskirai neatskleidžiant didelės žalos požymio, tačiau šis kaltinamojo akto trūkumas laikytinas neesminiu. Iš viso kaltinamojo akto teksto matyti, kad, prokuroro manymu, didelė žala nustatyta dėl visų kaltinamajame akte nurodytų D. J. veikų. Dėl tokio neesminio kaltinamojo akto trūkumo niekaip nebuvo pasunkintas kaltinamojo teisės į gynybą realizavimas, kokių veikų padarymu buvo kaltinama, iš kaltinamojo akto yra aišku. Prokuroro, kaip valstybinį kaltinimą palaikančio pareigūno, pozicija yra aiški ir iš apeliacinio skundo teksto – skundu buvo prašoma D. J. pripažinti kaltu ir dėl piktnaudžiavimo tarnyboje nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d., kai buvo sprendžiamas suėmimo paskyrimo V. K. klausimas. Dėl šios priežasties išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su D. J. argumentu, kad jis buvo nuteistas ir už tokios veikos padarymą, kurios padarymu jo nekaltino prokurorai.

 

4. 3. Dėl BPK 14 straipsnio pažeidimo inkriminavimo

 

Baudžiamojo proceso kodekse numatytų teisės normų tikslas yra baudžiamojo proceso teisinių santykių, kylančių ikiteisminio tyrimo, baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme (pirmąja, apeliacine ir (ar) kasacine instancija) ir nuosprendžio vykdymo metu, reguliavimas, tų teisės normų privalo laikytis tik baudžiamojo proceso teisinių santykių subjektai, kurie konkretaus baudžiamojo proceso metu atlikdami BPK numatytus veiksmus turi BPK normų reglamentuotas teises ir pareigas. BPK 14 straipsnio nurodymas kaltinamajame akte ir priimtų teismų sprendimuose nereiškia, kad nurodant šį straipsnį buvo kaltinama kokios nors atskiros veikos padarymu ar kitaip nepagrįstai išplėstos kaltinimo ribos. Šis BPK straipsnis procesiniuose dokumentuose minimas kartu su kitomis teisės normomis, įtvirtinančiomis teismų nepriklausomumo principą. BPK 14 straipsnio nurodymas, formuluojant kaltinimus, nuteistųjų kasatorių teisių niekaip nesuvaržė.

 

               5. Dėl BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjekto ir bendrininkų rūšių (D. J. ir V. K. kasacinių skundų argumentai)

               BK 228 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties – piktnaudžiavimo – subjektas yra specialusis – tai valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo. Valstybės tarnautojo sąvoka yra išaiškinta BK 230 straipsnyje, nusikalstamų veikų padarymo metu ji buvo aiškinama 1961 m. BK 290 straipsnyje. Pagal abiejų kodeksų normas teisėjai laikytini nusikalstamų veikų valstybės tarnybai subjektais. Valstybės tarnautojo sąvoka pagal baudžiamuosius įstatymus nesutapo ir nesutampa su jų sąvoka pagal Valstybės tarnybos įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalyse numatyta valstybės tarnautojo sąvoka tiesiogiai siejama su valstybės tarnybos sąvoka. Be valstybės tarnautojų, pagal Valstybės tarnybos įstatymą nusikalstamų veikų valstybės tarnybai subjektai yra ir valstybės politikai (valstybės politikų sąvoka apibrėžta Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 11 punkte, pagal kurį valstybės politikai – tai asmenys, įstatymo nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės mero, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas), asmenys, kurie dirbdami valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, teisminėse, teisėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms prilygintose institucijose atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į tokias pareigas bei valstybės tarnautojams prilyginami asmenys. Teisėjas yra asmuo, dirbantis teisminėje institucijoje ir turintis valdžios atstovo funkcijas. Teismas pagal Konstitucijos 5 straipsnį yra viena iš valstybės valdžią vykdančių institucijų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2001 m. liepos 12 d. nutarime teigia, kad „Teisminė valdžia – viena iš valstybės valdžių, kuriai vienintelei patikėta vykdyti teisingumą. Šios funkcijos negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas. Tik savarankiška ir visavertė teisminė valdžia gali sėkmingai įgyvendinti jai patikėtą funkciją“. Tai, kad teisėjas turi valstybės valdžios įgaliojimus, yra nurodyta ir Teismų įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje.

            Kasatorius V. K. nusikalstamos veikos padarymo metu valstybės tarnautoju nebuvo, tačiau kvalifikuojant veikas pagal BK straipsnius, numatančius baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas valstybės tarnybai, yra svarbu, kad specialiojo subjekto statusą turėtų nusikalstamos veikos vykdytojas. Organizatorius baudžiamojon atsakomybėn už tokių veikų padarymą gali būti traukiamas ir tuo atveju, kai jis specialaus subjekto požymių neturi. Organizatoriui pakanka nustatyti bendruosius nusikalstamos veikos subjekto požymius (amžių, pakaltinamumą).

V. K. ir A. G. organizuotos veikos vykdytojai buvo A. G., D. J. ir P. L. Pastarieji trys asmenys buvo teisėjai ir teismų pirmininkai, t. y specialieji piktnaudžiavimo subjektai, o tai reiškia, kad ir V. K., kaip organizatorius, pagrįstai nuteistas už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, BK 24 straipsnio 4 dalis ir 228 straipsnio 2 dalis V. K. inkriminuotos teisingai.

               Kasatorius V. K. atitinka BK 24 straipsnio 4 dalyje numatytus organizatoriaus požymius. BK 24 straipsnio 4 dalyje yra numatyti alternatyvūs organizatorių apibūdinantys požymiai – tai organizuotos grupės subūrimas; nusikalstamo susivienijimo subūrimas; vadovavimas organizuotai grupei; vadovavimas nusikalstamam susivienijimui; koordinavimas organizuotos grupės narių veiklos; koordinavimas nusikalstamo susivienijimo narių veiklos; parengimas nusikalstamos veikos; vadovavimas nusikalstamai veikai. V. K. nuteistas ne už organizuotos grupės subūrimą, vadovavimą jai ar jos narių veiklos koordinavimą, kaip teigia savo kasaciniame skunde, o už jam inkriminuotų nusikalstamų veikų parengimą, t. y. piktnaudžiavimų tarnyba organizavimą sprendžiant klausimą dėl V. ir M. R., G. A. R. ir V. P. suėmimo. Skambindamas A. G. V. K. suprato, kad kardomosios priemonės – suėmimo taikymo klausimai galės būti išspręsti taip, kaip jis pageidauja, tik tuo atveju, jei A. G. į nusikalstamas veikas įtrauks ir kitus teisėjus, o A. G. nurodydamas, kada ir kokiuose teismuose suėmimo taikymo klausimai turi būti sprendžiami, atliko tikslingus, pavojingus, aktyvius veiksmus. Tiek subjektyvieji, tiek ir objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, požymiai tinkamai nustatyti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

            Kasatorių nurodomi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl teisėjo ir valstybės tarnautojo statusų skirtumo yra reikšmingi. Neabejotina, kad teisėjo ir valstybės tarnautojo statusai skiriasi; reikšmingiausi iš jų yra teisėjo nepriklausomumo garantijos bei išimtinė teisėjų funkcija vykdyti teisingumą. Tačiau šie statusų skirtumai jokiu būdu nereiškia, kad teisėjas negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už BK XXXIII skyriuje numatytų veikų (iš jų ir piktnaudžiavimo) padarymą, nes minėto BK skyriaus straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėčių specialusis subjektas, nors ir įvardytas kaip „valstybės tarnautojas“, tačiau nesutampa su „valstybės tarnautojo“ sąvoka, apibrėžiama Valstybės tarnybos įstatyme, ne tik galimų subjektų rato, bet ir jų atliekamų funkcijų aspektu.

 

6. Dėl kitų V. K. kasacinio skundo argumentų

 

            V. K. nepagrįstai teigia, kad jam nebuvo tinkamai garantuota teisė į gynybą. V. K. turėjo galimybę BPK nustatyta tvarka susipažinti su byla. Iki 2004 m. liepos 8 d. įstatymu padarytos BPK 237 straipsnio pataisos galiojusių BPK 237 straipsnio nuostatų prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai nėra nustatytas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad V. K. buvo taikomos antikonstitucinės procesinės taisyklės. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs (pvz., 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Kamasinski prieš Austriją, 2005 m. vasario 1 d. sprendimas byloje Frangy prieš Prancūziją), kad kaltinamojo gynėjo susipažinimas su baudžiamosios bylos medžiaga laikytinas tinkamu kaltinamojo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą realizavimu. Iš baudžiamojoje byloje esančios medžiagos (priedo prie susipažinimo su baudžiamąja byla patvirtinimo protokolo) matyti, kad V. K. 2004 m. gegužės 11 d. susipažino su b. b. 1 tome nuo 1 iki 44 psl. esančia medžiaga; 2004 m. gegužės 12 d. – su baudžiamosios bylos 1 tome nuo 44 iki 77 psl. esančia medžiaga; 2004 m. gegužės 13 d. – su b. b. 1 tome 77- 173 psl. esančia medžiaga; 2004 m. gegužės 14 d. – su 2 tomo 1–21 psl. esančia medžiaga, 2004 m. gegužės 17 d. – 2 tome esančia 22–54 psl. medžiaga; 2004 m. gegužės 18 d.– 2 tomo 54–121 psl. esančia medžiaga; 2004 m. gegužės 19 d. – 2 tomo 121–223 psl. esančia medžiaga ir 3 tomo 1–20 psl. esančia medžiaga; 2004 m. gegužės 20 d. – 3 tomo 21–54 psl. esančia medžiaga; 2004 m. gegužės 21 d. – 3 tomo 55–84 psl. esančia medžiaga; 2004 m. gegužės 24 d. – 3 tomo 85–167 psl. esančia medžiaga ir 4 tomo 1–40 psl. esančia medžiaga. Susipažinimo faktas patvirtintas paties V. K. parašais. Taip pat 2004 m. liepos 2 d. V. K. buvo įteiktos b. b. 4 tomo (nuo 41 iki 256 psl.), 5 tomo (nuo 1 iki 165 psl.) kopijos. Pirmasis teismo posėdis Vilniaus apygardos teisme vyko 2004 m. rugpjūčio 4 d., tad akivaizdu, kad V. K. buvo supažindintas su visa teisme buvusia bylos medžiaga ir tam turėjo pakankamai laiko, BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatyta V. K., kaip kaltinamojo, teisė susipažinti teisme su byla nebuvo pažeista. Apie V. K. gynėjų nekompetenciją ir dėl jos suvaržytą V. K. teisę į gynybą byloje duomenų nėra.

            Kasatoriaus skunde pateikiami argumentai dėl prie šios baudžiamosios bylos pridėtų advokato J. K. (J. K.) ir V. K. telefoninių pokalbių, kaip įrodymo, teisėtumo. Pažymėtina, kad šis klausimas jau yra išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nutartyje Nr. 2K–281, kurioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pasisakė dėl šių telefoninių pokalbių, kaip įrodymo, leistinumo, pripažino jų tinkamumą. Šis sprendimas kolegijai, nagrinėjančiai dabartinę bylą, turi res judicata reikšmę, iš naujo spręsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos jau išspręstą klausimą išplėstinė teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

            Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostata dėl prokuroro priimamų sprendimų savarankiškumo ir vienvaldiškumo proceso metu nebuvo pažeista. Valstybės kaltintojo šioje byloje – J. Lauciaus, 2003 m. liepos 9 d. priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir 2003 m. liepos 11 d. priimtas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo G. Jasaičio nutarimas panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priimti įstatymų nustatyta tvarka. BPK 35 straipsnyje pabrėžiama, kad prokuroras baudžiamajame procese yra Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ir jam pavaldūs prokurorai, dalyvaujantys baudžiamajame procese pagal savo kompetenciją. Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad prokuroro priimtą proceso nutarimą gali panaikinti aukštesnysis prokuroras, priimdamas motyvuotą nutarimą, o šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog generalinis prokuroras (jo pavaduotojas), vykdydamas proceso įstatymus, prokurorams yra aukštesnysis prokuroras. Aptartas teisinis reguliavimas bei kitos teisės normos nesuponuoja pagrindų, draudžiančių prokurorui, kurio nutarimą yra panaikinęs aukštesnysis prokuroras, atlikti tolesnį ikiteisminį tyrimą. Vieno ar kelių prokuroro priimtų nutarimų panaikinimas įstatymų nustatyta tvarka taip pat nereiškia, kad prokuroras neturi galimybių kitus sprendimus priimti savarankiškai.

            Nuteistojo V. K. kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, jo paties pateikiami telefoninių pokalbių, kaip įrodymo, vertinimai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu, iš naujo faktinės bylos aplinkybės kasacinio proceso metu nenustatinėjamos.

            Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka ir su V. K. kasacinio skundo teiginiais dėl netinkamo įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismo priimtame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies, nustatančios įrodymų vertinimo kriterijus, nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas vertino visus reikšmingus bylos nagrinėjimui duomenis, nuosprendį grindė ne atskirais skirtinguose proceso etapuose gautais parodymais, bet rėmėsi įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas analizavo kaltinamųjų parodymus, duotus teisme, bei, tinkamai vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta galimybė įrodymų tyrimo teisme metu perskaityti ikiteisminio tyrimo metu prokurorui duotus kaltinamųjų parodymus byloje esantiems įrodymams patikrinti, šiuos parodymus lygino su ikiteisminio tyrimo metu gautais parodymais.

 

            7. Dėl P. L. kasacinio skundo argumentų

 

               Nuteistoji P. L. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nepasisakė dėl subjektyviųjų 1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalyje ir 2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių požymių. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas subjektyviuosius 1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalyje ir 2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikalstamų veikų sudėčių požymius, teisingai nurodė, kad A. G., D. J. ir P. L. parodymais bei byloje esančiais V. K. ir A. G. bei A. G. ir D. J. pokalbiais patvirtinta, jog jie, tarpininkaudami prašant, kad sulaikyti asmenys nebūtų suimti, turėjo tikslą išvengti suėmimo paskyrimo sulaikytiesiems, taigi norėjo sukliudyti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai atlikti tyrimą, teisingai išnagrinėti bylą teisme. Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su kasatorės argumentais dėl kardomosios priemonės – suėmimo reikšmės ikiteisminiame tyrime. Kardomosios priemonės skyrimas yra tik vienas iš proceso veiksmų, tačiau tinkamas kardomosios priemonės parinkimas turi didelę įtaką tolesnei proceso eigai. Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, vienas iš tikslų – užtikrinti netrukdomą baudžiamosios bylos tyrimą, nagrinėjimą teisme (1961 m. BPK 95 straipsnis, 2002 m. BPK 119 straipsnis). Neleistina įtaka sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą sutrukdo normaliai proceso eigai, kitų procesinių veiksmų atlikimui ir procesinių sprendimų priėmimui.

2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytas kvalifikuojantis piktnaudžiavimo požymis – tikslas – asmeninės naudos siekimas taip pat teisingai inkriminuotas P. L. – jis pasireiškė siekiu palaikyti gerus, draugiškus santykius su (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo pirmininku teisėju D. J. – tai patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme P. L. duodant parodymus apeliavimas į jos ir D. J. kolegiškumą. Pripažintina, kad P. L. nedalyvavimas, kai buvo sprendžiami V. P. ir V. K. suėmimo klausimai, nepanaikina jos kaltės dėl piktnaudžiavimo padarymo. Toje pačioje byloje (duomenys neskelbtini) buvo sprendžiamas suėmimo klausimas dėl kelių asmenų skirtingu laiku. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės atskleidžia, kad P. L. neteisėtai veikė sprendžiant suėmimo paskyrimo klausimus V. ir M. R. bei G. A. R. 

Aptardama kaltės – t. y. tiesioginės tyčios nuteistiesiems inkriminuotose veikose buvimą, apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pagrįstai nurodė, kad nors nė vienas išteisintasis savo kaltės nepripažino, tačiau, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų atliktų veiksmų ir siektų padarinių pobūdį, veiksmų intensyvumą, konstatuotina, kad buvo veikta tiesiogine tyčia – suvoktas pavojingas nusikalstamos veikos pobūdis, numatyta, kad dėl to gali atsirasti neigiami padariniai ir jų norėta. Su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl būtinųjų subjektyvių nusikalstamų veikų, numatytų 1961 m. BK 298 straipsnio 1 dalyje (ši bylos dalis teisingai nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui) ir 2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalyje, požymių, sutiktina. Tačiau taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas P. L. inkriminuotą BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą požymį – asmeninės naudos siekimą, padarė perteklines, nustatytais faktais nepagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, remdamasis apklausų metu gautais parodymais, nustatė, kad P. L. siekė palaikyti gerus, draugiškus santykius su kolega teisėju D. J. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad P. L. siekė užsitarnauti D. J. palankumą, kad ateityje būtų turėjusi galimybę siekti karjeros, paslėpti atsiradusius darbo trūkumus ar sulaukusi pagalbos spręsdama kitas asmenines savo šeimos ar kitų artimų žmonių problemas, byloje surinktais įrodymais nepagrįsti. Tačiau šie pertekliniai teiginiai neturi įtakos kvalifikuojant P. L. veiką pagal 2000 m. BK 228 straipsnio 2 dalį, nes, be kitų būtinų kvalifikuoto piktnaudžiavimo sudėties požymių, kaltinamajame akte numatytas ir nuosprendžiu pripažintas asmeninės naudos siekimas piktnaudžiaujant yra nustatytas.

Tai, kad proceso metu nebuvo fiksuojami P. L. pokalbiai su D. J. ar kitais asmenimis, netrukdo konstatuoti, jog ji yra nusikalstamų veikų vykdytoja. Tokia išvada pagrindžiama byloje surinktais įrodymais. D. J. pokalbiuose su A. G. P. L. vadinama vardu, todėl kasatorės tvirtinimas, kad tokių pokalbių nėra, nepagrįstas. 

P. L. kasaciniame skunde nurodomas apeliacinės instancijos teismo teiginys apie didesnį D. J. autoritetą nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė faktą, jog vieno iš šių kasatorių autoritetas yra didesnis nei kito. Teiginys yra panaudotas konstatuojant asmeninės naudos požymį ir darant pagrįstą išvadą, kad P. L. gerų santykių palaikymas su kito teismo pirmininku (o pirmininku paprastai skiriamas asmuo, kurio autoritetu nėra abejojama) buvo naudingas.

               Kasatorė nepagrįstai teigia, kad dėl V. ir M. R. suėmimo klausimo sprendimo jos veiksmai yra objektyvūs, įvertinti aukštesnės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas (duomenys neskelbtini) apygardos teismo nutartis, atitinkamai: palikti galioti P. L. priimtas nutartis dėl atsisakymo skirti V. ir M. R. kardomąją priemonę – suėmimą ir palikti galioti teisėjos N. S. priimtą nutartį skirti suėmimą G. A. R., pagrįstai įvertino kaip neturinčias įtakos sprendžiant P. L. kaltės klausimą dėl piktnaudžiavimo. Kiekvieno baudžiamojo proceso veiksmo teisėtą atlikimą lemia keletas tarpusavyje susijusių veiksnių, vieni iš jų – jį atliekančio subjekto kompetencijos ribos bei proceso veiksmo atlikimo pagrindai. Prokuroro prašymuose suimti M. ir V. R. nurodyti du 1961 m. BPK 104 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai – t. y. tikimybė, jog įtariami sunkaus nusikaltimo padarymu asmenys būdami laisvėje slėpsis nuo tyrimo ir teismo bei trukdys nustatyti tiesą byloje. Teismas nuosprendyje, remdamasis byloje surinktais įrodymais, teisingai įvertino, kad P. L. nepaskyrė kardomosios priemonės – suėmimo V. ir M. R. ne todėl, kad galimai nebuvo tam pagrindų, bet vykdydama D. J. nurodymą. Tai rodo ir jos priimtų nutarčių turinys, ir nagrinėjant bylą teisme duoti parodymai apie susipažinimo su M. ir V. R. baudžiamąja byla prieš priimant sprendimą dėl suėmimo skyrimo kokybę. 

               Apeliacinės instancijos teismo nurodymas, aprašant veikas, už kurių padarymą P. L. nėra nuteista, kad „kita nusikaltimo vykdytoja – (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo pirmininkė P. L. savanoriškai atsisakė pabaigti jų organizuotą nusikalstamą veiką ir jokių veiksmų piktnaudžiaudama tarnyba neatliko“ nelaikytinas kasatorės P. L. teisių pažeidimu. Nusikalstamos veikos vykdytojo savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką apibrėžtas BK 23 straipsnio 1 dalyje. BK 23 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos bendrininkavimo atveju pripažįstant savanorišką atsisakymą nusikalstamos veikos organizatoriui, kurstytojui ir padėjėjui. Savanoriško atsisakymo nuo nusikalstamos veikos instituto taikymas nėra priežastiniu ryšiu susijęs su nusikalstamos veikos inkriminavimu asmeniui kuriame nors iš baudžiamojo proceso etapų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistųjų veiksmai visų veikų padarymo atveju buvo atliekami pagal tą pačią schemą. Savanoriško atsisakymo nuo nusikalstamų veikų padarymo atvejuose P. L. įvardijimas „kita nusikaltimo vykdytoja“ apeliacinės instancijos teismo aprašant veikas, už kurių padarymą P. L. nėra pripažinta kalta, naudojamas tik pažymint, kad ir tais atvejais veikė ta pati bendrininkų grupė, kurioje P. L. buvo numatytas vykdytojos vaidmuo. Tokiu įvardijimu P. L. nekaltumo prezumpcija, kitos teisės nėra pažeidžiamos, nes šiuo teiginiu kasatorės kaltumas nėra konstatuojamas, jokios teisinės pasekmės dėl to jai nekyla. 

Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su P. L. tvirtinimu, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi nesamais liudytojų N. S. ir L. Š. parodymais. P. L. nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog minėtos liudytojos davė kategoriškus parodymus dėl to, kad P. L. kreipėsi į jas, jog būtų neskirtas kardomasis kalinimas – suėmimas G. A. R., nėra tinkamas kasacinis pagrindas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo parodymų ir kitų įrodymų nevertina. Kasacinės instancijos teismas gali tik tikrinti, ar žemesnės instancijos teismas įrodymus vertino laikydamasis įstatymo nustatytų taisyklių. Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas N. S. ir L. Š. parodymus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad P. L. prašiusi neskirti suėmimo G. A. R., padarė išnagrinėjęs N. S. ir L. Š. parodymus, duotus teismo proceso metu, šiuos parodymus lygindamas su minėtų liudytojų parodymais, užfiksuotais ikiteisminio tyrimo stadijoje, remdamasis 2003 m. liepos 24 d. vykusios akistatos tarp N. S. ir P. L. metu gautais parodymais.

 

8. Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinio skundo argumentų

 

            Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad parenkant laisvės atėmimo bausmės dydį V. K. būtų neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Skiriant bausmę V. K. nepažeistos nei BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, nei kitos BK normos.

            Teismas teisėtai nepripažino veikimo bendrininkų grupe kaip V. K. baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Pažymėtina, kad veikų padarymo metu galiojusio BK 41 straipsnyje, numačiusiame baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašą, bendrininkų grupė nebuvo traktuojama kaip kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pagal šiuo metu galiojantį BK teismas gali bendrininkų grupę pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tačiau gali to ir nedaryti. Aplinkybių pripažinimas sunkinančiomis pirmiausia yra faktines aplinkybes nustatančio, t. y. pirmosios ir apeliacinės, o ne kasacinės instancijos teismo prerogatyva.

Nenustatęs atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas negalėjo pažeisti ir BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto, numatančio, kad skiriant bausmę atsižvelgiama į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Nenustačius BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto pažeidimo, netenka prasmės kasacinio skundo argumentai dėl BK 61 straipsnio 2 ir 3 dalių bei 75 straipsnio pažeidimo, nes šių baudžiamojo įstatymo normų pažeidimas kasaciniame skunde motyvuojamas nurodant, jog buvo padarytas BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto pažeidimas.

            Generalinio prokuroro pavaduotojo kasaciniame skunde nurodomas V. K. nuteisimo kontrabandos byloje 2005 m. vasario 21 d. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį faktas taip pat nėra aplinkybė, kuria remiantis galėtų būti daroma išvada, jog apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas bausmę V. K. šioje byloje, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. BK nėra normos, įpareigojančios esant tokiai situacijai skirti griežtesnę bausmę. Teismas, skirdamas bausmę V. K. šioje byloje, įvertino V. K. asmenybę pagal byloje esančius duomenis. Vertinant kaltininko asmenybę, yra analizuojami charakterizuojantys asmenį požymiai iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo. Kaltininko asmenybės charakterizavimas taip pat yra susijęs su faktinių duomenų apie asmenį rinkimu ir vertinimu. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka tai nėra atliekama. Kasacinės instancijos teismas tik gali tikrinti, ar šią funkciją tinkamai atliko žemesnės instancijos teismai. Nagrinėjamoje byloje konstatuoti kokių nors įstatymų pažeidimų šiuo aspektu nėra pagrindo.

            Pažymėtina, kad skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į visas BK nustatytas bausmių skyrimo taisykles; laisvės atėmimo bausmės vidurkio skaičiavimo taisyklė (BK 61 straipsnio 2 dalis) yra tik viena iš jų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą konkrečioje byloje, yra vienodai svarbios, todėl kiekvienos iš jų reikalavimai turi būti nuosekliai vykdomi, įvertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, taip pat bendrą jų visumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 14 d. nutartyje Nr. 2K–209 yra išaiškinusi, kad: BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio; šios dispozicijos traktavimas, kaip reikalaujančios skirti bausmę, didesnę negu taikomo BK straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkis nėra tikslus, nes perkelia akcentą nuo bausmės dydžio apskaičiavimo metodo į patį bausmės dydį; įstatymo tekstas įsakmiai nereikalauja skirti tik tokią bausmę, kuri yra didesnė už sankcijoje numatytą jos vidurkį, – tai matyti ir iš sisteminio BK normų aiškinimo (nutartis skelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“, Nr. 25).

Tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių. Teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį. Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, būtina vertinti ne tik kiekvieną iš jų, bet ir jų visumą.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šioje byloje ir skirdamas bausmę V. K., įvertino V. K. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, pabrėžęs, kad tai yra apysunkiai nusikaltimai, akcentavęs žemus nusikalstamų veikų tikslus ir motyvus, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamas veikas, formą ir rūšį (organizatorius įvairios sudėties bendrininkų grupėse), skyrė jam griežtesnės bausmės rūšį nei kitiems bendrininkams, todėl kasatoriaus skunde nurodytas BK 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktų pažeidimas taip pat nekonstatuotinas.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

nutaria:

 

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo bei nuteistųjų V. K., A. G., D. J. ir P. L. kasacinius skundus atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                                            Albinas Sirvydis

 

                                                                                                                                   Egidijus Bieliūnas

 

                                                                                                                                   Aldona Rakauskienė

                                                                                   

                                                                                                                                   Viktoras Aidukas

 

                                                                                                                                   Lidija Liucija Žilienė

                                                                       

                                                                                                                                   Valerijus Čiučiulka

 

                                                                                                                                   Gintaras Goda