Civilinė byla Nr. 2A-1181/2014

Proceso Nr. 2-55-3-00627-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6.; 45.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų 107-osios Daugiabučių namų savininkų bendrijos, J. M. ir V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų 107-osios Daugiabučių namų savininkų bendrijos, J. M. ir V. P. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo panaikinimo, įpareigojimo pripažinimo negaliojančiu, įpareigojimo perskaičiuoti mokesčius už šilumą, tretieji asmenys – J. K. ir Valstybės biudžetinė įstaiga Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. R2-2467; pripažinti negaliojančiu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. rugsėjo 3 d. įsipareigojimą Nr. R2-1995; įpareigoti atsakovą nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. neskaičiuoti mokesčio už šildymą 170,39 kv. m ploto butui Nr. 2A, esančiam (duomenys neskelbtini), įpareigoti atsakovą nuo 2009 m. spalio mėnesio perskaičiuoti visus mokėjimus už šilumą butui Nr. 16, esančiam (duomenys neskelbtini), apmokestinant 210,05 kv. m ploto butą; įpareigoti atsakovą AB „Kauno energija“, atlikus perskaičiavimus butui Nr. 2 A ir butui Nr. 16, atitinkamai perskaičiuoti likusiems butams atliktus mokėjimus už šilumą.

Ieškovai nurodė, kad 2012 m. spalio 15 d. su skundu kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl neteisingo AB „Kauno energija“ atlikto mokėjimų už šilumą perskaičiavimo pagal Komisijos 2012 m. rugsėjo 3 d. įpareigojimą Nr. R2-1995. Komisija 2012 m. rugsėjo 3 d. įpareigojo AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už bute Nr. 16 suvartotą šilumos energiją nuo 2009 m. spalio mėnesio, buto Nr. 16 plotą skaičiuojant kaip 152,73 kv. m; taip pat įpareigojo atlikti mokėjimų už suvartotą šilumos energiją name, esančiame (duomenys neskelbtini), perskaičiavimus nuo 2009 m. lapkričio mėnesio, mokestį už šilumos energiją skaičiuojant ir butui Nr. 2 A. Komisija 2012 m. spalio 26 d. raštu Nr. R2-2467 ieškovų reikalavimus pripažino nepagrįstais ir skundą atmetė. Ieškovų nuomone, Komisijos sprendimas yra nepagrįstas, pažeidžia ieškovų teises ir teisėtus interesus. Ieškovai nurodė, jog J. K., 16 buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkui, priklausančios pusrūsyje esančios 57,32 kv. m ploto patalpos visuomet buvo ir iki šiol yra šildomos. 2004 metais J. K. 16 butą padalino į du turtinius vienetus – butą Nr. 16 ir butą Nr. l6 A. Nuo to laiko pusrūsyje įrengė gyvenamąsias patalpas, kuriose padidino šilumos prietaisų (radiatorių) kiekį ir patalpas išnuomojo kaip gyvenamąsias. J. K. nuo 2004 m. suderino su 107-osios DNSB pirmininku, jog jo butui bus skaičiuojamas 210,05 kv. m šildomas plotas, t. y. 152,73 kv. m gyvenamųjų patalpų bei 57,32 kv. m pusrūsyje. Bendrijos pirmininko rašte pažymėta, kad buto Nr. 16 šildomas plotas yra 210,05 kv. m, t. y. didesnis negu buto plotas pagal VĮ Registrų centro duomenis, nes butui Nr. 16 priklauso pagalbinės patalpos rūsyje, kurių plotas nėra įtrauktas į buto plotą. AB „Kauno energija“, vykdydama Komisijos įpareigojimą, perskaičiavo ne tik mokesčius už J. K. bute suvartotą šilumos energiją nuo 2009 metų spalio mėnesio, bet ir likusiems 21 bendrijos nariams. Toks Komisijos įpareigojimas reiškia, kad 57,32 kv. m pusrūsyje esančiose patalpose šilumos energija naudojasi buto savininkas J. K., bet mokestį už jo suvartotą šilumos energiją apmoka likusieji bendrijos nariai.

Ieškovai taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini), buto Nr. 2 savininkė V. P., turėdama bendrijos sutikimą, pagal projektą padalino butą Nr. 2 į du butus: butą Nr. 2 ir butą Nr. 2A. V. P. 2008 m. spalio 1 d. kreipėsi į bendriją su prašymu jos butui Nr. 2 A neskaičiuoti mokesčių už šildymą, nes šios patalpos neįrengtos, dėl to nešildomos. Bendrijai sutikus, prašymas buvo persiųstas AB „Kauno energija“. Namo prižiūrėtojas UAB „Būsto administravimo agentūra“ 2009 m. balandžio 21 d. ir 2010 m. spalio 20 d. nustatė, jog butas Nr. 2A nuo 2008 m. spalio mėnesio yra nešildomas. UAB „Būsto administravimo agentūra“ 2010 m. gruodžio 6 d. raštu patvirtino, jog buto šildymo atjungimas neturi įtakos viso namo šildymo sistemos darbui. Atsakovui AB „Kauno energija“ įvykdžius Komisijos įpareigojimą ir perskaičiavus butui Nr. 2 A mokesčius už šilumą, buto Nr. 2A savininkė, nenaudodama šilumos energijos, sumokės už ją, faktiškai iš dalies apmokėdama už kitų namo gyventojų sunaudotą šilumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – panaikino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, kuriuo AB „Kauno energija“ įpareigota perskaičiuoti mokėjimus už J. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), suvartotą šilumos energiją, buto plotą skaičiuojant kaip 152,73 kv. m; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad trečiajam asmeniui J. K. nuosavybės teise priklauso ne tik butas, kurio plotas 152,73 kv. m, tačiau ir patalpos pusrūsyje. Iš bendrijos pateiktų planų ir techninių brėžinių teismas nustatė, kad J. K. priklausančio pusrūsio patalpos yra prijungtos prie bendros namo šildymo sistemos, todėl sprendė, jog nėra teisinio pagrindo apsiriboti tik buto ploto dydžiu, neatsižvelgiant į kitų šildomų patalpų plotą, ir nepriskirti šilumos kiekio faktiškai šildomam plotui. Teismas pripažino, kad atsakovas pagrįstai skaičiavo mokestį už šilumos energiją buto Nr. 16 plotą skaičiuodamas kaip 210,05 kv. m, todėl Komisijos įpareigojimą atsakovui perskaičiuoti mokėjimus už bute Nr. 16 suvartotą šilumos energiją nuo 2009 m. spalio mėnesio, buto Nr. 16 plotą skaičiuojant kaip 152,73 kv. m, panaikino.

Teismas nustatė, kad ieškovei V. P. už buto, esančio (duomenys neskelbtini), šildymą atsakovas mokesčių neskaičiuoja nuo 2009 m. lapkričio mėnesio; bendrijos pirmininkas G. R. 2009 m. lapkričio 3 d. pateikė atsakovui informaciją, kad V. P. priklausantis butas Nr. 2A yra suformuotas padalinant butą Nr. 2 į du butus ir ginčo bute atliekamas remontas, todėl butas atjungtas nuo šildymo sistemos. Teismas pažymėjo, kad Vartotojų šilumos įrenginių atjungimą nuo centralizuoto šildymo tiekimo sistemos atsijungimo metu (2008 m) reglamentavo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos 2003 m. birželio 30 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 4-258. Šių taisyklių 250-264 punktuose yra nustatytos privalomos procedūros ir veiksmai, kuriuos tinkamai atlikus butas laikomas atsijungusiu nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė V. P. atliko kokius nors veiksmus, numatytus minėtų taisyklių 250-264 punktuose. Teismas sprendė, kad nors butui Nr. 2A nėra tiesiogiai tiekiama centralizuota šilumos energija, tačiau butas šildomas šilumai pasiekiant butą per kitų bendraturčių butus. Teismo nuomone, Komisija, nustačiusi tokias aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad ieškovė V. P. turi sumokėti mokesčius už šilumos energiją, o atsakovas pagrįstai įpareigotas šiuos mokesčius paskaičiuoti, o taip pat perskaičiuoti mokesčius kitiems butų savininkams, kurie faktiškai apmokėjo už ieškovės buto šildymą, nes ieškovės butas, kaip ir J. K. butas yra tame pačiame name, kuriam taikomas Šilumos šildymui paskirstymo metodas Nr. 4, todėl ieškovės reikalavimą atmetė. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovų argumentus, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija neturėjo kompetencijos nagrinėti trečiojo asmens skundo. Teismas nurodė, kad pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo kreipėsi su skundu į Komisiją dėl netinkamo tiekimo, šilumos energijos skirstymo tarp namo savininkų, todėl Komisija savo kompetencijos ribose pagrįstai nagrinėjo skundą ir priėmė sprendimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovai apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis atmesta, panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, įpareigojantį AB „Kauno energija“ atlikti mokėjimų už suvartotą šilumos energiją name, esančiame (duomenys neskelbtini), perskaičiavimus nuo 2009 m. lapkričio mėnesio, mokestį už šilumos energiją skaičiuojant ir butui Nr. 2A; įpareigoti atsakovą nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. neskaičiuoti mokesčio už šildymą 170,39 kv. m ploto butui Nr. 2A, esančiam (duomenys neskelbtini); įpareigoti atsakovą, atlikus perskaičiavimus butui Nr. 2A ir butui Nr. 16, atitinkamai perskaičiuoti likusiems butams atliktus mokėjimus už šilumą bei įpareigoti atsakovą nuo 2009 m. spalio mėnesio perskaičiuoti visus atliktus mokėjimus už šilumą, butui Nr. 16, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), apmokestinant 210,05 kv. m plotą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti negaliojančiu Komisijos 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą bei kitus ieškovų reikalavimus. Nors teismas nurodė, kad ieškovų reikalavimas neįrodytas, tačiau teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų ir netinkamai taikė teisės normas.

2. Teismas nepagrįstai nustatė, jog byloje kilo ginčas, ar teisėtai ieškovė V. P. atsijungė jai priklausantį butą Nr. 2A nuo daugiabučio namo centralizuotos šildymo sistemos. Teismas nevertino ieškovų paaiškinimų, kad Komisija klaidingai vertino buto Nr. 2A atsijungimą, kaip atsijungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, keičiant šildymo būdą, nes nei 107-oji DNS bendrija, nei V. P. nėra prašę, kad V. P. nori atsijungti/yra atsijungusi nuo centralizuotos šildymo sistemos, keičiant šildymo būdą. Teismas neturėjo taikyti Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu, 250-264 punktų, nes juose reglamentuojama buto ar kitų patalpų savininko – buitinio šilumos vartotojo, pageidaujančio atjungti buto ar kitų patalpų šildymo ar karšto vandens sistemų įrenginius nuo daugiabučio namo šildymo ar karšto vandens sistemos, pakeičiant buto ar kitos patalpos šildymo būdą, teisės ir pareigos.

3. Teismas, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė šiuos įrodymus: 2008 m. spalio 1 d. V. P. kreipimąsi į 107-ąją DNS bendriją su prašymu neskaičiuoti buto Nr. 2A dalies mokesčių už šildymą, nes šios patalpos neįrengtos, todėl nešildomos; bendrijai sutikus ir tai patvirtinus raštu, prašymas buvo persiųstas AB „Kauno energija“, kuri raštu kreipėsi į namo prižiūrėtoją UAB „Būsto administravimo agentūra“. Pastaroji 2009 m. balandžio 21 d. ir 2010 m. spalio 20 d. patikrino ir nustatė, jog butas Nr. 2A, t. y. 164,12 kv. m, nuo 2008 metų spalio mėnesio yra nešildomas, prašydama AB „Kauno energija“ atitinkamai perskaičiuoti mokesčius už šildymą minėtam butui. Pagal AB „Kauno energija“ 2010 m. lapkričio 23 d. prašymą UAB „Būsto administravimo agentūra“ 2010 m. gruodžio 6 d. raštu patvirtino, jog laikinas buto šildymo atjungimas neturi įtakos viso namo šildymo sistemos darbui. AB „Kauno energija“ 2011 m. kovo 7 d. rašte nurodė, kad buvo gauti visi prašomi dokumentai dėl laikino dalies buto Nr. 2 atjungimo nuo šildymo sistemos ir patvirtinimas, kad buto Nr. 2 daliai (164,12 kv. m) mokesčiai už šilumą neskaičiuojami.

4. Teismas netaikė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 130.10. punkto (galiojusio ieškovės V. P. kreipimosi su prašymu į atsakovą bei suderinto prašymo su bendrija metu), kuriame numatytas laikinas atjungimas nuo šilumos ir (ar) karšto vandens įrenginių, vartotojui suderinus su tiekėju laikino atjungimo sąlygas. Bendrija ir V. P. pristatė visus šilumos tiekėjo prašomus dokumentus ir laikė, jog su šilumos tiekėju susitarė / suderino buto laikino atjungimo sąlygas.

5. Teismas nevertino, jog atsakovas pripažino / patvirtino ieškovų teiginį, kad vartotojos prašymą suderinus su namo bendrija ir šildymo sistemų prižiūrėtoju atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti vykdyti bendrijos ir V. P. prašymo.

6. Teismas nevertino, jog ieškovai santykiuose su atsakovu yra vartotojai, o tai reiškia, jog ieškovai yra ekonomiškai silpnesnė šalis ir kylančias abejones teismas turėtų aiškinti jų naudai.

7. Teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškinio reikalavimas, yra netiksli. Panaikindamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, kuriuo AB „Kauno energija“ įpareigota perskaičiuoti mokėjimus už J. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), suvartotą šilumos energiją, buto plotą skaičiuojant kaip 152,73 kv. m, teismas nenurodė termino, nuo kurio Komisija įpareigojo atsakovą perskaičiuoti mokėjimus. Komisija 2012 m. rugsėjo 3 d. rašte Nr. R2-1995 buvo įpareigojusi atsakovą perskaičiuoti aukščiau nurodytus mokėjimus nuo 2009 m. spalio mėnesio.

8. Teismas  nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą nuo 2009 m. spalio mėnesio perskaičiuoti visus atliktus mokėjimus už šilumą, butui Nr. 16, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), apmokestinant 210,05 kv. m plotą.

9. Nepagrįsta teismo išvada, jog Komisija savo kompetencijos ribose nagrinėjo skundą ir priėmė sprendimą. J. K. kreipėsi į Komisiją, prašydamas įpareigoti atsakovą perskaičiuoti jam priskaičiuotus suvartotos šilumos kiekius. Komisija, priimdama skundžiamus įpareigojimus, viršijo savo įgaliojimus, nes pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį, jai nėra suteikta teisė spręsti ginčą dėl apmokėjimo pažeidimų už suvartotą energiją. Teisė spręsti šioje byloje kilusį ginčą suteikta tik Valstybinei energetikos inspekcijai pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį.

Atsakovas prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog teismas teisingai konstatavo, kad V. P., įrodinėdama, jog atsakovas neturi teisinio pagrindo priskirti šilumos kiekio jos valdomo buto plotui šildyti, nėra pateikusi duomenų, kad jos buto Nr. 2A šildymo įrenginiai nuo bendros namo šildymo sistemos yra atjungti teisės aktų nustatyta tvarka. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai turi teisę nutraukti šilumos pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau visi su tuo susiję veiksmai turi būti atlikti pagal nustatytą tvarką. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse yra įtvirtinta, kad buitinis šilumos vartotojas, pageidaujantis atjungti savo šilumos įrenginius nuo daugiabučio namo šildymo sistemos bei pakeisti šildymo būdą, privalo kreiptis į namo valdytoją, kuris teisės akte nustatyta tvarka organizuoja bendrosios dalinės nuosavybės savininkų susirinkimą, kurio metu jie priima sprendimą ir leidžia pakeisti buto šildymo būdą susirinkimo nutarimu aptartomis sąlygomis. Ieškovė nepateikė informacijos, kad būtų atlikusi reikalingus veiksmus, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad jos buto Nr. 2A šilumos tiekimo įrenginiai nuo bendros namo šildymo sistemos buvo atjungti teisėtai. Tiekdamas bei skirstydamas šilumą vartotojams, atsakovas vadovaujasi Civiliniu kodeksu, Šilumos ūkio įstatymu, Statybos įstatymu, Energetikos įstatymu, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, kitais galiojančiais įstatymais bei norminiais dokumentais, todėl neturi teisės suteikti privilegijų atskiriems vartotojams.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad J. K. 2012 m. kovo 2 d. kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją su skundu, nurodydamas, jog AB „Kauno energija“, apskaičiuodama mokėjimus už šilumos energiją, taiko netinkamą jo buto plotą, t. y. ne pagal VĮ Registrų centre įregistruotus duomenimis, o pagal bendrijos pirmininko pateiktą raštą. Be to, V. P. butui Nr. 2A nėra skaičiuojami mokėjimai už šildymą, nors butas nėra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos (72 b. l.). Komisija 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu įpareigojo AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už bute Nr. 16 suvartotą šilumos energiją nuo 2009 m. spalio mėnesio, buto Nr. 16 plotą skaičiuojant kaip 152,73 kv. m; taip pat įpareigojo atlikti mokėjimų už suvartotą šilumos energiją name, esančiame (duomenys neskelbtini), perskaičiavimus nuo 2009 m. lapkričio mėnesio, mokestį už šilumos energiją skaičiuojant ir butui Nr. 2A (88-90 b. l.). Ieškovai J. M. ir V. P. 2012 m. spalio 9 d. kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, prašydami įpareigoti AB „Kauno energija“ 16 butui nuo 2008 m. spalio mėnesio perskaičiuoti visus mokėjimus už šilumą, apmokestinant 210,05 kv. m buto plotą bei įpareigoti AB „Kauno energija“ nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. perskaičiuoti mokesčius už šildymą butui Nr. 2A, esančiam (duomenys neskelbtini), už 170,39 kv. m nešildomą plotą (22-23 b. l.). Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2012 m. spalio 26 d. sprendimu atmetė J. M. ir V. P. skundą, nurodė, kad J. K. priklausančio buto plotas nuo 2004 m. yra 152,73 kv. m; bendrijos primininkas nepateikė buto ploto pasikeitimo faktą įrodančių dokumentų; bendrijos pirmininko raštas negali būti laikomas tinkamu viešojo registro duomenų nuginčijamu, kadangi nėra pateikti ploto pasikeitimo faktą įrodantys dokumentai, todėl sprendė, kad šilumos tiekėjas privalėjo vadovautis VĮ Registrų centro pateiktais duomenimis ir Komisija priėmė pagrįstą sprendimą įpareigoti AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už J. K. bute suvartotą šilumos energiją nuo 2009 m. spalio mėnesio, buto plotą skaičiuojant 152,73 kv. m. Komisija sprendė, kad V. P. savo buto Nr. 2A nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka atjungusi nuo centralizuoto šildymo tiekimo sistemos ir nutraukusi šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties. Butas Nr. 2A nuo centralizuoto šildymo atjungtas nebuvo. Nors jame nebuvo šilumos prietaisų, tačiau jis buvo šildomas per sienas, grindis bei lubas šilumą gaunant iš kaimyninių butų, tačiau V. P. su šilumos tiekėju neatsiskaitė, todėl sprendė, kad ji turi prievolę mokėti už šilumos energiją (19-21 b. l .). Vykdydama Komisijos įpareigojimą, AB „Kauno energija“ 2012 m. rugsėjo 11 d. informavo Komisiją, kad atliko mokėjimų už šilumą perskaičiavimą laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. apmokestinant buto Nr. 16, esančio (duomenys neskelbtini), 154,13 kv. m plotą, o butą Nr. 2A, – už 170,39 kv. m ploto šildymą (14 b. l.).

Ieškovai ginčija teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas reikalavimas nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. įpareigoti atsakovą neskaičiuoti mokesčio už šildymą 170,39 kv. m ploto butui Nr. 2A, esančiam (duomenys neskelbtini), ir iš jo kylantys išvestiniai reikalavimai. Ieškovė jos butui Nr. 2A mokesčių už šildymą neskaičiavimą grindžia ta aplinkybe, kad bute Nr. 2A nėra šildymo prietaisų ir, kad šilumos tiekėjas jai mokesčių už šildymą neskaičiavo, o tai patvirtina buvus tokį jos ir šilumos tiekėjo susitarimą, todėl jos nesąžiningumo šioje situacijoje nėra. Šiuo atveju reikia atsakyti į klausimą, ar ieškovei pagrįstai ir teisėtai nebuvo skaičiuojamas šilumos mokestis už jai priklausančio buto Nr. 2A plotui priskirtą šilumos energiją, bute nesant šildymo prietaisų ir esant bendrijos pirmininko sutikimui ir šildymo sistemą administruojančio asmens prašymui šilumos tiekėjui neskaičiuoti mokesčio už šildymą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas yra daugiabučiame name, kuriam šildymą ginčo laikotarpiu tiekė atsakovas. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Ieškovė V. P. 2008 m. spalio 1 d. kreipėsi į bendrijos pirmininką ir į AB „Kauno energija“, nurodydama, kad butas Nr. 2A yra remontuojamas, jame radiatoriai nuimti ir butas nešildomas, todėl prašo nuo spalio mėnesio iki kol bus atliekamas remontas, neskaičiuoti mokesčio už šildymą (113 b. l.). Ieškovų nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovės atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos teisėtumo. Teigia, kad ieškovė nėra pareiškusi, jog nori atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos, todėl ginčui turėjo būti taikomas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 130.10 punktas, kuriame numatytas laikinas atsijungimas nuo šilumos ir (ar) karšto vandens įrenginių, vartotojui suderinus su tiekėju laikino atsijungimo sąlygas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog ieškovė nebuvo pateikusi prašymo dėl atsijungimo nuo centralizuotos šildymo tiekimo sistemos, nepaneigia fakto, kad nuo centralizuoto šildymo tiekimo sistemos ji atsijungė. Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) (galiojusių ieškovės prašymo pateikimo metu) 165-194 punktuose nustatytos privalomos procedūros ir veiksmai, kuriuos tinkamai atlikus butas laikomas atsijungusiu nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. Taisyklių 194 punkte numatyta, jog buto ar kitų patalpų šilumos ar karšto vandens įrenginiai atjungiami dalyvaujant pastato savininko ir šilumos ar karšto vandens tiekėjo įgaliotiems atstovams. Baigus buto ar kitų patalpų šilumos ar karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto ar kitų patalpų savininkas, pastato savininkas ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą. Ieškovė savo butą nuo centralizuotai tiekiamos šilumos energijos sistemos atjungė vienašališkai ir šį faktą pranešė bendrijos pirmininkui ir šilumos tiekėjui. Tai, kad apie atsijungimą nuo centralizuoto šildymo tiekimo sistemos ji informavo šilumos tiekėją, nereiškia, kad nuo šildymo sistemos atsijungė teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Taisyklių 196 punktą buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos ar karšto vandens įrenginius nuo pastato šildymo ar karšto vandens sistemos atjungia pažeisdamas šių taisyklių ir Šilumos ūkio įstatymo nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos ar karšto vandens buitinis vartotojas tol, kol neatlieka šių taisyklių 194 punkte nurodytų veiksmų. Taisyklių 130.10 punkte numatyta, kad pastato savininkas – šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojas privalo suderinti su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėju pastato šilumos ir (ar) karšto vandens įrenginių laikino atjungimo sąlygas, kuriose turėtų būti numatyta, kaip kompensuoti šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui nuostolius, patirtus dėl šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo nutraukimo, bei įrenginių stabdymo ir paleidimo išlaidas, jeigu toks atjungimas atliekamas stabdant šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo įrenginius neplaninio remonto metu. Ieškovė teigia, kad buto šildymo prietaisai buvo atjungti vasaros metu, todėl jokių šilumos tiekėjo nuostolių nebuvo, o atsijungimo sąlygas ji įvykdė. Teisėjų kolegijos nuomone, laikinam atjungimui nuo šildymo sistemos taip pat yra taikomos taisyklių nuostatos, reglamentuojančios atsijungimą nuo šildymo sistemos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė nuo šildymo sistemos buvo atsijungusi teisės aktų nustatyta tvarka.

UAB „Būsto administravimo agentūra“ 2009 m. balandžio 17 d. raštu informavo ieškovę, kad jų bendrovei, kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini), šildymo sistemos prižiūrėtojai, nepateikti atitinkami dokumentai apie buto Nr. 2A šildymo įrenginių atjungimą, todėl negalima laikyti, jog butas Nr. 2A nešildomas (116 b. l.). Nors kituose raštuose UAB „Būsto administravimo agentūra“ nurodė, kad ieškovės butas nešildomas, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad nuo šildymo sistemos butas buvo atjungtas ne pagal teisės aktų reikalavimus (9, 10 b. l.). Taigi tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad mokėjimai už šildymą neskaičiuojami tik vartotojui atsijungus nuo centralizuoto šildymo tiekimo sistemos laikantis privalomų teisės aktų reikalavimų ir privalomų veiksmų, kuriuos atlikus butas gali būti laikomas atjungtu nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų apie ieškovės atsijungimą nuo šildymo sistemos teisės aktų nustatyta tvarka.

Negalima sutikti su apeliantų argumentais, kad atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos taisyklės ginčo atveju netaikytinos, kadangi atsijungimas buvo laikino pobūdžio. Pati ieškovė nurodo, jog butui Nr. 2A mokesčiai už šildymą nebuvo skaičiuojami ketverius metus, todėl tokio atsijungimo vertinti kaip laikino ir jam netaikyti mokesčio už šildymą nėra pagrindo. Be to, Taisyklių 134.8 punkte numatyta, kad daugiabučio namo buto ir kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojas turi teisę atjungti šilumos ir (ar) karšto vandens įrenginius tik nepažeidžiant pastato savininko arba daugiabučio gyvenamojo namo kitų butų ir kitų patalpų savininkų teisių ir teisėtų interesų. AB „Kauno energija“ 2009 m. balandžio 29 d. rašte nurodė, kad atliekant perskaičiavimą už minėtą laikotarpį, priskaičiuoti šilumos kiekiai pasiskirstytų tarp visų namo šilumos vartotojų (114 b. l.). Taigi buto Nr. 2A plotui tenkanti šilumos dalis buvo išdalinta kitiems butų savininkams, o tai reiškia, kad kitiems gyvenamojo namo šilumos vartotojams dėl šilumos ieškovės butui Nr. 2A neskaičiavimo šildymo sąnaudos padidėjo. Dėl šių priežasčių negalima teigti, kad ieškovės šilumos prietaisų atjungimas nepažeidė kitų daugiabučio namo savininkų teisių ir teisėtų interesų.

Kasacinio teismo praktikoje nagrinėjamu klausimu yra laikomasi pozicijos, kad vartotojas, norėdamas nutraukti šilumos tiekimo sutartį, turi laikytis specialiuose šilumos tiekimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Tam, kad šilumos vartotojo prievolės pagal šilumos tiekimo sutartį pasibaigtų, būtinas ne tik faktinis, bet ir teisinis, t. y. atliktas pagal teisės aktų reikalavimus, šilumos tiekimo įrenginių atjungimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010; 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012). Lietuvos Aukščiausias Teismas taip pat yra nurodęs, jog vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012).

Tai, kad ieškovė 2008 m. spalio 1 d. bendrijos pirmininkui ir šilumos tiekėjui pateikė prašymą neskaičiuoti jos butui mokesčio už šildymą, nepaneigia susiklosčiusios faktinės situacijos, kad bute buvo išmontuoti šildymo įrenginiai ir tai padaryta nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei ieškovės prašymas dėl buto Nr. 2A šildymo mokesčio neskaičiavimo, nei bendrijos pirmininko sutikimas, nei šildymo sistemą administruojančios bendrovės prašymas šilumos tiekėjui neskaičiuoti šildymo mokesčio ieškovės butui Nr. 2A, nėra teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis šilumos tiekimo mokestis ieškovei pagrįstai nėra skaičiuojamas. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl šilumos kiekio ir mokesčio už šilumą perskaičiavimo jos butui Nr. 2A ir mokesčio už šilumą netaikymo.

Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas, yra netiksli ir jo bus neįmanoma įvykdyti. Apeliantai nurodo, kad teismas, panaikindamas Komisijos sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigotas perskaičiuoti mokėjimus už J. K. bute suvartotą šilumos energiją, buto plotą skaičiuojant kaip 152,73 kv. m, nenurodė termino, nuo kurio Komisija įpareigojo atsakovą perskaičiuoti mokėjimus; nenurodė, kodėl atmeta reikalavimą įpareigoti atsakovą nuo 2009 m. spalio mėnesio perskaičiuoti visus butui Nr.16 atliktus mokėjimus už šilumą, apmokestinant 210,05 kv. m plotą. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovui yra žinomas Komisijos 2012 m. rugsėjo 3 d. įpareigojimo, susijusio su J. K. butui tenkančio ploto šilumos mokesčio perskaičiavimu, turinys ir jame nurodytas laikotarpis, todėl panaikinus šį įpareigojimą, atsakovui tenka pareiga perskaičiuoti pagal panaikintą įpareigojimą atliktus paskaičiavimus atsakovo buto plotą skaičiuojant 210,05 kv. m nuo 2009 m. spalio mėnesio.

Taip pat negalima sutikti su apeliantų argumentu, kad Komisija neturėjo kompetencijos nagrinėti J. K. skundo dėl šilumos tiekėjo atliekamų mokesčių skaičiavimų. Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Komisija nagrinėjo J. K. ir atsakovo ginčą dėl šilumos tiekėjo veiklos tinkamumo tiekiant šilumos energiją, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Komisija, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalimi, buvo kompetentinga nagrinėti J. K. skundą.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė dėl ieškovės neteisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo tiekimo sistemos bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo (CPK 326 str.1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi ieškovui 107-ajai DNS bendrijai atidėtas 432 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (228-229 b. l.). Ieškovų apeliacinį skundą atmetus, šis mokestis priteistinas valstybei iš ieškovo (CPK 96 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo 107-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos, j. a. k. 135371685, 432 (keturis šimtus trisdešimt du) Lt už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio.

Teisėjai                                                                       Danutė Gasiūnienė   

Rasa Gudžiūnienė

Konstantinas Gurinas