Administracinė byla Nr. eAS-199-789/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00327-2022-1
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2022 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Avantus“ ir A. K. (A. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Avantus“ ir A. K. skundo atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Avantus“ (toliau – ir Audito įmonė) ir A. K. pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2021 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. V3-14 „Dėl poveikio priemonės skyrimo (A. K.)“ (toliau – ir Įsakymas).
Pareiškėjai taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamo Įsakymo 3 punkto vykdymą.
Pareiškėjai savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad UAB „Avantus“, kurios dalyvis ir (duomenys neskelbtini) A. K., veiklą vykdo nuo 2017 m. birželio 9 d., o A. K. (duomenys neskelbtini) pažymėjimą turi nuo 1996 m. gruodžio 3 d. Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo 2015 m. liepos 30 d. protokoliniu nutarimu A. K. jau buvo panaikintas (duomenys neskelbtini) pažymėjimo galiojimas. Šį sprendimą A. K. apskundus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-328-556/2017 pripažino neteisėtu bei panaikino Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą dėl A. K. (duomenys neskelbtini) panaikinimo. Dėl tokių sprendimų, kurie vėliau buvo pripažinti neteisėtais, (duomenys neskelbtini) negalėjo vykdyti veiklos ir dėl to patyrė nuostolių, dėl kurių išieškojimo jis kreipėsi į teismą, tačiau dėl formalių priežasčių jo reikalavimai nebuvo patenkinti.
Teigė, kad Įsakymu paskirta poveikio priemonė iš esmės sustabdo audito įmonės darbą vykdant anksčiau sudarytas audito paslaugų teikimo sutartis. Be to, pareiškėjai neteks pagrindinio pajamų šaltinio, kadangi bus priversti nutraukti galiojančias sutartis, jie neišvengs ir sankcijų už sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą. Šias aplinkybes patvirtina pareiškėjų sudarytų sutarčių ir juose numatytų kainų sąrašas, iš kurio matyti, jog bendra sudarytų ir šiuo metu vykdomų sutarčių suma yra 30 492 Eur, o šių nuostolių pareiškėjams niekas neatlygins. Taip pat pareiškėjai mano, kad bylos nagrinėjimas teisme, įskaitant galimo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme laiką, gali užtrukti 1,5–2 metus, todėl galima konstatuoti, jog, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių, Įsakyme numatytos poveikio priemonės jau bus visiškai įgyvendintos – dvejus metus (duomenys neskelbtini) ir taip negalės dirbti pagal profesiją.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 27 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjų skundą, tačiau netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Teismas pažymėjo, kad būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog tokių priemonių taikymas yra būtinas. Nors pareiškėjai skunde nurodo neigiamas pasekmes, kurios kiltų nesustabdžius atsakovo priimto Įsakymo, tačiau iš esmės nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jiems ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjų nurodyti motyvai, t. y. tai, kad Įsakymu paskirta poveikio priemonė sustabdo audito įmonės darbą, pareiškėjai neteks pagrindinio pajamų šaltinio, taip pat neišvengs ir sankcijų už sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, yra tik prielaidos (subjektyvi nuomonė), tačiau nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Teismas pažymėjo, kad prielaida, jog pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar netekti pajamų, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu nėra įrodoma, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pareiškėjai nurodomus nuostolius, kuriuos galbūt patirs ateityje, galėtų prisiteisti teisės aktų nustatyta tvarka.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei įvertinęs pateiktus įrodymus, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjai, kuriems tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinybę, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Pareiškėjai tikėtinai nepagrindė reikalavimo pagrįstumo ir to, kad būtent dabartinėje situacijoje, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, ateityje dar gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teismas išaiškino, kad, iš esmės pasikeitus situacijai, klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo šioje byloje galėtų būti svarstomas iš naujo, pateikus teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis).
III.
Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Įsakymo 3 punkto vykdymą.
Pareiškėjai nurodo, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo grindžiamas argumentais, susijusiais su apsunkintu ar net neįmanomu galimo teismo sprendimo įvykdymu pareiškėjų skundo patenkinimo atveju, kadangi skundžiamo Įsakymo vykdymas neišvengiamai susijęs su ženkliomis neigiamomis finansinėmis pasekmėmis pareiškėjams, ir tai prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo detaliai pagrįsta pateiktais įrodymais, tačiau į šiuos argumentus nebuvo atsižvelgta, jie apskritai nebuvo nagrinėjami, apsiribojant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos citavimu ir apibendrinančiu įvertinimu.
Pirmosios instancijos teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Vienoje iš savo nutarčių Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodo, kad, priimant sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismai turi vadovautis Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijos Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ 10 bei 17 punktais ir 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacija Nr. R (2003) 16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“, iš kurių nuostatų matyti, kad administracinis aktas yra vykdomas nedelsiant, jeigu teisės normose nėra įtvirtintas principas, kad pareiškimui dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis (sustabdymo) efektas. Kitaip sakant, teisės aktuose turi būti aiškiai įtvirtintas bendras principas, jog turėtų būti vykdomas tik galutinis administracinis sprendimas, todėl tik tokiu atveju galima taikyti šį principą. Šis bendras principas – pareiškimo dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis efektas – praktiškai būtų įgyvendinamas tokiu būdu, kad administracinis sprendimas negalėtų būti vykdomas tol, kol nebūtų pasibaigęs jo apskundimo terminas, skundo padavimas sustabdytų administracinio sprendimo vykdymą, todėl negalutinis administracinis sprendimas galėtų būti vykdomas, jeigu teisės aktai nustatytų tokią galimybę, t. y. atitinkamą išimtį. Teisės aktai gali nustatyti minėto bendro principo – dėl administracinio sprendimo apskundimo besąlyginio suspensyvinio efekto – išimtis. Administracinio sprendimo apskundimo besąlyginio suspensyvinio poveikio išimtimis gali būti atvejai, kai viešojo administravimo subjektui suteikta teisė nukreipti administracinį sprendimą vykdyti skubiai, kai įstatyme yra nustatyta, kad administracinis sprendimas vykdomas skubiai, tai gali būti ir kitos išimtys, pavyzdžiui, teisės aktų nuostatos, nustatančios, kad skundo padavimas nesustabdo administracinio sprendimo vykdymo.
Lietuvos teisės aktuose, nustatančiuose administracinių procedūrų bendrąsias taisykles, (Viešojo administravimo įstatymas) nėra įtvirtintas bendras principas dėl administracinio akto apskundimo suspensyvinio efekto, šis principas nėra reglamentuotas ir nagrinėjant administracinį ginčą teisme, išskyrus taisyklę dėl ABTĮ 71 straipsnyje įtvirtintos teismo teisės laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą nagrinėjant administracinę bylą teisme. Lietuvos Respublikos finansinių ataskaitų audito įstatymas (toliau – ir Audito įstatymas, Įstatymas) taip pat nenustato, kad Tarnybos sprendimai vykdomi tik įsigaliojus tokiam sprendimui. Taigi Lietuvos teisės aktuose nėra nustatytos palankesnės negu Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ įtvirtintos nuostatos, pagal kurias pareiškimui dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis efektas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas daro išvadą, kad negalutinio administracinio sprendimo sustabdymas yra paliktas teismo kompetencijai, todėl skundo dėl administracinio sprendimo padavimas sukelia sąlyginai suspensyvinį poveikį, kuris priklauso nuo pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismo 4 veiksmų. Bendra norma dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose yra įtvirtinta ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, tokiu būdu įgyvendinant Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijos Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ nuostatą, suteikiančią teisę užtikrinti asmenims, jei tai būtina, laikinąją teisminę apsaugą administraciniuose ginčuose.
Tiek ABTĮ, tiek administracinių teismų praktika reikalavimo užtikrinimo priemonių (šiuo atveju ginčijamo akto galiojimo laikino sustabdymo) taikymą sieja būtent su būsimo galutinio teismo sprendimo įvykdymo galimybe arba apsunkinimu. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo, ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.
Skundžiamo Įsakymo 3 punktu Tarnybos direktorius sustabdė (duomenys neskelbtini) A. K. (duomenys neskelbtini) pažymėjimo galiojimą ir pavedė perlaikyti audito kvalifikacinį egzaminą per ne ilgesnį negu 2 metų laikotarpį nuo šio Įsakymo įsigaliojimo dienos.
Įsakymu paskirta poveikio priemonė iš esmės sustabdo Audito įmonės darbą, vykdant anksčiau sudarytas audito paslaugų teikimo sutartis. Be to, pareiškėjai neteks savo pagrindinio pajamų šaltinio, nes bus priversti nutraukti galiojančias sutartis, jie neišvengs ir sankcijų už sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą. Šias aplinkybes patvirtina pirmosios instancijos teismui pateiktos pareiškėjų sudarytos 9 sutartys, iš kurių matyti, jog bendra sudarytų ir šiuo metų vykdomų sutarčių suma yra 30 492 Eur.
Pareiškėjų nuomone, nagrinėjamoje situacijoje žalos atitaisymas bus ne tik sudėtingas, bet jis bus apskritai neįmanomas. Būtent tai ir buvo nurodyta pareiškėjų skunde teikiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Skunde minima ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. eA-966-1062/2019, kurioje teismas 2019 m. kovo 28 d. nutartimi atmetė (duomenys neskelbtini) prašymą dėl žalos atlyginimo (buvo kalbama apie 59 063,26 Eur žalą). Taigi skundžiamoje nutartyje teismas prieštarauja pats sau, nurodydamas, kad yra didelė tikimybė, jog žala niekada nebus atlyginta, ir tuo pačiu nurodo, kad nėra jokios problemos su vėlesniu žalos atitaisymu. Teismas neįvertino, kad praeityje (duomenys neskelbtini) jau bandė prisiteisti patirtus nuostolius teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau rezultatas buvo neigiamas. Teismas neįvertino šių bandymų neigiamo rezultato.
Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje darydamas išvadas dėl įrodymų, nevertino skundo priedų, t. y. įrodymų, pagrindžiančių prašymą. Teismui buvo pateiktas ne sutarčių sąrašas, o realios sutartys, tai yra buhalterinėje apskaitoje esantys dokumentai. Jei nebus pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, pateiktos sutartys bus nutrauktos, Audito įmonė negaus 30 492 Eur pajamų, o tai sudaro net 12 proc. nuo Audito įmonės gautų pajamų 2021 m. Pateiktų sutarčių vykdymo data nustatyta 2022 m. balandžio 30 d. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjai negalės tinkamai įvykdyti sutarčių, negaus pajamų, o klientas negaus užsakytos paslaugos, tai reiškia, kad nukentės ne tik pareiškėjai, bet ir užsakovas.
Teismas, neatsižvelgdamas į konkrečią situaciją, nurodė, kad pareiškėjų motyvai, t. y. tai, kad Įsakymu paskirta poveikio priemonė sustabdo Audito įmonės darbą, pareiškėjai neteks pagrindinio pajamų šaltinio, taip pat neišvengs ir sankcijų už sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, yra tik prielaidos (subjektyvi nuomonė), tačiau nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Tai, kad, sustabdžius vienintelio Audito įmonės (duomenys neskelbtini) pažymėjimo galiojimą, Audito įmonė negalės atlikti auditų, yra ne prielaida, o Audito įstatymo norma. Jei Audito įmonė negalės verstis audito veikla, reikės nutraukti sutartis, įmonė negaus 30 492 Euro pajamų. Tai yra faktas, o ne prielaida ir ne subjektyvi nuomonė.
Pirmosios instancijos teismas, darydamas nurodytas išvadas, neįvertino kitos Vilniaus apygardos administracinio teismo suformuotos praktikos, kuria remiantis analogiškoje situacijoje buvo taikomos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės (administracinė byla Nr. I-518-789/2014).
Pirmosios instancijos teismas taip pat neatkreipė dėmesio, kad šioje situacijoje taip pat nėra jokių duomenų, jog prašomos užtikrinimo priemonės taikymas sukeltų neigiamas pasekmes atsakovui.
Pareiškėjų teigimu, nebuvo įvertinta ir esminė aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) (pareiškėjas) yra garbaus amžiaus asmuo, kuriam iki pensinio amžiaus liko mažiau nei dveji metai. Tarnybos taikoma poveikio priemonė trunka dvejus metus. Per tą laiką (duomenys neskelbtini) nurodyta perlaikyti audito egzaminą. Jei teisminis procesas pagal pareiškėjų skundą užtruks apie 1,5–2 metus ir pareiškėjų skundas bus atmestas, (duomenys neskelbtini) faktiškai nebeliks laiko egzaminui laikyti. Net ir tuo atveju, jeigu teismas pratęstų poveikio priemonės trukmę dar dvejiems metams, pareiškėjų padėtis dar pablogės, nes vietoje dviejų metų pažymėjimo sustabdymo (duomenys neskelbtini) negalės dirbti pagal pasirinktą profesiją net ketverius metus. Tokiu būdu jis faktiškai bus nubaustas už norą ginti savo teises. Jeigu reikalavimo užtikrinimo priemonė nebus pritaikyta ir pareiškėjų skundas bus patenkintas, iškils situacija dėl žalos atlyginimo klausimo: arba nukentės pareiškėjai, kai jiems, kaip rodo praktika, patirti nuostoliai nebus kompensuoti, arba nukentės valstybė, jei vis dėl to teismas pripažins žalos realumą. To galima išvengti, laiku ir neatidėliotinai pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pareiškėjų nuomone, šiuo atveju nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, numatytą ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte, ir sustabdyti Įsakymo 3 punkto vykdymą, nes ji yra adekvati siekiamam tikslui išspręsti kilusį ginčą, nepažeidžia proporcingumo ir šalių pusiausvyros principų.
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti.
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas nurodo, kad skundžiamu Įsakymu poveikio priemonė paskirta pareiškėjui A. K., o UAB „Avantus“ jokių poveikio priemonių paskirta nebuvo. Tarnybos įsitikinimu, pareiškėjai UAB „Avantus“ turi teisę ir galimybę priimti atitinkamus sprendimus dėl UAB „Avantus“ veiklos tęsimo, todėl skunde pirmosios instancijos teismui nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjai neteks savo pagrindinio pajamų šaltinio, nes bus priversti nutraukti galiojančias sutartis, jie neišvengs ir sankcijų už sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, dėl ko turėtų būti pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, buvo ir yra nepagrįstos.
Nepriklausomai nuo to, pareiškėjų nurodomi teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas atskirojo skundo 21 punkte nurodytas išvadas, net nevertino ir nežiūrėjo skundo priedų, pagrindžiančių prašymą, yra nepagrįsti. Iš skundžiamos nutarties akivaizdu, kad tokie pareiškėjų pateikti įrodymai buvo vertinti ir, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, buvo konstatuota, jog pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, pareiškėjai tikėtinai nepagrindė reikalavimo pagrįstumo, gtaip pat nepagrindė, jog būtent dabartinėje situacijoje, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, ateityje dar gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Pareiškėjai prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių teismui pateikė tik pareiškėjo UAB „Avantus“ 2022 m. sausio 13 d. finansinių ataskaitų audito paslaugų teikimo sutarčių dokumentus ir nurodė vykdomų sutarčių sumą, tačiau pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų apie įmonės finansinę būklę ir jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjai patirs tokių finansinių nuostolių, kurie jiems būtų nepakeliami. Tarnybos įsitikinimu, iš pareiškėjų į bylą pateiktų dokumentų neįmanoma nustatyti pareiškėjų įrodinėjamos žalos tikrojo masto, kadangi į bylą nebuvo pateikti pagrindiniai finansiniai ir veiklos duomenys apie pareiškėjų vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, nebuvo atlikti konkretūs ir išsamūs finansiniai paskaičiavimai ir pan., kuriais vadovaujantis galėtų būti padaryta išvada, kad pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Pareiškėjai atskirajame skunde nurodo, kad į bylą buvo pateikti buhalterinėje apskaitoje esantys dokumentai, tačiau toks sutarčių dokumentų įvardijimas, jog jos įtrauktos į buhalterinę apskaitą, byloje nesant pagrindinių finansinių ir veiklos duomenų apie pareiškėjų vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, nesant konkrečių ir išsamių finansinių paskaičiavimų ir pan., kuriais vadovaujantis galėtų būti padaryta išvada, kad pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, negali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Dėl pareiškėjų teiginių, kad jei nebus pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pateiktos sutartys bus nutrauktos, o UAB „Avantus“ negaus 30 492 Eur pajamų, ir tai, pasak pareiškėjų, sudaro net 12 procentų nuo UAB „Avantus“ gautų pajamų 2021 metais, Tarnyba pažymi, jog aplinkybes, jog negautos pajamos sudarys net 12 procentų nuo UAB „Avantus“ gautų pajamų 2021 metais, pareiškėjai nurodo tik teikdami atskirąjį skundą, jie nebuvo tai nurodę prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Tarnybos įsitikinimu, pareiškėjų nurodomos papildomos aplinkybės, dėl kurių turėjo būti tenkintas jų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, turėjo būti nurodomos pirmosios instancijos teismui, o ne apeliacinės instancijos teismui. Nepriklausomai nuo to, net ir pateikdami tokias naujas aplinkybes su šiuo atskiruoju skundu, pareiškėjai jų nepagrindžia pagrindiniais finansiniais ir veiklos duomenimis apie jų vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, nepateikia konkrečių ir išsamių finansinių paskaičiavimų ir pan., kuriais vadovaujantis galėtų būti padaryta išvada, kad pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Dėl pareiškėjų teiginių, kad pateiktų sutarčių vykdymo data nustatyta 2022 m. balandžio 30 d. ir, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, jie negalės tinkamai įvykdyti sutarčių, negaus pajamų, o klientas negaus užsakytos paslaugos, o tai reiškia, kad nukentės ne tik pareiškėjai, bet ir užsakovas, Tarnyba pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama ir tai, kad galimi finansiniai nuostoliai per se (savaime) nesuteikia pagrindo visais atvejais taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, be to, tokie argumentai turi būti pagrįsti atitinkamais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-515-556/2016). Be kita ko, šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas turtinio pobūdžio pasekmes galiojant ginčijamam administraciniam aktui, nėra ypatinga (išskirtinė) aplinkybė, pavirtinanti tai, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Todėl tokios pareiškėjų nurodomos aplinkybės, atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai grindė ir grindžia prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo UAB „Avantus“ 2022 m. sausio 13 d. finansinių ataskaitų audito paslaugų teikimo sutarčių dokumentais, kurie, kaip matyti, yra sudaryti (Tarnybos nuomone, iš byloje esančios medžiagos nematyti, kad sutartys neabejotinai pasirašytos) jau po skundžiamo Įsakymo priėmimo, kuriuo pareiškėjui A. K. buvo paskirta poveikio priemonė.
Pareiškėjų atsikirojo skundo 27 punkte išdėstyti teiginiai, kad teismas, spręsdamas pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turėjo atkreipti dėmesį į tai, jog ir šioje situacijoje nėra jokių duomenų, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas sukeltų neigiamas pasekmes Tarnybai, yra abstraktūs ir deklaratyvaus pobūdžio, nėra susieti su reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybe pareiškėjams ar susieti su aplinkybėmis dėl neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelė žalos kilimo grėsmės, todėl tokie teiginiai, įvertinus ir tai, kad jie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui, neturi būti vertinami sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo klausimą.
Dėl atskirojo skundo 29 punkte nurodytų teiginių ir aplinkybių dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (dėl pareiškėjo A. K. amžiaus, egzamino perlaikymo, dėl žalos atlyginimo ir pan.) atsakovas pažymi, kad skundžiamu Įsakymu pareiškėjui buvo nustatytas pavedimas perlaikyti audito kvalifikacinį egzaminą per ne ilgesnį negu 2 metų laikotarpį nuo Įsakymo įsigaliojimo dienos, t. y. Įsakyme yra nustatytas galutinis terminas, iki kada turi būti įvykdomas pavedimas, todėl pareiškėjų pamąstymai apie tai, kad A. K. pagal pasirinktą profesiją negalės dirbti 4 metus, yra nepagrįsti. Skundžiamu Įsakymu nustatytas terminas perlaikyti audito kvalifikacinį egzaminą per ne ilgesnį negu 2 metų laikotarpį nuo Įsakymo įsigaliojimo dienos netrukdo pareiškėjui tokio pavedimo įgyvendinti anksčiau nei Įsakyme nustatytas pavedimo įvykdymo terminas. Pareiškėjų nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl atskirasis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų. Pažymėtina ir tai, kad teismas, kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu Tarnybos Įsakymo 3 punktu yra sustabdytas (duomenys neskelbtini) A. K. (duomenys neskelbtini) pažymėjimo galiojimas ir (duomenys neskelbtini) A. K. pavesta perlaikyti (duomenys neskelbtini) kvalifikacinį egzaminą per ne ilgesnį negu 2 metų laikotarpį nuo šio įsakymo įsigaliojimo dienos. Įsakymu netaikytos poveikio priemonės UAB „Avantus“ atžvilgiu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjai neteks pagrindinio pajamų šaltinio, bus priversti nutraukti sudarytas audito paslaugų teikimo sutartis, patirs sankcijas už sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, o patirti nuostoliai jiems nebus atlyginti. Taigi šiuo atveju pareiškėjai prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.). Būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.
Pažymėtina ir tai, jog, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009 ir kt.). Atitinkamai aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas turtinio pobūdžio pasekmes, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jei pareiškėjas neįrodo, jog, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012 ir kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai pirmosios instancijos teismui pateikė 2022 m. sausio 13 d. sudarytas audito paslaugų sutartis, kurių įvykdymo terminas nurodytas – 2022 m. balandžio 30 d., tačiau šio sutartys, nesant pateiktų kitų, pareiškėjų argumentus pagrindžiančių įrodymų, savaime nepatvirtina, jog, nepritaikius pareiškėjų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – nesustabdžius Tarnybos Įsakymo 3 punkto vykdymo – gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Kaip jau buvo minėta, Tarnybos Įsakymo 3 punktu sustabdytas (duomenys neskelbtini) A. K. (duomenys neskelbtini) pažymėjimo galiojimas, jokios poveikio priemonės Bendrovei netaikytos. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjų skundžiamas Įsakymas yra priimtas 2021 m. gruodžio 20 d., o audito paslaugų sutartys yra sudarytos 2022 m. sausio 13 d., t. y. jau po Įsakymo priėmimo. Be to, šalys nėra pasirašiusios byloje pateiktų sutarčių. Taigi nagrinėjamu atveju paties pareiškėjo veiksmai lėmė, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, gali kilti tam tikra rizika dėl galimybės įvykdyti nurodytas sutartis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors pareiškėjai teigia, jog, nesustabdžius Įsakymo 3 punkto galiojimo, turės nutraukti sudarytas sutartis ir dėl to patirs nuostolių, tačiau iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad Bendrovėje dirba ne vienas A. K., kurio (duomenys neskelbtini) pažymėjimo galiojimas sustabdytas, o pareiškėjai nepateikė duomenų apie tai, kiek Bendrovėje yra darbuotojų ((duomenys neskelbtini)), turinčių galiojančius (duomenys neskelbtini) pažymėjimus, t. y. nepateikti įrodymai, jog Bendrovė apskritai negalės įvykdyti pagal sutartis priimtų įsipareigojimų.
Kiti pareiškėjų nurodyti argumentai, susiję su A. K. amžiumi ir pan., nagrinėjamam klausimui nėra reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose dėsto argumentus, susijusius su reikalavimais, keliamais audito bendrovėms, jų (duomenys neskelbtini), nustatytais Lietuvos Respublikos finansinių ataskaitų audito įstatyme, taip pat A. K. nuosavybės teisių ribojimu, nustatyta egzamino laikymo data ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų apie Bendrovėje dirbančius asmenis, (duomenys neskelbtini), finansinę būklę ir pan., t. y. nepagrindė, kad, nesustabdžius ginčijamo Įsakymo 3 punkto galiojimo, Bendrovė apskritai negalės vykdyti veiklos. Pareiškėjo nurodyta viešojoje erdvėje paskelbta informacija apie planuojamų egzaminų tvarkaraštį nėra pakankama nustatant aplinkybę, ar egzaminas gali būti organizuojamas anksčiau.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo 3 punkto galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Ši pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjams pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012).
Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, nėra pagrindo ją panaikinti, atsižvelgiant į atskirajame skunde nurodytus motyvus. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Avantus“ ir A. K. (A. K.) atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė