Administracinė byla Nr. eA-3386-520/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06007-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija 16.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas E. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir panaikinti atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) direktorės 2015 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. P-318 „Dėl E. Š. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) pripažinus atleidimą neteisėtu, negrąžinti pareiškėjo į tarnybą ir laikyti, kad pareiškėjas atleistas iš pareigų teismo sprendimu; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ, Įstatymas, Valstybės tarnybos įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu buvo atleistas iš Departamento Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigų. Pareiškėjo teigimu, Įsakymas yra neteisėtas, nes pareiškėjo užimtos pareigybės naikinimo procedūra atlikta nesilaikant pareigybės keitimo ir naikinimo procedūros, VTĮ 8 straipsnio 7 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) nuostatų, realiai pareigybė nebuvo panaikinta, pareigybės paskirtis ir funkcijos Departamente išliko toliau, Departamento struktūriniai pertvarkymai nederinti su darbuotojų atstovais.
Pareiškėjas nurodė, kad Departamento struktūrinis padalinys, atsakingas už personalo tvarkymą, realiai egzistavo pareiškėjui einant pareigas ir liko po ginčijamos pareigybės panaikinimo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 1R-168 buvo patvirtinta ir įsigaliojo nauja Departamento struktūra, tačiau pareiškėjo eita pareigybė nebuvo panaikinta. Departamento direktorius, atsižvelgęs į šį įsakymą, 2015 m. liepos 9 d. patvirtino valdymo struktūros schemą ir 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. V-314 pakeitė Departamento valstybės tarnautojų pareigybių sąrašą bei 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-336 patvirtino Personalo valdymo skyriaus pareigybių aprašymus. Nuo 2015 m. spalio 26 d. įsigaliojus atsakovo įsakymams, atsakovas pertvarkė Teisės ir personalo skyrių į atskirus Teisės skyrių ir Personalo valdymo skyrių, o tai lėmė, kad neliko pareiškėjo užimtos pareigybės, nors bendras pareigybių skaičius Departamente padidėjo nuo 110 iki 115, o už personalo tvarkymą atsakingų asmenų – nuo 6 iki 7.
Pareiškėjo teigimu, šie faktai rodo, kad Departamento struktūrinis pertvarkymas savaime nelėmė nei pačios įstaigos funkcijų nei jos struktūrinio padalinio, atsakingo už personalo tvarkymą, pakeitimo, nei pareiškėjo užimtos pareigybės pakeitimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad pareigybės, iš kurios jis buvo atleistas, paskirtis ir veiklos sritys bei funkcijos, nurodytos atsakovo 2013 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. V-83 patvirtintame Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybės aprašyme, iš esmės yra tokie patys kaip ir atsakovo 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-336 patvirtintame Personalo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme. Be to, pagal atsakovo 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-336 patvirtintą Personalo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą šios pareigybės kategorija yra žemesnė nei pareiškėjas turėjo prieš tai. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad atsakovo struktūrinio padalinio, atsakingo už personalo tvarkymą, vadovo pavaduotojo pareigybė yra išlikusi, t. y. nėra panaikinta. Kadangi pareigybės, iš kurios pareiškėjas buvo atleistas ir į kurią galėtų būti grąžintas, formaliai neliko, turėtų būti taikomas alternatyvus pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdas, nurodytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 300 straipsnio 4 dalyje.
Pareiškėjas nurodė, kad Metodikos nuostatos dėl valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir įvertinimo yra taikomos tik laisvoms ir steigiamoms naujoms valstybės tarnautojų pareigybėms, tačiau atsakovo 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-336 aprašyta ir patvirtinta Personalo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė negali būti pripažinta nei laisva, nei naujai steigiama. Atsakovas negalėjo taikyti VTĮ 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų, nes pareigybės funkcijos nepakito, tikslai ir pareigybės lygis išliko tie patys, pareiškėjo užimta pareigybė atitinka visus atsakovo 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-336 patvirtintame Personalo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Šiuo atveju buvo pažeistas VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas, todėl yra pagrindas pripažinti, kad tokiu būdu buvo pažeista pagrindinė procedūra – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei įsakymo pagrįstumą, o tai yra pakankamas pagrindas panaikinti Įsakymą.
Pareiškėjas paaiškino, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija nebuvo tinkamai užtikrinta, nes atsakovas apsiribojo tik vienu siūlymu užimti žemesnės kategorijos (13) pareigybę, nors Departamente ir jam pavaldžiose įstaigose buvo pareigybių, kurių reikalavimus pareiškėjas atitiko. Be to, atsakovo 2015 m. rugpjūčio 28 d. įspėjimo lapelio Nr. LV-2649 turinys neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes jame nenurodytos aplinkybės, kuriomis motyvuojamas atleidimas, atleidimo data ir atsiskaitymo tvarka. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas buvo tikras, kad jam bus pasiūlytos lygiavertės pareigos ar vertinimo būdu aukštesnės pareigos Departamente ar jam pavaldžioje įstaigoje.
Pareiškėjas, vadovaudamasis DK 1301 straipsnio 4 dalimi, teigė, jog rengiant naują Departamento struktūrą ir ją tvirtinant, tvirtinant struktūros schemą ir valstybės tarnautojų pareigybių sąrašą nebuvo surengtos konsultacijos su darbuotojų atstovais, todėl atsakovas nesilaikė DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos pareigos priimant sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, konsultuotis su darbuotojų atstovais. Nebuvo laikomasi DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų, nes atsakovo struktūrinius pertvarkymus reglamentuojantys teisės aktai nemotyvuoti, juose nenurodytos aplinkybės, motyvai nulėmę pertvarkymo būtinybę, o tai leidžia manyti, jog atsakovas, piktnaudžiaudamas jam suteikta diskrecijos teise, siekė spręsti jam neįtikusių darbuotojų pergrupavimą, juos perkeliant į žemesnes pareigas ar jiems nesutinkant juos atleisti.
Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad Departamento struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingų organų sprendimais, vykdomi pertvarkymai yra realūs ir nėra fiktyvūs. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 1R-168 buvo patvirtinta nauja Departamento struktūra, iš kurios matyti, jog Teisės ir personalo skyriaus, kuriame pareiškėjas iki atleidimo ėjo šio skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas, Departamente neliko. Atsakovas atliko padalinio pertvarkymo veiksmus ir reorganizavo Teisės ir personalo skyrių į du atskirus administracijos padalinius. Įgyvendinant minėtą įsakymą, Departamento direktoriaus 2015 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-255 buvo patvirtinta nauja Departamento administracijos valdymo schema, iš kurios matyti, jog nuo 2015 m. spalio 26 d. Departamente keičiama ne tik administracijos struktūra, bet ir Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. V-105 patvirtintas Departamento struktūrinių padalinių valdymo organizavimas. Departamento 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. V-314 buvo patvirtinti nauji Departamento valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašai, kurie įsigaliojo 2015 m. spalio 26 d., todėl ši data laikoma Departamento struktūrinių pertvarkymų įvykdymo data.
Atsakovo teigimu, pareiškėjo iki jo atleidimo iš pareigų užimta pareigybė realiai buvo panaikinta, nes iš pareigybių sąrašo matyti, jog nei Teisės skyriuje, nei Personalo valdymo skyriuje, nei kituose skyriuose nebuvo steigiama skyriaus viršininko ar vedėjo pavaduotojo pareigybė. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybė negali būti tapatinama su vyriausiojo specialisto pareigybe, nes šios pareigybės pagal savo esmę, atsakomybės ribas ir turinį yra visiškai skirtingos. Pareiškėjo vykdytos funkcijos išliko, tačiau pareiškėjo užimtos pareigybės funkcijos, susijusios su skyriaus ir Departamentui pavaldžių įstaigų personalo valdymo funkcijas vykdančių padalinių darbo organizavimu, koordinavimu, priežiūra ir kontrole, perduotos Personalo valdymo skyriaus vedėjui, o likusi dalis – Personalo valdymo skyriaus vyriausiajam specialistui.
Atsakovas pažymėjo, kad steigiant Personalo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę, buvo vadovaujamasi Metodikos 10, 16 punktais ir 3 priedu, todėl atsisakius administracijos padalinio vadovo pavaduotojo pareigybės, įsteigus Personalo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę ir ją įvertinus, šiai pareigybei buvo nustatyta aukščiausia galima A lygio 13 pareiginė karjeros valstybės tarnautojo kategorija. Dėl pareiškėjo argumento, jog nebuvo rengiamos konsultacijos su darbuotojų atstovais, atsakovas nurodė, kad pareiškėjo eitos pareigos buvo tiesiogiai susijusios su struktūrinių pertvarkymų organizavimu ir vykdymo proceso teisėtumo užtikrinimu, pareigybių sąrašų projektų rengime aktyviai dalyvavo pats pareiškėjas ir visi Departamento struktūriniai padaliniai, pateikdami atitinkamus siūlymus dėl kiekvienos steigiamos pareigybės. Parengtas Departamento administracijos valdymo schemos projektas buvo derintas su darbuotojų atstovais, pareigybių sąrašų projektai buvo svarstomi komisijoje, kurios posėdyje taip pat dalyvavo darbuotojų atstovas – Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos Kalėjimų departamento skyriaus pirmininkas.
Atsakovo teigimu, iki atleidimo pareiškėjui buvo užtikrinta socialinė garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nes vadovaujantis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, pasiūlyti pareiškėjui kitų to paties lygio ir kategorijos pareigų Departamente nebuvo galimybių, todėl buvo pasiūlyta užimti žemesnės kategorijos pareigas, tačiau pareiškėjas siūlytų pareigų atsisakė ir vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu atsirado pagrindas pareiškėją atleisti iš tarnybos. Atsakovas nesutiko su argumentu, jog pareiškėjui nebuvo suteikta visa būtina informacija apie esamas laisvas pareigas ir jo atleidimą, nes įspėjimo lapelyje yra nurodytas jo įteikimo pagrindas, t. y. įsakymas, pagal kurį naikinama pareiškėjo užimama pareigybė, taip pat nurodytas terminas (2 mėnesiai), kuriam pasibaigus pareiškėjas gali būti atleistas iš jo užimamų pareigų. Nors pareiškėjas teigia, jog Departamente ir jam pavaldžiose įstaigose buvo pareigybių, kurių reikalavimus jis atitinka, tačiau jokių pageidavimų ar prašymų užimti konkrečią pareigybę pareiškėjas atsakovui nepateikė. Departamento direktorius neturi teisės siūlyti karjeros valstybės tarnautojo pareigas pavaldžiose įstaigose, nes jose karjeros valstybės tarnautojų priėmimą vykdo įstaigų vadovai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo E. Š. skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad Departamento Teisės ir personalo skyrius buvo reorganizuotas į du atskirus, t. y. Personalo valdymo skyrių ir Teisės skyrių. Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. V-314 buvo pakeistas valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas, kuris patvirtina, jog pareiškėjo eitos pareigybės – Departamento Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo – nebeliko.
Teismas konstatavo, kad nors pareiškėjo eitos pareigybės funkcijos išliko, tačiau jos buvo perskirstytos, dalį jų suteikiant Personalo valdymo skyriaus vedėjui ir dalį – Personalo valdymo skyriaus vyriausiajam specialistui, t. y. pareigybė buvo panaikinta ir jos funkcijos perduotos kitoms pareigybėms. Įvertinęs tai, kad pareiškėjo eitos pareigybės funkcijoms atlikti po šios pareigybės panaikinimo nauja pareigybė nebuvo įsteigta, t. y. buvo reorganizuotas visas skyrius ir išskirtas į du atskirus skyrius su skirtingais vadovais, skirtingomis pareigybėmis ir skirtingomis funkcijomis, teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog realiai pareigybė nebuvo panaikinta.
Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad nebuvo surengtos konsultacijos su darbuotojų atstovais, kaip to reikalauja DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nes iš Departamento 2015 m. liepos 9 d. protokolo Nr. LV-2047 matyti, jog Departamento administracijos ir valdymo struktūros schema yra suderinta su darbuotojų atstovais. 2015 m. rugpjūčio 26 d. vykusiame Departamento ir šiam Departamentui pavaldžių įstaigų organizacinės-etatinės komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstytas pareigybių sąrašo projektas, dalyvavo ir pats pareiškėjas. Šiame posėdyje buvo nurodyta, kad planuojama nesteigti administracijos padalinių vedėjų pavaduotojų, patarėjų pareigybių ir visi nariai balsavo tiek už Personalo valdymo skyriaus, tiek už Teisės skyriaus pareigybių sąrašo projektą. Pareiškėjas jau šio posėdžio metu žinojo, kad jo pareigybės po reorganizacijos nebeliks, jokių pretenzijų dėl to nepareiškė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 11 d. buvo pasiūlyta eiti Departamento Personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau šio siūlymo pareiškėjas atsisakė. Teismo vertinimu, skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog Departamente ir jam pavaldžiose įstaigose buvo ir kitų jam nepasiūlytų pareigybių, tačiau teismui nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų, taip pat nenurodė, kokių pareigybių reikalavimus jis atitinka, kokias pareigas norėtų užimti. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad jis neturėjo galimybės priimti pareiškėjo į pareigas Departamentui pavaldžiose įstaigose, nes priėmimą į pareigas organizuoja ir vykdo šių įstaigų vadovai.
Įvertinęs Departamento 2015 m. rugpjūčio 28 d. įspėjimo lapelio Nr. LV-2649 turinį, teismas darė išvadą, kad Departamentas pareiškėją informavo, jog jo pareigybė yra naikinama atsižvelgiant į Departamento 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymą Nr. V-314, todėl pareiškėjas po 2 mėnesių gali būti atleistas iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, o su pareiškėju bus atsiskaitoma įstatymų nustatyta tvarka, t. y. jame nurodyta atleidimo iš valstybės tarnybos priežastis, t. y. faktinis (pareiškėjo pareigybės panaikinimas) ir teisinis (VTĮ 44 str. 1 d. 9 p.) atleidimo pagrindas, taip pat atleidimo iš tarnybos laikas (po 2 mėnesių), atsiskaitymo su atleidžiamu pareigūnu tvarka (atsiskaitoma įstatymų nustatyta tvarka). Teismas sprendė, kad pareiškėjas apie pareigybės panaikinimą ir galimą atleidimą iš tarnybos įspėtas tinkamai ir nepažeidžiant VTĮ įtvirtintų terminų. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas Įsakymu iš užimamų pareigų atleistas pagrįstai, t. y. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Teismas pareiškėjo reikalavimus laikyti, kad pareiškėjas atleistas iš pareigų teismo sprendimu, bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų iki visiško teismo sprendimo įvykdymo atmetė kaip išvestinius.
III.
Pareiškėjas E. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą arba teismui pripažinus, kad reikalinga papildomai tirti byloje esančius įrodymus ar tirti aplinkybes, perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialiosios teisės normas bei padarė neteisingas išvadas. Pareiškėjo teigimu, Įsakymas yra neteisėtas, nes pareigybės naikinimo procedūra atlikta nesilaikant pareigybės keitimo ir naikinimo procedūros, VTĮ 8 straipsnio 7 dalies, Metodikos nuostatų. Realiai pareigybė nebuvo panaikinta, pareigybės paskirtis ir funkcijos Departamente išliko toliau, Departamento struktūriniai pertvarkymai nederinti su darbuotojų atstovais. Atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš darbo, nesilaikė įstatymuose įtvirtintų reikalavimų. Vien tik formalus VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyto pagrindo egzistavimas savaime nesudaro prielaidos valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų visais atvejais pripažinti pagrįstu ir teisėtu.
Pareiškėjo teigimu, darbdavio veiksmai, susiję su valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų vykdymu, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, nepažeisti inter alia tokių valstybės tarnybos principų, kaip įstatymų viršenybės, skaidrumo, karjeros bei tarnybinio bendradarbiavimo (VTĮ 3 str. 1 d.). Tarnybos santykių nutraukimo teisėtumą lemia ne tik VTĮ nustatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai atlikta (įstatyme nustatyta) valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra. Šiuo atveju atsakovo 2015 m. rugpjūčio 28 d. įspėjimo lapelio Nr. LV-2649 turinys neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes jame nenurodytos aplinkybės, kuriomis motyvuojamas atleidimas, atleidimo data ir atsiskaitymo tvarka. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas buvo tikras, kad jam bus pasiūlytos lygiavertės pareigos ar vertinimo būdu aukštesnės pareigos Departamente ar jam pavaldžioje įstaigoje, tačiau jam buvo pasiūlyta tik užimti analogiškos jo užimtai pareigybei paskirties ir funkcijų žemesnės kategorijos pareigybę, pakeitus jos pavadinimą ir sumažinus jos kategoriją.
Pareiškėjas pažymi, kad Metodikos nuostatos dėl valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir įvertinimo yra taikomos tik laisvoms ir steigiamoms naujoms valstybės tarnautojų pareigybėms, o Departamento Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybė buvo užimta pareiškėjo. Pirmosios instancijos teismas nevertino šios aplinkybės ir priimdamas skundžiamą sprendimą nustatė būdą, kuriuo ne tik atsakovas, bet ir kiti darbdaviai gali ignoruoti VTĮ 8 straipsnio 7 dalies nuostatas ir atleisti neįtikusius darbuotojus, nepaisant jų teisėtų lūkesčių į karjerą, darbą ir kt. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 1R-168 ir atsakovo Departamento direktoriaus 2015 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. V-255, kuriais patvirtinta Departamento struktūra ir pagal kuriuos atlikti struktūriniai pertvarkymai, teisėtumo. Jeigu pirmosios instancijos teismas būtų vertinęs šiuos įsakymus, tai būtų nustatęs, kad pareiškėjas iš darbo atleistas neteisėtai.
Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 9 straipsnio 4 dalimi ir teigia, kad darbo praktikoje visuotinai suprantama, jog įstaigos administracijos struktūra – tai įstaigai pavestas funkcijas (specialiąsias ir bendrąsias) atliekančių valdymo ryšiais su įstaigos vadovybe susietų padalinių ir šiems padaliniams nepriklausančių pareigybių kompozicija (valdymo schema). Departamento direktorius, viršydamas savo įgaliojimus, 2015 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-255 patvirtino Departamento struktūros schemą, t. y. priėmė neteisėtą sprendimą, pagal kurį atliko struktūrinius pertvarkymus ir atleido pareiškėją. Tačiau pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl šių aplinkybių, todėl pažeidė principą, kad iš neteisėtumo negali kilti jokia teisė (ex iniuria non oritur ius), nes tai turėjo esminės įtakos priimant sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas.
Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė esminius teisės principus, nes netyrė, ar pagal pareigybių aprašymus nauja Departamento Personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė pagal savo turinį yra kokybiškai nauja, ar tik atitinkamai išplėstos, ar susiaurintos Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybei pavestų funkcijų apimtys, nelygino atitinkamų pareigybių paskirties, nustatytų specialiųjų reikalavimų, funkcijų pobūdžio pagal bendrąją ir specialiąją veiklos sritis, ignoravo pareiškėjo teismo posėdyje išsakytus pareigybių funkcijų, paskirties palyginimus, kurie patvirtino tolesnį pareiškėjo pareigybės paskirties ir funkcijų buvimą Departamente po pareiškėjo atleidimo. Pareiškėjo pareigybė, iš kurios jis buvo atleistas, negali būti pripažinta panaikinta, nes naujai sukurtai Personalo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei priskirtos funkcijos iš esmės nepakito.
Pirmosios instancijos teismas nepakankamai tyrė panaikintų ir įsteigtų padalinių funkcijas, panaikintų ir įsteigtų pareigybių sąrašus, panaikintų ir įsteigtų pareigybių aprašymus, ignoravo pareigybių aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus, neanalizavo funkcijų perskirstymo tarp padalinių ir pareigybių. Pareiškėjo teigimu, nėra pagrindo pripažinti, kad atlikus atsakovo struktūrinius pertvarkymus buvo realiai panaikinta Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybė, kurią užėmė pareiškėjas, ir įsteigta nauja pareigybė.
Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai tyrė faktą, kad nebuvo surengtos konsultacijos su darbuotojų atstovais (DK 23 str. 1 d. 2 p.). Atsakovas nepateikė įrodymų apie darbuotojų atstovų įgaliojimų buvimą. Pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybę, jog 2015 m. rugpjūčio 26 d. vykusiame Departamento ir šiam Departamentui pavaldžių įstaigų organizacinės-etatinės komisijos posėdyje pareiškėjas dalyvavo be balso teisės, ir byloje esančius įrodymus – atsakovo įsakymą, kuriuo buvo patvirtintas pareigybių sąrašas, kuriame yra ir padalinių vadovų pavaduotojų pareigybės (pvz., 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. V-314 patvirtinto valstybės tarnautojų sąrašo 9.2 punktu patvirtinta Resocializacijos skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybė). Darbuotojų konsultacijos nebuvo surengtos su kompetentingu organu – Departamento struktūrą įgalinta tvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kuri priėmė sprendimą pakeisti atsakovo struktūrą, kurios pagrindu atsakovas atliko pareigybių pakeitimus.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog bylose dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų būtent atsakovas paprastai privalo įrodyti atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumą ir pagrįstumą, aplinkybes, kuriomis grindžiamas sprendimas dėl atleidimo iš pareigų (2006 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-2160/2006). Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, netyrė įrodymų visa galima apimtimi, nenustatė visų bylos svarbių aplinkybių, pasikliovė tik atsakovo atsiliepime pateiktas argumentais, vienašališkai vertino tik atsakovo įrodymus.
Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas su ginčo esme susijusias aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo, o pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vien nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles išsamią teismui pateiktų įrodymų (rašytinių įrodymų ir administracinės bylos proceso dalyvių paaiškinimų) visumos analizę ir skundžiamame sprendime aiškiai ir motyvuotai pagrindė išvadą, jog pareiškėjas iš užimamų pareigų atleistas pagrįstai, o Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.
Atsakovas nurodo, kad jis, atsikirsdamas į pareiškėjo formalų argumentą, jog nebuvo surengtos konsultacijos su darbuotojų atstovais, pateikė teismui Departamento administracijos ir Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovų susitikimo 2015 m. liepos 9 d. protokolo Nr. LV-2047 kopiją, iš kurios matyti, kad atsakovo administracijos struktūra buvo aptarta su darbuotojų atstovais, valdymo schemos projektas suderintas su darbuotojų atstovais. Taip pat buvo pateikta Departamento direktoriaus 2015 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. V-137 sudarytos komisijos 2015 m. rugpjūčio 26 d. protokolo Nr. LV-2599 kopija, iš kurios matyti, kad komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstyti Departamento valstybės tarnautojų ir kitų darbuotojų pareigybių sąrašų projektai, pareigybių aprašymai, dalyvavo darbuotojų atstovas – Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos Kalėjimų departamento skyriaus pirmininkas, kuris kaip komisijos narys, turintis balsavimo teisę, pasirašė posėdžio protokolą, nepareikšdamas atskirosios nuomonės, t. y. darbuotojų atstovas komisijos posėdyje svarstytiems klausimams pritarė.
Pareiškėjas nei savo skunde, nei teismo posėdyje nekėlė ginčo dėl darbuotojų atstovų įgaliojimų, o jo argumentas, kad jis dalyvavo komisijos posėdyje be balso teisės, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog komisijos posėdyje dalyvavo pareiškėjas, todėl jis jau posėdžio metu žinojo, jog jo pareigybės po reorganizacijos nebeliks, tačiau jokių pretenzijų dėl to nepareiškė. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog yra patvirtinta Resocializacijos skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybė, nėra reikšminga šiam ginčui išspręsti, nes pareiškėjas iki atleidimo ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas Teisės ir personalo skyriuje, t. y. šis klausimas nėra susiję su nagrinėjama byla.
Atsakovas pažymi, kad 2015 m. rugpjūčio 28 d. įspėjimo lapelyje Nr. LV-2649 yra nurodytas įspėjimo lapelio įteikimo pagrindas ir laikotarpis, kuriam pasibaigus pareiškėjas gali būti atleistas iš jo užimamų pareigų, todėl visiškai nelogiškas pareiškėjo argumentas, jog jis buvo tikras, kad jam bus pasiūlytos lygiavertės pareigos ar vertinimo būdu – aukštesnės pareigos Departamente ar jam pavaldžioje įstaigoje. Atsakovas akcentuoja, kad pasiūlyti pareiškėjui kitų to paties lygio ir kategorijos pareigų Departamente nebuvo galimybių, nes tokių nebuvo, todėl jam buvo pasiūlyta užimti žemesnės kategorijos pareigas, kurių jis atsisakė, t. y. atsirado pagrindas pareiškėją atleisti iš pareigų. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas buvo atleistas dėl jo iki atleidimo užimtos pareigybės panaikinimo, o pareiškėjo nurodomas Departamento direktorius 2015 m. liepos 9 d. įsakymas Nr. V-255 negalėjo daryti įtakos pareiškėjo atleidimui, nes šis teisės aktas skirtas santykių tarp vadovų ir darbuotojų koordinavimui (pavaldumui) nustatyti. Atsakovas laikosi pozicijos, kad reikšmingi teisės aktai, darantys įtaką pareiškėjo atleidimui, yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 1R-168 ir Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymas Nr. V-314, iš kurių matyti, kad Teisės ir personalo skyrius reorganizuojamas į du atskirus skyrius, o pareiškėjo užimtos pareigybės neliko.
Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo užimtos A lygio 14 kategorijos viršininko pavaduotojo pareigybės realaus panaikinimo, savo išvadas pagrindė byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, aktualiais ginčui spręsti teisės aktais bei suformuluota teismų praktika ir šių išvadų pagrindu priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – atsakovo Departamento direktorės 2015 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. P-318, kuriuo pareiškėjas E. Š. buvo atleistas iš valstybės tarnybos (Departamento Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigų) pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą nuo 2015 m. lapkričio 25 d., pagrįstumas ir teisėtumas.
Sprendžiant šioje byloje klausimą dėl pareiškėjo E. Š. atleidimo iš Departamento Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymėtina, kad bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje deklaruojamas toks vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas ar viešojo administravimo įstaigos steigėjas, vadovaudamiesi įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdami į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, 2011 m. sausio 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A62-340/2011, išaiškino, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Konstatuota, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų.
Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip 5 metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas (žr., pvz., 2011 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011; kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-247/2010; kt.). Pažymėtina, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.), o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011, Nr. A662-3380/2011) ne kartą pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises.
Pareiškėjas skunde, prašydamas panaikinti Įsakymą, teigė, kad jo pareigybės naikinimo procedūra atlikta nesilaikant pareigybės keitimo ir naikinimo procedūros, atsakovo struktūrinio padalinio, atsakingo už personalo tvarkymą, vadovo pavaduotojo pareigybė yra išlikusi, t. y. pareiškėjo pareigybė realiai nebuvo panaikinta, nes pareigybės paskirtis ir funkcijos Departamente išliko, Departamento struktūriniai pertvarkymai nederinti su darbuotojų atstovais. Pareiškėjas taip pat skundą grindė tuo, kad jam nebuvo užtikrinta garantija būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o buvo apsiribota tik vienu siūlymu užimti žemesnės kategorijos (13 kategorijos) pareigybę, kurią atsakovas perdarė iš jo užimtos pareigybės, nors Departamente ir jam pavaldžiose įstaigose buvo pareigybių, kurių reikalavimus jis atitiko. Be to, pareiškėjas nurodė, kad atsakovo jam įteiktas 2015 m. rugpjūčio 28 d. įspėjimo lapelis neatitiko DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
Taigi nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas, turėdamas įgaliojimus ir nepažeisdamas imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, priėmė sprendimus dėl struktūrinių pertvarkymų ir ar šiuos struktūrinius pertvarkymus atliko realiai; kokias funkcijas iki pareiškėjo pareigybės panaikinimo pareiškėjas atliko ir ar šios funkcijos – visos ar jų dalis – neišliko (paskirstytos kitiems darbuotojams, jų atsisakyta ir pan.); ar pareiškėjas laiku ir tinkamai buvo įspėtas apie atleidimą iš valstybės tarnybos bei ar pareiškėjui buvo užtikrinta garantija tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, Departamente įvykusių struktūrinių pasikeitimų neteisėtumo nenustatė, t. y. buvo pripažinta, kad Departamento struktūriniai pasikeitimai atlikti teisės aktų reikalavimus atitinkančių sprendimų pagrindu bei nebuvo suabejota Departamento struktūrinių pasikeitimų įvykdymo realumu. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo užimta pareigybė buvo realiai panaikinta, o pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje, tačiau pareiškėjas atsisakė pasinaudoti šia garantija, todėl pagrįstai ir teisėtai jis (pareiškėjas) buvo atleistas iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pareiškėjas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas dėl skunde nurodytų aplinkybių.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudarė skundo pagrindą, atsakovo teiktus atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas šiai bylai išspręsti aplinkybes. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, netyrė įrodymų visa galima apimtimi, nenustatė visų bylos svarbių aplinkybių, pasikliovė tik atsakovo atsiliepime pateiktais argumentais, vienašališkai vertino tik atsakovo įrodymus, nėra teisiškai pagrįsti ir motyvuoti, todėl pripažintini abstrakčiais ir nesudarančiais pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesilaikė teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių tarnybinių ginčų nagrinėjimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2015 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 1R-168 patvirtino Departamento struktūrą, kurioje nėra nurodytas Teisės ir personalo skyrius, o yra įtvirtinti du nauji skyriai: Personalo valdymo (7 pareigybės) ir Teisės (5 pareigybės). Taigi šiuo atveju Departamento struktūrą nustatė teisingumo ministras, kaip tai yra nurodyta Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 9 straipsnio 4 dalyje. Departamento direktorė, remdamasi šiuo teisingumo ministro įsakymu, priėmė 2015 m. liepos 9 d. įsakymą Nr. V-255, kuriuo patvirtino Departamento valdymo struktūrą, iš kurios matyti, kad Teisės ir personalo skyrius buvo reorganizuotas į du atskirus skyrius: Personalo valdymo ir Teisės, nustatė, kad nauja struktūros schema įsigalioja nuo 2015 m. spalio 26 d. Primintina, kad pareiškėjas iki šios reorganizacijos ėjo Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas (A lygis, 14 kategorija), o pareigybės paskirtis, veiklos sritis, specialieji reikalavimai bei funkcijos buvo nurodytos Departamento direktoriaus 2013 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. V-83 patvirtintame pareigybės aprašyme. Iš šio pareigybės aprašymo matyti, kad Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybė buvo reikalinga užtikrinti Departamento personalo administravimo funkcijų vykdymą, prižiūrėti ir kontroliuoti Departamentui pavaldžių įstaigų personalo valdymą.
Departamento direktorės 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. V-314 buvo pakeistas valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas, iš kurio matyti, kad pareiškėjo eitos pareigybės – Departamento Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybės nebeliko. Reorganizuotame Teisės skyriuje buvo numatytos skyriaus viršininko pareigybė (A lygis, 16 kategorija) ir 3 vyriausiojo specialisto pareigybės (A lygis, 11–13 kategorijos), o Personalo valdymo skyriuje – skyriaus vedėjo (A lygis, 16 kategorija), 3 vyriausiojo specialisto pareigybės (A lygis, 11–13 kategorijos) ir vyresniojo inspektoriaus pareigybė (A lygis, 11 kategorija).
Byloje nustatyta, kad buvo įsteigta nauja Personalo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygis, 13 kategorija), kurios aprašymas patvirtintas Departamento direktorės 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-336. Pareiškėjas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 7 dalimi ir Metodikos nuostatomis, teigia, kad ši pareigybė nėra nauja, o būtent jo užimta pareigybė iki reorganizacijos buvo pervardinta į šią pareigybę, tik suteikta mažesnė kategorija, o tai reiškia, kad jo pareigybė nebuvo panaikinta, o jis atleistas iš valstybės tarnybos nepagrįstai ir neteisėtai.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo argumentų, akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, jog vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą (valstybės tarnybos sąvoka pateikiama Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 1 d.) ir konkretaus valstybės tarnautojo teises (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008; 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010; kt.).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs buvusio Teisės ir personalo skyriaus nuostatus, Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybės (pareiškėjo buvusi pareigybė) aprašymą, nustatė, kad šio skyriaus darbuotojai, vykdantys personalo administravimo funkcijas, buvo tiesiogiai pavaldūs šio skyriaus viršininko pavaduotojui, o Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojas turėjo įgaliojimus duoti skyriaus darbuotojams, vykdantiems personalo valdymo funkcijas, o viršininko ligos, komandiruočių ar atostogų atveju ir darbuotojams, vykdantiems teisinį darbą, pavedimus, skirstyti užduotis bei kontroliuoti ir koordinuoti jų darbą, prižiūrėti, kontroliuoti ir koordinuoti bausmių vykdymo sistemos personalo tarnybų darbą. Tačiau Personalo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei tokių įgaliojimų nėra suteikta, nes šie įgaliojimai priskirti Personalo valdymo skyriaus vedėjui. Pirmosios instancijos nustatė, kad pareiškėjo vykdytos funkcijos išliko, tačiau jos buvo perduotos vykdyti Personalo valdymo skyriaus vyriausiajam specialistui bei Personalo valdymo skyriaus vedėjui, ir tai patvirtina pateikti minėtų pareigybių aprašymai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo ir atsakovo išsakytus argumentus dėl šių aplinkybių vertinimo, pripažįsta pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pareiškėjo pareigybė buvo realiai panaikinta, nors pareiškėjo vykdytos funkcijos išliko, tačiau jos buvo perskirstytos, suteikiant jų dalį Personalo valdymo skyriaus vedėjui, o kitą dalį – Personalo valdymo skyriaus vyriausiajam specialistui.
Byloje atsakovo pateikti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai patvirtina, kad struktūriniai pertvarkymai buvo atlikti realiai, t. y. jie nėra fiktyvūs. Pažymėtina, kad šiuo atveju buvo pertvarkomas ne tik Teisės ir personalo skyrius, bet ir kiti skyriai, t. y. vyko Departamento kompleksinis struktūrinis pertvarkymas. Akivaizdu, kad atsakovas turėjo teisėtą pagrindą perskirstyti pareiškėjo vykdytas funkcijas, t. y. nustatyti, kad nėra reikalinga Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybė. Funkcijų perskirstymas, kai valstybės tarnautojo vykdytos funkcijos yra išskaidomos ir pavedamos kitiems darbuotojams, arba dalis jų pavedama atlikti kitiems darbuotojams, o dalis vykdytų funkcijų pavedama naujai sukurtai pareigybei, gali būti vertinamas kaip struktūrinis pertvarkymas ir sudaro pagrindą darbdaviui atleisti valstybės tarnautoją pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, laikantis nustatytos atleidimo iš valstybės tarnybos tvarkos ir užtikrinant valstybės tarnautojui suteiktas įstatymo garantijas.
Iš pareiškėjo argumentų, kad 2015 m. rugpjūčio 26 d. vykusiame Departamento ir šiam Departamentui pavaldžių įstaigų organizacinės-etatinės komisijos posėdyje buvo nurodyta, jog planuojama nesteigti administracijos padalinių vedėjų pavaduotojų, patarėjų pareigybių, tačiau patvirtintame pareigybių sąraše yra nurodytos ir padalinių vadovų pavaduotojų pareigybės (pvz., Resocializacijos skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybė), manytina, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog vykdant Departamento struktūrinius pertvarkymus, privalėjo būti įsteigta tokia pati skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybė. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes viešojo administravimo subjektui suteikta teisė tvarkyti savo struktūrą tokiu būdu, kad jam nustatyti uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų, t. y. atsakovas šiuo atveju, įgyvendindamas struktūrinius pertvarkymus ir atsisakydamas Personalo valdymo skyriaus viršininko (vedėjo) pavaduotojo pareigybės, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Akcentuotina, kad byloje esantys įrodymai nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atlikti minėti struktūriniai pertvakymai prieštarauja atsakovo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių jis buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Taigi nagrinėjamu atveju yra svarbiausia aplinkybė, ar atsakovas, perskirstęs Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo funkcijas, įsteigęs Personalo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę, iš kurios aprašymo matyti, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, atlieka dalį funkcijų, kurias atliko pareiškėjas, pasiūlė toliau šias funkcijas vykdyti pareiškėjui.
Byloje nustatyta, kad atsakovas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui pasiūlė užimti minėtas pareigas, tačiau pareiškėjas atsisakė. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad minėtoje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr. administracines bylas Nr. A438-1743/2009, A143-227/2011 ir kt.). Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodo, kokios kitos laisvos pareigos jam galėjo būti pasiūlytos, į kokias pareigas jis pretendavo ir kad jis atitiko tiek bendruosius, tiek specialiuosius pareigybės aprašymo reikalavimus, tačiau be teisėto pagrindo šios pareigybės jam nebuvo pasiūlytos. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad 2015 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjui buvo pasiūlyta eiti Departamento Personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinta minėta garantija.
Pareiškėjo argumentai, kad atsakovo 2015 m. rugpjūčio 28 d. įspėjimo lapelio Nr. LV-2649 turinys neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepagrįsti, nes įspėjime nurodyta esminė aplinkybė ir teisinis pagrindas, kuriais remiantis atsakovas atleis pareiškėją iš valstybės tarnybos (pareigybės panaikinimas ir Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat nurodyta atleidimo data – 2 mėnesiai nuo supažindinimo su įspėjimu, atsiskaitymo tvarka bei tai, kad esant galimybei bus siūlomos kitos pareigos. Akivaizdu, kad pareiškėjas, gavęs įspėjimo lapelį, žinojo ir suprato, dėl kokios priežasties darbdavys ketina jį atleisti iš valstybės tarnybos.
Apeliaciniame skunde kritikuojama pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovas surengė konsultacijas su darbuotojų atstovais, kaip to reikalauja DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir kad atsakovo pateiktas 2015 m. liepos 9 d. protokolas Nr. LV-2047 patvirtina, jog Departamento administracijos ir valdymo struktūros schema yra suderinta su darbuotojų atstovais. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie darbuotojų atstovų įgaliojimų buvimą, nes nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių duomenų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas turėjo suabejoti darbuotojų atstovų įgaliojimais ir nesiremti atsakovo pateiktu 2015 m. liepos 9 d. protokolu Nr. LV-2047, todėl konstatuotina, kad pagrįstai ir teisėtai nebuvo nustatytas DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas. Be to, pareiškėjas teisiškai nepagrindė ir apeliacinio skundo argumento, kad darbuotojų konsultacijos turėjo būti surengtos su Teisingumo ministerija ir toks konsultacijų nesurengimas sudaro faktinį ir teisinį pagrindą pripažinti pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad darbuotojų atstovai turi teisę gauti informaciją iš darbdavių apie jų socialinę ir ekonominę padėtį bei numatomas permainas, galinčias paveikti darbuotojų padėtį. Informavimo apimtis apibrėžiama DK 47 straipsnio 4 dalyje, o DK 1301 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas nutraukti darbo sutartis pažeidus pareigą konsultuotis su darbuotojų atstovais, kai iš darbo yra atleidžiama darbuotojų grupė. Pareiga konsultuotis nustatyta kaip priemonė, užtikrinanti darbuotojų teises ir skatinanti darbuotojus bei darbdavius bendradarbiauti. Taigi šiuo atveju būtent pareiškėjo darbdavys Departamentas įvykdė pareigą informuoti darbuotojų atstovus ir konsultuotis su jais dėl Departamento administracijos ir valdymo struktūros pertvarkymo.
Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė