Administracinė byla Nr. eA-2731-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05284-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenimis uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos ryto“ televizija, L. K. ir R. V., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas M. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. SPR-100 „Dėl reportaže „Buvusiam seimūno padėjėjui – išskirtinė slauga iš mūsų pinigų“ (http://tv.lrytas.lt, 2014 m. birželio 26 d.) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir sprendimas Nr. SPR-100); 2) įpareigoti Inspektorių iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 29 d. skundą.

Pagrįsdamas skundą, pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 19 straipsnio 2 dalimi, 41 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir nurodė, kad sprendimas Nr. SPR-100 dėl pareiškėjo skundo dėl uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos ryto“ televizijos (toliau – ir UAB „Lietuvos ryto“ televizija, Televizija)  2014 m. birželio 26 d. reportažo „Buvusiam seimūno padėjėjui – išskirtinė slauga iš mūsų pinigų“ (http://tv.lrytas.lt/?id=14037950601402012898) (toliau – ir Reportažas) yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, o pareiškėjo skundas dėl Reportažo – tenkintinas.

Pabrėžė, jog vienintelis ir pagrindinis sprendimo Nr. SPR-100 argumentas, dėl ko skundas dėl Reportažo buvo pripažintas nepagrįstu, yra tai, kad viešosios informacijos rengėjas / skleidėjas Reportaže nepaskelbė jokių pareiškėją identifikuojančių duomenų ar duomenų, kurie patvirtintų konkretų asmenį pakankamai apibūdinančius kriterijus; Reportaže pateikta informacija nebuvo pakankama žiūrovams nustatyti konkretų asmenį, t. y. pareiškėją. Atsižvelgdamas į tai, kad sprendime Nr. SPR-100 buvo apsiribota šia išvada ir konstatuota, kad neprasminga nagrinėti kitų pareiškėjo skundo argumentų, pareiškėjas skunde teismui nekartoja tų pačių argumentų, nurodytų 2014 m. liepos 29 d. skunde dėl Reportažo. Sprendime Nr. SPR-100, pagrindžiant jo argumentą, be kita ko, nurodyta: pareiškėjas Reportaže nepaminėtas / neparodytas, Reportaže pasakyta tik tiek, kad kalbama apie buvusį Lietuvos Respublikos Seimo nario A. A. padėjėją, jokios papildomos informacijos, išskyrus šias pareigas, nepateikta; A. A. Seimo nariu renkamas penktą kadenciją iš eilės; pagal Lietuvos Respublikos Seimo Statutą kiekvienam Seimo nariui įsteigiamos 3 Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigybės, visuomeninių Seimo nario konsultantų / padėjėjų skaičius nereglamentuojamas, jų Seimo narys gali turėti neribotai; Reportaže nurodžius tik tai, kad kalbama apie A. A. padėjėją, nenurodant jokių laikotarpių ar kadencijų, kuomet jis dirbo Seimo nariu ir jokių duomenų, ar kalbama apie etatinį ar apie visuomeninį padėjėją, susidaro situacija, kad kalbama apie pakankamai didelę žmonių grupę, kurie kažkada etatiniais ar visuomeniniais pagrindais dirbo Seimo nario A. A. padėjėjais.

Pažymėjo, kad A. A. išrinktas Seimo nariu iš eilės 3 kadencijas, per visas buvusias kadencijas (tokios iš esmės buvo 5) A. A. iš viso turėjo tik 10 padėjėjų, iš kurių tik 4 buvo vyriškos lyties (nes Reportaže minimas Seimo nario „padėjėjas“, „patarėjas“, „pagalbininkas“, o ne „padėjėja“, „patarėja“ ar „pagalbininkė“). Taigi, išvada dėl pakankamai didelės žmonių grupės padaryta, atsižvelgiant tik į Seimo Statuto reglamentuojamą Seimo nario padėjėjų-sekretorių skaičių, o ne į faktinę situaciją. Reportaže nepaminėtas pareiškėjo vardas ir / ar pavardė, tačiau akivaizdu, kad faktiškai buvo kalbama ne apie pakankamai didelę žmonių grupę, o apie itin siaurą Seimo nario A. A. buvusių padėjėjų ratą, iš kurių tik vienam reikalinga specifinė slauga. Reportaže net ir nenurodžius pareiškėjo vardo ir / ar pavardės, pareiškėjas po šio Reportažo iš karto sulaukė daugybės klausimų ir komentarų tiek iš Seimo darbuotojų, tiek iš draugų, pažįstamų, kurie jį iš karto identifikavo kaip Reportažo „herojų“ („tą VIP‘ą“). Būtent dėl šios priežasties pareiškėjas ir sužinojo apie Reportažą bei pateikė pretenziją trečiajam suinteresuotajam asmeniui UAB „Lietuvos ryto“ televizijai. Dar daugiau, iš karto po Reportažo interneto portale tv.lrytas.lt atsirado žiūrovų komentarai, kurie identifikavo pareiškėją (komentarai po pareiškėjo pretenzijos atsakovui buvo ištrinti). Taigi, iš Reportaže pateiktos informacijos akivaizdu, kad buvo galima atsekti pareiškėjo tapatybę ir visiškai nesunkiai nustatyti, apie kurį konkretų A. A. padėjėją paskleistos žinios. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad faktas apie Reportaže paskleistus duomenis apie pareiškėją yra pakankamai patvirtinamas netiesioginiais duomenimis, todėl ir išvada dėl pakankamai didelės žmonių grupės, ir pats sprendimas Nr. SPR-100 negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Pasak pareiškėjo, iš Reportažo ne tik galima identifikuoti pareiškėją, bet buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija (A. A. įtaka slaugos paslaugų teikimui, spaudimas ligoninių vadovams; slaugos paslaugų teikimas naktimis, visą parą). Reportaže bandoma sukurti vaizdą, kad A. A. ir jo padėjėjas nusižengė teisės aktams, etikai, moralei, nors faktiškai to niekada nebuvo. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir atsakovas, Tarnyba), tirdama pareiškėjo skundą dėl Reportažo, sprendime Nr. SPR-100 nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktorių, kuris informavo, jog, įvertinus viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Centro poliklinikos pateiktą informaciją dėl tariamo netinkamo asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pareiškėjui, buvo nuspręsta, kad nėra pagrindo atlikti tyrimo dėl to konkretaus atvejo, nes VšĮ Centro poliklinika paslaugas minėtam pacientui teikė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, o slaugos paslaugų visą parą neteikia nei šiam, nei kitiems pacientams. Taigi, akivaizdu, kad Reportaže pateikta informacija, turėjusi atskleisti neva visą parą teikiamos slaugos paslaugų prieinamumą tik vienam asmeniui, tariamai proteguojamam A. A. padėjėjui, nepasitvirtino. Tokiu atveju, sprendime Nr. SPR-100 nustačius, kad Reportaže paskelbta informacija neatitinka tikrovės, Tarnyba turėjo įpareigoti trečiuosius asmenis paneigti šią informaciją arba įpareigoti Televiziją suteikti galimybę tai padaryti pačiam pareiškėjui. Taigi, vien dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnį skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, priimtas tik formaliai ir paviršutiniškai išnagrinėjus faktines aplinkybes ir Reportaže paminėtus duomenis. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, ne iki galo pasinaudojo Įstatymo 50 straipsnyje jam suteiktais įgalinimais ir skundžiamame sprendime nuodugniai neįvertino, ar Reportažas parengtas sąžiningai, neįvertino pareiškėjo skunde pateiktų argumentų, ar skundžiami teiginiai atitiko tikrovę, ir neišnagrinėjo kitų teisiškai reikšmingų klausimų.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog sprendimo Nr. SPR-100 išvada dėl „pakankamai didelės žmonių grupės“ yra nepagrįsta. Pareiškėjas skunde teismui pripažįsta, kad A. A. iš viso Seimo nariu yra 5 kadencijas. Duomenys, viešai prieinami Seimo interneto svetainėje, rodo, kad A. A. buvo išrinktas į 1996 m.–2000 m., 2000 m.–2004 m., 2004m.–2008 m., 2008 m.–2012 m. ir 2012 m.–2016 m. kadencijos Seimą, t. y. 5 kadencijas iš eilės. Vadovaujantis Seimo statutu, Seimo narys turi teisę turėti padėjėjus-sekretorius, kuriems apmokama iš valstybės biudžeto, taip pat padėjėjus, dirbančius visuomeniniais pagrindais. Pagal Seimo Statuto 16 straipsnį kiekvienam Seimo nariui įsteigiamos 3 Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigybės, o savo įgaliojimų laikotarpiu Seimo nariai gali turėti ir visuomeninių padėjėjų (konsultantų). Seimo nario padėjėjų etatai gali būti išdalyti dalimis: po pusę ar ketvirtį, todėl jų skaičius svyruoja. Parlamentarų visuomeninių padėjėjų vardai, pavardės, kontaktai viešai neskelbiami. Tikslų savo buvusių padėjėjų skaičių nuo 1996 m. iki dabar gali žinoti tik pats A. A.. Tai, kad pareiškėjas yra buvęs Seimo nario A. A. padėjėjas, niekur neskelbiama, ši informacija nėra viešai prieinama. Apskritai buvusių padėjėjų duomenys niekur neskelbiami, viešai žinomi tik etatiniai ir tik einamosios kadencijos parlamentarų padėjėjai. Nagrinėjamu atveju žiūrovui netgi neaišku, ar Reportaže kalbama apie etatinį ar apie visuomeninį Seimo nario padėjėją, kokiu laikotarpiu jis padėjo parlamentarui. Akivaizdu, kad tai yra platus subjektų ratas, todėl lieka nepaneigta sprendime Nr. SPR-100 nurodyta aplinkybė, jog kalbama apie pakankamai didelę žmonių grupę, kurie kažkada (nuo 1996 m. iki 2012 m.–2016 m. kadencijos) etatiniais ar visuomeniniais pagrindais buvo Seimo nario A. A. padėjėjais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 9 punkte išaiškinta, kad jeigu aptariama asmenų grupė yra didelė, o paskleistos žinios pernelyg abstrakčios, tai nelaikytina, jog žinios yra apie vieną kurį nors tos grupės asmenį. Pagal Reportaže nurodytą kriterijų žiūrovui atpažinti asmenį, apie kurį paskleistos žinios, būtų neįmanoma. Jokios kitos informacijos, išskyrus pareigas, nepateikta, tokie duomenys yra bendro pobūdžio ir nesudaro pagrindo identifikuoti asmens, apie kurį paskelbta informacija. Tokią praktiką dėl asmenų atpažįstamumo formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, administracinė byla Nr. A822-198/2013). Reportažo turinys ir kontekstas leidžia konstatuoti, jog pareiškėjo tapatybė ar ją leidžiantys identifikuoti duomenys nebuvo atskleisti, taigi, pareiškėjas neįrodė savo materialinio teisinio tinkamumo, t. y. kad paskleistos žinios yra apie jį.

Pabrėžė, jog pareiškėjo selektyviai atrinkti interneto komentarai negali būti laikomi patikimu įrodymu, kurio pagrindu teismas galėtų daryti tam tikras išvadas; įrodymais negali būti duomenys, kurių kilmė ar šaltinis nežinomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-260/2011).

Teigė, kad nustačius, jog Reportaže nėra paskelbta pareiškėjo tapatybę identifikuojančių duomenų, pareiškėjo skundo argumentai dėl konkrečių teiginių atitikimo tikrovei palikti nenagrinėti, nes yra subordinuoti šiam esminiam išspręstam klausimui.

Pažymėjo, kad nepaneigta lieka ir esminė sprendime Nr. SPR-100 nustatyta aplinkybė – Reportaže paskleistą informaciją lėmė viešasis interesas; tai yra reikšmingiausias faktas, kuriuo nesivadovauti atsakovas neturėjo jokio pagrindo. Svarbiausia – informacijos paskleidimo tikslas. Nagrinėjamu atveju Reportažo tikslas buvo iškelti slaugos paslaugų prieinamumo Lietuvoje problemą, šios problemos viešas iškėlimas atskleidė, jog protekcionistiniai ryšiai šioje srityje yra bene pagrindinis faktorius, lemiantis specifinės slaugos prieinamumą. Problema buvo iškelta ir šis tikslas pasiektas viešosios informacijos rengėjui / skleidėjui atlikus žurnalistinį tyrimą, tačiau neatskleidžiant jokių konkrečių detalių ar duomenų, kurie leistų identifikuoti pareiškėją ir jį daryti pažeidžiamu konkrečiu atveju.

Atkreipė dėmesį į tai, kad apskritai, ginčo Reportažas yra ne apie pareiškėją, o apie Seimo narį A. A., apie įtakingų valstybės politikų pasinaudojimą savo statusu tam tikriems tikslams pasiekti. Reportaže pateikta informacija yra A. A. veiklos, jo taikomų metodų kritika, A. A. Reportaže ir yra suteikta atsakymo teisė, jis pripažįsta savo įtaką slaugos paslaugų teikimui, komentuoja, paaiškina savo poziciją.

Pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu informaciją paskleidęs asmuo veikė sąžiningai, t. y. pagrindinis tikslas buvo informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti (yra viešasis interesas), tai kritika nėra pagrindas informaciją paskelbusiam asmeniui taikyti atsakomybę. Itin svarbu tai, kad pats A. A. į Inspektorių dėl Reportaže paskelbtos informacijos įvertinimo nesikreipė, t. y. laidoje įvardytas ir kritikuotas asmuo paskelbtos informacijos iš viso neginčija.

Teigė, kad pareiškėjas pervertina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus G. Ž. Inspektoriui pateiktą atsakymą, kaip įrodantį, jog Reportaže pateikta informacija neatitinka tikrovės. Inspektorius tokios įrodomosios reikšmės šiam dokumentui nesuteikė, kadangi joks tyrimas dėl Reportaže paskelbtos informacijos G. Ž. vadovaujamame departamente nebuvo atliktas. Neatlikus objektyvaus tyrimo, o įvertinus tik VšĮ Centro poliklinikos pateiktą informaciją, G. Ž. pateiktas atsakymas, jog paslaugas VšĮ Centro poliklinika teikė vadovaudamasi Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, o slaugos paslaugų visą parą pacientams neteikia, yra vienpusiškas ir formalus.

Nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog sprendimas Nr. SPR-100 priimtas tik formaliai ir paviršutiniškai išnagrinėjus faktines aplinkybes, atsakovas ne iki galo pasinaudojo Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies suteiktais įgalinimais, neįvertino, ar Reportažas parengtas sąžiningai, ar teiginiai atitiko tikrovę, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinė byla Nr. A525-2002/2013), Inspektoriaus kreipimasis į viešosios informacijos rengėjo / skleidėjo atstovą dėl paaiškinimo pateikimo laikytinas pakankamu ir tinkamu Įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje Inspektoriui nustatytų teisių ir pareigų įvykdymu. Tirdamas pareiškėjo skundą, Inspektorius pasinaudojo Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose numatytomis teisėmis ir kreipėsi bei gavo informaciją ne tik iš viešosios informacijos rengėjo / skleidėjo (Televizijos) vadovo L. R., bet ir iš Reportaže interviu davusių Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus G. Ž., Vilniaus miesto savivaldybės Gyventojų slaugos ir globos reikalų komisijos vadovės R. V.. Taigi, Inspektorius buvo aktyvus ir ne formaliai, o iš esmės nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas įvertino, ištyrė ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. SPR-100. Inspektorius itin kruopščiai įvertino viešosios informacijos rengėjo / skleidėjo veiklos sąžiningumą (šis aspektas aptartas ir motyvuotas skundžiamo sprendimo 4 puslapio priešpaskutinėje ir paskutinėje pastraipoje ir 5 puslapio 1 pastraipoje). Inspektorius atliko visus jo, kaip viešojo administravimo subjekto, kompetencijai priskirtus veiksmus ir tinkamai teisiškai identifikavo susiformavusią situaciją.

Pabrėžė, kad sprendime Nr. SPR-100 aptartos ir įvertintos Reportažo sukūrimo aplinkybės rodo, kad viešosios informacijos rengėjas / skleidėjas buvo sąžiningas. Be to, Reportaže iškeltos problematikos svarba visuomenei pateisina platesnių saviraiškos laisvės ribų taikymo būtinybę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lietuvos ryto“ televizija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Nurodė, kad Inspektorius išsamiai išnagrinėjo Reportažo rengimo aplinkybes bei jo turinį, pateikė išvadas ir priėmė argumentuotą sprendimą. Inspektorius, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Reportažo, iš esmės išnagrinėjo Reportažo rengimo aplinkybes, t. y. apklausė Reportaže minimus asmenis, pareikalavo iš Televizijos paaiškinimo su paskelbtos informacijos atitikimo tikrovei įrodymais; priešingai negu teigia pareiškėjas, Inspektorius neapsiribojo vien A. A. padėjėjo identifikavimo galimybių tyrimu, o išnagrinėjo, ar rengiant ir transliuojant Reportažą nebuvo piktnaudžiaujama informacijos laisve; Inspektoriaus išvados dėl A. A. padėjėjo identifikavimo galimybių bei viešosios informacijos rengėjo sąžiningumo, rengiant ir transliuojant Reportažą, sprendime Nr. SPR-100 yra pagrįstos ir argumentuotos; visiškai neaišku, kodėl pareiškėjas ginčija A. A. įtaką slaugos paslaugų teikimo savo buvusiam padėjėjui organizavimu, kai A. A. tai pats patvirtina ir visa tai matyti Reportaže.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad UAB „Lietuvos ryto“ televizijos 2014 m. birželio 26 d. reportaže „Buvusiam seimūno padėjėjui – išskirtinė slauga iš mūsų pinigų“ (skelbtas http://tv.lrytas.lt), be kita ko, nurodyta, kad: „Privačios įmonės Vilniuje ligonį namuose kiaurą parą siūlosi slaugyti už 7–8 tūkstančius litų per mėnesį, nemokamai gauti tokios pat priežiūros neįmanoma, tačiau slaugą namuose teikiančios Vilniaus Centro poliklinikos darbuotojai tikina, kad yra išrinktųjų. Darbuotojų tvirtinimu, parlamentaro A. A. buvęs padėjėjas namie nemokamai pamainomis prižiūrimas net kelių poliklinikos slaugių. Apie tokią priežiūrą kitiems sunkiems ligoniams tenka tik pasvajoti. Buvęs ministras A. neslepia, kad jis asmeniškai rūpinosi sunkiai susirgusio padėjėjo slauga; „Centro poliklinikos vadovas ginasi įstatymų nepažeidžiantis“, „direktoriaus pavaldiniai teigia, kad buvęs A. padėjėjas slaugomas net naktimis“, „kad A. buvęs padėjėjas prižiūrimas ir naktimis, telefonu patvirtino dar trys slaugės, apie išskirtines sąlygas sako girdėjusi ir Vilniaus savivaldybės Slaugos komisijos vadovė“, interviu Reportaže imtas iš, be kita ko, A. A., G. Ž., R. V., kuri, be kita ko, pasakė, kad „čia yra turbūt politinis spaudimas tokiame lygyje ir, kaip mes žinome, ligoninių vadovai turi tam politiniam spaudimui pasiduoti; kiek aš žinau, čia ir ministrai rūpinosi, ir Seimo nariai būtent šito asmens priežiūra“.

Remiantis interneto puslapiu http://tv.lrytas.lt/?id=14037950601402012898, jame ties Reportažu buvo nurodytas jo pavadinimas („Buvusiam seimūno padėjėjui – išskirtinė slauga iš mūsų pinigų“) ir tekstas: „Seimo nario A. A. pagalbininko ligos istorija virsta skandalu. Kol tūkstančiai pacientų apie nemokamą slaugą gali tik pasvajoti, vienos Vilniaus poliklinikos darbuotojai atskleidžia dieną naktį prižiūrintys buvusį parlamentaro patarėją. A. A. neneigia asmeniškai rūpinęsis bendražygio slauga. Poliklinikos vadovas tvirtina įstatymų nepažeidžiantis“.

Remiantis pareiškėjo pateiktais rašytiniais įrodymais, po Reportažo interneto portale tv.lrytas.lt atsirado žiūrovų komentarai, be kita ko: „o varda gausime sukryszmine M. su V., o pavarde kaip juozapa' itis, tik galune kaip pas sipa' vičių“, „M. J. tas VIP klientas. Slauges iki asaru sokdina.“; pasak pareiškėjo, komentarai po pretenzijos atsakovei buvo ištrinti (žr. pareiškėjo skundą teismui).

Pareiškėjas su 2014 m. liepos 2 d. pretenzija „Dėl informacijos apie sveikatos būklę paskleidimo neturint sutikimo bei melagingos ir įžeidžiančio informacijos paneigimo“ kreipėsi į Televizijos vadovą, žurnalistę L. K. ir Vilniaus miesto savivaldybės Gyventojų slaugos ir globos reikalų komisijos pirmininkę R. V., reikalaudamas, kad Televizija, žurnalistė L. K. bei R. V. ateityje be pareiškėjo išankstinio rašytinio sutikimo viešai neskelbtų jokios informacijos apie jo sveikatos būklę, iš esmės nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip per 2 savaites, paneigtų minėtus neteisingus teiginius, kurie žemina pareiškėjo garbę ir orumą tokiu pačiu būdu, kaip jie buvo paskelbti, nedelsiant pašalintų Reportažą iš visų informacijos skleidimo priemonių, kuriose ši informacija buvo paskleista, taip pat ir portale www.lrytas.lt, per 10 kalendorinių dienų nuo šios pretenzijos gavimo dienos raštu atsakytų į pretenziją patvirtinant, kad pareiškėjo reikalavimai bus įvykdyti, bei viešai atsiprašytų už neteisingos ir pareiškėjo garbę ir orumą žeminančios informacijos paskleidimą.

Televizija 2014 m. liepos 9 d. rašte Nr. 24 pareiškėjui, be kita ko, nurodė: peržiūrėjus Reportažą matyti, kad pasirūpinti tokia slauga padėjo Seimo narys A. A., A. A. pats komentuoja šią situaciją ir patvirtina, kad stengėsi padėti savo buvusiam padėjėjui; buvo pakalbinta slaugė Svetlana, poliklinikos vadovas, Vilniaus miesto savivaldybės Gyventojų slaugos ir globos reikalų komisijos pirmininkė R. V., visa tai matyti Reportaže; apie M. J. Reportaže nekalbama, jo asmens duomenų bei duomenų apie sveikatos būklę atskleidimo faktas nenustatytas; įvertinus surinktą ir Reportaže paskleistą informaciją apie ligonių slaugos problemas Vilniuje, žurnalistė L. K. tai atliko laikydamasi Įstatymo 41 straipsnio reikalavimų, jos darbas vertintinas kaip profesionalus ir sąžiningas; pareiškėjo 2014 m. liepos 2 d. pretenzijoje keliamų reikalavimų patenkinti negali. Remiantis Televizijos 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. 29 ir pateiktais įrodymais Tarnybai, 2014 m. liepos 9 d. raštas Nr. 24 pareiškėjui neįteiktas (pašto tarnyba grąžino laišką su žyma „neatsiėmė“).

Pareiškėjas pateikė Tarnybai 2014 m. liepos 29 d. skundą „Dėl UAB Lietuvos Ryto televizija informacijos apie sveikatos būklę paskleidimo neturint sutikimo bei atsisakymo paneigti melagingą ir įžeidžiančią informaciją“ (kopija pateikta Televizijos vadovui, žurnalistei L. K., Vilniaus savivaldybės Gyventojų slaugos ir globos reikalų komisijos vadovei R. V.) (toliau – ir Skundas), kuriame prašė Inspektorių įspėti viešosios informacijos rengėjus ir / ar skleidėjus (t. y. Televiziją, žurnalistę L. K., Vilniaus miesto savivaldybės Gyventojų slaugos ir globos reikalų komisijos vadovę R. V.) apie pastebėtus Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti, išimant Reportažą ir jo aprašą iš interneto puslapio www.tv.lrytas.lt ir kitų interneto puslapių, kur Reportažas ir jo aprašas galėjo būti patalpinti, reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ir / ar skleidėjas (t. y. Televizija, žurnalistė L. K., Vilniaus miesto savivaldybės Gyventojų slaugos ir globos reikalų komisijos vadovė R. V.) nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią pareiškėjo garbę ir orumą, bei taikyti poveikio priemones pagal kompetenciją.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje, tiriant Skundą, buvo išsiųstas 2014 m. rugpjūčio 5 d. raštas Nr. (SK-110)/S-458 „Dėl paaiškinimo pateikimo“ Televizijos vadovui, kuriame paprašyta iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. paaiškinti teiginiuose: „Buvusiam seimūno padėjėjui – išskirtinė slauga iš mūsų pinigų“, „Seimo nario A. A. pagalbininko ligos istorija virsta skandalu. Kol tūkstančiai pacientų apie nemokamą slaugą gali tik pasvajoti, vienos Vilniaus poliklinikos darbuotojai atskleidžia dieną naktį prižiūrintys buvusį parlamentaro patarėją. A. A. neneigia asmeniškai rūpinęsis bendražygio slauga. Poliklinikos vadovas tvirtina įstatymų nepažeidžiantis“, „Privačios įmonės Vilniuje ligonį namuose kiaurą parą siūlosi slaugyti už 7 000–8 000 litų per mėnesį. Nemokamai gauti tokios pat priežiūros neįmanoma. Tačiau slaugą namuose teikiančios Vilniaus Centro poliklinikos darbuotojai tikina, kad yra išrinktųjų. Darbuotojų tvirtinimu, parlamentaro A. A. buvęs padėjėjas namie nemokamai pamainomis prižiūrimas net kelių poliklinikos slaugių. Apie tokią priežiūrą kitiems ligoniams tenka tik pasvajoti“, „Direktoriaus pavaldiniai teigia, kad buvęs A. padėjėjas slaugomas net naktimis“, „Mes turime informacijos, kad yra vienas pacientas, kuriam yra teikiama slauga namuose visą parą“, „Kad A. buvęs padėjėjas prižiūrimas naktimis, telefonu patvirtino dar trys slaugės. Apie išskirtines sąlygas sako girdėjusi ir Vilniaus savivaldybės slaugos komisijos vadovė“, „Čia yra turbūt politinis spaudimas tokiame lygyje ir, kaip mes žinome, ligoninių vadovai turi tam politiniam spaudimui pasiduoti. Kiek aš žinau, čia ir ministrai rūpinosi, ir Seimo nariai būtent šito asmens priežiūra“ paskelbtos informacijos atitikimą tikrovei įrodančias aplinkybes bei pateikti viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) poziciją dėl pareiškėjo Skundo argumentų. Taip pat 2014 m. rugpjūčio 20 d. raštas Nr. (SK-110)/S-475 „Dėl informacijos suteikimo“ Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriui G. Ž., kuriame, be kita ko, nurodyta, jog: Reportaže parodytas viešosios informacijos rengėjui G. Ž. duotas interviu, kuriame jis teigia, kad pagal kompetenciją bus atliekamas tyrimas ir nustačius pažeidimų, bus imtasi administracinio poveikio priemonių; tirdamas Skundą ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Inspektorius prašo suteikti informaciją apie atlikto tyrimo rezultatus. Be to, 2014 m. rugsėjo 2 d. raštas Nr. (SK-110)/S-502 „Dėl informacijos suteikimo“ Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narei ir Komisijos pirmininkei R. V., kuriame, be kita ko, nurodyta: R. V. nėra davęs sutikimo skleisti informacijos apie savo sveikatos būklę; pasak pareiškėjo, reaguodamas į Reportažą, 2014 m. liepos 5 d. jis pateikė pretenziją Televizijos vadovui, žurnalistei L. K. bei R. V., tačiau per įstatymuose nustatytus terminus atsakymo nesulaukė; Reportaže yra parodytas viešosios informacijos rengėjui jos, R. V., duotas interviu, iš kurio galima suprasti, kad ji turi duomenų apie išskirtines pareiškėjo slaugos sąlygas; tirdamas Skundą ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Inspektorius prašo suteikti informaciją apie jai, R. V., žinomas pareiškėjo slaugos aplinkybes.

Televizija, atsakydama į Tarnybos paklausimą dėl pareiškėjo Skundo dėl Reportažo, 2014 m. rugpjūčio 18 d. rašte Nr. 29 Tarnybai prašė Skundą atmesti, nes Skundas nepagrįstas. Televizijos 2014 m. rugpjūčio 18 d. rašte Nr. 29, be kita ko, nurodyta, kad Reportažas rengtas norint apžvelgti valstybės teikiamų slaugos paslaugų prieinamumą. Renkant informaciją paaiškėjo, kad valstybės išlaikomų slaugos paslaugų labai trūksta. Iš pokalbių su medicinos darbuotojais paaiškėjo, kad dažnai slaugos paslaugos suteikiamos įtakingų pažinčių dėka. Vieno tokio pavyzdžio pagrindu ir yra parengtas Reportažas, kuriame parodyta, kaip Seimo narys A. A. pasirūpino savo buvusio padėjėjo slaugos paslaugomis. Toks rūpestis žmogiškąja prasme suprantamas, tačiau jo įgyvendinimas, naudojantis Seimo nario statusu, yra netoleruotinas. Tokia skausminga tema visiems sunku kalbėti, tačiau nutylėti taip pat negalima. Reportažo tikslas – visuomenės informavimas bei teisės prevencija, slaugos paslaugų problemos paviešinimas padeda visuomenei susiorientuoti apie situaciją slaugos paslaugų srityje. Dėl paskelbtos informacijos atitikimo tikrovei nurodė, kad informacija apie situaciją slaugos paslaugų sferoje gauta iš šias paslaugas teikiančios įstaigos – Vilniaus Centro poliklinikos – slaugių ir direktoriaus K. Š. bei Komisijos vadovės R. V., Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktorius G. Ž.; šie interviu yra parodyti. Be to, žurnalistė L. K. turi telefoninių pokalbių su Vilniaus Centro poliklinikos darbuotojais įrašus. Informacija yra surinkta iš įvairių šaltinių, jų kompetencija neabejotina: vieni iš jų betarpiškai teikia slaugos paslaugas (Vilniaus Centro poliklinikos slaugės bei poliklinikos vadovas), kiti – atsakingi už slaugos paslaugų Vilniaus mieste organizavimą. Žurnalistė nepateikė jokios išgalvotos informacijos, siužete pateikta informacija atitiko tikrovę. Dėl pareiškėjo privatumo ir medicininės paslapties atskleidimo teigė, kad Reportaže niekur nerodomas ir neminimas pareiškėjas. Reportaže pasakyta, kad tai buvęs Seimo nario A. A. padėjėjas. Nepateikta jokių asmens duomenų bei kitų duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti asmens tapatybę. Seimo nariai turi 3–8 padėjėjus, A. A. jau keletą kadencijų yra Seimo narys, jo buvusių padėjėjų ratas yra pakankamai platus, vien pareigybės paminėjimas yra nepakankamas asmeniui nustatyti. Kalbėti apie A. A. protekcionistinius veiksmus, nenurodant, kad tų veiksmų objektas yra jo buvęs padėjėjas, neįmanoma; taigi, žurnalistė paviešino tik minimaliai galimą informaciją. Duomenys apie asmens sveikatos būklę nėra skelbiami: tiek žurnalistė, tiek jos kalbinti pašnekovai kalba tik apie slaugos paslaugas. Minimos slaugos paslaugos buvo teikiamos, o A. A. pats patvirtino, kad jis tuo rūpinosi, todėl paskleista informacija atitinka tikrovę, o pareiškėjo garbė ir orumas nebuvo pažeisti. Pareiškėjas pateikė skundą Televizijai, reikalaudamas paneigti informaciją. Televizija M. J. siuntė atsakymą, kuriame pagrindė atsisakymą paneigti, tačiau registruotas laiškas grąžintas – gavėjas M. J. jo neatsiėmė.

Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktorius G. Ž. 2014 m. rugpjūčio 28 d. rašte Nr. A51-70330/14(3.3.12.1-EM4) „Dėl Jūsų paklausimo“ informavo Tarnybą, kad įvertinus VšĮ Centro poliklinikos pateiktą informaciją dėl tariamo netinkamo asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pacientui M. J. buvo nuspręsta, kad nėra pagrindo atlikti tyrimo dėl šio konkretaus atvejo, nes VšĮ Centro poliklinika paslaugas minėtam pacientui teikė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, o Tarnybos rašte minimų asmens sveikatos priežiūros, t. y. slaugos, paslaugų visą parą neteikia nei šiam konkrečiam, nei kitiems pacientams.

Vilniaus miesto tarybos narė ir Komisijos pirmininkė R. V. 2014 m. spalio 28 d. pateikė Tarnybai atsiliepimą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad ji pasisakė Televizijos laidoje, transliuotoje 2014 m. birželio 26 d., apie tai, kad Lietuvoje labai trūksta paslaugų į namus sunkiai sergantiems ligoniams, taip pat, kad turi informacijos, jog vienam ligoniui suteikiamos išskirtinės sąlygos ir juo rūpinamasi ištisą parą; ji neatskleidė nei savo informacijos šaltinių, nei to paciento tapatybės; Lietuvoje paslaugos į namus slaugos reikalingiems pacientams praktiškai neteikiamos, poliklinikos slaugos į namus neteikia ar beveik neteikia, todėl bet kokia išskirtinė slauga vienam asmeniui nėra moralus ar toleruotinas dalykas; kalbėdama apie šią problemą ji gynė viešąjį interesą; Pasaulio sveikatos organizacijos duomenims, jeigu pacientui reikia teikti paslaugas į namus po kelias valandas daugiau negu 6 kartus per savaitę, jis turėtų būti slaugomas stacionare, taip atsirastų šiek tiek daugiau lėšų kitų sunkiai sergančių žmonių slaugai namuose, aplankant juos nors kelis kartus per mėnesį.

Žurnalistų etikos inspektorius 2014 m. lapkričio 6 d. sprendime Nr. SPR-100 „Dėl reportaže „Buvusiam seimūno padėjėjui – išskirtinė slauga iš mūsų pinigų“ (http://tv.lrytas.lt, 2014 m. birželio 26 d.) paskelbtos informacijos“ pripažino pareiškėjo skundą dėl reportaže „Buvusiam seimūno padėjėjui – išskirtinė slauga iš mūsų pinigų“ (http://tv.lrytas.lt, 2014 m. birželio 26 d.) paskelbtos informacijos nepagrįstu. Sprendime Nr. SPR-100, be kita ko, nurodyta, įvertinus Reportažo turinį matyti, jog pareiškėjas jame nepaminėtas / neparodytas. Reportaže tik pasakyta, kad kalbama apie buvusį Seimo nario A. A. padėjėją, jokios papildomos informacijos, išskyrus šias pareigas, nepateikta. A. A. Seimo nariu renkamas penktą kadencija iš eilės, pagal Seimo Statutą kiekvienam Seimo nariui įsteigiamos 3 padėjėjo-sekretoriaus pareigybės, o visuomeninių konsultantų / padėjėjų skaičius nereglamentuojamas, jų Seimo narys gali turėti neribotai. Nepaisant to, kad vienam Seimo nariui tenka 3 padėjėjo-sekretoriaus etatai, jie, gali būti išskirstomi įvairiai. Taigi, Reportaže nurodžius tik tai, kad kalbama apie A. A. padėjėją, nenurodant jokių laikotarpių ar kadencijų, kuomet jis dirbo Seimo nariu ir jokių duomenų, ar kalbama apie etatinį ar apie visuomeninį padėjėją, susidaro situacija, kad kalbama apie pakankamai didelę žmonių grupę, kurie kažkada etatiniais ar visuomeniniais pagrindais dirbo Seimo nario A. A. padėjėjais. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 9 punktu, jeigu aptariama asmenų grupė yra didelė, o paskleistos žinios pernelyg abstrakčios, tai nelaikytina, jog žinios yra apie vieną kurį nors tos grupės asmenį. Viešosios informacijos rengėjas / skleidėjas Reportaže nepaskelbė jokių pareiškėją identifikuojančių duomenų ar duomenų, kurie patvirtintų konkretų asmenį pakankamai apibūdinančius kriterijus. Darytina išvada, kad Reportaže pateikta informacija nebuvo pakankama žiūrovams nustatyti konkretų asmenį, t. y. pareiškėją. Atsižvelgiant į tai, kad viešosios informacijos rengėjas / skleidėjas Reportaže nesudarė sąlygų identifikuoti pareiškėjo asmenybę, nėra prasminga nagrinėti kitų pareiškėjo skundo argumentų.

Taip pat skundžiamame sprendime nurodyta, jog įvertinus Reportažo turinį ir kontekstą, matyti, kad pagrindinė tema, tikslas buvo iškelti slaugos paslaugų prieinamumo Lietuvoje problemą. Reportažo turinys susijęs su viešojo asmens, valstybės politiko, t. y. Seimo nario A. A., veikla, darant įtaką dėl slaugos paslaugų prieinamumo jo aplinkos žmogui. Neabejotina, kad toks Reportažo turinys ir tema susiję su pagrįstu viešuoju interesu, turi visuomeninę reikšmę. Šiame kontekste visiškai pagrįstu laikytinas Televizijos vadovo argumentas, jog kalbėti apie A. A. protekcionistinius veiksmus, nenurodant, kad tų veiksmų objektas yra jo buvęs padėjėjas, neįmanoma. Viešosios informacijos rengėjas / skleidėjas kėlė viešą diskusiją svarbiu bendrojo intereso klausimu, atliko žurnalistinį tyrimą. Svarbu tai, kad išryškindamas slaugos paslaugų prieinamumo problemą, viešosios informacijos rengėjas / skleidėjas informavo visuomenę apie viešąjį asmenį, jo asmenines savybes ir veiklą, darant įtaką dėl konkrečių paslaugų prieinamumo tam tikriems asmenims. Reportaže atspindėta reali situacija, reikšmingos aplinkybės pateiktos nešališkai, buvo išklausytos suinteresuotų asmenų (Seimo nario A. A., VšĮ Centro poliklinikos direktoriaus K. Š., Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus G. Ž.) bei kitų problemą žinančių asmenų (Komisijos pirmininkės R. V., VšĮ Centro poliklinikos slaugių) pozicijos, nuomonės, gauti jų interviu. Viešosios informacijos rengėjo / skleidėjo profesionalų ir sąžiningą elgesį nagrinėjamu atveju įrodo ir tai, kad visa iškeltoje diskusijoje skleidžiama informacija pagrįsta atlikto žurnalistinio tyrimo medžiaga, pasirinkti patikimi informacijos šaltiniai, pateiktos „dvi nuomonės“ aptariamu klausimu. Pagal Reportažo rengimo veiklą ir galutinį jo turinį darytina išvada, kad viešosios informacijos rengėjo / skleidėjo veikla buvo sąžininga. Televizijos vadovas pateikė įrodymus (pareiškėjui adresuotą 2014 m. liepos 9 rašto Nr. 24 ir voko, patvirtinančio registruoto laiško grąžinimą dėl to, kad adresatas jo neatsiėmė, kopijas), jog laikėsi Įstatymo 44 straipsnio 4 dalies reikalavimų ir nusprendęs neskelbti gauto paneigimo raštu atsakė pareiškėjui, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis. Minėtų įrodymų turinys pagrindžia išvadą, jog viešosios informacijos rengėjas / skleidėjas tinkamai laikėsi minėtoje teisės normoje jam nustatytos pareigos. Nagrinėjamu atveju informacijos laisvės ribojimui nėra realaus ir pakankamo pagrindo.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentacijos apie nesutikimą su skundžiamame sprendime formuluojama išvada dėl „pakankamai didelės žmonių grupės“, pabrėžė, kad skundžiamame sprendime pagrįstai pabrėžta, jog reikia atkreipti dėmesį į minėto Reportažo tikslą. Teismas sutiko su skundžiamo sprendimo motyvacija, jog, įvertinus Reportažo turinį ir kontekstą matyti, kad pagrindinė tema, tikslas buvo iškelti slaugos paslaugų prieinamumo Lietuvoje problemą, kad Reportažo turinys susijęs su viešojo asmens, valstybės politiko, t. y. Seimo nario A. A., veikla, darant įtaką dėl slaugos paslaugų prieinamumo jo aplinkos žmogui, kad toks Reportažo turinys ir tema susiję su pagrįstu viešuoju interesu, turi visuomeninę reikšmę. Ypač teismas sutiko su skundžiamo sprendimo motyvacija, jog kalbėti apie A. A. protekcionistinius veiksmus, nenurodant, kad tų veiksmų objektas yra jo buvęs padėjėjas, neįmanoma. Taigi, pareiškėjas, teismo vertinimu, pervertina jam skirtą dėmesį Reportaže, nes iš esmės Reportažas yra apie Seimo nario įtaką, o pareiškėjo nurodymas yra tik priemonė pateikti visuomenei reikšmingą informaciją. Ypač tai matyti šioje byloje vertinant Reportažą praėjus pakankamai daug laiko, retrospektyviai – iš esmės bet kokį vidutinį vartotoją Reportaže sudomintų ne pareiškėjas, bet Seimo nario veikla. Kitaip tariant, pareiškėjo, kurio nei vardas, nei pavardė nebuvo pagarsinti, kuris nebuvo atvaizduotas Reportaže, figūravimas Reportaže yra adekvatus, proporcingas siekiamam tikslui informuoti visuomenę, o bet koks bandymas šioje byloje įžvelgti UAB „Lietuvos ryto“ televizijos priešingą etikai elgesį būtų traktuotinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 2 dalies pažeidimas, kaip nepagrįsta valstybės institucijos – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos – intervencija, poveikis žiniasklaidos priemonės veiklai, svarbiai visai visuomenei (apie žiniasklaidos, kaip „viešosios priežiūros šuns“, vaidmenį, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje July and SARL Libération prieš Prancūziją, § 64). Minėtame Reportaže buvo kritikuojamas politikas – Seimo narys, kuris, kaip viešas asmuo, gali ir turi būti žiniasklaidos stebimas per padidinamąjį stiklą.

Nors pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimą Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ apie jį Reportaže buvo paskleista žinia, pagal kurią pagal netiesioginius duomenis jį galėjo identifikuoti jo draugai, artimieji, pažįstami, tačiau administracinėje byloje, kurioje vertinamas skundžiamas sprendimas, būtina vadovautis teismo precedentais, o ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato bendro pobūdžio aiškinimais. Reportaže jokios kitos informacijos, išskyrus pareigas, nepateikta, tokie duomenys yra bendro pobūdžio ir nesudaro pagrindo identifikuoti asmens, apie kurį paskelbta informacija. Tokią praktiką dėl asmenų atpažįstamumo formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-198/2013). Pareiškėjo nuorodos į Reportažo komentarus apskritai nesusijusios su UAB „Lietuvos ryto“ televizijos veikla.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, jog pareiškėjo argumentacija apie tai, kad skundžiamame sprendime formuluojama išvada dėl „pakankamai didelės žmonių grupės“ neteisinga, yra nepagrįsta.

Pareiškėjo teiginiai, kad Reportaže paskleista neatitinkanti tikrovės informacija, būtent apie tai, jog, esą, buvo A. A. įtaka slaugos paslaugų teikimui, spaudimas ligoninių vadovams ir pan., teismo pripažinti niekuo nepagrįstais. Reportaže pats Seimo narys pripažįsta, kad jis kalbėjo su slaugos įstaigos administracija.

Pareiškėjo argumentas, jog sprendimas Nr. SPR-100 priimtas tik formaliai ir paviršutiniškai išnagrinėjus faktines aplinkybes, atsakovas ne iki galo pasinaudojo Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies suteiktais įgalinimais, neįvertino, ar Reportažas parengtas sąžiningai, ar teiginiai atitiko tikrovę, teismo taip pat pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinė byla Nr. A525-2002/2013), Inspektoriaus kreipimasis į viešosios informacijos rengėjo / skleidėjo atstovą dėl paaiškinimo pateikimo laikytinas pakankamu ir tinkamu Įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje Inspektoriui nustatytų teisių ir pareigų įvykdymu.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. SPR-100 „Dėl reportaže „Buvusiam seimūno padėjėjui – išskirtinė slauga iš mūsų pinigų“ (http://tv.lrytas.lt, 2014-06-26) paskelbtos informacijos“. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą – įpareigoti Inspektorių iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 29 d. skundą.

III.

Pareiškėjas M. J. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas savo poziciją atmesti pareiškėjo skundo argumentus dėl to, jog Reportaže paskleisti duomenys yra apie pareiškėją, pagrindė vieninteliu argumentu – jog Reportaže buvo pateikta tik informacija apie pareigas, o jos nepakanka pareiškėjui identifikuoti. Tačiau tokia teismo išvada neatitinka nei byloje nustatytų faktų, nei teisinio reguliavimo, nei teismų praktikos. Jau iš paties Reportažo turinio akivaizdu, kad, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, Reportaže yra nurodyta ne viena pareiškėją identifikuojanti aplinkybė (t. y. pareigos), bet mažiausiai trys identifikuojančios aplinkybės: pirma, pareigos (buvęs Seimo nario A. A. padėjėjas), antra, turimos negalios faktas (Reportaže nurodoma, kad buvęs Seimo nario padėjėjas, apie kurį kalbama, sunkiai serga, o taip pat, kad jis yra paralyžiuotas), dėl kurios jam reikalinga slauga, trečia, kad asmeniui yra teikiama slauga, kurią teikia Vilniaus centro poliklinikos slaugės. Pareiškėjas yra buvęs Seimo nario A. A. padėjėjas, jis yra paralyžiuotas, diagnozuotas susirgimas – tetraplegia, tai yra visiškas abiejų rankų ir kojų nevaldymas (pareiškėjo diagnozė buvo nurodyta Inspektoriui pateiktame skunde, bet papildomai su apeliaciniu skundu pateikiami tai patvirtinantys dokumentai – Priedai Nr. 3 ir Nr. 4) ir jam iš tiesų yra teikiama slauga, kurią teikia Vilniaus centro poliklinikos slaugės (tik, skirtingai nuo neteisingų Reportažo teisinių, slauga teikiama laikantis teisės aktų reikalavimų). Šių trijų (o ne vienos) aplinkybių visuma, priešingai nei teigė pirmosios instancijos teismas, identifikuoja ne neapibrėžtą asmenų grupę, bet vieną konkretų asmenį – pareiškėją, kurį pagal nurodytas aplinkybes atpažįsta visi jo aplinkos žmonės. Tai akivaizdu atsakant į paprastą klausimą, kiek yra paralyžiuotų buvusių Seimo nario A. A. padėjėjų, kuriuos slaugo Vilniaus centro poliklinikos slaugės. Šį apibūdinimą atitinka vienintelis asmuo – pareiškėjas. Papildomai Reportaže buvo nurodyta ir ketvirtoji aplinkybė – tai, jog buvęs Seimo nario padėjėjas, apie kurį kalbama, yra vyriškos lyties (tai galima suprasti iš Reportaže vartojamų žodžių „padėjėjas“, „patarėjas“, „pagalbininkas“). Nors pareiškėją identifikuoti visiškai užtenka pirmiau nurodytų trijų aplinkybių, bet ir ši – ketvirtoji aplinkybė – jas papildo ir pareiškėjo atpažinimą dar labiau palengvina. Galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai (įskaitant šioje byloje taikytinus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.23 ir 2.24 str.) bei suformuota teismų praktika nekelia reikalavimo, jog pagal paskleistus duomenis asmenį atpažintų visi pasaulyje gyvenantys asmenys. Pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėją atpažino ne tik artimo rato asmenys, bet ir neapibrėžtas skaičius kitų asmenų. Taip pat pastebėtina, kad netgi vardo ir pavardės tiesioginis nurodymas (kurį nepagrįstai sureikšmino Inspektorius ir pirmosios instancijos teismas) nesuteikia daug papildomos informacijos tiems asmenims, kurie žmogaus, apie kurį paskleisti duomenys, nepažįsta. Tiek pagal vardą ir pavardę, tiek pagal kitus kriterijus asmenį pirmiausia atpažįsta asmens aplinkos nariai – asmens šeimos nariai, giminaičiai, draugai, kaimynai, buvę ir esami bendradarbiai ir pan. Būtent šios asmenų grupės nariai iš Reportažo galėjo neklysdami atpažinti, kad jame yra minimas būtent pareiškėjas. Taip pat iš Reportažo turinio yra labai aišku, kad jame kalbama ne apie didelę asmenų grupę, bet apie konkretų asmenį. Tai akivaizdu iš Reportažo pavadinimo („Buvusiam seimūno padėjėjui– išskirtinė slauga iš mūsų pinigų“), iš Reportažo teksto, kuriame apie Seimo nario padėjėją ar „pacientą“ visada kalbama tik vienaskaita ir iš Reportažo duomenų visumos aišku, kad tai labai konkretus asmuo. Papildoma informacija dėl negalios ir slaugos teikimo, minėta, aiškiai nurodo, apie kurį iš Seimo nario padėjėjų kalbama. Pats teismas motyvuojamosios dalies 2 punkte netiesiogiai pripažįsta, kad Reportaže kalbama apie pareiškėją. Dėl šios priežasties Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime nurodytu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 nutarimo Nr. 1 išaiškinimu, kuris yra skirtas situacijoms, kai duomenys paskelbiami apie didelę neidentifikuotų asmenų grupę, nebuvo galima remtis. Pirmosios instancijos teismas šios teisės taikymo klaidos neištaisė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens vardo, pavardės nepaminėjimas ar atvaizdo neparodymas negali būti priežastis netaikyti CK 2.23 ir 2.24 straipsniuose įtvirtintos apsaugos. Kaip yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: „Jei publikacijoje tiesiogiai nėra paminėtas asmuo, apie kurį žinios paskleistos, tai šis faktas turi būti pakankamai patvirtintas netiesioginiais duomenimis. Jais gali būti straipsnio ar kitos publikacijos faktai, iš kurių visumos daroma išvada, apie kokius asmenis yra paskleistos žinios“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-630). Tas pat yra konstatuota ir pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. byloje Nr. A822-198/2013, jog asmuo laikomas neidentifikuotu, jei nenurodyti tokie kriterijai, kurie apibūdintų tik konkrečius asmenis. Tačiau šiuo atveju, priešingai, tokie kriterijai, kurie apibūdina konkretų asmenį, yra nurodyti. Kaip minėta, Reportaže nurodyta trijų (tiksliau – keturių) kriterijų visuma apibūdina tik konkretų asmenį – pareiškėją. Be to, tai, kad pareiškėją buvo galima pažinti iš Reportažo, liudija jo paaiškinimai ir pateikti rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad daugybė asmenų neklystamai identifikavo, kad Reportaže kalbama apie pareiškėją. Pareiškėjas po Reportažo sulaukė daugybės klausimų ir komentarų iš draugų ir pažįstamų rato, kurie iš karto suprato, kad Reportažas buvo būtent apie pareiškėją. Be to, pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas rašytinis įrodymas, patvirtinantis, kad interneto portale „tv.lrytas.lt“ po Reportažo atsirado komentarai, kuriuos rašę žmonės identifikavo pareiškėją. Teismas pastarojo įrodymo neatmetė ir juo galima pagrįstai vadovautis, pagrindžiant išvadą, kad pareiškėjas buvo atpažintas ne tik artimiausių asmenų, bet ir kitų, neapibrėžto skaičiaus asmenų tarpe. Jokių priešingų įrodymų, paneigiančių nurodytus įrodymus ir pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėjas Reportaže yra neatpažįstamas, byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka įstatymo nustatyto reikalavimo pagrįsti savo išvadas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 6 d.).
2. Nors Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime paskleistų duomenų atitikimo tikrovei klausimas apskritai nebuvo analizuotas, tačiau pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad pareiškėjo teiginiai, jog Reportaže paskleista neatitinkanti tikrovės informacija, būtent apie tai, jog, esą, buvo A. A. įtaka slaugos paslaugų teikimui, spaudimas ligoninių vadovams ir pan., yra niekuo nepagrįsti; Reportaže pats Seimo narys pripažįsta, kad jis kalbėjo su slaugos įstaigos administracija. Pareiškėjo manymu, taip teigdamas, teismas padarė aiškią materialiosios ir proceso teisės normų taikymo klaidą. Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime Reportaže paskleistų duomenų teisingumo klausimas nebuvo vertinamas, nors papildoma informacija apie įvykį buvo surinkta. Iš surinktos papildomos informacijos negalima daryti išvados, kad Reportaže paskleisti duomenys teisingi, tačiau priešingai – Inspektoriui buvo pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus G. Ž. atsakymas, jog įvertinus VšĮ Centro poliklinikos pateiktą informaciją dėl tariamo netinkamo asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pareiškėjui, buvo nuspręsta, kad nėra pagrindo atlikti tyrimo dėl to konkretaus atvejo, nes VšĮ Centro poliklinika paslaugas minėtam pacientui teikė vadovaudamasi Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, o slaugos paslaugų visą parą neteikia nei šiam, nei kitiems pacientams. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie A. A. spaudimą ligoninių vadovams ar kitus protekcionistinius (reikia suprasti – neteisėtus) veiksmus. Kuo remdamasis teismas padarė tokią išvadą, neaišku, juo labiau, kad tai nebuvo tyrimo dalykas nei šioje byloje, nei yra nustatyta kitų kompetentingų institucijų. Be to, Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalis labai aiškiai nustato, kad ginant asmens garbę ir orumą preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Garbės ir orumo gynimo kontekste tai reiškia, kad ne pareiškėjas turi įrodinėti, jog jokios neteisėtos veiklos, kurios dalyviu jis neva yra, nebuvo, o duomenis paskelbęs subjektas turėjo įrodyti, kad informacija buvo teisinga (ABTĮ 58 str. 3 d.). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad viešosios informacijos rengėjas / skleidėjas (UAB „Lietuvos ryto“ televizija) nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog informacija teisinga, o Vilniaus miesto savivaldybės atsakymas leidžia daryti išvada, jog ji neteisinga. Bet kokiu atveju, veiklos neteisėtumas ar aplinkybė, jog slaugos paslaugos buvo teikiamos ne pagal teisės aktus, nebuvo konstatuota. Taigi, informacijos rengėjas / skleidėjas neįrodė savo teiginių teisingumo. Tačiau pirmosios instancijos teismas netaikė nurodytos įrodinėjimo naštą paskirstančios teisės normos ir pažeidė nekaltumo prezumpciją. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodytą išvadą padarė neatlikęs išsamaus įrodymų tyrimo, o pasiremdamas tik viena Reportaže esančia ir byloje nedalyvaujančio asmens fraze, be to, išimta iš konteksto. Toks teismo išvados pagrindimas negali būti pripažintas patikimu. Pats A. A. byloje nebuvo kviečiamas liudyti, Inspektoriui paaiškinimų neteikė, jo frazė yra, minėta, išimta iš konteksto, netgi nėra aišku, į kokį klausimą nurodytas asmuo atsakė. Netgi jei vadovautumėmės Reportaže esančiu A. A. atsakymu, jis ne patvirtina, o paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą. Reportaže yra formuluojamas pakankamai aiškus kaltinimas, jog A. A. naudojasi savo, kaip Seimo nario, įtaka, kad gautų pareiškėjo naudai paslaugas, kurių teisės aktai nenumato, kitaip sakant, Seimo narys, o kartu ir pareiškėjas yra padaromi neteisėtos veiklos bendrininkais. Tačiau Reportaže A. A. kalba apie rūpestį ir teisėtą pagalbą savo buvusiam padėjėjui, kas neprieštarauja ne tik teisės aktams, bet ir nelaikytina amoraliu elgesiui. Todėl teismo išvada, kad A. A. frazė patvirtina spaudimą ligoninės vadovams, neatitinka tikrovės. Be to, teismas susiaurino ir iškreipė Reportaže paskleistų tikrovės neatitinkančių duomenų apimtį. Esminė aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas ir kreipėsi savo teisių gynimo, jog Reportaže teigiama, kad jam slauga teikiama išskirtinėmis sąlygomis, 24 val. per parą, neteisėtai, o to priežastis – neteisėti A. A. veiksmai. Tačiau, minėta, pareiškėjas negauna slaugos išskirtinėmis sąlygomis, taip pat negauna slaugos 24 val. per parą, o slauga teikiama laikantis teisės aktų reikalavimų. Konstatavus, kad nėra slaugos teikimo neteisėtumo, A. A. veiksmų tolesnis vertinimas apskritai neturi prasmės, nes akivaizdu, kad pareiškėjui gaunant įprastines slaugos paslaugas, jokio neteisėto poveikio nebuvo. Šių, minėta, esminių Reportaže nurodytų aplinkybių atitikimo tikrovei teismas neįvertino.
3. Be pagrindinių šioje byloje nagrinėjamų klausimų – ar Reportaže paskleisti duomenys buvo apie pareiškėją ir ar šie duomenys buvo teisingi – pirmosios instancijos teismas atskirai pasisakė dėl Reportažo tikslo, kuris, teismo nuomone, pateisina neigiamos informacijos apie pareiškėją paskleidimą. Nors, pareiškėjo vertinimu, nurodyta aplinkybė neturi teisiškai reikšmingo ryšio su fakto klausimu, ar pagal paskleistus duomenis galima identifikuoti pareiškėją, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad teismas būtent šio klausimo argumentavimui skyrė didžiausią dėmesį, pasisako ir dėl jo. Ir darydamas išvadą, jog Reportažo tikslas pateisina tikrovės neatitinkančių ir pareiškėją žeminančių duomenų paskleidimą, teismas klaidingai aiškino teisės normas bei netaikė tų teisės normų, kurias turėjo taikyti šioje byloje, taip pat iškreipė byloje nustatytas faktines aplinkybes. Negalima sutikti su teismo vertinimu, kad pagrindinė Reportažo tema buvo „iškelti slaugos paslaugų prieinamumo Lietuvoje problemą“, nes Reportaže nėra nagrinėjama slaugos paslaugų prieinamumo Lietuvoje problema. Reportaže nėra nurodoma jokių nei bendrų, nei konkrečių duomenų, kiek asmenų Lietuvoje turi poreikį gauti slaugos paslaugas, kiek asmenų jas gauna ar negauna, kokios problemos kliudo jas teikti. Reportažas yra skirtas vienintelės – pareiškėjo situacijos apibūdinimui, o visa papildoma informacija yra tik mažai reikšmingas fonas. Vieno slaugos paslaugų teikimo atvejo analizė, net jei ir būtų teisinga, negali būti laikoma tokių paslaugų Lietuvoje prieinamumą paaiškinančia problema. Taigi, būtent pareiškėjo slaugos atvejo analizė, kuri buvo atlikta kryptingai formuojanti nuomonę, jog slauga teikiama neteisėtai, buvo pagrindinė ir vienintelė Reportažo tema. Be to, tokia pozicija teismas pripažįsta, kad duomenys apie pareiškėją buvo paskleisti, tačiau laiko, kad Reportažas yra susijęs su viešojo asmens – Seimo nario A. A., veiksmais. Tačiau šioje byloje yra siekiama ginti ne A. A., bet pareiškėjo pažeistas teises. A. A. yra aktyvus politikas, jis nuolat rodomas ir įvardijamas daugybėje visuomenės informavimo priemonių skelbiamų pranešimų, todėl jam Reportažu paskleistais duomenimis padaryta žala yra nereikšminga, be to, kaip viešasis asmuo jis turi taikstytis ir su nepagrįsta kritika. Tačiau pastaroji aplinkybė negali pateisinti tikrovės neatitinkančių ir žeminančių duomenų skleidimo apie pareiškėją, kuris nėra viešasis asmuo ir kurio reputacijai Reportažu padaryta žala negali būti atitaisyta paties pareiškėjo veiksmais, nes pareiškėjas net ir norėdamas dėl savo negalios viešajame gyvenime nedalyvauja ir objektyviai negali dalyvauti. Būtent dėl šios priežasties pareiškėjas ir kreipėsi savo teisių gynimo į tam įgaliotą valstybės instituciją – Inspektorių, tačiau Inspektorius savo pareigos tinkamai neatliko ir pareiškėjo skundą atmetė formaliais bei, minėta, nepagrįstais pagrindais, o pirmosios instancijos teismas šio neteisėto sprendimo nepanaikino. Taip pat, pasisakydamas apie straipsnio tikslą ir darydamas išvadą, kad paskleisti duomenys šiuo atveju yra proporcingi ir atitinkantys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, teismas neatsižvelgė, jog tos pačios Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimanti taip pat ir apsaugą nuo tikrovės neatitinkančių ir žeminančių duomenų skleidimo, o teismo nurodytoje Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nurodyta, kad saviraiškos laisvė yra susijusi ir su pareigomis bei atsakomybe, ir gali būti apribota, siekiant apsaugoti kitų asmenų garbę ar teises. Taip pat teismas neįvertino, kad į nurodytų saviraiškos laisvės ir asmenų garbės, orumo ir privataus gyvenimo apsaugos suderinimo būtinybę yra atsižvelgta nacionaliniame visuomenės informavimo veiklos teisiniame reguliavime. Tai yra, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas, kuris yra suderintas su Konvencija ir kuriuo šioje byloje teismas nepagrįstai nesirėmė, nustato balansą tarp teisės skleisti informaciją ir kitos konstitucinės vertybės – asmens privatumo, garbės ir orumo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21, 22 str.). Saugant pastarąsias vertybes, Visuomenės informavimo įstatyme bei CK yra įtvirtintas reguliavimas, jog viešosios informacijos rengėjai / skleidėjai negali skleisti asmens privatumą pažeidžiančių ar tikrovės neatitinkančių duomenų, kurie žemina garbę ir orumą (Įstatymo 3 str. 2-3 d., 14 str., 19 str. 2 d., 41 str. 2 d. 1 p., CK 2.23, 2.24 str.). Pabrėžtina, kad draudimas skleisti neteisingą ir žeminančią informaciją negali būti laikomas Konvencijos 10 straipsnio pažeidimu, atvirkščiai, tai visiškai ją atitinka. Tai patvirtina ir Lietuvos teismų praktika, taikant minėtą Konvenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2012). Todėl ir teismo išvados apie straipsnio tikslą neturi savarankiškos vertės, nes vien tik tikslas negali pateisinti neteisingos ir žeminančios informacijos, ypač apie privatų (neviešą) ir neįgalų bei socialiai labiau pažeidžiamą asmenį, kokiu yra pareiškėjas. Dėl šių priežasčių šioje konkrečioje situacijoje pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka nei Konvencijos 8 straipsnio ir 10 straipsnio 2 dalies, nei Įstatymo 3 straipsnio 2-3 dalies, 14 straipsnio, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto, nei CK 2.23, 2.24 straipsnių. Pabrėžtina ir tai, jog šioje situacijoje pareiškėjas nėra pareiškęs jokių turtinių pretenzijų ir neprašo taikyti jokių kitų sunkias (neproporcingas) pasekmes viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui sukeliančių priemonių. Priemonės, kurias taikyti prašė pareiškėjas kreipdamasis į Inspektorių – kad viešosios informacijos rengėjai ir / ar skleidėjai būtų įspėti apie teisės aktų pažeidimus, pareiškėjui žalą darantis Reportažas būtų pašalintas iš interneto portalų, kad būtų paneigta tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti pareiškėjo garbę ir orumą – negali būti laikomos sukeliančiomis neproporcingas pasekmes viešosios informacijos rengėjui / skleidėjui, ypač atsižvelgiant, jog pareiškėjo teises pažeidžiantis Reportažas yra viešai prieinamas jau daugiau kaip vienerius metus. Nurodytos priemonės, atsižvelgiant į būtinybę apsaugoti ir teisėtus pareiškėjo interesus, negali būti prilygintos neleistinai cenzūrai. Tuo tarpu teismas vertino ir gynė tik viešosios informacijos rengėjo / skleidėjo interesus. Teismo teiginiai apie tai, kas Reportaže sudomintų vidutinį vartotoją yra visiškai spekuliatyvūs ir grįsti prielaidomis, kuriomis teismas neturėtų vadovautis. Garbės ir orumo bei privatumo gynimo bylose visiškai nėra svarbi aplinkybė, kas yra įdomu vidutiniam ar kokiam kitam vartotojui, tačiau svarbu nustatyti aplinkybes, kurios, kaip minėta aukščiau, yra nustatytos teismų praktikoje šios kategorijos bylose. Tarp šių sąlygų aplinkybė kuo domisi vidutinis vartotojas nėra minima ir tai yra visiškai pagrįsta, nes CK 2.23 ir 2.24 straipsniai skirti saugoti konkretaus individo (kuris, įvertinant visuomenės informavimo priemonių turimą informacinę galią ir įtaką viešajai nuomonei, yra labai pažeidžiamoje padėtyje) teisių apsaugą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, užuot įvertinęs situaciją iš konstitucinių žmogaus teisių apsaugos pozicijų, individo (t. y. pareiškėjo) teisių apskritai nevertino, vietoje to savo išvadas grįsdamas subjektyviu svarstymu, kas galbūt būtų įdomu vidutiniam vartotojui.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl pirmosios pareiškėjo argumentų grupės (pakankamai didelės žmonių grupės) pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti šiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad: a) A. A. iš viso Seimo nariu yra penkias kadencijas; b) Seimo narys turi teisę turėti padėjėjus-sekretorius, kuriems apmokama iš valstybės biudžeto, taip pat padėjėjus, dirbančius visuomeniniais pagrindais. Parlamentarų visuomeninių padėjėjų vardai, pavardės, kontaktai viešai neskelbiami. Tikslų savo buvusių padėjėjų skaičių nuo pat 1996 m. iki dabar gali žinoti tik pats A. A.; c) tai, kad pareiškėjas yra buvęs Seimo nario A. A. padėjėjas, yra niekur neskelbiama. Ši informacija nėra viešai prieinama. Konkrečiai nagrinėjamu atveju žiūrovui netgi nėra aišku, ar ginčo Reportaže kalbama apie etatinį, ar apie visuomeninį Seimo nario padėjėją, kokiu laikotarpiu jis pagelbėjo parlamentarui. Taigi akivaizdu, kad tai yra platus subjektų ratas. Lieka nepaneigta atsakovo ir teismo sprendime nurodyta aplinkybė, jog kalbama apie pakankamai didelę žmonių grupę, kurie kažkada (laikotarpiuose nuo 1996 m. iki 2012-2016 m. kadencijos) etatiniais ar visuomeniniais pagrindais buvo Seimo nario A. A. padėjėjais. Reportaže pareiškėjui buvo užtikrintas visiškas anonimiškumas, todėl žiūrovui atpažinti jį būtų neįmanoma. Peržiūrėjęs Reportažą, išanalizavęs ir įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas savo sprendime visiškai teisingai konstatavo, jog Reportažo turinys nesudaro pagrindo identifikuoti asmens, apie kurį paskelbta informacija. Darydamas tokią išvadą, teismas pagrįstai rėmėsi dėl asmenų atpažįstamumo formuojama teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-198/2013). Taigi, Reportažo turinys ir kontekstas leidžia konstatuoti, jog pareiškėjo tapatybė ar ją leidžiantys identifikuoti duomenys nebuvo atskleisti. Tai suponuoja pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjas neįrodė savo materialinio teisinio tinkamumo – kad paskleistos žinios yra apie jį. Teismas pagrįstai nevertino ir sprendime nesirėmė pareiškėjo nurodomais Reportažo komentarais. Pažymėtina, kad interneto komentarai negali būti laikomi patikimu įrodymu, kurio pagrindu teismas galėtų daryti tam tikras išvadas. Įrodymais negali būti duomenys, kurių kilmė ar šaltinis nežinomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2011).
2. Dėl antrosios pareiškėjo argumentų grupės (tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo) pažymėtina, kad įvertinęs Reportažo tikslą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog iš esmės šis Reportažas yra ne apie pareiškėją (jo pareigų nurodymas yra tik priemonė pateikti visuomenei reikšmingą informaciją), o apie Seimo nario įtaką slaugos paslaugų prieinamumui. Teismo išvada, jog kalbėti apie A. A. protekcionistinius veiksmus, nenurodant, kad tų veiksmų objektas yra jo buvęs padėjėjas, neįmanoma, yra visiškai teisinga. Būtina pabrėžti, kad nepaneigta lieka ir esminė tiek pareiškėjo, tiek teismo sprendime nustatyta aplinkybė – ginčo Reportaže paskleista informacija buvo sąlygojama viešojo intereso. Tai yra reikšmingiausias faktas, kuriuo nesivadovauti nėra jokio pagrindo. Svarbiausia yra informacijos paskleidimo tikslas. Nagrinėjamu atveju Reportažo tikslas buvo iškelti slaugos paslaugų prieinamumo Lietuvoje problemą. Šios problemos viešas iškėlimas atskleidė, jog protekcionistiniai ryšiai šioje srityje yra bene pagrindinis faktorius, lemiantis specifinės slaugos (t. y. slaugos paties paciento namuose) prieinamumą. Problema buvo iškelta ir šis tikslas pasiektas viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) atlikus žurnalistinį tyrimą, tačiau neatskleidžiant jokių konkrečių detalių ar duomenų, kurie leistų identifikuoti pareiškėją ir jį daryti pažeidžiamu konkrečiu atveju.
3. Visiškai nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl to, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Pažymėtina, kad priešingai, nei nurodo pareiškėjas, Reportaže nėra teigiama, o ir teismas jokiu būdu nekonstatavo, jog slaugos paslaugos teikiamos neteisėtai, o yra nustatyta, kad tokio tipo paslaugos iš esmės prieinamos išskirtinių pažinčių (politinės įtakos) dėka. Teismas sprendime visiškai pagrįstai pripažino, jog apskritai, ginčo Reportažas yra ne apie pareiškėją, o apie Seimo narį A. A., apie įtakingų valstybės politikų pasinaudojimą savo statusu tam tikriems tikslams pasiekti. Sprendime teismas teisingai akcentavo, kad pareiškėjo nei vardas, nei pavardė nebuvo pagarsinti, jis nebuvo atvaizduotas Reportaže, todėl tokio turinio Reportažas yra adekvatus ir proporcingas siekiamam tikslui informuoti visuomenę, o bet koks bandymas šioje byloje įžvelgti UAB „Lietuvos ryto“ televizijos priešingą etikai elgesį būtų traktuotinas kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalies pažeidimas, kaip nepagrįsta valstybės institucijos – atsakovo – intervencija, poveikis žiniasklaidos priemonės veiklai, svarbiai visai visuomenei (apie žiniasklaidos, kaip „viešosios priežiūros šuns“ vaidmenį, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje July and SARL Liberation prieš Prancūziją, §64). Pabrėžtina (su tuo sprendime sutiko ir teismas), kad ginčo Reportaže pateikta informacija yra Seimo nario A. A., kaip viešojo asmens, veiklos, jo taikomų metodų kritika. Jam, t. y. parlamentarui A. A., Reportaže ir yra suteikta atsakymo teisė, jis pripažįsta savo įtaką slaugos paslaugų teikimui, komentuoja, paaiškina savo poziciją.
4. Teismas visiškai pagrįstai patvirtino atsakovo padarytą išvadą, jog viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) veikla nagrinėjamu atveju buvo sąžininga. Jeigu informaciją paskleidęs asmuo veikė sąžiningai, t. y. pagrindinis tikslas buvo informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti (yra viešasis interesas), tai kritika nėra pagrindas informaciją paskelbusiam asmeniui taikyti atsakomybę. Itin svarbu tai, kad pats A. A. į atsakovą dėl reportaže paskelbtos informacijos įvertinimo nesikreipė. Kitaip tariant, laidoje įvardintas ir kritikuotas asmuo paskelbtos informacijos iš viso neginčija.
5. Pažymėtina, kad pareiškėjas pervertina Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus G. Ž. atsakovui pateiktą atsakymą, kaip įrodantį, jog Reportaže pateikta informacija neatitinka tikrovės. Atsakovas ir teismas tokios įrodomosios reikšmės šiam dokumentui nesuteikė, kadangi joks tyrimas dėl ginčo reportaže paskelbtos informacijos G. Ž. vadovaujamame departamente nebuvo atliktas. Todėl neatlikus objektyvaus tyrimo, o įvertinus tik VšĮ Centro poliklinikos pateiktą informaciją, G. Ž. pateiktas atsakymas, jog paslaugas VšĮ Centro poliklinika teikė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, o slaugos paslaugų visą parą pacientams neteikia, yra vienpusiškas ir formalus.
6. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo dėl to, jog pareiškėjui yra reikalinga ilgalaikė priežiūra ir slauga, todėl nesuprantama, kokią reikšmę įrodinėjant teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą turi pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateikti priedai Nr. 3 (VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2015 m. sausio 26 d. raštas Nr. SR-413 „Dėl priemonių pacientui M. J. ilgalaikės priežiūros ir slaugos metu nupirkimo“) ir Nr. 4 (2014 m. sausio 26 d. gydytojų konsiliumo išvados). Pareiškėjas iš esmės remiasi subjektyviu savo paties vertinimu, prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais, patvirtinančiais jo atpažįstamumą Reportaže ar jame paskleistos informacijos neatitikimą tikrovei. Suabsoliutindamas asmens garbės ir orumo gynimą, pareiškėjas ignoruoja visuomenės teisę žinoti jai svarbią informaciją apie savo išrinktų politikų veiksmus bei viešąjį interesą atitinkančias problemas. Akivaizdu, kad Reportaže iškeltos problematikos svarba visuomenei pateisina platesnių saviraiškos laisvės ribų taikymo būtinybę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos ryto“ televizija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo apeliacinį skundą atmesti o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti galioti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl galimybės pareiškėją identifikuoti ginčo Reportaže. Kritikuodamas skundžiamo teismo sprendimo argumentus, pareiškėjas nurodo tik vieną citatą, kurioje teismas konstatuoja, jog „pareiškėjo argumentacija apie tai, kad „skundžiamame sprendime formuluojama išvada dėl „pakankamai didelės žmonių grupės“ neteisinga, yra nepagrįsta“. Tačiau pareiškėjas ignoruoja kitą skundžiamo sprendimo išvadą, kad „teismas sutinka su skundžiamo sprendimo motyvacija, jog kalbėti apie A. A. protekcionistinius veiksmus, nenurodant, kad tų veiksmų objektas yra jo buvęs padėjėjas, neįmanoma. Taigi, pareiškėjas, teismo vertinimu, pervertina jam skirtą dėmesį reportaže, nes iš esmės reportažas yra apie Seimo nario įtaką, o pareiškėjo nurodymas yra tik priemonė pateikti visuomenei reikšmingą informaciją“. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kalbėdamas apie Reportažo tikslą, teismas, neva, „pateisina neigiamos informacijos apie pareiškėją paskleidimą“. Tačiau tokia pareiškėjo pozicija visiškai neatitinka faktinių aplinkybių, nes jokia neigiama informacija apie pareiškėją Reportaže paskleista nebuvo. Ginčo Reportaže buvo paskelbta informacija apie protekcionistinius Seimo nario A. A. veiksmus. Informaciją apie Seimo narį A. A. pagrįstai galima traktuoti kaip neigiamą, tačiau, kaip patvirtino pats Seimo narys, ji atitinka tikrovę. O apie pareiškėją, kaip minėta, negatyvia prasme Reportaže nėra kalbama. Informacijos, kad žmogus sunkiai serga ir jam reikia gydymo, slaugos paslaugų, negalima traktuoti kaip negatyvios ar, juo labiau, tikrovės neatitinkančios. Be to, jau ne kartą minėta, kad Reportaže informacijos apie pareiškėją paskleista minimaliai, ir kaip teisingai konstatavo teismas, ne daugiau, negu reikia Reportažo tikslui pasiekti – pateikti visuomenei reikšmingą informaciją. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nepaneigiamas teisėtas visuomenės interesas žinoti apie Seimo nario tegu ir nepažeidžiančią įstatymo, tačiau etikos ir moralės normų neatitinkančią veiklą.
2. Dėl Reportaže paskleistų duomenų atitikimo tikrovei. Apeliaciniame skunde (kaip ir skunduose Žurnalistų etikos inspektorei ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui) nuosekliai teigiama, kad neva Reportaže buvo paskleisti teiginiai, jog pareiškėjas slaugos paslaugas gauna neteisėtai, t. y. kad slaugos paslaugų teikimas jam neatitinka teisės aktų reikalavimų. Tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu ne kartą buvo akcentuota, kad Reportaže nėra teigiama, jog slaugos paslaugas pareiškėjas gauna neteisėtai. Tokia informacija nebuvo skelbiama, be to, ne toks buvo Reportažo tikslas. Kaip teisingai akcentuota teismo sprendime, „įvertinus reportažo turinį ir kontekstą matyti, kad pagrindinė tema, tikslas buvo iškelti slaugos paslaugų prieinamumo Lietuvoje problemą, kad reportažo turinys susijęs su viešojo asmens, valstybės politiko, t. y. Seimo nario A. A., veikla, darant įtaką dėl slaugos paslaugų prieinamumo jo aplinkos žmogui, kad toks reportažo turinys ir tema susiję su pagrįstu viešuoju interesu, turi visuomeninę reikšmę“. Sąvoka „prieinamumas“ teismo sprendime teisingai suprantama, kaip „numatyta teisės aktuose“ (reikia suprasti – teisėta), tačiau dėl lėšų / finansavimo stygiaus neprieinama visiems, kuriems ši paslauga reikalinga. Ir todėl Reportaže suponuojama išvada, jog pagal įstatymą priklausanti paslauga nėra prieinama visiems, tačiau paveikus tam tikriems asmenims (šiuo atveju Seimo nariui A. A.) paslaugą gauti įmanoma. Taigi, Reportaže buvo parodyta, kaip Seimo narys A. A. atvirai teigė, jog ėmėsi iniciatyvos, kad padėtų savo aplinkos žmogui gauti reikalingą slaugos paslaugą. Tą patvirtino ir kiti Reportaže kalbinti pašnekovai. O teiginys, kad Seimo narys teigė padėjęs gauti paslaugą, atitinka tikrovę, nes jis tikrai taip teigė. Todėl teismas ir padarė pareiškėjo kritikuojamą išvadą, jog pareiškėjo teiginiai, kad „reportaže paskleista neatitinkanti tikrovės informacija, būtent apie tai, jog, esą, buvo A. A. įtaka slaugos paslaugų teikimui, spaudimas ligoninių vadovams ir pan., yra niekuo nepagrįsti. Reportaže pats Seimo narys pripažįsta, kad jis kalbėjo su slaugos įstaigos administracija“.
3. Dėl slaugos paslaugos apimties. Dar vienas motyvas, kodėl pareiškėjas mano, kad Reportaže paskleista informacija neatitinka tikrovės, yra tai, jog jis neva gauna ne 24 val. per parą, o kitos trukmės slaugą. Reportažo rengėjai gavo ne vieno asmens, susijusio su Reportažo tema, interviu ir juos paviešino. Be to ir Reportažo, esančio internete, aprašyme yra aiškiai nurodyta, kad „vienos Vilniaus poliklinikos darbuotojai atskleidžia dieną naktį prižiūrintys buvusį parlamentaro patarėją“. Taigi, ginčijamas teiginys priklauso ne UAB „Lietuvos ryto“ televizijai ar su ja susijusiems asmenims, o asmenims, kurie savo teiginius paskelbė viešai, ir kuriais netikėti nėra pagrindo. Todėl apeliacinio skundo argumentai apie Reportaže neva paskelbtą informaciją, jog (1) pareiškėjas gauna slaugos paslaugas neteisėtai; (2) jog jis jas gauna išskirtinėmis sąlygomis ir pan. yra atmestini, nes Reportaže nėra teigiama, kad pareiškėjas išskirtinėmis sąlygomis gauna neteisėtas paslaugas. Tą patvirtina ir kita Reportaže paskelbta informacija (kurią apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti, kaip nereikšmingą „foną“), kad Lietuvoje yra 4 000 ligonių, kuriems yra reikalinga nuolatinė slauga, iš jų vien Vilniuje yra 2 000. O, kaip nurodė savivaldybės sveikatos komisijos vadovė R. V. „vien šita poliklinika turi 200 paliatyvių pacientų, kurie yra mirštantys žmonės, t. y. patys sunkiausi ligoniai. Ir pas juos Centro poliklinika nueina: 3 kartus per savaitę slaugytoja, 1 kartą – gydytojas“. Todėl visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad „Reportaže nėra nagrinėjama slaugos paslaugų prieinamumo Lietuvoje problema“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas  netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, netenkindamas pareiškėjo skundo ir palikdamas galioti atsakovo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. SPR-100 „Dėl reportaže „Buvusiam seimūno padėjėjui – išskirtinė slauga iš mūsų pinigų“ (http://tv.lrytas.lt, 2014 m. birželio 26 d.) paskelbtos informacijos“. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų nekartoja, tačiau pakeičia atsakovo sprendimo bei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus dalyje dėl materialinės teisės aiškinimo ir taikymo ginčo santykiams.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo bei pirmosios instancijos teismo pozicija, kad reportažo informacijoje, su kuria nesutinka pareiškėjas, nebuvo atskleistas pareiškėjo privatus gyvenimas, pripažinus, kad paskleista informacija buvo abstrakti, priskirta didelei asmenų grupei, todėl identifikuoti konkretų asmenį, remiantis pateikta informacija, nebuvo galimybės.

Reportažo turinys patvirtina, kad jame pateikta informacija apie vienam asmeniui – buvusiam Seimo nario A. A. padėjėjui, bendražygiui – teikiamą išskirtinę slaugą. Teisėjų kolegijos nuomone, Reportaže pateikti duomenys apie minimo asmens darbovietę, jo pareigas, lytį ir susirgimo faktą nukreipia į pakankamai siaurą asmenų grupę, sudarančią netiesioginę galimybę identifikuoti asmenį, kurio privataus gyvenimo duomenys buvo paviešinti. Šioje dalyje pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad paskleisti duomenys apie pareiškėjo privatų gyvenimą galėjo tapti žinomi tretiesiems asmenims. Todėl teismas daro išvadą, jog Reportaže be pareiškėjo sutikimo buvo paskelbta pareiškėjo privataus gyvenimo aplinkybė, susijusi su jo slauga dėl ligos.

Konstitucijoje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, iš kurio kyla asmens teisė į privatumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatavo, kad asmens teisė į privatumą apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt.

Kartu  Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymima, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai ).

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Pažymėtina, kad Reportaže buvo pranešta apie išskirtines pareiškėjo slaugos aplinkybes, kurių kitiems asmenims nėra galimybės suteikti ir tai susieta su viešojo asmens Seimo nario A. A. įtaka. Tai patvirtina, kad ginčo atveju reportaže atskleistos visuomeninę reikšmę turinčios pareiškėjo privataus gyvenimo aplinkybės.

Vertindama paskleistą informaciją, remdamasi visuomenes teise žinoti apie viešųjų asmenų veiklą ir slaugos problemas, kad jų nepakanka visiems turintiems teisę jas gauti, teisėjų kolegija daro išvadą, jog rengiant ir skleidžiant informaciją, siekiant informuoti visuomenę apie slaugos teikimo problemas bei viešojo asmens veiklą, nebuvo peržengtos viešosios informacijos rengėjo saviraiškos teisės realizavimo ribos.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, jog paskleistos pareiškėjo privataus gyvenimo aplinkybės yra proporcingos visuomenės interesui žinoti. Šią išvadą teismas grindžia informacijos aktualumu ir tuo, kad pareiškėją identifikuojantys duomenys nebuvo tiesiogiai atskleisti,  informacija apie pareiškėjo sveikatos būklę nėra detalizuota ir slaugos turinys Reportaže nėra atskleistas.

Dėl Reportažo informacijos teisingumo pažymėtina, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 29 d. skunde atsakovui nenurodė, kokia apimtimi pateikta Reportaže informacija yra šališka, todėl atsakovas galėjo šio skundo argumento ir nevertinti. Dėl informacijos teisingumo pažymėtina, kad viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui nėra keliamas reikalavimas pateikti absoliutų duomenų tikslumą, todėl kiekvienu atveju turi būti vertinama ar informacijos rengėjas elgiasi sąžiningai ar priešingai sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančios žinias apie asmenį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šio ginčo atveju yra pagrindas pripažinti, kad tiek informacijos rengėjas, tiek skleidėjas elgėsi sąžiningai. Bylos įrodymai patvirtina, kad dėl slaugos apimties yra pateiktos įvairios nuomonės ir nėra tiesiogiai atsakyta teisėtai, ar neteisėtai pareiškėjui teikiama slauga. VšĮ Centro poliklinikos vadovas patvirtino, kad įstatymai, teikiant slaugą pareiškėjui, nebuvo pažeisti, kiti informacijos šaltiniai teigia, kad slauga teikiama išskirtinėmis sąlygomis, tuo Reportaže keliama problema dėl tokios slaugos visuotino prieinamumo. Informacija Reportaže grindžiama įvairiais šaltiniais, todėl nėra pagrindo pripažinti jog informacija yra šališka, žinomai neteisinga ir yra žeminanti pareiškėjo garbę bei orumą.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Reportaže paskleista informacija atitinka Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies reikalavimus, todėl iš esmės atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė