Administracinė byla Nr. A-3645-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04610-2015-2

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. jis laikytas Lukiškių TI-K vienoje kameroje su kitais asmenimis, nesilaikant reikalavimo buvusius valstybės tarnautojus laikyti atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Atvykęs į Lukiškių TI-K pareiškėjas informavo pareigūnus apie tai, kad tarnavo vidaus reikalų sistemoje, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Visu skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas patyrė fizinį ir psichologinį smurtą, psichologinę įtampą, nukentėjo jo orumas, negalėjo ramiai miegoti, jautė didžiulę baimę ir kt. Pranešus Lukiškių TI-K administracijai apie patiriamas patyčias, pareiškėjas būdavo perkeliamas į kitą kamerą, kurioje sąlygos buvo tokios pačios.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas tvirtino, kad, skirstydamas suimtuosius ir nuteistuosius, Lukiškių TI-K laikėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio reikalavimų. Asmeniui atvykus į Lukiškių TI-K, su juo susitinka Psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos pareigūnai. Atsižvelgus į gautas šių pareigūnų pastabas, asmenys paskirstomi pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą tinkamai vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Lukiškių TI-K dokumentų valdymo sistemoje nebuvo duomenų apie pareiškėjo skundus dėl paskirstymo į kameras su kitais asmenimis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad suėmimo vykdymo tvarka ir sąlygos, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinė padėtis yra reglamentuota SVĮ. SVĮ 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (SVĮ 10 str. 1 d. 5 p.). Ši asmenų grupė, vadovaujantis BVK 70 straipsnio 3 dalimi, esant galimybei, turi teisę būti laikoma atskirai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose. BVK 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog būtų dirbęs valstybės tarnautoju ar atitiktų kitus požymius, nurodytus SVĮ 10 straipsnyje ar BVK 70 straipsnyje. Skunde teismui pareiškėjas nenurodė, kokioje institucijoje galbūt ėjo pareigas, dėl kurių turėtų būti laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus ypač ilgam laikotarpiui nuo jo nurodomo teisių pažeidimo. Dalis pareiškėjo skundžiamo laikotarpio viršija nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą ir byloje nebuvo duomenų apie svarbias šio termino praleidimo priežastis. Dėl tokio pareiškėjo delsimo ginti savo teises teismas skundą vertino kaip reiškiamą galbūt tik su tikslu gauti turtinės naudos, bet ne realiai apginti pažeistas teises. Teiginius, kad patyrė neturtinę žalą, pareiškėjas grindė abstrakčiais nusiskundimais, su skundu nepateikė įrodymų, jog būtų patyręs fizinį smurtą. Taigi, byloje neįrodyta, jog pareiškėjas turėjo būti laikytas atskirai nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų. Nenustačius, kad valstybės pareigūnų veiksmai būtų buvę neteisėti, nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Be to, byloje esantys įrodymai nepatvirtino, jog pareiškėjas tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajuto emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

III.

Pareiškėjas R. P. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

Pareiškėjo nuomone, teismas sprendimą priėmė formaliai, neįsigilinęs į jo skunde nurodytas aplinkybes, taip pat neatsižvelgė į teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose. Pareiškėjo galimybės rinkti, pateikti reikalingus įrodymus įkalinimo įstaigoje buvo ribotos. Teismas turėjo išsireikalauti jo asmens bylą, kurioje aiškiai nurodyta, kokiu pagrindu jis atliko laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje, kurioje bausmę atlieka buvę pareigūnai, valstybės tarnautojai ir pan. Pareiškėjas pabrėžė, jog jis nebuvo teisininkas, o savo teises gynė taip, kaip sugebėjo. Įkalinimo įstaigos pareigūnus pareiškėjas tinkamai informavo, jog buvo tarnavęs Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, t. y. žodžiu ir raštu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas teigė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi SVĮ 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat ir BVK 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste (kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125) skirstomi atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat griežtai vadovaujantis SVĮ 10 straipsnio ir BVK 52, 70 straipsnių reikalavimais. Šiame priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus pravestas pokalbis su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, Vidaus tyrimų skyriaus (Kriminalinės žvalgybos skyrius) pareigūnai, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas bei pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Pagal tvarkos aprašą suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje. Pareiškėjas buvo paskirtas į gyvenamąją kamerą kartu su kitais suimtaisiais, vadovaujantis SVĮ 10 straipsniu ir Suimtųjų, nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias kameras Lukiškių TI-K tvarkos aprašo nuostatomis. Kaip jau minėta, iš pareiškėjo skundų, prašymų ar pareiškimų dėl laikymo su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai, gauta nebuvo. Atsakovo vertinimu, teismas surinko ir išreikalavo iš šalių visus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, todėl teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra jokio pagrindo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi pareiškėjo R. P. skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, kaip procesinių dokumentų gavimo vietą ir savo buvimo vietą nurodė Vilniaus pataisos namus, esančius Sniego gatvė Nr. 2, Vilnius. Jau vien iš to galima daryti preliminarią išvadą, kad pareiškėjas iki įkalinimo Lukiškių TI-K galėjo atlikti tarnybą vidaus reikalų sistemoje ir turėjo būti kalinamas taip, kaip numatė teisinis reguliavimas, įtvirtintas SVĮ, BVK bei juose lydinčiuose poįstatyminiuose teisės aktuose.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnyje (redakcija, galiojusi jog 2016 m. liepos 1 d.) numatyta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. To paties įstatymo 57 straipsnio 4 dalis teismą įvardija kaip subjektą, turintį teisę išsireikalauti įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą iš esmės tuo pagrindu, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo galimos tarnybos vidaus reikalų sistemoje, buvo nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą administracinis teismas turi konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos (ABTĮ 86 str. 2 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismas turi aiškiai patvirtinti arba paneigti aplinkybę, ar pareiškėjas iki jo kalinimo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu atliko tarnybą vidaus reikalų sistemoje. Teismas turi surinkti (gauti) papildomus faktinius duomenis reikalingus bylai teisingai išspręsti, o juos gavus pritaikyti teisinį kvalifikavimą bei motyvuotai pasisakyti dėl iškelto skundo reikalavimo pagrįstumo.

V.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Nei SVĮ, nei BVK nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. buvo laikytas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106, Nr. 110, Nr. 116, Nr. 168, Nr. 185 ir Nr. 285. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis tarnavo Vidaus reikalų ministerijos Antrajame pulke, konvojuodavo kalinius, dalyvaudavo atliekant kratas Pravieniškių pataisos namuose. Iš Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. 47SD-1832 matyti, kad pareiškėjas nuo 2002 m. spalio 22 d. iki 2003 m. vasario 14 d. atliko privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 2-ajame pulke. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 415, vidaus tarnybos dalinių uždaviniai buvo užtikrinti viešąją tvarką, ypač masinių renginių metu, užkirsti kelią nusikalstamumui, užtikrinti laisvės atėmimo bausmių vykdymo apsaugą, vykdyti suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimą; šiuose daliniuose tarnaudavo privalomąją pradinę karo tarnybą atliekantys asmenys. Taigi, pareiškėjas priskirtinas asmenų grupei, kuri pagal SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas Lukiškių TI-K turėjo būti laikoma atskirai nuo kitų suimtųjų. Byloje ginčo dėl šios aplinkybės nebuvo, bylos medžiaga ir pareiškėjo asmens bylos duomenys patvirtina, kad vėlesniais suėmimo ir bausmės atlikimo laikotarpiais pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigose buvo laikomas atsižvelgiant į minėtai asmenų grupei nustatytus atskiro laikymo nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuo vieno iki keturių asmenų, tačiau Lukiškių TI-K nepateikė duomenų apie tai, ar pareiškėjas buvo laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų, laikantis SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl jo laikymo nesilaikant SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų laikytini įrodytais. Lukiškių TI-K pareigūnai, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. laikydami pareiškėją kamerose nepaisant SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, atliko neteisėtus veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje pastebėjo, kad 2012 m. spalio 10 d. pareiškėjui buvo atlikta pirminė gydytojų apžiūra tardymo izoliatoriuje, daugiau jokių įrašų apie patirtas traumas ar sužalojimus ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nebuvo. Iš vėlesnių asmens sveikatos istorijos įrašų matyti, kad pareiškėjas skundėsi skausmais krūtinės ląstoje, trunkančiais apie 2 mėnesius, jam diagnozuota (duomenys neskelbtini) (2012 m. gruodžio 28 d.), jis skundėsi dirglumu, blogai miegojo naktimis, vargino įvairios mintys, nervinosi dėl bylos (2012 m. gruodžio 31 d.), 2013 m. pareiškėjui diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad jis ginčo laikotarpiu kitų suimtųjų buvo sumuštas, laikė neįrodytais, bet pripažino, jog pareiškėją laikant su kitais suimtaisiais pažeidžiant SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, jis galėjo jausti įtampą, nerimą, nesaugumo jausmą ir dėl tokių suėmimo sąlygų visumos patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kilo atsakovo civilinė atsakomybė. Teismas, įvertinęs reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

VI.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. P. skundą atmesti.

Atsakovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, kadangi Lukiškių TI-K nepateikė duomenų apie tai, ar pareiškėjas buvo laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų, laikantis SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, pareiškėjas buvo laikytas šių reikalavimų nesilaikant. Atsakovas atsiliepime buvo nurodęs, kad pareiškėjas į gyvenamąją kamerą buvo paskirtas vadovaujantis SVĮ 10 straipsniu ir Suimtųjų, nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias kameras Lukiškių TI-K tvarkos aprašo nuostatomis. Atsakovas dar kartą pabrėžia, jog dokumentų valdymo sistemoje nėra duomenų apie iš pareiškėjo gautus skundus, prašymus ar pareiškimus dėl laikymo su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai. Lukiškių TI-K pareigūnai nepažeidė įstatymų ir vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl teiginys, kad Lukiškių TI-K nesilaikė SVĮ 10 straipsnio reikalavimų, yra atmestinas.

Atsakovas taip pat pažymi, jog asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, bet būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (pasekmes) asmeniui, tai patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą, todėl manytina, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad kaip buvęs vidaus reikalų sistemos pareigūnas, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų sąlygų, neatskirtas nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, iki pastarųjų įkalinimo neturėjusių specialaus statuso.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė iš esmės dėl to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl tarnybos vidaus reikalų sistemoje. Vienas iš apeliacinio skundo argumentų – pažeista teismo pareiga pačiam teismui, esant poreikiui, rinkti įrodymus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, kad teismas išsamiai neišnagrinėjo byloje esančių įrodymų, nepagrįstai nusprendė dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kad nepateikė duomenų, kurių dokumentų valdymo sistemoje nėra.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo laikytas Lukiškių TI-K pažeidžiant asmenų atskiro laikymo kamerose reikalavimus.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad suėmimo vykdymo tvarka ir sąlygos, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinė padėtis yra reglamentuota SVĮ, kurio III skyriuje yra apibrėžta suėmimo vykdymo tvarka ir asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygos. Suėmimo vykdymo režimą SVĮ apibrėžia kaip asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visumą (SVĮ 9 str. 1 d.). Pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra šie: 1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas; 2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra; 3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. SVĮ 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (SVĮ 10 str. 1 d. 5 p.). Ši SVĮ nuostata yra reglamentuota ir Aprašo (b. l. 26-28) 2 punkte, įtvirtinant, kad suimtųjų ir nuteistųjų skirstymas į kameras vykdomas griežtai laikantis SVĮ 10 straipsnio reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nepaisant to, jog pareiškėjas nuo 2002 m. spalio 22 d. iki 2003 m. vasario 14 d. atliko privalomąją pradinę karo tarnybą, Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d.) jis buvo laikytas su asmenimis, neatlikusiais tarnybos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, tuo pažeidžiant SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 12 d. raštas „Dėl duomenų pateikimo“, b. l. 71), su šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis sutinka. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikytas pažeidžiant SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą suėmimo vykdymo režimą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (įskaitant materialią kompensaciją) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant, be kita ko, materialią (pirmiausiai piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog, aplinkybei apie pareiškėjo privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimą tapus žinoma kitiems, su pareiškėju kartu laikomiems asmenims, tai galėtų padaryti atitinkamai neigiamą įtaką jų elgesiui su pareiškėju, dėl to galėtų kilti grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Šios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1189/2014, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2503-442/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirtą režimą, reikalavimus, pareiškėjas galėjo jausti įtampą ir nesaugumą, o tai neabejotinai jam sukėlė papildomus išgyvenimus, stresą, baimę. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad būtent siekiant išvengti aptartos situacijos, įstatymų leidėjas ir nustatė tokių asmenų laikymo atskirai režimą. Akcentuotina, kad analogiškos praktikos panašiose bylose nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, jog suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Todėl už nurodyto suėmimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Tačiau šiuo atveju atsakovas minėtos pareigos tinkamai neįvykdė, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju, vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pozityvią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Šiuo aspektu pažymėtina, kad SVĮ nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti laikomam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovo prašymas, nei kitas kreipimasis.

Teisėjų kolegija vertindama pareiškėjo argumentus dėl patirtos žalos Lukiškių TI-K, pagrįstais laiko pareiškėjo skundo teiginius dėl sveikatos būklės pablogėjimo, krūtinės ląstoje skausmų (diagnozuota (duomenys neskelbtini)) ir sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais šiuo klausimu. Be to, byloje esantys asmens sveikatos istorijos duomenys (b. l. 148–166) patvirtina, kad būtent dėl minėtų kalinimo sąlygų pažeidžiant SVĮ 10 straipsnio 1 dalies punkto reikalavimus, realiai pablogėjo pareiškėjo sveikata, jam teko vartoti medikamentus nuo skausmo.

Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis, jis galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos, su juo gali būti siekiama susidoroti, taigi buvo pakankamas pagrindas išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, daryti. Todėl, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Audrius Bakaveckas

              Artūras Drigotas

              Dalia Višinskienė