Civilinė byla Nr. 3K-3-189/2011
Procesinio sprendimo
kategorijos:
21.4.2.6; 30.5; 30.12
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Juozo Šerkšno (kolegijos
pirmininkas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal
ieškovo V. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei A. K., trečiajam asmeniui L. B. dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo,
savininko pažeistų teisių atstatymo bei A. K. priešieškinį ieškovui V. B., trečiajam asmeniui L. B. dėl pažeistų teisių gynimo, žemės sklypo ribų nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė išreikalauti iš atsakovės neteisėto
valdymo žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), 63 kv. m ploto
dydžio dalį, UAB „Architektų pastogė“ teisminiam nagrinėjimui parengtame
žemės sklypo plane pažymėtą kaip ribojamą taškų 1-9-8-21 ir 21-20-19-18-17; įpareigoti
atsakovę nugriauti dalį tinklo tvoros. Ieškovas nurodė, kad 2005 m. spalio
25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi I. D. pardavė, o trečiasis asmuo L. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise pirko žemės sklypą,
esantį (duomenys neskelbtini), kurį vėliau padalijo į du sklypus. Ieškovo
teigimu, jo bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomų sklypų ir atsakovės
namų valdos žemės sklypo ribos yra aiškios, nustatyta tvarka įregistruotos
žemės kadastre, tačiau ieškovas negali naudotis 63 kv. m ploto dydžio
sklypų dalimi, nes ši yra atskirta nuo likusios sklypų dalies atsakovei
priklausančia tvora.
Atsakovė su ieškiniu
nesutiko, nurodydama, kad esama tvora nuo seno yra gretimų sklypų riba,
įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl, ją perkėlus, atsakovės
sklypas sumažės. Atsakovė taip pat pateikė
priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu jos parašą ant sklypo Nr.
357, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano dėl sklypo
padalijimo ir paskirties keitimo, suderinto 2005 m. liepos 11 d. nuolatinės
statybos komisijos posėdžio protokolu, bei apginti jos pažeistas teises atkuriant
iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, t. y. pripažinti negaliojančiu 2007
m. gruodžio mėn. UAB „Architektų pastogė“ parengtą topografinį planą, nustatyti,
kad atsakovei ir ieškovui su trečiuoju asmeniu priklausančių žemės sklypų skiriamoji
riba yra pagal UAB „Kauno komprojektas“ 2008 m. spalio mėn. parengtą žemės
sklypo ribų patikslinimo projektą nurodytuose taškuose Nr. 10-1-2-3-4.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo
ir nutarties esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m.
lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš
dalies ir pripažino negaliojančiu atsakovės parašą (sutikimą) ant sklypo
Nr. 357 detaliojo plano dėl sklypo ribų padalijimo ir paskirties keitimo. Teismas
nustatė, kad atsakovė 1996 m. gegužės 15 d. įgijo žemės sklypą ir jį
įregistravo Nekilnojamojo turto registre; ieškovo sutuoktinė, byloje
dalyvaujanti trečiuoju asmeniu, 2005 m. sausio 25 d. bendrosios jungtinės
nuosavybės teise įgijo su atsakovės žemės sklypu besiribojantį sklypą ir
įregistravo jį Nekilnojamojo turto registre. Ieškovas, įgydamas žemės sklypą
vėliau už atsakovę, pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsipareigojo laikytis
esančių žemės sklypo ribų, o, ieškovui perkant žemės sklypą, atsakovės tvora
žymėjo gretimų sklypų ribą. Įgytą sklypą ieškovas atidalijo, suformavo du
atskirus sklypus ir įregistravo juos Nekilnojamojo turto registre. Atliekant
kadastrinius matavimus ir formuojant naujus žemės sklypus paaiškėjo, kad į
ieškovo sklypų plotus patenka atsakovės statinys – tvora, t. y. atsakovė
yra užėmusi 63 kv. m ieškovo žemės sklypo dalį ir ją atsitvėrusi metaline
tvora.
Teismas atmetė
ieškinį ir priešieškinio reikalavimus dėl pažeistų teisių atkūrimo,
nurodydamas, kad nors ieškovas, laikydamas
save žemės, kurioje yra atsakovei priklausanti tvora, savininku, pareiškė
negatorinį ieškinį (CK 4.98 straipsnis), tačiau tarp šalių yra kilęs ginčas dėl
žemės sklypų ribų. Toks ginčas, teismo teigimu, turi būti sprendžiamas
vadovaujantis CK 4.45 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgiant į
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad kilus kaimyninių žemės sklypų
savininkų ginčui gali būti keičiamos žemės sklypų ribos, sklypo konfigūracija,
tačiau negali būti keičiamas (didėti ar mažėti) žemės sklypo dydis (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-539/2005 ir Nr. 3K-3-455/2009).
Teismas sprendė, kad atsakovės nurodomas UAB „Kauno komprojektas“ parengtas sklypų ribų patikslinimo planas yra projektas, parengtas
civilinės bylos nagrinėjimui, todėl nėra teisinio pagrindo pagal jį nustatyti
žemės sklypų ribų. Be to, nustačius sklypų ribas pagal atsakovės pateiktą
sklypų patikslinimo planą, ieškovo sklypų plotas sumažėtų 63 kv. m. Teismas
konstatavo, kad UAB „Kauno komprojektas“ parengtame projekte juoda linija
pažymėtos VĮ Registrų centre įregistruotos
sklypo ribos yra neteisingos, nes kerta statinius, todėl sprendė, jog, sudarant
1995 m. planą, buvo padaryta klaida susiejant su valstybiniu geodeziniu
pagrindu, todėl šalys turi atilikti geodezinius matavimus ir nusistatyti žemės
sklypo ribas.
Teismas pripažino atsakovės parašą ant
2005 m. detaliojo plano negaliojančiu
dėl atsakovės suklydimo (CK
1.90 straipsnis). Grįsdamas
šį sprendimą, teismas nurodė, kad atsakovė, pasirašydama ant detaliojo plano, tarsi davė sutikimą pakeisti
jos sklypo ribas, tačiau iš atsakovės paaiškinimų matyti, jog ji pasirašė planą
galvodama, kad tai reikalinga kaimynei toliau tvarkantis dokumentus, o ne
sutikdama su savo žemės sklypų ribų pakeitimu. Pasirašydama
plane atsakovė nežinojo, kad iš naujo atlikus geodezinius matavimus yra pasikeitusios šalių žemės sklypo ribos ir 63 kv. m
dydžio atsakovės naudojamo žemės sklypo dalis persidengia su ieškovo žemės
sklypais. Teismo teigimu, pasirašydama planą atsakovė neketino
perleisti savo naudojamą žemės sklypo plotą ar perkelti tvorą, nesutiko su detaliajame plane apibrėžtomis sklypo ribomis.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2010 m. spalio 25 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismo
2009 m. lapkričio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija atmetė apeliacinį skundą padavusių
ieškovo ir trečiojo asmens argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, CK 4.45,
4.95, 4.98 ir 1.90 straipsnių taikymo bei sprendė, kad teismas pagrįstai pripažino
negaliojančiu atsakovės parašą ant detaliojo plano, teisėtai atmetė ieškinio ir
dalies priešieškinio reikalavimus bei teisingai konstatavo, kad šalys turi nusistatyti žemės sklypo ribas atlikusios geodezinius
matavimus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartį ir Kauno rajono apylinkės teismo
2009 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, o
priešieškinis iš dalies patenkintas, priimti naują sprendimą ir ieškinį
patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1.
Dėl nepagrįsto CK 4.45 straipsnio
taikymo. Pagal CK 4.45 straipsnį teismas gali
nustatyti sklypo ribas tik tuo atveju, kai savininkai nesutaria dėl ginčytino
sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų. Nagrinėjamu atveju iš esamų
dokumentų (kasatoriaus ir atsakovės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių, prie jų
pridėtų sklypų planų, nekilnojamojo turto registro duomenų) matyti, kad žemės
sklypų riba yra aiški. Be to, atsakovė neginčijo ieškovo nuosavybės teisės
(pirkimo–pardavimo sandorių) į 63 kv. m sklypo dalį, o kol ieškovo nuosavybės
teisės į šią sklypo dalį nėra nuginčytos, jos turi būti ginamos (Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.37 straipsnis). Dėl to teismai
turėjo ginti kasatoriaus nuosavybės teisę į žemės sklypą, taikyti CK 1.138,
4.95, 4.98 straipsnių nuostatas ir tenkinti ieškinį.
2.
Dėl nukrypimo nuo teisės aiškinimo
ir taikymo praktikos. Teismai nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo
praktikos, pažeidė CPK 4 straipsnį, nes rėmėsi kasacinio teismo
nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. 3K-3-539/2005 ir Nr.
3K-3-455/2009, nors šiose bylose faktinės aplinkybės skyrėsi nuo nagrinėjamos
bylos aplinkybių. Nagrinėjamu atveju situacija yra kitokia, nes bylos
dokumentai patvirtina, kad kasatorius yra ginčo sklypo dalies savininkas,
sklypų ribos yra aiškios ir nepersidengia, o atsakovė neteisėtai naudojasi
ieškovui priklausančio sklypo dalimi. Dėl to kasatorius neturėjo teisinio
pagrindo ginčyti nei savo, nei atsakovės žemės sklypo įgijimo sutarčių.
Norėdama nustatyti sklypų ribą pagal savo tvorą, atsakovė turėjo ginčyti savo
ir kasatoriaus nuosavybės teisių į žemės sklypus įgijimo pagrindus, tačiau to
nedarė. Teismų nurodytose kasacinio teismo nutartyse išaiškinta, kad,
nenuginčijus nuosavybės teisių įgijimo pagrindo, sklypo plotas negali
pasikeisti, o nagrinėjamu atveju teismai nusprendė priešingai – atsakovei
nenuginčijus kasatoriaus sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, jos sklypas
padidintas 63 kv. m dydžio kasatoriaus sklypo dalimi.
3.
Dėl teismų nusišalinimo nuo
teisingumo vykdymo. Teismai pažeidė CK 1.2
straipsnį, CPK 7, 260, 267 straipsnius, nes nurodydami, kad šalys turi
nusistatyti sklypo ribas atlikusios geodezinius matavimus, sudarė prielaidas
ateityje kilti teisminiam ginčui dėl sklypų ribos. Teismai nusišalino nuo
teisingumo vykdymo, nes neišsprendė ginčo iš esmės, o nurodė jį spręsti administracine
tvarka.
4.
Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės
normas (CPK 185 straipsnis), nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, o ginčą
išsprendė remdamiesi vien atsakovės žodiniais paaiškinimais, kad tvora ir yra
sklypų riba. Teismai nevertino daugelio oficialiųjų rašytinių prima facie
įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius yra ginčo žemės sklypo dalies savininkas,
o atsakovės tvora yra ieškovo žemėje: Nekilnojamojo turto registro išrašų, 2005
m. sausio 25 d. sutarties Nr. 2-485 ir prie jos esančio žemės sklypo plano,
1996 m. gegužės 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo sutarties Nr.
P52/96-2377 ir sklypo ribų plano prie jos, I. D. žemės sklypo ribų plano bei 1995 m. gruodžio 29 d.
sklypo ribų paženklinimo akto, UAB ,,Architektų pastogė“ plano, UAB ,,Kauno
komprojektas“ parengto sklypų ribų patikslinimo projekto, Nekilnojamojo turto
kadastro ir registro bylos Nr. 4506/8795 duomenų, 2000 m. balandžio 12 d. Žemės
ir kito nekilnojamojo turto registro įmonės Kauno filialo A.
K. namų valdos patikrinimo akto. Be to, teismai
nenustatė svarbios aplinkybės, kad detaliuoju planu nebuvo pakeista sklypų
riba, nes jame nurodytos koordinatės visiškai atitinka ribos koordinates,
nurodytas planuose prie atsakovės valstybinės žemės pirkimo sutarties bei kasatoriaus
sklypo prikimo–padavimo sutarties.
5.
Dėl netinkamo teisės normų,
reglamentuojančių žemės perleidimo sandorių sudarymo tvarką, taikymo. Teismai nepagrįstai atsakovės parašą ant detaliojo plano
prilygino žemės perleidimo sandoriui, todėl netinkamai taikė CK 6.392
straipsnio 1 dalies, 6.393 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Žemės įstatymo 30
straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias žemė gali būti perleidžiama tik
notaro patvirtinta sutartimi. Teismai tinkamai neįvertino atsakovės parašo ant
detaliojo plano projekto tikslo ir neatsižvelgė į tai, kad jos parašas buvo tik
informacinis, patvirtinantis, jog ji susipažino su planu. Taikant minėtas
teisės normas taip, kaip jas taikė teismai, žemę būtų galima perleisti
nesudarant notaro patvirtintos sutarties, o tik pasirašant ant perkamo sklypo
detaliojo plano.
6.
Dėl netinkamo CK 1.90 straipsnio
taikymo. Pirmosios instancijos teismas be
jokio faktinio ir teisinio pagrindo nustatė, kad atsakovė detaliajame plane pasirašė
suklydusi, o apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai šią išvadą patvirtino
(CPK 331 straipsnio 4 dalis). Atsakovės tariamą suklydimą teismai vertino ne
pagal detaliojo plano rengimo metu buvusią faktinę situaciją, bet pagal
situaciją, susidariusią po detaliojo plano patvirtinimo, t. y. pagal tai, kad
kasatorius pradėjo teismine tvarka ginti savo teises į savo sklypo dalį.
Tariamas atsakovės suklydimas negalėjo būti laikomas esminiu, nes nė vienas
apdairus ir atidus žmogus tokiomis sąlygomis nelaikytų, jog pasirašydamas ant
kaimyno sklypo detaliojo plano projekto sudaro savo sklypo dalies perleidimo
sandorį, be to, matydamas, kad plane nurodyta gretimų sklypų riba neatitinka jo
sklypo pirkimo dokumentų, pasirašyti atsisakytų.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo skundą
atmesti, o teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime
atsakovė nurodo tokius argumentus:
1.
Teismai teisingai taikė CK 4.45
straipsnio nuostatas, nes pagrįstai nustatė, kad šalių ginčas yra dėl žemės sklypo
ribų.
2.
Teismai objektyviai išnagrinėjo bylą,
įvertino abiejų šalių pateiktus rašytinius įrodymus, apklausė liudytojus ir
teisingai atskleidė bylos esmę, todėl nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl
netinkamo įrodymų vertinimo. Teismai pagrįstai konstatavo, kad sudarant 1995 m.
planą buvo padaryta klaida, susiejant su valstybiniu geodeziniu pagrindu
naudotos klaidingos koordinatės, todėl šalys turi atlikti geodezinius matavimus
ir nustatyti žemės sklypų ribas.
3.
Teismai teisingai įvertino faktines
bylos aplinkybes, susijusias su atsakovės pasirašymu detaliajame plane, ir
tinkamai taikė CK 1.90 straipsnio nuostatas. Atsakovė nežinojo, kad kasatoriui iš
naujo atlikus geodezinius matavimus yra pasikeitusios šalių žemės sklypo ribos
ir 63 kv. m dydžio atsakovės naudojamas žemės sklypas persidengia su ieškovo
sklypu. Atsakovė nereiškė pretenzijų dėl plano, nes, neturėdama teisinio
išsilavinimo, manė, kad planas nepakeitė iki tol buvusių kaimyninių sklypų
ribų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl savininko teisių
gynimo būdų parinkimo, ieškinio reikalavimų teisinio kvalifikavimo bei parašo (sutikimo) detaliajame plane ginčijimo CK 1.90
straipsnio pagrindu. Dėl šių klausimų teisėjų kolegija pasisako šioje
nutartyje.
Dėl ieškovo (savininko) teisės pasirinkti pažeistų teisių
gynimo būdą ir teismo pareigos kvalifikuoti teisinius santykius
Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų
nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo
teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Civilines
teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos,
CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Kokiu šioje normoje nustatytu būdu
ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą pasirenka ieškovas, ieškinyje
nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą
(faktinis ieškinio pagrindas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4
punktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas
neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį
kvalifikavimą vykdo teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje
byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės
administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį
civilinėje byloje B. D. v. J.
V., S. V., bylos Nr. 3K-3-151/2011). Kartu
teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas
teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas
pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų. Teismas
negali peržengti pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265
straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje
byloje ieškovas prašė išreikalauti iš atsakovės A. K. neteisėto
valdymo žemės sklypų, esančių (duomenys
neskelbtini), 63 kv. m ploto dydžio dalį, UAB „Architektų
pastogė“ teisminiam nagrinėjimui parengtame žemės sklypo plane M 1:500 pažymėtą
kaip ribojamą taškų 1-9-8-21 ir 21-20-19-18-17; įpareigoti A.
K. nugriauti tinklo tvoros dalį, UAB „Architektų pastogė“ teisminiam
nagrinėjimui parengtame žemės sklypo plane M 1:500 pažymėtą taškais nuo 15 (duomenys neskelbtini) iki 21 (duomenys neskelbtini) imtinai. Kaip teisinį
pareikštų reikalavimų pagrindą ieškovas nurodo CK 4.95 ir 4.98
straipsnius. Šių normų taikymo klausimas keliamas ir kasaciniame skunde,
t. y. kasatorius teigia, kad ginčo teisiniams santykiams turėjo būti
taikomi CK 4.95 ir 4.98 straipsniai, o ne teismų taikytas CK 4.45
straipsnis. Su tokia kasatoriaus pozicija teisėjų kolegija iš dalies sutinka,
todėl nagrinėjamoje byloje svarbu išspręsti dvejopo pobūdžio klausimus: pirma,
ar tinkamai kasatorius savo reikalavimus kvalifikuoja remdamasis kartu CK 4.95 ir
4.98 straipsniais; antra, ar pagrįsti kasatoriaus argumentai dėl to, kad
nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas CK 4.45 straipsnis.
Dėl vindikacinio (CK 4.95 straipsnis) ir negatorinio (CK
4.98 straipsnis) ieškinių ginant nekilnojamojo daikto savininko nuosavybės
teisę
CK
4.95 ir 4.98 straipsniai įtvirtina du savarankiškus savininko teisių gynimo
būdus –vindikacinį ir negatorinį ieškinį. Pagal CK 4.95 straipsnį savininkas
turi teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.98 straipsnyje
nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės
pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Teisėjų kolegija pažymi,
kad, atliekant teisinį ginčo santykių kvalifikavimą, t. y. sprendžiant,
kokiu būdu savininkas gina savo teises – vindikaciniu (CK 4.95 straipsnis) ar
negatoriniu (CK 4.98 straipsnis) ieškiniu, būtina atsižvelgti į
nuosavybės teisės objektą. Nekilnojamųjų daiktų, kaip nuosavybės teisės objektų,
specifiką lemia tokių objektų ir teisių į juos registracija Nekilnojamojo turto
registre. Nekilnojamojo daikto savininko prarasta galimybė faktiškai naudotis
daiktu neturi būti tapatinama su valdymo, kaip vieno iš nuosavybės teisės
turinio elementų, praradimu. Visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko
teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas
asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos ne
vindikaciniu (CK 4.95 straipsnis), o negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis).
Nagrinėjamu
atveju iš ieškinio matyti, kad kasatorius reikalauja pašalinti jo teisės
pažeidimus, t. y. teigia, jog atsakovė naudoja kasatoriui nuosavybės teise
priklausančią 63 kv. m ploto sklypo dalį ir yra kasatoriui priklausančiame
sklype pastačiusi tinklo tvorą. Tokius reikalavimus kasatorius grindžia Nekilnojamojo
turto registro išrašais bei žemės sklypo planu, kurie, kasatoriaus teigimu,
patvirtina jo nuosavybės teisę į ginčo sklypo dalį. Atsižvelgiant į tai, kad,
kaip minėta, nuosavybės teisių gynimo būdui parinkti yra reikšmingas nuosavybės
teisės objektas, o šiuo atveju tai yra nekilnojamasis daiktas – žemės sklypas,
ieškinyje nurodytų pažeidimų prigimtis leidžia daryti išvadą, jog ieškovas savo
teises gina siekdamas pašalinti pažeidimus, kurie trukdo naudotis jam
priklausančiu daiktu, t. y. ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės bei
pareikšti reikalavimai kvalifikuotini taikant ne CK 4.95, o 4.98 straipsnį.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste toks teisinis
kvalifikavimas neturi įtakos teisingam bylos išsprendimui, todėl nesudaro
pagrindo skundžiamai apeliacinės instancijos teismo nutarčiai keisti ar naikinti.
Dėl CK 4.45
ir 4.98 straipsnių taikymo
Pagal CK 4.45
straipsnio 1 dalį, jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų
ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į
dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus. Jeigu ribų
nustatyti neįmanoma, prie kiekvieno žemės sklypo turi būti prijungtos vienodo
dydžio ginčytino ploto dalys, bet nė vienas tokiu būdu naujai suformuotas
sklypas plotu neturi skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo. Šio
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad riboženklių pastatymo išlaidas privalo
atlyginti abi šalys lygiomis dalimis, jeigu kitaip nenustato jų tarpusavio
santykius reguliuojantys susitarimai ar kitaip nenusprendžia teismas.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad, teismui sprendžiant dėl to, koks teisinis pagrindas (CK 4.45 straipsnis
ar CK 4.98 straipsnis) turi būti taikomas konkrečioje byloje nagrinėjamiems
ginčo santykiams, būtina įvertinti ieškovo nurodomas faktines aplinkybes bei
pareikštus reikalavimus. CK 4.45 straipsnis taikomas tada, kai kyla gretimų
žemės sklypų savininkų ginčas dėl sklypų ribų, kurios nėra aiškios iš esamų
dokumentų. Tokio ginčo pobūdis nulemia tai, kad ieškiniu turi būti reikalaujama
nustatyti sklypų ribas. Pasisakydamas dėl CK 4.45 straipsnio taikymo, Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, žemės sklypo savininkui pareiškus
negatorinį ieškinį (CK 4.98 straipsnis) ir nepareiškus reikalavimo dėl žemės
sklypo ribų nustatymo, teismas negali spręsti nuosavybės teisių į ginčytiną
žemės sklypo plotą bei nustatinėti kaimyninių žemės sklypų ribų (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v.
M. B., bylos Nr. 3K-3-407/2008). Kasacinis teismas
taip pat yra pasisakęs, kad, sprendžiant ginčus tarp kaimyninių žemės sklypų
savininkų dėl žemės sklypų ribų, gali būti keičiamos sklypų ribos, sklypo
konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (sumažėti ar padidėti) žemės sklypo
dydis (plotas). Priešingu atveju turėtų būti keliamas klausimas dėl nuosavybės
teisės įgijimo pagrindo, ginčijant pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Z. P. v. Č. P., bylos Nr. 3K-3-539/2005).
Nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai suponuoja išvadą, kad CK 4.45 straipsnio
pagrindu reiškiamas reikalavimas dėl sklypo ribų nustatymo gali būti laikomas
tinkamu tik tuo atveju, kai sklypo ribų plane yra pavaizduoti visi su prašoma
nustatyti riba besiribojantys žemės sklypai, nurodant šių sklypų plotą bei
kitus CK 4.45 straipsnio taikymui reikšmingus duomenis.
Nagrinėjamoje
byloje ieškovas nereiškė reikalavimo nustatyti žemės sklypų ribą bei neteikė
tokiam reikalavimui pagrįsti būtino visų sklypų bendro plano. Reikalavimą dėl
sklypų ribos nustatymo priešieškiniu buvo pareiškusi atsakovė, tačiau šį
prašymą ji grindė tik UAB „Kauno komprojektas“ parengtu savo žemės sklypo planu,
iš kurio nėra aišku, kokią įtaką ribų pakeitimas turi ieškovo sklypui.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės reikalavimą nustatyti žemės
sklypų ribą, teisingai šį atsakovės pateiktą planą įvertino kaip parengtą ne
sklypų ribai nustatyti, bet civilinei bylai dėl tvoros nugriovimo nagrinėti. Atsakovė
nepateikė nei apeliacinio, nei kasacinio skundo, t. y. teismo procesinis
sprendimas dėl pirmiau nurodyto priešieškinio reikalavimo yra įsiteisėjęs, todėl
teisėjų kolegija nepasisako dėl reikalavimo nustatyti sklypų ribą teisėtumo bei
pažymi, kad, teismui atmetus reikalavimą dėl sklypų ribų nustatymo, ieškovo
pareikšti reikalavimai pagal nustatytas faktines aplinkybes turėjo būti
kvalifikuojami taikant ne CK 4.45 straipsnį, o 4.98 straipsnį. Minėta,
tam tikrą savo teisių gynimo būdą pasirenka daikto savininkas, reikšdamas
ieškinio reikalavimą bei nurodydamas jo faktinį pagrindą, o nagrinėjamu atveju ieškovas
nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl sklypų ribos nustatymo, nepateikė tokį
reikalavimą atitinkančio plano ir nesirėmė tokiam reikalavimui spręsti
reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis.
Vis
dėlto teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės
instancijos teismas, netaikydamas CK 4.98 straipsnio, neteisingai išsprendė bylos
dalį dėl savininko teisės pažeidimų pašalinimo. Pasisakydamas dėl CK 4.98
straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du
dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo
1 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-407/2008).
Nagrinėjamoje byloje savo nuosavybės teisę į atsakovės naudojamą žemės sklypo
dalį, kurioje yra pastatyta ginčo tvora, ieškovas įrodinėjo Nekilnojamojo turto
registro išrašais, 2005 m. sausio 25 d. sutartimi Nr. 2-485 ir prie jos esančiu
žemės sklypo planu, 1996 m. gegužės 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo
sutartimi Nr. P52/96-2377 ir sklypo ribų planu prie jos bei kitais dokumentais,
sudarytais vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Tačiau bylą
nagrinėję teismai nustatė, kad registre įregistruotos sklypo ribos yra
neteisingos, nes sudarant 1995 metų planą buvo padaryta klaida susiejant su
valstybiniu geodeziniu pagrindu. Kasaciniame skunde nekeliami su šia teismų
nustatyta aplinkybe susiję ir kasacijos pagrindą sudarantys teisės normų
aiškinimo ir taikymo klausimai. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija
sprendžia, kad ieškovo reikalavimai grindžiami klaidingomis faktinėmis
aplinkybėmis, todėl teismai jų netenkino pagrįstai. CK 4.98 straipsnio taikymo
prasme tai reiškia, kad ieškovas neįrodė vienos iš būtinųjų šios normos taikymo
sąlygų, t. y. kad jis yra ginčo sklypo dalies savininkas. Dėl nurodytų
priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria
ieškinys atmestas, o padaryti teisės normų taikymo pažeidimai neturėjo įtakos
teisingam bylos išsprendimui. Tokia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis
paliktina galioti, tačiau kitais, šioje nutartyje išdėstytais, teisiniais
argumentais.
Pažymėtina, kad kasaciniam teismui
buvo pateikti papildomi dokumentai, iš kurių turinio matyti, jog VĮ Registrų
centre 2011 m. kovo 2 d. įregistruotos pataisytos atsakovės žemės
sklypo koordinatės. Kasacinis teismas apskųstus teismų procesinius sprendimus
tikrina teisės taikymo aspektu, todėl nauji įrodymai negali būti priimami bei
vertinami (CPK 353 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia grąžinti
papildomus dokumentus juos pateikusiam asmeniui.
Dėl parašo (sutikimo)
detaliajame plane ginčijimo CK 1.90 straipsnio pagrindu
Atsakovė A. K. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu jos parašą
(sutikimą) ieškovui priklausančio žemės sklypo detaliajame plane, nurodydama,
kad pasirašydama sutikimą ji nesiekė perleisti V. B. ir L. B. savo naudojamos 63 kv. m žemės sklypo dalies ir
nesiruošė perkelti tvoros. Bylą nagrinėję teismai tenkino šį atsakovės
reikalavimą konstatavę, kad atsakovė neketino perleisti dalies jai
priklausančio žemės sklypo, nesutiko su detaliajame plane apibrėžtomis sklypo
ribomis. Dėl to teismai padarė išvadą, kad atsakovės pasirašytas suderinimas
ant detaliojo plano pripažintinas negaliojančiu kaip pasirašytas dėl suklydimo (CK
1.90 straipsnis). Sprendžiant dėl šios skundžiamos apeliacinės instancijos
nutarties dalies teisėtumo, būtina nustatyti atsakovės parašo detaliajame plane
teisinę reikšmę, atsižvelgiant į ginčo dalyką bei atsakovės nurodytas faktines
aplinkybes.
Pagal CK 1.63
straipsnio 1 dalį sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti,
pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Atsakovė prašė
pripažinti negaliojančiu savo parašą (sutikimą) kaimyninio sklypo, nuosavybės
teise priklausančio V. B. ir L. B., detaliajame
plane. Šis detalusis planas buvo parengtas siekiant pakeisti žemės naudojimo
paskirtį bei padalyti sklypą į du žemės sklypus (Lietuvos Respublikos
teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktai).
Taigi atsakovei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas nebuvo detaliojo planavimo
objektas. Dėl šios priežasties atsakovės parašas ant detaliojo plano
vertintinas tik kaip sutikimas dėl kaimyninio žemės sklypo detaliojo planavimo
sprendinių, tačiau negali būti pripažintas keičiančiu atsakovės žemės sklypo
ribas. Šis parašas taip pat negali būti vertinamas kaip atsakovės žemės sklypo
dalies perleidimas, nes nuosavybės teisės į detaliojo planavimo objektus detaliojo
planavimo procedūromis nėra perleidžiamos. Jos perleidžiamos sandoriais,
reglamentuotais CK normų. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja,
kad sutikimas ant detaliojo plano sukuria civilinius teisinius padarinius tik
tokia apimtimi, kiek tai susiję su detaliojo planavimo objektu esančio žemės
sklypo detaliojo planavimo sprendiniais, todėl gali būti ginčijamas CK 1.90
straipsnio pagrindu. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad bylą
nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šią normą.
Suklydimas gali būti nulemtas įvairių sandorio aplinkybių, tačiau šios
aplinkybės turi būti susijusios su sandorio turiniu. Minėta, kad atsakovės
parašas detaliajame plane nesukuria tokių teisinių padarinių kaip atsakovei nuosavybės
teise priklausančio žemės sklypo dalies perleidimas ar jos sklypo ribų pakeitimas.
Dėl šios priežasties negalima konstatuoti, kad atsakovė klydo dėl ginčijamo
sutikimo esmės.
Apeliacinės
instancijos teismui netinkamai taikius CK 1.90 straipsnį, teismo nutarties dalis,
kuria buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti
negaliojančiu A. K. parašą (sutikimą) ant sklypo Nr. 357,
esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo
plano dėl sklypo padalijimo ir paskirties keitimo, naikintina, dėl šios dalies
priimtinas naujas sprendimas ir priešieškinio reikalavimas dėl prašo
pripažinimo negaliojančiu atmestinas.
Dėl kitų
kasacinio skundo argumentų
Kiti kasacinio
skundo argumentai, susiję su ginčo žemės sklypų ribų aiškumu, žemės sklypų
sandorių sudarymu, teismų nusišalinimu nuo teisingumo vykdymo bei netinkamu
rėmimusi teismų praktika, yra teisiškai nereikšmingi, nesudarantys kasacinio
nagrinėjimo dalyko (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų
kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Iš dalies
patenkinus ieškovo kasacinį skundą ir pakeitus žemesniųjų instancijų teismų
procesinius sprendimus, proceso šalims atitinkamai turi būti perskirstytos jų
turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Šaliai, kurios
naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia
iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis), o tai sprendžiama pagal tai,
kaip yra išspręsta dėl materialinių ieškovo reikalavimų atsakovui konkrečioje
teismo instancijoje.
Atsižvelgiant į
tai, kad kasacinis teismas pakeičia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimų dalis, kuriomis iš dalies patenkintas priešieškinis, tačiau palieka
nepakeistas sprendimų dalis, kuriomis visiškai atmesti ieškinio reikalavimai, nėra
pagrindo perskirstyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose priteistą
bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Dėl to teismų procesinių sprendimų dalys,
kuriomis paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, paliktinos nepakeistos.
Kasaciniu skundu
atsakovas prašė panaikinti teismų procesinius sprendimus, kuriais ieškinys atmestas,
o priešieškinio dalis patenkinta, priimti naują sprendimą ir ieškinį visiškai
patenkinti. Šia nutartimi tenkinama nedidelė kasacinio skundo dalis,
panaikinant teismų sprendimų dalis patenkinti dalį priešieškinio. Atsižvelgdama
į tai, kad ginčas iš esmės išspręstas atsakovės naudai, teisėjų kolegija
sprendžia, jog kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turi
būti priteisiamas iš ieškovo (CPK 3 straipsnio 1 dalis).
Iš atsakovės
pateiktų dokumentų matyti, kad už atstovavimą kasaciniame teisme ji sumokėjo
advokatui 1000 Lt (T. 3, b. l. 245). Ši suma atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų
tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas
Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK
98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina atsakovei iš ieškovo. Valstybei iš ieškovo
priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame
teisme, atlyginimas – iš viso 69,78 Lt (CPK 79 straipsnis,
88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio
1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno rajono
apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo
2010 m. spalio 25 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti Kauno
rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimo ir Kauno apygardos
teismo 2010 m. spalio 25 d. nutarties dalis, kuriomis pripažintas negaliojančiu
A. K. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) parašas (sutikimas) ant sklypo Nr. 357, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano dėl
sklypo ribų padalijimo ir paskirties keitimo, suderinto 2005 m. liepos
11 d. nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolu, ir šį
priešieškinio reikalavimą atmesti.
Kitas teismo
sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Priteisti
atsakovei A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V.
B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1000
(vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti
valstybei iš ieškovo V. B. 69,78 Lt (šešiasdešimt devynis
litus 78 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų siuntimu
kasaciniame teisme, atlyginti.
Grąžinti atsakovei
A. K. 2011 m. kovo
16 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktą prašymą pridėti dokumentus su
priedais.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys