Administracinė byla Nr. AS-881-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05783-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.4; 16.5; 16.8

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atsakovui Muitinės darbuotojų profesinei sąjungai, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. J. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau –Muitinės departamentas) 2015 m. gruodžio 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos 2015 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. 1P-737 pateiktą atsisakymą duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Vilniaus teritorinės muitinės posto vyriausiajam inspektoriui L. J..

Pareiškėjas paaiškino, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1B-803 buvo sudaryta komisija ir pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl Vilniaus teritorinės muitinės posto vyriausiojo inspektoriaus L. J. veiksmų. Komisijai atlikus tarnybinį patikrinimą, buvo surašyta 2015 m. lapkričio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 7B-2260 (toliau – Išvada), kurioje konstatuota, kad Vilniaus teritorinės muitinės posto vyriausiasis inspektorius L. J., dirbdamas Lavoriškių kelio poste 4 pamainos viršininko darbo vietoje (2 darbo vieta), 2015 m. rugsėjo 28 d. apie 5.41 val. iš Muitinės kriminalinės tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyresniosios inspektorės G. P. telefonu gavęs pavedimą pateikti duomenis apie transporto priemonės (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), atvykusios į Lavoriškių kelio postą, vairuotoją (vardą ir pavardę) bei šia transporto priemone gabenamą krovinį, šio pavedimo savo pamainos metu pagrįstai neįvykdė, nes minėta transporto priemonė dirbant Lavoriškių kelio posto 4 pamainai prie muitinio tikrinimo vietos neatvyko. L. J., žinodamas, kad jo vadovaujamos pamainos metu nebuvo įvykdytas minėtas Muitinės kriminalinės tarnybos Rizikos valdymo skyriaus pareigūnės duotas pavedimas, laiku ir tinkamai (2015 m. rugsėjo 28 d. apie 8.00 val.) šio neįvykdyto pavedimo neperdavė darbą pradedančios kitos pamainos viršininkui (posto vyr. inspektoriui R. P.). Šia veika (neveikimu) pareigūnas L. J. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktų, Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio posto vidaus darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2011 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 3B-37 (Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 3V-206), 23.1 papunktį, Lavoriškių kelio posto darbo vietos ir jų aprašymo, patvirtinto Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2011 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 3B-37 (Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 3V-206), 2 darbo vietos 9 punktą, Vilniaus teritorinės muitinės posto vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. IB-111, 7.24 papunkčio reikalavimus ir padarė tarnybinį nusižengimą dėl aplaidumo. Įvertinus tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį ir kaltės formą, buvo nuspręsta skirti jam švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Atsižvelgęs į tai, kad L. J. yra profesinės sąjungos valdymo institucijos narys, Muitinės departamentas su 2015 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (5.46)3B-11905 „Dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą“ kreipėsi į atsakovą ir prašė duoti sutikimą Vilniaus teritorinės muitinės posto vyriausiajam inspektoriui L. J. skirti minėtą tarnybinę nuobaudą. Muitinės darbuotojo profesinė sąjunga 2015 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 1P-737 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ atsisakė duoti sutikimą minėtam pareigūnui skirti tarnybinę nuobaudą, motyvuodama tuo, kad pareigūnas, profesinės sąjungos vertinimu, nepadarė tarnybinio nusižengimo.

Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 34 straipsnio 2 dalis nustato, kad muitinės pareigūnams tarnybines nuobaudas skiria Muitinės departamento generalinis direktorius. Tai reiškia, kad konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšį parenka ir aplinkybes, nustatytas Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 37 straipsnio 1 dalyje, vertina Muitinės departamento generalinis direktorius. 2014 m. spalio 20 d. sudarytos Lietuvos Respublikos muitinės kolektyvinės sutarties Nr. 11B-1000/PV3-33 27.3 papunktis nustato, kad įstatymų nustatytais atvejais prieš skiriant tarnybinę nuobaudą ar drausminę nuobaudą darbuotojui – profesinės sąjungos nariui, turi būti gautas šios profesinės sąjungos sutikimas. Spręsdama, ar duoti sutikimą tarnybinei ar drausminei nuobaudai skirti, profesinė sąjunga įvertina nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar nuobauda nėra skiriama darbuotojui dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl darbuotojo veiklos profesinėje sąjungoje. Pažymėjo, kad Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga įstatymo nėra įgaliota spręsti, kokios rūšies tarnybinė nuobauda atitinka padarytą tarnybinį nusižengimą, o nesutikdama su darbdavio parinkta tarnybinės nuobaudos rūšimi, negali vien tuo pagrindu atsisakyti duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą.

Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga, neduodama sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą L. J., nenurodė nė vienos pareigūną diskriminuojančios aplinkybės dėl jo narystės profesinėje sąjungoje ir nesivadovaudama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei sudaryta kolektyvine sutartimi, vertino tarnybinio patikrinimo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, taip viršydama savo kompetenciją. Nei tarnybinio patikrinimo medžiagoje, nei Išvadoje, nei atsakovo 2015 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. 1P-737 nėra duomenų, kad tarnybinę nuobaudą L. J. ketinama skirti dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje.

Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad tarnybinę nuobaudą Vilniaus teritorinės muitinės posto vyriausiajam inspektoriui L. J. ketinama skirti konstatavus Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio posto vidaus darbo tvarkos taisyklių nesilaikymą ir nustačius jo pareigybės aprašyme nustatytos pareigos pažeidimą, o tarnybinė nuobauda yra susijusi išimtinai su šio pareigūno netinkamu pareigų atlikimu, o ne dalyvavimu profesinės sąjungos veikloje, Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga, atsisakydama duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, įgyja nepagrįstą pranašumą prieš Muitinės departamentą, trukdo įgyvendinti tinkamos drausmės užtikrinimo funkciją ir pažeidžia viešąjį interesą.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti.

Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga atsiliepime prašė Muitinės departamento prašymą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad viena iš svarbiausių tarnybinės atsakomybės procedūros sudėtinių dalių yra tarnybinio nusižengimo tyrimas, kuris nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik pareigūno veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai plati įstaigos vadovo įpareigotos komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga įstatymo nėra įgaliota spręsti, kokios rūšies tarnybinė nuobauda atitinka padarytą tarnybinį nusižengimą, tačiau profesinė sąjunga veikia įstatymų jai suteikta teise atstovauti ir ginti savo narius, teikti pasiūlymus institucijoms. Pareikšdamas savo nuomonę dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, atsakovas vadovavosi ne tik Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymu, bet ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1K-237 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams taisyklių (toliau – Taisyklės), 33 punktu, suteikiančiu teisę teikti siūlymus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Taisyklių 26 punkte nustatyta, kad komisijos išvada dėl padaryto nusižengimo nėra privaloma įstaigos vadovui, kuriam suteikta teisė skirti tarnybinę nuobaudą. Kadangi Taisyklėse nėra nustatyti kriterijai, kuriais remiantis gali būti priimtas toks sprendimas, darytina išvada, kad dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo sprendžia įstaigos vadovas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, tarnybinio patikrinimo medžiaga ir kita turima informacija, taip pat ir Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos 2015 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 1P-737 pateikto atsisakymo duoti sutikimą Vilniaus teritorinės muitinės posto vyriausiajam inspektoriui L. J. skirti tarnybinę nuobaudą motyvais.

Atsakovas, susipažinęs su Išvada, joje nurodytais faktais ir aplinkybėmis, manė, kad komisija netinkamai ir neobjektyviai įvertino faktus, patikrinimą atliko tendencingai, bei nesilaikė pagrindinių Taisyklių principų ir tikslų, o pareigūnas tarnybinio nusižengimo nepadarė. Tyrimo metu nustatyta aplinkybė, kad vyriausiasis inspektorius L. J., baigęs darbą, pakeitusios pamainos vyriausiojo inspektoriaus R. P. neinformavo apie gautą nurodymą patikrinti transporto priemonę (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), nepaneigia aplinkybės, kad tokios informacijos kitos pamainos pareigūnai nerado arba kad jos nebuvo. Tvirtino, kad Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnė G. P. netinkamai suformulavo užduotį. Komisija nenagrinėjo ir nesiaiškino aplinkybių, kokio konkretaus turinio buvo nurodymas, t. y. ar buvo duotas nurodymas pareigūnams dėl jų veiksmų, jeigu nurodyta transporto priemonė neatvyks jų darbo metu, Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnės G. P. veiksmų, kontrolės ir atsakomybės, užtikrinant tikslinės užduoties įvykdymą. Tokio pobūdžio nurodymai privalo būti pateikti raštu, konkrečiai suformuluojant užduotį. Parinkdamas drausminio poveikio priemones, darbdavys visada privalo atsižvelgti į tai, kad drausminio poveikio priemonė būtų proporcinga padarytam pažeidimui, taip pat vertinamas pažeidimo sunkumas, sukeltos pasekmės, padarymo aplinkybės, pareigūno kaltė, jo tarnyba muitinėje ir elgesys. Drausminio poveikio priemones darbdavys privalo taikyti už padarytus nusižengimus, o ne už pareigūno parodytą principingumą ir padorumą.

Profesinė sąjunga, atsisakydama duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, vadovavosi savo veiklos principais ir įstatymų jai suteikta teise atstovauti bei ginti savo narius nuo neteisėtų darbdavio veiksmų ir įvertinusi darbdavio dvigubus standartus dėl tarnybinės atsakomybės, taikomus profesinės sąjungos nariams palyginus su nepriklausančiais šiai organizacijai. Darbdavys net ir gavęs Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos 2014 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. 1P-616) apie neteisėtus ne profesinės sąjungos narės Kauno teritorinės muitinės viršininkės G. L. veiksmus, jos atžvilgiu tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros net nepradėjo, nors privalėjo tai padaryti (Taisyklių 6 punktas). Darbdavys Muitinės darbuotojų profesinei sąjungai net nepranešė informacijos apie nustatytus ar nenustatytus pažeidimus ir kokių veiksmų imtasi, nustačius pažeidimus, nors ir buvo prašoma tą padaryti. Muitinės departamentas vilkino atsakymo pateikimą ir tik po pakartotinio priminimo raštu pateikė informaciją, kad pareigūno A. B. teisė susipažinti su savo asmens dokumentais ir gauti bei turėti tarnybinės veiklos vertinimo išvados kopiją buvo pažeista, tačiau atsakovas Kauno teritorinės muitinės viršininkės G. L., kaip įstaigos vadovės, atsakomybės nevertino. Tai nėra vienetinis atvejis, kai pažeidžiamos tiek Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos, kaip organizacijos, teisės gauti informaciją, būtiną savo veiklai ir savo nariams atstovauti, ginant jų teises, tiek pačių pareigūnų teisės gauti informaciją ir žinoti, kaip tvarkomi jų asmens duomenys. Darbdavys, gavęs informacijos dėl netinkamo teisės aktų vykdymo, jos netikrino, tyrimų neatliko, nesiaiškino aplinkybių, kaltų asmenų netraukė tarnybinėn atsakomybėn ir nesiekė užkardyti daromų tokio pobūdžio nusižengimų, o savo veiksmais toleravo ir skatino muitinės pareigūnų, kurie yra profesinės sąjungos nariai, pažeidžiamumą bei siekė parodyti pareigūnams, kad priklausydami profesinei sąjungai, jie tampa nesaugūs ir labiau pažeidžiami kitų, nepriklausančių profesinei sąjungai, muitinės pareigūnų atžvilgiu.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė su Muitinės departamento prašymu nesutiko. Nurodė, jog L. J. nėra Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos renkamosios institucijos narys. Kadangi šis asmuo yra Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo valdymo institucijos narys, dėl sutikimo ar nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą turi pasisakyti būtent Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimas, kuris taip pat yra atsisakęs duoti Muitinės departamentui sutikimą skirti pareigūnui L. J. tarnybinę nuobaudą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo Muitinės departamento prašymą atsakovui Muitinės darbuotojų profesinei sąjungai dėl atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą L. J. nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Muitinės departamento generalinis direktorius 2015 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1B-803 sudarė komisiją Vilniaus teritorinės muitinės posto vyriausiojo inspektoriaus L. J., atliekančio pareigas Lavoriškių kelio poste, galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti. Pareiškėjas 2015 m. spalio 26 d. raštu Nr. (5.46)3B-11274 informavo atsakovą apie pradėtą tarnybinį patikrinimą dėl L. J. veiksmų. 2015 m. lapkričio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 7B-2260 konstatuota, kad Vilniaus teritorinės muitinės posto vyriausiasis inspektorius L. J. padarė tarnybinį nusižengimą dėl aplaidumo, ir pasiūlyta skirti jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Muitinės departamentas 2015 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. (5.46)3B-11905 Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos paprašė sutikimo Vilniaus teritorinės muitinės posto vyriausiajam inspektoriui L. J. skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą. Atsakovas 2015 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. 1P-737 Muitinės departamentui nurodė, kad sprendimas skirti nuobaudą nepagrįstas, nes pareigūnas tarnybinio nusižengimo nepadarė. Pareiškėjas su 2015 m. gruodžio 2 d. raštu Nr.(5.46)3B-12691 kreipėsi į Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimą ir prašė duoti sutikimą skirti L. J. tarnybinę nuobaudą. Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendime Nr. 06/2015-12 padarė išvadą, kad sprendimas skirti nuobaudą nepagrįstas, kadangi pareigūnas tarnybinio nusižengimo nepadarė.

Remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalies 7 punkto, Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 1 straipsnio ir 16 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismas tvirtino, kad sprendžiant dėl muitinės pareigūnų, kurie yra profesinių sąjungų nariai, patraukimo tarnybinėn atsakomybėn, be kita ko, turi būti remiamasi ir Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymu, kuriame nustatyti profesinių sąjungų veiklos pagrindai, jų teisės ir atsakomybė santykiuose su darbdaviais, valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis, profesinėms sąjungoms ginant savo narių interesus.

Lietuvos Respublikos muitinės šakos kolektyvinės sutarties 27.3 punkte, kuriuo, be kita ko, remiasi pareiškėjas, nustatyta, kad tik įstatymų nustatytais atvejais prieš skiriant tarnybinę ar drausminę nuobaudą darbuotojui – profesinės sąjungos nariui, turi būti gautas profesinės sąjungos sutikimas. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, darbuotojams, išrinktiems į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąją ir (arba) valdymo instituciją, laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, darbdaviams reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamosios ir (arba) valdymo institucijos sutikimas. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdybos organo sutikimas skirti drausminę nuobaudą reikalingas tik tų profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąją ir (arba) valdymo instituciją, atžvilgiu ir tik tuo laikotarpiu, kuriam jie išrinkti.

Atsakovo teigimu, L. J. nėra Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos valdymo institucijos (Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos įstatų 25 punktas) narys. Ginčo tarp proceso šalių dėl šios bylos nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nėra. Kad ši aplinkybė Muitinės departamentui buvo žinoma dar 2014 m. lapkričio 12 d., t. y. iki pareiškėjui kreipiantis į atsakovą su prašymu dėl sutikimo skirti nuobaudą L. J., įrodo Muitinės departamento 2015 m. gruodžio 2 d. raštas Nr. (5.46)3B-12691. Šiuo raštu Muitinės departamentas kreipėsi ir į Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimą, kurio valdymo institucijos nariu yra L. J., ir kurio sutikimą pagal Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio nuostatas privalėjo gauti pareiškėjas, tačiau Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendime Nr. 06/2015-12 sutikimo Muitinės departamentui taip pat nedavė.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad L. J. nėra Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos valdymo institucijos narys, vadovaudamasis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo atitinkamomis nuostatomis, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos muitinės šakos kolektyvinės sutarties 27.3 punktu, bei remdamasis išdėstytais motyvais teismas padarė išvadą, kad Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos 2015 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. 1P-737, kuriame išdėstyta atsakovo pozicija dėl tarnybinio tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir jų vertinimo, nelaikytina sutikimu (nesutikimu) Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies taikymo prasme. Tokia Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos pozicija neužkirto Muitinės departamentui kelio spręsti dėl L. J. drausminės atsakomybės, todėl ginčijamo rašto panaikinimas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.

Išanalizavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 ir 15 dalių, 5 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 15–20 straipsnių bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, kad administraciniai teismai sprendžia bylas tik dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. Taigi, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Apibendrinęs tai, ką išdėstė, teismas padarė išvadą, kad administracinė byla pagal Muitinės departamento prašymą Muitinės darbuotojų profesinei sąjungai turi būti nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu.

III.

Pareiškėjas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos padavė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartį.

Paaiškina, kad Muitinės departamento 2015 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. 1P-737 buvo išreikštas nesutikimas L. J. skirti tarnybinę nuobaudą, kadangi atsakydama į Muitinės departamento raštą, Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga išreiškė neigiamą poziciją siūlomos skirti nuobaudos atžvilgiu ir rėmėsi Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad profesinės sąjungos atstovauja savo nariams ir įstatymų nustatyta tvarka gina savo ir savo narių teises bei teisėtus interesus valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose. Be to, būtent Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga L. J. delegavo į Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo renkamosios valdymo institucijos narius. Pažymi, kad Muitinės departamento suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas nustato nagrinėjamos bylos ribas bei pasirinktą gynybos būdą. Priimdamas sprendimą, teismas negali pakeisti pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ir peržengti nagrinėjamos bylos ribų. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl profesinės sąjungos atsisakymo duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Vilniaus teritorinės muitinės posto vyriausiajam inspektoriui L. J. teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo atveju nėra vertinamas paskirtos tarnybinės nuobaudos ir atlikto tarnybinio patikrinimo teisėtumo klausimas, todėl į nagrinėjamos bylos ribas nepatenka aplinkybė, ar prieš skirdamas tarnybinę nuobaudą L. J., Muitinės departamentas dėl išankstinio sutikimo privalėjo gauti Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo sutikimą. Prašymas dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą buvo pateiktas Muitinės darbuotojų profesinei sąjungai, kuri jį išnagrinėjo ir priėmė ginčijamą sprendimą.

Atkreipia dėmesį, kad analogiškas ginčas tarp Muitinės departamento ir Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos jau buvo išnagrinėtas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1101-756/2015, neįžvelgė kliūčių nagrinėti bylą iš esmės. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nutraukė bylą pagal jo prašymą. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo 101 straipsnyje nustatytas bylos nutraukimo pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nutraukdamas bylą, nesivadovavo nė vienu konkrečiu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnyje nurodytu punktu, todėl Muitinės departamentui nėra žinoma, kodėl byla turėjo būti nutraukta. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnio 3 dalis).

Atsakovas Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga atsiliepime prašo pareiškėjo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje teisingai nustatė, kad profesinės sąjungos atstovaujamosios ir (arba) valdybos institucijos sutikimas skirti drausminę nuobaudą reikalingas tik tų profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąją ir (arba) valdymo instituciją, atžvilgiu ir tik tuo laikotarpiu, kuriam jie išrinkti. L. J. nėra Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos valdymo institucijos narys, to neginčijo ir pareiškėjas, kuris dar 2014 m. lapkričio 12 d. buvo informuotas apie valdymo institucijų narius. Atkreipia dėmesį, kad Muitinės departamentas 2015 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. (5.46)3B-12691 kreipėsi į Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimą, kurio valdymo institucijos nariu yra L. J., ir kurio sutikimą pagal Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įsttaymo 21 straipsnio nuostatas privalėjo gauti darbdavys (pareiškėjas). Atsakovas mano, kad teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs, jog L. J. nėra Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos valdymo organo narys, vadovaudamasis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo atitinkamomis nuostatomis, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos muitinės šakos kolektyvinės sutarties 37.3 punktu ir remdamasis išdėstytais motyvais, padarė teisingą išvadą, kad Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos 2015 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. 1P-737, kuriame išdėstyta atsakovo pozicija dėl tarnybinio tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir jų vertinimo, nelaikytinas sutikimu (nesutikimu) Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies taikymo prasme. Kadangi Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos pozicija neužkirto kelio Muitinės departamentui spręsti dėl L. J. drausminės atsakomybės, ginčijamo rašto panaikinimas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė, todėl yra nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

konstatuoja

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutarties, kuria administracinė byla buvo nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos 101 straipsnio 1 punktas), teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus; teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ar ne; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti; jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją yra neįmanoma, Lietuvos Respublikos Konstitucija jos netoleruoja (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 1 dalis), yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-184/2014, 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje eAS-781-556/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-541-520/2016).

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos 2015 m. lapkričio 27 d. rašto Nr. 1P-737, kuriame buvo išsakyta atsakovo pozicija dėl sprendimo skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinės muitinės posto vyriausiajam inspektoriui L. J. tarnybinę nuobaudą – pastabą. Muitinės darbuotojų profesinės sąjunga minėtame rašte, nors konkrečiai to nenurodė, iš esmės nedavė sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijas reglamentuojančio Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems darbuotojams, t. y. darbuotojams, išrinktiems į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąją ir (arba) valdymo instituciją, laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamosios ir (arba) valdymo institucijos sutikimas. Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ši nuostata reiškia, kad profesinės sąjungos atstovaujamosios ir (arba) valdymo institucijos sutikimas skirti drausminę nuobaudą reikalingas tik tų profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąją ir (arba) valdymo instituciją, atžvilgiu ir tik tuo laikotarpiu, kuriam jie išrinkti.

Teismas, nustatęs, kad L. J. nėra Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos valdymo institucijos narys, padarė išvadą, kad atsakovo 2015 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. 1P-737 negali būti laikomas sutikimu ar nesutikimu Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies prasme, todėl Muitinės departamentui negalėjo užkirsti kelio spręsti dėl L. J. tarnybinės atsakomybės. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad minėto rašto panaikinimas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukels, todėl bylą nutraukė.

Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo 2015 m. gruodžio 18 d. raštas Nr. 06/2015-12 (b. l. 55–56) patvirtina, kad Vilniaus teritorinės muitinės posto vyriausiasis inspektorius L. J. yra Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo renkamosios valdymo institucijos – Integracijos į Europos Sąjungos komiteto – narys. Duomenų, kad jis yra ir Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos narys, nėra pateikta. Pareiškėjo argumentas, kad Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga delegavo L. J. į Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo renkamosios valdymo institucijos narius, nepatvirtina jo narystės Muitinės darbuotojų profesinėje sąjungoje.

Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo interneto svetainėje adresu: http://www.laborunion.lt/index.php/news-mainmenu-2/veiklos-dokumentai/34-lmdpss-statai skelbiamų Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo įstatų, patvirtintų Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo konferencijoje, įvykusioje 2007 m. kovo 17 d., 1 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimas yra Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų organizacija. Pagal tų pačių įstatų 11 punktą, minėto susivienijimo nariai yra muitinės įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos, įsisteigusios darbiniu, profesiniu, teritoriniu arba mišriais principais, ir pripažįstančios šiuos įstatus. Išanalizavus aptartas nuostatas, negalima daryti išvados, kad Lietuvos muitinės darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo renkamosios valdymo institucijos narys būtinai turi būti ir profesinės sąjungos, esančios to susivienijimo nare, valdymo institucijos narys.

Kaip jau minėta, skiriant drausmines nuobaudas, profesinės sąjungos atstovaujamosios ir (arba) valdybos institucijos sutikimas skirti drausminę nuobaudą reikalingas tik tiems profesinės sąjungos nariams, kurie yra išrinkti į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąją ir (arba) valdymo instituciją. Nors atsakovo pozicija buvo pareikšta atsakant į pareiškėjo prašymą dėl sutikimo skirti nuobaudą davimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų apie trečiojo suinteresuoto asmens narystę Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos atstovaujamojoje ir (arba) valdymo institucijoje, atsakovo 2015 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. 1P-737, kuriame buvo išdėstyta jo pozicija dėl tarnybinio tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir jų vertinimo, negali būti laikoma sutikimu ar nesutikimu Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies prasme. Taigi, nei šis raštas, nei jo panaikinimas Muitinės departamento teisių nei pareigų nepakeičia ir nepakeistų, todėl darytina išvada, kad jis pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, o tokio ginčo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos 101 straipsnio 1 punktas).

Ta aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašų ginčą tarp Muitinės departamento ir Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos buvo išnagrinėjęs iš esmės administracinėje byloje Nr. A-1101-756/2015, teisėjų kolegijai savaime nėra pagrindas remtis nurodoma byla kaip precedentu. Nepaisant labai panašių aplinkybių bylose, administracinėje byloje Nr. A-1101-756/2015 nebuvo išsamiai tiriami faktai, susiję su tarnybinėn atsakomybėn traukiamo muitinės inspektoriaus naryste konkrečioje profesinėje sąjungoje. Nagrinėjamoje byloje tokias aplinkybes pirmosios instancijos teismas ištyrė ir tai sudarė pagrindą kitokioms išvadoms, negu buvo padarytos minėtoje byloje. Precedento taikymas negali būti suprantamas itin formaliai ir neturi užkirsti kelio teismų praktikos raidai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog prašomas panaikinti aktas nesukelia Muitinės departamentui teisinių pasekmių, todėl iškelta byla nėra priskirtina administracinių teismų kompetencijai. Nutraukęs administracinę bylą, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartis paliekama nepakeista, o Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.