(S)
21.4.1.1; 24.4; 35.3.6
KLAIPĖDOS
APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 23
d.
Klaipėda
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Valiaus, kolegijos teisėjų Savinijaus
Katausko, Eugenijos Morkūnienės, sekretoriaujant Tomui Dryžui, dalyvaujant
ieškovui V. N., atsakovo atstovei advokatei Irenai
Jermolajevai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. N. ir atsakovo
I. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2009 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3987-740/2009
pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovui I. B.
dėl skolos ir palūkanų priteisimo,
n u s t a t ė:
ieškovas
kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 22 270 Lt skolos, 2 412 Lt
palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo
teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad privataus namo statybai atsakovas keliais pakvitavimais gavo iš jo
8 500 JAV dolerių. Namas buvo pastatytas ir parduotas kitam asmeniui, tačiau
ieškovas nurodė, kad atsakovas su juo neatsiskaitė. Ieškovas nurodė, kad
kreipėsi į atsakovą, jog šis grąžintų namo statybai paskolintus pinigus iki
2006-12-01, tačiau atsakovas skolos negrąžino, todėl ieškovas, kreipdamasis į
teismą, prašė priteisti skolą bei palūkanas.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009-10-14 sprendimu ieškinį
tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 7 860 Lt skolos, 818,55 Lt
palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 7 860 Lt sumos už laikotarpį nuo bylos
iškėlimo teisme dienos iki visiško prievolės įvykdymo ir 200 Lt bylinėjimosi
išlaidų. Teismas remdamasis bylos duomenimis padarė išvadą, jog pateikti
rašytiniai įrodymai ir ieškovo paaiškinimai neįrodo, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai.
Teismas konstatavo, kad ieškovo pateiktuose pinigų sumokėjimo atsakovui
rašteliuose nėra vieno iš esminio elemento, šalių susitarimo dėl pinigų
grąžinimo, rašteliuose aiškiai nurodoma sumokamų pinigų paskirtis – sumokėti už
statybas, todėl teismas nustatė, jog šalis siejo ne paskolos teisiniai
santykiai, bet rangos teisiniai santykiai, pagal kuriuos ieškovas užsakė pastatyti
gyvenamojo namo dalį ir sumokėti už perduodamą pastatytą statinį, o atsakovas
įsipareigojo statinį per nustatytą terminą pastatyti ir jį perduoti užsakovui.
Teismas nurodė, kad byloje nebuvo pateikta rašytinė rangos sutartis, tačiau
rašytinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada
tokia pasekmė yra įsakmiai nurodyta įstatyme, o šalių rangos teisinius
santykius reglamentavusios CK (1964 m.) normos nenumatė, kad rašytinės formos
nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu. Šalių teisinių santykių metu
galiojusio CK 84 str.1 d. (1964 m.) buvo numatytas 3 metų ieškinio senaties
terminas, kurį atsakovas prašė taikyti nuo rangos sutarties nutraukimo momento
– 1997 metų pabaigos, tačiau teismui nepateikus objektyvių įrodymų, jog rangos
sutartis su ieškovu nutraukta būtent 1997 metų pabaigoje, teismas objektyviu ir
nenuginčijamu rangos sutarties įrodymu laikė ieškovo 2000-08-25 surašytą raštą
dėl statybos darbų atsisakymo ir šią datą teismas laikė ieškinio senaties
pradžios data. Todėl teismas konstatavo, jog ieškovas nepraleido nustatyto dešimties metų ieškinio
senaties termino ieškiniui pareikšti. Remdamasis bylos duomenimis teismas
nustatė, kad atsakovas ieškovui grąžino 5 500 JAV dolerių ir nors ieškovas
teigė, jog 5 500 JAV dolerių grąžinimas nebuvo susijęs su ieškinio pagrindu,
tačiau atsižvelgiant į pinigų grąžinimo raštų turinį, šalis siejusius santykius
ir ginčo dalyką, nesant objektyvių duomenų apie kitus teisinius santykius tarp
šalių, teismas vertino, jog atsakovas ieškovui grąžino 5 500 JAV dolerių
statybos rangos avansą, todėl ieškovas turi teisę reikalauti priteisti iš
atsakovo negrąžintą avanso dalį – 3 000 JAV dolerių. Dėl atsakovo nurodomų
aplinkybių, jog pagal rangos sutartį ieškovas buvo sumokėjęs 8500 JAV dolerių
rankpinigius, kuriuos pagal rankpinigių paskirtį galėjo ieškovui negrąžinti,
teismas konstatavo, jog susitarimas dėl rankpinigių, nepriklausomai nuo
rankpinigių sumos, turi būti sudaromas rašytine forma. Kadangi rašytinės formos
rankpinigių sutartis nebuvo pateikta, teismas darė išvadą, kad atsakovas
neįrodė, kad tokia rankpinigių sutartis tarp šalių buvo.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2009-10-14 sprendimą panaikinti. Teigia, kad nors teismas ir nurodė, jog
įstatymas nenumato, kad rašytinės formos nesilaikymas daro sutartį
negaliojančia, tačiau visiškai nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas neįrodė
tokios rankpinigių sutarties tarp šalių buvimo. Vertindamas sumokėtų pinigų
paskirtį teismas vadovavosi teismo nustatytu faktu, jog šalis siejo rangos
teisiniai santykiai, tačiau visiškai nepagrįstai, nemotyvuotai bei remdamasis vien
prielaidomis teismas nurodė, kad kai ieškovas atsakovui sumokėjo avansą namo
statyboms, nutraukus sutartį atsiranda pagrindas taikyti restituciją. Neaišku,
kokiu pagrindu teismas daro išvadą, jog šalių teisiniams santykiams taikytina
restitucija, kadangi turtas buvo gautas teisėtai, sandoris buvo galiojantis ir
buvo neįvykdytas dėl ieškovo kaltės. Kadangi rangos sutartis buvo nutraukta dėl
ieškovo kaltės, t. y. ieškovui neturint pakankamai lėšų namo statybai,
atsakovas nurodo, jog ieškovas neturi teisės reikalauti grąžinti rankpinigius,
sumokėtus rangos sutarties sudarymui įrodyti ir jos vykdymui užtikrinti.
Apeliantas pažymi, kad teismui pateikti įrodymai, jog ieškovui statomas namas
buvo parduotas tretiesiems asmenims 1998-09-18, tačiau teismas nurodo, kad nėra
įrodymo, jog ieškovas buvo informuotas ar turėjo objektyvią galimybę apie tai
sužinoti, todėl teismas nepagrįstai ieškinio senaties skaičiavimo terminą laiko
ieškovo 2000-08-25 surašytą raštą dėl statybos darbų atsisakymo. Atsakovas
nurodo, kad ieškinio senaties eiga prasidėjo nuo rangos sutarties, kurios
pagrindu ieškovas jam buvo sumokėjęs rankpinigius, nutraukimo momento, todėl
senaties terminas yra pasibaigęs. Dėl 5 500 JAV dolerių grąžinimo atsakovas
pažymi, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovui buvo grąžintas 5 500 JAV
dolerių statybos rangos avansas, todėl ieškovas turi teisę reikalauti
negrąžinto avanso 3 000 JAV dolerių dalį, nes dokumente nėra nė vieno iš
paskolos sutarties elementų. Apeliantas teigia, kad rangos sutartis buvo
nutraukta dėl ieškovo kaltės, todėl ieškovas neturi teisės reikalauti grąžinti
rankpinigius.
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2009-10-14 sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys, ir
priteisti visą 22 270 Lt skolą bei palūkanas. Nurodo, kad teismas teisingai
nurodė, kad pinigai buvo perduoti atsakovui pagal 3 paskolos raštelius, tačiau
neaišku, kuo rėmėsi teismas darydamas išvadą, kad 5 500 JAV dolerių buvo
grąžinti ir kodėl tik daliai pinigų, o ne visai pinigų sumai taikė restituciją.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas nurodo, kad
atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Ieškovas pažymi,
kad jokių rangos sutarčių su atsakovu nebuvo sudaręs, o teismas teisingai
konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog jam perduoti 8 500 JAV dolerių buvo
rankpinigiai.
Atsakovas atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo
netenkinti ieškovo apeliacinio skundo. Nurodo, jog teismas pagrįstai nustatė,
kad šalis siejo rangos teisiniai santykiai. Atsakovas teigia, kad rangos
sutartis buvo nutraukta dėl ieškovo kaltės, ieškovas neturi teisės reikalauti
grąžinti rankpinigius, sumokėtus rangos sutarties sudarymui ir jo vykdymui
užtikrinti.
Šalių apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą
prašydamas priteisti 22 270 Lt skolą. Ieškovas nurodė, kad pagal 1995-06-16
pakvitavimą atsakovui perdavė 3 000 JAV dolerių, pagal 1995-07-22 perdavė 1 500
JAV dolerių, pagal 1995-08-04 perdavė atsakovui 4 000 JAV dolerių. Atsakovas,
nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad ieškovas pinigus sumokėjo kaip avansą
pagal tarp jo ir ieškovo 1995 m. sudarytą statybos rangos sutartį. Pirmosios
instancijos teismas remdamasis bylos duomenimis padarė išvadas, jog pateikti
rašytiniai įrodymai ir ieškovo paaiškinimai neįrodė, kad šalis siejo paskolos
teisiniai santykiai, ir konstatavo, kad šalis siejo rangos teisiniai
santykiai.
CK 6.193 str. 1 d. nustatyta, jog aiškinant sutartį,
pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, sutartis
turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat
aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Iš byloje
pateiktų duomenų nustatyta, kad ieškovas perdavė atsakovui pinigus pagal tris
raštelius. 1995-06-16 pinigų perdavimo patvirtinime nurodyta, kad atsakovas
gavo iš ieškovo 3 000 JAV dolerių už namo Nr. 7 statybas. 1995-07-22 skolos
raštelyje nurodyta, kad atsakovas gavo iš ieškovo 1 500 JAV dolerių naudoti
statyboms rajone prie „Bandužių“ parduotuvės. 1995-08-04 pinigų perdavimo
patvirtinime nurodyta, kad atsakovas gavo iš ieškovo 4 000 JAV dolerių sumokėti
už statybas. Nors atsakovas teigia, kad šie pinigai buvo skirti ieškovo būsimo
namo statyboms, tačiau vertinant minėtų pinigų gavimo patvirtinimus su tokiais
atsakovo teiginiais negalima sutikti, nes iš pateiktų raštelių matyti, jog
juose nurodomi skirtingi objektai. Byloje buvo pateiktos notaro patvirtintos
sutartys, sudarytos tarp atsakovo ir kitų asmenų (būsimų pirkėjų) dėl
rankpinigių namo statyboms. Kaip matyti iš bylos duomenų, jokia rašytinė
sutartis dėl namo statybos ar rankpinigių gavimo, kuri būtų sudaryta tarp
šalių, į bylą nebuvo pateikta. Atsižvelgiant į tai, kad pinigų perdavimo
patvirtinimuose nurodyti skirtingi objektai, bei į tai, kad ieškovas su
atsakovu nebuvo sudaręs preliminarios būsimo namo pirkimo–pardavimo sutarties,
kolegija daro išvadą, jog labiau tikėtina, kad tarp šalių buvo susiklostę
paskolos teisiniai santykiai (CK 6.193 str., CPK 178 str., 185 str.). Byloje
pateiktas 2000-08-25 dalies pinigų grąžinimo ieškovui patvirtinimas (b. l. 65) vertintinas
kaip galutinis skolos suderinimo aktas, nustatantis, kad negrąžintos paskolos
likutis yra 3 950 JAV dolerių (CPK 185 str.).
Nustačius, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai,
konstatuotina, kad paskolos dalykas buvo užsienio valiuta – JAV doleriai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-09 nutartis
Nr. 3K-3-595/2008), konstatuoja esant būtinybę šioje byloje ginti viešąjį
interesą – imperatyvių įstatymo normų, nustatančių užsienio valiutos naudojimą
Lietuvos Respublikoje, laikymosi užtikrinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad
asmenų laisvė sutartimis nustatyti tarpusavio įsipareigojimus nėra absoliuti,
nes sutarties šalių valios autonomija yra ribojama imperatyviųjų teisės normų,
kurių galiojimo ir taikymo šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar
panaikinti (LR CK 6.157 str. 1 d.; 1964 m. LR CK 4 str. 1 d.). Taigi sutarties
teisėtumas yra būtina jos galiojimo sąlyga. Byloje nustatyta, jog ieškovas ir
atsakovas (fiziniai asmenys) 1995-06-16, 1995-07-22 ir 1995-08-04 sudarė paskolos
sutartis, kurių dalykas buvo užsienio valiuta – JAV doleriai. Sutarčių sudarymo
metu galiojusio 1964 m. LR CK 184 str. nustatyta, kad piniginės prievolės
išreiškiamos ir apmokamos Lietuvos Respublikos valiuta (t. y. litais), o
įstatymų nustatytais atvejais piniginės prievolės gali būti išreiškiamos ir
vykdomos ir užsienio valiuta.
Užsienio valiutos naudojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje
reglamentuoja 1993 m. liepos 7 d. LR užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje
įstatymas. Paskolos sutarčių sudarymo metu galiojo imperatyvioji LR užsienio
valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 str. 3 d. nuostata, nustačiusi
subjektus, turinčius teisę atlikti operacijas, įskaitant paskolų teikimą,
užsienio valiuta – tokias operacijas turėjo teisę atlikti tik bankai, turintys
Lietuvos banko leidimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos
šalių – fizinių asmenų – sudarytos paskolos sutartys tokio imperatyvaus
įstatymo reikalavimo neatitiko. Remiantis sutarčių sudarymo metu galiojusio
1964 m. LR CK 47 str. 1 d., sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų,
negalioja. Toks pat sandorio negaliojimo pagrindas (imperatyviosioms įstatymo
normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja) yra nustatytas ir
2000 m. LR CK 1.80 str. 1 d., todėl, vadovaudamasi LR CK patvirtinimo,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 4 d. ir nurodytais argumentais,
teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių sudarytos paskolos sutartys yra niekinės
ir negaliojančios nuo jų sudarymo momento
(1964 m. LR CK 47 str. 1 d., 59 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas privalėjo ex officio tirti sandorio teisėtumo klausimą, tačiau šito nepadarė
ir nekonstatavo sandorio negaliojimo fakto.
Ieškovas teisminės gynybos kreipėsi 2009-02-18 – galiojant
2000 m. LR CK. Vadovaujantis LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymo 9 str. 2 d., sandoriams, pripažintiems negaliojančiais, 2000 m. LR CK
įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti, taikomos 2000 m. LR CK taisyklės
dėl sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi, pripažinus niekinėmis ir
negaliojančiomis šalių sudarytas paskolos sutartis, remiantis 2000 m. LR CK
1.80 str. 2 d. ir 6.145 str. 1 d., atsakovas privalo grąžinti ieškovui visas
pagal šias sutartis gautas sumas pagal tuo metu galiojusį JAV dolerio ir
Lietuvos Respublikos lito kursą. Šiuo atveju atsakovas turėtų grąžinti ieškovui
15 800 Lt (3 950 JAV dolerių x 4). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas iš
atsakovo 2000-12-22 gavo 500 JAV dolerių (b. l. 67). Nors ieškovas teigė, kad
ši 500 JAV dolerių pinigų suma buvo grąžinta pagal vėlesnius šalių santykius,
kolegija pažymi, kad CK 6.55 str. 2 d. nustato, kad jeigu skolininkas
nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką, yra kelios skolos, kurių
grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kadangi šiuo
atveju nenurodyta, kuri skola grąžintina, konstatuotina, kad 500 JAV dolerių
buvo grąžinti pagal seniausią skolą – 1995-06-16, todėl iš atsakovui grąžintinų
15 800 Lt minusuojama 2 000 Lt (500 JAV dolerių x4) ir konstatuotina, kad
atsakovas privalo grąžinti ieškovui pagal sutartį gautus 15 800 Lt.
Ieškovas prašė priteisti palūkanas, tačiau, pripažinus šalių
paskolos sutartis niekinėmis, ieškovo reikalavimas dėl palūkanų negali būti
tenkinamas. Paskolos davėjas, pažeidęs imperatyviuosius įstatymo reikalavimus,
negali turėti teisėtų lūkesčių, kad neteisėtos sutarties pagrindu įgis teisę
gauti palūkanas už naudojimąsi paskolintais pinigais ir galimybę šią teisę
ginti teisme. Niekinis sandoris nesukuria šalims teisinių padarinių, išskyrus
susijusius su sandorio negaliojimu (restitucija). Teisėjų kolegija konstatuoja,
kad remiantis bendruoju teisės principu iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex injuria jus non oritur), todėl
nesąžiningas ieškovas negali remtis įstatyme nustatytomis kreditoriaus interesų
garantijomis, kurios skirtos teisėtai besielgiantiems asmenims. Atsižvelgiant į
išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 818,55 Lt palūkanų
priteisimo naikintina (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Ieškovas taip pat prašė
priteisti iš atsakovo procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki
visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinių
palūkanų paskirtis yra operatyvaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas,
todėl, pripažinus šalių sandorius niekiniais ir pritaikius restituciją –
priteisus ieškovui jo perduotus pagal sandorį atsakovui pinigus, vadovaujantis
CK 6.37 str. 2 d., tenkintinas ieškovo
reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.
Byloje taip pat keliamas klausimas dėl netinkamo ieškinio
senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo. Kadangi teisėjų kolegija
konstatavo, kad šalių sudaryta paskolos sutartis yra niekinė, ieškovo pareikšti
iš sutartinių santykių kylantys reikalavimai nebegali būti tenkinami, tai
praranda prasmę ir klausimas dėl ieškinio senaties ieškovo reikalavimams
taikymo teisėtumo ir pagrįstumo. Kolegija pažymi, kad niekinis sandoris
negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu
(CK 1.78 straipsnio 1 dalis), dėl to ieškinio senaties terminas negali būti
taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju. Be
to, atsakovas 2000-12-22 grąžindamas dalį skolos, pripažino skolą, ir tai
nustrukė senaties termino skaičiavimą.
Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuoti proceso ir
materialinės teisės normų pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų byla
nebuvo tinkamai išnagrinėta (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.), dėl to Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2009-10-14 sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas –
ieškinys tenkintinas iš dalies, ieškovo ir atsakovo sudarytos sutartys
pripažįstamos niekinėmis ir negaliojančiomis, todėl taikytina restitucija,
priteisiant iš atsakovo ieškovui 15 800 Lt bei 5 proc. metinių palūkanų nuo
priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo priteistinos
bylinėjimosi išlaidos – ieškovui 200 Lt
žyminio mokesčio, sumokėtų paduodant ieškinį ir 274 Lt žyminio mokesčio
valstybei. Atmetus apeliacinius skundus šalių bylinėjimosi išlaidos
neatlygintinos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK
325–331 str.,
n u s p r e n d ž i a:
Klaipėdos
miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują
sprendimą:
Pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų
sudarymo momento ieškovo V. N. ir atsakovo I. B. 1995-06-16 paskolos sutartį dėl 3 000 JAV
dolerių, 1995-07-22 paskolos sutartį dėl 1 500 JAV dolerių, 1995-08-04 paskolos
sutartį dėl 4 000 JAV dolerių ir priteisti ieškovui V. N. iš
atsakovo I. B. 15 800 Lt, ieškinio
dalį dėl 2 412 Lt palūkanų priteisimo iš atsakovo I. B. ieškovui
V. N. atmesti. Priteisti iš atsakovo I. B.
ieškovui V. V. 5 proc. dydžio metines palūkanas už
priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2009-02-18 – iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo bei 200 Lt žyminio mokesčio.
Priteisti iš
atsakovo I. B. 274 Lt žyminio mokesčio valstybei.
Kolegijos
pirmininkas Bronius Valius
Kolegijos
teisėjai Savinijus
Katauskas
Eugenija Morkūnienė