Civilinė byla Nr. e2A-1118-577/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17076-2022-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.6.8.8; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltexim“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Dimeksas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltexim“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „Dimeksas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2022 m. vasario 9 d. UAB „Dimeksas“ direktoriaus D. Z. su UAB „Baltexim“ sudarytą tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktą; 2) pripažinti negaliojančiu 2020 m. sausio 31 d. UAB „Dimeksas“ ir UAB „Baltexim“ sudarytą tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą; 3) priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 13 198,08 Eur įsiskolinimą ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį ieškovė grindė šiomis faktinės aplinkybėmis bei argumentais:
1.1. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 14 d. nutartimi iškėlė UAB „Dimeksas“ bankroto bylą. Nemokumo administratorius nustatė, kad 2019 m. spalio 25 d. atsakovė pardavė ieškovei prekių už 13 197,65 Eur pagal sąskaitą-faktūrą Nr. BLA-000865, už kurias ieškovė neatsiskaitė. 2020 m. sausio 15 d. ieškovė pardavė atsakovei prekių už 13 198,08 Eur pagal sąskaitą-faktūrą Nr. DS 20/01/06, už kurias taip pat neatsiskaityta, atsiskaitymo terminas – 2020 m. vasario 14 d. Nuo 2019 m. spalio 29 d. ieškovei buvo taikomos priverstinės skolos išieškojimo procedūros, kurios nebuvo pilnai įgyvendintos dėl lėšų į atsikaitomąsias sąskaitas nepatekimo bei vėliau bankroto bylos iškėlimo. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 27 d. nutartimi ieškovės bankrotą pripažino tyčiniu. Teismas nurodė, kad ieškovė jau nuo 2019 m. liepos 26 d. negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, kas leidžia daryti išvadą dėl įmonės nemokumo.
1.2. 2022 m. vasario 9 d. ieškovės buvęs vadovas D. Z. vienasmeniškai sudarė tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktą, pagal kurį mokėjimas pagal aukščiau nurodytas sąskaitas-faktūras buvo įskaitytas, sumažinant atsakovės skolą ieškovei iki 0,43 Eur. Šio akto sudarymo metu ieškovei jau buvo iškelta bankroto byla, todėl šiuo aktu buvo pažeistos kitų kreditorių teisės. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2019 m. ieškovė neįsigijo prekių, skirtų įmonės prekybos veiklai vystyti, dėl ko sprendžia, kad nebuvo sudaromos galimybės įmonės finansinei veiklai gerinti. Pagal 2020 m. sausio 15 d. sąskaitą ieškovė pardavė atsakovei prekių už beveik lygiai tokią pačią sumą, koks buvo ieškovės įsiskolinimas, kas ieškovės teigimu, patvirtina, jog tai buvo ne pirkimo pardavimo sandoris, bet atsiskaitymas su vienu iš kreditorių. Kelia abejonių tiek 2020 m. sausio 31 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktas, tiek 2022 m. vasario 9 d. vienašalis tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktas, nes 2020 m. sausio 31 d. akto originalo atsakovė negalėjo pateikti nemokumo administratoriui; be to, jeigu jis buvo sudarytas, nebūtų poreikio sudaryti 2022 m. vasario 9 d. tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktą. Pažymėjo, jog įskaitymo aktas negalėjo būti sudarytas nesuėjus sąskaitoje faktūroje nurodytam apmokėjimo terminui.
1.3. Nemokumo administratorius aktus ginčijo Actio Pauliana pagrindu. Teigė, jog ieškovė pažeidė kitų kreditorių teises, nes buvo tokioje būsenoje, kai negalėjo atsiskaityti su visais kreditoriais, kurių reikalavimo teisių įvykdymo terminai buvo suėję. Ginčijamais sandoriais įmonė negavo lėšų, iš kurių galėtų vykdyti atsiskaitymus su kitais kreditoriais laikantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytos tvarkos esant teismų nustatytam faktui dėl įmonės nemokumo nuo 2019 m. liepos 26 d. Mano, kad atsakovė, sutikdama su priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, buvo nesąžininga; ji turėjo domėtis ieškovės finansine būkle, jai turėjo būti žinoma apie iškeltą bankroto bylą bei kitus kreditorius, be to, nebuvo suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Šalys neturėjo teisinės prievolės sudaryti ginčijamą sandorį. Vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes apie jį nemokumo administratorius sužinojo tik iš atsakovės atsiliepimo į ieškinį.
2. Atsakovė su patikslintais reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį kaip savarankišką pagrindą atmesti ieškinį bei priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais esminiais argumentais bei faktinėmis aplinkybėmis:
2.1. Suėjus 2019 m. spalio 25 d. PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminui ieškovė pasiūlė atsiskaityti ne pinigais, o kitomis prekėmis. Atsakovė sutiko – 2020 m. sausio 15 d. ieškovė pardavė atsakovei prekių už 13 198,08 Eur pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DS 20/01/06. 2020 m. sausio 31 d. atsakovė pateikė ieškovei Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą, kuriuo užskaitė ieškovės atsiskaitymą prekėmis už ieškovės skolą. Ieškovės vadovas minėtą aktą gavo elektroniniu paštu 2020 m. sausio 31 d., jį pasirašė ir elektroniniu paštu tą pačią dieną grąžino atsakovei.
2.2. Įskaitymui užtenka vienos šalies valios. Ieškovė tokio sandorio nesudarė ir nepažeidė savo kreditorių teisių, todėl ieškovė neturi teisinio pagrindo ginčyti 2020 m. sausio 31 d. akto Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau ir – JANĮ) 64 straipsnio pagrindu.
2.3. Teiginiai, kad ieškovė jau 2019 m. liepos 26 d. buvo nemoki, yra ieškovės interpretacija; teismai vertino kitas aplinkybes, t. y. ieškovės sprendimą 2019 m. rugsėjo 3 d. – 2019 m. lapkričio 29 d. laikotarpiu įsigyti akcijas iš UAB „V.“ už 108 000 Eur. Atkreipė dėmesį, kad po 2019 m. liepos 26 d. ieškovė vykdė ūkinę-komercinę veiklą ir atsiskaitinėjo su kreditoriais, įskaitant su UAB „EDS Guarantee“. Ginčo situacijoje neturi būti vadovaujamasi CK 6.9301 straipsnio nuostatomis, nes ieškovė su atsakove atsiskaitė kitu nei nurodyta normoje, būdu, todėl nurodyti reikalavimai nebuvo pažeisti. Ieškovės nemokumo administratorius neįrodė atsakovės nesąžiningumo, nes atsakovė niekada nebuvo ieškovės skolininke, o prievolei pasibaigus įskaitymu, prievolės įskaitymas neturi įtakos sąžiningo trečiojo asmens įgytoms teisėms. Atsakovė nesutinka, kad šalys neturėjo teisinės prievolės sudaryti ginčijamą sandorį; atsakovė nežinojo ir negalėjo žinoti apie 2019 m. liepos 26 d. SME Finance pretenziją ieškovei, taip pat apie iškeltą bankroto bylą, nes atsakovė vienašalį skolos įskaitymo sandorį sudarė 2020 m. sausio 31 d.
2.4. Ieškinys pareikštas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą, nes terminas ginčyti 2020 m. sausio 31 d. sandorį suėjo 2021 m. sausio 31 d.
2.5. Su reikalavimu pripažinti negaliojančiu 2022 m. vasario 9 d. Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktą atsakovė nesutiko, nes jį sudarė vienasmeniškai ieškovės vadovas, jis nepasirašytas, be to, jis nelaikytinas galiojančiu, nes šalys 2020 m. sausio 31 d. pasirašė Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą, nemokumo administratoriui jį pateikė neįgaliotas asmuo, nes jis parengtas po bankroto bylos iškėlimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiu ieškovės UAB „Dimeksas“ ir UAB „Baltexim“ 2020 m. sausio 31 d. sudarytą Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą nuo jo sudarymo momento, taikė restituciją ir priteisė BUAB „Dimeksas“ iš UAB „Baltexim“ 13 198,08 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme – 2022 m. rugpjūčio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad apygardos teismas 2022 m. spalio 27 d. nutartyje, kuria įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, nurodė, kad įmonė jau nuo 2019 m. liepos 26 d. negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais. Aplinkybę, kad UAB „Dimeksas“ buvo nemoki nuo 2019 m. liepos 26 d., konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. gruodžio 8 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1241-553/2022.
5. Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas yra vienašalis atsakovės sandoris, kurio nemokumo administratorius negali ginčyti JANĮ nustatyta tvarka reiškiant ieškinį actio Pauliana pagrindu. Nurodė, kad ginčijamas aktas suderintas abiejų šalių ir jų atstovų pasirašytas, kas sąlygoja išvadą, jog šis aktas yra dvišalis sandoris, dėl kurio įforminimo ir turinio šalys derino savo valią. Be to, teismo vertinimu, atsakovės argumentus, paneigia aplinkybė, kad ieškovei buvo išsiųstas ne vienašališkas pranešimas apie atliktą įskaitymą CK 6.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, o derinamos tarpusavio įsiskolinimų sumos ir pasirašomas bendras aktas. Atkreipė dėmesį, kad įskaityti galima tik galiojančius priešpriešinius reikalavimus, o atsakovės prievolės įvykdymo terminas pagal 2020 m. sausio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą nebuvo suėjęs; toks reikalavimas negalėjo būti įtrauktas atliekant įskaitymą ir sudarant Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą. Teismas sprendė, kad ginčijamas sandoris buvo dvišalis ir tokio sandorio šalys neprivalėjo ir negalėjo sudaryti.
6. Kadangi nustatyta, jog ieškovė nuo 2019 m. liepos 26 d. buvo nemoki, teismas konstatavo, kad ginčijamas 2020 m. sausio 31 d. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas pažeidė kitų kreditorių teises, nes 2020 m. sausio 31 d. tokį sandorį sudarius nebuvo laikytasi atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo (LR CK 6.9301 straipsnio 1 dalis). Taip pat teismas konstatavo, kad 2020 m. sausio 31 d. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą sudariusios šalys buvo nesąžiningos, ką iš dalies patvirtino pats liudytojas, pripažinęs, kad jo įmonę (ieškovę) atsakovė vertė atsiskaityti kaip galima greičiau ir jis pasiūlė atsiskaitymą prekėmis, su kuo atsakovė sutiko. Atkreipė dėmesį, kad terminas atsiskaityti pagal 2019 m. spalio 25 d. suėjo 2019 m. lapkričio 24 d., o praėjus nepilnai dviem mėnesiams atsakovė, turėdama ilgametę praktiką rinkoje, sutiko sudaryti ne skolos padengimo grafiką ar pan., o pasirašyti tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą ir priėmė iš ieškovės 2020 m. sausio 15 d. PVM sąskaitą-faktūrą bei nesuėjus joje nurodytam terminui apmokėti, pasirašė ginčijamą aktą. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad labiau tikėtina, jog ginčijamas aktas buvo sudarytas atgaline data. Tokią išvadą teismas grindė aplinkybe, kad įsiskolinimų užskaitymas buvo atliekamas nesuėjus prievolės įvykdymo terminui, tuo, kad šiame akte nurodyta, jog atlikus užskaitymą, ieškovės skola yra 0,43 Eur, nors ieškovės išrašytoje sąskaitoje suma yra didesnė nei atsakovės ieškovės atžvilgiu išrašytoje sąskaitoje.
7. Teismo vertinimu, ieškovė įrodė visas būtinas actio Pauliana sąlygas, todėl reikalavimą dėl 2020 m. sausio 31 d. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu tenkino.
8. Teismas nurodė, jog dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2022 m. vasario 9 d. Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktą nepasisako, nes ieškovė reiškė alternatyvius reikalavimus. Sprendė, jog Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo akto pripažinimas niekiniu ir negaliojančiu, sąlygoja išvadą, kad 2022 m. vasario 9 d. Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktas, kuris sudarytas po bankroto bylos iškėlimo (2021 m. gruodžio 14 d.) nesukėlė šalims teisinių pasekmių, nes, darytina išvada, nebuvo sudarytas.
9. Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl vienerių metų ieškinio senaties termino taikymo kaip nepagrįstus, nes 2020 m. sausio 31 d. aktas nemokumo administratoriui nebuvo perduotas su kitais dokumentais, apie jį nemokumo administratorius buvo informuotas tik atsakovei pateikus į bylą atsiliepimą (2022 m. rugsėjo 12 d.) ir aktą. Laikė, kad ieškinio senatis nepraleista.
10. Pripažinęs 2020 m. sausio 31 d. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, teismas sprendė restitucijos klausimą, ir iš atsakovės ieškovei priteisė 13 198,08 Eur pagal 2020 m. sausio 15 d. PVM sąskaitą-faktūrą DS Nr. 20/01/06.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Atsakovė UAB „Baltexim“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, taikyti 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, nustatytą JANĮ 64 straipsnio 1 dalyje, bei ieškovo BUAB „Dimeksas“ ieškinį atsakovei UAB „Baltexim“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo atmesti visiškai; nesant pagrindo ieškinį atmesti visiškai, atmesti ieškinio reikalavimą dėl 13 198,08 Eur įsiskolinimo bei 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisimo; reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinti proporcingai patenkintiems ieškovo bei atsakovo reikalavimams. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Aplinkybė, kad ieškovė buvo nemoki, nesąlygoja CK 6.134 straipsnio 1 dalies pažeidimo, neturi teisinės reikšmės šiai bylai ir atsakovo veiksmų vertinimui. Ieškovei bankroto byla iškelta tik 2021 m. gruodžio 14 d. Skolininko tapimo nemokiu faktas nedraudžia įskaityti kreditoriui savo reikalavimų nemokiam skolininkui, be to, atsakovui nebuvo ir negalėjo būti žinoma, jog ieškovė buvo nemoki nuo 2019 m. liepos 26 d., kad ji skolinga dideles sumas SME Finance arba UAB EDS GUARANTEE. Atsakovei prieinamuose viešuose šaltiniuose (Rekvizitai.lt) iki Akto sudarymo nebuvo duomenų apie ieškovo dideles skolas Sodrai. Į bylą nepateikti rašytiniai įrodymai, kad ieškovės atžvilgiu 2020 m. sausio 15 d. buvo taikomas priverstinis išieškojimas. Iš viešai prieinamų šaltinių atsakovė neturėjo ir negalėjo turėti išsamios informacijos apie ieškovės tikrąją finansinę padėtį nuo prekių pardavimo dienos (2019 m. spalio 25 d.) iki Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo akto sudarymo (2020 m. sausio 31 d.). Atsižvelgdama į tai, kad vykdydama skolos atsakovei padengimo sandorį, ieškovė atsiskaitė su atsakove ne grynaisiais arba negrynaisiais pinigais, o prekėmis, atsakovė daro išvadą, jog ieškovė nepažeidė CK 6.9301 straipsnio reikalavimų.
11.2. Šalys nederino Akto sąlygų ir formos, tarpusavio įsiskolinimų sumų. Ieškovė, būdama skolinga atsakovei 13 197,65 Eur ir tuo metu neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su atsakove, pasiūlė atsiskaityti prekėmis. Atsakovui sutikus su tokiu pasiūlymu, kas yra įprastas dalykas verslo praktikoje, ieškovė 2020 m. sausio 15 d. perdavė atsakovei prekių už 13 198,08 Eur sumą, taip padengdama skolą atsakovei. Kadangi prekių perdavimą reikėjo atspindėti buhalterinėje apskaitoje, buvo išrašyta 2020 m. sausio 15 d. PVM sąskaita faktūra. Kitos formos buhalterinės apskaitos dokumentas tokiu atveju nenumatytas. Nei atsakovė, nei ieškovė nederino valios sudaryti Aktą. Atsakovės buhalterė D. Š. vienasmeniškai (vienašališkai), turėdama tikslą įforminti ieškovės skolos padengimą atsakovei, 2020 m. sausio 31 d. sudarė Aktą pagal atsakovo buhalterinės apskaitos programoje esančią formą, o 2020 m. vasario 5 d. išsiuntė Aktą ieškovei. Kadangi akto formoje buvo numatytas ieškovės atstovo parašas, atsakovės atstovė paprašė pasirašyti Aktą. Akto formos trūkumai nedaro Akto negaliojančiu. Svarbu nustatyti, kokia buvo tikroji šalių valia sudarant ir pasirašant Aktą, tačiau teismas to nepadarė. Teismas atsisakė apklausti atsakovės buhalterę. Į Aktą įsivėlusį klaida (dėl 0,43 Eur) būtų pastebėta bei ištaisyta, jeigu Aktą šalys būtų derinusios.
11.3. Teismo išvada, jog Aktas yra dvišalė sutartis, nepagrįsta. CK 6.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, o šios straipsnio 2 dalis nustato, kad įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Įstatyme nenurodyta, kokios formos turi būti toks pranešimas.
11.4. Teismo išvada, jog atsakovė negalėjo sudaryti Akto (vienašalio sandorio) ir dėl to, kad nebuvo suėjęs ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros terminas, nepagrįsta. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta apmokėjimo sąlyga neturi teisinės reikšmės, nes sąskaita išrašyta ne tam, kad atsakovė sumokėtų už ieškovės perduotas prekes, o tam, kad įformintų prekių perdavimą atsakovei atliekant ieškovės skolos padengimą atsakovei prekėmis; paminėtas šalių sandoris jau buvo įvykdytas 2020 m. sausio 15 d.
11.5. Teismo išvada, kad 2020 m. sausio 31 d. Aktą sudariusios šalys buvo nesąžiningos, nepagrįsta ir neteisinga. Atsakovės 2020 m. vasario 5 d. elektroninis laiškas ieškovei ir ieškovės atsakymas įrodo, kad Aktą parengė bei išsiuntė ieškovei atsakovo atstovė. Aktas nebuvo iš anksto derinamas su ieškove, o tik išsiųstas susipažinimui ir pasirašymui, nors ieškovės parašas Akte nebuvo būtinas. Akto originalą pasirašė tik atsakovės atstovė, jame nenurodytos šalių atstovų pavardės ir pareigos. Teismo samprotavimas, kad labiau tikėtina, jog ginčijamas aktas buvo sudarytas atgaline data, nepagrįstas. Teismas ignoravo atsakovės paaiškinimus, neįvertino 2020 m. sausio 31 d. Akto originalo, kuriame yra užrašas: „AGNUM 1.551 forma ESUzsk l.frf, spausdinta 2020.02.05 10:39:21“, taip pat atsakovės elektroninio laiško, kuriuo ieškovei išsiųstas Aktas (jame nurodyta laiško išsiuntimo data ir laikas). Apeliantės nuomone, tai parodo teismo šališkumą byloje ir išankstinį nusistatymą prieš atsakovę.
11.6. Teismo išvada, kad ieškovė įrodė visas būtinas actio Pauliana sąlygas, nepagrįsta. Ieškovė nesudarė šio sandorio ir jo nederino, todėl savo veiksmais nepažeidė savo kreditorių teisių.
11.7. Kadangi atsakovė niekada nebuvo ieškovės skolininke, šiuo atveju taikyti atsakovės atžvilgiu CK 6.67 straipsnio reikalavimus nepagrįsta ir neteisėta; Aktas yra vienašalis kreditoriaus, o ne skolininko sudarytas sandoris.
11.8. Teismo išvada, kad atsakovės argumentai dėl ieškinio senaties yra nepagrįsti, neteisinga. Nemokumo administratorius teigdamas, jog Akto su visais kitais buhalterinės apskaitos dokumentais iš buvusio ieškovės vadovo negavo, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Buvęs ieškovės vadovas patvirtino, kad perdavė nemokumo administratoriui visus buhalterinės apskaitos dokumentus. Aplinkybę, jog nemokumo administratoriui buvo žinoma apie Aktą nuo 2022 m. sausio 18 d., taip pat patvirtina nemokumo administratoriaus konkliudentiniai veiksmai, į kurias teismas nekreipė dėmesio. Pažymėjo, jog tam kad turėtų galimybę kreiptis į teismą dėl sandorių nuginčijimo, nemokumo administratorius 2022 m. pradžioje paprašė buvusio vadovo parengti bei pateikti Tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktus su visomis įmonėmis, kuriems buvo išrašytos neapmokėtos sąskaitos faktūros per pastaruosius trejus metus. Ieškovės vadovas pateikė nemokumo administratoriui 2022 m. vasario 9 d. Tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktą. Tokiu būdu nemokumo administratoriui atsirado galimybė kreiptis į teismą. Atsakovės teigimu, neabejotina, kad tarp nemokumo administratoriui perduotų buhalterinės apskaitos dokumentų buvo ieškovės 2020 m. sausio 15 d. PVM sąskaita faktūra ir atsakovės 2019 m. spalio 25 d. sąskaita faktūra. Nemokumo administratorius pažeidė JANĮ 64 straipsnyje nustatytą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą nuginčyti 2020 m. sausio 31 d. Aktą CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovė pratęsti/atnaujinti ieškinio senaties terminą neprašė.
11.9. Teismas klaidingai įvertino bylos faktines aplinkybes. Pasak apeliantės, neatsitiktinai prekių kainos atsakovės ir ieškovės PVM sąskaitoje faktūroje yra beveik tapačios. Tai liudija, kad šalys 2020 m. sausio 15 d. sudarė skolos padengimo, o ne prekių pardavimo atsakovei sandorį. Ginčo Aktas surašytas siekiant įforminti ieškovės atsiskaitymą su atsakove. Ieškovė neturi reikalavimo teises į atsakovę, todėl teismo argumentai dėl restitucijos taikymo bei skolos priteisimo yra ydingi. Teismas netinkamai vienašališkai išsprendė restitucijos taikymo klausimą, nenurodydamas, kas priteistina iš ieškovės atsakovei. Apeliantė pažymi, jog net jeigu būtų pripažinta, kad atsakovė per anksti (iki apmokėjimo termino pabaigos) sudarė vienašalį Aktą, ir tai sudaro pagrindą pripažinti Aktą negaliojančiu, atsakovės veiksmai siekiant gauti iš ieškovės apmokėjimą už parduotas prekes, nedaro atsakovės nesąžininga. Šiuo atveju taikytinos CK 1.2 bei 1.5 straipsnių nuostatos ir restitucija netaikoma.
11.10. Teismas nepagrįstai po bylos išnagrinėjimo iš esmės, prieš paskelbdamas baigiamąsias kalbas pasiūlė ieškovei patikslinti ieškinį, nors ieškovės atstovai to neprašė. Patikslintu ieškiniu ieškovė pakeitė ne tik ieškinio dalyką, bet ir pagrindą. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovės atstovo argumentų dėl ieškovės veiksmų, pažeidžiančių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 141 straipsnio reikalavimus.
11.11. Teismas ignoravo sutarties šalių paaiškinimus ir parodymus, nesivadovavo CK 6.193 straipsnio reikalavimais.
11.12. Net nustačius, jog ieškovė buvo nesąžininga, veikė prieš kitų kreditorių interesus, nėra atsakovės kaltės; atsakovė sąžiningai ir teisėtai gynė savo teises ir teisėtus interesus. Patenkinus ieškinį buvo pažeisti atsakovės teisėti lūkesčiai bei teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai.
11.13. Teismas turėjo niekinio sandorio, t. y. 2022 m. vasario 9 d. Tarpusavio įsiskolinimo suderinimo akto, faktą konstatuoti ex officio (savo iniciatyva), bet to nepadarė, 2022 m. vasario 9 d. Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo akto nepripažino niekiniu.
12. Ieškovė pateikė atsiliepimą, kuriame prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą, priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
12.1. Teismas teisingai nustatė, kad 2020 m. sausio 31 d. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas yra dvišalis sandoris, dėl kurio įforminimo ir turinio šalys derino savo valią. Be to, įskaityti galima tik galiojančius priešpriešinius reikalavimus, tuo tarpu atsakovės prievolės įvykdymo terminas pagal 2020 m. sausio 15 d. PVM sąskaitą-faktūrą nebuvo suėjęs 2020 m. sausio 31 d., todėl toks reikalavimas negalėjo būti įtrauktas atliekant įskaitymą, nei sudarant Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą. Esant įrodymams, kad ieškovė nuo 2019 m. liepos 26 d. buvo nemoki, 2020 m. sausio 31 d. aktas pažeidė kitų kreditorių teises, nes nebuvo laikytasi atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad 2020 m. sausio 31 d. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą sudariusios šalys buvo nesąžiningos.
12.2. 2022 m. sausio 18 d. UAB „Dimeksas“ direktorius nemokumo administratoriui perdavė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau 2020 m. sausio 31 d. skolų įskaitymo akto neperdavė. Administratoriui pasidomėjus kokiu būdu UAB „Baltexim“ atsiskaitė pagal PVM sąskaitą faktūrą DS Nr.20/01/06, 2022 m. vasario 9 d. D. Z. atsiuntė aktą, kurio pagrindu pagal šalių išrašytas PVM sąskaitas faktūras buvo atliktas įskaitymas ir sumažintas UAB „Baltexim“ įsiskolinimas iki 0,43 Eur. Nemokumo administratorius registruotu paštu įteikė UAB „Baltexim“ raštą, kuriuo prašė patvirtinti ar paneigti informaciją dėl 2022 m. vasario 9 d. skolos įskaitymo akto, tačiau atsakymo nesulaukė. Atsakovė tik atsiliepime į ieškinį nurodė, kad tarp šalių dar 2020 m. sausio 31 d. buvo sudarytas Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktas. Įpareigojus atsakovą pateikti akto originalą, ji nurodė, kad to padaryti negali, nes akto popierinis variantas nebuvo spausdinamas. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė pateikė tris skirtingus 2020 m. sausio 31 d. Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktus. Pažymi, kad atsakovė apeliaciniame skunde pabrėžia, jog D. Z. dalyvavo išrašant ieškovės 2020 m. sausio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą bei pasirašant 2020 m. sausio 31 d. Tarpusavio užskaitymo aktą, tačiau kartu nurodo, kad aktą atsakovė sudarė vienašališkai ir pateikė susipažinti ieškovei elektroniniu paštu. Mano, jog tai patvirtina išvadą apie atsakovo nesąžiningumą.
12.3. Atsakovė apeliaciniame skunde teigdama, kad 2019 m. pabaigoje pareikalavus apmokėti sąskaitą, ieškovė dėl nepakankamos pinigų sumos sąskaitoje pasiūlė atsiskaityti prekėmis, patvirtina faktą apie UAB „Dimeksas“ negalėjimą vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų. Atsakovė įvardijo, kad pasiūlytos prekės buvo likvidžios ir greitai realizuojamos, kas, ieškovės nuomone, parodo šalių siekį išvengti galimo priverstinio išieškojimo į UAB „Dimeksas“ sąskaitą gaunamų lėšų bei jų paskirstymo teisės aktų numatyta tvarka. Pažymi, kad UAB „Dimeksas“ buvo profesionalus prekių, kurias perleido UAB „Baltexim“, pardavėjas. Sudarius ginčijamą sandorį, ieškovė negavo lėšų, kuriomis būtų galėjusi atsiskaityti su visais savo kreditoriais laikydamasi nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo.
12.4. Atsakovė, sutikdama su priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, buvo nesąžininga, nes ji turėjo domėtis UAB „Dimeksas“ finansine padėtimi, jai turėjo būti žinoma apie iškeltą bankroto bylą bei kitus kreditorius. Nuo 2019 m. spalio 29 d. UAB „Dimeksas“ buvo taikomos priverstinės skolos išieškojimo procedūros. Atsakovės nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad pažeistas CK 6.130 straipsnio 1 dalies reikalavimas, leidžiantis užskaitymą tik, kai baigiasi prievolė. CK 6.67 straipsnio 5 punkte preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė įrodė visas nurodytas sąlygas. Pripažinus, kad Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas negalioja nuo jo sudarymo momento, spręstinas restitucijos klausimas, todėl iš atsakovės teisėtai priteista 13 198,08 Eur suma pagal 2020 m. sausio 15 d. PVM sąskaitą- faktūrą DS Nr. 20/01/06.
12.5. 2022 m. sausio 18 d. UAB „Dimeksas“ direktorius perdavė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. 2022 m. birželio 14 d. nemokumo administratorius kreipėsi į teismą dėl sandorių ginčijimo termino pratęsimo papildomiems 6 mėnesiams. 2022 m. birželio 17 d. prašymas buvo patenkintas. Tik po ieškinio pateikimo atsakovė pateikė 2020 m. sausio 31 d. sudarytą Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą ir nurodė, kad negali pateikti įvertinimui šio dokumento originalo, todėl, ieškovės nuomone, 6 mėnesių ieškinio pateikimo terminas nebuvo pažeistas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo, naujų įrodymų priėmimo
14. Apeliantė nurodė, jog pageidauja nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka ir teismo posėdžio metu apklausti liudytoją - UAB „Baltexim“ buhalterę D. Š.. Nurodė, jog ji vienasmeniškai sudarė, pasirašė ir išsiuntė ginčo 2020 m. sausio 31 d. Aktą ieškovės vadovui. Prašymas teikiamas siekiant išsiaiškinti UAB „Baltexim“ atstovės buhalterės įgaliojimus bei jos, kaip įgalioto atsakovės atstovo, tikrąją valią sudarant, pasirašant bei išsiunčiant Aktą ieškovės vadovui.
15. Ieškovė kartu su atsiliepimu pateikė įrodymus, t. y. nemokumo administratoriaus UAB „Dimeksas“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui teiktą prašymą dėl JANĮ 64 straipsnyje nustatyto termino pratęsimo, duomenis apie šio prašymo išsprendimą.
16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pagal CPK 322 straipsnį, dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, bet šis prašymas teismui neprivalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).
17. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
18. Nors nagrinėjamu atveju atsakovės prašymas apklausti liudytoją UAB „Baltexim“ buhalterę D. Š. nebuvo tenkintas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prašymo apklausti šią liudytoją argumentus (išsiaiškinti UAB „Baltexim“ buhalterės įgaliojimus bei jos, kaip įgalioto atsakovės atstovo, tikrąją valią), tai, jog atsakovė savo poziciją turėjo galimybę išsamiai išdėstyti (ir išdėstė) apeliaciniame skunde (įskaitant ginčijamo akto sudarymo, pasirašymo bei išsiuntimo aplinkybes), į įrodymų, galinčių patvirtinti tokias aplinkybes, pobūdį, daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl liudytojų apklausos, bei nukrypti nuo CPK 321 straipsnyje įtvirtintos taisyklės. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra šiuo atveju atliekama rašytinio proceso tvarka.
19. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovės teikiami įrodymai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais dėl JANĮ 64 straipsnyje nustatytų terminų praleidimo, į tai, kad šie įrodymai atsakovei buvo išsiųsti su ieškovės atsiliepimu į apeliacinį skundą, t. y. neužvilkins bylos nagrinėjimo, teisėjų kolegija minėtus įrodymus priima.
Dėl apeliacinio skundo esmės
20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas bankrutuojančios įmonės ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu bei skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
21. Byloje nustatyta, kad atsakovė pagal 2019 m. spalio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. BLA000865 pardavė ieškovei prekių už 13 197,65 Eur; joje nustatytas apmokėjimo pavedimu terminas – iki 2019 m. lapkričio 24 d. 2020 m. sausio 15 d. ieškovė (pardavėjas) išrašė atsakovei UAB „Baltexim“ 13 198,08 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą DS Nr. 20/01/06 už joje išvardintas prekes (pjūklas Dolmar, WIHA Atsuktuvų rinkinys, WIHA lagaminas su įrankiais 9300-702ST bei atsarginių dalių ir įrankių komplektas), šios sąskaitos apmokėjimo terminas – iki 2020 m. vasario 14 d. Taip pat šalys pasirašė 2020 m. sausio 31 d. Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, kuriame nurodyta, kad 2020 m. sausio 31 dienai ieškovės UAB „Dimeksas“ skola atsakovei UAB „Baltexim“ yra lygi 0,43 Eur, o UAB „Baltexim“ skola UAB „Dimeksas“ yra lygi „0“, nurodyta, kad UAB „Baltexim“ sumažina mokėtiną sumą 13 197,65 Eur pagal 2020 m. sausio 15 d. dokumentą Nr. DS20/01/06, UAB „Dimeksas sumažina mokėtiną sumą 13 197,65 Eur pagal 2019 m. spalio 25 d. dokumentą BLA000865. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1158-967/2022 ieškovei iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2021 m. gruodžio 23 d., o 2022 m. birželio 14 d. nutartimi patvirtino kreditorių reikalavimus, kurių bendra suma 222 070,17 Eur. Buvęs ieškovės vadovas nemokumo administratoriui pateikė 2022 m. vasario 9 d. Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktą, kuriame nurodyta, kad UAB „Baltexim“ skola UAB „Dimeksas“ yra 0,43 Eur; į šį aktą įtraukta tiek 2019 m. spalio 25 d. 13 197,08 Eur sumos pirkimo sąskaita faktūra Nr. BLA-000865, tiek 2020 m. sausio 15 d. sąskaita faktūra Nr. DS-20/01/06. Nemokumo administratorius kreipėsi į teismą dėl 2022 m. vasario 9 d. tarpusavio įsiskolinimo suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu bei skolos priteisimo. Atsakovei į bylą pateikus 2020 m. sausio 31 d. Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, ieškovė patikslino ieškinį, pareikšdama papildomą (alternatyvų) reikalavimą šį aktą pripažinti negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiu ieškovės UAB „Dimeksas“ ir UAB „Baltexim“ 2020 m. sausio 31 d. sudarytą Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą nuo jo sudarymo momento, taikė restituciją ir priteisė ieškovei iš atsakovės 13 198,08 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą.
22. Atsakovė nurodo, kad vien skolininko tapimo nemokiu faktas (kai bankroto byla dar neiškelta) nedraudžia įskaityti kreditoriui savo reikalavimų nemokiam skolininkui, todėl ši aplinkybė nesąlygoja CK 6.134 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir neturi reikšmės atsakovo veiksmų vertinimui.
23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovės reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo reiškiami actio Pauliana, o ne CK 6.134 straipsnio, reglamentuojančio įskaitymo draudimą, pagrindu. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė visas būtinas actio Pauliana sąlygas, todėl reikalavimą dėl 2020 m. sausio 31 d. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu pripažino pagrįstu. Taigi, apelianto argumentai bei nurodytų aplinkybių įtaka teismo išvadų pagrįstumui bei teisėtumui vertintini būtent šiuo aspektu.
24. Apeliantė, dėstydama faktines bylos aplinkybes, pabrėžia, kad 2020 m. sausio 31 d. atsakovė vienašališkai sudarė ir pateikė ieškovei tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, kuriuo vienašališkai užskaitė ieškovės atsiskaitymą prekėmis už ieškovės skolą. Atsakovė teigia nurodžiusi teismui, kad šalys sudarė skolos padengimo sutartį, o ne pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau teismas šiuos paaiškinimus visiškai ignoravo, nevertino ir nieko nepasisakė. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors atsakovė aplinkybes apie skolos dengimą prekėmis buvo išdėsčiusi ir atsiliepime į patikslintą ieškinį, pirmosios instancijos teismas nurodęs, kad nustatyta, jog pagal 2020 m. sausio 15 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą DS Nr. 20/01/06 ieškovė pardavė atsakovei prekes, detaliau dėl atsakovo pozicijos nepasisakė.
25. CK 6.436 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal skolos padengimo sutartį skolininkas perduoda savo turtą, kuris kreditoriui neįkeistas, kreditoriui nuosavybės teise kaip užmokestį už savo piniginę ar kitą turtinę skolą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, skolos padengimo sutarčiai taikomos pirkimo-pardavimo sutarčių taisyklės. Asmeniui, perduodančiam turtą (skolininkui) pagal skolos padengimo sutartį, tenka visos pardavėjo pareigos. Skolos padengimo sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kai turtas perduodamas kreditoriui (CK 6.346 straipsnio 3 dalis).
26. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tam, jog teisinius santykius būtų galima kvalifikuoti kaip skolos padengimo sutartį, reikia nustatyti, kokius teisiškai reikšmingus veiksmus šalys atliko, kokia buvo jų valia ir kaip ji įforminta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-695/2015). PVM sąskaitos faktūros gali būti išrašomos tiek pirkimo–pardavimo, tiek skolos dengimo, tiek ir kitų sandorių atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018).
27. Pažymėtina, kad šiuo atveju ieškovė ieškinyje, be kita ko, pati nurodė, jog abejonių sandorio skaidrumu kelia ir tai, kad pagal 2020 m. sausio 15 d. sąskaitą UAB „Dimeksas“ pardavė UAB „Baltexim“ prekių už beveik lygiai tokią pačią sumą, koks buvo UAB „Dimeksas“ įsiskolinimas, taigi, tai patvirtina, jog buvo ne pirkimo pardavimo sandoris, pagal kurį turėjo būti atsiskaityta, bet atsiskaitymas tik su vienu iš kreditorių. Aplinkybes apie skolos atsakovei padengimą prekėmis teisme paliudijo ir buvęs UAB „Dimeksas“ vadovas D. Z.. Nors 2020 m. sausio 15 d. sąskaitoje faktūroje, kuri, kaip nurodo apeliantė, išrašyta, siekiant patvirtinti prekių perdavimą, nurodytas jos apmokėjimo terminas (iki 2020 m. vasario 14 d.), ir tik 2020 m. sausio 31 d. pasirašytas tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktas, tačiau įvertinus liudytojo D. Z. parodymus, kad atsiskaitymo terminas sąskaitoje nurodytas automatiškai, paėmus standartinę sąskaitą iš programos, šiuo parodymus vertinant kartu su ieškovės pastebėjimu, kad pagal 2020 m. sausio 15 d. sąskaitą UAB „Dimeksas“ pardavė UAB „Baltexim“ prekių už beveik lygiai tokią pačią sumą, koks buvo UAB „Dimeksas“ įsiskolinimas, darytina labiau tikėtina išvada, kad šalys susitarė būtent dėl skolos padengimo turtu. Tačiau toks šalių santykių kvalifikavimas savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė neteisingai.
28. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tai, ar actio Pauliana ginčijamas sandoris vertinamas kaip įskaitymo, ar kaip skolos dengimo sandoris, nekeičia ieškinio esmės – byloje pareikštu ieškiniu siekiama apginti kitų kreditorių interesus ginčijant sandorį, kuriuo prioritetas atsiskaitant suteiktas vienam kreditoriui.
29. Kaip minėta, apeliantė pripažįsta, jog ginčijamu 2020 m. sausio 31 d. Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktu užskaitė ieškovės atsiskaitymą prekėmis pagal ieškovės skolą atsakovei. Ieškovė reikalavimą panaikinti minėtą aktą grindė CK 6.66 straipsnio nuostatomis, be kita ko, teigdama, kad ginčijamas sandoris pažeidė ieškovės kreditorių teises, nes šie neteko galimybės gauti bent dalį atsiskaitymo, o išimtinė teisė gauti atsiskaitymą nepagrįstai ir neteisėtai suteikta ieškovei; sudariusi ginčijamą sandorį, ieškovė negavo lėšų, kuriomis būtų galėjusi atsiskaityti su visais savo kreditoriais laikydamasi CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo.
30. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020).
31. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog ieškovė nuo 2019 m. liepos 26 d. buvo nemoki, konstatavo, kad ginčijamas 2020 m. sausio 31 d. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas pažeidė kitų kreditorių teises, nes 2020 m. sausio 31 d. tokį sandorį sudarius nebuvo laikytasi atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo (CK 6.9301 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog teismo nustatytos aplinkybės, kad UAB „Dimeksas“ nuo 2019 m. liepos 26 d. buvo nemoki, apeliantė neginčija, tačiau nesutikdama su anksčiau paminėta teismo išvada, teigia, kad į bylą nepateikti įrodymai, jog ieškovės atžvilgiu 2020 m. sausio 15 d. buvo vykdomas priverstinis išieškojimas, todėl mano, jog teismas negalėjo remtis šia aplinkybe; nurodo, jog atsakovė iš viešai prieinamų šaltinių negalėjo turėti išsamios informacijos apie ieškovės tikrąją finansinę padėtį arba duomenų apie priverstinį išieškojimą. Be to, apelianto įsitikinimu, aplinkybė, kad vykdydama skolos atsakovei padengimo sandorį, ieškovė atsiskaitė su atsakove prekėmis, o ne grynaisiais ar negrynaisiais pinigais, ieškovė nepažeidė CK 6.9301 straipsnio.
32. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad apelianto argumentai, jog byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių priverstinį išieškojimą ieškovės atžvilgiu ginčo akto sudarymo metu nepagrįsti. Ieškovės pateiktoje Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-2761-967/2022 nurodyta, jog iš antstolio D. K. patvarkymų turinio matyti, kad išieškojimas buvo vykdomas nuo 2019 m. spalio 29 d., tačiau įsiskolinimas kreditoriui įvykdytas nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, kitoje byloje priimtas procesinis teismo sprendimas, kuriuo nustatyta aplinkybė apie priverstinio išieškojimo faktą bei laiką, yra pakankamas tokiam faktui konstatuoti. Apeliantė akcentuoja, jog ji negalėjo žinoti apie ieškovės finansinę būklę, nemokumą, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo klausimu atsakovės pozicija yra prieštaringa. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodinėdama susitarimą dėl atsiskaitymo prekėmis, atsakovė nurodė, jog tokį pasiūlymą ieškovė aiškino pakankamos pinigų sumos neturėjimu sąskaitoje, nors atsakovė pati teigia, kad ieškovės pasiūlytos prekės tuo metu buvo likvidžios. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leido abejoti gera ieškovės finansine būkle bei suprasti, kad gali būti pažeistos kitų kreditorių teisės bei interesai.
33. Aplinkybė kad prievolė atsakovei buvo įvykdyta ne sumokant skolą pinigais, o perduodant turtą (tokiam sandoriui ginčyti CK 6.9301 straipsnio nuostatos netaikytinos), negali būti vertinama kaip pagrindas bylą nagrinėjančiam teismui nespręsti dėl sandorio, kuriuo atsakovei nuosavybės teise buvo perduotas ieškovei priklausantis turtas, pripažinimo negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018).
34. Apeliantė nesutinka su skundžiamo sprendimo išvada, kad ginčijamas sandoris šiuo atveju buvo dvišalis. Pabrėžė, kad ginčijamas aktas yra vienašalis sandoris, kad ieškovė jo nesudarė ir nederino, todėl savo veiksmais niekaip nepažeidė savo kreditorių teisių. Mano, jog teismas neišsiaiškino tikrosios šalių tikrosios valios, vertino tik akto formą bei turinį.
35. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė pasibaigia įskaitymu, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant įskaitymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018 67 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
36. Taigi, viena iš esminių įskaitymo sąlygų yra tai, jog prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų. Kasacinis teismas, nagrinėdamas skundą civilinėje byloje, kurioje buvo nustatyta, jog iki ginčijamo įskaitymo reikalavimo teisę turėjo tiek atsakovė į ieškovę (subrangos sutartyse nustatytų ir pagal šias sutartis apskaičiuotų baudų suma), tiek ir ieškovė į atsakovę (pagal subrangos sutartis atliktų bei atsakovės neapmokėtų darbų vertė), sprendė, kad ginčijamas vienašalis įskaitymo sandoris sudarytas ieškovės kreditorės, kuri kartu yra ir ieškovės skolininkė, todėl bankrutuojančios įmonės administratorius turi teisę reikšti ieškinį dėl tokio įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, jeigu juo buvo pažeisti šios įmonės, kaip kreditorės, o kadangi ji yra bankrutuojanti – tai ir jos kreditorių, interesai. Teisėjų kolegija išaiškino, kad pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies normos turinį kreditorius turi teisę ginčyti jo teises pažeidžiančius skolininko (be kita ko, vienašalius) sandorius tuomet, kai tokius sandorius (sandorį) sudaro skolininkas ir nustatomos visos kitos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos actio Pauliana taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-115-421/2022).
37. Nagrinėjamu atveju, nors apeliantė teigia, kad atsakovė niekada nebuvo ieškovės skolininkė (apeliacinio skundo 16.4 punktas), tačiau akivaizdu, kad tokiu atveju negalėtų būti priešpriešinio įsipareigojimo ir tuo pačiu galimybės užskaityti skolą pagal CK 6.130 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju 2020 m. sausio 15 d. sąskaita faktūra patvirtina faktą, kad atsakovė gavo iš ieškovės turtą (prekes) (kaip atsiskaitymą), todėl pagal pacituotą kasacinio teismo praktiką, ieškovė galėjo ginčyti šį sandorį. Kaip minėta, aplinkybė, ar actio Pauliana ginčijamas sandoris vertinamas kaip įskaitymo, ar kaip skolos dengimo sandoris, nekeičia ieškinio esmės. Akivaizdu, kad skolos padengimo sutartis yra dvišalė. Sandoris pažeidė ieškovės kreditorių teises, nes jie neteko galimybės gauti bent dalį atsiskaitymo iš atsakovei perduoto turto, išimtinė teisė gauti atsiskaitymą buvo suteikta atsakovei.
38. Teismų praktikoje išaiškinta, jog aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013). Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad tais atvejais, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai sudaro papildomus susitarimus ir taip patenkina dalies kreditorių reikalavimus, pažeidžiamos kitų kreditorių teisės, ir toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013).
39. Sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Apeliantės įsitikinimu, teismo išvada, kad atsakovė buvo nesąžininga, yra nepagrįsta. Pasak atsakovės, ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, jog atsakovė buvo nesąžininga, kad ji neturėjo teisių rūpintis savo teisėtais interesais, kad atsakovė savo pareigą pateikti ieškovei parduotas prekes įvykdė netinkamai ir nesąžiningai, kad atsakovė žinojo arba privalėjo žinoti apie ieškovės kreditorių egzistavimą ir sąmoningai buvo nesąžininga ieškovės kreditorių atžvilgiu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiai apeliantės pozicijai. Šioje nutartyje jau pasisakyta, kad iš šalių susitarimo aplinkybių (ieškovės nurodytų priežasčių siekiant atsiskaitymo prekėmis) matyti, jog atsakovei buvo žinoma apie esamą ieškovės piniginių lėšų trūkumą atsiskaitymams, būtent atsakovė skubino ieškovę atsiskaityti. Atsakovė nevykdė verslo subjektams kylančios didesnio atidumo pareigos pasidomėti, ar ginčo susitarimais nepažeidžiami kitų ieškovės kreditorių interesai bei įstatymai. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 2019 m. liepos 26 d. buvo nemoki, o nuo 2019 m. spalio 29 d. išieškojimą vykdė antstolis. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad tarp šalių atsiskaitymai prekėmis buvo įprasta tarpusavio bendradarbiavimo praktika, ir atsakovei ieškovės pasiūlymas nebuvo neįprastas.
40. Apeliantė nesutinka ir su teismo sprendimo išvada, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymą taikyti vienerių metų ieškinio senatį laikė nepagrįstu ir atmetė, nurodydamas, kad apie ginčijamą 2020 m. sausio 31 d. aktą nemokumo administratorius buvo informuotas tik atsakovei pateikus į bylą atsiliepimą (2022 m. rugsėjo 12 d.), todėl pripažino, kad ieškinio senatis nepraleista. Apeliantė pažymi, jog teismo posėdžio metu ji nurodė, kad ieškovė praleido 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, nustatytą JANĮ 64 straipsnio 1 dalyje.
41. JANĮ 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nemokumo administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie juridinio asmens sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina juridinio asmens sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir kreipiasi į teismą, be kita ko, dėl juridinio asmens sudarytų sandorių, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o juridinis asmuo apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (JANĮ 64 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal JANĮ 64 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytą 6 mėnesių terminą nemokumo administratoriaus prašymu teismas gali pratęsti vieną kartą ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui.
42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad JANĮ 64 straipsnyje nustatytas 6 mėnesių terminas taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sandorius per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, bet tai nėra ieškinio senaties terminas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostata (iki JANĮ įsigaliojimo nustačiusi analogišką bankroto administratoriaus pareigą) nekeičia ieškinio senaties termino eigos, jos pradžios skaičiavimo taikylės. Šis laikotarpis ne apibrėžia ieškinio senaties termino eigos pradžią, bet juo siekiama užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, sudaryti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014).
43. CK 6.66 straipsnio 3 dalis nustato, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius nėra ir negali būti dalyvavęs įmonei sudarant sandorius, dėl kurių teisėtumo patikrinimo administratorius ir kreipiasi į teismą, taigi ir apie šių sandorių sudarymą iki jam tampant administratoriumi informacijos neturi. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte (dabar – JANĮ 64 straipsnio 1 dalis) administratoriaus sužinojimas apie įmonės sandorius siejamas su dokumentų apie sandorių sudarymą gavimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2013; 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013).
44. Apelianto teigimu, apie Aktą nemokumo administratoriui buvo žinoma nuo buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo dienos, t. y. nuo 2022 m. sausio 18 d. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas 2022 m. rugpjūčio 18 d., o patikslintas ieškinys pateiktas 2022 m. gruodžio 28 d. todėl akivaizdu, jog nuo apelianto minimų įmonės dokumentų perdavimo nemokumo administratoriui (net nevertinant apeliantės teiginių, jog kartu turėjo būti perduotas ir ginčijamas aktas), vienerių metų terminas nebuvo praleistas. Konstatavus, jog JANĮ 64 straipsnyje nustatytas terminas nelaikytinas ieškinio senaties terminu, kiti apeliantės argumentai šiuo klausimu neturi teisinės reikšmės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog kartu su apeliaciniu skundu ieškovės nemokumo administratorius pateikė įrodymus, kad BUAB „Dimeksas“ bankroto byloje jis buvo pateikęs prašymą pratęsti JANĮ 64 straipsnyje nustatytą 6 mėnesių terminą, 6 mėnesiams. Toks prašymas buvo patenkintas 2022 m. birželio 17 d. teisėjo rezoliucija. Šias faktines aplinkybes patvirtina ir teismų informacinės sistemos Liteko duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog apeliantės argumentai dėl ieškinio senaties taikymo nagrinėjamoje byloje yra nepagrįsti, todėl atmestini.
45. Kitų acio Pauliana sąlygų apeliaciniame skunde atsakovė neginčija, todėl dėl jų plačiau nepasisakytina. Kadangi atsakovė pripažįsta, jog ginčijamu aktu įskaitė (įformino) atsiskaitymą turtu, t. y. patvirtino turto gavimą iš ieškovės, o toks sandoris pripažintas pažeidžiančiu kreditorių teises, skundžiamo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 13 198,08 Eur skola, yra teisėta ir pagrįsta.
46. Pasak apeliantės, teismas, nenurodė, kas priteistina atsakovei iš ieškovės, o jeigu nepriteistina nieko, kodėl. Pažymėtina, kad ginčo įskaitymą pripažinus negaliojančiu atsakovei lieka reikalavimo teisė į skolą pagal 2019 m. spalio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą. Šioje byloje toks reikalavimas nėra nagrinėjamas.
47. Apeliantė nurodo, kad teismas niekinio sandorio, t. y. 2022 m. vasario 9 d. Tarpusavio įsiskolinimo suderinimo akto, faktą turėjo konstatuoti ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio argumento pažymi, jog iš skundžiamo teismo sprendimo yra aišku, kad teismas padarė išvadą, jog 2022 m. vasario 9 d. Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktas nebuvo sudarytas ir nesukėlė šalims jokių teisinių pasekmių. Šių išvadų atsakovė neginčija. Akivaizdu, jog pripažinus, kad minėtas aktas (kaip sandoris) nebuvo sudarytas, jį pripažinti negaliojančiu nėra teisinio pagrindo, juolab, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė reiškė alternatyvius reikalavimus.
48. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl CPK 141 straipsnio reikalavimų, pateikiant papildytą ieškinį, pažeidimo, kadangi jie neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti. Apeliantė iš esmės nepagrindė, kaip patikslinto ieškinio priėmimas pažeidė jos interesus.
49. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).
50. Apibendrinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors ginčo sandoris kvalifikuotinas ne kaip įskaitymo, bet kaip skolos padengimo sandoris, tai nekeičia sprendimu nustatytų pasekmių. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
51. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš jos ieškovei priteistinos 600 Eur išlaidos, patirtos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei BUAB „Dimeksas“ (j. a. k. 300514588) iš atsakovės (apeliantės) UAB „Baltexim“ (j. a. k. 120682239) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Loreta Bujokaitė
Jadvyga Mardosevič
Jūra Marija Strumskienė