Civilinė byla Nr. eB2-1260-555/2025

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00612-2024-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.2.7.1; 3.4.4.10; 3.4.4.12; 3.4.4.13

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo kreditoriaus En+ Sp. z o.o. patikslintą pareiškimą dėl atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ONUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Isora“, V. B., M. H. ir V. Ž..

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kreditoriaus En+ Sp. z o.o. kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriuo prašo: 1) pripažinti atsakovės UAB „ONUS“ bankrotą tyčiniu; 2) pripažinti, kad atsakovės UAB „ONUS“ tyčinį bankrotą sukėlė buvusio atsakovės LUAB „ONUS“ valdymo organo ir vienintelio akcininko A. S., buvusių valdymo organų V. Ž., V. B., M. H. bei LUAB „ONUS“ akcininkės UAB „Isora“ veiksmai (neveikimas); 3) apriboti buvusių atsakovės LUAB „ONUS“ valdymo organų A. S., V. Ž., V. B., M. H. teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu; 4) kreiptis į prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir atsakingų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (reg. Nr. DOK-23753). Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Iki šiol nemokumo administratorei piktybiškai nėra perduodami atsakovės turtas, dokumentai, buhalterinės apskaitos registrai bei kiti su atsakovės veikla susiję dokumentai, taip nevykdant teismo bei įstatyme įtvirtinto įpareigojimo, su nemokumo administratore nėra bendradarbiaujama, šie dokumentai galimai yra slepiami arba net neteisėtai sunaikinti, o turtas pasisavintas. 2025 m. liepos 2 d. įvyko pirmasis atsakovės kreditorių susirinkimas, o kreditoriams buvo pateikta informacija pirmajam kreditorių susirinkimui, tačiau nemokumo administratorė neturėjo galimybės nei pati susipažinti bei įvertinti, nei nurodomos informacijos pateikti atsakovės kreditoriams: 1) nutarties įsiteisėjimo dienos atsakovės balanso; 2) informacijos apie atsakovės turtą; 3) informacijos apie atsakovės debitorius; 4) informacijos apie ilgalaikio turto pirkimus, pardavimus, nurašymus per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos; 5) informacijos apie tikrintinų sandorių, sudarytų per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Be to, buvęs atsakovės vadovas neteikė Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, o šie veiksmai, nurodytų aplinkybių kontekste, kad atsakovės vadovas neperdavė nemokumo administratorei absoliučiai jokių atsakovės dokumentų ir turto, sudaro pagrindą pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu.

1.2.                      Atsakovės bankrotas buvo inicijuotas 2024 m. gruodžio 17 d. teisme gauto Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pareiškimo pagrindu. Tačiau, netrukus po VMI pareiškimo teismui pateikimo dienos ir bankroto bylos inicijavimo, t. y. 2025 m. sausio 5 d., buvo pakeistas atsakovės valdymo organas iš buvusio vadovo V. B. į naują vadovą M. H., kuris šiuo metu yra ir kitos įmonės, įsiskolinusios VMI vadovas. Taigi visus atsakovės dokumentus gali turėti buvę atsakovės valdymo organai, kurie vadovavo atsakovės veikloje iki pat bankroto bylos inicijavimo ir galimai neperdavė šių dokumentų naujajam vadovui, juos slepia arba yra neteisėtai bei galimai nusikalstamai sunaikinę, o M. H. yra fiktyvus vadovas. Taip pat, šiuos dokumentus gali turėti ir slėpti atsakovės akcininkė UAB „Isora“. Faktą, kad prie atsakovės sąmoningo ir tyčinio bankroto gali būti prisidėjusi ir jos vienintelė akcininkė, patvirtina tai, kad būtent jos sprendimu buvo pakeistas atsakovės vadovas.

1.3.                      Atsakovės turtas galėjo būti sąmoningai ir nesąžiningai išvestas iš atsakovės, kadangi prekės, kurias kreditorius pristatė atsakovei ir už kurias ji nėra atsiskaičiusi, buvo parduotos ir už jas atsakovė gavo lėšų. Dar 2024 m. balandžio 4 d. – 2024 m. balandžio 23 d. laikotarpiu kreditorius pristatė atsakovei prekes (metalo gaminius), kurių vertė buvo 324 353,64 Eur ir už kurias atsakovė neatsiskaitė. Šis faktas buvo konstatuotas kreditorinį reikalavimą patvirtinusiame teismo 2024 m. gruodžio 10 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-1107-924/2024. Faktas, kad atsakovei pristatytos prekės buvo parduotos tretiesiems asmenims yra konstatuotas ir skolos byloje priimtame nurodytame teismo sprendime. Įvertinus tai, kad kreditorius pristatė atsakovei prekes už 324 353,64 Eur sumą, o atsakovė šias prekes pardavė bei turėjo gauti ne mažesnę nei 324 353,64 Eur sumą už parduotas prekes, kyla pagrįstų įtarimų, kad atsakovė, siekdama išvengti prievolės atsiskaityti su kreditoriumi bei kitais kreditoriais, šias lėšas išvaistė, neteisėtai ir / ar nesąžiningai perleido, jas pasisavino ar kitu būdu išvedė, kas lėmė atsakovės nemokumą. Skolos byloje atsakovės atstovai patvirtino, kad prekės buvo parduotos. Taigi, atsakovei iki 2024 m. balandžio 23 d. gavus prekes iš kreditoriaus, jas pardavus ir gavus lėšas už prekes, atsakovė neatsiskaitė nei su kreditoriumi, nei su VMI, atsakovė mokestinių prievolių VMI atžvilgiu nevykdė ilgą laikotarpį: gyventojų pajamų mokesčio nepriemoka susidarė nuo 2024 m. gegužės 31 d., pelno mokesčio nepriemoka susidarė dar nuo 2017 m. kovo 15 d., pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka susidarė nuo 2024 m. balandžio 30 d., kaip matyti iš skolos bylos – atsakovė vilkino bylos nagrinėjimą bei gynėsi išgalvotais argumentais.

1.4.                      Atsakovės bankrotas yra sąmoningas, neteisėtas ir nesąžiningas jos buvusių valdymo organų ir / ar dalyvio veiksmų padarinys – atsakovės bankrotą lėmė sąmoningi ir tyčiniai šių subjektų veiksmai. Šį faktą įrodo vien tai, kad atsakovė, pardavusi metalo gaminius, kuriuos pristatė kreditorius, gavo reikšmingą sumą piniginių lėšų, tačiau jos nebuvo panaudotos nei atsiskaityti su kreditoriumi, nei su VMI, o galimai neteisėtu ir nesąžiningu būdu išvestos iš atsakovės, jas iššvaistant, paslepiant, pasisavinant, perleidžiant tretiesiems asmenims. Dėl šių priežasčių, siekiant išvengti atsakomybės už neteisėtus ir galimai nusikalstamus veiksmus, buvę atsakovės valdymo organai ir / ar atsakovės akcininkė UAB „Isora“ ar iki tol vieninteliu akcininku buvęs A. S., mėgindami nuslėpti šias aplinkybes, neperduoda nemokumo administratorei atsakovės dokumentų bei turto, juos slepia ar net sunaikino.

1.5.                      Nagrinėjamu atveju yra daugiau nei akivaizdu, kad atsakovės bankrotas yra ne tik tyčinis, bet ir nusikalstamas. Atsakovę nemokia pavertė ne verslo nesėkmė ar objektyvios aplinkybės, o aktyvūs, nesąžiningi ir sąmoningi atsakovės vadovo (vadovų) ir / ar akcininko veiksmai. Būtent dėl šių asmenų sąmoningų veiksmų ir priimtų sprendimų atsakovės turtas buvo perleistas, atsakovė paversta beturte ir nemokia, siekiant išvengti įsipareigojimų vykdymo.

1.6.                      Šiuo atveju egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas bankroto pripažinimo tyčiniu požymis. Atsakovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir / ar aplaidžiai, kadangi buvęs atsakovės vadovas, pasibaigus finansiniams metams, nerengė finansinės atskaitomybės dokumentų bei neteikė jų Juridinių asmenų registro tvarkytojui – pasibaigus 2021 m. bei 2022 m. finansiniams metams finansinės atskaitomybės rinkiniai registrui nebuvo teikiami laiku bei pateikti grubiai vėluojant – tik 2024 m. sausio 11 d., o pasibaigus 2023 m. finansiniams metams, 2023 m. finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo nei rengiami, nei teikiami Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Taip galimai buvo siekiama nuslėpti realią atsakovės finansinę padėtį. Visa tai atskleidžia, kad buvęs atsakovės vadovas sąmoningai blogai bei netinkamai, aplaidžiai vykdė savo pareigas. Be to, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą, atsakovės vadovas ar vadovai nemokumo administratorei neperdavė atsakovės valdomo turto ir dokumentų. 2024 m. atsakovės balanse buvo deklaruojama, kad atsakovė tariamai turi 465 360 Eur turto, iš kurio 107 463 Eur sudaro ilgalaikis turtas ir 357 897 Eur sudaro trumpalaikis turtas. Tačiau nemokumo administratoriui joks šiuose finansinės atskaitomybės dokumentuose deklaruojamas atsakovės turtas perduotas nebuvo ir nėra iki šiol, kaip ir atsakovės dokumentai. Dėl to šiuo atveju nėra galimybės nustatyti tikslią atsakovės nemokumo datą, nes buvęs vadovas nėra perdavęs atsakovės dokumentų. Kadangi atsakovės vadovas nepateikė absoliučiai jokių atsakovės dokumentų, iš atsakovės bankroto byloje esančių duomenų negalima nustatyti atsakovės turto sudėties, identifikuoti vykdytų finansinių operacijų, nustatyti tikrųjų atsakovės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, sudarytų sandorių, atliktų veiksmų, jų patikrinti.

1.7.                      Įvertinus tai, kad kreditorius pristatė atsakovei prekes, kurių vertė siekė 324 353,64 Eur sumą iki 2024 m. balandžio 23 d., o atsakovė šias prekes pardavė bei turėjo gauti ne mažesnę nei 324 353,64 Eur sumą už parduotas kreditoriaus pristatytas prekes, kyla pagrįstų įtarimų, kad atsakovė, siekdama išvengti prievolės atsiskaityti su kreditoriumi bei kitais kreditoriais, šias lėšas tyčia, sąmoningai ir nesąžiningai išvaistė, neteisėtai ir / ar nesąžiningai perleido, jas pasisavino ar kitu būdu išvedė iš atsakovės, kas lėmė atsakovės nemokumą. Visi šie sąmoningai ir tyčia atlikti veiksmai neabejotinai pažeidė kreditorių teises ir teisėtus interesus.

1.8.                      Kadangi atsakovei prekės buvo pristatytos 2024 m. balandžio mėn. ir jos buvo parduotos tretiesiems asmenims, tačiau atsakovė neatsiskaitė už prekes su kreditoriumi, o taip pat ir nevykdė mokestinių prievolių VMI nuo 2024 m. gegužės 31 d., o pelno mokesčio nepriemoka susidarė dar nuo 2017 m. kovo 15 d., egzistuoja pagrindas teigti, kad atsakovės kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į atsakovės turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes atsakovės atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Dėl to yra pagrindas konstatuoti egzistuojantį dar vieną tyčinio bankroto požymį, įtvirtintą JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

1.9.                      Faktą, jog iki tuometinio atsakovės akcininko ir vadovo A. S. pasikeitimo (iki 2024 m. spalio 1 d.) atsakovė jau buvo faktiškai nemoki, jos turtas buvo iššvaistytas, paslėptas, perleistas ar pasisavintas patvirtina tai, kad dar 2024 m. rugsėjo 20 d. išieškotojos VMI iniciatyva atsakovės atžvilgiu buvo pradėta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 36 856,90 Eur sumos išieškojimo, tačiau jau tuo metu atsakovė neturėjo jokio turto ir skolos išieškojimas negalėjo būti (į)vykdomas, kaip ir visos vėliau inicijuotos vykdomosios bylos. Dėl to atsakovė buvo faktiškai nemoki (sąmoningais valdymo organo veiksmais paversta nemokia ir beturte) dar iki 2024 m. rugsėjo 20 d. Atsižvelgiant į tai, buvęs atsakovės vadovas bei vienintelis akcininkas A. S., suprasdamas ar turėdamas suprasti, kad atsakovė yra nemoki, kad turi įsipareigojimų kitiems kreditoriams, nors ir turėdamas pareigą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, priešingai, nusprendė perleisti jau faktiškai nemokios atsakovės akcijas bei tokiu būdu nusišalindamas nuo jau nemokios atsakovės valdymo, siekė išvengti jam galinčios tekti atsakomybės už sąmoningai blogą įmonės valdymą, paverčiant atsakovę nemokia ir beturte bei atimant bet kokias galimybes atsiskaityti su atsakovės kreditoriais.

1.10.                      Iš esmės netrukus po bankroto bylos atsakovei inicijavimo teisme, vienintelės akcininkės UAB „Isora“ sprendimu buvo pakeistas atsakovės vadovas į galimai Lietuvoje nesantį ir neturintį teisės būti asmenį. Tai galimai buvo daroma fiktyviai siekiant išvengti atsakomybės už sąmoningus, neteisėtus ir nesąžiningus atsakovės valdymo veiksmus, kurie nulėmė atsakovės nemokumą bei pažeidė (pažeidžia) kreditorių teises ir interesus, siekiant vilkinti bankroto bylos nagrinėjimą, apsunkinti atsakovės dokumentų gavimo procesus bei jos nemokumo aplinkybių nustatymą.

1.11.                      Aptartos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės veikloje gali egzistuoti ir kitų tyčinio bankroto požymių – atsakovės turtas galėjo būti išvestas sudarant nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus atsakovei sandorius ar priimant nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus atsakovei sprendimus (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ir / arba atsakovės turtas galėjo būti parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ar kt.

2.       Nemokumo administratorė MB „Nuomonė“ neprieštarauja dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Nemokumo administratorė nurodo, kad buvę atsakovės vadovai neperdavė jai turto ir dokumentų. Atsakovės finansinė padėtis iš esmės pablogėjo jau 2024 m. sausio mėn., kai pradėjo formuotis VMI nepriemoka, kuri sudaro 42 257,44 Eur. 2024 m. balandžio mėn. atsakovės nemokumas dar labiau išryškėjo, susiformavus 372 758,61 Eur įsiskolinimui kreditoriui En+ Sp. z o.o. pagal 24 sąskaitas faktūras, išrašytas laikotarpiu nuo 2024 m. balandžio 4 d. iki 2024 m. balandžio 23 d.. Be to, 2025 m. sausio mėn. pradėjo formuotis įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui – 461,14 Eur, vėliau įsiskolinimai antstolei A. K. – 574,87 Eur (už vykdomąjį išieškojimą EN+ Sp. z o.o naudai) ir įsiskolinimas Garantinio fondo administratoriui – 302,69 Eur (už V. Ž. darbo užmokesčio išmokėjimą). Dėl to atsakovė jau nuo 2024 m. balandžio mėn. buvo nemoki (reg. Nr. DOK-20756; DOK-25416).

3.       Patikslintas pareiškimas priimtas Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 23 d. nutartimi, kuria nustatytas keturiolikos dienų terminas kreditoriams ir buvusiems įmonės vadovams bei akcininkei atsiliepimams pateikti, tačiau daugiau jokių prašymų, atsiliepimų ar atsikirtimų į pateiktą patikslintą pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nepateikta. Apie paskirtą teismo posėdį rašytinio proceso tvarka proceso dalyviams pranešta CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

II. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4.       Prieš pasisakant dėl nemokumo administratorės prašymo argumentų, pažymėtina, kad, vertindami šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑597/2013).

5.       Civilinis procesas, inter alia (liet. be kita ko), grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014).

6.       Pažymėtina ir tai, kad nepaisant to, jog bankroto byloje esantis viešasis interesas suponuoja teismo pareigą būti aktyviu, asmenys, reiškiantys reikalavimus, susijusius su įmonės valdymo organų narių, jų dalyvių ar su jais susijusių asmenų neteisėtais veiksmais ar neveikimu, turi įrodyti šias aplinkybes pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, t. y. pareikšti motyvuotus argumentus ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus ar nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų pateikti ir kt. (CPK 12, 178 straipsnis). Kitaip tariant, teismo pareiga būti aktyviam bankroto bylose nereiškia jo pareigos būti aktyvesniam už pačią ginčo šalį (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis Nr. e2-1466-464/2015).

7.       Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 17 d. nutartimi UAB „ONUS“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta MB „Nuomonė“. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. kovo 20 d. Kauno apygardos teismo 2025 m. gegužės 16 d. nutartimi patvirtini BUAB „ONUS“ kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai, kurie vėlesne teismo nutartimi buvo patikslinti. Kauno apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi nutarta UAB „ONUS“ likviduoti dėl bankroto.

8.       Kreditorius En+ Sp. z o.o. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, prašydamas pripažinti atsakovės UAB „ONUS“ bankrotą tyčiniu, kadangi įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (ar) aplaidžiai, siekiu nuslėpti tikrąsias bankroto priežastis ir sudaryti kliūtis įvertinti tikrąją įmonės finansinę padėtį, atliktas ūkines operacijas ir kt., taip pat išvaisčius atsakovės turimą turtą bei vykdant atsiskaitymus pažeidžiant įstatyme nustatytą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Kreditorius teigia, kad atsakovė sąmoningais valdymo organo veiksmais paversta nemokia ir beturtė, t. y. dar gerokai iki 2024 m. rugsėjo 20 d. jau buvo faktiškai nemoki, tačiau buvę atsakovės vadovai bankroto bylos atsakovei neiniciavo, nors tokią pareigą turėjo, o iškėlus bankroto bylą, piktybiškai neperduoda paskirtai nemokumo administratorei atsakovės turto ir dokumentų. Kreditorius šiuo atveju įrodinėja esant JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems tyčinio bankroto kriterijams ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3-4 punkte įtvirtintiems tyčinio bankroto požymiams, taip pat nurodydamas, kad atsakovės veikloje gali egzistuoti ir kitų tyčinio bankroto požymių, numatytų JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1-2 punktuose.

Dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų

9.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.

10.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio, todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu. Todėl, sprendžiant dėl tyčinio bankroto pagrindų ir jų nustatymo, turi būti taikomas jų atlikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 32 punktas).

11.       Nagrinėjamoje byloje reikalavimas atsakovės UAB „ONUS“ bankrotą pripažinti tyčiniu grindžiamas buvusių jos vadovų bei akcininkų neteisėtais veiksmais (neveikimu), atliktais jau po 2020 m. sausio 1 d., t. y. galiojant JANĮ nuostatoms. Kadangi įstatymo nuostatos, susijusios su įmonių bankroto pripažinimu tyčiniu, yra materialiosios teisės normos, todėl nagrinėjamu atveju analizuojant, ar yra pagrindas spręsti dėl atsakovės UAB „ONUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taikytinos JANĮ nuostatos. Byloje ginčo dėl JANĮ nuostatų taikymo, sprendžiant klausimą dėl atsakovės UAB „ONUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra.

Dėl atsakovės UAB „ONUS“ faktinio nemokumo momento

12.       Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, yra ypač svarbus juridinio asmens nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio juridinio asmens vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei juridinio asmens nemokumo arba ryšio tarp juridinio asmens nemokumo ir jo būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar juridinio asmens bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022 ir kt.).

13.       Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridinio asmens nemokumui konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodytų sąlygų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-448-302/2022, kt.). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

14.       Juridinio asmens nemokumas yra nustatomas išanalizavus juridinio asmens finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įsipareigojimai, jų santykis su juridinio asmens turto realia verte ir ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys juridinio asmens galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais šis klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant JANĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

15.       Kreditorius En+ Sp. z o.o., teigdamas, kad dėl buvusio atsakovės LUAB „ONUS“ vadovo ir vienintelio akcininko A. S., buvusių vadovų V. Ž., V. B. ir M. H., taip pat akcininkės UAB „Isora“ sąmoningų veiksmų (neveikimo) atsakovė tyčia buvo privesta prie bankroto, įrodinėja, kad atsakovė dar gerokai iki 2024 m. rugsėjo 20 d. buvo nemoki, tačiau jos valdymo organai nesiėmė jokių veiksmų, siekiant atkurti atsakovės mokumą ir / ar nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos jai iniciavimo, nors tokią pareigą turėjo. Tuo tarpu atsakovės nemokumo administratorė atsiliepime į kreditoriaus patikslintą pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teigia, kad atsakovė jau nuo 2024 m. balandžio mėn. buvo faktiškai nemoki.

16.       Teismų praktikoje išaiškinta, jog tam, kad būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022).

17.       Iš bankroto byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad atsakovė LUAB „ONUS“ Juridinių asmenų registre yra įregistruota nuo 2013 m. kovo 20 d., kurios organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, o juridinio asmens vardu veikė jos vadovai: laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 29 d. atsakovės vadovu ir vieninteliu akcininku buvo A. S., laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 29 d. iki 2024 m. lapkričio 5 d. atsakovės vadovu buvo V. Ž., laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 5 d. iki 2025 m. sausio 5 d. atsakovės vadovu buvo V. B. ir laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 5 d. iki bankroto bylos iškėlimo atsakovės vadovu buvo M. H.. Laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 25 d. atsakovės akcininkė yra UAB „Isora“. Atsakovės pagrindinė veiklą – metalo konstrukcijų gamyba. Paskutiniai atsakovės finansiniai atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui yra pateikti už 2022 m., kurie Juridinių asmenų registrui buvo pateikti 2024 m. sausio 11 d., o juos pateikė – direktorius A. S.. Atsakovė finansinės atskaitomybės už 2023 m. nėra pateikusi nei Juridinių asmenų registrui, nei teismui. Atsakovės buvęs vadovas M. H. yra pateikęs teismui atsakovės finansinę atskaitomybę tik už 2024 m.

18.       Iš atsakovės buvusio vadovo M. H. teismui pateikto balanso duomenų matyti, kad atsakovė UAB „ONUS“ 2024 m. baigė apskaitydama 465 360 Eur turtą, kurį sudarė ilgalaikis turtas – 107 463 Eur (visas materialus), trumpalaikis – 357 897 Eur (atsargos – 321 827 Eur, kitas trumpalaikis turtas – 36 070 Eur), tuo tarpu atsakovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai tais metais sudarė 388 345 Eur (visi jie trumpalaikiai). Pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad įmonė 2024 m. turėjo 35 005 Eur grynojo pelno.  Paskutiniai Juridinių asmenų registre įregistruoti 2022 m. balanso duomenys patvirtina, kad atsakovė turėjo iš viso turto už 225 401 Eur, kurį sudarė tik trumpalaikis turtas – 225 401 Eur (atsargos – 63 714 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 144 666 Eur ir pinigai – 17 021 Eur), tuo tarpu mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai tais metais sudarė 189 480 Eur (visi jie trumpalaikiai). Pelno nuostolių ataskaitoje nurodyta, kad įmonė 2022 m. baigė turėdama 18 705 Eur grynojo pelno. Kaip minėta, atsakovė finansinės atskaitomybės duomenų už 2023 m. nėra pateikusi nei Juridinių asmenų registrui, nei teismui. Tuo tarpu iš aptartų 2022 m. ir 2024 m. finansinės atskaitomybės duomenų matyti, kad nors atsakovė tiek 2022 m., tiek 2024 m. baigė gaudama pelną, tačiau atsakovės deklaruojama finansinė padėtis nei 2022 m., nei 2024 m. nebuvo gera. 2022 m. didžiąją dalį įmonės turto sudarė per vienerius metus gautinos sumos, atsakovė neturėjo ilgalaikio turto, tuo tarpu 2024 m. nors atsakovė yra deklaravusi turinti ir ilgalaikio turto (materialaus), tačiau tokių įrodymų į bylą nebuvo pateikusi, bankroto bylos iškėlimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovė turėtų ir nekilnojamojo turto ar transporto priemonių, o jos turimi įsipareigojimai, lyginant su 2022 m. yra ženkliai išaugę.

19.       Kauno apygardos teismas, 2025 m. vasario 17 d. nutartimi iškeldamas UAB „ONUS“ bankroto bylą, taip pat nustatė, kad atsakovės UAB „ONUS“ vardu nėra registruota nekilnojamojo turto ir transporto priemonių. Iš antstolių informacinės sistemos duomenų nustatė, kad atsakovės atžvilgiu yra užvestos penkios vykdomosios bylos dėl skolų išieškojimo, bendra išieškoma suma yra 405 010,95 Eur. Aktualiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis nustatyta, kad atsakovės atžvilgiu apdraustųjų asmenų buvo vienas, skolos fondo biudžetui atsakovė neturėjo. Aktualiais Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis atsakovės skola valstybės fondo biudžetui sudarė 42 302,88 Eur sumą. Bankroto bylos iškėlimo dienai buvo žinomi atsakovės įsipareigojimai dviem kreditoriams, kurie sudarė ne mažiau kaip 405 010,95 Eur sumą. Teismas vertino, kad byloje esantys duomenys nepatvirtino atsakovės deklaruojamos finansinės padėties, t. y. nei realiai turimo turto, nei vykdomos veiklos ir / ar galimybių atsiskaityti su esamais kreditoriais.

20.       Atsakovės UAB „ONUS“ bankroto proceso metu teismo 2025 m. gegužės 16 d. nutartimi buvo patvirtinti įsipareigojimai penkiems kreditoriams: 1) V. Ž. 302,69 Eur (atleidimo metu susidaręs įsiskolinimas); 2) VSDFV Kauno skyrius 452,23 Eur (bankroto bylos iškėlimo duomenimis atsakovė skolos Sodrai neturėjo, susidaręs įsiskolinimas, nemokumo administratorės argumentais, pradėjo formuotis nuo 2025 m. sausio mėn.); 3) VMI 42 257,44 Eur (pagal finansinio reikalavimo patvirtinimo prašymą: gyventojų mokestinė nepriemoka susidariusi nuo 2024 m. vasario 19 d. (seniausios prievolės atsiradimo data), pagal pareiškimo iškelti bankroto bylos iškėlimo duomenis: mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis, 2024 m. gruodžio 11 d. atsakovės mokestinė nepriemoka buvo 40 747,30 Eur (atsakovės mokestinė nepriemoka susidarė pagal pateiktas deklaracijas: gyventojų pajamų mokesčio nepriemoka susidarė nuo 2024 m. gegužės 31 d., pelno mokesčio nepriemoka susidarė nuo 2017 m. kovo 15 d., pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka susidarė nuo 2024 m. balandžio 30 d.), antstolių informacinės sistemos duomenimis, VMI atžvilgiu iš atsakovės bankroto bylos iškėlimo dieną buvo vykdomi keturi išieškojimai (išieškojimo veiksmų pradžia 2024 m. rugpjūčio 13 d.-2024 m. gruodžio 17 d. laikotarpiu), VMI pareiškimo duomenimis, pirmasis nurodymas nurašyti priverstinę nepriemoka yra priimtas 2024 m. birželio 3 d.); 4) En+ Sp. z o.o. 372 758,61 Eur (sąskaitos faktūros už prekes išrašytos 2024 m. balandžio 4 d.-2024 m. balandžio 23 d. laikotarpiu, Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2‑1107‑924/2024 skola už neapmokėtas sąskaitas faktūras kreditoriui priteista iš atsakovės (kreditorius į teismą kreipėsi 2024 m. liepos 2 d.), o šio sprendimo pagrindo vykdomasis raštas išduotas 2025 m. sausio 14 d. ir pateiktas 2025 m. sausio 16 d. priverstiniam vykdymui); 5) antstolė A. K. 574,87 Eur (vykdymo išlaidos, atliekant priverstinius išieškojimo veiksmus iš atsakovės).

21.       Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovės atžvilgiu, laikotarpiu nuo 2021 m. iki bankroto bylos iškėlimo, buvo priimtas tik vienas teismo procesinis sprendimas dėl skolos iš atsakovės priteisimo (kreditoriaus En+ Sp. z o.o. naudai; 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2‑1107-924/2024), taip pat vienas teismo procesinis sprendimas dėl 1 000 Eur subsidijos grąžinimo (2023 m. vasario 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-179-402/2023). Antstolių informacinės sistemos duomenys, be kita ko, patvirtina, kad, 2022 m. pabaigoje-2023 m. pradžioje, atsakovės atžvilgiu buvo užvestos keturios vykdomosios bylos išieškotojos VMI naudai, kurių bendra išieškoma suma buvo 8 553,72 Eur. Visos šios vykdomosios bylos 2023 m. gegužės 15 d. ir 2023 m. birželio 23 d. yra užbaigtos, visiškai įvykdžius vykdomuosius dokumentus. Nors atsakovės atstovai nei Juridinių asmenų registrui, nei teismui nėra pateikę atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2023 m., tačiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovės finansinė padėtis iki 2024 m. pradžios nebuvo bloga. Atsakovė 2021-2022 m. generavo pelną, turėjo pardavimo pajamų ir yra įvykdžiusi vykdomuosius dokumentus, pagal kuriuos buvo pradėti priverstiniai išieškojimai. Taigi aptarti duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovė su finansiniais sunkumais iš esmės susidūrė 2024 m. pradžioje.

22.       Pažymėtina, kad nors atsakovės paskutinio vadovo M. H. į bylą pateiktame 2024 m. gruodžio 31 d. balanse ir yra apskaityta atsakovės turto vertė 465 360 Eur, kurį sudarė, be kita ko, 107 463 Eur ilgalaikis turtas (visas jis materialus), tačiau į bylą atsakovės vadovas nėra pateikęs objektyvių duomenų, pagrindžiančio tokio turto turėjimą. Kaip minėta, atsakovės vardu nebuvo registruota nei nekilnojamojo turto, nei transporto priemonių. Atsakovės balanse apskaitytas ir kitas trumpalaikis turtas – 36 070 Eur, kuris, kaip matyti, iš esmės atitinka atsakovės vadovo pateiktus duomenis apie debitorinius įsiskolinimus (debitorių sąrašas atsakovės bankroto byloje). Tačiau teismas, bankroto bylos iškėlimo metu konstatavo, kad didžiausioms atsakovėms debitorėms UAB „Ribera“ (2024 m. gegužės 8 d. iškelta) ir UAB „JUMANTA“ (2024 m. liepos 26 d. iškelta) yra iškeltos bankroto bylos ir šios įmonės yra likviduojamos dėl bankroto. Byloje kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų debitorinių skolų (per vienerius metus gautinų sumų) susigrąžinimo / gavimo realumą, nenustatyta, todėl toks turtas nebuvo laikomas realiu atsakovės turtu. Tuo tarpu atsakovės įsipareigojimai nurodytai datai buvo net 388 345 Eur, susidarę kreditorei VMI ir kreditoriui En+ Sp. z o.o., kurie ir yra didžiausi atsakovės kreditoriai ir kurių finansiniai įsipareigojimai susidarė 2024 m. pradžioje (atsakovės bankroto byloje esantis kreditorių sąrašas).

23.       Nagrinėjamu atveju akcentuotina ir tai, kad nors atsakovė 2024 m. pradžioje jau turėjo finansinių sunkumų (nevykdė įsipareigojimų VMI), tačiau 2024 m. balandžio 4 d.-2024 m. balandžio 23 d. buvo įgijusi prekių už 324 353,64 Eur vertę. Dėl atsiskaitymo už šias prekes, kaip minėta, buvo iškelta civilinė byla Nr. e2‑1107-924/2024, kurioje 2024 m. gruodžio 10 d. buvo priimtas teismo procesinis sprendimas ir iš atsakovės UAB „ONUS“ kreditoriaus En+ Sp. z o.o. naudai buvo priteista skola už neapmokėtas prekes pagal išrašytas sąskaitas faktūras. Išnagrinėjus šią civilinę bylą, teismas priimtame procesiniame sprendime, be kita ko, nurodė, kad atsakovės atstovas teismo posėdžio metu (teismo posėdis įvykdęs 2024 m. lapkričio 25 d.) patvirtino, jog visos iš ieškovės nupirktos prekės yra jau (per)parduotos kitiems asmenims (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Vadinasi, atsakovė 2024 m. balandžio mėn. įgijusi iš kreditoriaus prekes, jas realizavo tretiesiems asmenims ir iš to, dar gerokai anksčiau nei iki priimant teismo procesinį sprendimą nurodytoje civilinėje byloje, turėjo gauti pajamas.

24.       Taigi byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės UAB „ONUS“ finansinė padėtis jau 2024 m. pradžioje nebuvo gera, atsakovė nevykdė savo įsipareigojimų VMI, o vėliau, t. y. 2024 m. balandžio 4 d.-2024 m. balandžio 23 d. įgijusi prekių už 324 353,64 Eur vertę ir jas realizavusi tretiesiems asmenims, su kreditoriumi En+ Sp. z o.o. už prekes neatsiskaitė, to pasėkoje atsakovės atžvilgiu jau nuo 2024 m. birželio 3 d. buvo pradėti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai, o vėliau kreditorius En+ Sp. z o.o. 2024 m. liepos 2 d. kreipėsi į teismą ir dėl skolos už parduotas prekes priteisimo iš atsakovės, taip pat 2024 m. rugpjūčio 13 d.-2024 m. lapkričio 13 d. VMI priėmė sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką ir kreipėsi į antstolį dėl priverstinių vykdymo veiksmų atlikimo, o 2024 m. gruodžio 17 d. iniciavo atsakovei bankroto bylą. Taigi, teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes ir byloje esančius duomenis, taip pat kreditoriaus bei nemokumo administratorės nurodytus argumentus, nagrinėjamu atveju sutinka su kreditoriaus En+ Sp. z o.o. pozicija, kad atsakovė UAB „ONUS“ jau vėliausiai 2024 m. rugsėjo mėn. buvo faktiškai nemoki, t. y. atitiko nemokios įmonės statusą pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintą nemokumo sąvoką, o buvusiems atsakovės vadovams A. S. (vadovo pareigas ėjo nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 29 d.), V. Ž. (vadovo pareigas ėjo nuo 2024 m. rugsėjo 29 d. iki 2024 m. lapkričio 5 d.) ir V. B. (vadovo pareigas ėjo nuo 2024 m. lapkričio 5 d. iki 2025 m. sausio 5 d.) kilo pareiga inicijuoti nemokumo procesą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Priešingų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų teismui pateikta nėra (CPK 178 straipsnis).

Dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir atsakingo už tyčinio bankroto sukėlimą asmens nustatymo

25.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

26.       JANĮ 70 straipsnio 2 dalis nustato požymius, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

27.       Sistemiškai aiškinant JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad pagal naująjį reglamentavimą, tyčiniu bankrotas gali būti pripažintas tik nustačius, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Taigi vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020).

28.       Naujasis tyčinio bankroto instituto reglamentavimas iš esmės atitinka kasacinio teismo praktiką, suformuotą pagal anksčiau galiojusį ĮBĮ, kurioje pasakyta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019, kt.).

29.       Kreditorius En+ Sp. z o.o. teigia, kad, atsakovei UAB „ONUS“ esant nemokiai, jos buvę vadovai, nors ir turėdami tokią pareigą, tačiau nei vienas nesikreipė į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta atsižvelgiant į tai, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

30.       Kaip minėta, atsakovės UAB „ONUS“ nemokumo procesas buvo inicijuotas 2024 m. gruodžio 12 d., kai kreditorė VMI kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, t. y. praėjus trims mėnesiams po faktinio atsakovės nemokumo momento. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė jau vėliausiai 2024 m. rugsėjo mėn. buvo faktiškai nemoki, tačiau jos buvę vadovai nevykdė jiems įstatyme nustatytos pareigos nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovei tapus nemokiai, vietoje to, kad tuo metu buvę atsakovės vadovai imtųsi kokių nors veiksmų, siekiant atkurti atsakovės mokumą ar kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos jai iniciavimo, nors tokią pareigą turėjo, įmonės valdymą perduodavo naujam vadovui, tokiu būdu iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo teisme, nuo faktinio atsakovės nemokumo momento, per nepilnai keturis mėnesius, atsakovės vadovai pasikeitė net tris kartus. Pažymėtina ir tai, kad paskutinis įmonės vadovas buvo pakeistas iš karto po to, kai atsakovei buvo inicijuota bankroto byla, t. y. 2025 m. sausio 5 d.. Nesant į bylą pateiktų priešingas aplinkybes pagrindžiančių duomenų, bylos duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad sąmoningais buvusių atsakovės valdymo organų veiksmais (neveikimu) atsakovė buvo privesta prie bankroto tyčia, todėl, siekdami nuslėpti tikrąsias atsakovės bankroto priežastis, pasiavinti atsakovės lėšas ir išvengti atsiskaitymo su įmonės kreditoriais, atsakovės buvę valdymo organai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iniciavimo, nors tokią pareigą turėjo, vengė pateikti atsakovės dokumentus teismui ir vėliau, iškėlus atsakovei bankroto bylą, juos, įskaitant ir atsakovės turtą, perduoti nemokumo administratorei.

31.       Nagrinėjamu atveju kreditorius prašo pripažinti atsakovės LUAB „ONUS“ bankrotą tyčiniu, nurodydamas, kad atsakovės buvę valdymo organai sąmoningai neperdavė atsakovės dokumentų ir turto nemokumo administratorei, apgaulingai ir netinkamai tvarkė atsakovės buhalterinę apskaitą bei neteikė įstatymo nustatyta tvarka finansinės atskaitomybės dokumentų, t. y. įrodinėja esant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam tyčinio bankroto požymiui.

32.       Aiškinant minėtą įstatymo nuostatą, teismų praktikoje pažymėta, kad pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015, 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).

33.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte (šiuo metu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas) nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo nullus commodum capere de sua injuria propria (liet. niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

34.       Kasacinis teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (šiuo metu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas), ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑510‑915/2018, 29 punktas).

35.       Teismas sutinka su kreditoriaus pozicija, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis bei visus įmonės dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jos veikla (JANĮ 57 straipsnio 1 dalis). Byloje ginčo dėl to, kad atsakovės dokumentai bei turtas nemokumo administratorei iki šiol nėra perduotas, nėra. Minėta, kad paskutinis atsakovės vadovas iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo buvo M. H., taigi prievolė perduoti nemokumo administratorei atsakovės turtą bei dokumentus kilo būtent jam. Buvęs paskutinis atsakovės vadovas nėra pateikęs teismui duomenų, kurie objektyviai pagrįstų priežastis, dėl kurių jis nėra iki šiol įvykdęs įstatymo jam nustatytų pareigų (CPK 178 straipsnis). Be to, minėta, nuo faktinio atsakovės nemokumo momento iki bankroto bylos jai iškėlimo teisme, per nepilnai keturis mėnesius, atsakovės vadovai pasikeitė tris kartus. Paskutinis įmonės vadovas buvo pakeistas iš karto po to, kai atsakovei buvo inicijuota bankroto byla, t. y. 2025 m. sausio 5 d.. Pažymėtina ir tai, kad nei vienas iš šiuo laikotarpiu buvusių atsakovės valdymo organų (į bylą įtrauktų suinteresuotais asmenimis) taip pat nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių apie tinkamą atsakovės dokumentų bei turto išsaugojimą ir jų perdavimą sekančiam vadovui ar nemokumo administratorei. Byloje duomenų apie tai, kad nors vienas iš atsakovės buvusių vadovų būtų tinkamai organizavęs atsakovės buhalterinę apskaitą, kad ją būtų išsaugojęs ir perdavęs kitiems atsakovės vadovams, nėra. Taigi byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad šiuo atveju yra labiau tikėtina, jog atsakovės dokumentai bei turtas nėra išsaugoti arba yra sąmoningai neperduodami, siekiant nuslėpti tikrąsias atsakovės bankroto priežastis.

36.       Pažymėtina ir tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) nuostatas, bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys turi būti patvirtintas eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo (ABĮ 58 straipsnio 2 dalis), kuris turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos (ABĮ 24 straipsnio 1 dalis) ir kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) turi būti pateiktas VĮ Registrų centrui per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo (ABĮ 58 straipsnio 3 dalis; CK 2.66 straipsnio 4 dalis). Taigi buvę atsakovės vadovai taip pat turėjo pareigą Juridinių asmenų tvarkytojui laiku pateikti atsakovės finansinę atskaitomybę už 2021-2023 m., tačiau šios savo pareigos nevykdė. Atsakovės finansinė atskaitomybė už 2021-2022 m. Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiama savalaikiai, o atsakovės finansinė atskaitomybė už 2023 m. nei Juridinių asmenų registrui, nei teismui išvis nebuvo pateikta. Vadinasi buvę atsakovės vadovai nevykdė ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 ir 6 punktuose nustatytos pareigos ir savalaikiai arba išvis neteikė juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų, kas rodo, kad atsakovės apskaita buvo netinkamai tvarkoma, o tai kelia pagrįstas abejones ir dėl atsakovės finansinės atskaitomybėje pateiktų duomenų teisingumo. Nesant į bylą pateiktų priešingas aplinkybes pagrindžiančių duomenų, aptarti duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad buvę atsakovės vadovai, nevykdydami jiems įstatyme nustatytų pareigų, t. y. nesudarydami atsakovės finansinės atskaitomybės ir jos įstatymo nustatyta tvarka nepateikdami Juridinių asmenų registro tvarkytojui, nevykdydami ir teismo įpareigojimų pateikti tokius duomenis, taip pat neperduodami atsakovės turimo turto bei dokumentų nemokumo administratorei, sąmoningai ir tyčia siekė nuslėpti tikrąją atsakovės finansinę padėtį, tikslu pasisavinti atsakovės turimą turtą bei lėšas bei išvengti turimų įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

37.       Nesant į bylą pateiktų priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, byloje esančių ir aptartų duomenų visuma sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, tikslu nuslėpti tikrąją atsakovės finansinę būklę. Teismo vertinimu, netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina šiuo atveju galimybes tiek tinkamai įvertinti atsakovės finansinę būklę, tiek nustatyti tikrąsias atsakovės nemokumo priežastis. Esant nurodytam, teismas pripažįsta, kad yra nustatytas bei įrodytas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.

38.       Nagrinėjamu atveju kreditorius prašo pripažinti atsakovės LUAB „ONUS“ bankrotą tyčiniu, nurodydamas ir tai, kad atsakovei prekės buvo pristatytos 2024 m. balandžio mėn. ir jos buvo parduotos tretiesiems asmenims, tačiau atsakovė neatsiskaitė už prekes su kreditoriumi, o taip pat ir nevykdė mokestinių prievolių VMI nuo 2024 m. gegužės 31 d., o pelno mokesčio nepriemoka susidarė dar nuo 2017 m. kovo 15 d., todėl atsakovės kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į atsakovės turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes atsakovės atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK  6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, t. y. įrodinėja esant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintam tyčinio bankroto požymiui.

39.       Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. CK 6.9301 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 2 dalis).

40.       Nagrinėjamu atveju kreditorius, įrodinėdamas egzistuojant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinam tyčinio bankroto požymiui, nenurodo ir plačiau nedetalizuoja, kokios konkrečios atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eilės buvo pažeistos ir kokie konkretūs atsiskaitymai grynaisiais ir negrynaisiais pinigais buvo atliekami. Teismo vertinimu, nepaisant to, jog atsakovė jau turėjo įsipareigojimų kreditorei VMI (nevykdė mokestinių prievolių, turėjo pelno mokesčio nepriemoką), tačiau byloje duomenų apie tai, kad ji būtų vykdžiusi grynaisiais ir negrynaisiais pinigais mokėjimus paskiau pagal eilę einantiems kreditoriams (pvz., ketvirtos ar penktos eilės kreditoriams), nėra. Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė tuo laikotarpiu būtų išvis vykdžiusi kokius nors mokėjimus, kadangi, kaip nustatyta, apart kreditorei VMI ir kreditoriui En+ Sp. z o.o., kitų įsiskolinimų tuo metu atsakovė neturėjo. Kaip teigia pats kreditorius En+ Sp. z o.o. (paskesnės eilės kreditorius, nei kreditorė VMI), jam mokėjimai pagal išrašytas sąskaitas faktūras nebuvo atliekami. Be to, byloje nustačius, jog atsakovės dokumentai nebuvo perduoti nemokumo administratorei, šiuo atveju net ir nėra objektyvios galimybės nustatyti, ar atsakovės atsiskaitymai grynaisiais ir negrynaisiais pinigais buvo atliekami nesilaikant įstatyme nustatyto eiliškumo. Dėl to, byloje nesant objektyvių duomenų apie grynaisiais ir negrynaisiais pinigais mokėjimų atlikimą, teismas šiuo atveju neturi pagrindo spręsti, kad egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.

41.       Kreditorius En+ Sp. z o.o. taip pat nurodo, kad atsakovės veikloje gali egzistuoti ir kitų tyčinio bankroto požymių – atsakovės turtas galėjo būti išvestas sudarant nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus atsakovei sandorius ar priimant nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus atsakovei sprendimus (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ir / arba atsakovės turtas galėjo būti parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kreditorius įrodinėdamas egzistuojant šiems dviem tyčinio bankroto požymiams, remiasi aplinkybe, kad atsakovė iš jo 2024 m. pradžioje įgijusi prekių už 324 353,64 Eur sumą ir jas (per)pardavusi tretiesiems asmenims metų eigoje, su kreditoriumi neatsiskaitė ir nors deklaravo 2024 m. turėjosi 465 360 Eur turto, iškėlus bankroto bylą nemokumo administratorei joks turtas perduotas nebuvo. Kreditorius taip pat teigia, kad po VMI pareiškimo teismui pateikimo dienos ir bankroto bylos inicijavimo, t. y. 2025 m. sausio 5 d., buvo pakeistas atsakovės valdymo organas iš buvusio vadovo V. B. į naują vadovą M. H., kuris tebuvo fiktyvus vadovas. Tačiau, kreditorius įrodinėdamas galimai esant nurodytiems tyčinio bankroto požymiams, iš esmės neįrodinėja nei konkrečių sandorių (sprendimų) ekonominio nenaudingumo / nuostolingumo atsakovei, nei pateikė objektyvius duomenis apie tai, kad atsakovės konkretus turtas būtų parduotas už mažesnę nei rinkos kainą ar jis išvis būtų perleistas neatlygintinai. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė įsigijo iš kreditoriaus prekių, kurias (per)pardavė tretiesiems asmenims, tačiau už jas su kreditoriumi neatsikaitė, taip pat tai, kad paskutinis atsakovės vadovas, tikėtina, buvo paskirtas fiktyviai, teismo vertinimu, savaime nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovės sudarytų konkrečių sandorių (sprendimų) ekonominį naudingumą / nuostolingumą ar konkretaus turto perleidimo sąlygas. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovės valdymo organai netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą ir neperdavė nemokumo administratorei atsakovės dokumentų ir turto, todėl šiuo atveju byloje duomenų, iš kurių būtų galima objektyviai nustatyti kreditoriaus įrodinėjamas aplinkybės, nėra. Byloje nesant objektyvių duomenų apie konkrečių sandorių (sprendimų) sudarymo aplinkybes ir jų vykdymą, taip pat atsakovei priklausiusio konkretaus turto perleidimo sąlygas, teismas šiuo atveju taip pat neturi pagrindo spręsti, kad egzistuoja ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1-2 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai.

42.       Teismas, įvertinęs aptartų faktinių aplinkybių visumą dėl atsakovės UAB „ONUS“ nemokumo momento, dėl atsakovės valdymo organų įstatymu nustatytų pareigų nevykdymo, savalaikiai ir išvis neteikiant atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų, neperduodant nemokumo administratorei atsakovės turto bei dokumentų ir nevykdant pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, taip pat dėl atsakovės valdymo organų netinkamos atsakovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, konstatuoja, kad tokiais atsakovės valdymo organų sąmoningais veiksmais atsakovė buvo privesta prie bankroto tyčią, tikslu pasisavinti atsakovės turimą turtą bei lėšas bei išvengti turimų įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, todėl atsakovės UAB „ONUS“ bankrotas pripažįstamas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 4 punkte įtvirtintais pagrindais (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

43.       JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Atsižvelgiant į byloje aptartų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad UAB „ONUS“ tyčinis bankrotas yra sukeltas buvusių jos vadovų V. B., M. H., V. Ž. ir vienintelės akcininkės UAB „Isora“, kurios vadovas yra V. B., o vienintelis akcininkas M. H., veiksmų (neveikimo). Atsižvelgiant į tai, kad A. S. (duomenys neskelbtini) mirė, dėl jo veiksmų (neveikimo) atsakovės atžvilgiu teismas plačiau nepasisako ir nesprendžia.

Dėl teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo

44.       Kreditorius En+ Sp. z o.o. taip pat prašo apriboti buvusių atsakovės LUAB „ONUS“ valdymo organų A. S., V. Ž., V. B., M. H. teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

45.       JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo vienerių iki penkerių metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. Sprendimą apriboti asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teismas priima savo iniciatyva, nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus motyvuotu prašymu (JANĮ 13 straipsnio 3 dalis).

46.       Kadangi JANĮ numatytos vadovo teisių apribojimo principinės nuostatos, palyginus su ĮBĮ, iš esmės nepasikeitė, tikslinga vadovautis kasacinio teismo praktika, suformuota šiuo klausimu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ (nagrinėjamu atveju – JANĮ) jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016, 17 punktas). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje (nagrinėjamu atveju JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje) įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑109-381/2016, 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-795-370/2018).

47.       Kadangi A. S. (duomenys neskelbtini) mirė, kreditoriaus reikalavimas dėl vadovo pareigų ar buvimo kolegialaus valdymo organo apribojimo jo atžvilgiu yra netenkinamas. Juridinių asmenų registro duomenimis, V. B. Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-204-889/2025 jau yra apribotos teisės 5 (penkis) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, todėl kreditoriaus reikalavimas dėl vadovo pareigų ar buvimo kolegialaus valdymo organo apribojimo jo atžvilgiu taip pat yra netenkinamas.

48.       Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės valdymo organai nevykdė jiems įstatymo nustatytų pareigų, t. y. nesikreipė dėl bankroto bylos atsakovei iniciavimo ir nesiėmė jokių priemonių jos mokumui atkurti, bet, priešingai, slepia atsakovės tikrąją finansinę padėtį ir neperduoda nemokumo administratorei atsakovės turto bei dokumentų, taip pat savo veiksmais sukėlė tyčinį bankrotą. To pasėkoje buvo apsunkinta kreditorių teisinė padėtis, todėl šiuo atveju įstatyme numatytos sankcijos V. Ž. ir M. H. skyrimas visiškai atitiks jos paskirtį – pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo, dėl ko viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų. Atsižvelgiant į nurodytą, buvusiems atsakovės vadovams V. Ž. ir M. H. yra tikslinga taikyti įstatyme numatytą apribojimą 5 (penkerius) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

49.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė jų turėtų išlaidų ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl teismas dėl jų atlyginimo nesprendžia ir plačiau nepasisako.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 15 straipsniu, 70-71 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais,

n u t a r i a:

patenkinti kreditoriaus En+ Sp. z o.o. patikslintą pareiškimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „ONUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Pripažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ONUS“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), bankrotą tyčiniu.

Nustatyti, kad atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ONUS“ tyčinis bankrotas yra sukeltas V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) M. H., gimimo data (duomenys neskelbtini), V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir vienintelės akcininkės uždarosios akcinės bendrovės „Isora“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), veiksmais (neveikimu).

Apriboti M. H., gimimo data (duomenys neskelbtini), ir V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisę 5 (penkerius) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Šios nutarties patvirtintą kopiją ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo jos priėmimo dienos išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenimis bei nemokumo administratorei, pavedant jai su šia nutartimi supažindinti įmonės kreditorius ir pateikti teismui įrodymus apie šios pareigos įvykdymą.

Šios nutarties patvirtintą kopiją ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo jos įsiteisėjimo dienos išsiųsti Kauno apygardos prokuratūrai, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai bei Juridinių asmenų registro tvarkytojui.

Nutartis per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas        Egidijus Tamašauskas