Administracinė byla Nr. A-1360-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01373-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei E. K. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 3–8) priteisti iš atsakovės E. K. (toliau – ir atsakovė) 528,50 Lt (153,06 Eur) nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80, pakeistu 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426, buvo patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kuriuose nustatyta, jog už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos surinkėju paskirtas pareiškėjas, o Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir pareiškėjo 2007 m. liepos 9 d. koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu pareiškėjui suteikta teisė organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą iš Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esančių atliekų turėtojų. Šiame kontekste pareiškėjas akcentavo, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Taigi vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, o pagrindo atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra. Taip pat atsakovės atžvilgiu Klaipėdos miesto savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas paaiškino, kad atsakovė nėra sumokėjusi pareiškėjui 214,39 Lt (62,09 Eur) dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už 11,75 kv. m ploto turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje (turto objekto paskirtis – gyvenamoji (butų), todėl apskaičiuojant vietinės rinkliavos dydį buvo pritaikytas gyvenamosios paskirties pastatams taikomas tarifas), taip pat 314,11 Lt (90,97 Eur) dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už 17,12 kv. m ploto turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje (turto objekto paskirtis – gyvenamoji (butų), todėl apskaičiuojant vietinės rinkliavos dydį buvo pritaikytas gyvenamosios paskirties pastatams taikomas tarifas). Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovei buvo siunčiami mokėjimo pranešimai, tačiau ji į juos nereagavo ir vietinės rinkliavos nemokėjo.

Atsakovė atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu (b. l. 21–25) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovės 382,50 Lt (110 Eur) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatomis, teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Taip pat akcentavo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus, kurie skelbiami savivaldybės interneto tinklapyje www.klaipeda.lt ir rinkliavos administratoriaus tinklapyje www.kratc.lt. Pagal Nuostatų aktualios redakcijos 3 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Remiantis Nuostatų V skyriumi ir 1 priedu, vietinė rinkliava apskaičiuojama pagal vietinės rinkliavos mokėtojui priklausančio ar kitu teisėtu pagrindu valdomo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį. Šiame kontekste atkreipė dėmesį, jog pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis nustatyta, kad atsakovė 2004 m. rugsėjo 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimis nuosavybės teise įgijo du nekilnojamuosius daiktus – butus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, todėl pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai atsakovei, kaip vietinės rinkliavos mokėtojai, apskaičiavo vietinę rinkliavą ir pateikė mokėjimo pranešimą sumokėti vietinę rinkliavą, mokėtina vietinė rinkliava apskaičiuota pagal nekilnojamojo turto objekto paskirtį. Tuo tarpu pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.59 str.). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų kreipusis nustatyta tvarka dėl kitos metinės vietinės rinkliavos (nulinės) už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo ir būtų atleista nuo rinkliavos mokėjimo, teismas sprendė, kad šiuo atveju atsakovė nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę į prievolės įvykdymą (CK 6.38 str.).

Tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas teikiamu prašymu iš atsakovės už abu nekilnojamojo turto objektus prašo priteisti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamoje praktikoje (rėmėsi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A438-2346/2012 ir Nr. A438-2405/2012) konstatuota, jog mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai) paprastai yra nustatomi konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte arba Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ), kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, teismas sprendė, jog šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis. Įvertinęs teisminę praktiką, teismas taip pat sprendė, jog jis ex officio privalo nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje turi būti taikoma mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis. Taigi teismas nurodė, jog MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai, o pagal MAĮ 107 straipsnio 2 dalį mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Atitinkamai MAĮ 107 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad suėjus mokesčio priverstinio išieškojimo terminui, pasibaigia ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas, o administracinių teismų praktikoje laikomasi vieningos nuomonės, jog gali būti atnaujinami tik tokie terminai, kurių atnaujinimas tiesiogiai numatytas atitinkamame įstatyme. Tačiau MAĮ nenumato galimybės atnaujinti priverstinio išieškojimo terminą, todėl šis terminas laikytinas naikinamuoju. Tuo tarpu iki 2009 m. sausio 1 d. galiojusi Nuostatų redakcija numatė, kad vietinė rinkliava mokama kas ketvirtį: už pirmąjį ketvirtį turi būti sumokama iki vasario 15 d., už kitus ketvirčius – iki einamojo ketvirčio pirmo mėnesio 15 d.; vietinės rinkliavos mokėtojui pageidaujant, buvo numatyta galimybė vietinę rinkliavą sumokėti už visus metus iš karto. Iki 2011 m. sausio 1 d. galiojusios Nuostatų redakcijos 25 punktas numatė, kad kiekvienais metais pagal sausio 1 d. registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už kalendorinius metus ir iki sausio 20 d. pateikia vietinės rinkliavos mokėtojui. Nuostatų 28 punkte buvo numatyta vietinės rinkliavos mokėjimo tvarka: mokama kas ketvirtį lygiomis dalimis – už pirmą ketvirtį iki vasario 15 d.; už kitus ketvirčius – iki einamojo ketvirčio pirmojo mėnesio 15 d. Tačiau pagal Nuostatų 29 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojui pageidaujant, visa metinė vietinė rinkliava galėjo būti sumokėta iš karto, bet ne vėliau kaip iki vasario 15 d. Atitinkamai galiojančios Nuostatų redakcijos 24–26 punktai numato, kad kiekvienais metais pagal sausio 1 d. registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos sumas už kalendorinius metus ir iki vasario 1 d. pateikia vietinės rinkliavos mokėtojui. Remiantis Nuostatais, vietinė rinkliava mokama kas ketvirtį: už pirmąjį ketvirtį turi būti sumokama iki kovo 1 d., už kitus ketvirčius – iki einamojo ketvirčio antro mėnesio 1 d. Vietinės rinkliavos mokėtojas turi teisę vietinę rinkliavą sumokėti už visus metus iš karto, tačiau visais atvejais neturi pažeisti paminėtų terminų. Taigi, vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, teismas akcentavo, kad pranešimas apie apskaičiuotą vietinę rinkliavą už 2008 metus atsakovei turėjo būti išsiųstas iki 2009 m. sausio 15 d. ir atitinkamai vietinė rinkliava sumokėta iki vasario 15 d., o mokėjimo pranešimas apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už 2009 metus turėjo būti pateiktas iki 2009 m. sausio 20 d. ir vietinė rinkliava už pirmą ketvirtį sumokėta iki 2009 m. vasario 15 d., už antrą ketvirtį – iki 2009 m. balandžio 15 d., už trečią ketvirtį – iki 2009 m. liepos 15 d., už ketvirtą ketvirtį – iki 2009 m. spalio 15 d. Tuo tarpu pareiškėjas nagrinėjamu atveju su prašymu į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 28 d. ir ši data laikytina priverstinio skolos išieškojimo procedūros pradžia. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, jog atsakovė jau 2009 m. spalio 16 d. turėjo būti sumokėjusi vietinę rinkliavą už 2008 metus ir 2009 metus, o to nepadarius, pareiškėjui atsirado teisinės prielaidos iš atsakovės priverstine tvarka reikalauti sumokėti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi suėjus priverstino išieškojimo senaties penkerių metų terminui reikalauti sumokėti vietinę rinkliavą už nurodytą laikotarpį, todėl teismas konstatavo, jog vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas ir pareiškėjo prašymas priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas bei atitinkamai mažintina priteistinos vietinės rinkliavos suma už minėtus nekilnojamojo turto objektus.

Teismas kartu akcentavo, kad Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numato, jog teismai, kitos institucijos ir pareigūnai, kurie vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ) ir kitais įstatymais skiria pinigines baudas ar nustato kitas pinigines prievoles, surašydami administracinį nurodymą, priimdami sprendimą skirti baudą ar nustatyti piniginę prievolę, kurių sumokėjimo terminas apima ir euro įvedimo datą, skiriamos baudos ar nustatomos prievolės piniginės išraiškos dydžius nurodo litais ir eurais taikydami perskaičiavimo kursą ir šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę. Atitinkamai šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta taisyklė numato, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka paskirtos piniginės baudos ar nustatytos piniginės prievolės po litų perskaičiavimo į eurus apvalinamos vieno euro tikslumu visais atvejais paliekant perskaičiuotą skaičių eurais nepakitusį. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nustatydamas piniginę prievolę, jos dydį nurodo litais ir eurais, taikant perskaičiavimo kursą ir Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę.

III.

Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 28–30), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti visiškai.

Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai vadovaujantis teisės normomis. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai, vadovaudamasis MAĮ, pareiškėjo reikalavimui dėl vietinės rinkliavos priverstinio išieškojimo taikė penkerių metų senaties terminą, kadangi MAĮ reglamentuoja mokestinius teisinius santykius ir tarp šio įstatymo 13 straipsnyje išvardintų mokesčių, kuriems taikomas MAĮ, nėra minimos vietinės rinkliavos. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo akcentuota, kad valstybės rinkliava ir vietinė rinkliava yra skirtingo pobūdžio mokėjimai ir negali būti tapatinami. Tuo tarpu vietinių rinkliavų nustatymas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, kurias įgyvendindamos savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę. Šiame kontekste pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog bendruosius senaties terminus nustato CK, pagal kurį bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų, o atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Taigi specialusis įstatymas – MAĮ – nustato sutrumpintą penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminą, tačiau teisės teorijoje pripažįstama, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių, teisės normų. Pareiškėjas taip pat teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, todėl netinkamai perskaičiavo litų sumą į eurus. Pabrėžia, kad minėto įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog siekiant užtikrinti mokesčių mokėjimą eurais (taip pat išankstinį mokėjimą), mokesčių teisės aktais nustatyti mokesčiai, rinkliavos ir kitos įmokos, delspinigiai ir baudos <...> nuo euro įvedimo dienos perskaičiuojami į eurus taikant perskaičiavimo kursą ir šio įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas apvalinimo taisykles. Atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 5 dalį tarifai, įkainiai, komisiniai užmokesčiai ir kiti litais (eurais) išreikšti dydžiai, kuriuos reikia perskaičiuoti į eurus (litus), perskaičiuojami ir išreiškiami eurais (litais) tiek pat skaitmenų po kablelio tikslumu, kaip jie buvo išreikšti litais (eurais); valstybės ir savivaldybių institucijos teisės aktų nustatyta tvarka ar šalys – tarpusavio susitarimu gali taikyti tikslesnius išraiškos būdus; apvalinama iki 2 skaitmenų po kablelio tik apskaičiavus galutinę pinigų sumą. Todėl nagrinėjamu atveju apskaičiuotai vietinei rinkliavai už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą neturėtų būti taikoma įstatymo nuostata, numatanti, jog po litų perskaičiavimo į eurus, skaičius apvalinamas vieno euro tikslumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 528,50 Lt (153,06 Eur) dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovės E. K. už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovės 382,50 Lt (110 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Tačiau pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės argumentuodamas tuo, jog teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė MAĮ įtvirtintą penkerių metų senaties terminą ir priteistą vietinės rinkliavos sumą netinkamai perskaičiavo į eurus.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis (žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kt.). Taigi vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011 ir kt.).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl atsakovės pareigos mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovės apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo ir teisėtumo, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Kita vertus, kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo taikė MAĮ įtvirtintą penkerių metų senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra akcentavęs (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba MAĮ, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atitinkamai Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, nepagrįstai vadovavosi MAĮ nuostatomis, atmestini kaip nepagrįsti. Tačiau pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi MAĮ 107 straipsniu, reglamentuojančiu mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį, kadangi šiuo atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., LVAT 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005 ir kt.).

Atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Atitinkamai iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2014 m. spalio 28 d. (gavimo reg. Nr. 3-1406, b. l. 3). Todėl, vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2014 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, iš dalies sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui, kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už 2009 metus. Taigi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje atitinkamai keistinas, padidinant pirmosios instancijos teismo pareiškėjui iš atsakovės priteistą vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sumą (382,50 Lt) už 2009 metus atsakovei apskaičiuota ir nesumokėta vietinės rinkliavos suma, t. y. 96 Lt (iš byloje esančių duomenų matyti, kad už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. atsakovei už butus, esančius adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, buvo atitinkamai apskaičiuota 39 Lt ir 57 Lt, o duomenų apie vietinės rinkliavos apskaičiavimą už minėtus objektus atsakovei už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 10 d. byloje nėra) (b. l. 9–10), ir iš viso priteisiant 478,50 Lt (382,50 Lt + 96 Lt = 478,50 Lt).

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas, perskaičiuodamas priteistą vietinės rinkliavos sumą iš litų į eurus, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, teisėjų kolegija sutinka, kad šiuo atveju netaikytina minėto įstatymo 20 straipsnio 1 dalis. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 24 straipsnio 2 dalis numato, jog siekiant užtikrinti mokesčių mokėjimą eurais (taip pat išankstinį mokėjimą), mokesčių teisės aktais nustatyti mokesčiai, rinkliavos ir kitos įmokos, delspinigiai ir baudos, išskyrus atvejus, kai delspinigiai ir baudos yra nurodyti ir eurais šio įstatymo 20 straipsnyje nustatyta tvarka, pagal mokestinės paskolos sutartį mokamos palūkanos ir jų delspinigiai, ir piniginiai užstatai, kurie iki euro įvedimo dienos arba pagal šio įstatymo 23 straipsnį buvo apskaičiuoti litais, nuo euro įvedimo dienos perskaičiuojami į eurus taikant perskaičiavimo kursą ir šio įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas apvalinimo taisykles. Atitinkamai minėto įstatymo 7 straipsnio 1 dalis numato, kad perskaičiuojant litus į eurus ir eurus į litus, taikomos 1997 m. birželio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1103/97 dėl tam tikrų nuostatų, susijusių su euro įvedimu (OL 2004 m. specialusis leidimas), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2595/2000 (OL 2004 m. specialusis leidimas) (toliau – ir Reglamentas), 4 ir 5 straipsniuose nustatytos perskaičiavimo ir apvalinimo taisyklės. Remiantis minėto Reglamento 5 straipsniu, jeigu mokėtinų arba apskaičiuojamų pinigų sumų apvalinimas yra atliekamas po jų perskaičiavimo į eurą, kaip nurodyta šio Reglamento 4 straipsnyje, tuomet jos apvalinamos iki cento. Pagal Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, kai pinigų sumos litais perskaičiuojamos į eurus ar pinigų sumos eurais perskaičiuojamos į litus, išskyrus šiame straipsnyje numatytas išimtis, taikomas perskaičiavimo kursas ir apvalinimas atliekamas pagal matematines skaičių apvalinimo taisykles: jeigu po paskutinio skaitmens, iki kurio apvalinama, skaitmuo yra 5 arba didesnis negu 5, prie paskutinio skaitmens yra pridedamas vienetas, jeigu skaitmuo po paskutinio skaitmens, iki kurio apvalinama, yra mažesnis negu 5, paskutinis skaitmuo lieka nepakitęs. Taigi šiuo atveju, konstatavus, kad pareiškėjui iš atsakovės priteistina 478,50 Lt dydžio nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma, vadovaujantis minėtomis nuostatomis, perskaičiavus šią sumą į eurus, ji yra lygi 138,58 Eur.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės 138,58 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už butus, esančius adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovės E. K. 138,58 Eur (vieną šimtą trisdešimt aštuonis eurus ir penkiasdešimt aštuonis euro centus) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Romanas Klišauskas

              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan