Administracinė byla Nr. A-34-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04437-2015-9

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjų M. D. O., J. B. W. (J. B. W.) ir R. A. M. (R. A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. D. O., J. B. W. (J. B. W.) ir R. A. M. (R. A. M.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. SPRE-1509; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.45)1-5457; Valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. SPRE-1074; Valdybos 2015 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (1.45)1-5165; Valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. SPRE-1589; Valdybos 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.45)1-5463.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad ginčijamuose sprendimuose nurodyta, jog jiems anuliuojami išduoti A1 pažymėjimai, pareiškėjai M. D. O. – ir išduota E101 Lt pažyma, o darbo sutarčių su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Suzan Mars“ (toliau – ir Bendrovė) galiojimo laikotarpiu jiems turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjai paaiškino, kad Lietuvos Respublikoje buvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu kaip Bendrovės darbuotojai. Pareiškėjų manymu, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) 2010 m. vasario 18 d. patikrinimo aktas, kuriuo grindžiami ginčijami sprendimai, neturi jokios įrodomosios galios dėl jų darbinės veiklos, kadangi patikrinimo aktas yra priimtas įmonės, o ne darbuotojų atžvilgiu. Pareiškėjai pažymėjo, kad ginčijamuose sprendimuose objektyviai nepaneigta, jog jie dirbo, už juos buvo mokami visi mokesčiai Lietuvos Respublikai, be to, VDI atliktas patikrinimas nesutampa su visu pareiškėjų darbo laikotarpiu. Pareiškėjų nuomone, ginčijamuose sprendimuose remtasi neobjektyviais, nemotyvuotais, nesusijusiais duomenimis, neatsižvelgta į 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) nuostatas, Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principus.
3. Atsakovas Valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas atsižvelgė į Lenkijos kompetentingos įstaigos Valdybos Užsienio išmokų tarnybai pateiktą informaciją, pažymėjo, kad VDI 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl Bendrovės veiklos Lietuvoje ir nustatė, kad ši įmonė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o jos įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti kaip reklamos agentai, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. VDI 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl Bendrovės veiklos Lietuvoje, tačiau Bendrovės surasti nepavyko. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VAVMI) ir 2012 m. gruodžio 21 d. atliko Bendrovės laikotarpio nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. mokestinį tyrimą ir nustatė, kad pagrindines išlaidas sudaro darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą, kitų išlaidų Bendrovė nepatyrė. Jokių dokumentų, įrodančių, kad Bendrovė darbuotojus vežė į darbą savo transportu ar įsigijo transporto paslaugas iš kitų bendrovių, nėra, nors dažniausiai darbo sutartyse Lenkijos Respublikos fizinių asmenų nurodyta gyvenamoji vieta – Krokuvoje, kuri yra Lenkijoje. Atsakovo manymu, nėra logikos, kad darbuotojai į Lietuvą iš Krokuvos apie 790 km vyktų savo transportu arba autobusu, nes patiriamos išlaidos būtų didesnės nei gaunamas darbo užmokestis, o kelionės trukmė trigubai ilgesnė nei Bendrovėje dirbtas laikas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Bendrovė nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kas, kur ir kada teikė paslaugas Lietuvoje. VAVMI išvadoje pažymėjo, kad Bendrovė, įdarbinusi didelį skaičių darbuotojų, deklaruoja gaunanti mažas pajamas, tai rodo, kad įkurta bendrovė siekia ne ekonominės naudos, o kitų tikslų – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Atsakovas pažymėjo, kad VAVMI mokestinio tyrimo metu surinktą informaciją apie Bendrovės vykdomą veiklą perdavė toliau tirti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Valdyba nurodė, kad iki ginčijamų sprendimų pareiškėjai valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemokėjo ir neteikė mokestinėms prievolėms įvykdyti Lietuvoje reikiamos informacijos. VDI ir VAVMI nenustatė, kad Bendrovė faktiškai vykdė veiklą Lietuvoje, tad jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis vertintinos kaip apsimestiniai sandoriai, sudaryti siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. Valdybos Užsienio išmokų tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad negali būti taikoma Reglamento Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis. Valdybos manymu, skundžiami sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
8. Teismas rėmėsi Reglamento Nr. 883/2004 11, 13 straipsniais, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) 16, 19 straipsniais, Valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4, 15, 27, 44.3 punktais ir darė išvadą, kad svarbus būtent faktinis veiklos (darbo pagal darbo sutartį) vykdymas ir jos apimtis. Teismas konstatavo, kad byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka daryti išvadą, jog pareiškėjai neįrodė, kad faktiškai vykdė darbinę veiklą pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje.
9. Teismas rėmėsi VDI 2010 m. balandžio 28 d. rašte, Valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. sausio 22 d. rašte, 2014 m. birželio 30 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyta informacija, sutiko, kad įrodymai, kuriais remiasi Valdybos Užsienio išmokų tarnyba ir Valdyba, yra iš esmės netiesioginiai, tačiau atkreipė dėmesį, kad Valdybos Užsienio išmokų tarnyba 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. (7.16)S2-9109 ir 2015 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (7.16)S2-1532 kreipėsi į Bendrovę ir jos atstovus, kuriuose prašė pateikti realius darbų ar teikiamų paslaugų atlikimą patvirtinančius duomenis, tačiau tokie dokumentai nebuvo pateikti.
10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai remiasi tik darbo sutarčių sudarymo faktu ir tuo, kad dirbtas laikas žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, buvo pildomas darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštis, tačiau įrodymų, paneigiančių kompetentingų institucijų atliktų patikrinimų metu konstatuotas aplinkybes ir patvirtinančių realų darbą Lietuvoje, nepateikė.
11. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjams buvo mokamas darbo užmokestis ir pildomi darbo apskaitos žurnalai. Teismas pažymėjo, kad dėl įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taip pat teismui įtarimą kėlė faktas, kad Bendrovėje pareiškėjams buvo nustatytas minimalus darbo laikas, o įmonės įplaukų buvo tik tiek, kiek įmonei reikėjo sumokėti darbo užmokestį, mokesčius ir kitoms smulkioms reikmėms, t. y. niekada nebuvo didelio pelno ar nuostolio, nebuvo pateikta jokių įrodymų apie faktiškai vykdytą veiklą, priešingai, operatyvaus patikrinimo metu patikrinimui buvo pateikta skrajutė, kurioje reklamuojama kosmetika, tačiau joje nurodyti duomenys neinformatyvūs. Teismui kilo abejonių, kaip profesionalus verslo subjektas ir jo darbuotojai negali paaiškinti nieko konkretaus apie vykdytą veiklą, taip pat teismui nebuvo aišku, dėl kokių ekonomine logika pagrįstų priežasčių Bendrovei buvo reikalinga tokioms paslaugoms Lietuvoje įdarbinti tiek daug turinčių skirtingas kvalifikacijas ir būtent vykdančių individualią veiklą Lenkijos piliečių. Teismas atkreipė dėmesį, kad operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatyta ir ginčo iš esmės dėl to nekyla, kad Bendrovės pajamos buvo iš esmės tik iš vienos Lenkijoje esančios užsakovės įmonės „WOD-SEK Adam-Laska“, kuri yra tiesiogiai susijusi su Bendrove.
12. Teismo vertinimu, nurodytų duomenų visuma leido atsakovui konstatuoti, kad Lietuvos Respublikoje pareiškėjai realiai nedirbo, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus. Pareiškėjų ir Bendrovės veiksmai atliekami ne siekiant pasinaudoti asmenų judėjimo laisve ir su tuo susijusiomis garantijomis, bet kitų tikslų. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytu ar kokiu kitu metu jie buvo atvykę į Lietuvą.
13. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad VDI patikrinimo aktas neturi jokios įrodomosios galios dėl pareiškėjų darbinės veiklos ir kad VDI 2015 m. vasario 27 d. rašte nenustatė, jog pareiškėjai įmonėje dirbo fiktyviai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas VDI atliktais patikrinimo rezultatais išimtinai kaip vieninteliu įrodymu nesirėmė, tačiau pagrįstai juos vertino, remdamasis visais surinktais duomenimis.
14. Nors VDI atliktas patikrinimas nesutampa su pareiškėjos M. D. O. darbo laikotarpiu, tačiau, teismo vertinimu, jis leidžia išsamiau spręsti dėl Bendrovės veiklos pobūdžio jau nuo 2010 metų. VAVMI atlikto operatyvaus patikrinimo metu mokesčių administratorius išsamiai išanalizavo Bendrovės veiklos aplinkybes būtent ginčui aktualiu pareiškėjos darbo sutarties galiojimo laikotarpiu. Teismas atmetė pareiškėjų teiginius, kad skundžiamuose sprendimuose remtasi neobjektyviais, nemotyvuotais, nesusijusiais duomenimis.

III.

15. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.
16. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad VDI 2015 m. vasario 27 d. rašte nurodyta, jog nebuvo nustatytas teisinis pagrindas ir nėra objektyvių įrodymų, leidžiančių patvirtinti arba paneigti faktą dėl įmonių fiktyvios veiklos ir darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai pažymi, kad teismas nepagrįstai nevertino VDI 2012 m. birželio 6 d. rašto Nr. (01)SD-8527, kuriame nurodyta, jog 2010 m. vasario 18 d. inspektavimas nebuvo atliktas. Pareiškėjai nurodo, kad neįvyko ir 2015 m. VDI patikrinimas. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad 2014 m. atliktas operatyvus patikrinimas patvirtina pareiškėjų nurodytas aplinkybes, jog jie Lietuvoje dirbo. Pareiškėjai pažymi, kad nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė teismui operatyvaus patikrinimo medžiagos, o ir pats teismas jos neišsireikalavo, šią medžiagą pateikė pareiškėjai su 2016 m. vasario 19 d. prašymu, tačiau teismas rėmėsi tik joje esančiomis ir atsakovui naudingomis prielaidomis, o ne konkrečiais institucijų sprendimais. Pareiškėjai nurodo, kad jie iš Krokuvos į Vilnių buvo vežami užsakovo parūpintais autobusais, penki Bendrovės darbuotojai raštu paaiškino, jog visi Bendrovės darbuotojai realiai dirbo pagal direktorės nurodymą – dalino reklamines skrajutes įvairiose vietose, kas įrodo faktą, jog pareiškėjai dirbo Lietuvoje. Pareiškėjų teigimu, aplinkybę, kad jie Lietuvos Respublikos teritorijoje darbo sutarties su Bendrove laikotarpiu dirbo, patvirtina darbo sutartys, Bendrovės 2010 m. rugpjūčio mėnesio ir 2012 m. spalio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, 2012 m. lapkričio mėnesio darbo užmokesčio paskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštis. Už pareiškėjus įmokėtos socialinio draudimo įmokos jiems nebuvo grąžintos. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad skundžiami sprendimai yra abstraktūs, neindividualizuoti. Pareiškėjų manymu, teismas nepagrįstai perkėlė jiems įrodinėjimo naštą, pažeidė in dubio pro reo principą. Pareiškėjų teigimu, Lenkijos kompetentingos įstaigos rašto pagrindu, o ne VDI ar VAVMI patikrinimų išvadomis, buvo priimti ginčijami sprendimai. Pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį, nesutikimui su gyvenamosios vietos kompetentingos įstaigos laikinu teisės nustatymu pareikšti, taikomas dviejų mėnesių terminas. Pareiškėjai vadovaujasi Aprašo 44.3, 44 punktais ir daro išvadą, kad Valdybos Užsienio išmokų tarnyba nors ir gali panaikinti išduotą A1 pažymėjimą, tačiau neturi teisės pakeisti kitos valstybės narės nustatytos taikytinos socialinio draudimo teisės.
17. Atsakovas Valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.
18. Atsakovas pabrėžia, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra Europos Sąjungos sistema, bet nustato bendruosius principus. Atsakovas remiasi Reglamento 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a) punktu, pažymi, kad šio Reglamento 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Atsakovo teigimu, apeliantai savo teiginius grindžia jiems naudingomis teisės aktų nuostatomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
20. Valdybos manymu, nustatant, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi asmeniui, vienoje valstybėje dirbančiam pagal darbo sutartį, o kitoje vykdančiam savarankišką veiklą, būtina vertinti, ar konkrečioje valstybėje asmuo faktiškai dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai. Valdybos teigimu, bylos faktinės aplinkybės rodo, jog Bendrovė faktiškai veiklos Lietuvoje nevykdo, ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekimui, o kitiems tikslams – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų, Lenkijoje vykdančių individualią veiklą ir norinčių nemokėti socialinių draudimo įmokų Lenkijoje. Valdyba atkreipia dėmesį, kad nei VDI, nei VAVMI nenustatė, jog Bendrovė faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, todėl jos sudarytas darbo sutartis su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis vertino kaip apsimestinius sandorius, siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje išieškojimo. Valdyba pažymi, kad pagal Valdybos direktoriaus 2014 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-149 patvirtintą Draudėjų permokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių ir palūkanų grąžinimo tvarkos aprašą, socialinio draudimo įmokos grąžinamos tik draudėjui pateikus prašymą, tačiau Bendrovė dėl socialinio draudimo įmokų grąžinimo į Valdybos Vilniaus skyrių nesikreipė. Valdyba nesutinka, kad Valdybos Užsienio išmokų tarnyba nepateikė Lenkijos kompetentingai įstaigai savo prieštaravimo dėl Lietuvos socialinio draudimo teisės nustatymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija; toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. SPRE-1509 (t. I, b. l. 13-14), kuriuo pareiškėjai M. D. O. anuliuoti E101 LT formos pažyma Nr. 3257 bei A1 pažymėjimai Nr. 3258, Nr. 3259, Nr. 3260 ir Nr. 3261 ir nustatyta, kad M. D. O. darbo sutarties su Bendrove galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai; 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. SPRE-1074 (t. I, b. l. 32-33), kuriuo pareiškėjui J. B. W. anuliuotas A1 pažymėjimas Nr. 1211338 ir nustatyta, kad J. B. W. darbo sutarties su Bendrove galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai; 2015 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. SPRE-1589 (t. I, b. l. 48-49), kuriuo pareiškėjui R. A. M. anuliuoti A1 pažymėjimai Nr. 1213007 ir Nr. 1213008 bei nustatyta, kad R. A. M. darbo sutarties su Bendrove galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, pagrįstumo ir teisėtumo. Be to, pareiškėjai prašė panaikinti Valdybos 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.45)1-5457, 2015 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (1.45)1-5165 ir 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.45)1-5463 (t. I, b. l. 15-17; 34-36; 50-52), priimtus išnagrinėjus privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka pareiškėjų skundus dėl Valdybos Užsienio išmokų tarnybos sprendimų Nr. SPRE-1509, Nr. SPRE-1074 ir Nr. SPRE-1589.
23. Pareiškėjai apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neištyrė jų objektyviai ir visapusiškai, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė pareiškėjams.
24. Valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) nustato A1 pažymėjimų išdavimo tvarką, be kita ko, išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo pagrindus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad šis Aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina, taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.
25. Byloje nustatyta, kad ginčijamais Valdybos Užsienio išmokų tarnybos sprendimais nuspręsta anuliuoti pareiškėjams išduotus A1 pažymėjimus (pareiškėjai M. D. O. ir E101 LT formos pažymą) bei nustatyti, kad pareiškėjams darbo sutarties su Bendrove galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiamuose sprendimuose Valdybos Užsienio išmokų tarnyba, įvertinusi VDI, VAVMI atliktų Bendrovės patikrinimų rezultatus, nustatė, kad pareiškėjai faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo. Pareiškėjai Valdybos Užsienio išmokų tarnybos sprendimus apskundė Valdybai, kuri išnagrinėjusi pareiškėjų skundus privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, savo sprendimais juos atmetė.
26. Valdybos Užsienio išmokų tarnyba skundžiamuose sprendimuose nustatė, kad VDI 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl Bendrovės veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ši bendrovė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o Bendrovėje įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. VAVMI 2014 metais informavo Valdybos Užsienio išmokų tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą Bendrovės mokestinį tyrimą bei 2014 metais vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl įmonės galimai tęsiamos neteisėtos veiklos perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Valdyba skundžiamuose sprendimuose nurodė, kad VDI 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl Bendrovės veiklos Lietuvoje ir Bendrovės registruotu adresu surasti nepavyko. Buvęs Bendrovės akcininkas nurodė, kad buveinės adresu Bendrovė veiklos nevykdė. Susisiekti su įmonės vadovais nepavyko, dokumentų, susijusių su įmonės veikla, nebuvo pateikta. Taip pat Valdyba skundžiamame sprendime nurodė, kad VAVMI atliko Bendrovės mokestinį tyrimą laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir išanalizavusi visus turimus dokumentus nustatė, kad Bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekimui, o tikslu įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Tyrimo metu surinkta informacija perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tolimesniam tyrimui. Valdyba, įvertinusi turimus duomenis, nusprendė, kad Valdybos Užsienio išmokų tarnyba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjams negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, o atsakovo sprendimai teisėti ir pagrįsti, dėl to paliko juos galioti.
27. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, remdamasis ginčui aktualiomis teisės normomis, konstatavo, kad atsakovui iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog Bendrovėje įdarbinti pareiškėjai faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė.
28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjai apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino teismas.
29. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, buvo pažeista pareiškėjų teisė į nešališką ir teisingą teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 56 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).
30. Apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjai tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai svarbių aplinkybių, tačiau nenurodo, kokios būtent aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, šiuo atveju nebuvo nustatytos. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
31. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėjais, kad pirmosios instancijos teismas jiems nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, pagrindė juos pareiškėjų prašymų nagrinėjimo metu surinktais duomenimis, o pareiškėjai nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjų veiklos apimtį Lietuvoje paneigiančių duomenų.
32. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad VDI ir VAVMI raštuose nurodyti duomenys apie tai, kad Bendrovė galbūt iš viso jokios veiklos nevykdė ir su pareiškėjais sudarė tik fiktyvias darbo sutartis, šiuo atveju nėra tiesiogiai susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, nes, kaip jau minėta, nei skundžiami atsakovo ir Valdybos sprendimai, nei ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo grindžiamas būtent sudarytų darbo sutarčių fiktyvumu.
33. Ta aplinkybė, kad, kaip nurodo apeliantai, jiems nebuvo grąžintos už pareiškėjus įmokėtos socialinio draudimo įmokos, nėra susiję su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje realiai nedirbo. Be to, kaip teisingai atkreipė dėmesį Valdyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą, Bendrovė pagal Valdybos direktoriaus 2014 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-149 patvirtintų Draudėjų permokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių ir palūkanų grąžinimo tvarkos aprašą dėl socialinio draudimo įmokų grąžinimo į Valdybos Vilniaus skyrių nesikreipė. Aplinkybės, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje realiai nedirbo, nepaneigia ir apeliantų teiginiai, kad Lenkijos kompetentingai įstaigai nebuvo pareikštas nesutikimas pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį. Atkreiptinas dėmesys, kad Valdybos Užsienio išmokų tarnyba sprendimų dėl taikytinų teisės aktų pareiškėjams nustatymo nuorašus išsiuntė ne tik pareiškėjams ir Valdybos Vilniaus skyriui, bet ir Lenkijos kompetentingai įstaigai (t. I, b. l. 116, 125, 136).
34. Pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Apraše įtvirtinta, kad A1 pažymėjimus išduoda, taip pat priima sprendimą dėl išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo Valdybos Užsienio išmokų tarnyba (Aprašo 23, 44 p.). Kadangi nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog pareiškėjai, turėdami A1 pažymėjimus, niekada faktiškai Lietuvos Respublikoje nedirbo, Valdybos Užsienio išmokų skyrius pagrįstai, anuliuodamas pareiškėjams išduotus A1 pažymėjimus, nustatė, jog pareiškėjų darbo sutarties su Bendrove galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, t. y. pareiškėjams negali būti taikoma Reglamento Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis.
35. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų M. D. O., J. B. W. (J. B. W.) ir R. A. M. (R. A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.