Civilinė byla Nr. e2-570-555/2021

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00172-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.5.1.2.7; 2.2.2.7; 2.6.10.2; 2.6.10.5.2; 3.2.6.1

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 22 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Tamašauskas,

sekretoriaujant Linai Rumbutytei-Bonatienei, Robertai Janeliūnienei,

dalyvaujant ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei R. M.,

atsakovui A. Ž. ir jo atstovui advokatui L. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui A. Ž. dėl žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovų L. K., K. B. ir A. Ž. solidariai priteisti 131 945,82 Eur žalos atlyginimą.

Ieškovas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi VšĮ „Arčiau visų“ iškelta bankroto byla, 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi patvirtintas 131 945,82 Eur dydžio ieškovo finansinis reikalavimas, 2015 m. birželio 12 d. nutartimi bankrotas pripažintas tyčiniu, 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimu VšĮ „Arčiau visų“ veikla pripažinta pasibaigusia likvidavus ją dėl bankroto. VSDFV Kauno skyriaus 131 945,82 Eur finansinis reikalavimas liko nepatenkintas. Prejudicinis faktas, kad VšĮ „Arčiau visų“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, pripažintas Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartimi. Įstaigos vadovu laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 15 d. iki 2012 m. rugsėjo 10 d. buvo K. B., nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2014 m. liepos 8 d. – A. Ž., įmonės dalininkė – L. K.. Minėti įmonės vadovai neperdavė bankroto administratoriui įstaigos dokumentų, dėl to nebuvo galima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Tokie atsakovų veiksmai (neveikimas) yra visiškai tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais įmonės kreditorių atžvilgiu Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nustačius, jog juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikoma, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo ir nesąžiningų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiariąją atsakomybę.

Ieškovas taip pat nurodė, jog VŠĮ „Arčiau visų“ 2012-2014 m. nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų už apdraustuosius asmenis. Kauno apygardos teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartimi pripažino VšĮ „Arčiau visų“ bankrotą tyčiniu, nes buvo nustatytos tik labiau tikėtinos aplinkybės, kad atskiri darbuotojai VšĮ „Arčiau visų“ nedirbo, tačiau nėra įsiteisėjusia teismo nutartimi, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu / sprendimu, ar kitos kompetentingos valstybės institucijos sprendimu, išvada, pažyma ar patikrinimo aktu tiksliai nustatyta, kurie asmenys, kokiu tiksliai laikotarpiu nedirbo ir neturėjo būti draudžiami socialiniu draudimu, ir kokios socialinio draudimo įmokos turėtų būti šalinamos iš registro. Ieškovas neturėjo teisinio pagrindo tikslinti VšĮ „Arčiau visų“ apdraustųjų duomenų ir juos pašalinti iš registro. Ieškovas neturi pagrindo tikslinti registre įrašytus duomenis apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo laikotarpį ir priskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas. Ieškovo bankroto byloje nepatenkintas finansinis reikalavimas visa apimtimi – 131 945,82 Eur, yra laikytinas žala.

Atsakovas A. Ž. su ieškiniu nesutiko. Atsakovas nurodė, jog nors nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. kovo 26 d. formaliai jis ir buvo susijęs darbo santykiais su VšĮ „Arčiau visų“, tačiau faktiškai jokio darbo nedirbo ir jo veiksmai negalėjo būti ieškovo patirtų nuostolių priežastimi.

Kauno apygardos teismas 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: iš atsakovo A. Ž. priteisė 41 478,07 Eur žalos atlyginimo ieškovui ir bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą. Kitą reikalavimų dalį teismas atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovų solidariosios atsakomybės pagrindų, taip pat nei atsakovės L. K., nei atsakovo K. B. civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau nustatė, jog A. Ž. vadovavimo VšĮ „Arčiau visų“ laikotarpiu, teikė ieškovui VSDFV Kauno skyriui tikrovės neatitinkančius duomenis apie įdarbintus asmenis bei jų draudžiamąsias pajamas ir šiais neteisėtais veiksmais apeliantui padarė 41 478,07 Eur žalos.

Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi, išnagrinėjęs atsakovo A. Ž. apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo dalį, kuria iš jo ieškovui VSDFV Kauno skyriui priteista 41 478,07 Eur žalos atlyginimo ir valstybei bylinėjimosi išlaidos, panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Bylą išnagrinėjęs iš naujo Kauno apygardos teismas 2019 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui A. Ž. 1 257,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas, nustatęs, jog atsakovo A. Ž., kaip VšĮ „Arčiau visų“ vadovo atlikti neteisėti veiksmai, kai jo vadovavimo laikotarpiu valstybei buvo nesumokėtos socialinio draudimo įmokos, nesudaro pagrindo individualiai ieškovo žalai bei priežastiniam neteisėtų veiksmų ir žalos ryšiui konstatuoti. Teismas nustatė, jog VšĮ „Arčiau visų“ realios veiklos nevykdė, tačiau ieškovui buvo teikiami tikrovės neatitinkantys duomenys apie įstaigoje įdarbintus asmenis. Ieškovui buvo žinoma, kad dalis VšĮ „Arčiau visų“ darbuotojų buvo įdarbinti fiktyviai, todėl ieškovas nepagrįstai prašo žalos dėl už juos apskaičiuotų įmokų nesumokėjimo. Teismas vertino, jog už nedirbančius ir darbo užmokesčio negaunančius asmenis socialinio draudimo įmokos neturi būti nei apskaičiuojamos, nei mokamos, nes iš neteisės negali kilti teisė. Ieškovas, teismo vertinimu, taip pat negrindė ieškinio ta aplinkybe, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų apdraustieji asmenys nepagrįstai pasinaudojo valstybės draudžiamosiomis pajamomis (ar įgijo teisę į įstatymų nustatytas socialinio draudimo išmokas) ir dėl to valstybė patyrė atitinkamą žalą.

Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi, esant proceso teisės normų pažeidimams, t. y. pažeidus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Ieškinys tenkinamas

Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad atsakovas A. Ž. nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. (Juridinių asmenų registro duomenimis nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. liepos 15 d.) buvo VšĮ „Arčiau visų“ vadovas. 2014 m. birželio 27 d. įmonei buvo iškelta bankroto byla ir Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovo 131 945,82 Eur finansinis reikalavimas.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. teismo nutartimi VšĮ „Arčiau visų“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Pripažindamas bankrotą tyčiniu teismas sutiko su bankroto administratoriaus VšĮ ,,Arčiau visų“ argumentais, jog labiau tikėtina, kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo tvarkomi aplaidžiai, galimai klastojami, jog bendrovės buhalterija buvo tvarkoma apgaulingai. Taip pat, teismo procesinio sprendimo, kuriuo VšĮ „Arčiau visų“ bankrotas pripažintas tyčiniu, motyvuojamojoje dalyje buvo pacituoti siuinteresuoto asmens argumentai, kad galimai dalis darbuotojų buvo įdarbinti fiktyviai. Teismas, pripažindamas  bankrotą tyčiniu nustatė, jog VšĮ „Arčiau visų“ vardu buvo atliekamos finansinės operacijos, teikiamos ataskaitos, tačiau nebuvo mokami mokesčiai valstybės biudžetui, į valstybės mokesčių administratoriaus reikalavimus pateikti bendrovės dokumentus patikrinimui bendrovės vadovai neatsiliepė, dokumentų nepateikė. Taip pat byloje buvo nustatyta, jog 2012 m. (už III–IV ketvirtį) bendrovei apskaičiuota 17 796,02 Lt (5 154,08 Eur) , 69 665,00 Lt (20 176,38 Eur) įmokų, 2013 m. (už I–IV ketvirtį) apskaičiuota 55 754,49 Lt (16 147,62 Eur), 82 173,75 Lt (23 799,16 Eur), 111 222,71 Lt (32 212,32 Eur), 78 702,72 Lt (22 793,88 Eur) įmokų, 2014 m. (už I ketvirtį) apskaičiuota 17 285,32 Lt (5 006,17 Eur) įmokų, minėti mokesčiai valstybės biudžetui nesumokėti, o 2014 m. lapkričio 10 d. duomenimis, įmonės įsiskolinimas VSDFV biudžetui už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. liepos 8 d. yra 455 582,54 Lt (131 945,82 Eur).

Šioje byloje keliamas atsakovo, kaip viešosios įstaigos vadovo, civilinės atsakomybės klausimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 41 punktas).

Pažymėtina, kad šios bylos ypatumas yra tas, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartimi pripažino VšĮ „Arčiau visų“, t. y. įstaigos, kuriai vadovavo atsakovas, bankrotą tyčiniu.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens (įmonės) vadovo civilinės atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, yra pažymėjęs, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 47 punktą).

Kasacinis teismas suformulavo teisės taikymo taisyklę, kad, esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

Byloje dėl įstaigos bankroto pripažinimo tyčiniu nebuvo sprendžiamas vadovo civilinės atsakomybės taikymo klausimas, tačiau buvo nagrinėtos aplinkybės, sudarančios pagrindą įstaigos bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintus požymius ir prezumpcijas, kurios sudaro ir šios bylos dėl civilinės atsakomybės vadovui taikymo už tokius jo veiksmus (neveikimą) nagrinėjimo dalyką. Be to, tiek sprendžiant įstaigos bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, tiek šioje byloje dalyvauja tos pačios šalys.

Pažymėtina, kad tyčinis įmonės bankrotas konstatuojamas ne tik formaliai nustačius ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintus tyčinio bankroto požymius ir prezumpcijas, tačiau ir ryšį tarp sąmoningo įmonės blogo valdymo ir įmonės nemokumo arba jau nemokia tapusios įmonės padėties bloginimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017). Teismo vertinimu, atsakovas, dalyvavęs procese dėl įstaigos bankroto pripažinimo tyčiniu, savo teisę ginčyti teismo konstatuotus faktus, susijusius su jo veiksmais (neveikimu), jau yra įgyvendinęs, todėl šioje byloje sprendžiant jo, kaip įstaigos vadovo civilinės atsakomybės taikymo klausimą, jo nustatyti atitinkami veiksmai (neveikimas), konkrečios aplinkybės, susijusios su įstaigos valdymu, sandorių sudarymu, nemokumo momento nustatymu, negali būti kvestionuojami. Laikytina, kad pareigą įvertinti atsakovės finansinę padėtį, nustatyti teisiškai reikšmingas įstaigos per tam tikrą laikotarpį valdymo aplinkybes, įvertinti sandorius ir kt. atliko teismas, nagrinėjęs tyčinio bankroto klausimą. Kita vertus, kitose bylose nustatyti faktai nevaržo teismo teisės kitaip, negu ankstesnėje byloje aiškinti taikytiną nagrinėjamoje byloje įstatymą ar kitaip teisiškai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-639/2013).

Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. jo darbas VšĮ „Arčiau visų“ direktoriaus pareigose apsiribojo tik tuo, kad apie savo paskyrimą jis pranešė Juridinių asmenų registrui ir išdavė įgaliojimus A. K. nurodytam asmeniui J. Č. teikti duomenis Valstybinei mokesčių inspekcijai bei Sodrai. Be to, 2012 m. rugsėjo 24 d. jo darbo sutarties egzemplioriuje buvo padarytas pakeitimas, pakeičiant jo pareigas iš VšĮ „Arčiau visų“ vadovo į personalo vadovo. Atsakovas teigia, kad negavęs nei realaus darbo, nei žadėto darbo užmokesčio, jis A. Ž. pasiprašė atleidžiamas iš darbo ir pagrįstai tikėjosi, kad nuolatinis VšĮ „Arčiau visų“ direktorius R. J. ne tik pakeis duomenis Juridinių asmenų registre apie įstaigos vadovą, bet ir nutrauks darbo sutartį, apie tai informuodamas Sodrą.

Teismo vertinimu, atsakovas įrodinėdamas jo, kaip buvusio ieškovės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą kvestionuoja faktinės aplinkybės, nustatytas sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

Juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas).

Įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-925-153/2015, nustatyta, kad A. Ž. VĮ Registrų centro duomenyse nurodytu laikotarpiu t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. buvo VšĮ „Arčiau visų“ vadovu. Kaip pirmiau minėta, ši faktinė aplinkybė, kaip prejudicinis faktas, nebegali būti ginčijama (priešingas aiškinimas reikštų res judicata (galutinis teismo sprendimas) principo pažeidimą). 

Atsakovas, nurodydamas, kad VšĮ „Arčiau visų“ darbuotojai iš tikrųjų nedirbo ir negavo darbo užmokesčio, teigia, kad sąraše įvardintų darbuotojais asmenų prievolė mokėti socialinio draudimo įmokas neatsirado. Atsakovas teigia, kad jeigu prievolė sumokėti socialinio draudimo įmokas neatsirado, tai ieškovas (Sodra) negalėjo jų gauti, todėl ir jokios žalos nepatyrė. Teismo vertinimu, kaip jau buvo minėta, šioje byloje atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimas yra preziumuojamas ir būtent atsakovui, besiginančiam nuo ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo, tenka pareiga įrodyti, kad žala (ieškovės bankroto bylos procese patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai) yra ne jo neteisėtų veiksmų rezultatas (ar kad jo neteisėti veiksmai nulėmė mažesnės žalos atsiradimą ir pan.).

Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo buvo pateikti nurodymai, kad byloje turi būti nustatytas konkrečių asmenų įdarbinimo įmonėje fiktyvumas ir spręstina, ar tokiais įmonės vadovo veiksmais buvo padaryta žala ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad turi būti išklausyti atsakovo vadovavimo metu įdarbintų asmenų paaiškinimai bei nustatytos aplinkybės ar atsakovo vadovavimo laikotarpiu apdraustiems šiems įmonės darbuotojams buvo faktiškai mokamos socialinio draudimo išmokos, ar jiems kaupėsi darbo stažas.

Bylą nagrinėjant iš naujo, paskirsčius šalims įrodinėjimo naštą, tiek ieškovui, tiek atsakovui buvo pasiūlyta įrodinėti reikšmingas šioje aplinkybes, apie atsakovo vadovavimo įstaigai metu įdarbintų asmenų fiktyvumą, liudytojų pagalba, tačiau šalys šia galimybe pasinaudojo tik iš dalies: nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. laikotariu VšĮ „Arčiau visų“ įdarbintiems asmenims buvo išsiųsti bendrai šalių paruoštos formos užklausimas bei liudytojais apklausti du asmenys. Iš teismui pateiktų anketų darytina išvada, kad keli asmenys nurodė, kad juos siejo darbo santykiai su VšĮ „Arčiau visų“, kiti pateikė atsakymus, jog neprisimena įdarbinimo aplinkybių, trys asmenys nurodė, kad darbo santykiai jų su VšĮ „Arčiau visų“ nesiejo. Be to, byloje apklausti byloje liudytojais A. A. ir Ž. A. patvirtino, kad nuo darbo sutarties sudarymo vykdė darbo funkcijas, gavo už tai atlygį, tačiau įvardinti kas buvo jų darbdavys, ar darbdavio atstovas negalėjo.

Teismo vertinimu, ieškovui, bylos nagrinėjimo metu patvirtinus, kad visiems asmenims, apie kuriuos laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. pateikti duomenys apie jų įdarbinimą VšĮ „Arčiau visų“, buvo skaičiuojamas darbo stažas, taip pat, kad jiems galiojo socialinio draudimo apsauga, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad šie asmenys įvardintu laikotarpiu įgijo teisę į socialinio draudimo išmokas. Sutiktina su ieškovo argumentais, kad pagrindo tikslinti į VšĮ „Arčiau visų“ darbuotojų sąrašą įtrauktų asmenų duomenis nėra, kadangi tiek šie asmenys neišreiškė valios dėl duomenų tikslinimo, be to nėra įsiteisėjusia teismo nutartimi, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu / sprendimu, ar kitos kompetentingos valstybės institucijos sprendimu, išvada, pažyma ar patikrinimo aktu tiksliai nustatyta, kurie asmenys, kokiu tiksliai laikotarpiu nedirbo ir neturėjo būti draudžiami socialiniu draudimu, ir kokios socialinio draudimo įmokos turėtų būti šalinamos iš registro.

Šiuo atveju įrodinėjimo pareiga pagrįsti aplinkybes, kuriomis atsakovas grindžia nesutikimą su ieškiniu, įrodyti, kad ieškovas už nedirbančius (fiktyviai įdarbintus) ir darbo užmokesčio (pajamų) negaunančius asmenis socialinio draudimo įmokos neturėjo pagrindo apskaičiuoti, t. y. kad asmenys buvo įdarbinti fiktyviai, tenka atsakovui, kaip buvusiam, įstaigos vadovui, kadangi šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos, taip pat ir darbuotojų įdarbinimo, aplinkybes.

Nagrinėjama byla pagal savo pobūdį nėra susijusi su viešojo intereso apsauga, nėra priskiriama vadinamųjų nedispozityviųjų bylų kategorijai, kuriose teismas turi būti aktyvus ir disponuoja platesnėmis teisėmis: gali savo iniciatyva rinkti įrodymus, patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, ir kt., kaip antai šeimos (CPK 376 straipsnis), darbo (CPK 414 straipsnis) bylose. Taigi proceso teisės normos išimčių iš bendrosios šalių dispozityvumo principo taisyklės tokioms kaip nagrinėjama byla (dėl žalos atlyginimo) nenustato.

 Kadangi nagrinėjamos bylos atveju teismas teisės rinkti įrodinėjimo priemones neturi (CPK 179 straipsnio 2 dalis), todėl teismas siūlė atsakovui teikti papildomas įrodinėjimo priemones, kuriomis grindžiami atsikirtimai į ieškinį (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, teismo siūlymu teikti papildomas įrodinėjimo priemones nepasinaudojo, CPK 190 straipsnio nustatyta tvarka nepateikė prašymo šaukti byloje liudytojais asmenis, apie kuriuos laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. pateikti duomenys apie jų įdarbinimą VšĮ „Arčiau visų“, neteikė šių asmenų duomenų apie jų gyvenamąją vietą. 

Teismas pripažįsta pagrįstais ieškovo argumentus, kad byloje nepateikti faktiniai duomenys (įrodymai), patvirtinantys aplinkybes, kad į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą įrašyti VšĮ „Arčiau visų“ apdraustųjų asmenų duomenys yra neteisingi, netikslūs, neišsamūs, buvo įrašyti pagal duomenų teikėjo pateiktus dokumentus, neatitinkančius teisės aktų nustatytų reikalavimų. 

Atsakovas, teigdamas, kad ieškovas už nedirbančius (fiktyviai įdarbintus) ir darbo užmokesčio (pajamų) negaunančius asmenis socialinio draudimo įmokos neturėjo pagrindo apskaičiuoti, nevykdė savo įrodinėjimo pareigos, t. y. nepateikė faktinių duomenų (įrodymų), paneigiančių aplinkybes, sudarančias žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio prezumpcijų turinį, o savo argumentavimu, kad ieškovas turi visas galimybes tikslinti į VšĮ „Arčiau visų“ darbuotojų sąrašą įtrauktų asmenų duomenis, iš esmės siekia perkelti ieškovui jam (atsakovui) tenkančią įrodinėjimo naštą.

Byloje nustačius, kad atsakovo A. Ž. vadovavimo įmonei laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. kovo mėn. pabaigos įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo tvarkomi aplaidžiai, galimai klastojami, jog bendrovės buhalterija buvo tvarkoma apgaulingai yra pagrindas išvadai, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovui buvo padaryta 41 478,07 Eur (143 215,51 Lt) žala (2012 m. III ketv. – 5 154,08 Eur; IV ketv. – 20 176,36 Eur; 2013 m. I ketv. – 16 147,61 Eur).

Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo buvo pareiškęs 131 945,82 Eur reikalavimą trims atsakovams. Už ieškinio padavimą, kurio suma 131 945,82 Eur, mokėtinas žyminis mokestis sudarytų 1 965,00 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Ieškovas nuo žyminio mokesčio atleistas įstatymu (CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Įsiteisėjusiais teismų sprendimais, išsprendus dalyje ginčą, ieškovo patenkintų reikalavimų dalis (41 478,07 Eur) sudaro 31,43 procentus nuo pareikštos ieškinio sumos (131 945,82 Eur), todėl šiuo atveju, remiantis CPK 96 straipsnio 1 dalies taisykle, iš atsakovo A. Ž. valstybei priteistina 617,60 Eur (1 965,00 x 31,43 / 100) žyminio mokesčio.

Ieškinį dėl žalos iš atsakovo A. Ž. priteisimo tenkinus, ieškovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 83 straipsnio 1 dalis). Ieškovas turėtų bylinėjimosi išlaidų patvirtinančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl teismas dėl jų paskirstymo nesprendžia ir plačiau nepasisako.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) sudaro 24,65 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, ieškovės ieškinį tenkinus, šios išlaidos valstybės naudai priteisiamos iš atsakovo A. Ž..

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268 ir 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį patenkinti.

Priteisti ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo A. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 41 478,07 Eur (keturiasdešimt vieną tūkstantį keturis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus ir 07 ct) žalos atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 617,60 Eur (šešis šimtus septyniolika eurų ir 60 ct) žyminio mokesčio ir 24,65 Eur (dvidešimt keturis eurus 65 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant nurodytas sumas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas Egidijus Tamašauskas