Baudžiamoji byla Nr. 2K–577/2011
(Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00038-2009-5)
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.4.5.1.
1.1.6.2.
1.2.19.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Š., V. Š. ir nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžio.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendžiu A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje trejiems metams ir pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 184 straipsnio l dalį 50 MGL (6500 Lt ) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio l ir 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos visiškai sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta atėmimas teisės dirbti valstybės tarnyboje trejiems metams ir 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskuotas nusikalstamu būdu gautas turtas – keturios padangos, keturi lieti ratlankiai, automobiliniai kilimėliai
Tuo pačiu nuosprendžiu V. Š. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį atėmimu teisės dirbti vadovaujantį darbą valstybinėse, privačiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose trejiems metam, pagal BK 300 straipsnio l dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda ir pagal BK 184 straipsnio l dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 3 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos visiškai ir iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta atėmimas teisės dirbti vadovaujantį darbą valstybinėse ir privačiose įstaigose, įmonėse bei organizacijose trejiems metams ir 65 MGL (8450 Lt) dydžio bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu V. Š. nuteistas pagal BK 300 straipsnio l dalį 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendis. A. Š. nusikalstama veika iš BK 24 straipsnio 5 dalies, 184 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį ir paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė visiškai sudedant subendrinta su bausme, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta atėmimas teisės dirbti valstybės tarnyboje trejiems metams ir 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Iš konfiskuojamų A. Š. daiktų sąrašo išbraukti automobiliniai kilimėliai. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
A. Š. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį (pakeitus Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendį ir A. Š. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 24 straipsnio 5 dalies, 184 straipsnio 1 dalies į BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį) nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas, siekdamas turtinės naudos ir piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padėjo kitam asmeniui iššvaistyti šio žinioje buvusį svetimą turtą, ir dėl to valstybė patyrė didelės žalos. A. Š., dirbdamas (duomenys neskelbtini) direktoriumi, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1316) 3 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, atsakomybės už priimtus sprendimus principais; 3 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nustatantį, kad valstybės tarnautojas, eidamas ar atlikdamas tarnybines pareigas, privalo nesiekti naudos sau; 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nustatantį, kad valstybės tarnautojas privalo būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas; 3 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nustatantį, kad valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus; 3 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nustatantį, kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas; 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nustatantį reikalavimą tinkamai atlikti savo pareigybines funkcijas; 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nustatantį reikalavimą nepiktnaudžiauti tarnyba, siekdamas turtinės naudos – asmeninio turto išlaidų už jo – A. Š., naudojamo automobilio „Volvo S60“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) detales, 2006 m. spalio 3 d. 15 val., laikotarpiu nuo 15 min. iki 19 min., telefoninio pokalbio metu pasitaręs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktorium V. Š., A. Š. 2006 m. spalio mėn. 3 d. laikotarpiu, tikslus laikas nenustatytas, H. S. įmonėje, esančioje Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), gavo iš H. S. įmonės 2006 m. spalio 3 d. PVM sąskaitą-faktūrą, serija HSP Nr. 0332“, išrašytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jog ši įmonė pagal šį dokumentą įsigijo iš H. S. įmonės 4 vienetus ratlankių R.16x6.5 už 4237,2880 Lt sumą, 4 vienetus dangtelių lietiems ratlankiams už 186,4408 Lt sumą, vieną komplektą kilimėlį salonui už 93,2203 Lt sumą, 4 vienetus padangų už 1874,5764 Lt sumą, 4 litrus variklinės alyvos už 210,1695 Lt sumą, iš viso prekių už 7790,01 Lt; po to 2006 m. spalio mėn., laikotarpiu nuo 3 iki 5 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, perdavė šio dokumento du egzempliorius V. Š., kuris iki 2006 m. spalio 5 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, pasirašė po vienu pateiktos PVM sąskaitos-faktūros egzemplioriumi, kurį grąžino jam – A. Š., o kitą, iki paminėtos datos, tikslus laikas ir vieta nenustatyti, perdavė pasirašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiajam mechanikui V. Š. ir raštu ant šios PVM sąskaitos-faktūros nurodė šią sąskaitą apmokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai. 2006 m. spalio 6 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai, vykdant V. Š. nurodymą ir pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą atlikus 2006 m. spalio 6 d. bankinį mokėjimo nurodymą Nr. 009563 7790,01 Lt sumai, iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „DnB/NORD“ banke, į H. S. įmonės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Vilniaus bankas“ banke, apmokėjus už minėtas automobilių prekes, jis – A. Š. 2006 m. spalio mėn., ne vėliau kaip 19 d., po 17 val. 17 min., tikslus laikas nenustatytas, šias prekes pasiėmė iš H. S. įmonės.
V. Š. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą turtą ir padėjo valstybės tarnautojui piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, siekiant turtinės naudos, dėl to valstybė patyrė didelės žalos, t. y. A. Š. dirbant (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir būnant valstybės tarnautoju, siekiant turtinės naudos – išvengti asmeninio turto išlaidų už jo – A. Š. naudojamo automobilio „Volvo S60“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) detales, 2006 m. spalio 3 d. 15 val., laikotarpiu nuo 15 min. iki 19 min., telefoninio pokalbio metu, įkalbėjus jį – V. Š. apmokėti iš jo žinioje esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto už minėtam automobiliui įsigyjamas detales, sukurstė šį iššvaistyti šio jo esantį turtą. 2006 m. spalio mėn., laikotarpiu nuo 3 d., tikslus laikas nenustatytas, H. S. įmonėje, esančioje Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), A. Š. gavus 2006 m. spalio 3 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija HSP Nr. 0332“, išrašytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jog ši įmonė pagal šį dokumentą įsigijo iš H. S. įmonės 4 vienetus ratlankių R.16x6.5 už 4237,2880 Lt sumą, 4 vienetus dangtelių lietiems ratlankiams už 186,4408 Lt sumą, vieną komplektą kilimėlių salonui už 93,2203 Lt sumą, 4 vienetus padangų už 1874,5764 Lt sumą, 4 litrus variklinės alyvos už 210,1695 Lt sumą, iš viso prekių už 7790,01 Lt sumą, 2006 m. spalio mėn., laikotarpiu nuo 3 iki 5 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, perdavus šio dokumento du egzempliorius jam – V. Š., jis, sukurstytas A. Š., tęsdamas pradėtą nusikalstamą veiką, iki 2006 m. spalio 5 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, pasirašė po vienu pateiktos PVM sąskaitos-faktūros egzemplioriumi, po to jį grąžino A. Š., o kitą, iki minėtos datos, tikslus laikas ir vieta nenustatyti, perdavė pasirašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiajam mechanikui V. Š. ir raštu ant šios PVM sąskaitos-faktūros nurodė šią sąskaitą apmokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai. 2006 m. spalio 6 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai vykdant jo – V. Š. nurodymą, pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą atlikus 2006 m. spalio 6 d. bankinį mokėjimo nurodymą Nr. 009563 7790,01 Lt sumai, iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „DnB/NORD“ banke, į H. S. įmonės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Vilniaus bankas“ bankas, apmokėjus už minėtas automobilių prekes, o tuoj po to A. Š. 2006 m. spalio mėn., ne vėliau kaip 19 d. po 17.17 val., tikslus laikas nenustatytas, šias prekes pasiėmus iš H. S. įmonės, jis – V. Š. išvaistė jo žinioje buvusį svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 7790,01 Lt.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nuosprendžiu pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio nustatomąją dalį, apibūdinančią V. Š. nusikalstamą veiką, kurioje nurodyta, kad A. Š. įkalbėjo ir sukurstė V. Š. iššvaistyti svetimą turtą, ir šį teiginį iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalino konstatuojant, kad V. Š. iššvaistė svetimą turtą padedamas A. Š.
Taip pat V. Š. ir V. Š. nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus, t. y. V. Š. 2006 m. spalio mėn. laikotarpiu nuo 3 d. iki 6 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, siekdamas nuslėpti šiame pranešime apie įtarimą ankščiau nurodytus padėjimo A. Š. piktnaudžiauti ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto išvaistymo faktus, nurodė jam pavaldžiam UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiajam mechanikui V. Š. suklastoti dokumentus, jog iš H. S. pagal 2006 m. spalio 3 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija HSP Nr. 0332 įsigytos prekės buvo panaudotos kitiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobiliams. V. Š., tęsdamas pradėtą veiką, iki 2006 m. gruodžio 12 d., veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. Š. ir iki šio laiko į šios veikos darymą V. Š. įtrauktu UAB „(duomenys neskelbtini)“ mechaniku-energetiku J. K. T., nežinančiu apie akte nurodytų duomenų neatitikimą tikrovei, suklastojo tikrą dokumentą – 2006 m. lapkričio mėn. detalių sunaudotų automobilių remontui ir eksploatacijos nurašymo aktą Nr. 003T automobiliui „Volvo 960“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame V. Š. įrašius tikrovės neatitinkančius įrašus, kad pagal minėtą PVM sąskaitą-faktūrą įsigyti 4 vienetai ratlankių, 4 vienetai dangtelių lietiems ratlankiams, kilimėlis salonui, buvo panaudoti automobiliui „Volvo 960“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), šį dokumentą V. Š. ir J. K. T., nežinančiam apie akte nurodytų duomenų neatitikimą tikrovei, pasirašius, jis – V. Š. 2006 m. gruodžio 11 d. šį dokumentą patvirtino savo parašu ir data ir tuoj po to, minėtu laiku šį dokumentą V. Š. pateikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai ir šiai dokumentą įtraukus į įmonės buhalterinę apskaitą, jis – V. Š., veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. Š., šį suklastotą dokumentą panaudojo. 2006 m. gruodžio mėn., tikslus laikas nenustatytas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracinėse patalpose, esančiose Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), tęsdamas pradėtą veiką, veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. Š., V. Š. suklastojo tikrą dokumentą – 2006 m. gruodžio mėnesio UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto tepalų nurašymo aktą, kuriame V. Š. įrašius tikrovės neatitinkančius įrašus, kad pagal minėtą PVM sąskaitą-faktūrą įsigytas tepalas buvo panaudotas automobiliams „Volvo 960“ ir „Volvo 850“, ir šį dokumentą pasirašius, jis – V. Š. 2006 m. gruodžio 29 d. šį dokumentą patvirtino savo parašu ir jo pareigų vardiniu antspaudu, o tuoj po to, minėtu laiku šį dokumentą V. Š. pateikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai ir šiai jį įtraukus į įmonės buhalterinę apskaitą, jis – V. Š., veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. Š., šį suklastotą dokumentą panaudojo. Tuoj po to, jis – V. Š., tęsdamas pradėtą veiką, iki 2007 m. spalio 22 d., veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. Š. ir J. K. T., nežinančiu apie akte nurodytų duomenų neatitikimą tikrovei, suklastojo tikrą dokumentą – 2007 m. spalio 22 d. padangų nurašymo aktą, kuriame V. Š. įrašius tikrovės neatitinkančius įrašus, kad pagal minėtą PVM sąskaitą-faktūrą įsigyti trys vienetai 1065x420-457 dydžio padangų, buvo panaudotos ir nurašytos priekabai, kurios valstybinis numeris LR 65-77, ir šį dokumentą V. Š. ir J. K. T., nežinančiam apie akte nurodytų duomenų neatitikimą tikrovei, pasirašius, jis – V. Š. 2007 m. spalio 22 d. šį dokumentą patvirtino savo parašu ir data ir tuoj po to, paminėtu laiku šį dokumentą V. Š. pateikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai ir šiai dokumentą įtraukus į įmonės buhalterinę apskaitą, jis – V. Š., veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. Š., šį suklastotą dokumentą panaudojo.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo teismą panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.
Kasatorius skunde teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes dokumentų suklastojimui yra būtina tyčia, o jis veiką padarė dėl neatsargumo. Kasatorius pažymi, kad visi įmonės naudojami automobiliai, taip pat ir „Volvo S 80“, turėjo ratlankius, padangas, kilimėlius, o varikliai naudojo tepalus. Šios detalės automobilių eksploatacijos metu susidėvi, todėl turi būti nurašomos. Automobilis „Volvo S 80“ kaltinime nurodytu metu buvo kitos įmonės – UAB „I“ nuosavybė, bet pagal abiejų įmonių susitarimą juo naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas direktorius V. Š., todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo rūpintis šio automobilio eksploatavimu (kuru, tepalais, padangomis ir pan.). Kasatorius nurodo, kad pagal įmonėje nusistovėjusią tvarką turėjo būti nurašomos įsigytos eksploatacinės medžiagos (jos buvo nurašomos kitiems automobiliams). Kasatorius pabrėžia, kad tuo metu jis nesuvokė ir neturėjo pagrindo manyti, jog daroma nusikalstama veika, nes minėtos detalės yra rūšiniais požymiais apibūdinami daiktai ir įmonei neturi reikšmės jų individualūs požymiai, taigi jo veiksmuose nebuvo tyčios ką nors klastoti.
Taip pat kasatorius teigia, kad net jeigu formaliai jo veika atitinka BK 300 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, ji yra mažareikšmė (BK 37 straipsnis), nes jokie teisės aktai nereglamentavo būtinumo surašyti minėtus nurašymo aktus, pati įmonė nereiškia jokių pretenzijų dėl šių dokumentų surašymo. Šios aplinkybės patvirtina, kad minėtais veiksmai nebuvo pažeisti įmonės interesai, jie nesukėlė jokių realių pasekmių, o kasatorius neturėjo tikslo daryti nusikalstamą veiką.
Kasacini skundu nuteistasis V. Š. prašo teismą panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.
Kasatorius skunde teigia, kad teismas netinkamai taikė BK 184 straipsnio l dalies nuostatas. Kasatorius nurodo, kad iššvaistymas – tai neatlygintinis arba akivaizdžiai nuostolingas patikėto turto perleidimas tretiesiems asmenims, tuo tarpu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo padaryta jokia akivaizdi žala, nes įmonė iš A. Š. įgijo analogiškas prekes (automobilio ratlankius, kilimėlių komplektą ir tepalo bakelį), kurios buvo sunaudotos įmonės reikmėms, t. y. automobilio „Volvo S 80“ eksploatacijai. Kasatorius pažymi, kad nuosprendyje iš viso neaptarta, jog jis visą laiką naudojo automobilį „Volvo S 80“ ir tebeturi atskirus žieminių ir vasarinių ratų bei kilimėlių komplektus.
Taip pat kasatorius teigia, kad teismas neapgrįstai jį ir A. Š. nuteisė pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes jam pareikštame pareikštame kaltinime nebuvo nurodytos jį pagrindžiančios faktinės aplinkybės, t. y. nebuvo nurodytas priežastinis ryšys tarp A. Š. užimamų valstybės tarnautojo pareigų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto (7790,01 Lt) jam perdavimo. Pats faktas, kad tuo metu A. Š. buvo valstybės tarnautojas, neleidžia teigti, kad bet koks jam perduodamas ar jo įgyjamas turtas yra susijęs su jo tarnyba.
Kasatorius mano, kad teismai netinkamai taikė BK 24 ir 25 straipsnių nuostatas dėl bendrininkavimo. Kasatorius pažymi, kad jis buvo kaltinamas padėjęs A. Š. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, t. y. A. Š. buvo nusikaltimo vykdytojas, o jis – padėjėjas. BK 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupę sudaro ne mažiau kaip du vykdytojai, tuo tarpu kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymas yra tik vienas vykdytojas – A. Š. Todėl, kasatoriaus manymu, jis negali būti A. Š. bendrininku (padėjėju), nes nėra būtino bendrininkų grupės požymio – dviejų vykdytojų. Taip pat kasatorius pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje A. Š. veiksmai bendrininkaujant su kasatoriumi pripažinti ne kurstymu, o padėjimu, tačiau jam liko inkriminuota, jog jis buvo A. Š. sukurstytas.
Taip pat kasatorius ginčija nuteisimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Byloje nustatyta, kad pagal 2006 m. spalio 3 d. PVM sąskaitą-faktūrą HSP Nr. 0332 iš H. S. individualios įmonės įsigytos prekės už 7790,01 Lt (keturi automobilio „Volvo“ lieti ratlankiai, automobilinių kilimėlių komplektas bei 4 1 talpos tepalo bakelis) buvo perduoti A. Š. ir nurašyti kaip sunaudoti pagal 2006 m. lapkričio mėn. detalių, sunaudotų automobilių remontui ir eksploatacijai nurašymo aktą Nr. 003T, 2006 m. gruodžio mėn. transporto tepalų nurašymo aktą ir 2007 m. spalio 22 d. padangų nurašymo aktą.
Kasatorius teigia, kad formaliai jo padaryta veika – minėtų tikrų dokumentų suklastojimas ir panaudojimas – atitiktų BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, nes buvo užfiksuota tikrovės neatitinkanti informaciją, kad būtent šios prekės panaudotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, tačiau šių dokumentų privalomumas nėra reglamentuotas jokiais valstybės teisiniais aktais, t. y. jie galėjo ir iš viso nebūti surašyti. Be to, kasatoriaus teigimu, įmonėje buvo nusistovėjusi tvarka, kad įsigytos medžiagos turi būti nurašomos. Taigi minėtos automobilio „Volvo“ detalės buvo įgytos tiek pagal dokumentus, tiek ir faktiškai, t. y. mainų su A. Š. būdu, jos ir buvo nurašytos pagal įmonėje buvusius dokumentus.
Kasatorius teigia, kad dokumentų suklastojimas, vadovaujantis BK 37 straipsniu, turėjo būti pripažintas mažareikšmiu, nes minėti dokumentai yra privačios įmonės vidaus apskaitos dokumentai, nereglamentuojami jokiais valstybės norminiais teisiniais aktais, o tai reiškia, kad nėra privalomi. Be to, pati įmonė nereiškė ir nereiškia jokių pretenzijų dėl šių dokumentų turinio, o dokumentai buvo surašyti, siekiant paaiškinti įmonės realiai įsigytų automobilio „Volvo“ detalių panaudojimą, ir tai nepažeidė nė vienos iš šalių interesų.
Kasatorius mano, kad teismas nuosprendyje išplėtė kaltinimą, nurodydamas, jog įmonės turtas A. Š. buvo perduotas už tai, kad dėl A. Š. dėl užimamų pareigių jis turėjo galimybę daryti įtaką dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ savivaldybės užsakymu atliekamų darbų vykdymo, jų kontrolės ir terminų, kitiems jam pavaldiems savivaldybės darbuotojams, kurie tiesiogiai atsakingi už šiuos veiksmus ir yra pavaldūs A. Š. Taigi teismas išėjo už kaltinimo ribų ir pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą bei kaltinamojo teisę į gynybą ir teisingą teismą.
Be to, kasatoriaus teigimu, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes byloje nėra nustatyta, kokiu kitu pagrindu (jeigu ne iš A. Š.) buvo gautas antras (žieminis) minėto automobilio ratlankių bei kilimėlių komplektas. Esant šioms aplinkybėms teismo išvada, kad įmonės turtas buvo iššvaistytas, t. y. kad už 7790,01 Lt nebuvo įgyta jokių prekių, yra nepagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kasatorius pažymi, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir įrodinėjimo naštą perkėlė kaltinamajam, taip pat kasatorius mano, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina jam pareikštų kaltinimų.
Kasatoriui nesuprantama, kodėl teismas laiko, kad jo išsamūs parodymai apie automobilio „Volvo“ padangų, ratlankių, kilimėlių bei tepalo apsikeitimą su A. Š. yra paneigti, nes apie tai nėra kalbama telefoninių pokalbių metu. Kasatorius pažymi, kad telefoniniuose pokalbiuose ne viskas atsispindi, be to, jis neturėjo galimybės susipažinti su visais savo telefoniniais pokalbiais, kuriuos padarė STT pareigūnai, nes šie pokalbiai yra sunaikinti. Kasatorius mano, kad sunaikintuose telefoninių pokalbių įrašuose buvo jo teiginius patvirtinančių įrodymų, bet pareigūnai, nesuvokdami jų turinio reikšmės, palaikė nereikšmingais ir savavališkai sunaikino.
Taip pat kasatorius teigia, jog teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad jo parodymus vertina kritiškai, jų visiškai neanalizavo ir nevertino, ar jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Pasak kasatoriaus, iš kaltinamajame akte ir teismo nuosprendyje minimo 2006 m. spalio 3 d., 15 val. 15–19 min. telefoninio pokalbio tarp kasatoriaus ir A. Š. akivaizdu, kad šio pokalbio metu vyko tęsinys anksčiau įvykusio jo ir A. Š. susitarimo dėl automobilio detalių apsikeitimo. Šio pokalbio metu tebuvo pasitikslinta, kaip išrašyti sąskaitą. Tuo tarpu kasatorius pažymi, kad nei šio, nei kurio nors kito pokalbio su A. Š. metu jis nebuvo kurstomas iššvaistyti vadovaujamos bendrovės turto. Kasatorius teigia, kad jokios žalos įmonei nepadarė iškeisdamas vienus automobilio ratus į kitus. Šias aplinkybes teisme patvirtino kitas įmonės vadovas bei akcininkas J. I., tačiau teismas nepagrįstai nesivadovavo jo parodymais.
Taip pat kasatorius nesutinka su teismo išvada dėl dokumentų klastojimo ir panaudojimo ir teigia, kad visi kaltinamajame akte bei teismo nuosprendyje nurodyti dokumentai nėra suklastoti, nes juose nurodytos automobilių detalės bei medžiagos sunaudotos įmonės interesais. Kasatorius pažymi, kad automobilių detalės yra rūšiniais požymiais apibūdinami daiktai ir įmonei neturi reikšmės individualūs šių detalių požymiai. Kasatorius teigia, kad pagal savo darbines pareigas pasirašinėjo daugybę dokumentų bei sąskaitų ir neturėjo realios galimybės patikrinti kiekvieno dokumento turinio atitikimą realiai padėčiai, todėl už dokumento turinio tikrumą atsakingi šiuos dokumentus sudarę darbuotojai.
Kasaciniu skundu nuteistojo A. Š. gynėjas advokatas Osvaldas Martinkus prašo teismą panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.
Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo A. Š. veiksmus iššvaistant svetiną turtą įvertinęs ne kaip kurstytojo, o kaip padėjėjo ir perkvalifikavęs iš BK 24 straipsnio 5 dalies, 184 straipsnio 1 dalies į BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, pakeitė tik veikos kvalifikaciją, bet nepakeitė inkriminuotų faktinių veiksmų – V. Š. sukurstymo konkretaus telefoninio pokalbio metu. Esant šioms aplinkybėms būdu buvo pažeista nuteistojo A. Š. teisė žinoti, kuo kaltinamas, bei tinkamai pasiruošti gynybai, o teismo išvados nėra pagrįstos kaltinime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas išėjo už kaltinimo ribų. Taip pat kasatorius pažymi, kad teismai išvis nepagrįstai A. Š. veiksmus vertino kaip bendrininko (tiek kurstytojo, tiek padėjėjo), nes BK 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupę sudaro ne mažiau kaip du vykdytojai. Tuo tarpu A. Š. inkriminuotas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 184 straipsnio l dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas, kurioje yra tik vienas vykdytojas – V. Š. Taigi, kasatoriaus manymu, A. Š. negali būti V. Š. bendrininku (padėjėju), nes nėra būtino bendrininkų grupės požymio – dviejų vykdytojų.
Kasatorius pažymi, kad A. Š. nuteisimas už padėjimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui V. Š. iššvaistyti jo žinioje esanti įmonės turtą yra neatsiejamai susijęs su V. Š. pareikštu kaltinimu dėl įmonės turto iššvaistymo. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad šios įmonės lėšomis sumokėta už prekes, kuriomis naudojosi A. Š. (ratlankius, kilimėlių komplektą bei 4 1 talpos tepalo bakelį). Tačiau, pasak kasatoriaus, pačios savaime šios aplinkybės nėra pakankamos padaryti išvadą dėl įmonės turto iššvaistymo, ir pažymi, kad teismo nuosprendžiuose visiškai neaptarta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudojamas tarnybinis automobilis „Volvo S80“ turėjo ir žieminių, ir vasarinių ratlankių bei kilimėlių komplektus, t. y. kad dėl mainų UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgijo nurodytas detales. Todėl, kaip teigia kasatorius, nuteistųjų aiškinimas apie automobilių detalių mainus bei tai, kad bendrovei nebuvo padaryta jokia žala, liko nepaneigti.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo pareigą perkėlė nuteistajam A. Š., nuosprendyje nurodydamas, kad aplinkybė, jog A. Š. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėtą sąskaitą įgijo prekes, savaime leidžia teigti, kad taip yra iššvaistytas bendrovės turtas, jeigu nėra įrodyta kitaip.
Kasatorius pažymi, kad teismas visiškai nevertino bendrovės, kurios turtas buvo iššvaistytas, pozicijos, o prokuroras, nors ir palaikė kaltinimus dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iššvaistymo, tačiau civilinio ieškinio nepareiškė. Tai parodo, kad prokuroras ir teismas buvo šališki ir siekė tik nubausti A. Š. bei su juo susijusius A. Š. ir V. Š.
Kasatorius nurodo, kad turto iššvaistymas (BK 184 straipsnis) nepriskiriamas privataus kaltinimo bylų kategorijai, tačiau pagal BK 184 straipsnio 4 dalį baudžiamojon atsakomybėn asmuo traukiamas tik esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro reikalavimui. Pažymėtina, kad byla dėl šios nusikalstamos veikos buvo iškelta ikiteisminio tyrimo pareigūnams patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius bei nesant nei nukentėjusiojo ar jo atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo (prokuroro reikalavimo forma yra nustatyta ir patvirtinta Generalinio prokuroro). Kasatorius mano, kad ši BK 184 straipsnio 4 dalies nuostata neturėtų būti aiškintina kaip prokuroro besąlygiška teisė pareikšti tokį reikalavimą kuria nors kita nei prokuroro reikalavimui nustatyta forma. Šia teise prokuroras turi (gali) pasinaudoti tik tais atvejais, kai reikia apginti nukentėjusįjį, kuris pagrįstai negali pats pasinaudoti savo teisėmis.
Kasatorius taip pat teigia, kad A. Š. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį inkriminuoti veiksmai yra visiškai nesusiję su jo tarnyba, todėl pareikštas kaltinimas yra nesuprantamas ir neatitinka BK 219 straipsnio reikalavimų. Ta aplinkybė, kad A. Š. galėjo atlikti kaltinime nurodytus veiksmus (sukurstyti ar padėti iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą), neleidžia jo veiksmų vertinti kaip piktnaudžiavimo tarnyba, nes nei jo, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. Š. veiksmai kaltinamajame akte nesiejami su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) departamentu, kuriam vadovavo A. Š. Apkaltinamajame teismo nuosprendyje nurodytos sąsajos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Klaipėdos miesto savivaldybės negali pašalinti šio kaltinamojo akto trūkumų ir tik patvirtina teiginius apie teismo šališkumą.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime teigiama, kad kasacinių skundų argumentai dėl neva netinkamo BK 184 straipsnio 1 dalies, 228, 24, 25 ir 300 straipsnių taikymo grindžiami įrodymų vertinimu ir iš esmės analogiškais nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais, į kuriuos buvo tinkamai ir išsamiai atsakyta.
Dėl BK 37 straipsnio taikymo atsiliepime pažymima, kad veika gali būti pripažįstama mažareikšme tada, kai ji atitinka konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau nedaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ar nesudaro pavojaus tokiai žalai atsirasti. Nustatant veikos mažareikšmiškumą būtina atsižvelgti į objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Atsiliepime pažymima, kad kasatorių teiginiai dėl BK 37 straipsnio taikymo yra deklaratyvūs, jų nepagrindžia byloje nustatytos aplinkybės, todėl atmetami. Teismai pagrįstai konstatavo, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos kasatorių padarytos nusikalstamos veikos pasiekė tokį laipsnį, kad negali būti pripažintos mažareikšmėmis. Taip pat atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą kasatoriams pritaikė tinkamai.
Nuteistojo V. Š. kasacinis skundas netenkintinas, o nuteistojo V. Š. ir nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl bendrininkavimo (BK 24 straipsnio 1 dalis)
Nuteistasis V. Š. kasaciniame skunde teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį už padėjimą A. Š. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos, o nuteistojo A. Š. gynėjas – kad A. Š. nepagrįstai nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį už padėjimą V. Š. iššvaistyti jo žinioje buvusį svetimą turtą, nes nėra būtino bendrininkų grupės požymio – dviejų vykdytojų.
Atsižvelgiant į bendrininkų tarpusavio susitarimo pobūdį, jų ryšius, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį BK 25 straipsnio 1 dalyje išskiriamos šios bendrininkavimo formos: bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tačiau pažymėtina, kad asmenų bendrininkavimas gali ir neatitikti nė vienos iš BK 25 straipsnio 2-4 dalyse pateiktų bendrininkavimo formų, nes išvada apie bendrininkavimą daroma nustačius objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius, kurie yra įtvirtinti BK 24 straipsnio 1 dalyje.
Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (suvokimas savo veiksmų bendrumo) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką.
Asmenų, dalyvaujančių nusikalstamos veikos padaryme, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti keliomis formomis: a) visi nusikalstamos veikos padaryme dalyvaujantys asmenys visiškai realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (paprasta bendrininkavimo forma); b) visi nusikalstamos veikos padaryme dalyvaujantys asmenys iš dalies realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius arba kai kurie visiškai, o kiti tik iš dalies (paprasta bendrininkavimo forma); c) be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys, kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios sąlygoja vykdytojo veikas ir susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais (sudėtinga bendrininkavimo forma).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai vieno asmens elgesys, kuris sąlygoja kito asmens (vykdytojo) veikas ir yra susijęs priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis, kartu reiškia ir atitinkamos savarankiškos nusikalstamos veikos padarymą. Tokiu atveju sprendžiant klausimą, ar toks asmuo atsako tik už konkrečios savarankiškos nusikalstamos veikos padarymą, ar jis dar kartu turi atsakyti ir už bendrininkavimą vykdytojo padarytoje nusikalstamoje veikoje, reikia atsižvelgti į nusikalstamų veikų pobūdį, jų sąsajas, asmenų, padariusių šias veikas, tyčios kryptingumą, kitas objektyvias ir subjektyvias veikų padarymo aplinkybes. Antai, jeigu kaltininkas, turėdamas sumanymą padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kuri neatsiejama nuo kito asmens nusikalstamos veikos, kartu atlieka ir tokius veiksmus, kurie yra ne tik jo daromos veikos požymiais, bet kartu susiję priežastiniu ryšiu ir su kito asmens padaryta nusikalstama veika, tai kaltininko veika paprastai kvalifikuojama tik pagal BK straipsnį, numatantį atsakomybę už šios konkrečios nusikalstamos veikos padarymą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad A. Š. ir V. Š. padarytos nusikalstamos veikos buvo susijusios, sąlygojo viena kitą. Antai A. Š., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, gavo turtinės naudos tik dėl to, kad V. Š. iššvaistė jo žinioje buvusi svetimą turtą. A. Š. savo ketinimą piktnaudžiaujant tarnybinę padėtimi gauti turtinės naudos pradėjo įgyvendinti jau nuo to momento, kai įkalbinėjo V. Š. jo naudai iššvaistyti V. Š. žinioje buvusį svetimą turtą. Tokie A. Š. veiksmai iš esmės jau reiškė jo piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos. Taigi teismai tokius A. Š. veiksmus nepagrįstai kvalifikavo dar ir kaip bendrininkavimą V. Š. padarytoje nusikalstamoje veikoje.
Pažymėtina ir tai, kad V. Š. padėjimas A. Š. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi pasireiškė konkrečios nusikalstamos veikos, t. y. jo žinioje buvusio svetimo turto iššvaistymo, padarymu. Tokie V. Š. veiksmai, kurie reiškė savarankiškos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje, padarymą, negali būti dar kvalifikuojami ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį kaip padėjimas A. Š. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi.
Taigi kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai ta apimtimi, kuria A. Š. ir V. Š. buvo nuteisti už bendrininkavimą atitinkamai turto iššvaistyme (BK 184 straipsnio 1 dalis) ir piktnaudžiavime tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 2 dalis) keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 383 straipsnis).
Dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos (BK 228 straipsnio 2 dalis)
Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Teismų praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Piktnaudžiavimas, sukėlęs BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius, kvalifikuojamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, jeigu jo veika padaryta siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nesant kyšininkavimo požymių. Teismų praktikoje siekimas turtinės naudos suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos (pvz., neatlygintinai naudotis įmonės turtu ar įsigyti jį sumažintomis kainomis, gauti jo iš kitų asmenų) ne tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar pan. ryšiais, o siekimas kitokios asmeninės naudos – kaip siekimas gauti neturtinio pobūdžio naudos (garbės, pareigų paaukštinimo ir pan.).
Nuteistojo A. Š. gynėjas teigia, kad A. Š. nepagrįstai nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes, jo manymu, nėra priežastinio ryšio tarp A. Š. užimamų valstybės tarnautojo pareigų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 7790,01 Lt vertės turto jam perdavimo.
Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. Š., dirbdamas (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir būdamas valstybės tarnautojas, siekdamas asmeninės naudos – apmokėjimo už jo asmeniniam automobiliui skirtus reikmenis, svetimu vardu išrašydamas sąskaitą, pateikdamas ją apmokėti bei paimdamas svetimu, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, vardu įgytas prekes už 7790,01 Lt, padėjo V. Š. daryti nusikaltimą, dėl to buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – (duomenys neskelbtini) departamento – funkcijos ir veiklos principai, diskredituotas (duomenys neskelbtini) direktoriaus, kaip valstybės tarnautojo, vardas.
Kolegija laiko, kad teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, išsamiai motyvavo piktnaudžiavimo siekiant turtinės naudos buvimą nuteistojo A. Š. veikoje. Iš bylos duomenų matyti, kad A. Š. su V. Š. bendravo dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų ir jų vykdymo terminų, atliekamų pagal Klaipėdos savivaldybės organizuotus ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ laimėtus konkursus. Operatyvinių veiksmų protokoluose ir prie jų pridėtuose telefoninių pokalbių garso įrašuose užfiksuota, kad A. Š. skubina V. Š. atlikti darbus, o šis teisinasi A. Š. Iš Klaipėdos miesto savivaldybės gauta pažyma patvirtina, kad A. Š. buvo pavaldus skyrius ir jo darbuotojai, kurie tiesiogiai buvo atsakingi už UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekamų stadiono remonto ir rekonstrukcijos darbų vykdymo kontrolę. Nors pats A. Š. tiesiogiai nebuvo atsakingas už šių darbų kontrolę, tačiau, kaip matyti iš pokalbių, būtent A. Š. kontroliavo, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiuos darbus atlieka. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. Š. asmeniškai kontroliavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomus stadiono remonto ir rekonstrukcijos darbus, todėl jam pavyko įkalbėti V. Š. jo įmonės sąskaita apmokėti už A. Š. naudojamam automobiliui perkamas padangas, ratlankius ir kitus daiktus. Tokiu būdu A. Š. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos, nes pasinaudojo savo einamomis pareigomis priešingai tarnybos interesams.
Kasaciniame skunde minimas teiginys, kad kaltinime pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nenurodytos jį pagrindžiančios faktinės aplinkybės prieštarauja bylos medžiagai. Pagal BPK 219 straipsnio 4 punktą kaltinamajame aktu turi būti nurodomi pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame buvo nuosekliai išdėstyti A. Š. kaltinimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį patvirtinantys duomenys.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant nuteistojo A. Š. veiką pagal BK 228 straipsnio 2 dalį pritaikytas tinkamai.
Dėl turto iššvaistymo (BK 184 straipsnis)
Nuteistasis V. Š. kasaciniame skunde teigia, kad liko nepaneigta aplinkybė, jog jis su nuteistuoju A. Š. apsikeitė automobilių padangomis ir ratlankiais, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo padaryta jokia žala, o jo veikoje nėra turto iššvaistymo sudėties.
Pagal BK 184 straipsnį turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia kitiems asmenims.
Kolegija, laiko, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, išsamiai ir visapusiškai ištyrę byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog mainų sutartis tarp A. Š. ir V. Š. nebuvo sudaryta, o automobilių padangos, ratlankiai ir tepalai buvo nurašyti siekiant nuslėpti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi buvo nuteistasis V. Š., nupirko A. Š. automobilio padangas, ratlankius ir tepalus. Mainų sutarties buvimą paneigia byloje esančios telefoninių pokalbių išklotinės, iš kurių turinio matyti, kad apie padangų keitimą nebuvo kalbama, o iš karto buvo sutarta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokės už A. Š. automobiliui panaudotas padangas, ratlankius ir kitus daiktus. Teismai pagrįstai nesivadovavo liudytojo J. I. parodymais, nes pastarasis apie mainų sutartį žinojo tik iš V. Š. pasakojimo, pats jokių aplinkybių nurodyti negalėjo, be to, jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus, t. y. nuteistojo V. Š. pavaduotojas. Taip pat pagrįstai nesivadovauta ir liudytojo V. S. parodymais, kurie buvo prieštaringi, nes liudytojas tik pirmosios instancijos teisme prisiminė, jog A. Š. su įmone apsikeitė ratlankiais.
Taigi nuteistasis V. Š. iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, nes iš šios bendrovės sąskaitos buvo pervesta 7790,01 Lt į H. S. įmonės sąskaitą už nuteistojo A. Š. asmeniniam naudojimui įgytas prekes (automobilio detales, padangas, alyvą). Esant šioms aplinkybėms, baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant V. Š. padarytą veiką pagal BK 184 straipsnio 1 dalį pritaikytas tinkamai.
Nuteistojo A. Š. gynėjas kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad byla dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje buvo iškelta ikiteisminio tyrimo pareigūnams patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius bei nesant nei nukentėjusiojo ar jo atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo ir taip, pasak kasatoriaus, buvo pažeistos BK 184 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Pagal BK 184 straipsnio 5 dalį už turto iššvaistymą (BK 184 straipsnio 1 dalis) asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. BPK 407 straipsnyje, kuriame įvardintos nusikalstamos veikos, dėl kurių procesas gali būti pradėtas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, turto iššvaistymas (BK 184 straipsnio 1 dalis) nėra numatytas. Taigi procesas dėl turto iššvaistymo (BK 184 straipsnio 1 dalis) gali būti pradėtas ir esant prokuroro reikalavimui. Iš bylos medžiagos (t. 1, b.l. 21) matyti, kad toks prokuroro reikalavimas buvo pateiktas. Pagal baudžiamojo proceso kodeksą šio prokuroro reikalavimo pateikimas nėra siejamas tik su tokiais atvejais, kai reikia apginti nukentėjusįjį, kuris pagrįstai negali pats pasinaudoti savo teisėmis.
Kolegija daro išvada, kad nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog pradedant procesą dėl turto iššvaistymo (BK 184 straipsnio 1 dalis) buvo nepaisoma BK ir BPK nustatytų reikalavimų.
Dėl dokumentų suklastojimo (BK 300 straipsnio 1 dalis) ir nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis)
Nuteistieji V. Š. ir V. Š. kasaciniuose skunduose teigia, kad jie pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteisti nepagrįstai. BK 300 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Teismų praktikoje dokumentas yra laikomas netikru tada, kai dokumento turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino, o tikras suklastotas dokumentas – tada, kai kaltininkas pakeitė kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba kaltininkas savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, taip tokio dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Taigi pati veika – dokumento suklastojimas – suponuoja, kad kaltininkas veikia tiesiogine tyčia, t. y. suvokia, kad surašo tikrovės neatitinkančią informaciją arba pakeičia tikro dokumento turinį ir nori taip veikti.
Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis V. Š. surašė ir pasirašė šiuos dokumentus: 2006 m. lapkričio mėn. detalių sunaudotų automobilių remontui ir eksploatacijos nurašymo aktą, 2006 m. gruodžio mėnesio UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto tepalų nurašymo aktą ir 2007 m. spalio 22 d. padangų nurašymo aktą. Šiuos dokumentus taip pat savo parašu ir data patvirtino nuteistasis V. Š. V. Š. dokumentus pateikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai, jie buvo įtraukti į įmonės buhalteriją apskaitą. Bylos medžiaga patvirtina, kad įsigytos prekės buvo nurašomos siekiant nuslėpti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo už nuteistojo A. Š. automobilio padangų, detalių ir alyvos keitimą. Todėl teismai pagrįstai atmetė nuteistųjų teiginius, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentuose – nurašymo aktuose – atspindėti duomenys atitiko tikrovę, nes neginčijamai nustatyta, jog iš H. S. įmonės įgyti daiktai buvo panaudoti A. Š. asmeniniam automobiliui.
Taip pat nuteistieji V. Š. ir V. Š. prašo taikyti BK 37 straipsnį ir nuo baudžiamosios atsakomybės už dokumentų klastojimą ir panaudojimą atleisti dėl mažareikšmiškumo. Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas.
Iš bylos duomenų matyti, kad įsigytos automobilio detalės, padangos ir alyva buvo nurašomos ne dėl vyraujančios bendrovėje „praktikos“, kaip kad teigiama kasaciniuose skunduose, siekiant nuslėpti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo už nuteistojo A. Š. automobilio padangų, detalių ir alyvos keitimą 7790,01 Lt. Šia veika buvo sudaromos sąlygos nuteistajam A. Š., kuris, būdamas valstybės tarnautojas, naudojosi savo tarnybine padėtimi priešingai tarnybos interesams, įgyti turto už 7790,01 Lt. Veikos, kada kaltininkai dokumentus klastoja ir panaudoja tam, kad valstybės tarnautojai naudodamiesi savo tarnybine padėtimi įgytų turtinės naudos, negali būti laikomos mažareikšmėmis, nes jomis skatinamas valstybės tarnautojų nusikalstamas elgesys, stiprinamas pasiryžimas veikti priešingai tarnybos interesams dėl turtinės naudos.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas V. Š. ir V. Š. veikas kvalifikuojant pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pritaikytas tinkamai, o taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendį.
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Š. nusikalstama veika iš BK 24 straipsnio 5 dalies, 184 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį ir bylą šioje dalyje nutraukti.
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių A. Š. subendrinimo.
Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Š. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 184 straipsnio 1 dalį ir bylą šioje dalyje nutraukti. Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Š. paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis.
Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Š. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir bylą šioje dalyje nutraukti. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtą 30 MGL (3900 Lt) dydžio baudą ir pagal BK 184 straipsnio 1 dalį paskirtą 50 MGL (6500 Lt) dydžio baudą subendrinti iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę V. Š. paskirti 65 MGL (8450 Lt) dydžio baudą.
Kitas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžio ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Alvydas Pikelis
Armanas Abramavičius