Administracinė byla Nr. A-1359-520/2016
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00862-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Tauragės AVPK), 6 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų laikymo sąlygų Tauragės AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė).
Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2015 m. kovo 31 d. iš viso 49 paras buvo laikomas Areštinėje nežmoniškomis sąlygomis. Areštinės kamerose buvo prastas apšvietimas, nebuvo ventiliacijos, grindys, sienos ir tualetas buvo purvini, kameroje Nr. 6 nebuvo vandens, tualetas užkimštas, langas buvo iš stiklinių blokelių (kamerose Nr. 4 ir 5 jie buvo išdaužti), paklodės ir rankšluosčiai nebuvo duodami, o duota pagalvė, užklotas ir čiužinys buvo drėgni ir smirdėjo, didelė drėgmė, veisėsi pelėsis, kameroje būdavo tvanku arba šalta, pareigūnai nevedė pasivaikščioti į kiemelį, vienam asmeniui tekdavo mažesnis nei nustatyta teisės aktuose plotas, tualetą nuo patalpos skyrė tik 1 m aukščio ir pločio pertvara, kamera nebuvo dezinfekuojama, iš tualeto angos sklido blogas kvapas.
Pareiškėjo teigimu, jis dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė emocinį šoką, dvasinius išgyvenimus, jautėsi sumenkintas, pažemintas, psichologiškai palūžęs, sutriko miegas, jautė baimę susirgti, tapo dirglus ir agresyvus. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl judėjimo suvaržymų jautė fizinį skausmą (nuo gulėjimo ir sėdėjimo skaudėjo kaklą ir nugarą). Pareiškėjas rėmėsi Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 metų rekomendacijomis ir atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nustatęs orientacinio dydžio kompensacijas už gyvenimą nežmoniškomis sąlygomis.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės AVPK, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Areštinėje įvairiais laikotarpiais iš viso buvo laikomas 43 paras. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais ar prašymais į Tauragės AVPK nesikreipė, taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl laikymo sąlygų Areštinėje būtų sukeltos neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai. Atsakovo teigimu, Areštinės kamerose laikomiems asmenims taikomas ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto reikalavimas vienam asmeniui. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad kamerose naudojami skalbiniai, rankšluosčiai skalbiami viešojoje skalbykloje, o minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje. Atsakovas nurodė, kad kamerose sanitariniai mazgai įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų, t. y. su 120–130 cm aukščio pertvara, kameros vėdinamos per orlaides. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 31 d. sprendimu pareiškėjo A. U. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249 ir 6.271 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą svarbu nustatyti, jog Tauragės AVPK ar Areštinės pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Teismas, nustatydamas vienam sulaikytam asmeniui, laikomam Areštinės kameroje, tenkančio minimalaus ploto normatyvą, vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Teismas, įvertinęs Areštinės viršininko 2015 m. liepos 7 d. tarnybiniame pranešime Nr. 85-PR2-13496 nurodytus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. birželio 22 d. iki 2015 m. kovo 31 d. periodiškai buvo laikomas Areštinės kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,66 iki 14,73 kv. m, o laikomų asmenų skaičius – nuo 1 iki 5. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 19 parų buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta teisės aktuose, t. y. nuo 2,946 iki 4,91 kv. m.
Atsižvelgęs į Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo akte Nr. AK-131, 2015 m. balandžio 30 d. patikrinimo akte Nr. AK-54 ir kituose patikrinimo aktuose nustatytą aplinkybę, kad Areštinės kamerose Nr. 2, 3, 5, 8 yra neskaidraus stiklo langai ir tai neatitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 21 punkto reikalavimų, teismas padarė išvadą, jog visu ginčo laikotarpiu nurodytose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 32 paras, buvo neskaidraus stiklo langai.
Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė, kad kiti pareiškėjo argumentai dėl higienos normų reikalavimų yra nulemti subjektyvaus asmens suvokimo ir nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl laikymo sąlygų yra bendro pobūdžio, grindžiami abstrakčiais argumentais, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, byloje nėra duomenų, kad su pareiškėju būtų siekta nežmoniškai elgtis, žeminti jo orumą. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas konstatavo, kad Tauragės AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę kalėti kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, bei neužtikrino tinkamo kamerų Nr. 3, 5 ir 8, kuriose kalėjo pareiškėjas, langų įrengimo, o tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais. Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertintino 200 Eur.
III.
Pareiškėjas A. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimu, ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.
Pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes bei papildomai paaiškina, kad jo skundas buvo išnagrinėtas atmestinai ir nenuodugniai. Nors Tauragės visuomenės sveikatos centras yra užfiksavęs įvairių pažeidimų Areštinėje, tačiau pirmosios instancijos teismas šių pažeidimų neįžvelgė ir neaišku, kodėl nenagrinėjo Tauragės visuomenės sveikatos centro pateiktų patikrinimo aktų, kurie yra pakankami įrodymai apie tai, kad kameros visiškai neatitiko higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2015 m. kovo 24 d. buvo dezinfekuojama tik 12 kg čiužinių, nors vienas čiužinys sveria apie 5 kg, o Areštinėje per mėnesį būna apie 50 asmenų. Be to, byloje nėra duomenų, ar buvo valomos pagalvės ir užklotai. Pareiškėjo nuomone, Areštinės pareigūnai nesiėmė jokių priemonių nustatytiems pažeidimams pašalinti. Pareiškėjas akcentuoja, kad nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 31 d. jis buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurioje tuo metu užfiksuotas dirbtinio apšvietimo reikalavimų pažeidimas ir nustatyta, kad išlaužtos grindys. Pareiškėjas pažymi, kad skundų būdamas Areštinėje nerašė, nes policijos pareigūnai nesuteikė informacijos apie tai. Pareiškėjo sveikata buvimo Areštinėje metu nebuvo tikrinama, o atsakovo pateikti duomenys apie tikrinimus neatitinka tikrovės. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad naudodamasis tualetu dėl kitų asmenų kameroje buvimo jautė nerimą ir nepatogumą. Pareiškėjo teigimu, jis ypač didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, sukrėtimą patyrė kameroje Nr. 6.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo policijos pareigūno veiksmų vertinimu kaip neteisėtų, nes nėra pagrindo tvirtinti, kad Tauragės AVPK pareigūnai pareiškėją laikė tokiomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui, bei pažeisdami Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes, o vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, nes paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Atsakovas vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1249, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,94 iki 12,68 kv. m gyvenamojo ploto. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi duše metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Areštinės pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Atsakovas atkreipia dėmesį į asmenų laikymo Areštinėje specifiką, t. y. į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, todėl keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Kadangi pareiškėjas Areštinės kamerose skirtingais laikotarpiais buvo laikomas neilgai, galima teigti, kad tai pareiškėjui negalėjo sukelti neigiamų išgyvenimų, diskomforto, psichologinės kančios, streso ir sumenkinti pareiškėjo žmogiškojo orumo. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas buvimo Areštinėje metu nesiskundė dėl kamerose laikomų asmenų skaičiaus ir jam tenkančio ploto.
Atsakovas nurodo, kad Tauragės AVPK periodiškai yra atliekami Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimai, o rasti neesminiai trūkumai yra nedelsiant pašalinami. Pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpiu buvo atlikti du Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimai, o dar vienas patikrinimas buvo atliktas prieš pareiškėjui atvykstant į Areštinę. Atsakovo teigimu, patikrinimų metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti. Atsakovas paaiškina, kad šiuo metu Areštinės languose yra įrengtos orlaidės, jos yra skaidraus stiklo, atsidaro. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 30 d. patikrinimo akte Nr. AK-34 nurodyta, kad kameroje Nr. 3, 5 ir 8 nustatyti Higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimų pažeidimai, tačiau nėra užfiksuota, kad būtų išdaužti stiklo blokeliai, kaip teigė pareiškėjas. Atsakovas pažymi, kad Tauragės visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu Higienos normos HN 37:2009 58 punkto pažeidimų nenustatė, nuo 2013 m. birželio 14 d. patalynė bei čiužiniai yra vežami skalbti ir valyti į uždarąją akcinę bendrovę „Atakras“, o čiužiniai pirkti 2012 ir 2013 metais.
Atsakovo teigimu, visose kamerose sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 20 punktu ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punktu. Pareiškėjo teiginiai, kad į kamerą nepatekdavo grynas oras, neatitinka tikrovės, nes Tauragės visuomenės sveikatos centras Higienos normos HN 37:2009 23 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatė. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog jo fizinei sveikatai kaip nors pakenkė laikymo sąlygos Areštinėje. Pareiškėjo sveikata periodiškai buvo tikrinama ir nustatyta, kad pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo.
Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavime žala nėra argumentuota, nepateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas buvo laikomas žiauriomis, higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis ir kad dėl to būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Kadangi byloje nenustatyti pareiškėjo skunde nurodyti Tauragės AVPK pareigūnų neteisėti veiksmai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.
IV.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės AVPK, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.
Atsakovas paaiškina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas neobjektyviai, neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai neįvertinus byloje esančių įrodymų visumos bei pateiktų dokumentų. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas 19 parų buvo laikomas kamerose, kuriose pareiškėjui tekdavo mažesnis kameros plotas, nei nustatyta teisės aktuose, nes Areštinės kamerose laikomiems asmenims taikomas vienam asmeniui tenkančio bent 3,6 kv. m ploto reikalavimas, o pažeidžiant šį reikalavimą pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas tik 2 paras. Be to, nėra duomenų, kad dėl 0,43 ir 0,64 kv. m mažesnio vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto pareiškėjui pablogėjo sveikata, jis patyrė dvasinį sukrėtimą ar emocinę depresiją. Atsižvelgęs į tai, atsakovas laikosi pozicijos, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ar buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai.
Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog Tauragės AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsakovas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Tauragės AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos.
Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė ir nenustatė visų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė žalos padarymo faktą. Pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, pareiškėjui A. U. pagal CK 6.271 straipsnį.
Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2015 m. kovo 31 d. buvo laikomas Areštinėje netinkamomis sąlygomis, dėl kurių patyrė 6 500 Eur dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad dalį ginčo laikotarpio buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto (19 parų) ir kurioje būtų įrengti skaidraus stiklo langai (32 paras). Pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas įvertintino 200 Eur.
Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės nuostatas, nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos tik dalį ginčo laikotarpio, bei nenustatė kitų, išskyrus kameros ploto trūkumą ir langų būklę, pažeidimų, netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį. Atsakovas siekia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas visiškai, teigdamas, jog šiuo atveju nėra visų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų.
Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomo argumento, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygas, pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.
Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).
Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Areštinės kamerose laikomiems asmenims taikomas Įsakymo 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, jog asmeniui tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį atsakovo argumentą, akcentuoja, kad teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Taisyklės. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo Įsakymo 1.3.1 punktu, kuriame nustatytas reikalavimas, kad asmeniui tektų 3,6 kv. m plotas, kadangi nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kad turi būti vadovaujamasi Taisyklėmis, kai sprendžiama dėl kalinimo sąlygų policijos areštinėse atitikties teisės aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad Įsakymas taikomas tik tais atvejais, kai asmuo yra kalinamas ar atlieka arešto bausmę įstaigoje, patenkančioje į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetenciją. Tačiau kai asmuo yra sulaikomas policijos įstaigoje, yra taikomos Taisyklės.
Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Iš Taisyklių 80 punkte įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad šiuo atveju vertinant, ar pareiškėjui teko bent 5 kv. m kameros gyvenamojo ploto, į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas sanitarinio mazgo plotas. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas Areštinės kamerose Nr. 3, 4, 5, 6 ir 8, kurių dydis yra nuo 6,66 iki 14,73 kv. m, o kamerose įrengtas sanitarinis mazgas užima 1,42 kv. m kameros ploto, taigi pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo nuo 5,24 iki 13,31 kv. m gyvenamojo ploto. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičius (b. l. 74), neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas 19 parų buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta Taisyklių 80 punkte.
Pareiškėjas skunde teigė, kad tualetą nuo patalpos skyrė tik 1 m aukščio ir pločio pertvara, o apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad naudodamasis tualetu dėl kitų asmenų kameroje buvimo jautė nerimą ir nepatogumą. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį pareiškėjo nurodomą jo teisių pažeidimą, akcentuoja, kad į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Taisyklių 6 p.). Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas turėjo teisinę pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad užtikrintų pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu tualetu, t. y. tokiu tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.
Dėl pareiškėjo teiginių apie nesudarytas sąlygas privačiai naudotis tualetu teisėjų kolegija pažymi, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Tačiau net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015). Pavyzdžiui, EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą Aleksandr Makarov prieš Rusiją).
Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).
Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto. Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Atsakovas tiek atsiliepime į skundą, tiek atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo bendro pobūdžio teiginį, jog kamerose sanitariniai mazgai įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugsėjo 30 d. ir 2015 m. gegužės 19 d. patikrinimo aktuose (b. l. 50–51, 59–60) užfiksuota, kad Areštinės kamerose sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara (Higienos normos HN 37:2009 20 punkto pažeidimas nenustatytas).
Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas kamerose kartu su kitais asmenimis, o atsakovo pateikti bendro pobūdžio teiginiai nepatvirtina, kad tualetai kamerose buvo įrengti taip, jog pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti tualetu ir nepatirti nepatogumų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų. Tačiau pažymėtina, kad nepatogumus naudojantis tualetu pareiškėjas galėjo patirti tik tuo metu, kai jis kameroje buvo laikomas ne vienas, t. y. ne visą ginčo laikotarpį.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto kitų pažeidimų, išskyrus nepakankamą plotą ir netinkamus langus, nenustatymo, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde be jokio teisinio pagrindo teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo Tauragės visuomenės sveikatos centro pateiktų patikrinimo aktų, kurie, pareiškėjo teigimu, yra pakankami įrodymai apie tai, kad kameros visiškai neatitiko higienos normų reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (juose užfiksuotus duomenis) ir atsižvelgęs į juos nustatė, jog Areštinės kamerose Nr. 2, 3, 5, 8 yra neskaidraus stiklo langai ir tai neatitinka Higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimų.
Pareiškėjo teigimu, Tauragės visuomenės sveikatos centras yra užfiksavęs įvairių pažeidimų Areštinėje, todėl Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenys turėtų būti vertinami kaip pakankami įrodymai apie skunde nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į skunde nurodytų nusiskundimų, susijusių su kamerų apšvietimu, ventiliacija, grindų, sienų ir tualeto būkle, duodamos patalynės kokybe, drėgme, pelėsiu, temperatūra kamerose, patalpų dezinfekavimu ir kt., pobūdį, pažymi, kad laikymo kamerose sąlygos nėra stabilios, t. y. jos gali keistis (pvz., pakeitus lemputes, išvalius / dezinfekavus patalpas ir pan.). Tik konkrečioje kameroje, kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, užfiksuoti teisės aktų pažeidimai, kuriuos savo skunde nurodė ir pareiškėjas, gali patvirtinti aplinkybę, jog ginčo laikotarpiu buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Jeigu pažeidimai buvo nustatyti ne tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas konkrečioje kameroje, teismas turi vertinti, ar pakanka faktinių duomenų nustatyti, jog tie pažeidimai egzistavo ir ginčui aktualiu laikotarpiu. Taigi ne visi Tauragės visuomenės sveikatos centro Areštinėje nustatyti pažeidimai reiškia, kad buvo pažeistos ir pareiškėjo teisės.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 11 d., 2014 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. lapkričio 17 d., 2015 m. balandžio 30 d., 2015 m. gegužės 19 d., 2015 m. birželio 17 d. patikrinimų aktai (b. l. 46–47, 50–53, 57–62) nagrinėjamu atveju nepatvirtina pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų pažeidimų, nes juose užfiksuota Areštinės kamerų padėtis tuo metu, kai pareiškėjo nebuvo Areštinėje arba tikrintos tos kameros, kuriose tuo metu pareiškėjas nebuvo laikomas. Pareiškėjo teiginiai apie nepakankamą apšvietimą ir blogą grindų būklę iš dalies yra pagrįsti, nes Tauragės visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 25 d. patikrinimo metu nustatė, kad kameroje Nr. 3, kurioje nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 31 d. buvo laikomas pareiškėjas, dirbtinis apšvietimas neatitinka Higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimų (areštinių kamerų ir karcerio dirbtinis apšvietimas turi būti ne mažesnis kaip 200 lx, o šiuo atveju nustatytas apšvietimas – 133 ± 23 lx) ir išlaužtos grindys (Higienos normos HN 37:2009 27 punkto pažeidimas).
Dėl kitų skunde nurodytų Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad kiti pareiškėjo nusiskundimai nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai apie dezinfekuoto (išvalyto) / įsigyto minkštojo inventoriaus kiekį nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju buvo pažeisti Higienos normos HN 37:2009 56–58 punktai, kuriuose reglamentuotas minkštojo inventoriaus naudojimas.
Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu ir teigia, jog EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio kompensacijas už gyvenimą nežmoniškomis sąlygomis. Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė žalos padarymo faktą; pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pareiškėjas apeliaciniame skunde be jokio pagrindo teigia, jog EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio kompensaciją už gyvenimą nežmoniškomis sąlygomis, kurią turi priteisti nacionaliniai teismai. Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2015 m. kovo 31 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis, galiojęs iki 2014 m. rugsėjo 30 d., nuo 2014 m. spalio 1 d. nustatytas 1 035 Lt (299,76 Eur) minimalus darbo užmokestis, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)); į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).
Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016). Be to, pavyzdžiui, EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pripažino nacionalinio teismo asmeniui priteistą 2 400 Eur sumą dėl 361 dienas trukusio kalinimo priimtina ir šio asmens pareiškimą pripažino nepriimtinu.
Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.
Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, nes neturtinė žala patiriama individualiai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatytas pažeidimų aplinkybes, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose parinktus pažeistų teisių gynimo būdus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti dėl visų šioje nutartyje nurodytų pažeidimų pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, t. y. net ir atsižvelgus į šioje nutartyje nustatytus atsakovo neteisėtus veiksmus, kurių pirmosios instancijos teismas nebuvo pripažinęs, nėra pagrindo padidinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą neturtinės žalos sumą.
Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, t. y. vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma (5 kv. m) ginčo laikotarpiu buvo pažeista 19 parų, dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko Higienos normos HN 37:2009 21 ir 27 punktų reikalavimų, be to, dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad jo sveikata buvimo Areštinėje metu nebuvo tikrinama, o atsakovo pateikti duomenys apie tikrinimus neatitinka tikrovės, tačiau nenurodo jokių aplinkybių, kurios pagrįstų faktą, jog būtent laikymas pažeidžiant nustatytus reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.), tačiau šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kad pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Pareiškėjo teigimu, jis ypač didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, sukrėtimą patyrė kameroje Nr. 6. Pažymėtina, kad pareiškėjas kameroje Nr. 6 buvo laikomas vienas ginčo laikotarpio pradžioje (nuo 2014 m. birželio 22 d. iki 2014 m. birželio 23 d.), tačiau jokie teisės aktų reikalavimų pažeidimai šiuo laikotarpiu nėra nustatyti. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi išgyvenimai, patirti kameroje Nr. 6, nėra susiję su jo laikymo Areštinėje sąlygomis (šioje nutartyje aptartais atsakovo neteisėtais veiksmais).
Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 6 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio (6 500 Eur) neturtinė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (6 500 Eur).
Teisėjų kolegija atmeta abstraktų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas jo skundą išnagrinėjo atmestinai bei nenuodugniai, ir subjektyvius atsakovo teiginius, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas neobjektyviai, neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai neįvertinus byloje esančių įrodymų visumos bei pateiktų dokumentų. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus, priimtu sprendimu yra iš dalies patenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas ir sprendime išdėstyta, kokiu būdu pareiškėjo teisės bei pažeisti interesai yra ginami. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui / atsakovui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar iš viso nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus, remiantis juose išdėstytais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo A. U. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ričardas Piličiauskas
Dalia Višinskienė