Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-60-387/2022
Teisminio proceso Nr. 4-06-3-01122-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 19.28; 21.11.9
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Algimanto Valantino (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. E. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK) Klaipėdos miesto policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos miesto PK) 2021 m. rugsėjo 13 d. nutarimu R. E. nubaustas pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį 500 Eur bauda už tai, kad jis ekstremaliosios situacijos, paskelbtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“, metu – 2021 m. rugpjūčio 9 d. 18.32 val., nesilaikydamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1546 „Dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo sąlygų“ 2 punkto reikalavimų, viešoje uždaroje erdvėje Klaipėdoje – prekybos centro „BIG 2“ parduotuvėje „Pepco“ – nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės ir taip sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai.
2. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartimi, nurodžius, kad R. E. nesilaikė ne tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1546 „Dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo sąlygų“, bet Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ (toliau – ir Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimas) 2 punkto reikalavimų, Klaipėdos apskrities VPK 2021 m. rugsėjo 13 d. nutarimas paliktas galioti be pakeitimų, o administracinėn atsakomybėn patraukto R. E. skundas atmestas.
3. Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 10 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis palikta galioti be pakeitimų, o administracinėn atsakomybėn patraukto R. E. apeliacinis skundas atmestas.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2022 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto R. E. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.
II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK 2021 m. rugsėjo 13 d. nutarimą, Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 10 d. nutartis panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK. Pareiškėjas prašyme nurodo:
5.1. Apylinkės ir apygardos teismai, priimdami skundžiamas nutartis, netinkamai taikė ANK 526 straipsnio 3 dalį, taip pat nesilaikė ANK 567 straipsnio 3 dalies, 569 straipsnio 4 dalies nuostatų, susijusių atitinkamai su įrodinėjimo pareiga ir įrodymų vertinimu.
5.2. Asmens padarytą veiką kvalifikuojant pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį, byloje nepakanka vien tik nustatyti (įrodyti) faktą, kad buvo padarytas ANK 526 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas, – turi būti įrodyta, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veika sukėlė realų pavojų išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai (toliau – ir užkrečiamoji liga). Taigi, jei administracinio nusižengimo byloje įrodoma, kad pirmiau nurodytų teisės aktų pažeidimas buvo padarytas, tačiau nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad toks pažeidimas, kurį padarė asmuo, sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai, asmens padaryta veika pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį negali būti kvalifikuojama. Pažymėtina, kad 2020 m. Mykolo Romerio universiteto atliktame tyrime „COVID-19 pandemijos metu priimtų sprendimų vertinimas teisiniu, vadybiniu ir ekonominiu požiūriu“ nurodyta, jog ANK 45, 46, 526 straipsnių dispozicijos yra blanketinės, t. y. nukreipiančios į kitus teisės aktus, o nusižengimų sudėtys – formaliosios, nereikalaujančios padarinių (išskyrus ANK 45 straipsnio 4 dalies, 46 straipsnio ir 526 straipsnio 3 dalies dispozicijas); kvalifikuojant administracinį nusižengimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį turi būti nustatyta, kad, pažeidus nurodytus teisės aktus, buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, – nenustačius šių aplinkybių, administracinis nusižengimas perkvalifikuotinas iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į 45 straipsnio 1 dalį.
5.3. Policija, atlikdama administracinio nusižengimo tyrimą, o vėliau ir teismas, nagrinėdamas bylą ir paskirdamas jam administracinę nuobaudą, neįrodė (ir neįrodinėjo) vieno iš padarytai veikai pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį inkriminuoti būtinų administracinio nusižengimo sudėties požymių – kad jo padaryta veika sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai COVID-19. Asmuo, kuris neserga užkrečiamąja liga, nėra įtariamas, kad serga užkrečiamąja liga, taip pat tas, kuris nėra pripažintas turėjusiu sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu (ir dėl to neprivalo izoliuotis), Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ir ŽULPKĮ) kontekste yra laikomas nepavojingu asmeniu (nuo jo negali užsikrėsti kiti asmenys), todėl asmenys, kuriuos įstatymas laiko nepavojingais asmenimis, objektyviai negali kelti pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai.
5.4. Kvalifikuojant veiką pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį būtina nustatyti ir įrodyti, kad tuo atveju, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, t. y. jei asmuo būtų dėvėjęs kaukę, pavojus išplisti užkrečiamajai ligai nebūtų kilęs. Pažymėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, tiek Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, tiek mokslinių tyrimų autoriai nurodo, jog kaukės dėvėjimas tik sumažina riziką užsikrėsti (užkrėsti) COVID-19 liga, tačiau ligos plitimo pavojaus neeliminuoja. Taigi kaukės nedėvėjimas bet kuriuo atveju negali būti kvalifikuojamas kaip ANK 526 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusižengimas, t. y. kaip nusižengimas, sukeliantis pavojų išplisti ligai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad kaukės nedėvėjimas sukelia pavojų išplisti COVID-19 ligai, kadangi pavojus (iš)plisti COVID-19 ligai egzistuoja ir tuo atveju, kai asmuo kaukę dėvi.
5.5. Apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, pažeidė ir ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pasisakė ne dėl visų skundo argumentų.
5.6. Apygardos teismas neatsakė į vieną esminių apeliacinio skundo argumentų – jei yra tvirtinama, kad kaukės nedėvėjimas sukelia pavojų išplisti užkrečiamajai ligai, ar byloje yra įrodyta, kad kaukės dėvėjimas pavojų išplisti užkrečiamajai ligai eliminuoja (ne sumažina riziką, o ją visiškai eliminuoja).
5.7. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad apylinkės teismas neatsakė į skundo argumentus dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ŽULPKĮ ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymui. Teismas nepasisakė dėl argumentų, kad, vadovaujantis ŽULPKĮ 2 straipsnio 21 dalimi ir 20 straipsnio 1–4 dalimis, teritorijų karantinas gali būti nustatomas tik toje (-ose) teritorijoje (-ose), kuri (-ios) įstatymo yra paskelbta (-os) užkrėstomis teritorijomis, o Lietuvos Respublikos teritorija niekada nebuvo ir iki šiol nėra paskelbta užkrėsta teritorija, taip pat dėl to, kad, vadovaujantis ŽULPKĮ 2 straipsnio 2, 34 dalimis ir kt., karantininių užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę nustato tarptautinės teisės aktai. Vienas iš tokių teisės aktų, nurodytų ŽULPKĮ, yra Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. sausio 18 d. įstatymu Nr. X-1430 ratifikuotos Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės, kuriose nustatyta, kad karantino režimo priemonės gali būti taikomos tik ligoniams ir asmenims, kurie yra įtariami, kad serga, taigi karantino režimo priemonių taikymas pavojaus nekeliantiems (sveikiems) žmonėms yra ir neteisėtas, ir neproporcingas. Teismas nepasisakė ir dėl skundo argumentų, kad ŽULPKĮ kontekste (9 straipsnis) tie asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, nėra laikomi pavojingais asmenimis, taip pat kad, priimant Vyriausybės nutarimą, buvo pažeista imperatyvi Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostata, įpareigojanti atlikti priimamo teisės akto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą. Apygardos teismas šios apylinkės teismo padarytos klaidos neištaisė ir skundžiamoje nutartyje tik abstrakčiai nurodė, jog teismui nekyla „jokių abejonių dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai ir ŽULPKĮ“.
5.8. Apylinkės ir apygardos teismai nepagrįstai ignoravo teismams pateiktuose jo skunduose nurodytus teisinius argumentus dėl Vyriausybės nutarimo neatitikties Konstitucijai, ŽULPKĮ ir Teisėkūros pagrindų įstatymui, taip tik sustiprindami įsitikinimą tuo, kad šioje byloje buvo taikomas galimai Konstitucijai, ŽULPKĮ ir Teisėkūros pagrindų įstatymui prieštaraujantis teisės aktas – Vyriausybės nutarimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra nurodęs, jog jeigu, kilus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą tam, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Sutiktina, kad teismas neturi pareigos kiekvieną kartą, kai to prašo pareiškėjas, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Kita vertus, jei, kaip minėta, bylą nagrinėjantis teismas tiesiog ignoruoja išsamiai pareiškėjo išdėstytus teisinius argumentus, tai kelia rimtų abejonių ne tik dėl to, ar byloje nebuvo taikomas teisės aktas, kuris prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, bet ir dėl to, ar byloje priimtas sprendimas dėl ginčo esmės yra teisingas.
6. Klaipėdos apskrities VPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus viršininkas Gediminas Kalasūnas atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo apygardos teismo nutartį palikti galioti be pakeitimų. Pareigūnas atsiliepime į prašymą nurodo:
6.1. Pareiškėjas nusižengimą, už kurį yra nubaustas, padarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos metu. Ekstremalioji situacija įvesta dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės. COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) priskirtina ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2002 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 278 patvirtintas Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašas (redakcija nuo 2020 m. kovo 19 d.)). Dėl to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. E. nusižengimą padarė ekstremaliosios situacijos, kuri kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, metu.
6.2. ANK 526 straipsnio dispozicija yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus – Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymą ir kitus civilinę saugą reglamentuojančius teisės aktus. Dėl to, kvalifikuojant veiką pagal ANK 526 straipsnio 1 dalį ir (ar) 3 dalį, būtina nurodyti konkrečią teisės normą, kurią atsakomybėn traukiamas asmuo pažeidė.
6.3. Pareiškėjo nusižengimo metu galiojusio Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimo 2 punkte buvo nustatyta, kad vyresni nei 6 metų amžiaus asmenys uždarose paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėse įpareigojami dėvėti kaukes, atleidžiant nuo tokios pareigos tik neįgalumą turinčius asmenis, kurie dėl savo sveikatos būklės kaukių dėvėti negali ar jų dėvėjimas gali pakenkti asmens sveikatos būklei (rekomenduojama dėvėti veido skydelį), asmenis, kai jie sportuoja, ar paslaugos teikimo metu, kai paslaugos negalima suteikti paslaugos gavėjui būnant su kauke.
6.4. Pažymėtina, kad ANK 526 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėtis yra formalioji, todėl administracinei atsakomybei pagal šią teisės normą kilti pakanka tik įrodyti faktą, kad atsakomybėn traukiamas asmuo susidariusios ekstremaliosios situacijos, kuri kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, metu pažeidė ANK 526 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisės aktus; ar dėl to kilo padarinių, kvalifikacijai reikšmės neturi. Dėl to pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis nėra užkrato nešiotojas, nesirgo jokia liga ir nedėvėdamas kaukės nieko neužkrėtė (nesukėlė grėsmės kitiems asmenims), nepanaikina jo atsakomybės už pirmiau nurodytų teisės normų, kurių tikslas yra visuomenės sveikatos apsaugos nuo pavojingų užkrečiamųjų ligų prevencija, pažeidimą. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų sirgęs COVID-19 liga ar žinojęs, kad nešioja jos užkratą, ir vis tiek lankęsis parduotuvėje be veido kaukės ir dėl tokių jo veiksmų būtų kilę jo nurodytų padarinių (būtų ką nors užkrėtęs), jo veiksmai jau būtų vertinami ne kaip administracinis nusižengimas, o kaip Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse įtvirtinta nusikalstama veika žmonių sveikatai. Kartu pabrėžtina, kad pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas pareiškėjo nusižengimo padarymo metu (ir iki šiol) Konstitucinio Teismo nebuvo (ir nėra) paskelbtas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl juo nustatyti įpareigojimai yra privalomi vykdyti visiems piliečiams.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
7. Administracinėn atsakomybėn patraukto R. E. prašymas atmestinas.
Dėl pareiškėjo argumentų dėl ANK 526 straipsnio 3 dalies taikymo
8. Pareiškėjas nurodo, kad, veiką kvalifikuojant pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį, byloje nepakanka vien tik nustatyti (įrodyti) faktą, kad buvo padarytas ANK 526 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas, – turi būti įrodyta, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veika sukėlė realų pavojų išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai. Anot pareiškėjo, jo veikoje nėra vieno iš padarytai veikai pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį inkriminuoti būtinų administracinio nusižengimo sudėties požymių – realaus pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai COVID-19 sukėlimo. Pareiškėjo teigimu, asmuo, kuris neserga užkrečiamąja liga, nėra įtariamas, kad serga užkrečiamąja liga, taip pat tas, kuris nėra pripažintas turėjusiu sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu (ir dėl to neprivalo izoliuotis), ŽULPKĮ kontekste yra laikomas nepavojingu asmeniu (nuo jo negali užsikrėsti kiti asmenys), todėl asmenys, kuriuos įstatymas laiko nepavojingais asmenimis, objektyviai negali kelti pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai.
9. Pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį asmuo atsako už Civilinės saugos įstatymo ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų nevykdymą ar pažeidimą, padarytą karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai. Taigi atsakomybė už pirmiau nurodytų teisės norminių aktų pažeidimą karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, kyla nepriklausomai nuo to, ar dėl to kilo pavojus, pvz., išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai. Dėl to administracinei atsakomybei pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį kilti pakanka tik nustatyti faktą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo susidariusios karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, pažeidė pirmiau nurodytus teisės norminius aktus.
10. Byloje nustatyta, to neneigia ir pats pareiškėjas, kad jis ekstremaliosios situacijos metu – 2021 m. rugpjūčio 9 d. 18.32 val. parduotuvėje, t. y. uždaroje paslaugų teikimo patalpoje, kurioje paprastai vyksta žmonių judėjimas ir kontaktai nedideliu atstumu, esant aplinkinių žmonių, nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės – kaukės.
11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (nusižengimo padarymo metu galiojusi nutarimo redakcija), vadovaujantis 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies e punktu, 25 ir 27 straipsniais, Civilinės saugos įstatymo 8 straipsniu, 9 straipsnio 11, 19 punktais, 21 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 10 straipsniu, atsižvelgiant į 2020 m. spalio 13 d. Tarybos rekomendaciją (ES) 2020/1475 dėl suderinto požiūrio į laisvo judėjimo apribojimą reaguojant į COVID-19 pandemiją, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2021 m. birželio 23 d. posėdžio pasiūlymą ir siekiant apsaugoti gyventojus ir aplinką nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) įvežimo ir išplitimo, taip pat išvengti naujo sergamumo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) protrūkio šalies teritorijoje, buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės ir antras (sustiprintas) civilinės saugos sistemos parengties lygis, nustatant, be kita ko, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos likvidavimo ir pasekmių šalinimo priemones. Viena iš tokių valstybės lygio ekstremaliosios situacijos likvidavimo ir pasekmių šalinimo priemonių buvo ūkinės veiklos apribojimas įpareigojant paslaugas kontaktiniu būdu teikti, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų darbo veiklą vykdyti, užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi ir kitas būtinas visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas, išskyrus pirmiau nurodyto nutarimo 3.1.2 papunktyje nurodytus atvejus (3.1.1 papunktis).
12. Nusižengimo padarymo metu galiojusiu Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimu, vadovaujantis Civilinės saugos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktais, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ 3.1.1 papunkčiu, Valstybiniu ekstremaliųjų situacijų valdymo planu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1503 „Dėl Valstybinio ekstremaliųjų situacijų valdymo plano patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1419 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo paskyrimo“, siekiant užtikrinti COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo prevenciją, vyresni nei 6 metų amžiaus asmenys buvo įpareigoti uždarose paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėse dėvėti kaukes. Šis reikalavimas nebuvo taikomas tik neįgalumą turintiems asmenims, kurie dėl savo sveikatos būklės negali dėvėti kaukių ar jų dėvėjimas gali pakenkti asmens sveikatos būklei (rekomenduojama dėvėti veido skydelį), asmenims, kai jie sportuoja, ar paslaugos teikimo metu, kai paslaugos negalima suteikti paslaugos gavėjui būnant su kauke (2 punktas).
13. Taigi pareiškėjas nusižengimą padarė, esant įvestam sustiprintam civilinės saugos sistemos parengties lygiui ir nustatytoms specialioms valstybės lygio ekstremaliosios situacijos likvidavimo ir pasekmių šalinimo priemonėms, siekiant apsaugoti gyventojus ir aplinką nuo COVID-19 ligos įvežimo ir išplitimo, taip pat išvengti naujo sergamumo COVID-19 liga protrūkio šalies teritorijoje. Pažymėtina, kad pareiškėjas į pirmiau Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendime nurodytų asmenų, kuriems buvo taikomos išimtys dėl burną ir nosį dengiančių apsaugos priemonių – kaukių – dėvėjimo, sąrašą nepateko. Vadinasi, nusižengimo padarymo metu galiojusios Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimo redakcijos 2 punkto reikalavimas uždarose paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėse dėvėti kaukes pareiškėjui buvo privalomas, tačiau jis, uždaroje paslaugų teikimo vietoje (parduotuvėje) nedėvėdamas kaukės, sąmoningai demonstravo abejingumą šiam teisės akto reikalavimui.
14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks pareiškėjo padarytas civilinę saugą reglamentuojančio teisės akte – Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimo 2 punkte (nusižengimo padarymo metu galiojusi sprendimo redakcija) – nurodyto įpareigojimo pažeidimas teismų pagrįstai kvalifikuotas pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį. Kartu nagrinėjamų pareiškėjo argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo prašyme nurodomi teiginiai dėl ANK 567 straipsnio 3 dalies, 569 straipsnio 4 dalies nuostatų, susijusių atitinkamai su įrodinėjimo pareiga ir įrodymų vertinimu, nesilaikymo nagrinėjant jo bylą iš esmės yra deklaratyvūs, nes yra nepagrįsti teisiniais argumentais. Tuo tarpu pagal ANK 662 straipsnio 2 dalį prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, be kita ko, turi būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų bylos atnaujinimo pagrindų buvimą. Taigi tokie bendro pobūdžio, deklaratyvūs teiginiai vertintini kaip nesudarantys atnaujintos bylos nagrinėjimo pagrindo ir yra nenagrinėtini. Tai, kad teismų sprendimai yra ne tokie, kokių tikėjosi administracine nuobauda nubaustas asmuo, nereiškia, kad jie yra neteisėti, nepagrįsti ar neišsamūs. Pažymėtina, kad apylinkės ir apygardos teismų pateiktas teisinis situacijos vertinimas pareiškėjo byloje atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-10-628/2022).
Dėl pareiškėjo argumentų dėl ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatų laikymosi nagrinėjant bylą apygardos teisme
15. Pareiškėjas nurodo, kad apygardos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą, pažeidė ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pasisakė ne dėl visų, net ir esminių, jo argumentų.
16. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016 ir nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-13-976/2019).
17. Iš apygardos teismo nutarties turinio matyti, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, apygardos teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių jo apeliacinio skundo argumentų. Pažymėtina, kad pareiškėjas, priešingai nei nurodoma jo prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, argumentų apie tai, kad apylinkės teismas neatsakė į skundo argumentus dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai, ŽULPKĮ ir Teisėkūros pagrindų įstatymui, nei apeliaciniame skunde, nei jo priede nenurodė.
18. Taigi nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą buvo pažeistos ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Palikti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021 m. rugsėjo 13 d. nutarimą, Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 10 d. nutartis nepakeistus.
Teisėjai Artūras Ridikas
Rima Ažubalytė
Algimantas Valantinas