Civilinė byla Nr. 2A-163-544/2025

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09356-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.3.; 1.2.4.1.; 1.2.4.2.; 1.2.4.8.; 1.4.2.3.; 3.3.1.19.1

 (S)

PANEVĖŽIO apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 6 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimanto Misiūno ir Igno Totilo, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-12-02 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14389-996/2024 pagal ieškovo E. L. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Dzūkija“ dėl neišmokėtos bazinio atlyginimo dalies, neturtinės žalos, delspinigių ir netesybų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas E. L. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu (toliau – ir ieškinys) atsakovei UAB ,,Dzūkija“ (toliau – ir atsakovė) prašydamas priteisti jam iš atsakovės neišmokėto bazinio atlyginimo dalį už 2024 m. sausio mėnesį 279,37 Eur, už 2024 m. vasario mėnesį 327,99 Eur, už 2024 m. kovo mėnesį 671,35 Eur, už 2024 m. balandžio mėnesį 267,66 Eur, 300 Eur neturtinę žalą, 79,21 Eur delspinigius bei netesybas.

2.       Ieškovas nurodė, kad nesutinka su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir Darbo ginčų komisija) 2024-05-29 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr.  (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta atmesti jo prašymą atsakovei dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

3.       Ieškovo vertinimu, jis, dirbdamas pas atsakovę pagal darbo sutartį (duomenys neskelbtini), pagal pareigines instrukcijas turėjo teisę ir pareigą dalį darbo funkcijų (dalyvavimas susitikimuose, rinkos ir konkurencijos tyrimas, rūpinimasis mažmenine ir didmenine prekyba, pirkėjų skundų tyrimas ir pan.) būtinai vykdyti už įmonės teritorijos ribų su jam priskirtu automobiliu. Pažymėjo, kad jis apie darbo planus, išvykimą už įmonės ribų atlikti darbo funkcijų infromuodavo direktorę, kartais tai perduodavo per administratorę ar elektroniniu laišku, kartais informaciją pateikdavo vėliau arba kai būdavo paklaustas.

4.       Atsakovės direktorė 2024-01-11 laiške pareiškė pastabą, kad jis dažnai neinformuoja, kai išvyksta atlikti darbo funkcijų už teritorijos ribų, tačiau nei šiuo laišku, nei anksčiau ji nebuvo nurodžiusi specifinio būdo kam ir kaip jis turi pasakyti apie planuojamus išbykimus. Nuo 2024-01-11 iš anksto informuodavo atsakovę apie atliekamas darbo funkcijas už teritorijos ribų, išskyrus 2024 m. sausio 22, 23 ir 24 dienas ir kovo 8 ir 13 dienas. Todėl atsakovė neteisėtai nuo 2024 m. sausio mėnesio iki 2024 m. balandžio mėnesio į darbo laiko apskaitą neįskaitė dalies jo dirbtų darbo valandų, neišmokėjo dalies darbo užmokesčio ir apie tai jam nepateikė informacijos.     

5.       Atsakovė UAB ,,Dzūkija“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nuo 2014-03-13 užėmė (duomenys neskelbtini) pareigas, buvo pasirašytinai supažindintas su (duomenys neskelbtini) pareiginiais nuostatais ir darbo tvarkos taisyklėmis. Tačiau dėl nuolatinių sisteminių vėlavimų į darbą, nustatyto darbo laiko nesilaikymo ieškovui nuo 2023 m. rudens buvo teikiami reikalavimai pateikti paaiškinimus. 2024-03-01 buvo konstatuotas tęstinis darbo pareigų pažeidimas, o ieškovas įspėtas dėl galimo atleidimo iš darbo.

6.       Nurodė, kad 2024-03-04 patenkintas ieškovo prašymas dėl nuotolinio darbo ir leista jam antradieniais ir ketvirtadieniais darbo funkcijas vykdyti namuose, o pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais iš ieškovo buvo reikalaujama darbo funkcijas vykdyti darbo vietoje. Įmonės apsaugos fiksuoti faktiniai duomenys, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai bei ieškovui kiekvieną mėnesį teikti atsiskaitymo lapeliai patvirtina, jog 2024 m. sausio ir vasario mėnesiais ieškovas dirbo 16,5 val. mažiau nei turėjo, 2024 m. kovo mėnesį dirbo 33 val. mažiau nei turėjo, o 2024 m. balandžio mėnesį dirbo 15 val. mažiau nei turėjo. Todėl jam 2024 m. sausio – balandžio mėnesiais bazinis darbo užmokestis buvo apskaičiuotas ir laikantis darbo sutartyje nustatytų terminų išmokėtas pagal faktiškai dirbtas darbo valandas, todėl nepriemokų ir delspinigių priteisti nėra paagrindo. Ieškovo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą neturi teisinio pagrindo, nes  ieškovo atžvilgiu neatlikti neteisėti veiksmai.

I.       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024-12-02 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir iš ieškovo atsakovei priteisė 6 849,83 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2024-05-29 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini)darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) laikytinas netekusiu galios.

8.       Teismas nustatė, kad 2012-11-16 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovas atsakovės įmonėje buvo įdarbintas (duomenys neskelbtini), o nuo 2014-03-14 – (duomenys neskelbtini).

9.       Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, nustatė, kad ieškovas, būdamas supažindintas su (duomenys neskelbtini) pareiginiais nuostatais, darbo tvarkos taisyklėmis, įskaitant ir darbo laiko rėžimą, dažnai jo nepaisė ir pažeidinėjo, nuolat vėluodavo į darbą, iš jo išeidavo savo iniciatyva nepranešdamas kur vyksta. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovė 2024-01-11 elektroniniu paštu buvo pateikusi ieškovui pastabą dėl darbo vietos palikimo, nepranešimo apie išvykimo tikslą bei perspėjusi ieškovą, kad laikas, išvykus iš darbo ir niekam nepasakius kur ir kokiu tikslu vykstama, nebus užskaitomas į darbo laiką, o 2024-03-01 pareiškusi įspėjimą dėl nuolatinio vėlavimo į darbą, ieškovo vėlavimai į darbą ir darbo laiko režimo nepaisymas nesibaigė.

10.       Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas byloje padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog vykdant savo kaip (duomenys neskelbtini) tiesiogines darbines funkcijas, jis privalėjo taip dažnai išvykti iš savo darbo vietos, tuo labiau, kad atsakovė jokių nurodymų atlikti darbo funkcijas ne darbovietėje ieškovui nebuvo davusi, o ieškovo pateikti paaiškinimai dėl išvykimų darbo metu nesudarė pagrindo šį laiką pripažinti darbo laiku ir už jį sumokėti darbo užmokestį.

11.       Esant tęstiniam netinkamai ieškovo elgesiui (darbo laiko režimo pažeidimams), teismas atsakovės elgesį nemokėti ieškovui dalies bazinio atlyginimo dydžio už 2024 m. sausio – balandžio mėnesius už darbo laiko valandas, kai atsakovė nežinojo apie ieškovo veiklą jam išvykus iš darbo vietos, ieškovui būnant iš anksto informuotu apie tokį atsakovės sprendimą, pripažino pagrįstu ir atitinkančiu teisingo apmokėjimo už darbą principą. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas ieškovo reikalavimą dėl neprimokėto bazinio atlyginimo dalių priteisimo už 2024 m. sausio – balandžio mėnesius atmetė kaip nepagrįstą.

12.       Byloje nenustačius pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl neprimokėtų bazinio atlyginimo dalių priteisimo, teismas atmetė išvestinius ieškinio reikalavimus priteisti  ieškovui delspinigius, netesybas bei neturtinę žalą.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13.       Apeliaciniu skundu ieškovas E. L. (toliau – ir apeliantas) prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-12-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai; 2) pakeisti pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir jam iš atsakovės priteisti 1 764,53 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl teisinio pagrindo nemokėti dalies darbo užmokesčio

13.1.                      Pirmosios instancijos teismo pateikti argumentai, kad apeliantas ,,nepakluso darbdavės nurodymams tinkamai laikytis darbo režimo, darbo tvarkos taisyklių pažeidimus siekė pateisinti savarankiško darbo organizavimu, eismo sąlygomis ir kt. aplinkybėmis“ gali būti vertinami atleidžiant darbuotoją iš darbo DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau negali pateisinti atsakovės teisės nemokėti jam dalies darbo užmokesčio už 2024 m. sausio – balandžio mėnesius.

13.2.                      Už faktiškai dirbą laiką darbo užmokestį DK leidžia mokėti tik tam tikrais nustatytais atvejais (DK 84 straipsnio 4 dalis, 115 straipsnio 7 dalis). Teisės aktuose nėra įtvirtinta darbdavio teisė savo nuožiūra nemokėti darbo užmokesčio, nors prieš tai darbuotojas ir dėl to būtų įspėtas. Tuo tarpu už vėlavimą, išėjimą iš darbo anksčiau nustatytos darbo laiko pabaigos ir panašius atvejus darbdavys gali taikyti DK 58 straipsnio nuostatas (pripažinti tokį veiksmą darbo pareigų pažeidimu), kas šiuo atveju ir buvo padaryta 2024-03-01 atsakovės vadovės įspėjimu. Pirmosios instancijos teismo akcentuojamos neigiamos apelianto savybės neturi reikšmės ir negali lemti atsakovės teisės nemokėti jam darbo užmokesčio už neva faktiškai nedirbtą laiką.

13.3.                      Apeliantas pažymi, kad, nors jis 2024-01-11 ir buvo įspėtas, kad jam darbo užmokestis bus mokamas tik už faktiškai dirbą laiką, tačiau atsakovė, neišleidusi jokio lokalinio akto ir apie tai neinformavusi, jam viso darbo užmokesčio nemokėjo jau nuo 2024-01-01, o dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas sprendime nieko nepasisakė.

13.4.                      Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė teisėtai pritaikė savo teisių gynimo būdą mokėdama jam mažesnį atlyginimą, nei sulygta darbo sutartimi, ir kad jis, būdamas informuotas apie darbo užmokesčio dalies nemokėjimą, ir toliau nesilaikė darbo režimo, nes tokias išvadas pirmosios instancijos teismas padarę netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus: 

-       įmonės administratorė teismo posėdžio metu (2024-11-14) nepanaudojo pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos frazės, kad teiraujantis apelianto, kur jis ketina vykdyti, apeliantas atsakydavo, kad ,,tai ne jos reikalas“, nes administratorė teismo posėdžio metu nurodė tokią jo panaudoją frazę ,,nėra smarkiai tavo reikalas“. Apeliantas pripažįsta, kad jis yra panaudojęs šią frazę, tačiau šią frazę jis yra panaudojęs žymiau seniau (apie 2014 metus) ir net ne dabartinei administratorei;

-       2024-11-14 teismo posėdžio metu apklaustos administratorės parodymai yra prieštaringi (administratorė vienu atveju teigė, jog paklaustas, kur vyksta, apeliantas atsakydavo nenoriai, ne iš karto, o kitu atveju teigė, kad tik vieną kartą yra pati klaususi, kur jis išvyksta ir to jo neklausinėdavo nuolat ir panašiai). 2024-11-14 teismo posėdžio metu ir atsakovės vadovė paaiškino, kad ginčo laikotarpiu nėra skambinusi ir klausiusi apelianto, kur jis yra ir ką jis veikia. Todėl galima spręsti, kad atsakovė nekontroliavo apelianto už įmonės teritorijos ribų. 

-       atsakovę ir administratorę siejo darbo santykiai, todėl jos parodymais pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis besąlygiškai;

-       atsakovė neginčijo, kad dalį funkcijų apeliantas turėjo vykdyti už įmonės teritorijos ribų, o posėdyje pripažino, kad 2024 m. sausio – balandžio mėnesiais išvykdamas iš įmonės teritorijos jis informuodavo kur, kokiu tikslu išvyksta. Todėl mano, kad atsakovė nemokėjo darbo užmokesčio už darbo laiką dirbant ne įmonės teritorijoje remdamasi tik darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir įmonės apsaugos nustatytais duomenimis, visiškai ignoruodama aplinkybes, jog dalį darbo funkcijų apeliantas pagal pareiginius nuostatus privalo atlikti už įmonės teritorijos ribų.

13.5.                      Apelianto teigimu, atsakovės vadovės elektroniniame laiške pateiktas nurodymas ,,<...> laikas, išvykus iš darbo ir niekam nepasakius kur ir kokiu tikslu vykti, bus neužskaitomas į darbą laiką“ yra neaiškus ir nekonkretus, todėl šį nurodymą pirmosios instancijos teismas turėjo aiškinti vadovaudamasis DK 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtina taisykle dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų aiškinimo darbuotojo naudai, tačiau to nepadarė.

13.6.                      Atsakovės vadovės 2024-03-07 elektroniniu paštu pateiktas nurodymas dirbti tik įmonės teritorijoje prieštaravo logikai ir protingumo kriterijams, nes neišvykdamas iš įmonės ribų negalėjo tinkamai atlikti savo funkcijų, kadangi (duomenys neskelbtini) pareiginiai nuostatai nustatė, jog dalį darbinių funkcijų jis turi atlikti už įmonės teritorijos ribų. Tokia išvada prieštarauja atsakovės vadovės 2024-01-11 elektroniniame laiške įtvirtintam nurodymui informuoti atsakovę apie išvykimą iš įmonės teritorijos.

Dėl įrodymų vertinimo

13.7.                        Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nes  atmesdamas ieškinį rėmėsi tik atsakovės pateiktais įrodymais, o dėl jo pateiktų įrodymų ir paaiškinimų nepasisakė.

13.8.                        Apeliantas nurodo, kad  pagal 2024-03-15 atsakovės paklausimą jis elektroniniu paštu pateikė atsakovei informaciją apie darbinių santykių su nauju prekybos centru (duomenys neskelbtini) vystymą, po apsilankymo centre per susirinkimą su įmonės vadove pateikė išvadas apie šį tinklą, su ieškiniu pateikė nuotraukas iš apsilankymo minėtame prekybos centre. Tačiau atsakovė už šį darbo laiką neatsiskaitė, o įmonės vadovė 2024-11-14 teismo posėdžio metu paklausta, kodėl apeliantui nebuvo apmokėta už šį konkretų dirbą laiką, to negalėjo paaiškinti.

13.9.                        Su patikslintu ieškiniu apeliantas pateikė įvairių atsakovės partnerių elektroninius laiškus, nuotraukas, patvirtinančias, kad jis lankėsi įvairiose partnerių parduotuvėse, pateikė rašytinius partnerių, atsakovės darbuotojų paaiškinimus, kurie neginčijamai patvirtina aplinkybė, kad jis darbo metu, už kurį atsakovė nesumokėjo darbo užmokesčio, vykdydavo savo kaip (duomenys neskelbtini) tiesiogines darbines funkcijas. 

13.10.                      Be to, nesėkmingai prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti įrodymus iš atsakovės (pavyzdžiui, išreikalauti iš atsakovės telefono numerio įeinančių skambučių registrą), todėl šiuo atveju turėjo būti taikoma Contra spoliatorem prezumpcija (jei šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant jai nepalankiausius faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs). Todėl vertina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas neįrodė, kad vykdant tiesiogines (duomenys neskelbtini) funkcijas jis privalėjo taip dažnai išvykti iš savo darbo vietos, yra nepagrįsta ir prieštarauja byloje esančiems nurodymais. 

13.11.                         Pirmosios intancijos teismo išvada, kad apeliantas nepateikė įrodymų, jog tarnybiniu automobiliu kas mėnesį nuvažiuodavo po 3 000 km, yra nepagrįsta, nes byloje pateikti tai patvirtinantys kelionės lapai. 

13.12.                         Apeliantas pabrėžia ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, todėl šiuo atveju buvo pažeista Lietuvos Republikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 270 straipsnio 4 dalis (sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti pateiktų įrodymų vertinimas; pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmeta kai kuriuos įrodymus), pažeistos Teisėjų tarybos 2016-05-27 nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) patvirtintos ,,Rekomendacijos dėl teismų procesinių sprendimų kokybės standartų“ (teismo sprendimas turi būti įtikinamas; jame turi būti skiriamas pakankamas dėmesys bylą pralaimėjusios šalies argumentų įvertinimui). Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris nėra tinkamai motyvuotas, prieštarauja ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikai (sprendimas be motyvų yra absoliutus jo negaliojimo pagrindas), bet Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) (teisė į teisingą ir nepriklausomą teismą) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (darbuotojo teisės gauti atlyginimą siejama su teisėtų lūkesčių principu) praktikai. 

14.       Atsakovė UAB ,,Dzūkija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo: 1) ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-12-02 sprendimą; 2) priteisti iš ieškovo atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

14.1.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo laikotarpiu atsakovė teisėtai ir pagrįstai paskaičiavo apeliantui bazinį atlyginimą pagal faktiškai jo išdirbtą laiką.

14.2.                      Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad už vėlavimą į darbą, išėjimo iš darbo anksčiau laiko ir panašiai darbdavys gali taikyti nebent DK 58 straipsnio nuostatatas (pripažinti darbo pareigų pažeidimą), nes šioje byloje nebuvo sprendžiami drausminės atsakomybės taikymo klausimai, o buvo sprendžiamas ginčas dėl darbo laiko apskaitos pagrindu apeliantui apskaičiuoto ir išmokėto bazinio darbo užmokesčio.

14.3.                      Pagal DK 139 straipsnio 1 dalį, darbo sutartyje nurodytas bazinis darbo užmokestis darbuotojui yra mokamas ne už vėlavimo ir/ar nebuvimo darbe laikotarpį (valandas) (juo labiau, kai šios aplinkybės darbdaviui nėra pranešamos ir žinomos), o tik už darbo funkcijų atlikimą (faktinį darbuotojo dirbtą laiką).

14.4.                      Dirbant nekintančiu darbo laiko režimu, kaip kad dirbo apeliantas, darbo funkcijos turi būti atliekamos ne kada pačiam darbuotojui užsinori, o darbdavio nustatytu darbo laiku – darbo valandomis. Apeliantui niekada nebuvo suteikta teisė laisvai disponuoti savo darbo laiku, todėl byloje nustačius piktybinį, sisteminį darbo laiko nesilaikymą, teisėto darbdavio reikalavimo dirbti darbovietėje ignoravimą, savalaikį informacijos nepateikimą išvykstant už darbovietės ribų atsakovė tokio laiko pagrįstai nelaikė darbo laiku ir už jį teisėtai ir pagrįstai nemokėjo darbo užmokesčio.

14.5.                      Būdamas pavaldus atsakovei, apeliantas turėjo pareigą laikytis nustatyto darbo laiko, kaskart iš anksto informuoti atsakovę apie vėlavimą ar išvykimą iš darbo vietos, tačiau pats apeliantas pripažino, kad to nedarė, todėl, esant piktybiniam ir tęstiniam darbdavio reikalavimų nevykdymui, apeliantui darbo užmokesčio mokėjimas proporcingai faktiškai dirbtam laikui atitinka teisingo apmokėjimo už darbą principą.

14.6.                      Apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad neva po įspėjimo gavimo laikėsi nustatyto darbo laiko režimo bei tinkamai informuodavo darbdavį apie išvykimus iš darbo vietos, nes tokius jo argumentus akivaizdžiai paneigia byloje pateikta ir aptarta rašytinė medžiaga, atsakovės vadovės paaiškinimai, liudytojos (atsakovės administratorės) parodymai, paties apelianto teismo posėdžio metu teikti paaiškinimai.

14.7.                      Atsakovė apelianto atžvilgiu elgėsi sąžiningai: 2024-01-11 tinkamai įspėjo apie darbo laiko apskaitos pokytį bei savalaikiai pateikė visą informaciją apie ginčo laikotarpiu priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, todėl apeliantas galėjo ir turėjo suvokti, jog nekeisdamas savo elgesio jis pats prisiima dėl to kylančias pasekmes.

14.8.                      Apelianto argumentai, kad darbo užmokestis jam buvo skaičiuojamas pagal faktines valandas ir iki įspėjimo (už laikotarpį nuo 2024-01-01 iki 2024-01-11), yra nepagrįsti, nes  už 2024 m. sausio mėnesį  jam buvo sumokėta už 21 valandą daugiau, nei kad buvo užfiksuota faktiškai apsaugos duomenyse.

14.9.                      Apelianto pozicija, kad atsakovė nekontroliavo jo darbo už įmonės ribų, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo šį laiką pripažinti darbo laiku, yra nepagrįsta, nes atsakovė:

-       daugybę kartų teikė reikalavimus apeliantui pateikti paaiškinimus dėl darbo laiko režimo nesilaikymo, įskaitant ir išvažiavimus iš darbovietės be atsakovės žinios, bei skyrė apeliantui įspėjimą;

-       daugybę kartų teikė reikalavimus pateikti darbų ataskaitas, tačiau apeliantas ataskaitų neteikė, apsiribodavo abstrakčiais paaiškinimais „buvau nuvažiavęs“; 

-       įpareigojo apeliantą pranešti iš anksto apie išvykimus, tačiau ir šio reikalavimo apeliantas nevykdė;

-       įpareigojo dirbti nenuotolinio darbo dienomis darbovietėje, t. y. bendrovės patalpose, tačiau apeliantas reikalavimo nepaisė;

-       ne kartą skambino apeliantui teiraudamasi, kur jis yra;

-       fiksavo ir tikrino duomenis apie apelianto faktinį atvykimo ir išvykimo laiką iš apsaugos;

-       patvirtino Automobilio naudojimosi tvarką ir Kelionių registracijos žurnalą bei įpareigojo darbuotojus (įskaitant apeliantą) pildyti nustatytos formos kelionės lapus, tačiau apeliantas pilnos informacijos neteikdavo.

14.10.                      Ginčo laikotarpiu būtinybės apeliantui išvykti iš darbovietės nebuvo, o jo (duomenys neskelbtini) pareigos savaime nereiškė, kad apeliantas galėjo daryti ką nori ir kaip nori. Pažymi, kad byloje nebuvo pateikta nei vieno įrodymo, pagrindžiančio būtinybę apeliantui išvykti iš darbovietės tiesioginių jo darbo funkcijų vykdymui (pavyzdžiui partnerio kvietimo atvykti į derybas į partnerio, o ne atsakovės buveinę; byloje taip pat nebuvo pateikta įrodymų (išskyrus 2024-02-27 apelianto komandiruotę, už kurią apeliantui buvo sumokėta), kad ginčo laikotarpiu apeliantas būtų informavęs atsakovę apie savo išvykimą iš darbovietės darbo tikslais, nurodydamas konkretų laiką, planuojamą trukmę ir tikslą.

14.11.                       Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, yra nepagrįsti, nes:

-       pirmosios instancijos teismas byloje savo iniciatyva apklausė atsakovės vadovę ir  administratorę, prijungė prie bylos visus šalių pateiktus dokumentus, betarpiškai teismo posėdžiuose išklausė abiejų šalių paaiškinimus, sudarė galimybes užduoti klausimus, o sprendime aiškiai ir išsamiai pasisakė, kuriais abiejų, o ne vienos šalies pateiktais įrodymais remiasi darydamas išvadas.

-       aplinkybė, kad sprendimas nėra palankus apeliantui nesuponuoja jo neteisingumo objektyviąja prasme ir nesukuria pareigos teismui bylos duomenis vertinti ne pagal savo teisinę savimonę, o pagal apelianto bylos faktinių ir teisinių aplinkybių interpretavimą;

-       pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas. Atsakovė pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT sprendimas Van de Hurk v. Nyderlandus, 1994-04-29, Serija A Nr. 288), o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (LAT 2011-08-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo (darbuotojo) ieškinys dėl neišmokėtos bazinio atlyginimo dalies, neturtinės žalos, delspinigių ir netesybų priteisimo iš atsakovės (darbdavės), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės

17.       Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2012-11-16 neterminuotos darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ieškovas nuo 2012-11-19 pradėjo dirbti UAB „Dzūkija“ (duomenys neskelbtini) pareigose, o nuo 2014-03-13 pradėjo eiti (duomenys neskelbtini) pareigas (1 t., b.l. 35-37).  

18.       Atsakovės vadovė 2024-01-14 elektroniniu paštu pateikė ieškovui pastabą dėl darbo vietos palikimo ir nepranešimo apie išvykimo tikslą bei perspėjo ieškovą, kad laikas, išvykus iš darbo ir niekam nepasakius kur ir kokiu tikslu vyksta, nebus užskaitomas į darbo laiką (1 t., b. l. 24). Atsakovė 2024-01-25 elektroniniu paštu pateikė ieškovui prašymą pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe sausio mėnesio 22-24 dienomis (tam tikromis valandomis) (1 t., b. l. 23), į kurį ieškovas atsakovė tą pačią dieną (1 t., b. l. 25).

19.       Atsakovė 2024-03-01 priėmė įspėjimą dėl galimo ieškovo atleidimo iš darbo už antrą tokį patį pažeidimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo konstatavo, kad ieškovas nuolat vėluoja į darbą ir įspėjo jį, kad padarius antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą per ateinančius dvylika mėnesių, darbo sutartis su juo gali būti nutraukta be įspėjimo (1 t., b. l. 43).

20.       Atsakovė 2024-03-04 atsakymu į prašymą dėl nuotolinio darbo Nr. (duomenys neskelbtini) tenkino ieškovo prašymą dirbti nuotoliniu būdu iš dalies ir leido jam dirbti nuotoliniu būdu dvi dienas per savaitę – antradieniais ir ketvirtadieniais (2 t., b. l. 168).

21.       Atsakovė 2024-03-06 elektroniniu paštu pareikalavo ieškovo pasiaiškinti kodėl jis į darbą pavėlavo vieną valandą (2 t., b. l. 166), į kurį ieškovas atsakė tą pačią dieną (2 t., b. l. 170–171). Atsakovė elektroniniame laiške nurodė, kad ieškovas nuotoliu dirba tik dvi dienas, o likusias dienas paprašė dirbti darbo vietoje pagal nustatytą grafiką (2 t., b. t. 170).

22.       Atsakovės vadovė elektroniniu paštu 2024-03-13 pateikė ieškovui prašymą pasiaiškinti dėl išvykimo iš darbo kovo 8 ir 13 dienomis, dėl kurio ieškovas 2024-03-14  pateikė pasiaiškinimą (1 t., b.l. l. 68).

23.       Atsakovė 2024-06-03 įsakymu dėl atleidimo iš darbo Nr. (duomenys neskelbtini) atleido ieškovą iš darbo pagal DK 59 straipsnio 1 dalį (1 t., b. l. 22).

24.       Siekdamas darbo užmokesčio nepriemokos, delspinigių ir neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės, ieškovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją (2 t., b. l. 71–73), kuri 2024-05-29 Sprendimu jo prašymą atmetė kaip nepagrįstą (1 t. b l. 58–65). 

25.       Ieškovas po jį netenkinusioo Darbo ginčų komisijos Sprendimo kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl neišmokėtos bazinio atlyginimo dalies, neturtinės žalos, delspinigių ir netesybų priteisimo iš atsakovės. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024-12-02 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, su kuo nesutikdamas ieškovas pateikė apeliacinį skundą.

Dėl teisinio pagrindo nemokėti ieškovui dalies darbo užmokesčio

26.       Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė reikalavimą priteisti iš atsakovės jam neišmokėtas darbo sutartimi sulygtas bazinio atlyginimo dalis už 2024 metų sausio – balandžio mėnesius. Ieškovas teigia, kad už vėlavimą į darbą, išėjimą iš darbo anksčiau nustatytos darbo laiko pabaigos darbdavys galėjo taikyti tik DK 58 straipsnio nuostatas (pripažinti tokį veiksmą darbo pareigų pažeidimu), kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta 2024-03-01 atsakovės vadovės įspėjimu, bet ne mažinti darbo sutartyje numatytą bazinį darbo užmokestį. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų visumą, darbo santykius reglamentuojančias DK teisės normas, neturi pagrindo sutikti su tokiais ieškovo pateiktais argumentais žemiau aptartų argumentų pagrindu.

27.       Pažymėtina, kad kad šioje byloje ginčas kilo dėl darbo laiko apskaitos tinkamumo apeliantui dirbant pas atsakovę bei šios apskaitos pagrindu jam apskaičiuoto bazinio darbo užmokesčio ir jo išmokėjimo pagrįstumo bei teisėtumo. Šioje byloje, priešingai nei nurodo apeliantas, nebuvo sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės klausimas (DK 58 straipsnis) ar drausminės atsakomybės taikymo klausimas, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su  minėto straipsnio nuostatų taikymu vietoje darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio apskaičiavimo pagal faktiškai darbe dirbtą laiką, vertinami neturinčiais reikšmės ginčo išsprendimui, todėl dėl jų kolegija plačiau nepasisako.

28.       DK 111 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad darbo laikas yra bet koks laikas, kuriuo darbuotojas yra darbdavio žinioje ar atlieka pareigas pagal darbo sutartį. Darbo laiko norma, tai yra laiko trukmė, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį (neskaitant papildomo darbo ir viršvalandžių), turi būti nustatyta darbo sutartyje (DK 112 straipsnio 1 dalis).

29.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovas po darbo sutarties su atsakove sudarymo buvo pasirašytinai supažindintas su atsakovės patvirtintomis Darbo tvarkos taisyklėmis, kurių 9 punkte aiškiai buvo nurodyta, kad administracijos (ieškovas pas atsakovę ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas) darbo laikas yra: 7.45 val. – 16.30 val., pietūs 12.00 val. – 12.30 val., penktadienį 7.45 val. – 15.15 val. Darbo tvarkos taisyklių 25.3 papunktis nustatė, kad darbuotojas privalo į darbą ateiti ir iš jo išeiti nustatyu laiku. Jeigu į darbą neatvykstama dėl svarbių priežasčių (liga, avarija, nelaimingas atsikimas ir pan.), apie tai skubiai reikia pranešti įmonės administracijai (1 t., b. l. 123-126, 127). Šalių sudarytos darbo sutarties 5, 6 punktuose numatyta, kad darbuotojui nustatoma vidutinė 40 – ties valandų darbo savaitė ir pilnas darbo laikas (1 t., b. l. 35-37).

30.       Teisėjų kolegija, įvertinusi surinktų rašytinių įrodymų visumą, taip pat ieškovo, atsakovės administracijos vadovės ir administratorės paaiškinimus, priėjo išvados, jog pagrįstos ir teisėtos yra pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad bylai aktualiu laikotarpiu ieškovas nesilaikė Darbo tvarkos taisyklėse nustatyto darbo laiko režimo, vėlavo pradėti darbą, iš darbo išeidavo anksčiau nustatyto darbo pabaigos laiko, apie tai tinkamai neinformuodavo įmonės administracijos vadovo ir nepagrįsdavo, kad pilną darbo laiką panaudodavo dirbdamas darbdaviui ir atlikdamas jam pagal darbo sutartį pavestas pareigas.

31.       Bylos duomenys rodo, kad atsakovės generalinė direktorė 2024-01-11 elektroniniu paštu pateikė ieškovui pastabą dėl darbo vietos palikimo ir nepranešimo apie išvykimą ir to priežastis bei įspėjo ieškovą, kad laikas, išvykus iš darbo ir niekam nepasakius kur ir kokiu tikslu ieškovas vykstama, nebus užskaitomas į darbo laiką (1 t., b. l. 24). Iš byloje esančių ieškovo paaiškinimų dėl pažeisto darbo laiko režimo matyti, kad jis pripažino, jog jis nesilaikė darbovietėje nustatyto darbo laiko režimo, nurodė, kad jau 11 metų dirba tokiu grafiku, kad ryte atsako į laiškus, o į darbą atvažiuoja apie 9 val. priklausomai nuo eismo sąlygų  (2024-02-25 elektroninis laiškas, 1 t., b. l. 25).

32.       DK 139 straipsnyje nurodyta, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, o jo sudėtinė dalis yra bazinis (tarifinis) darbo užmokestis (valandinis atlyginis arba mėnesinė alga) (1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagrindinis darbo užmokesčio požymis yra tas, jog jis yra mokamas už atliktą darbą pagal jo kiekį ir kokybę (LAT 2019-03-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-701/2019, 2024-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K3-3-90-684/2024). 

33.       Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pateiktu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika  nėra pagrindų pritarti apelianto argumentams, kad atsakovė neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo sumažinti jo darbo sutartyje nurodytą bazinį darbo užmokestį net ir nustačiusi, jog jis nesilaikė darbo laiko režimo. Teisėjų koelgija pritaria atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktiems argumentams, kad konkreti mėnesinė alga darbuotojui yra mokama tik už jo faktiškai atliekamą darbą. Pažymėtina, kad darbo užmokesčio sąvokos aiškinimas neatsižvelgiant į faktiškai darbuotojo dirbamą / atliekamą darbą prieštarautų pačių darbo laiko ir darbo užmokesčio sąvokų esmei. Minėta, kad darbo sutartyje ieškovas įsipareigojo darbo pareigas darbdaviui vykdyti konkretų valandų skaičių (40 val.) per savaitę, todėl būtent už tokios trukmės darbą darbdavio naudai jam buvo nustatytas darbo sutartyje numatytas bazinis darbo užmokestis ir jo priedai. Tai leidžia daryti neginčytiną išvadą, kad ieškovo darbo sutartyje nurodytas bazinis darbo užmokestis tiesiogiai priklausė nuo ieškovo darbdavio naudai faktiškai dirbto laiko vykdant pareigas pagal darbo sutartį, o apeliantas be pakankamo pagrindo tvirtina priešingai.

34.       Šioje nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu pabrėžti aplinkybę, kad atsakovė apie savo ketinimą griežtinti darbo laiko apskaitą ir ieškovui mokėti darbo užmokestį tik už jo faktiškai  dirbtą laiką ieškovą informavo tinkamai 2024-01-11 elektroniniu laišku, ko neginčija ir pats apeliantas (1 t., b. l. 24). Apeliantas, būdamas (duomenys neskelbtini), kuriam yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavinai, neabejotinai suprato (turėjo suprasti), kad, jei jis ignoruos jam tiesiogiai generalinės direktorės minėtame laiške pateiktą įspėjimą dėl darbo laiko pažeidimų ir nesilaikys nurodymų dėl darbo laiko, toks elgesys neabejotinai turės įtakos jo gaunamo darbo užmokesčio dydžiui. 

35.       Byloje esant nustatytoms aplinkybėms, kad apeliantas nevienkartinai pažeidinėjo darbo laiko režimą, į atsakovės pateiktas pastabas laikytis darbo tvarkos taisyklių atsakydavo nepagarbiai ir jas ignorodavo, teisėjų koelgija vertina, kad atsakovė, įspėdama ieškovą apie savo ketimą mokėti jam atlyginimą tik už jo faktiškai išdirbtą laiką (ką nagrinėjamu atveju atsakovė ir padarė), elgėsi teisėtai, o darbo užmokesčio apskaičiavimas ir išmokėjimas proporcingai faktiškam darbuotojo dirbtam laiku visiškai atitinka teisingo apmokėjimo už darbą principą, ką pagrįstai konstatavo ir primosios instancijos teismas. DK 32 straipsnyje taip pat numatyta, kad darbdavys turi teisę kontroliuoti visą darbo procesą ar jam vadovauti, o darbuotojai turi paklusti darbdavio nurodymams ar darbe galiojančiai tvarkai, bet ir kasacinio teismo praktika, kuri numato, kad darbo funkcijų atlikimas yra neatskiriamas nuo darbdavio kontrolės ir teisėtų jo nurodymų vykdymo (LAT 2023-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023).

36.       Apelianto argumentą, kad atsakovė jam viso darbo užmokesčio nemokėjo jau nuo 2024-01-01, nors apie tai jį informavo tik 2024-01-11, apeliacinės instancijos teismas vertina nepagrįstu, nes atsakovė tvirtina, kad už 2024 m. sausuio mėnesį ieškovui bazinį darbo užmokestį sumokėjo už daugiau darbo valandų, nei jis faktiškai dirbo, o apeliantas savo argumentui pagrįsti nepateikė konkrečių įrodymų (CPK 178 straipsnis),

37.       Byloje nustačius, kad ieškovas iš esmės neginčijo už 2024 m. sausio – balandžio mėnesius jam neišmokėtų bazinio darbo užmokesčio dalių apskaičiavimo teisingumo, apeliacinės instancijos teismas plačiau apie tai nepasisako.  

Dėl įrodymų vertinimo

38.       Apeliantas nurodo, kad teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nes priimdamas sprendimą teismas rėmėsi tik atsakovės pateiktais įrodymais, o dėl jo pateiktų įrodymų nepasisakė. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovo pateiktais argumentais neturi pagrindo sutikti.

39.       Aktualioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (LAT 2024-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

40.       Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (LAT 2017-01-20 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (LAT 2011-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (LAT 2019-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-611/2019).

41.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvada, kad po atsakovės 2024-01-11 pateikto įspėjimo laikytis darbo laiko režimo ieškovas ir toliau pažeidinėjo darbo laiko režimą, nes pateikė daugybę įrodymų (įvairius atsakovės partnerių elektroninius laiškus, nuotraukas, patvirtinančias, kad jis lankėsi partnerių parduotuvėje, pateikė rašytinius partnerių, pačios atsakovės darbuotojų paaiškinimus), kurie patvirtina, kad jis darbo laiku, už kurį atsakovė nesumokėjo jam darbo užmokesčio dalies, vykdė tiesiogines (duomenys neskelbtini) darbines funkcijas  už atsakovės teritorijos ribų.

42.       Vertindama šiuos ieškovo pateiktus argumentus teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovas, būdamas atsakovės (duomenys neskelbtini), pagal šios pareigybės nuostatus dalį darbinių funkcijų galėjo ir turėjo atlikti už darbovietės teritorijos ribų (1 t., b. l. 47-55). Byloje kilo ginčas dėl to, ar apeliantas (duomenys neskelbtini) darbines funkcijas už atsakovės teritorijos ribų vykdė darbadavio pavedimu ir jam vadovaujant, ar ieškovas apie būtinumą išvykimą darbo reikalais tinkamai ir savalaikiai pranešdavo administracijai, ar pateikdavo darbo pareigų atlikimą įrodančius duomenis.  

43.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodo apeliantas, tyrė ir vertino ne tik atsakovės, bet ir ieškovo pateiktus įrodymus, ką akivaizdžiai patvirtina tokios pirmosios instancijos teismo pateiktos išvados: ,,Taip pat byloje ieškovas neįrodė, kad vykdant savo tiesiogines darbines funkcijas jis privalėjo taip dažnai išvykti iš savo darbo vietos. Tuo labiau, kad atsakvovė teigia, kad ji nurodymų atlikti darbo funkcijas ne darbovietėje ieškovui nebuvo davusi“ (sprendimo 7 puslapio 1 pastraipa); ,,Darbuotojo pateikti paaiškinimai dėl išvykimų darbo metu nesudaro pagrindo šį laiką pripažinti darbo laiku ir už jį mokėti darbo užmokestį“ (sprendimo 8 puslapio 2 pastraipa).

44.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto minimi įrodymai niekaip neįrodo, kad ieškovas pas atsakovės partnerius ar į atsakovės firmines parduotuves vykdavo vykdyti darbdavio jam pavestų funkcijų už atsakovės teritorijos ribų, kad apie tai savalaikiai informuodavo atsakovę, kad nurodydavo planuojamų išvykimų trukmę, išvykimų pagrindinį tikslą bei būtinybę. Pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovė nevienkartinai teikė ieškovui reikalavimus pateikti paaiškinimus dėl darbo laiko režimo nesilaikymo, įskaitant ir išvažiavimus iš darbovietės ribų, t. y. pateikti darbų ataskaitas, tačiau ieškovas šių reikalavimų nevykdė, pateikdavo tik abstrakčius paaiškinimus.

45.       Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad atsakovės 2024-03-07 elektroniniame laiške nurodytas įpareigojimas nenuotolinio darbo dienomis (pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais) dirbti tik darbovietės teritorijoje prieštarauja logikai, protingumo kriterijams, 2024-01-11 laiško turiniui, nes pagal (duomenys neskelbtini) pareiginius nuostatus jis dalį darbinių funkcijų turėjo atlikti už  darbovietės teritorijos ribų. Įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją (ieškovo sistemingus darbo laiko režimo pažeidimus), atsakovei buvo faktinis pagrindas nuspręsti, kad apeliantas nenuotolinio darbo dienomis (pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais) darbo pareigas vykdytų savo darbo vietoje darbovietės teritorijoje, nes tokią faktinę situaciją savo (ne)veikimu sudarė pats apeliantas. Nors apeliantas  nurodo, kad toks įpareigojimas trukdė jam tinkamai atlikti savo kaip (duomenys neskelbtini) tiesiogines darbines funkcijas, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis).

46.       Ieškovo pateikti argumentai, kad jis su tarnybiniu automobiliu nuvažiuodavo apie 3 000 km per mėnesį, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina aplinkybės, kad tiek kilometrų ieškovas nuvažiuodavo būtent vykdydamas savo tiesiogines darbines funkcijas, nes, kaip pagrįstai nurodė atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog tarnybinį automobilį jis naudojo ir savo asmeninėms reikmėms (2024-11-14 teismo posėdžio garsos įrašo laikas 00.31:23-00.32:08).

47.       Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus vertina ir ieškovo nurodytus argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, todėl šiuo nagrinėjamu atveju buvo pažeistos CPK normos, Teisėjų tarybos patvirtintos ,,Rekomendacijos dėl teismų procesinių sprendimų kokybės standartų“, įvairių teismų praktika.

48.       Dėl teismo sprendimo motyvavimo svarbos ir teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą apimties ne kartą yra pasisakęs EŽTT, pažymėdamas, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nedarant poveikio jų reikšmės vertinimui; teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT 2015-11-24 sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09; 2020-03-19 sprendimas byloje Tamrazyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 42588/10). Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90).

49.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, yra laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas (LAT 2024-06-10 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-684/2024, 45 punktas).

50.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teismo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis. Pirmosios instancijos teismas, priešingai apelianto pateiktiems argumentams, tinkamai motyvavo ir pagrindė savo išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismas sutinka.

Dėl procesinės bylos baigties

51.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, teisingai aiškino ir taikė DK normas reglamentuojančius darbo santykius bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, padarė teisingas, argumentuotas išvadas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52.       Dėl kitų ieškovo apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, teisėjų kolegija detaliau nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl teismo sprendimo dalies, naikinančio DGK sprendimą

53.       Pirmosios instancijos teismas sprendimo sprendimo rezoliucinėje dalyje nusprendė „Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti netekusiu galios“. Pažymėtina, kad, kaip nurodė ir pats pirmosios instancijos teismas, įsiteisėjus teismo sprendimui darbo ginčo byloje, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 7 dalis). Taigi, Darbo ginčų komisijos Sprendimo baigtį po teismo sprendimo įsiteisėjimo nustato įstatymas, o pats Sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslinamas, ši bylos dalis nutraukiama (DK 231 straipsnio 4 dalis, CPK 293 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

54.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

55.       Atsakovė pateikė įrodymus apeliacinės instancijos teisme patyrusi 3 673,56 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl netenkinus ieškovo apeliacinio skundo jos priteistinos atsakovei iš ieškovo (CPK 93, 98 straipsniai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-12-02 sprendimo dalį, kuria Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2024 m. gegužės 29 d. sprendimas  darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutartas laikyti netekusiu galios, panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-12-02 sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „Dzūkija“, juridinio asmens kodas 121263258, iš ieškovo E. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 673,56 Eur (trijų tūkstančių šešių šimtų septyniasdešimt trijų eurų 56 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Ramunė Čeknienė

                Laimantas Misiūnas

        Ignas Totilas