Civilinė byla Nr. 2A-511/2012

Procesinio sprendimo kategorijos 30.3, 34 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

Nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės ir Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. J. (L. J.), K. C. (K. C.) ir J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3851-104/2011 pagal ieškovės G. J. ieškinį atsakovams L. J. (L. J.), K. C. (K. C.) ir J. J. (J. J.) dėl turto, įgyto santuokoje, padalijimo ir nuosavybės teisės į butą pripažinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė G. J. ieškiniu atsakovams L. J., K. C., J. J. dėl turto, įgyto santuokoje, padalijimo, prašė padalinti turtą, įgytą santuokoje su atsakovų tėvu L. J. (mirusiu 2009 m. liepos 13 d.), ir  butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe. Ieškovė nurodė, kad nuo 1993 m. birželio 3 d. iki 1997 m. rugsėjo 11 d. gyveno santuokoje su L. J.. Santuokos metu buvo įgytas garažas (duomenys neskelbtini), butas (duomenys neskelbtini), žemės sklypas (duomenys neskelbtini), butas (duomenys neskelbtini). Bendra santuokos metu įgyto turto vertė santuokos nutraukimo metu buvo 110 788 Lt. Santuokos metu buvo parduotas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini), už 49 000 Lt, o gautos lėšos, ieškovės teigimu, buvo panaudotos bendriems šeimos reikalams, iš bendrų lėšų nuolat buvo remontuojamas ir pertvarkomas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Be to, iki santuokos sudarymo gyvenant su L. J. kartu ir vedant bendrą ūkį, buvo 1993 m. balandžio 6 d. įgytas butas (duomenys neskelbtini), kuris 1994 m. gruodžio 23 d. buvo parduotas. Ieškovė nurodė, kad santuokos metu įgytas butas (duomenys neskelbtini), jau po santuokos nutraukimo 1997 m. gruodžio 19 d. buvo parduotas, o 1998 m. sausio 16 d. buvo įgytas butas (duomenys neskelbtini). Jie su L. J. buvo susitarę, kad jis šį butą nupirks ieškovei kaip kompensaciją už santuokos metu įgytą turtą bei už į bendrą turtą patekusias jos asmenines lėšas, kurios buvo gautos pardavus ieškovės asmenine nuosavybe esantį nekilnojamąjį turtą. Nuo pat šio buto įsigijimo ji su sūnumi minėtame bute apsigyveno ir prisiregistravo, gyveno ir valdė kaip savo, t. y. mokėjo mokesčius, darė remontą, pakeitė langus, ir tai ji daro iki šiol. Nors po buto pirkimo ji sužinojo, kad butas įgytas L. J. vardu, tačiau jis paaiškino, kad vėliau perleis jį ieškovės nuosavybėn. Kadangi santykiai po santuokos nutraukimo tarp jų buvo draugiški, ieškovė patikėjo jo teiginiu, kad butas 1998 m. vasarą perrašytas jai. Apie tai, kad teisiškai ji nėra buto savininkė, jai pasakė L. J. 2009 m. vasarą, ligos metu ir pažadėjo, kad tai padarys nedelsdamas, 2009 m. liepos 15 d. buvo numatęs apsilankymą pas notarą. L. J. atidavė ieškovei 2001 m. birželio 21 d. raštą, kuriuo išreiškia valią visą turtą palikti ieškovei. Tuo L. J. norėjo įrodyti ieškovei, kad nesiekia jos apgauti. Kadangi L. J. 2009 m. liepos 13 d. mirė ir dėl šios priežasties neperleido jos vardu ginčo  buto, ieškovė prašė įteisinti tokį pasidalijimą, kokį jie su L. J. buvo įvykdę faktiškai, t. y. kaip kompensaciją jai nuperkant butą, esantį (duomenys neskelbtini), nes šio atveju L. J. praturtėjo jos sąskaitą ir šis butas laikomas palikimo dalimi. Ieškovė taip pat nurodė, kad ji nepraleido senaties termino, nes terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie tai, kad jos teisės yra pažeistos, ji sužinojo tik 2009 m. gegužės mėnesį.

Atsakovai atsiliepimu į ieškinį prašė taikyti senaties terminą, ieškinį atmesti ir iš ieškovės atsakovų naudai išieškoti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčo butas buvo įgytas po santuokos nutraukimo, kad buvo susitarimas įsigyti butą ieškovės asmeninėn nuosavybėn, byloje nėra, todėl atsakovai įstatymo nustatyta tvarka butą paveldėjo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad santuokoje įgytas butas (duomenys neskelbtini), buvo įgytas už lėšas, gautas pardavus ieškovei nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini). Priešingai, butas (duomenys neskelbtini), buvo įgytas 1994 m. birželio 3 d. mainų būdu dar prieš parduodant ieškovės nuosavybės teise priklausantį butą. Už mainais įgytą turtą buvo atsiskaityta mirusiajam L. J. asmeniniu turtu - ½ d. gyvenamojo namo. Butas (duomenys neskelbtini) buvo įgytas prieš parduodant butą (duomenys neskelbtini). Buto nuosavybės teisių atsiradimo neįmanoma patvirtinti žodiniu susitarimu, nes įstatymu nėra nustatyto tokio nuosavybės atsiradimo pagrindo. Ieškovė praleido senaties terminą, nes nuo 1998 m. vasaros žinojo, kad butas priklauso L. J.. Jokių svarbių senaties termino praleidimo priežasčių ieškovė nenurodė, todėl atsakovai prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino ieškovei G. J. asmeninės nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), registruotą L. J. vardu. Taip pat priteisė ieškovei iš atsakovų 500 Lt žyminio mokesčio ir 3 000 Lt atstovavimo išlaidų, priteisė iš atsakovų valstybės naudai 1 813 Lt žyminio mokesčio ir 18,40 Lt pašto išlaidų.

Teismas nurodė, jog ieškovė teigia, kad tarp jos ir L. J. buvo susitarimas dėl turto padalijimo, pagal kurį po santuokoje įgyto buto (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovės vardu bus nupirktas kitas butas. Teismas konstatavo, kad šį teiginį patvirtino teismo posėdžio metu apklausta liudytoja O. D., kuri patvirtino, kad girdėjo tokį susitarimą, ji kartu su ieškove ir jos buvusiu sutuoktiniu važiavo ginčo butą apžiūrėti, vėliau lankydavo ieškovę ginčo bute, o prieš buto pirkimą ieškovė gyveno pas ją. Taip pat konstatavo, kad liudytojas E. P. (ieškovės sūnus) patvirtino, kad butas buvo nupirktas jo mamai (ieškovei), jis ten buvo registruotas, o mama gyveno bute kartu su liudytojo broliu, o kol buvo nupirktas butas gyveno pas kaimynę. Teismo nuomone, ieškovės nurodytą susitarimą patvirtina ir byloje esantys duomenys, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo parduotas 1997 m. gruodžio 19 d. ir per mėnesį,  t.y. 1998 m. sausio 16 d., buvo įgytas butas (duomenys neskelbtini), kuriame iškart ieškovė apsigyveno su savo sūnumi, prisiregistravo pati ir priregistravo savo vaikus iš pirmos santuokos. Teismas pažymėjo, kad ieškovės teiginį, kad ji butu naudojosi kaip savo turtu, t. y. išlaikė, remontavo, patvirtino byloje esantys rašytiniai įrodymai  - AB „Informacinio verslo paslaugų įmonė“ pažyma, iš kurios matyti, kad visuose mokėjimo dokumentuose pagal atsiskaitymo knygelę nurodyta G. J., UAB „Vilmagda“ sutartis ir mokėjimo dokumentai, iš kurių matyti, kad ieškovė 2007 m. ginčo bute pakeitė langus. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas darė išvadą, kad ieškovė įrodė aplinkybę, kad nutraukiant santuoką su L. J. jie susitarė dėl santuokinio turto padalijimo ateityje, o būtent,  kad po santuokos nutraukimo ieškovei bus nupirktas butas kaip kompensacija už santuokos metu įgytą turtą bei už į bendrą turtą patekusias jos asmenines lėšas, kurios buvo gautos pardavus ieškovės asmenine nuosavybe esantį nekilnojamąjį turtą. Teismas pripažino, jog esant įrodytam susitarimui ginčo butas  (duomenys neskelbtini), kuriame ieškovė gyveno ir kurį valdo, gali būti pripažintas ieškovės asmenine nuosavybe (tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 23 str., CK 1.5 str.). Pastebėjo, jog byloje nėra įrodymų, kad toks ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio susitarimas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo būtų pažeidęs trečiųjų asmenų teises ar būtų uždraustas imperatyviosiomis įstatymo normomis, taip pat nenustatyta, kad susitarimas būtų sudarytas nelaisva šalių valia.

Nurodė, jog tai, kad ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio santykiai buvo draugiški, liudija byloje esantis L. J. 2001 m. birželio 21 d. raštas, iš kurio matyti, kad visą savo turtą jis ketino palikti ieškovei su sąlyga, kad ji skirs dalį turto jo sūnui. Atkreipė dėmesį, jog šio rašto  atsakovai neginčija. Atsižvelgiant į tai, teismas sutiko su ieškovės teiginiu, kad ji turėjo pagrindą pasitikėti buvusiu sutuoktiniu ir patikėjo jo teiginiu, kad butas 1998 m. vasarą perrašytas jai, o apie tai, kad teisiškai ji nėra buto savininkė, ieškovė sužinojo 2009 m. vasarą, kai apie tai jai pasakė  L. J. ligos metu. Atitinkamai teismas darė išvadą, kad ieškovė sužinojo apie savo teisės pažeidimą 2009 m. vasarą. Teismas nurodė, kad pagal santuokos nutraukimo metu galiojusio 1964 m. CK 86 str. ir CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Kadangi ieškovei  teisė į ieškinį atsirado 2009 m. vasarą, o reikalavimui dėl santuokinio turto padalijimo taikytinas 1970 m. Santuokos ir šeimos kodekso 23 str. nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas,  ieškinys pareikštas 2009 m. lapkričio 16 d., tai teismas darė išvadą, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido.

Nurodė, jog atsakovai teigė, kad ginčas kilęs ne iš šeimos teisinių santykių, o iš daiktinių teisių, todėl ieškinys teismingas Vilniaus m. 2 apylinkės teismui pagal ginčo turto buvimo vietą, nes ginčo buto kaina ne didesne 100 000 Lt, ir jog 2011 m. vasario 14 d. atsakovai pareiškė prašymą bylą perduoti pagal teismingumą. Teismas manė, kad ieškovė kildina savo reikalavimą būtent iš šeimos teisinių santykių, todėl šis ieškinys galėjo būti nagrinėjamas apylinkės teisme, tačiau  jis Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartimi buvo atsisakytas priimti, šalys nutarties neskundė, todėl ieškinys buvo priimtas Vilniaus apygardos teisme ir byla buvo išnagrinėta.  Be to, pabrėžė, kad teismingumo klausimas šio konkrečiu atveju negali būti absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

Kitus atsakovų teisinius argumentus teismas įvertino kaip teisiškai nereikšmingus nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat atsakovai prašo priteisti visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą atsakovai grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas ydingai kvalifikavo šalių ginčo teisinį santykį.

Byloje ieškovė pareiškė reikalavimą pripažinti atsakovų tėvo L. J. vardu registruotą butą jos asmenine nuosavybe. Tokio ieškinio esmė – vietoje esančios bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinti minėtą butą asmenine jos nuosavybe. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio reikalavimas pakeisti nekilnojamojo daikto nuosavybės formą yra ieškinys dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ir toks reikalavimas turi būti nagrinėjamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, t. y. tokie ginčai teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad šioje byloje ginčas kilęs ne iš šeimos teisinių santykių, o dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą pripažinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino klaidingai, o tai sudarė prielaidas netinkamam materialinių teisės normų taikymui ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimui.

2. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės ir atsakovų tėvo santuoka nutraukta 1997 m. rugsėjo 1 d. Ginčo butas įgytas 1998 m. sausio 16 d., t. y. po ieškovės ir atsakovų tėvo santuokos nutraukimo, todėl šis turtas nėra santuokoje įgytas bendras turtas. Ši aplinkybė taip pat leidžia daryti išvadą, kad bylos dalykas yra ne santuokoje įgyto turto padalijimas, o daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą pripažinimas.

3. Norint patenkinti ieškovės reikalavimus, turi būti nuginčyta ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovų tėvas 1998 metais įgijo jį nuosavybėn. Taip pat turi būti nustatyta, kokiu pagrindu ieškovė ginčo butą įsigijo asmeninės nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes ignoravo ir jų nevertino, kas suponavo nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

4. Ieškovė byloje neginčijo pirkimo – pardavimo sutarties, kurios pagrindu atsakovų tėvas įgijo ginčo butą. Kadangi teismo sprendimu tokia sutartis nėra panaikinta ar pripažinta niekine, todėl ji yra galiojanti ir sukelia jos šalims teisinės pasekmes, t. y. ginčo butas nuo jo įsigijimo momento yra laikytinas atsakovų tėvo nuosavybe ir sudaro jo palikimo turinį. Be to, ieškovė neginčijo paveldėjimo teisės liudijimų, kurių pagrindu atsakovai įgijo ginčo butą, kaip tėvo palikimą, ir kurie pagal CK 4.47 str. 1 d. 2 p. yra nuosavybės įgijimo pagrindas. Taigi pirmosios instancijos teismas išėjo už jo kompetencijos ribų ir nenurodęs teisinio pagrindo pripažino ginčo butą ieškovės asmenine nuosavybe. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė esminius rungimosi ir teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principus, o tokie pažeidimai suponavo neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

5. Mirus atsakovų tėvui, atsakovai priėmė jo palikimą, todėl laikytina, kad jie yra sąžiningi ginčo buto įgijėjai, todėl CK 4. 96 str. prasme ginčo butas negali būti išreikalautas. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl jos nieko nepasisakė.

6. Aplinkybė, patvirtinanti, jog ieškovė ginčo bute gyveno ir juo naudojosi, nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes naudojimasis daiktu nėra pagrindas daikto naudotojo nuosavybės teisei į jį pripažinti, išskyrus įgyjamosios senaties atveju. Taip pat buvusių sutuoktinių tariamas susitarimas – po santuokos įgytą ir savo turimą nuosavybę perleisti kito buvusio sutuoktinio nuosavybėn – nėra savarankiškas pagrindas pripažinti nuosavybės teisę į perleistiną daiktą, jeigu toks daikto perleidimas neįvyko, nes buvę sutuoktiniai negali susitarti dėl turto, kuris nėra įgytas jų santuokoje ir kuris realiai neegzistuoja, padalinimo. Tai, kad asmuo laisva valia ir niekieno neverčiamas ketina neatlygintinai ar atlygintinai perleisti jam priklausantį daiktą kitam asmeniui ir to nepadaro, vertintina, kaip jo valios išraiškos apsikeitimas, ir negali būti vertinama kaip jo prievolė perleisti turtą ar priverstinis kito asmens nuosavybės įgijimas. Visgi pirmosios instancijos teismas tariamą ieškovės ir atsakovų tėvo susitarimą perleisti ginčo butą ieškovei pripažino savarankišku ieškovės nuosavybės teisės į ginčo butą įgijimo pagrindu. Taigi tokia teismo išvada yra priimta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, o toks pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja teisinio tikrumo principui bei imperatyvioms teisės normoms, reglamentuojančioms nuosavybės teisės atsiradimą ir jos įgijimo pagrindus.

7. Byloje konstatavus, kad L. J. ginčo butą įgijo už bendras pinigines lėšas pardavus ieškovės ir jo santuokoje įgytą butą, esantį (duomenys neskelbtini), darytina išvada, kad buvusių sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe laikytinos tik piniginės lėšos, gautos už parduotą minėtą bendrą turtą. Tokiu būdu tik į jas ar jų dalį ieškovė gali reikšti pretenzijas, o ne į už jas įsigytą turtą. Taigi, net ir padarius prielaidą, kad atsakovų tėvas nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita, pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į ginčo butą nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino.

8. Teismo posėdžio metu pateikti ieškovės paaiškinimai paneigia aplinkybę, kad apie tai, kad ginčo butas jai nepriklauso, ji sužinojo tik 2009 metų vasarą. Priešingai, ji tai žinojo nuo 1998 metų vasaros. Tuo metu galiojusio 1964 m. redakcijos CK 84 str. 1 d. numatytas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas. Nagrinėjamu atveju jis pasibaigė 2001 m. Ieškovė ieškinį pareiškė tik 2009 m., t. y. suėjus ieškinio senaties terminui, kurio neprašė atnaujinti. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju atsakovų prašymu taikytina ieškinio senatis, o ieškinys atmestinas. Pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti ieškinio senatį ir tokiu būdu pažeidė teisinio tikrumo principą bei priėmė neteisėtą skundžiamą teismo sprendimą.

9. Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip 100 000 Lt, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalinimo. Kadangi šioje byloje ginčas kilęs dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą pripažinimo, o ieškinio suma 77 100 Lt, ieškinys buvo vienareikšmiškai neteismingas Vilniaus apygardos teismui. Taigi byloje konstatuotinas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 str. 2 d. 6 p.

10. Patenkinus ieškinį ir esant atsakovų daugetui, teismas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų tiek ieškovui, tiek valstybei priteisia lygiomis dalimis. Nagrinėjamu atveju tas nebuvo padaryta, todėl neaišku, kaip atsakovai turėtų jas mokėti.

Ieškovė G. J. pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime ieškovė iš esmės pakartoja savo ieškinyje išdėstytus ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytus argumentus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą,  analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Ieškovė su ginčijamo turto savininku L. J. buvo susituokusi nuo 1993 m. iki 1997 m. Ši aplinkybė lemia, kad tarp bylos šalių kilusiam teisminiam ginčui dėl nuosavybės teisių pripažinimo į butą (duomenys neskelbtini) yra taikytinas 1970 m. Santuokos ir šeimos kodeksas. Šio kodekso 23 straipsnyje nustatyta, kad santuokos metu įgytas turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek išsituokiant, tiek santuokos metu, kiekvieno sutuoktinio reikalavimu. Santuokos ir šeimos kodekso 24 straipsnis numato, kad turtas padalijamas natūra arba kompensuojant kitam sutuoktiniui jo dalį. Reikalavimams dėl turto padalinimo, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškinio senaties terminas (Santuokos ir šeimos kodekso 23 str. 3 d.).

Ieškovė nurodo, kad jos iki santuokos sudarymo turėtas butas (duomenys neskelbtini), buvo parduotas už 49 tūkst. Litų. Tai patvirtina 1994 m. gruodžio 8 d. registrų  centro pažyma (b. l. 8, 12-13). Nepaneigta ieškovės nurodyta aplinkybė, kad šios lėšos buvo panaudotos gerinant kitą sutuoktinių turtą, konkrečiai remontuojant ir pertvarkant gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal bylos duomenis santuokos metu buvo įgytas ir kitas turtas – butas (duomenys neskelbtini), butas su rūsiu (duomenys neskelbtini), žemės sklypas (duomenys neskelbtini), butas (duomenys neskelbtini).

Esminę reikšmę šioje byloje sprendžiant ginčijamo buto priklausomybės klausimą turi ne jo įgijimo momentas, o tikrieji buvusių sutuoktinių G. J. ir L. J. ketinimai dėl turto dalybų bei santuokinio turto atsiradimo šaltiniai.

Santuoka buvo nutraukta 1997 m. rugsėjo 12 d., tuoj po skyrybų 1997 m. gruodžio 19 d. buvo parduotas santuokos metu įgytas turtas (duomenys neskelbtini) ir 1998 m. sausio 16 d. L. nupirktas ginčijamas butas (duomenys neskelbtini), kas patvirtina ieškovės aiškinimą, kad tokiu būdu, t. y. nuperkant butą ne ieškovės, o L. J. vardu, buvo įvykdytas jos ir L. J. susitarimas dėl santuokinio turto padalijimo, kompensuojant ieškovei iki santuokos jos įgyto buto pardavimą.

Nutraukus santuoką santykiai tarp buvusių sutuoktinių nebuvo priešiški. Ieškovė dirbo UAB ,,Leogena“, kurios savininku buvo atsakovų tėvas L. J., finansininkės pareigose. L. J. buvo įsipareigojęs butą įforminti ieškovės vardu. Nuo pat šio buto įsigijimo momento ieškovė jame apsigyveno kartu su sūnumi, buvo šiame bute registruoti, savo vardu kaip savininkė mokėjo buto išlaikymo mokesčius, atliko reikalingus remonto darbus.

Nurodytas aplinkybes dėl ginčijamo buto įgijimo, t. y. kad L. J. butą nupirko kaip santuokinio turto dalį, pardavus kitą santuokoje įgytą butą, pagal jų tarpusavio susitarimą tenkantį buvusiai sutuoktinei G. J., patvirtina ir 2001 m. birželio 21 d. raštas, kuriame L. J. nurodo, kad savo asmeninį turtą mirties atveju palieka G. J., kuri 40 proc. šio turto turi skirti L. J. sūnui L. J. (b. l. 10). Akivaizdu, kad L. J. ir kitiems L. J. vaikams teko didesnė nei 40 proc. turto dalis.

Minėtas raštas savo forma neatitinka asmeniniam testamentui keliamų reikalavimų (Lietuvos Respublikos CK 5.30 str.), tačiau savo turiniu yra reikšmingas dokumentas, kuris patvirtina ieškovės G. J. nurodytas aplinkybes dėl santuokinio turto dalybų. Pažymėtina, kad ieškovė iš esmės pretenduoja į mažesnę santuokinio turto dalį.

Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nutraukiant santuoką tarp šalių galiojo 1970 m. Santuokos ir šeimos kodeksas, kuris numatė trejų metų terminą santuokiniam turtui padalinti, todėl šalių veiksmai sprendžiant santuokinio turto dalybas po ištuokos įstatymui neprieštaravo (Santuokos ir šeimos kodekso 23 str.).

Pagal abipusį susitarimą L. J. atsirado  pareiga įvykdyti šį susitarimą, t. y. kompensuoti ieškovei dalį turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nuperkant ir perduodant jai nuosavybėn butą. Ginčo butas buvo nupirktas L. J. vardu, tačiau nebuvo perduotas ieškovės nuosavybėn kaip tai buvo numatyta susitarime (tikrieji šalių ketinimai), todėl ieškovė turi teisinį pagrindą ginti pažeistą teisę ir reikalauti, kad butas būtų pripažintas jos nuosavybe.

Byloje nustatyta, kad G. J., pardavusi asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, prisidėjo prie bendrosios jungtinės nuosavybės. Kadangi šis jos turtas, kaip asmeninės nuosavybės objektas, nustojo egzistavęs, akivaizdu, kad baigiantis bendrajai jungtinei nuosavybei ji turėjo teisę gauti iš bendrojo turto kompensaciją. Pagal Lietuvos Respublikos CK 1.136 str. civilinės teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų (šiuo atveju ieškovės ir L. J. susitarimo), kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Šiuo atveju svarbu, kad asmenys įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus bei veiktų sąžiningai, laikytųsi protingumo ir teisingumo principų (CK 1.137 str. 2 d.). Dalinant bendrą jungtinę sutuoktinių nuosavybę ir kompensuojant ieškovei jos dalį, kurį atsirado ieškovei pardavus jai priklausantį butą ir iš jo pardavimo gautas lėšas investavus į turtą, buvusį bendra jungtine nuosavybe, turi būti atsižvelgta į jo kainą kompensavimo metu. Vykdant sutuoktinių susitarimą L. J. kaip kompensaciją nupirko G. J. 77 tūkst. litų rinkos vertės butą.

Apeliantas teigia, kad tenkinant ieškovės G. J. pareikštą ieškinį, turi būti ginčijama 1998 m. sausio 16 d. buto pirkimo sutartis, kuria L. J. savo, o ne ieškovės vardu, įgijo ginčijamą butą. Ieškovė buto pirkimo-pardavimo sutarties neginčijo, tačiau ieškovė iš esmės pareiškė ieškinį mirusio buvusio sutuoktinio įpėdiniams dėl santuokinio turto, kuris nebuvo padalintas, padalinimo. Turtą paveldėjus atsakovams, ginčo objektas turėtų atitekti atsakovams, todėl ieškovei nėra pagrindo ginčyti pirkimo pardavimo sutartį, nes sutuoktiniai turtą buvo pasidaliję bendru susitarimu.

Nėra pagrįstas apeliantų argumentas, kad ieškovė turėjo ginčyti ir paveldėjimo teisės liudijimus, kurių pagrindu atsakovai turi nuosavybės teises į ginčijamą butą, nes paveldėjimo teisės liudijimai  atsakovams L. J., K. C. ir J. J. nėra išduoti (b. l. 45).

Atsakovai nurodo, jog teismas neturėjo pagrindo nustatyti G. J. nuosavybės teisės į ginčo butą. Tokia išvada prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, sąžiningumo, protingumo, teisėtų lūkesčių principams. Šiuo atveju nuosavybės teisę į butą nustato teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, ar teismo sprendimas pripažino negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą, t. y. teismui pripažinus ieškovei  nuosavybės teisę į butą, paveldėjimo teisės liudijimas negali būti išduotas ir sukelti teisinių pasekmių. Teismo sprendimas reiškia, kad atsakovai netapo ginčo buto savininkais, nes mirusiajam jis faktiškai nepriklausė ir po L. J. mirties šis ginčo butas negalėjo būti paveldėtas. Daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ir juridinius faktus, susijusius su daiktinėmis teisėmis, įregistruoja ir išregistruoja viešojo registro tvarkytojas -  VĮ Registrų centras, remdamasis dokumentais, kurių pagrindu atsiranda ar pasibaigia nurodytos daiktinės teisės (Lietuvos Respublikos CK 4.255 str., 4.257 str. 1 d.). Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, kai suinteresuotas asmuo pateikia viešojo registro tvarkytojui dokumentus, patvirtinančius, kad ta teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Vienas iš su daiktinėmis teisėmis susijusių juridinių faktų registravimo viešajame registre teisinių pagrindų yra teismo sprendimas (CK 4.255 str. 2 p.). Teismo sprendimu pripažinus nuosavybės teisę į ginčo butą nekilnojamojo turto registro duomenys pakeistini pagal teismo sprendimą. Dėl šios priežasties apeliantai nepagrįstai kelia klausimą dėl jų, kaip sąžiningo įgijėjo, statuso. Atsakovai neturėjo teisės paveldėti ginčo buto, nes jis negalėjo būti palikėjo nuosavybė (CK 5.1 str. 1 d.).

Apeliantai nurodo, kad ieškovė praleido trejų metų senaties terminą ginčyti buto įgijimo sandorį, nes nuo pat buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo dienos žinojo, kad buto savininkas yra buvęs sutuoktinis L. J..

Kaip minėta, ieškovė buvo įsitikinusi, kad pagal susitarimą butas įformintas jos vardu, nes L. J. vykdė įsipareigojimus dėl sutuoktinio turto dalybų, kita vertus, iki buvusio sutuoktinio mirties niekas netrukdė jai naudotis ginčo butu, todėl tik 2009 m., L. J. susirgus, ji sužinojo, kad butas nėra registruotas jos vardu. Ši aplinkybė ir toks ieškovės, neturinčios teisinio išsilavinimo, situacijos suvokimas, kad ji yra buto savininkė, bylos medžiaga nepaneigtas. Atsižvelgiant į L. J. 2001 m. birželio 21 d. rašte išdėstytas aplinkybes ir išreikštą valią dėl turto padalinimo,  ketinimai teisiškai įforminti ieškovę ginčijamo buto savininke buvo visiškai realūs. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad jos pažeistos ir kad tik 2009 m. vasarą ji galutinai sužinojo, kad nėra ginčijamo buto savininkė, yra pagrįsta, t. y. ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino. Be to, kaip minėta, buto pirkimo – pardavimo sandorio ieškovė neginčija ir neprivalėjo to daryti, nes kilo klausimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, aplinkybė, kad apygardos teismas išnagrinėjo iš esmės apylinkės teismui teismingą bylą, nėra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Respublikos CPK 34 str.1 p.).

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylos baigtis yra naudinga ieškovei. Ieškovė neprašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas bei nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Dėl šios priežasties ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                      Artūras Driukas

Danutė Milašienė

Vytas Milius