Civilinė byla Nr. 3K-3-413/2011
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-09637-2009-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
50.11.2; 99.4; 114.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams N. J., I. J., E. J., E. J., trečiasis asmuo savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjami reikalavimai iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Vilniaus miesto valdyba 1998 m. vasario 15 d. sprendimu nusprendė, apdegus nuosavam namui, išnuomoti N. J., buvusiam vyrui I. J. ir trims nepilnamečiams vaikams du kambarius manevrinio fondo bute; įpareigoti SP UAB „Senamiesčio ūkis“ sudaryti su N. J. buto nuomos sutartį namo remonto laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams. UAB „Senamiesčio ūkis“ ir atsakovė N. J. 2006 m. balandžio 11 d. sudarė socialinio būsto terminuotą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria butas išnuomotas nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2006 m. gegužės 1 d., bet ne ilgiau kaip ankstesnio būsto remonto ar rekonstrukcijos laikotarpiui. 2008 m. balandžio 8 d. VšĮ „Vilniaus butai“ ir atsakovė N. J. sudarė socialinio būsto terminuotą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria butas išnuomotas iki 2008 m. liepos 1 d. Anot ieškovo, pasibaigus buto nuomos terminui, taip pat atsakovę 2008 m. rugsėjo 23 d. ir 2009 m. rugsėjo 22 d. raštais įspėjus, kad nuomos sutartis toliau nebus tęsiama, atsakovė ne tik neatlaisvino buto, bet yra ir skolinga už nuomotas patalpas, komunalinius ir kitus mokesčius.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino: iškeldino atsakovus kartu su nepilnamečiu A. J. su jiems priklausančiu turtu iš buto, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šalių teisiniai santykiai susiklostė remiantis terminuota nuomos sutartimi; sutarties terminas kito; jis pasibaigė 2008 m. liepos 1 d. Naujo termino šalys nenustatė, nuomos santykiai tęsėsi, nes atsakovas valdė nuomos dalyką, o ieškovas per dešimt dienų nuo termino pasibaigimo nepareiškė prieštaravimų. Teismas sprendė, kad šalių sudaryta terminuota nuomos sutartis tapo neterminuota, nes ieškovas per dešimt dienų nuo nuomos termino pasibaigimo nepateikė atsakovams prieštaravimų dėl tolesnio naudojimosi butu. Nuomos sutarčiai tapus neterminuotai, ieškovas įgijo teisę vienašališkai bet kada, nenurodant pagrindo, nutraukti sutartį, prieš tai įspėdamas atsakovus. Ieškovas, 2008 m. rugsėjo 23 d. raštu pranešdamas, kad sutartis nebus tęsiama ir kad atsakovai turi atlaisvinti butą iki 2008 m. spalio 22 d., išreiškė savo valią nutraukti nuomos santykius ir nustatė terminą, iki kurio atsakovai turėjo atlaisvinti butą. Atsakovė N. J. ieškovo išreikštą valią suprato ir 2009 m. rugpjūčio 5 d. raštu prašė pratęsti nuomos santykius. Į tai atsakydamas ieškovas atsakovei pranešė, kad nuomos sutartis pratęsta nebus ir ji turi atlaisvinti būstą. Nuo ieškovo išreikštos valios nutraukti nuomos santykius praėjo ne tik CK 6.480 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių įspėjimo terminas, bet ir CK 6.614 straipsnio 1 dalyje nustatytas šešių mėnesių įspėjimo terminas. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovai ne mažiau kaip tris mėnesius nevykdo savo pareigos mokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčių (CK 6.611 straipsnis). Kadangi nuomos santykiai tarp šalių pasibaigė, tai atsakovai iškeldintini iš ieškovui priklausančių patalpų nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės N. J. apeliacinį skundą, 2011 m. kovo 2 d. sprendimu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo į valstybės biudžetą 95 Lt teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų ir 880 Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pažymėjusi, kad byloje nepateikta apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo išvados apie socialinio būsto terminuotos nuomos sutarties transformavimąsi į neterminuotą, kolegija nurodė, kad šioje byloje reikšminga aplinkybė, jog savivaldybė išnuomojo socialinį būstą, todėl CK 6.614 straipsnis gali būti taikomas atsižvelgiant į Valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatyme nustatytus socialinio būsto nuomos sutarties pasibaigimo pagrindus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą apie socialinio būsto terminuotos sutarties transformavimąsi į neterminuotą, turėjo nustatyti, ar buvo atsakovai tinkamai įspėti apie socialinio būsto neterminuotos sutarties nutraukimą. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai negali grįžti gyventi į savo namą, kuris netinkamas gyventi, jo remontui neturi lėšų. Atsakovas I. J. yra nedarbingas, be to, šeimoje gyvena nepilnametis A. J, gimęs (duomenys neskelbtini). Kolegija darė išvadą, kad atsakovų būsto poreikis nepakito nuo ginčo buto suteikimo, todėl buto nuomos sutarties nutraukimas be svarbių priežasčių ir iškeldinimas nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos būtų esminis, neproporcingas atsakovų teisių pažeidimas. Speciali būsto paskirtis ribojo nuomotojo teises nutraukiant nuomos sutartis, t. y. jos gali būti nutraukiamos tik įstatyme nustatytomis sąlygomis, netinkamai vykdant nuomos sutartyje numatytas pareigas, esant svarbioms priežastims. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. rugsėjo 23 d. pranešime atsakovei nenurodyta jokių Valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatyme nustatytų socialinio būsto nuomos pasibaigimo pagrindų ar kitų aplinkybių, kurios būtų pripažįstamos svarbiomis priežastimis nutraukti socialinio būsto nuomos sutartį. Ieškovo argumentai, kad atsakovai yra įsiskolinę už suteiktas komunalines paslaugas, šioje civilinėje byloje negali būti vertinami, nes dėl tokių socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo svarbių priežasčių atsakovai nebuvo įspėti. Bylos duomenys apie skolas nėra tikslūs, jų netyrė ir nevertino kaip savarankiško pagrindo nuomos sutarčiai nutraukti ir pirmosios instancijos teismas.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 2 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į viešojo intereso gynimo būtinumą, netinkamai taikė CPK 320 straipsnį. Siekdamas apsaugoti viešąjį interesą, teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas net ir CPK 320 straipsnio 2 dalyje nenurodytų kategorijų bylose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas); ginčai, kylantys dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto naudojimo, pagal savo svarbą ir aktualumą turi specifinę socialinę prigimtį ir yra priskirtini viešojo intereso sričiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2010).
2. Kasatoriaus įsitikinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad sutartis, atsakovei daugiau kaip 10 dienų toliau naudojantis daiktu ir kasatoriui neprieštaraujant, tapo neterminuota (CK 6.481 straipsnis). Šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi ne bendrąja teisės norma (CK 6.481 straipsniu), bet sutarties nuostatomis (9, 26, 43 punktai) ir specialiąja teisės norma – CK 6.613 straipsniu, pagal kurį, pasibaigus nuomos sutarties terminui, nuomininkai turi išsikelti arba yra iškeldinami nesuteikiant gyvenamosios patalpos (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnis).
2.1. Po sutarties termino pasibaigimo nuomininkai gyvenamosiose patalpose gyveno neteisėtai (sutarties 26 punktas), todėl yra pagrindas vadovautis bendruoju teisės principu, jog iš neteisės negali gimti teisė. Atsakovams prašant, terminuota sutartis buvo pratęsta, tačiau atsakovai ir toliau nesiėmė veiksmų dėl ankstesnės gyvenamosios patalpos atstatymo; jie buvo įspėti, jog sutartis daugiau nebus tęsiama. Kasatorius pabrėžia, kad socialinio būsto sutartys sudaromos asmenų iniciatyva, t. y. asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytus kriterijus, pateikia dokumentus ir prašymą institucijai. Taigi socialinio būsto nuomininkas ir sudaręs sutartį turi būti aktyvus, rūpintis tinkamu sutarties vykdymu, laiku kreiptis dėl sutarties pratęsimo; tačiau atsakovai nesiėmė jokių veiksmų siekdami atstatyti ankstesnę gyvenamąją patalpą, netinkamai vykdė sutartines prievoles – nemokėjo nustatytų mokesčių.
2.2. Kasatorius laikosi pozicijos, kad sutartis pasibaigė suėjus terminui, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog sutartis tapo neterminuota ir buvo teisėtai nutraukta. Pabrėžęs, kad šią išvadą teismas priėjo neatsižvelgdamas į kasatoriaus nurodytą teisinį reikalavimo pagrindą, kasatorius pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas galėjo vadovautis kitomis teisės normomis, negu nurodė kasatorius, ir priėmė iš esmės pagrįstą, kasatoriui palankų sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-29/2009; kt.).
3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Paramos įstatymo normas, reglamentuojančias socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo pagrindus, neatsižvelgė į tai, kad socialinis būstas atsakovams suteiktas išimties tvarka, t. y. sudegus jų gyvenamajam būstui (Paramos įstatymo 11 straipsnio 6 dalis); taip pat nevertino turtinės atsakovų padėties, t. y. nenustatė, ar atsakovai atitiko Paramos įstatyme nustatytus kriterijus.
3.1. Paramos įstatyme nenustatyta specialiųjų nutraukimo pagrindų, kai nutraukiama išimties tvarka sudaryta socialinio būsto sutartis, tačiau sisteminė teisės normų analizė leidžia teigti, kad egzistuoja papildomas sutarties nutraukimo pagrindas – poreikio socialiniam būstui pasibaigimas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovams būstas suteiktas išimties tvarka, nustatant sutarties terminą; termino nustatymas sietinas su galimybe atstatyti ankstesnę gyvenamąją patalpą. Pabrėžtina, kad atsakovai jau nuo 1998 m., sudegus jų gyvenamajai patalpai, iki 2008 m. liepos mėn. nesiėmė jokių veiksmų, kad atstatytų nuosavybės teise turimą būstą, neveikimu iš esmės pažeidė tiek sutartį, tiek Paramos įstatymą, todėl laikytina, kad buvo pagrindas sutartį nutraukti. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovų būsto poreikis nepakito, nes būtent dėl atsakovų neveikimo situacija nekito. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas formuoja ydingą socialinio busto nuomos teisinių santykių aiškinimo praktiką, leidžiančią asmenims, nevykdantiems įstatyme ir sutartyje nustatytų pareigų, naudotis socialiniu būstu. Toks teisės normų aiškinimas ir taikymas pažeidžia viešąjį interesą, nes kiti asmenys, atitinkantys Paramos įstatyme nustatytus kriterijus, savo teisės į socialinį būstą įgyvendinti negali.
3.2. Teismas nevertino ir kito specialiajame įstatyme nustatyto socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo pagrindo, t. y. sutarties nutraukimo asmens deklaruoto turto vertei viršijus nustatytus dydžius. Ypač svarbu tai, kad atsakovai turi nekilnojamojo turto, todėl negalima teigti, jog jų padėtis nepasikeitė, nes teismas jų materialinės padėties net nevertino. Teismas neanalizavo, kokios vertės turto turi atsakovai, nenurodė, ar jie atitinka įstatymo reikalavimus. Kasatorius pabrėžia, kad atsakovų turto vertė viršija nustatytas ribas, todėl jie neturi teisės nuomotis socialinį būstą. Atsakovai apie tai buvo įspėti ir ši priežastis nurodyta 2009 m. rugsėjo 22 d. rašte. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatoriaus siųstuose pranešimuose nenurodyta Paramos įstatyme įtvirtintų nuomos santykių pasibaigimo pagrindų, ir nepagrįstai konstatavo, jog 2008 m. spalio 22 d. pranešimas buvo netinkamas. Kasatorius šį sutarties nutraukimo pagrindą nurodė ir 2009 m. rugsėjo 22 d. pranešime, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės netyrė ir dėl jos nepasisakė.
3.3. Paramos įstatyme nėra detaliai reglamentuota sutarčių nutraukimo tvarka, todėl turėtų būti vadovaujamasi CK nustatyta tvarka. Kasatoriaus teigimu, jis tinkamai įspėjo atsakovus atlaisvinti užimamas patalpas, o atsakovams nevykdant šio reikalavimo ir terminuotai sutarčiai tapus neterminuota, nemokant nuomos, komunalinių paslaugų ir kitų susijusių mokesčių, kasatorius įgijo teisę teismo tvarka iškeldinti atsakovus iš socialinio būsto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto (CK 6.610 straipsnis). Anot kasatoriaus, nors pirmosios instancijos teismo išvada dėl galimumo neterminuotą sutartį nutraukti nesant jokios priežasties yra nepagrįsta, tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju nutraukimo pagrindas neegzistavo. Kasatorius pažymi, kad ne tik sutarties terminas buvo pasibaigęs, bet ir buvo kitų pakankamų pagrindų sutarčiai nutraukti, t. y. atsakovų turto vertė viršijo nustatytus dydžius, jie piktybiškai nesiėmė jokių veiksmų ankstesnei gyvenamajai patalpai atstatyti. Taigi kasatoriaus pranešimas išsikelti iš buto vertintinas kaip tinkamas įspėjimas nutraukti sutartį, esant specialiajame įstatyme nustatytam pagrindui.
4. Skola už teikiamas paslaugas yra savarankiškas pagrindas nutraukti nuomos sutartį, tai nustatyta ir sutartyje, ir CK 6.611 straipsnyje, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo šiame straipsnyje nustatytu socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo pagrindu, taip pat pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.
4.1. Kasatorius ieškinyje nurodė ir kitą CK 6.611 straipsnyje nustatytą sutarties nutraukimo pagrindą. Atkreipęs dėmesį į sutarties 12, 14, 31, 42.6 punktų nuostatas, kasatorius teigia, kad, sprendžiant kilusį ginčą, taikytinas CK 6.611 straipsnis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje pateikti duomenys apie atsakovų skolą nėra tikslūs, taip pat nepagrįstai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas šių duomenų netyrė ir nevertino. Anot kasatoriaus, teismui buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys atsakovų skolas už komunalines paslaugas, elektros, šilumos energiją ir gamtines dujas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šių įrodymų nevertino ir konstatavo, kad įrodymai nėra svarbūs, nes dėl tokių sutarties nutraukimo pagrindų atsakovai nebuvo įspėti. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2009 m. rugsėjo 14 d. raštu priminė atsakovams apie susidariusias skolas ir perspėjo, jog, šio įsipareigojimo nevykdant, CK 6.611 straipsnis suteikia teisę iškeldinti nuomininką su šeimos nariais.
4.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, kurių aiškinimo bei taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rimi Lietuva“ v. UAB „Atvanora“, bylos Nr. 3K-3-418/2007; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DNSB „Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010). Teismas neįvykdė pareigos iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus, analizuoti faktines bylos aplinkybes, tik formaliai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė įrodymų, pagrindžiančių atsakovų skolas, todėl laikė, kad apeliaciniame procese šie įrodymai taip pat nevertintini. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad tam tikri įrodymai nebuvo ištirti, byla išnagrinėta netinkamai, turėjo perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnis).
4.3. Atsakovai, naudodamiesi kasatoriui nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis ir nemokėdami paslaugų tiekėjams už faktiškai vartojamas paslaugas, pažeidžia kasatoriaus, kaip savininko, teises. Yra tikimybė, kad įmonės, teikiančios atitinkamas paslaugas ir už jas negaudamos mokesčių iš faktinių paslaugų vartotojų, t. y. atsakovų, savo reikalavimus atsiskaityti už paslaugas reikš ne buto gyventojams, o savininkui – kasatoriui. Be to, kasatorius disponuoja gerokai mažesniu skaičiumi gyvenamųjų patalpų – socialinių būstų, negu yra asmenų (šeimų), turinčių teisę šį būstą išsinuomoti. Taigi savivaldybė tais atvejais, kai atsiranda neišnuomotų gyvenamųjų patalpų, privalo teikti prioritetą asmenims, laukiantiems eilėje būstui išsinuomoti, o ne tiems nuomininkams, kurie nesilaiko nuomos sutarčių sąlygų ar kurių sutartys yra pasibaigusios.
5. Kadangi pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių dėl nepilnamečių, gyvenančių bute, teisių ir interesų apsaugos, tai apeliacinės instancijos teismas turėjo aiškiai pagrįsti ir motyvuoti sprendimą, arba nustatęs, kad neatskleista bylos esmė, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnis). Kasatoriaus įsitikinimu, teismas priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą, taigi pažeidė CPK 263 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1547/2002, suformuotos praktikos. Teismas taip pat neatsižvelgė ir netaikė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punkto nuostatos, kad vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai; nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kauno miesto valdyba v. A. M., bylos Nr. 3K-3-790/2003; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. K. v. M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1153/2003, suformuotų šios teisės normos aiškinimo ir taikymo taisyklių. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad vaiko teisę į gyvenimo sąlygas būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi užtikrina tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės ir vietos savivaldos institucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Prienų senelių globos namai v. R. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1365/2000; kt.). Kasatorius pabrėžia, kad atsakovai turi nekilnojamojo turto, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog iškeldinus juos iš buto jie negalės užtikrinti tinkamų gyvenimo sąlygų nepilnamečiui, jog jo teisės bus pažeistos.
6. Apeliacinės instancijos teismas, perskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, netinkamai taikė CPK 83, 96 straipsnius; nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. E. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-141/2010, suformuotos praktikos. Kasatorius, remiantis CPK 83 straipsnio 5, 10 dalimis, atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. CPK 83 straipsnis lemia, kad nurodyti asmenys atleidžiami ne tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo, bet ir kitų bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS143-438/2009; kt.). Kasatorius pabrėžia, kad šiuo atveju jis teikė ieškinį būtent siekdamas apginti viešąjį ir savivaldybės interesą, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė procesinių dokumentų siuntimo ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.
Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl viešojo intereso nagrinėjamoje byloje ir bylos nagrinėjimo ribų
Byloje nagrinėjamas ieškovo – Vilniaus miesto savivaldybės – ir atsakovų – fizinių asmenų, kuriems savivaldybė išnuomojo gyvenamąsias patalpas – ginčas dėl iškeldinimo iš socialinio būsto.
Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje (2002 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. IX-1188 redakcija) nustatyta, kad socialinis būstas – nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio įstatymo nustatytas sąlygas.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis) ir būsto neliečiamybės gerbimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalis), nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-410/2010; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Alytaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-445/2010). Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl asmens teisės į būsto neliečiamybės gerbimą yra nurodęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būsto neliečiamybės gerbimą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00, § 43–45). Be to, kasacinis teismas laikosi praktikos, kad klausimai, susiję su socialinio būsto naudojimu pagal savo svarbą gali būti priskiriami viešojo intereso sričiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2010).
Nors kasatorius, teigdamas apie apeliacinės instancijos teismo pareigą šioje byloje atsižvelgti į viešojo intereso gynimo būtinumą, kasaciniame skunde ir remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2010, išdėstytais išaiškinimas dėl byloje nagrinėjamų klausimų priskyrimo viešojo intereso sričiai, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad toje pačioje nutartyje kasacinis teismas yra akcentavęs, jog klausimų, susijusių su socialinio būsto naudojimu, priskyrimas viešojo intereso sričiai neeliminuoja ieškovo (savivaldybės) procesinės pareigos įrodyti ieškinyje nurodytą ieškinio pagrindą (CPK 178 straipsnis). Ieškinio turinį reglamentuojančioje CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, t. y. faktinis ieškinio pagrindas, ir ieškovo reikalavimas, t. y. ieškinio dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Aiškindamas ir taikydamas šias proceso teisės normas, kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad tiek ieškinio dalykas, tiek ir ieškinio pagrindas turi būti išdėstyti raštu teismui paduotame ieškinio pareiškime (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. ir kt. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2009). Ieškovas, disponuodamas savo teisėmis, savarankiškai sprendžia dėl ieškinio pagrindo ir dalyko, o teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymo saugomas interesas, pareiškimą. Ieškinio elementai – ieškinio dalykas ir pagrindas – apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką ir leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. L. ir kt. v. UAB ,,Roventa“, bylos Nr. 3K-3-394/2008).
Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo patalpų socialinė paskirtis – gyvenamosios patalpos atsakovams išnuomotos apdegus jų nuosavam namui – nagrinėjamu atveju teikia pagrindą viešojo intereso gynimą sieti ne tik su savivaldybės, kaip socialinio būsto nuomotojo, bet ir su nuomininkų, turinčių teisę į socialinį būstą, interesų gynimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju viešasis interesas reikalauja derinti tiek socialinio būsto nuomotojo, tiek ir asmenų, turinčių teisę (poreikį) į šio būsto nuomą, teisėtus interesus, t. y. šioje byloje viešojo intereso aspektu turėjo būti vienodai užtikrinamas tiek socialinio būsto nuomotojo, tiek asmenų, turinčių teisę į šio būsto nuomą, teisėtų interesų gynimas, nes vienos iš nagrinėjamo ginčo šalių interesų prioritetinis gynimas reikštų kitos šalies interesų, kurie taip pat susiję su viešuoju interesu, pažeidimą. Taigi vien tik ta aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje ginamas(-mi) viešasis(-ieji) interesas(-ai), nė kiek nesumažina ir nepaneigia ieškovui tenkančios procesinės pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama apie CPK 320 straipsnio pažeidimą, apeliacinės instancijos teismui bylą išnagrinėjus neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl byloje pareikštų ieškinio reikalavimų
Nagrinėjamu atveju kasatorius pareikštu ieškiniu prašė iškeldinti atsakovus pasibaigus sutarties terminui. Atsižvelgdama į socialinio būsto nuomos paskirtį – mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 2 straipsnio 7 dalis) – taip pat į žmogaus būsto neliečiamybės gerbimo principą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad socialinio būsto nuomotojui (ieškovui), pareiškusiam ieškinį dėl nuomininkų iškeldinimo iš socialinio būsto pasibaigus nuomos sutarties terminui, tenka procesinė pareiga įrodyti, jog nėra pagrindo su šiais asmenimis sudaryti ir (arba) tęsti socialinio būsto nuomos sutarties, pavyzdžiui, kad nėra socialinio būsto nuomos šiems asmenims poreikio, asmenys neatitinka įstatyme įtvirtintų kriterijų, kt.
Iš ieškinio pareiškimo matyti, kad šioje byloje pareikštus ieškinio reikalavimus kasatorius grindė (tik) pasibaigusiu nuomos sutarties terminu (CK 6.612, 6.613 straipsniai. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškinyje suformuluotas reikalavimas būtent iškeldinti atsakovus (jau pasibaigus sutarties terminui), o ne teismine tvarka nutraukti nuomos sutartį (dėl susidariusių skolų ar kt.). Taigi ieškinio reikalavimai nebuvo grindžiami CK 6.611 arba 6.614 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis – nuomos sutarties sąlygų pažeidimu (nustatytų mokesčių nemokėjimu) arba neterminuotos sutarties nutraukimu nuomotojo reikalavimu; taip pat ieškinyje nenurodyta aplinkybių ir nepateikta įrodymų apie atsakovų šeimos turtą ir pajamas, kurios paneigtų (pašalintų) socialinio būsto nuomos atsakovams poreikį (pagrindą). Byloje pateikti įrodymai apie šalių bendravimą, susirašinėjimą negali būti vertinami kaip kitokio (negu nurodytas ieškinio pareiškime) ieškinio pagrindo nurodymas CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Bylos duomenys (pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai) patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino byloje pateiktų duomenų apie atsakovų skolas kaip savarankiško pagrindo nuomos sutarčiai nutraukti, juolab kad, minėta, ieškovas ir nereiškė reikalavimo nutraukti sutartį. Tuo tarpu kasatoriaus teiginiai apie atsakovų šeimos turtą ir pajamas, neva viršijančiais Vyriausybės nustatytą didžiausią dydį (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnis), taip pat nebuvo tiriami kaip faktinis ieškinio pagrindas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismuose. Pažymėtina, kad iki šiol byloje nepateikta įrodymų (išskyrus kasatoriaus paaiškinimus ir jo rengtus raštus atsakovams), patvirtinančių, jog atsakovų šeimos turtas viršija Vyriausybės nustatytą didžiausią dydį (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnis). Priešingai, byloje pateikta netiesioginių įrodymų, pavyzdžiui, sprendimai dėl antrinės teisinės pagalbos atsakovei teikimo, kurie teikia pagrindą manyti, kad atsakovų šeimos turtinė būklė (vis dar) yra sunki. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, netgi vykstant šios civilinės bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2010 m. kovo 19 d. rašte atsakovei nurodyta tik apie CK 6.613 straipsnyje įtvirtintą nuomos sutarties pasibaigimo pagrindą – sutarties termino pasibaigimą, be to, atsakovei pranešta apie jos pareigą kuo skubiau kreiptis į savivaldybę dėl nuomos sutarties pratęsimo (b. l. 100). Kadangi aplinkybės, susijusios su atsakovų skolomis, neterminuotos nuomos sutarties nutraukimu ir (arba) su atsakovų turtu ir pajamomis, neva viršijančiais Vyriausybės nustatytą didžiausią dydį, atsižvelgiant į ieškovo suformuluotą reikalavimą ir nurodytą ieškinio pagrindą, neturėjo būti nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, tai kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neva turėjo pareigą arba pats iš naujo tirti ir vertinti įrodymus, arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnis).
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su galimybe nagrinėjamu atveju taikyti CK 6.614 straipsnyje įtvirtintą neterminuotos nuomos sutarties nutraukimo pagrindą, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas laikosi praktikos, jog CK 6.614 straipsnyje suteikiama nuomotojui teisė šioje teisės normoje nustatytomis sąlygomis vienašališkai nutraukti ne bet kurią gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, o tik komercinėmis sąlygomis nuomojamų gyvenamųjų patalpų neterminuotą nuomos sutartį; sudaryta nekomercinėmis sąlygomis nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis savaime, be sutarties pakeitimo nesitransformuoja į nuomos komercinėmis sąlygomis sutartį; nustačius, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nebuvo nuomojamos komercinėmis sąlygomis, CK 6.614 straipsnio nuostatos tokiai sutarčiai netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija v. D. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-515/2008). Taigi, net jeigu ir būtų šioje byloje pareikštas ieškinio reikalavimas nutraukti neterminuotą nuomos sutartį CK 6.614 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, toks reikalavimas turėtų būti atmestas kaip teisiškai nepagrįstas.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino nuomos sutarties nutraukimo pagrindo asmens deklaruoto turto vertei viršijus Vyriausybės nustatytus dydžius (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnis), nepagrįstai nesivadovavo CK 6.611 straipsnyje nustatytu nuomos sutarties nutraukimo pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje kasatorius nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškinyje suformuluotą dalyką ir pagrindą – iškeldinti atsakovus, pasibaigus socialinio būsto nuomos sutarties terminui. Bylos duomenys nepatvirtina, kad kasatoriui, kaip socialinio būsto nuomotojui, nėra (nebuvo) pagrindo su atsakovais sudaryti (pratęsti) socialinio būsto nuomos sutartį, t. y. kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo prasme egzistavęs socialinio būsto nuomos pagrindas jau yra išnykęs (CPK 178 straipsnis). Kiti kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama apie tikimybę, kad kasatoriui, kaip buto savininkui, gali būti reiškiami reikalavimai atsiskaityti už atsakovams suteiktas (bet šių neapmokėtas) paslaugas, apie bute gyvenančių nepilnamečių asmenų teisių ir interesų apsaugą teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teigdamas apie netinkamą bylinėjimosi išlaidų perskirstymą, kasatorius remiasi CPK 83 ir 96 straipsnių nuostatomis, taip pat atitinkama kasacinio teismo praktika.
Nors CPK 83 straipsnio pavadinime nurodoma apie atleidimą nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tačiau pažymėtina, kad dabar galiojančios (ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo metu galiojusios) šio straipsnio 1-3 dalys reglamentuoja atleidimą tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Ir tik pirminėje šio straipsnio 4 dalyje, kuri neteko galios priėmus 2005 m. sausio 20 d. įstatymą Nr. X-80, buvo nustatyta, kad fiziniai asmenys, kurie Vyriausybės nustatyta tvarka pripažinti socialiai remtinais, nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo yra atleidžiami, išskyrus išlaidas, nurodytas 88 straipsnio 1 dalies 5-7 punktuose. Taigi tik pirminė CPK 83 straipsnio 4 dalies nuostata expressis verbis reglamentavo atleidimą ir nuo kitokių bylinėjimosi išlaidų (o ne tik nuo žyminio mokesčio). CPK normose nenustatyta, kad savivaldybės institucija, pareiškusi ieškinį siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), atleidžiama nuo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis), ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (CPK 99 straipsnis). Tokį pirmiau nurodytų CPK normų aiškinimą patvirtina ir nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusio CPK 961 straipsnio 1 dalies nuostatos (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 83, 96 straipsnių nuostatos jau negali būti aiškinamos ir taikomos taip, kaip buvo aiškinamos ir taikomos kasaciniame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir (arba) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse. Dėl to nagrinėjami kasacinio skundo argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti, o apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, paliktina nepakeista.
Apibendrindama išdėstytus motyvus ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme
Kasaciniame teisme patirta 65,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 961 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš kasatoriaus Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) 65,50 Lt (šešiasdešimt penkis litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Janina Januškienė
Antanas Simniškis