El. Civilinė byla Nr. e2-8394-772-2019

 Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.8.10.;

 (S)

        3.2.6.1.

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 4 d.

Šiauliai 

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Jonas Stubrys

posėdžio sekretorė Ona Baronienė, 

dalyvaujant ieškovės atstovei adv. N. G., V. S. (buv. Ramanauskaitė), atsakovo atstovams: adv. A. S. ir bendrovės vadovui I. K., vertėjai J. Ž.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB ,,Rėkyva“ ieškinį atsakovei VRTKO d.o.o. (Slovėnijos Respublika) dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovė iš pradžių kaip pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu išduoti Europos mokėjimo įsakymą dėl skolos ir palūkanų iš skolininkės VRTKO d.o.o. (Slovėnijos Respublika) priteisimo. Skolininkei pareiškus prieštaravimą dėl minėto įsakymo išdavimo, teismas 2019-06-11 priėmė byloje ieškovės ieškinį atsakovei tuo pačiu teisiniu pagrindu. Ieškovė ieškinyje nurodė šiuos motyvus.

1. Faktinės ieškinio aplinkybės.

Tarp Ieškovo ir Atsakovo 2012 m. spalio 16 d. buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis (toliau - Sutartis), kurios pagrindu Ieškovas Sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka įsipareigojo parduoti Atsakovui prekes: įvairių frakcijų palaidas, trupintines, atsijas ir blokines durpes, substratus ir kt. prekes, o Atsakovas įsipareigojo sumokėti Ieškovui Sutartyje nustatytą kainą ir priimti Prekes.

Sutarties pagrindu už Atsakovui pristatytas prekes buvo išrašytos ir pateiktos PVM sąskaitos - faktūros, tačiau jos yra neapmokėtos:

Atsižvelgiant į tai, kad už prekes, pristatytas 2018 metais, buvo susidariusi 2.263,12 Eur permoka, skolos suma mažinama šia suma, taip pat Atsakovas po prašymo išduoti Europos mokėjimo įsakymą pateikimo dienos Ieškovui atlygino 9.854,84 Eur, todėl ieškinio pateikimo dieną Atsakovo skolą sudaro - 24.272,51 Eur už įsigytas prekes ir 525,92 Eur delspinigių, viso 24.798,43 Eur.

Vadovaujantis Sutarties 2.4 punktu, tuo atveju jeigu Atsakovas nesumoka pirkimo kainos Sutartyje numatyta tvarka ir terminais, Pirkėjas privalo mokėti Pardavėjui, t. y. Ieškovui, 0, 05 proc. dydžio delspinigius skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Sąskaitos apmokėjimo terminai yra nurodyti pridedamose sąskaitose faktūrose ir pateikiama žemiau nurodytoje lentelėje, o delspinigių dydis yra apskaičiuotas iki 2019 m. balandžio 30 d.

Ieškovas kelis kartus ragino Atsakovą atsiskaityti su Ieškovu, tačiau Atsakovas prievolių nevykdo. Tai suteikia pagrindą manyti, kad Atsakovas geruoju prievolių Ieškovui nevykdys ir vienintelis būdas Ieškovui apginti savo teises yra kreipiantis į Teismą.

2. Teisinis faktinių aplinkybių vertinimas.

Dėl skolos.

Atsakovas iki ieškinio Teismui parengimo dienos nėra sumokėjęs Ieškovui 24.798,43 Eur. Atsakovas nesumokėdamas Ieškovui pagal pateiktas PVM sąskaitas - faktūras, pažeidžia susitarimo pagrindu tarp šalių susiklosčiusius įsipareigojimus, reikalaujančius šalis vykdyti sutartis sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 str., 6.200 str.), ir dėl to Atsakovas pagrįstai ir teisėtai laikytinas pažeidusiu prievolę (CK 6.63 str. 1 d. 2 p., 6.205 str.). Pabrėžtina, kad prievolė gali būti pripažinta įvykdyta tinkamai tik tuo atveju, jeigu ji buvo įvykdyta laikantis prievolių vykdymo principų ir CK įtvirtintų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiasis teismas (toliau - LAT) ne kartą yra konstatavęs, kad prievolių teisėje taip pat įtvirtinta taisyklė, kad kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu (LAT 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje C. E. II A/S v. VSDFV, c. b. Nr. 3K-3-1036). Pažymėtina, kad Ieškovas tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus pagal sudarytą Sutartį, tuo tarpu Atsakovas, neatsiskaitydamas su Ieškovu, pažeidžia ne tik Sutartį, bet ir CK nuostatas, reglamentuojančias sutarčių vykdymo principus (CK 6.38 str., 6.200 str., 6.205 str.).

Atsižvelgdami į tai, kas nurodyta ankščiau, remdamiesi CK 6.38 str., 6.200 str., 6.205 str., teismo prašome priteisti iš Atsakovo Ieškovo naudai 24.798,43 Eur skolos pagal ankščiau nurodytus dokumentus, t. y. sutartį priėmimo - perdavimo aktus ir neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras.

3. Procesinės palūkanos.

Dėl Atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) Ieškovas patyrė nuostolių, negana to, Atsakovas yra skolingas Ieškovui ir skolą už įsigytas prekes. Dėl šios priežasties Ieškovas turi teisę reikalauti, kad Atsakovas sumokėtų ne tik aukščiau nurodytą reikalavimo sumą, bet ir procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos už Ieškovui priteistinas sumas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-7-751/2003 ir kt.).

Atsakovui kyla pareiga mokėti įstatymo numatyto dydžio procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Pasisakant dėl priteistinų procesinių palūkanų dydžio, pažymėtina, jog tarp Ieškovo ir Atsakovo sudaryta Sutartis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau - Prevencijos įstatymas) 2 straipsnio 1 dalimi, yra laikoma komerciniu sandoriu. Prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komerciniu sandoriu nenustatyti, palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant pavėluoto mokėjimo normą (8 procentiniais punktais padidintą vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikomą fiksuotąją palūkanų normą, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinę palūkanų normą, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu), galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas.

Remiantis minėtu teisiniu reglamentavimu, iš Ieškovo priteistinos 8 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kadangi šio ieškinio pateikimo metu taikytina pavėluoto mokėjimo palūkanų norma yra lygi, būtent, 8 proc. (8 procentiniai punktai + 0,00 (Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, galiojusi 2019 m. sausio 2 d.)).

Prašome Teismo priteisti iš Atsakovo 8 proc. procesines palūkanas už visą ieškovui priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

4. Kiti procesiniai klausimai byloje.

Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, už teikiamą ieškinį mokėtinas žyminis mokestis siekia 558 Eur. Procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 proc. už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos (CPK 80 straipsnio 7 dalis). Civilinėje byloje teikiant prašymą dėl Europos mokėjimo įsakymo išdavimo buvo sumokėtas 186 Eur dydžio žyminis mokestis. Dėl šios priežasties, teikiant šį ieškinį primokėtinas žyminis mokestis sudaro 372 Eur sumą. Sumokėtą žyminį mokestį patvirtinantys dokumentai pridedami.

Neprieštaraujame, jog CPK numatytais atvejais būtų priimtas sprendimas Atsakovui už akių.

Neatmetame galimybės bylą užbaigti taikos sutartimi.

Vadovaudamasi tuo, kas ankščiau išdėstyta ir remdamasi bendraisiais teisingumo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsniu, CK 1.5 straipsniu, CK 6.249 - 6.245 straipsniais, CK 1.137 straipsniu, CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punktu, CPK 111 - 115 straipsniais, CPK 135 straipsniu, ieškovė teismo prašė:

1. Priteisti iš Atsakovo VRTKO d. o. o, juridinio asmens kodas 5698227000, Ieškovei AB „Rėkyva“, juridinio asmens kodas 144929986, naudai 24.272,51 Eur skolą;

2. Priteisti iš Atsakovo VRTKO d.o.o, juridinio asmens kodas 5698227000, Ieškovo AB „Rėkyva“, juridinio asmens kodas 144929986, naudai 525,92 Eur delspinigių;

3. Priteisti iš Atsakovo VRTKO d.o.o, juridinio asmens kodas 5698227000, Ieškovo AB „Rėkyva“, juridinio asmens kodas 144929986, naudai 8 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teisino sprendimo visiško įvykdymo;

4. Priteisti iš Atsakovo VRTKO d.o.o, juridinio asmens kodas 5698227000, Ieškovo AB „Rėkyva“, juridinio asmens kodas 144929986, naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė savo reikalavimus atsakovei grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Teismo posėdžio metu ieškovė atstovė pakartojo ieškinio motyvus ir prašė teismo jį tenkinti visiškai.

Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu pakartojo ieškinyje nurodytus motyvus ir juos patvirtinančias aplinkybes, bei papildomai paaiškino, kad nesutinka su atsakovo prieštaravimais, kurie nemotyvuoti ir nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Pirmiausia, nurodė, kad atsakovas iš ieškovo gautą produkciją pardavinėjo kitiems komerciniams partneriams, o tik po to ėmė ieškovei kelti nepagrįstas pretenzijas. Antra, ieškovė buvo įsipareigojusi ir tiekė atsakovui tik tokią produkciją dėl kokios buvo susitarta, o kur pastaroji bus panaudota atsakovas ieškovei nenurodė ir šalys sudarydamos dvišalę sutartį dėl to nesitarė. Todėl ieškovei negalėjo būti žinomi kiti atsakovo su trečiaisiais asmenimis teisiniai santykiai. Trečia, šalių sudarytoje sutartyje nurodytas ne tik tiekiamos produkcijos kiekis, bet ir tai, kad kiekvieno pardavimo atvejis atskirai nurodomas sutarties priede (sutarties 1.1., 2.1. p.). Todėl ieškovė atsakovui skirtą produkciją išsiųsdavo prieš tai suderinusi su pastaruoju jos kiekį, dėl to atsakovo motyvas dėl kito produkcijos kiekio nei numatyta sutartyje atmestinas. Be to atsakovui skirta produkcija buvo fasuojama į pastarojo įsigytą ir pateiktą pakuotę. Ketvirta, ieškovės tiekiama produkcija atsakovui atitiko ne tik sutarties ir priedo reikalavimus, bet ir tokios rūšies produkcijai keliamus reikalavimus. Atsakovas įrodymų, kad patiekta produkcija jos priėmimo momentu neatitiko sutartyje nurodytų kokybės reikalavimų nepateikė, nors šie įsipareigojimai aiškiai aptarti sutartyje (sutarties 3.6. p.). Penkta, atsakovas pažeidė ir komercinėje praktikoje taikomą bendradarbiavimo principą, o iš teismui pateiktų duomenų nesimato, jog atsakovas būtų reiškęs ieškovei pretenzijas, reklamacijas ir siuntęs kitus pranešimus dėl iškilusių problemų pirkimo pardavimo santykiuose. Atsakovas suprato kokio turinio sutartį pasirašo, nes ji buvo pasirašyta jo darbo vietoje. Šešta, atsakovo atsikirtimai ieškovui dėl gautos produkcijos (kiekio/kokybės) ir apmokėjimo už ją tik iš dalies ar dėl kitų jo patirtų išlaidų atlyginimo atmesti, nes jie nėra savarankiški reikalavimai pagal CPK nuostatas. Be to atsakovas sumokėjimo ieškovei už dalį parduotos produkcijos jau po bylos iškėlimo teisme. Septinta, atsakovas iš ieškovės gautą produkciją įsitraukė į savo finansinę apskaitą, pagal vietos valstybės viešosios teisės aktus pasinaudojo teisę į pridėtinės vertės mokesčio susigrąžinimą. Aštunta, ieškovė laiko, kad šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai, kurie tęsėsi pagal konkliudentinius veiksmus ir šių sutartinių santykių pagrindu LR teisme buvo iškelta atsakovui civilinė byla. O atsakovo argumentus dėl šios bylos teismingumo jo valstybės teismui, ieškovė paneigė į bylą pateiktoje nuomonėje. Devinta, šalių sudarytos dvišalės pirkimo - pardavimo sutarties 6. 11 p. numatė automatinį santykių pagal ją pratęsimą kiekvienais metais. Nors tarp šalių 2014 m. vyko ir derybos dėl naujos redakcijos sutarties sudarymo, tačiau tokia sutartis nebuvo sudaryta, todėl liko galioti ankstesnės redakcijos sutartis. Be to ir naujos redakcijos sutarties projekte tarp šalių nebuvo ginčo dėl 6. 11 punkto nuostatos, kuri identiška ir 2012-10-16 sutartyje esančiai teisės nuostatai. Atskirai pažymėjo, kad atsakovas yra verslininkas ir turi ilgametę patirtį komercinėje veikloje, todėl privalo prisiimti iš šalių santykių kylančias pasekmes. Visi atsakovo atsikirtimai tėra tik jo gynybinė pozicija ir taktika byloje.      

Ieškovės atstovė prašė teismo ieškovės ieškinį tenkinti visiškai.

Atsakovas ieškinio nepripažino ir prašė teismo jį atmesti, kaip nepagrįstą ir neteismingą.

Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka dėl šių motyvų:

Pirmiausia, atsakovas prašė teismo ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtu, o po to pateikė ir rašytinius paaiškinimus nurodydamas šiuos atsikirtimus.

Atsakovas teikia teismui papildomus rašytinius įrodymus, kuriais grindžia 2019-07-17 pateiktą prašymą dėl civilinės bylos palikimo nenagrinėta ir prašo juos prijungti prie bylos.

Pirma, priešingai nei 2019-07-18 atsiliepime teigia ieškovas, atsakovas ir jo atstovai nekalba ir nesupranta rusų kalbos. 2012 m. spalio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 15/2012/10-1 buvo parengta ir į rusų kalbą išversta ieškovo iniciatyva. Atsakovas skaitė ir akceptavo ieškovo pateiktos sutarties tekstą anglų kalba, kadangi nesupranta kitų dviejų sutarties kalbų - lietuvių ir rusų. Šia aplinkybę byloje patvirtinai šios aplinkybes: šalys tarpusavyje bendravo tik anglų kalba; ieškovas atsakovui teikė pasiūlymą sudaryti naują pirkimo - pardavimo sutartį, kuri buvo parengta dviem kalbomis lietuvių ir anglų; 2012 m. spalio 16 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 15/2012/10-1 priedas Nr. 1 yra sudarytas anglų kalba; ieškovo atsakovui siųsti raginimai dėl prievolės vykdymo yra parengti anglų kalba; ieškovo teikiamos sąskaitos faktūros, kuriomis grindžiamas ieškovo pareikštas reikalavimas, yra parengtos lietuvių ir anglų kalbomis. Šios aplinkybes patvirtina tai, jog ieškovui suprantama kalba buvo lietuvių, o atsakovui - anglų, todėl sprendžiant klausimą kokį sutarties tekstą akceptavo atsakovas, turėtų būti vertinamas sutarties tekstas ir jo turinys anglų kalba. Ieškovo 2019-07-18 atsiliepime nurodoma aplinkybė, jog sutarties tekstas yra analogiškas visomis trimis kalbomis yra paneigta atsakovo kartu su 2019-07-17 prašymu pateiktu rašytiniu įrodymu iš kurio matyti, jog ieškovo pateiktos sutarties tekstas nebuvo analogiškas visomis kalbomis. Sutarties tekstas anglų kalba skyrėsi nuo sutarties teksto kitomis kalbomis. Sutartyje nėra pateikta ir ieškovas nenurodo kokia licencijuota vertimų įmonė atliko sutarties teksto vertimą.

Antra, atsakovas teikia rašytinius įrodymus, kurie pagrindžia, jog 2012 m. spalio 16 d. sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 15/2012/10-1 galiojimas pasibaigė 2014 m. spalio 16 d., kadangi šalys 2014 m. liepos mėn. - 2014 m. gruodžio mėn. derėjosi dėl naujos, savo turiniu analogiškos ankstesniajai, pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ir jos sąlygų. Ieškovas 2014-07-11 pateikė atsakovui naują pirkimo - pardavimo sutarties projektą Slovėnijos, Kroatijos ir Bosnijos rinkomis (ieškovo 2014-07-11 d. elektroninis laiškas atsakovui) ir šalys derėjosi dėl sutarties sąlygų. Būtent pirmoji sutartis iš pateiktų trijų buvo skirta pakeisti - pratęsti jau anksčiau sudarytą ir tuo metu dar galiojusią  2012 m. spalio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 15/2012/10-1 dėl Slovėnijos rinkos. Iš šių abiejų šalių veiksmų galima spręsti, kad šalys laikė, jog 2012 m. spalio 16 d. pirkimo - pardavimo sutarties galiojimas baigiasi 2014 m. spalio 16 d., taip kaip nurodyta sutarties tekste anglų kalba. Dėl šios priežasties šalys dar iki sutarties termino pasibaigimo vedė derybas dėl naujos pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo. Nauja sutartis savo turiniu buvo iš esmės analogiška ankstesniajai sutarčiai ir turėjo ją pakeisti - pratęsti laikotarpiui po 2014 m. spalio 16 d., tačiau ji nebuvo šalių pasirašyta. 2012 m. spalio 16 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 15/2012/10-01 galiojimui pasibaigus 2014 m. spalio 16 d. (Sutarties 6.10 punktas) ir šalims nepasirašius naujos pirkimo - pardavimo sutarties projekto, nuo 2014 m. spalio 16 d. šalių nesiejo rašytinė pirkimo - pardavimo sutartis ir atitinkamai nėra galiojančio šalių rašytinio susitarimo dėl jurisdikcijos. Paminėtina, jog atsakovas 2014-07-16 d. elektroniniame laiške teikė pastabas dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės sąlygų pakeitimo naujos sutarties projekte, o ieškovas 2014-07-22 nurodė, jog šias sąlygas pakeis pagal atsakovo pateiktus komentarus, tačiau tuo šalių susirašinėjimas dėl naujos sutarties sudarymo pasibaigė.

Vadovaujantis CPK 42 str. 1 d., 177 str. 1 d., prašome teikiamus rašytinius įrodymus ir paaiškinimus prijungti prie bylos.

Atsakovas savo atsikirtimus į ieškovo ieškinį grindė rašytiniais įrodymais.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas advokatas paaiškino, kad lieka neaišku, kas surašė ir kas vertė sudarytos sutarties tekstą, bei kodėl joje atsirado ir tekstas rusų kalba, nors tokio poreikio nebuvo. Atstovas laiko, kad ginčas nagrinėjamoje byloje nėra teismingas ją nagrinėjančiam teismui, o tokie atsikirtimai yra nurodyti atsakovo 2019-07-17 ir 2019-09-25 procesiniuose dokumentuose. Atskirai nurodė, kad ieškovės išrašytos sąskaitos faktūros leidžia daryti išvada, jog jose nėra nuorodos į sutartį kuria remiasi ieškovė. Mano, jog sutarties galiojimas buvo pratęstas tik vieneriems metams, tai yra ji galiojo tik iki 2014-10-16. Teigė, kad būtent ieškovės ir atsakovo susirašinėjimas dėl naujos redakcijos pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, įrodo, kad kilo nesutarimas dėl ginčo teismingumo, kas esą labai svarbu nagrinėjamos bylos atveju. Mano, kad pasibaigus sutarties galiojimui jų santykiai jau nebesirėmė šia sutartimi, nes angliškame sutarties 6. 10 p. tekste nėra nuorodos į automatišką jos pratęsimą. Kadangi toliau šalių santykiai tęsėsi pagal atskirus užsakymus, todėl šios bylos teismingumas sietinas su atsakovu, o ne ieškovu. Be to sutartyje nėra punktų, kad ieškovės produkcija buvo fasuojama į pastarojo Estijoje užsakytus ir pagamintus plastikinius maišus. Todėl ieškovės ieškinys remiantis CPK 782 str. turėtų būti paliktas nenagrinėtas.    

 Įmonės vadovas I. K. paaiškino teismui, kad jo santykiai su ieškovu užsimezgė dar 2009 metais. Po to esant ieškovės prašymui šalys 2012-10-16 sudarė dvišalę pirkimo - pardavimo sutartį, kadangi jis be gimtosios kalbos versle vartoja tik anglų kalbą, tai mano, jog ši sutartis galiojo tik iki 2014-10-16. Teigė, kad sutartį vertė kvalifikuota ir licencijuota vertimo įmonė. Nurodė, kad 2014 m. ieškovė vėl pasiūlė sudaryti naujos redakcijos sutartį, tačiau kilus nesutarimui dėl teismingumo ji nebuvo pasirašyta. Jis pageidavo, kad sutartyje būtų apibrėžta parduodamos produkcijos pakavimas ir būtų pašalintos nuostatos dėl sankcijų (baudų), kadangi jų nenumato jo šalies įstatymai. Nors ieškovė žadėjo pakeisti paminėtas sutarties nuostatas, tačiau pažado neįvykdė. Jų santykiai ilgą laiką buvo normalūs, vyko pagal tarptautinės teisės nuostatas. Dalį skolos nors ir sumokėjo po bylos iškėlimo, tačiau šis mokėjimas nesietinas su teisme kilusiu ginču dėl sutartinių santykių. 2012-10-16 sutartį jis ir ieškovės atstovai pasirašė jo verslo įstaigos patalpose. Nurodė, kad nemoka rusų kalbos ir jos nevartoja, mokėsi 1 metus aukštojoje mokykloje, kaip mechanikas ekonomistas, tačiau tik 1 metus. 

Ieškovo ieškinys atsakovei tenkintinas visiškai - LR CK 6. 154 str., 6.305 - 6.306 str., 6.1, 6.2, 6.63 str., 6.38 str., 6.37 str., 6.39 str. 6.63 str., 6.344 str. numatytais pagrindais.

Dėl šalių ginčo teismingumo (jurisdikcijos).

Ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui remiantis 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1896/2006, nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą. Atsakovui pareiškus teisme prieštaravimus dėl Europos mokėjimo įsakymo išdavimo, teismas remiantis nurodyto reglamento 17 str. ir atsižvelgiant į LR civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 22 str. nuostatas toliau tęsė šios bylos nagrinėjimą. Nors atsakovas dėl to prieštaravo ir reikalavo pakeisti teismingumą, tačiau teismas pripažįsta, kad šį byla teisminga LR Šiaulių apylinkės teismo rūmams. Be to ir pačios šalys dar 2012-10-16 pasirašydamos pirkimo pardavimo sutartį nurodė, kad tarp jų kilęs ginčas bus teismingas LR teismui (sutarties 5.1 p.) (T.1, 65 b. l.). Dėl šalis siejančių sutartinių santykių teismas papildomai pasisako ir žemiau. 

Dėl šalių ginčui taikytinos teisės.

Tiek ieškovas, tiek atsakovas (pastarasis iš dalies) procesiniuose dokumentuose remiasi LR CK nuostatomis dėl su šalių ginču susijusių teisės normų. Remiantis paminėtu teismas konstatuoja, kad šalių ginčui taikytinos LR CK normos (pvz., CK 1. 37 - 1. 38 str., 1.69 str. ir kt.). Taip pat teismas nagrinėdamas šalių ginčą remiasi ir vienu iš pagrindinių tarptautinės teisės šaltinių, nustatančiu sutarčių sudarymo standartus, tai yra atitinkamai 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių - pirkimo pardavimo, prie kurios yra prisijungusios tiek Lietuvos Respublika, tiek ir Slovėnijos Respublika, kaip Europos sąjungos valstybės.

Dėl šalių 2012-10-16 sudarytos sutarties galiojimo termino.

Sutarties šalys 2012 m. spalio 16 d. sudarė pirkimo pardavimo sutartį Nr. 15/2012/10-1. Sutarties tekstas yra trimis kalbomis (lietuvių, anglų ir rusų) (sutarties 6.11 p.) (T.1, 62-67 b. l.). Vienas iš esminių atsakovo atsikirtimų dėl sutarties galiojimo siejamas su 6. 10 punkto nuostata. Pagal minėtą sutarties punktą anot atsakovo, šalių sutartis galiojo tik vienerius metus nuo jos sudarymo dienos. Šį atsikirtimą atsakovas sieja su sutarties 6. 10 punkto vertimu į anglų kalbą, kurią jis vartojo bendraudamas ir sudarydamas sutartį su ieškovu. Ieškovas paneigdamas tokį atsakovo nurodyto sutarties 6. 10 punkto aiškinimą, remiasi ne tik minėtos sutarties 6.11 p. nuostata, bet ir atsakovo veiksmais pastarajam nuolat įsigyjant prekes iš pardavėjo ir po 2014-10-16 įskaitytinai. Teismas sutinka, su tokiu ieškovu argumentavimu, kadangi minėtos sutarties tiek 6. 10. p., tiek ir 6.11. p. tekstas yra gana aiškus, suprantamas ir nereikalaujantis papildomo aiškinimo visomis trimis kalbomis, įvertinus tai kaip jis yra suformuluotas ir išverstas į atskiras kalbas. Pirmiausia, tokia teismo išvada remiasi tuo, kad pagal minėtos sutarties 6.10 p. nuostatą, jos galiojimas buvo pratęsiamas dar vienerius metus, jeigu nėra pateiktas bet kurios šalies pranešimas dėl jos nutraukimo likus vienam mėnesiui iki termino pabaigos. Iš paminėto seka, kad šalys faktiškai sudarė terminuotą vienerių metų sutartį, tačiau jos galiojimas buvo pratęsiamas kiekvienu atveju dar vieneriems metams, jeigu nė vieną iš šalių nepateikia savo pareiškimo dėl jos nutraukimo. Tik toks galimas minėto punkto aiškinimas. Antra, sutarties galiojimą šalių teisiniams santykiams sąlygojo ir paties atsakovo (pirkėjo) veiksmai, tai yra pastovus prekių įsigijimas iš ieškovės (pardavėjo), kas tuo pačiu neleidžia laikyti, kad šios sutarties galiojimas buvo ar būtų pasibaigęs. Trečia, analizuojant šį teisinį santykį neegzistuoja teismui ir poreikis remtis LR CK 6. 193 str. nuostatomis (contra proferentem taisykle). Be to LR CK 6.194 str. aiškiai nurodyta, kad tokiais atvejais pirmenybė teikiama pirmiausia, surašytam tekstui, tai yra lietuvių k., kas savo ruožtu atitinka ir šalių sudarytos sutarties 6. 11 p. nuostatą ir ką savo atsiliepime yra pripažinęs atsakovas (T.1, 128-129 b. l.). Ketvirta, tai, kad šalys 2014 metais vedė derybas dėl naujos redakcijos pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo, tai neturi įtakos 2012-10-16 sutarčiai ar jos galiojimui, kadangi šalių pozicija dėl naujos sutarties nuostatų išsiskyrė (T.2, 23-27 b. l.).               

Dėl pirkėjo ir pardavėjo sutartinių santykių ir jų padarinių.

Kaip jau teismas anksčiau yra nurodęs, pirmiausia, šalių santykiams įtakos turi 2012-10-16 sudaryta dvišalė pirkimo - pardavimo sutartis. Antra, net ir hipotetiškai vertinant, kad šalių santykiai susiję su minėta sutartimi, atsakovo prievolė ieškovui egzistuotų ir be rašytinės sutarties. Tokia teismo išvada remiasi tuo, kad abi ginčo šalys ne tik yra Europos Sąjungos narės, bet ir yra pasirašiusios  1980-06-19 Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės. Tai yra galioja locus regit actum (vietos taisyklės aktas) principas numatytas LR CK 1. 69 str. 2 dalyje. Trečia, atsakovas nenurodė ir neįrodė, kad šalių sutartiniai santykiai neturi causa, tai yra neegzistuoja priežastis, kurią kaip pagrindinį sutarties elementą pripažįsta ir Slovėnijos Respublikos civilinė teisė. Ketvirta, Europos valstybių nacionalinių sutarčių teisė pripažįsta ir remiasi vadinamaisiais negriežtosios teisės (angl. soft law) instrumentais – Europos sutarčių teisės principais (PECL), Bendruoju pagrindų sistemos projektu (DCFR), o taip pat UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų naujomis 2004 ir 2010 m. redakcijomis. Penkta, 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) nurodė, kad sutartinėmis prievolėmis laikomos savanoriškai prisiimtos prievolės. Bendrijos teisę teismai turi taikyti ex officio. Tai reiškia, kad Lietuvos ir Slovėnijos narystė Europos sąjungoje lemia privalomą ES teisės taikymą. Tuo pačiu šią bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas anksčiau nurodytas ES teisės nuostatas, atsižvelgia ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojama praktiką analogiškose bylose, kadangi tik šį institucija turi išimtinę kompetenciją aiškinti Europos Sąjungos teisės aktus.              

Atsižvelgiant į anksčiau paminėtą ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai, nes yra įrodytas jo nurodytais ir pateiktais leistinais rašytiniais įrodymais, tai yra, galiojančia 2012-10-16 pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 15/2012/10-1, Tarptautiniais krovinių gabenimo važtaraščiais (CMR), Pakavimo sąrašais, PVM sąskaitomis faktūromis (Invoice), patvirtinančiais prekių pateikimą ir jų perdavimą atsakovui ar jo nurodytam asmeniui (T.1, 38-61, 69-85, b. l.), kitais papildomais rašytiniais šalių pateiktais įrodymais, ieškovės paaiškinimais, nustatytomis bylos aplinkybėmis, kurių atsakovas nenuginčijo ir nepaneigė (T.1, 110, 113, 116 b. l.) (CPK 177, 178, 197 str. ir  185 str.). Atsakovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo atsikirtimus, nepripažindamas ieškinio (CPK 178 str.), tarp jų, kad ieškovė jam patiekė / pardavė ne tos kokybės produkciją, kuri neatitiko asortimento ir kokybės reikalavimų, kurią jis ruošėsi pirkti ir kurios kokybės reikalavimus abi sutarties šalys tiesiogiai nurodė sutartyje ir/ar jos priede, nors šiuos dokumentus pasirašė, kas neduoda jokio pagrindo teigti ir manyti, kad ieškovė nesilaikė sutarties sąlygų ar jas pažeidė (CK 6.305, 306 str.). Kaip jau teismas yra anksčiau nurodęs šalių sudarytos sutarties sąlygos yra konkrečios ir aiškios, dėl kurių iš esmės suklysti neįmanoma (jos suprantamos be jokio papildomo sutarties aiškinimo CK 6.193 str.). Atsakovas ginčija pačios pirkimo pardavimo sutarties, tačiau ne jos priedų galiojimą, bet pripažįsta, kad iš tikrųjų, faktiškai gavo joje ir/ar jos priede nurodytą bei išvardintą produkciją (Tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai, pakavimo sąrašai ir PVM sąskaitos faktūros (Invoice), būtent juose nurodytą kiekį produkcijos, kurią visą priėmė, kaip nusipirktą produkciją, ir po to ją pardavė tretiesiems asmenims. Pažymėtina, kad šia sutartimi (pagal jos priedus) atsakovas nupirko iš ieškovo įvairios produkcijos, dėl kurios ginčo byloje nėra, nes, atsakovas ją taip pat panaudojo (pardavė) pagal komercinius sandorius. Iš tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių (T.1, 38-61 b. l.) ir PVM sąskaitų - faktūrų (Invoice) (T.1, 69-85 b. l.), matyti, kad atsakovas  iš ieškovės gavo produkcijos už 34 127,35 eurų sumą. Už dalį gautos produkcijos atsakovas ieškovui sumokėjo, tačiau dar liko skolingas 24 272,51 eurų. Kadangi atsakovas laiku už iš ieškovės gautą produkciją pastarajai nesumokėjo, dėl to pagal ieškovės atliktą delspinigių apskaičiavimą turi papildomai sumokėti ir 525,92 eurų netesybų (T.1, 32 b. l.), tai iš viso: 24 798,43 eurų. Kaip jau teismas yra pažymėjęs, atsakovas už dalį iš ieškovės gautos produkcijos, su pastarąja yra atsiskaitęs. Ši aplinkybė kartu įrodo ir patvirtina, jog atsakovas prašė ir pagal sudarytą sutartį (jos priedą) nupirko iš ieškovės tas prekes (produkciją), kurios išvardytos sutartyje ir/ar jos prieduose, gerai suvokdamas ką ir kokiu tikslu perka, tarp jų ir kokios kokybės produkciją, kaip teisingai aiškina ieškovė. Atsakovas netvirtina, kad ieškovė jam perdavė ar kitaip nesąžiningai šias prekes pardavė. Tokią teismo išvadą patvirtina ir teismui paties atsakovo pateiktas procesinis dokumentas, kuriame net nurodytas ir jau tretiesiems asmenims (materialine prasme) parduotos produkcijos kiekis (T.1, 139-147 b. l.), o sandoriai sudaryti priėmus produkciją iš ieškovės (T.1, 139-147 b. l.). Savo laiku  atsakovas (pirkėjas) už jam parduotą produkciją pagal PVM sąskaitas faktūras, jokių pretenzijų pavyzdžiui, dėl kokybės ieškovei nereiškė (T.1, 69-85 b. l.).  

Dėl ieškovo perduoto produkcijos kiekio.

Šalys tiek pačioje sutartyje, tiek jos priede numatė ieškovo tiekiamos produkcijos kiekį, tačiau jis nėra vienodas. Pagal CK 6.330 straipsnį, aiškiai galima daryti išvadą, kad tokios pareigos pažeidimo teisiniai padariniai priklauso nuo to, ar pardavėjas perduoda mažiau ar daugiau, nei numatyta sutartyje, daiktų. CK 6.330 straipsnio 1 dalyje nurodyti teisiniai padariniai, atsirandantys, kai pardavėjas, pažeisdamas sutartį, perduoda pirkėjui mažesnį, negu nurodyta pirkimo - pardavimo sutartyje, kiekį daiktų. Šiuo atveju minėtoje normoje numatyti du alternatyvūs pirkėjo teisių gynimo būdai. Pirkėjas turi teisę pasirinkti: arba reikalauti tinkamai įvykdyti prievolę natūra, t. y. perduoti trūkstamus daiktus, arba atsisakyti priimti daiktus ir sumokėti kainą, o jei kaina jau sumokėta, - reikalauti ją grąžinti. Remiantis paminėtu darytina išvada, kad atsakovas nepasinaudojo nė viena iš minėtų alternatyvų, o gauta produkciją kaip jau minėta pardavė tretiesiems asmenims. Be to atsakovas jokių pretenzijų ieškovui iš vis dėl patiektos produkcijos kiekio nereiškė iki bylos iškėlimo teisme (T.1, 128-129 b. l.).

        Dėl netinkamos produkcijos kokybės.

Iš šalių 2012-10-16 sudarytos sutarties ir jos priedų seka, kad ieškovė ir atsakovas numatė, jog pastarajam tiekiamos produkcijos kokybė vertinama pagal Lietuvoje galiojančių teisės aktų nuostatas.

Vertinant ar ieškovas pažeidė sutartinę pareigą perduodamas atsakovui netinkamos kokybės daiktą, būtina išsiaiškinti, kaip nustatoma, daiktas atitinka kokybės reikalavimus ar jų neatitinka. CK 6.317 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantijos pagal įstatymą taisyklė reiškia, kad perduodamų daiktų kokybė ir jų nuosavybės teisės priklausymas pardavėjui yra vienas iš esminių reikalavimų vykdant jo pareigą perduoti daiktus. Pirmiausia, pagal pirkimo - pardavimo sutartį pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo - pardavimo sutarties sąlygas ir daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus (CK 6.333 str.). Daiktų kokybės reikala­vimai gali būti nurodomi sutartyje. Joje gali būti nurodomi parduodamiems daiktams taikomi standartai (techniniai reglamentai, standartizacijos norminiai dokumentai). Kaip jau minėta, šalys daiktų kokybės reikalavimui nustatyti pasirinko toje srityje LR  taikomus norminius dokumentus. Atsakovui nustačius nekokybiškos produkcijos patiekimą, šis faktas galėjo būti įformintas pagal viešosios teisės aktų nuostatas. Tenka pastebėti, kad pardavėjas atsako už bet kokius daikto trūkumus, jeigu jie atsirado prieš perduodant daiktus arba juos lėmė priežastys, atsiradusios iki daiktų perdavimo. Tačiau šiame ginče tokių aplinkybių teismas nenustatė.

Tarptautinio prekių pirkimo - pardavimo sutarčių atveju, kai pardavėjas ir pirkėjas yra skirtingose valstybėse, visuomet yra aktualus klausimas, kurios valstybės - pirkėjo (arba daiktų naudojimo) ar pardavėjo - taikomais standartais vadovaujantis turi būti sprendžiama, ar daiktai tinkamai naudoti tam, kam jie paprastai naudojami, ar netinkami naudoti. Teisinėje literatūroje nėra vienos nuomonės. Šio klausimo sprendimas priklauso nuo konkrečios sutarties aiškinimo. Ginčo atveju kadangi pardavėjo (ieškovės) ir pirkėjo (atsakovo) valstybės yra Europos Sąjungos narės, tai, galima remtis taisykle, kad daiktai yra tinkami naudoti tam, kam jie paprastai naudojami, atsižvelgiant į abejuose valstybėse taikomus standartus. Tokiu atveju klausimo išsprendimui įtakos turėtų konkrečios situacijos aplinkybės. Jeigu pirkėjo valstybėje yra taikomi aukštesni negu pardavėjo valstybėje standartai, apie tai pirkėjas turėtų pranešti pardavėjui. Jeigu daiktai nevi­siškai atitinka pardavėjo valstybėje taikomus standartus, bet pirkėjo valstybėje būtų tinkami naudoti tam, kam paprastai naudojami, pripažintina, kad sutarties sąlyga dėl daiktų kokybės nepažeista, nebent pirkėjas nurodo, jog jis pirks daiktus, kurie atitinka ne pardavėjo, o trečiojo asmens valstybėje taikomus standartus. Vien tai, kad pirkėjas pranešė pardavėjui daiktų paskyrimo vietą, nelemia, jog pardavėjas turi pareigą užtikrinti daiktų atitiktį toje valstybėje galiojantiems teisės reikalavimams. Iš teismui pateiktų įrodymų seka, kad šalys sudarydamos dvišalę sutartį apie parduodamų daiktų paskirtį atskirai nepasisakė. Teisės doktrinoje pabrėžiama, kad pirmiausia pirkėjo reikalas yra rūpintis daiktų naudojimo atitiktimi ypatingoms daiktų naudojimo valstybėje galiojančioms teisės normoms ir jis turėtų informuoti pardavėją apie tokius reikalavimus, kaip ir apie specialius daiktų naudojimo tikslus. Vadovaujantis CK 333 str. 4 dalies normoje nustatyta antrąja taisykle, jeigu sudarydamas sutartį pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie atitiktų tą konkretų tikslą. Taigi pagal šią nuostatą daiktai neatitiks kokybės (kartu ir sutartyje nurodytų daiktams keliamų) reikalavimų, jeigu bus netinkami naudoti tam konkrečiam tikslui, kuris sudarant sutartį buvo žinomas pardavėjui. Viena iš sąlygų, kad būtų galima taikyti daiktų naudojimo tinkamumo specialiam tikslui taisyklę, yra tai, jog pardavėjui sudarant sutartį turi būti žinomas konkretus tikslas, kuriam daiktai bus naudojami. Kaip jau minėta apie konkretų daiktų naudojimo tikslą pardavėjas gali būti informuojamas numatant tai pirkimo - pardavimo sutartyje. Joje gali būti nurodyta, kokiam tikslui ar kokiu būdu pirkėjas naudos daiktus, arba nurodomos savybės, kurias turi turėti daiktas (CK 6.333 str. 6 d.). Tačiau tokių išlygų nei sutartyje, nei jos priede šalys nenurodė, dėl to ir pirkėjas iš pardavėjo neturi teisės reikalauti, kad pastarasis žinojo apie konkretų daiktų naudojimo tikslą kitu pagrindu, net tokio tikslo ir nenurodžius sutartyje. Kita sąlyga norint taikyti daiktų naudojimo tinkamumo specialiam tikslui taisyklę yra tai, kad konkretus daiktų naudojimo tikslas pardavėjui turi būti žinomas sudarant sutartį. Kitaip tariant, pirkėjas negali remtis daiktų netinkamumu naudoti konkrečiam tikslui, jeigu jis apie tokį konkretų daiktų naudojimo tikslą pardavėją informavo jau sudaręs sutartį. Dėl to atsakovo argumentai ieškovei dėl tariamai netinkamos kokybės produkcijos patiekimo, atmestini. Šalys sudarydamos sutartį nustatė ir paduodamos produkcijos kainą, kuri tokiais atvejais yra derybų objektas. Tai paneigia atsakovo aiškinimą, kad jis neva negavo tokios kainos, po to kai gautą iš ieškovo produkciją priėmė ir pardavė tretiesiems asmenims, kadangi atsakovas gerai žino kokiu tikslu ir kokią produkciją perka, o pardavėjas neturėjo jokio pagrindo šios produkcijos neparduoti. Be to reikalavimą sumažinti parduodamos produkcijos kainą pirkėjas gali pareikšti tik tuomet, jeigu nustatant kainą nebuvo įvertinti daikto trūkumai, o kaip jau yra konstatuota tokių trūkumų atsakovui perduodant ir jam priimant iš ieškovo gautą produkciją nebuvo nustatyta. Už produkciją, kurią atsakovas gavo ir priėmė, kaip nustato įstatymas (CK 6.305 str. 2 d.), pirkėjas turi sumokėti nustatytą kainą.

Atskirai pažymėtina, kad atsakovas iki ieškovo ieškinio pareiškimo teisme ir po to, galėjo pasinaudoti CK 6.204 straipsnio taisyklėmis, kreiptis į atsakovą ar teismą ir reikalauti dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, pasikeitus aplinkybėms, kaip nurodyta šio straipsnio 3 d. 1 p. 2 p., atitinkamai nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas, arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Jei atsakovas, kaip jis pats teigia, dėl tokių ieškovės veiksmų patyrė ir patiria žalą (nuostolius), galėjo reikalauti ją atlyginti (iškelti esant teisiniam pagrindui ieškovei atitinkamą bylą dėl žalos (nuostolių) atlyginimo). Tačiau už prekes, kurias jis gavo, priėmė pagal šią pirkimo sutartį ir kurias po to dar kartą pardavė privalo atsiskaityti (tuo pačiu atsakovas neįrodė ir tų aplinkybių, kurios patvirtintų, jog ieškovė pažeidė CK 6.327 str.1 ir 3 d., 333 str. 5 d., 6.334 str. 1 d. 2 ir 3 punktas ar kitas teisės normas). To nedarydamas atsakovas pažeidžia sutartį ir nevykdo savo prievolės, nes ši sutartis yra galiojanti, ji jam sukuria prievolę ir jis privalo ją įvykdyti tinkamai (CK 6.1 - 6.4 str., 6.38 str.,6.59 str. 6.63 str.). Atsakovas nepagrindė savo aiškinimo ir teiginio, kad ieškovė grindžia savo ieškinį neleistinais įrodymais, kurie yra tinkamai surašyti ir galiojantys, o priešingai pats nevykdė iš sutarties kylančios prievolės kaip tai nustatyta pagal privatinės tarptautinės teisės nuostatas, todėl negali tuo remtis savo atsikirtimuose (T.2, 1-2 b. l.) (CPK 178 str.). Dėl šių nustatytų aplinkybių tenkinamas ieškovės ieškinys atsakovui visiškai (CPK 260 str.). 

Dėl komercinių palūkanų priteisimo.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo palūkanas pagal Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 5 d. (su vėlesniais pakeitimais), kuris nustato, kad ūkio subjektui, vėluojančiam atsiskaityti už suteiktas paslaugas, gali būti skaičiuojamos 8 procentiniais punktais padidintos palūkanos. Todėl atsakovas privalo sumokėti ieškovui 8,00 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 24 272,51 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t .y. 2019-04-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.37 str. 1, 2 d.).

Įgyvendinant 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2000/35 EB, nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs 2003 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, su vėlesniais pakeitimais (toliau - Įstatymas) numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius, taip pat šių palūkanų mokėjimo terminus. Tai specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mo­kėjimus (CK 1.3 straipsnio 3 dalis). Nurodyta Įstatymo norma yra dispozityvi, ir šalys gali susitarti kitaip apskaičiuoti palūkanų dydį (pavyzdžiui, taikyti CK 6.210 straipsnyje nustatytas įstatymines palūkanas). Jei, šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų normos už pavėluotus mokėjimus, teismas, nustatęs, kad sandoris atitinka įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, jei kreditorius to reikalauja, turėtų taikyti įstatyme nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo (LAT 2005-06-29 konsultacija Nr. A3-130 ,,Dėl kai kurių Civilinio kodekso normų taikymo“, skelbta: Teismų praktika, 2005-07-20, Nr. 23). Ginčo atveju ieškovas būtent ir pareiškė tokį reikalavimą atsakovui, todėl teismas atsižvelgiant į ankščiau paminėtą turi teisinį pagrindą remtis minėto įstatymo nuostatomis.

Patenkinus ieškovės ieškinį atsakovui visiškai išsprendžiamas ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas (CPK 93 str.). Pirmiausia, teismui priėmus kreditoriaus (ieškovės) prašymą dėl Europos mokėjimo įsakymo išdavimo, teismas valstybės vardu irgi patyrė 52,85 Eur vertimo išlaidų (CPK 804 str. 2 d.). Dėl to šios išlaidos priteistinos iš ieškovės, o po to pastarajam iš skolininko (atsakovo) (CPK 113 str.). Antra, teismui patenkinus ieškinį visiškai ieškovei iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis ir atstovavimo bei kaip jau minėta ir vertimo išlaidų atlyginimas (CPK 79, 88 str. 1 d. 10 p., 98 str.). Atsižvelgiant į tarpvalstybiniuose santykiuose dėl teisinės pagalbos egzistuojančią nuostatą, kuomet bylinėjimosi išlaidos tenka atskirai kiekvienai valstybei, iš atsakovo į LR biudžetą nepriteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, kurių bendra su tėra 6,64 Eur (CPK 800 str. 1 d.). Taip pat teismo sprendimas išverstinas į anglų kalbą (CPK 804 str. 2 d.).      

Teismas, vadovaujantis CPK 259 - 260, 268, 270 str.,

        N U S P R E N DŽ I A:

1. Ieškovo ieškinį tenkinti visiškai.

2. Priteisti ieškovui AB ,,Rėkyva“ (į. k. 144929986, buv. adresas Lingailių g. 1, LT – 79241 Šiauliai, Lietuvos Respublika) iš VRTKO d.o.o. (į. k. 5698227000, buveinė adresas Trinkova ul. 24, 1000 Ljubljana, Slovėnijos Respublika, adresas korespondencijai Tugomerjeva ul. 21, 1000 Ljubljana, Slovėnijos Respublika) 24 272,51 Eur (dvidešimt keturis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt du eurus 51 ct) skolos, 525,92 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus 92 ct) delspinigių, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 24 272,51 Eur (dvidešimt keturių tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt dviejų eurų 51 ct) sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2019-04-30 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 558,00 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio, 2 660,72 Eur (du tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt eurų 72 ct) atstovavimo išlaidų atlyginimui ir 52,85 Eur (penkiasdešimt du eurus 85 ct) išlaidų už procesinių dokumentų išvertimą į užsienio kalbą.

3. Nepriteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš atsakovo VRTKO d.o.o. (Slovėnojos Respublika) (į. k. 5698227000, buv. Trinkova ul. 24, 1000 Ljubljana, Slovėnijos Respublika, adresas korespondencijai Tugomerjeva g. 21, 1000 Ljubljana, Slovėnijos Respublika) 6,64 Eur (šešių eurų 64 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylos dalyviams.

4. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš ieškovės AB ,,Rėkyva“ (į. k. 144929986, buv. adresas Lingailių g. 1, LT – 79241 Šiauliai, Lietuvos Respublika) 52,85 Eur (penkiasdešimt du eurus 85 ct) vertimo išlaidų atlyginimui pagal 2019-06-21 PVM sąskaitą faktūrą.

5. Išversti teismo sprendimą į anglų kalbą.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per šį sprendimą priėmusį teismą.

Teisėjas                                                                                                          Jonas Stubrys