Administracinė byla Nr. A-744-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01856-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Valstybės saugumo departamentui ir atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės saugumo departamento, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės saugumo departamento (toliau – ir atsakovas, VSD) 2016 m. balandžio 18 d. raštą „Dėl prašymo“ ir įpareigoti atsakovą pateikti visą apie pareiškėją turimą informaciją bei teismų nutartis, leidžiančias tokią informaciją rinkti, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės saugumo departamento, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
1. Pareiškėjas nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija elektroniniu paštu kelis kartus kreipėsi į VSD ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Teisingumo ministerija) prašydamas pateikti susipažinti VSD turimą informaciją apie jį ir jam išaiškinti susipažinimo tvarką. VSD elektroniniu paštu gautus atsakymus vertino kaip neišsamius, todėl pareiškėjas, siekdamas gauti išsamų ir konkretų atsakymą iš VSD, 2016 m. balandžio 5 d. registruotu paštu išsiuntė pretenziją ir vadovaudamasis Konstitucijos 25 straipsniu prašė pateikti apie jį turimą informaciją susipažinti, taip pat pateikti teismų nutartis, kurių pagrindu buvo atliekamas informacijos rinkimas. VSD 2016 m. balandžio 18 d. raštu pareiškėjo prašymo netenkino ir nepateikė teismo nutarčių, todėl pareiškėjas, vadovaudamasis Konstitucijos 22 ir 25 straipsniais, sprendė, kad VSD nepagrįstai atsisakė jam suteikti prašomą informaciją bei teismų nutartis.
2. Pareiškėjas teigė, kad dėl VSD aplaidaus neveikimo buvo pažemintas jo orumas. VSD, atsisakydamas pagal prašymą pateikti turimą informaciją, ignoruodamas prašymą pateikti teismų nutartis ar sprendimus, pagal kuriuos buvo atliekamas žvalgybos informacijos rinkimas, pareiškėjui sukėlė nesaugumo, visuotinio sekimo ir teismų nekontroliuojamo persekiojimo atmosferą, skatino norą emigruoti iš šalies, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 300 Eur.
2. Atsakovas Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
1. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas, 2016 m. kovo 15 d., balandžio 1 d. ir balandžio 5 d. kreipėsi į VSD su prašymais pateikti VSD turimą informaciją apie jį ir motyvuotas teismo nutartis, kuriomis remiantis buvo atliekamas žvalgybos informacijos rinkimas apie pareiškėją, atliekant teismo sankcionuojamus veiksmus. VSD, susipažinęs su pareiškėjo prašymais, 2016 m. kovo 30 d. raštu Nr. 18-2363 ir 2016 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 18-2452 pareiškėjui pateikė paaiškinimus, kad VSD, kaip žvalgybos institucija, savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo nuostatomis ir žvalgybos informaciją teikia tik šio įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka ir tik jame nurodytiems subjektams. Fiziniams asmenims turimos žvalgybos informacijos neteikia.
2. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. balandžio 5 d. pareiškėjo kreipimąsi į VSD vertino kaip pakartotinį, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punktu, jo nenagrinėjo ir apie tai pareiškėją informavo 2016 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 18-2866.
3. Žvalgybos informacijos teikimo subjektams, nepaminėtiems Žvalgybos įstatymo 18 straipsnyje, Žvalgybos įstatymas nenumato. Atsakovas vertino, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tinkamai vykdė įstatymų, reglamentuojančių informacijos teikimą, nuostatas, todėl nepadarė pareiškėjui jokios žalos.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą atmetė.
4. Teismas nustatė, kad kilo ginčas dėl pareiškėjo teisės gauti Valstybės saugumo departamento turimą informaciją ir teismų nutartis, kurių pagrindu buvo sankcionuotas žvalgybos informacijos rinkimas, o teisę gauti iš VSD informaciją pareiškėjas grindžia Konstitucijos 22 ir 25 straipsniais.
5. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Valstybės saugumo departamentą, prašė pateikti jam informaciją (duomenis), gautą vykdant žvalgybą, kurios rinkimą, naudojimą ir teikimą reglamentuojama specialusis Žvalgybos įstatymas.
6. Teismas, atsižvelgęs į Žvalgybos įstatymo 18 straipsnyje numatytą baigtinį subjektų, kuriems žvalgybos institucijos pagal jų atskirus prašymus turi teisę teikti žvalgybos informaciją, ratą, taip pat nustatęs, kad fiziniams asmenims tokio pobūdžio informacija yra neteikiama, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 18 punktą ir 2 dalies 20 punktą, konstatavo, kad pareiškėjo prašoma pateikti žvalgybos informacija, įskaitant ir teismų nutartis apie sankcionuojamus veiksmus, yra slapta informacija, o pareiškėjui tokios informacijos pateikimą riboja specialusis įstatymas, todėl sprendė, kad VSD neturėjo pareigos jos teikti pareiškėjui.
7. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 15 d. ir 2016 m. balandžio 1 d. elektroniniu paštu kreipėsi į VSD prašydamas pateikti apie jį turimą informaciją ir motyvuotas teismo nutartis, kuriomis remiantis buvo atliekamas žvalgybos informacijos rinkimas, atliekant teismo sankcionuojamus veiksmus. Pareiškėjui į minėtus jo paklausimus buvo atsakyta 2016 m. kovo 31 d. ir 2016 m. balandžio 5 d. raštais, nurodant, kad prašoma žvalgybos informacija gali būti suteikta tik Žvalgybos įstatymo 18 straipsnyje nurodytiems subjektams, o fiziniams asmenims tokia informacija neteikiama. Pareiškėjas skunde nurodė, jog pateikti atsakymai jo netenkino, todėl 2016 m. balandžio 5 d. prašymą VSD išsiuntė registruotu paštu, pakartotinai prašydamas pateikti apie jį turimą informaciją ir teismo nutartis, kuriomis remiantis buvo atliekamas žvalgybos informacijos rinkimas. VSD 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 18-2866 pareiškėjo 2016 m. balandžio 5 d. prašymą vertino kaip pakartotinį ir vadovaudamasis Taisyklių 12 punktu jo nenagrinėjo.
8. Teismas vertino, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 5 d. kreipėsi į atsakovą tuo pačiu klausimu, t. y. prašydamas (reikalaudamas) pateikti apie jį turimą informaciją ir teismo nutartis, kuriomis remiantis buvo atliekamas žvalgybos informacijos rinkimas, kurį VSD jau buvo išnagrinėjęs ir dėl to 2016 m. kovo 31 d. ir 2016 m. balandžio 5 d. priėmęs sprendimus.
9. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas pakartotinai kreipdamasis į VSD, jokių naujų aplinkybių, leidžiančių suabejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu nenurodė, todėl sprendė, kad VSD pagrįstai 2016 m. balandžio 5 d. pareiškėjo prašymą vertino kaip pakartotinį ir vadovaudamasis Taisyklių 12 punktu 2016 m. balandžio 18 d. priėmė sprendimą jo nenagrinėti.
10. Teismas konstatavo, kad skundžiamas VSD sprendimas (raštas) atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl sprendė, kad VSD 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo naikinti nėra pagrindo.
11. Dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui teismas nurodė, kad nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, todėl pareiškėjo prašymas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą buvo atmestas.

III.

12. Pareiškėjas M. K. apeliaciniame skunde prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl išaiškinimo, ar Žvalgybos įstatymo 18 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 25 ir 22 straipsniams, nes nenumatyta galimybė fiziniam asmeniui gauti apie jį valstybinės institucijos surinktos informacijos ir ją leidžiančios rinkti teismo nutarties; 2) išreikalauti iš VSD medžiagą apie M. K., teismui susipažinti ir patikrinti VSD veiksmų atitikimą Lietuvos Respublikos įstatymams ir Konstitucijai; 3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą, VSD 2016 m. balandžio 18 d. raštą „Dėl prašymo“ ir įpareigoti VSD pateikti turimą informaciją apie pareiškėją kartu su teismų nutartimis, kurios leido tą informaciją rinkti; 4) priteisti pareiškėjui 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
1. Teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje niekaip nepasisakė dėl teismų nutarčių, kurių pagrindu buvo renkama informacija apie pareiškėją, taip pat nepasisakė, ar jis galėjo kelti, ar kėlė grėsmę konstitucinei santvarkai, kas būtų pagrindas taikyti VSD cituojamą išaiškinimą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėj byloje Nr. A143-1985/2012 ir neteikti pareiškėjui informacijos.
2. Teismo darbas buvo aplaidus, kadangi teismas nepareikalavo iš VSD pateikti duomenis ir nepasinaudojo savo teise patikrinti VSD veiksmų atitikimą Lietuvos Respublikos įstatymams ir Konstitucijai, kai teismo posėdžio metu teisėjui paklausus, ar VSD rinko duomenis apie pareiškėją, VSD atstovas atsakė nežinantis.
3. VSD privalo jam suteikti informaciją apie teismo sprendimus, kurių pagrindu buvo renkama informacija apie jį. VSD darbuotojas V. M. neveikė taip, kaip pagal Konstituciją ir įstatymus privalėjo veikti. Dėl VSD aplaidaus neveikimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 300 Eur. Taip pat buvo pažeistas pareiškėjo orumas, VSD, ignoruodamas pareiškėjo prašymą pateikti teismų nutartis ar sprendimus, kuriais remiantis buvo atliekamas žvalgybos informacijos rinkimas apie jį, sukėlė pareiškėjui nesaugumo, visuotinio sekimo ir teismų nekontroliuojamo persekiojimo atmosferą, norą emigruoti iš šalies.
13. Atsakovas VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas tinkamai įvertino byloje pateiktų įrodymų visumą ir pagrįstai nurodė, kad apeliantas, kreipdamasis į VSD, prašė jam pateikti informaciją, gautą vykdant žvalgybą, kurios rinkimą, naudojimą ir teikimą reglamentuoja specialusis Žvalgybos įstatymas. Žvalgybos informacijos teikimo subjektams, nepaminėtiems Žvalgybos įstatymo 18 straipsnyje, Žvalgybos įstatymas nenumato. Žvalgybos įstatymo 18 straipsnyje numatyta, kad žvalgybos informacija teikiama Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir kitoms valstybės institucijoms pagal Valstybės gynimo tarybos patvirtintus žvalgybos informacijos poreikius ir prioritetus, Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir kitoms valstybės institucijoms apie rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kurie nebuvo įtraukti į Valstybės gynimo tarybos patvirtintus poreikius ir prioritetus, tačiau gali turėti reikšmės valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai užtikrinti ir Lietuvos Respublikos užsienio politikai įgyvendinti, Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms kriminalinės žvalgybos tyrimui arba baudžiamajam procesui pradėti. Pagal atskirus prašymus žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją turi teisę teikti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančioms ir kitoms valstybės institucijoms, jeigu prašoma informacija yra susijusi su jų tiesioginėmis funkcijomis ir gali būti reikšminga šių institucijų veiklai, tarptautinėms organizacijoms ir institucijoms, užsienio valstybių kompetentingoms institucijoms, jeigu tokios informacijos pateikimo galimybė numatyta tarptautinėse sutartyse ar susitarimuose, žvalgybos institucijų kontrolę vykdančioms institucijoms, jeigu joms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti ar sprendimams priimti nepakanka pateiktos kitos informacijos.
2. Vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. spalio 17 d.) 7 straipsnio 1 dalies 18 punktu ir 2 dalies 20 punktu, pareiškėjo prašoma pateikti žvalgybos informacija, įskaitant ir teismų nutartis apie sankcionuojamus veiksmus, yra įslaptinama ir jos teikimas šio įstatymo nustatyta tvarka taip pat yra ribojamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla iškelta 2016 m. birželio 2 d.
15. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti pareiškėjo M. K. skundo reikalavimai: panaikinti atsakovo VSD 2016 m. balandžio 18 d. raštą „Dėl prašymo“ ir priteisti iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį 300 Eur neturtinės žalos, padarytos neteisėtais VSD veiksmais, nesuteikiant pareiškėjui informacijos, atlyginimą, teisėtumas ir pagrįstumas.
16. Pirmosios instancijos teismas netenkino minėtų skundo reikalavimų, nustatęs, kad VSD, vadovaudamasis Taisyklių 12 punktu, 2016 m. balandžio 18 d. rašte pagrįstai ir teisėtai nurodė, jog pakartotinai nebus nagrinėjamas pareiškėjo pakartotinis prašymas pateikti apie pareiškėją turimą informaciją ir teismo nutartis, kuriomis remiantis buvo atliekamas žvalgybos informacijos rinkimas. Pareiškėjui nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas, nes nenustatytos visos būtinosios valstybės atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti sąlygos, t. y. nenustatyti VSD neteisėti veiksmai. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada grindžiama Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo ir Žvalgybos įstatymo normomis, nustatančiomis, kad pareiškėjo prašoma pateikti informacija yra įslaptinta ir pareiškėjui tokios informacijos pateikimą riboja specialusis įstatymas (Žvalgybos įstatymo 18 str.), o Konstitucijoje nustatyta teisė gauti informaciją nėra absoliuti ir įstatymo nustatyta tvarka gali būti ribojama.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnį pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį, o informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą (Konstitucijos 22 str.). Pareiškėjo teigimu, VSD jam turėjo suteikti informaciją apie teismo sprendimus, nes Lietuvoje teismo sprendimai ir nutartys negali būti slapti. Pareiškėjas nurodo, kad VSD 2016 m. balandžio 18 d. rašte ignoravo jo teisėtą prašymą.
18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinį skundą ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad VSD 2016 m. balandžio 18 d. rašte (b. l. 13) visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo pagrįstumo, nes šiame rašte nurodyta, jog dėl pareiškėjo prašomos informacijos jam buvo pateikti atsakymai: 2016 m. kovo 30 d. raštas Nr. 18-2363 ir 2016 m. balandžio 5 d. raštas Nr.63, o pareiškėjo 2016 m. balandžio 5 d. prašymas (VSD gautas 2016 m. balandžio 5 d.) buvo vertinamas kaip pakartotinis.
19. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo teiktus prašymus, VSD teiktus atsakymus į šiuos prašymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VSD pagrįstai ir teisėtai 2016 m. balandžio 18 d. rašte pareiškėjui nurodė, jog pareiškėjo prašymas yra pakartotinis ir vadovaujantis Taisyklių 12 punktu nenagrinėjamas.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių minėta pirmosios instancijos teismo išvada turėtų būti pripažinta neteisėta ir nepagrįsta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
22. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nepanaikintas VSD 2016 m. balandžio 18 d. raštas, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.
23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, šių argumentų nepripažįsta pagrįstais, nes pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas įrodymais ir teisės normomis.
24. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Viešajai atsakomybei nustatyti būtinos visos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) asmens patirta žala (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje (asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais).
25. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
26. Nagrinėjamoje byloje analizuojant ir vertinant pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu jis teigė, kad VSD neteisėtais veiksmais jam buvo padaryta nurodoma neturtinė žala, turėjo būti nustatomos CK 6.246, 6.247 ir 6.250 straipsniuose numatytos sąlygos.
27. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nes nenustatė VSD neteisėtų veiksmų, ir konstatavo, kad VSD neturėjo jokio teisinio pagrindo teikti pareiškėjui slaptą žvalgybos informaciją, įskaitant ir teismų nutartis apie sankcionuojamus veiksmus, nes slaptos informacijos pateikimą pareiškėjui riboja specialusis įstatymas (Žvalgybos įstatymas). Be to, pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d.) 7 straipsnio 1 dalies 18 punktą ir 2 dalies 20 punktą, duomenys apie žvalgybos užduotis, žvalgybos institucijų veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, metodų, techninių ir kitų priemonių, medžiagų naudojimą sudaro valstybės paslaptį, o detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos subjektų ir žvalgybos institucijų kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos organizavimą ir eigą, priemonių ir metodų naudojimą, užduotis, operacijas, jų finansavimą, rezultatus, materialinį ir techninį aprūpinimą, kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos metu gauta informacija, jeigu tokia informacija nepriskiriama valstybės paslaptims, taip pat kriminalinės žvalgybos subjektų ir žvalgybos institucijų parengta analitinė-informacinė medžiaga, kurioje naudojama kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos metu gauta informacija, yra tarnybos paslaptis.
28. Pareiškėjas yra neteisus, teigdamas, kad jo prašomos pateikti teismų nutartys nėra slaptos, nes pagal Žvalgybos įstatymo 5 straipsnį žvalgybos užduotys, žvalgybos informacija, žvalgybos metodai, informacija apie žvalgybos institucijų veiklą ir kt. įslaptinama, išslaptinama ir tvarkoma įstatymų nustatyta tvarka. Žvalgybos informacija yra renkama atliekant teismo sankcionuojamus veiksmus (Žvalgybos įstatymo 13 str.), o tai reiškia, kad teismų motyvuotos nutartys, nurodytos Žvalgybos įstatymo 13 straipsnyje, yra žvalgybos informacija, kuri yra įslaptinta.
29. Pareiškėjas nenurodo jokių teisės aktų, nustatančių, kad teismų nutartys, kuriomis sankcionuojami žvalgybos informacijos rinkimo veiksmai, nėra įslaptinta informacija ir gali būti pateikta asmeniui, prašančiam tokią informaciją pateikti.
30. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas teikė prašymus atsakovui VSD pateikti įslaptintą informaciją, priskirtą prie valstybės paslapčių (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 str. 1 d. 18 p.), kuri galėtų būti suteikta susipažinti pareiškėjui tik tuo atveju, jei būtų išslaptinta (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 str.). Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnį susipažinti tokia informacija gali tik atitinkamus leidimus dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija turintys asmenys.
31. Nagrinėjamu atveju nesutiktina su pareiškėju, kad vadovaujantis Konstitucijos 25 straipsniu minėta informacija pareiškėjui privalo būti suteikta susipažinti.
32. Konstitucijos 25 straipsnio penktosios dalies nuostata: „Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.“ įstatymų leidėjas yra tiesiogiai įpareigojamas įstatymu nustatyti, kokia tvarka valstybės įstaigos privalo suteikti piliečiui apie jį turimas žinias. Konstitucijos 25 straipsnio atskirų dalių normos sudaro vieningą visumą. Šio straipsnio trečiojoje dalyje yra numatyta galimybė ginant atitinkamas konstitucines vertybes įstatymu riboti žmogaus teisę gauti informaciją. Piliečio teisė įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį gali būti ribojama siekiant apsaugoti valstybės paslaptį (Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas). Įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti ne tik tai, kokia informacija yra valstybės paslaptis (ar sudaro kitą įslaptintą informaciją) ir kokia yra atsakomybė už jos atskleidimą, bet ir tai, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti (taip pat netekti teisės disponuoti) valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija), taip pat tai, kokiais atvejais, kokia tvarka bei kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti išslaptinta ir kas turi įgaliojimus tai padaryti. Šie asmenys, tvarka ir sąlygos gali būti diferencijuojama inter alia (be kita ko) pagal įstatymų leidėjo nustatytas valstybės paslapčių (ar kitos įslaptintos informacijos) rūšis (kategorijas) (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).
33. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 8 straipsnis įtvirtina informacijos įslaptinimo terminus, o 10 straipsnyje nustatyta, jog įslaptinta informacija išslaptinama, kai pasibaigia šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytas įslaptinimo terminas (1 p.) arba išnyksta įslaptinimo tikslingumas, nors nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs (2 p.). Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs besąlyginės pareigos laikyti tam tikrą informaciją įslaptintą visą įstatyme numatytą terminą, pats įslaptinimo termino klausimas sietinas su konkretaus visuomeninio intereso, dėl kurio atitinkama informacija buvo įslaptinta, buvimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-949-858/2016).
34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs jokių pagrindų, dėl kurių VSD jo prašomą pateikti įslaptintą informaciją turėjo išslaptinti ir jam pateikti. Be to, būtina pažymėti, kad teismo nutarčių, kuriomis sankcionuoti VSD veiksmai ir kurios yra įslaptinta informacija, paslapčių subjektai yra teismai (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 13 str.).
35. Pareiškėjas vadovaujasi Žvalgybos įstatymu ir teigia, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Žvalgybos įstatymo 18 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 22 ir 25 straipsniams, nes nenumatyta galimybė fiziniam asmeniui gauti apie jį valstybinės institucijos surinktą informaciją ir ją leidžiančias rinkti teismo nutartis. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes Žvalgybos įstatymo 18 straipsnyje yra ne tik išvardyti subjektai, kuriems teikiama žvalgybos informacija (1 d.), bet šio straipsnio 5 dalyje yra nurodyti ir pagrindai, kuriems esant informacija nėra teikiama, iš jų ir tais atvejais, kai prašyme pateikti žvalgybos informaciją nėra nurodyti prašymo motyvai, tokios informacijos panaudojimo tikslai (1 p.).
36. Iš pareiškėjo teiktų prašymų matyti, kad pareiškėjas nėra nurodęs jokių prašymų motyvų, iš kurių būtų galima nustatyti, dėl kokių priežasčių jam reikalinga įslaptinta žvalgybos informacija, ir šios informacijos panaudojimo tikslai. Tokie duomenys nenurodomi ir teismui teiktuose dokumentuose. Pareiškėjas nurodo Konstitucijos 22 straipsnį, reglamentuojantį teisę į privatų gyvenimą, tačiau prašomos pateikti informacijos nėra susiejęs su jo teisės į privatų gyvenimą pažeidimu.
37. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
38. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).
39. Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Žvalgybos įstatymo 18 straipsnio atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta.
40. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aptartų aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Žvalgybos įstatymo 18 straipsnio neatitikimo Konstitucijai turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.
41. Pažymėtina, kad pareiškėjas nėra nurodęs jokių VSD veiksmų, kuriais būtų pažeista jo (pareiškėjo) teisė į privatų gyvenimą, nėra pateikta jokių įrodymų, kad dėl tokio pažeidimo pareiškėjas yra patyręs neturtinę žalą. Pareiškėjo bendro pobūdžio ir deklaratyvūs teiginiai apie visuotinio sekimo ir teismų nekontroliuojamo persekiojimo atmosferą nėra tos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti konstatuojama, kad yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, kad dėl VSD pareigūnų piktnaudžiavimo pareiškėjas yra patyręs neturtinę žalą ir šiuo atveju jam reikalinga jo prašoma informacija, kurią teismas turėtų išsireikalauti susipažinti ir patikrinti VSD veiksmus.
42. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad spręsdamas pareiškėjų skundus dėl atsisakymo atskleisti konfidencialaus pobūdžio informaciją, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo, kad atsisakydama asmenims suteikti informaciją nacionalinio saugumo pagrindu valstybė turi plačią nuožiūros laisvę. Vis dėlto, kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo įsitikinti, kad pareiškėjui suteikiamos tinkamos ir veiksmingos garantijos prieš pareigūnų tariamą piktnaudžiavimą (1987 m. kovo 26 d. sprendimas Leander prieš Švediją (pareiškimo Nr. 9248/81); 1987 m. rugsėjo 6 d. plenarinės sesijos sprendimas byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 5029/71), 2010 m. vasario 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Dalea prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 964/07), o atsisakymas suteikti informaciją nepažeidžia proporcingumo principo (2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Segerstedt-Wiberg ir kiti prieš Švediją (pareiškimo Nr. 62332/00).
43. Kadangi pareiškėjas nėra nurodęs jokių įrodymais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad VSD piktnaudžiauja savo teisėmis, t. y. atsisakydamas pateikti informaciją pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, kuriuos jis gali apginti ir / ar įgyvendinti tik gavęs įslaptintą informaciją, todėl konstatuotina, kad šioje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo išreikalauti iš VSD medžiagą apie pareiškėją ir šią medžiagą tikrinti. Dėl to netenkintinas pareiškėjo reikalavimas išreikalauti iš VSD medžiagą apie pareiškėją.
44. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimutis Alechnavičius

                                                                      Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė