Administracinė byla Nr. A-128-502/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03656-2023-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo pagal pareiškėjo S. U. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. U. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) Respublikai (toliau – ir Ambasada) 2023 m. kovo 7 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“ Nr. 64.5.78-143 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, todėl sprendė, jog jo teisės atvykti į Lietuvą ribojamos neteisėtai. Pareiškėjas paaiškino, kad yra verslininkas ir turi įmonę Lietuvoje. Pasilikti Europoje neplanuoja, nes kilmės šalyje lieka jo šeima ir 75 metų jo mama. Pagrindinis pareiškėjo turtas ir interesai yra (duomenys neskelbtini), todėl pagrindo riboti jo judėjimą nėra. Pareiškėjas nurodė, kad pareigūnams buvo pateikęs visus reikalingus dokumentus bei davė žodinius paaiškinimus vizai gauti. Pareiškėjo teigimu, pareigūnai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, nes Sprendime nebuvo išdėstyti jokie atsisakymo išduoti vizą motyvai. Pareiškėjui nebuvo žinomos aplinkybės, kodėl vizą buvo atsisakyta išduoti.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas, Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad 2023 m. vasario 1 d. pareiškėjas Ambasadai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kuriame, be kita ko, nurodė: 1) dabartinė profesinė veikla – sau dirbantis (19 p.); 2) kelionės tikslas – verslas (23 p.); 3) numatomas atvykimas į Lietuvą – 2023 m. balandžio 1 d. (29 p.), numatomo išvykimo iš Lietuvos data – 2024 m. kovo 31 d. (30 p.); 4) kviečianti įmonė – MB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), kontaktiniu asmeniu įvardijo save (32 p.); 5) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengia pats pareiškėjas (33 p.). Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti vizą pateikė ir dokumentus: pasą, sveikatos draudimą, skrydžio, nakvynės rezervacijas, įmonės dokumentus, veiklos / finansinius dokumentus kilmės šalyje, neteistumo pažymą, pažymą apie šeimyninę sudėtį.
5. Atsakovas nurodė, kad konsulas, ketindamas įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei pareiškėjo ketinimu išvykti iš valstybių narių teritorijos, su pareiškėju atliko pokalbį, kurio metu paaiškėjo, kad pareiškėjo anglų kalbos žinios labai prastos, sunkiai suprasdavo užduodamus klausimus. Pareiškėjas negalėjo atsakyti į klausimus, susijusius su planuojama įmonės veikla, konkrečiais veiklos planais, konkrečiais darbais. Taip pat negalėjo paaiškinti, kuo užsiima įmonė, kas leido daryti išvadą, kad pareiškėjas veiklos planų nebuvo aptaręs su įmonės savininkais Lietuvoje. Pasidomėjus nurodomais tarpininkais paaiškėjo, kad „tarpininkas“ reklamuojasi internete, jog gali užregistruoti įmonę pareiškėjų vardu su teisiškai privalomu kapitalu net to kapitalo neįnešus, kad įmonės gali būti registruojamos su tikslu gauti leidimus gyventi Lietuvoje ar nacionalinę vizą.
6. Ministerija nurodė, kad specialus Lietuvos Respublikos įstatymas „Lietuvos Respublikos konsulinis statutas“ nustato konsulinių pareigūnų įgaliojimus, konsulinių funkcijų atlikimo sąlygas ir tvarką. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka nagrinėja prašymus išduoti vizas ir priima sprendimus dėl jų. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos diplomatas, kuriam pavesta atlikti konsulines funkcijas, savarankiškai išnagrinėja užsieniečio prašymą (su pagrindžiančia medžiaga) dėl Šengeno ar nacionalinės vizos vykti į Lietuvą išdavimo ir vienasmeniškai priima sprendimą dėl tokio prašymo patenkinimo ar nepatenkinimo. 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, Šengeno sienų kodeksas, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymas „Lietuvos Respublikos konsulinis statutas“, Diplomatinės tarnybos įstatymas, Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr.lV-899/V-330 patvirtintas Vizos išdavimo tvarkos aprašas (su pakeitimais) (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas) apibrėžia konsulinio pareigūno kompetenciją, todėl konsuliniam pareigūnui nagrinėjant užsieniečių prašymus išduoti vizas ir priimant sprendimus dėl jų galioja ypatingo formalizuotumo principas, kuris reiškia, kad konsulinis pareigūnas gali atlikti tik tai, kas numatyta jo kompetenciją nustatančiuose teisės aktuose. Konsulinis pareigūnas neturi pareigos konsultuoti (atstovauti) užsieniečių kaip jiems tinkamai parengti prašymą išduoti vizą ir pagrindžiamuosius dokumentus tam, kad konsulas galėtų priimti sprendimą patenkinti užsieniečio prašymą išduoti jam vizą.
7. Ministerija teigė, kad konsulas, vertindamas pareiškėjo prašymą bei jo pateiktus duomenis ir informaciją, įvertino ne tik kaip šie duomenys ir informacija atitinka formaliuosius kriterijus, t. y. pateiktų dokumentų formą, bet įvertino ir pareiškėjo pateiktos informacijos bei konsulo savarankiškai surinktos informacijos turinį, t. y. pareiškėjo prašyme išduoti vizą deklaruojamų ketinimų realumą ir autentiškumą.
8. Atsakovas pažymėjo, kad konsulo gautos informacijos visuma leido jam priimti skundžiamą Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes dėl aukščiau nurodytų aplinkybių konsului kilo pagrįstos abejonės dėl faktinio pareiškėjo vykimo į Lietuvą, o faktiškai į Europos Sąjungą, deklaruojamo tikslo – dirbti įmonės vadovu ir vykdyti / vystyti verslą Lietuvoje, todėl neatmestina prielaida, kad pareiškėjas, prisidengdamas darbu Lietuvoje, siekė imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais, nes pareiškėjas nepagrindė pateiktų dokumentų autentiškumo, nepateikė leistinų įrodymų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, taigi, pateikta informacija dėl vykimo į Lietuvą tikslo (darbo Lietuvoje) ir buvimo sąlygų (reikiamų lėšų turėjimo) nebuvo patikima, Ministerijos vertinimu, pareiškėjas galėjo kelti nelegalios migracijos grėsmę.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Ambasados Sprendimą ir įpareigojo Ambasadą pareiškėjo 2023 m. vasario 1 d. prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo išnagrinėti iš naujo.
10. Teismas nustatė, kad 2023 m. vasario 1 d. pareiškėjas Ambasadai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kuriame, be kita ko, nurodė: 1) dabartinė profesinė veikla – sau dirbantis (19 p.); 2) kelionės tikslas – verslas (21 p.); 3) numatomas atvykimas į Lietuvą – 2023 m. balandžio 1 d. (29 p.), numatomo išvykimo iš Lietuvos data – 2024 m. kovo 31 d. (30 p.); 4) kviečianti įmonė – MB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), kontaktiniu asmeniu įvardijo save (32 p.); 5) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengia pats pareiškėjas (33 p.). Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2023 m. sausio 19 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir išduoti vizą pareiškėjui. Ambasada Sprendimą priėmė vadovaudamasi Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 19 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu.
11. Teismas apžvelgė Vizų kodekso 21 straipsnio 1 ir 3 dalių, 32 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nurodė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12)).
12. Teismas pažymėjo, kad atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti ir Įstatymo 19 straipsnyje. Taip pat teismas akcentavo, jog pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 4 punktą, dokumentus vizai gauti priima ir nagrinėja Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytų valstybės institucijų ir įstaigų, kuriose užsieniečiui išduodama viza, valstybės tarnautojai, jie sprendžia ir klausimus, susijusius su konsultacijų vykdymu, vizos išdavimu ar atsisakymu ją išduoti, jos pratęsimu ar atsisakymu ją pratęsti, jos panaikinimu ir atšaukimu, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimu.
13. Teismas nustatė, kad Sprendime pareiškėjui nacionalinę vizą atsisakyta išduoti, nustačius, kad: 1) jis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.); 2) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 str. 1 d. 10 p.).
14. Teismas pažymėjo, kad Sprendime nenurodytas joks faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai laikytini nepatikimais, neatitinkančiais tikrovės. Be to, šiame Ambasados Sprendime nenurodyti jokie argumentai, kurių pagrindu pareigūnas padarė išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
15. Teismas taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju yra aktualus LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendime pateiktas aiškinimas (administracinė byla Nr. eI-5-662/2023).
16. Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį teisinio reglamentavimo ir LVAT praktikos kontekste, padarė išvadą, kad Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualaus administracinio akto adresatas turi suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Tik administraciniame sprendime jo priėmimo motyvų nurodymas sudaro asmeniui tinkamas sąlygas ginti savo teises teisme, o teismui sudaro tinkamas sąlygas apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą. Taigi, Sprendimas teismo panaikintas vien šiuo pagrindu, t. y. kaip neatitinkantis imperatyvių Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus nebuvo galima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu.
III.
17. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
18. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, netyrė esminių faktinių aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės:
18.1. Teismas nepaisė ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, nes netyrė faktinių bylos aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės, o sprendime nėra nei vieno iš byloje surinktų įrodymų vertinimo, nei vienos ginčo šalių nurodytos faktinės aplinkybės vertinimo. Teismas niekaip nepaaiškina, kodėl pareiškėjo skundo priėmimo stadijoje, teismas, turėjęs pamatyti, jog konsulo Sprendime (standartinėje formoje) nėra nurodytas „faktinis pagrindas“, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių, pasak teismo, būtų aišku, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai laikytini nepatikimais, neatitinkančiais tikrovės, teismas visgi toliau tęsė pasirengimą bylos nagrinėjimui, reikalavo, kad atsakovas pateiktų atsiliepimą į skundą bei susijusią medžiagą, organizavo teismo posėdį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys, nepaisant teismo cituojamų Vizų kodekso normų, gausiai cituojamų LVAT priimtų nutarčių atskirų teiginių, demonstruoja tik tai, kad teismas sprendimą pagrindė vieninteliu motyvu – jog Ambasados Sprendimas „neatitinka imperatyvių Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu“.
18.2. Teismas, panaikinęs konsulinio pareigūno Sprendimą vieninteliu motyvu, ignoravo galiojantį Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisinį reglamentavimą dėl konsulinio pareigūno diskrecijos priimti sprendimą dėl atsisakymo išduoti viza užsieniečiui bei priimamo konsulo sprendimo formos / turinio, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Konsulinio pareigūno kompetencija / diskrecija priimant užsieniečių prašymus dėl vizos išdavimo ir priimant sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo išduoti vizą, yra specialioji (išskirtinė), nes teisės aktai konsuliniam pareigūnui suteikia didelę diskreciją įvertinti faktines aplinkybes priimant sprendimą dėl vizos išdavimo ar neišdavimo užsieniečiui. Vizų kodekse ir Teisingumo Teismo sprendimuose nurodyta „didelė valstybių narių kompetentingų institucijų diskrecija“ reiškia mažesnius reikalavimus valstybių narių nacionalinių teismų atliekamai teisminei kontrolei, nes priešingu atveju „kompetentingų institucijų diskrecijos laisvės“ neliktų ir teisminės institucijos atliktų vykdomosios valdžios darbą. Remiantis Vizų kodeksu ir Teisingumo Teismo jurisprudencija, dėl sprendimo atsisakyti išduoti vizą esmės, atsakovas pažymi, kad vykdant teisminę kontrolę, teismai turi tik patikrinti, ar nebuvo peržengtos administracijos turimos diskrecijos nustatyti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens atitiktį Vizų kodekse nurodytiems reikalavimas ribos, todėl jei kompetentingos institucijos atliktame vertinime (Sprendime) nepadaryta akivaizdžių klaidų, teisminė institucija turi pripažinti sprendimo atsisakyti išduoti vizą teisėtumą, nes teismai neturi kompetencijos ar patirties užsienio ir saugumo politikos srityje. Kadangi teisinis reglamentavimas dėl sprendimų atsisakyti išduoti vizas užsieniečiams priėmimo Ministerijos diplomatams – konsuliniams pareigūnams sudaro prielaidas ir įpareigoja veikti savo nuožiūra priimant tokio pobūdžio sprendimus, tai teismai turi ribotą galimybę (diskreciją) vykdyti konsulinio pareigūno administracinės diskrecijos taikymo (panaudojimo) ribų teisminę kontrolę. Konsulinis pareigūnas, priimdamas sprendimą atsisakyti užsieniečiui išduoti vizą, pasirenka geriausią / tinkamiausią tarp teisės siūlomų variantų, t. y. atlieka vertybinį pasirinkimą ir sprendžia dėl politinio (ir / ar ekonominio) tikslingumo klausimą. Tuo tarpu administracinis teismas pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį ir 91 straipsnį, neturi diskrecijos vertinti ginčijamo konkretaus sprendimo ir veiksmų (neveikimo) politinio tikslingumo požiūriu, o gali tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar konsulinis pareigūnas, kaip viešojo administravimo subjektas, neviršijo kompetencijos, ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta. Atsakovas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netaikė įstatymų, kuriuos privalėjo taikyti, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
18.3. Teismui nebuvo teisinio pagrindo skundžiamą sprendimą grįsti LVAT 2023 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1374-968, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Kadangi teisės norma – Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas bei 10 priede nustatyta konsulo Sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą standartinė forma – yra galiojanti ir iki šiol nėra pašalinta iš teisės sistemos, tai nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundžiamas konsulo Sprendimas atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui turi būti vertintinas, kaip priimtas vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje LVAT turėtų atsižvelgti į LVAT suformuotus teisės precedentus, priimtus, įsigaliojus Viešojo administravimo įstatymo (2020 m. gegužės 28 d. Įstatymo redakcija) II skyriaus „Viešojo administravimo pagrindai“ 10 straipsnio „Administracinių sprendimų priėmimas“ 5 daliai: 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1099-629/2023l, 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį, 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3865-821/2022; 2022 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-903-552/2022).
18.4. Neteisus teismas skundžiamą sprendimą pagrindęs LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023, teigdamas, jog konsulo Sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi minėtame sprendime LVAT nusprendė, kad Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas ir 10 priedas tiek, kiek pagal juo vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardintų Įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams. LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendime netyrė ir nepasisakė dėl Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies nors ir Vizų kodekso VI priede nustatytos standartizuotos sprendimo formos neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams. Konsulinis pareigūnas, spręsdamas dėl pareiškėjo 2023 m. vasario 1 d. prašymo išduoti nacionalinę vizą ir priimdamas Sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui, privalėjo vadovautis ir taikyti Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktą ir pareiškėjui apie sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pranešti aprašo 10 priede patvirtinta standartizuota forma. Atsakovas pastebi, kad Ministerija, kartu su Vidaus reikalų ministerija, įgyvendino LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendimą dėl Užsienio reikalų ministro bei Vidaus reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punkto ir 10 priedo panaikinimo – Užsienio reikalų ministras bei Vidaus reikalų ministras 2023 m. liepos 3 d. įsakymu pripažino netekusiu galios Užsienio reikalų ministro bei Vidaus reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. patvirtintą Vizos išdavimo tvarkos aprašą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ambasados Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti vizą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
20. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, todėl teismo panaikintas, kaip neatitinkantis imperatyvių Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus nebuvo galima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu.
21. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, konsulinio pareigūno diskreciją, netyrė esminių faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – atmesti pareiškėjo skundą.
22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.
23. Byloje nustatyta, kad Ambasadai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kuriame, be kita ko, nurodė: 1) dabartinė profesinė veikla – sau dirbantis (19 p.); 2) kelionės tikslas – verslas (21 p.); 3) numatomas atvykimas į Lietuvą – 2023 m. balandžio 1 d. (29 p.), numatomo išvykimo iš Lietuvos data – 2024 m. kovo 31 d. (30 p.); 4) kviečianti įmonė – MB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), kontaktiniu asmeniu įvardijo save (32 p.); 5) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengia pats pareiškėjas (33 p.). Prašyme pažymėta, kad kartu su juo pareiškėjas pateikė patvirtinančius dokumentus – kelionės dokumentas, patvirtintos lėšos, transporto priemonė, išrašai ir kt. Ambasada, atsisakydama išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, priėmė Sprendimą, nurodydama, kad: užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.) ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 str. 1 d. 10 p.). Byloje taip pat nustatyta, šios aplinkybės neginčija ir atsakovas, kad nei nustatytos faktinės aplinkybės, teisinis reguliavimas ir priimto Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, motyvai nebuvo įrašyti Sprendime. Be to, pareiškėjui nebuvo pateiktas joks kitas sprendimas. Atsakovo teigimu, Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punkte bei 10 priede nustatyta konsulo Sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą standartinė forma, todėl Sprendimas atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui turi būti vertintinas, kaip priimtas vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu.
24. Pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b) punktą, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.
25. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtini reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui. Šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).
26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinta, kad institucijos sprendime atsisakyti išduoti nacionalinę vizą turi būti nurodyti tokį sprendimą lėmę argumentai ar motyvai. Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, kuriame nenurodomi išsamūs tokį sprendimą lėmę argumentai ar motyvai, laikomas neatitinkančiu imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-182-602/2022, išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1249-968/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-211-525/2024, 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-559-968/2024 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad tokia teismo praktika buvo formuojama dar iki pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo 2023 m. kovo 21 d. Taigi, įforminus Sprendimą pagal Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę forma, atsakovas nebuvo atleidžiamas nuo pareigos nurodyti sprendimo motyvus.
27. Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – nagrinėdami prašymą konsulatai arba centrinės valdžios institucijos gali pagrįstais atvejais surengti pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.
28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nuosekliai plėtodamas praktiką vizas išduodančių institucijų veiksmų vertinimo srityje, 2025 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektui priėmus administracinį sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą ir informavus apie jį suinteresuotą asmenį, pastarajam turi būti pateikti priimto administracinio sprendimo motyvai, išdėstyti administraciniame sprendime ar kitame pareiškėjui pateiktame procedūriniame dokumente, taip įgyvendinant Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus administracinio sprendimo turiniui, pagal kuriuos administraciniame sprendime turi būti nurodomi administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), administracinio sprendimo motyvai (6 p.).
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimo su motyvais nepateikimas pareiškėjui objektyviai apsunkino jo galimybes palankiausiomis sąlygomis įvertinti išsamius Sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus prieš kreipiantis į teismą.
30. Atsakovo argumentai, kad Europos Sąjungos valstybių konsulinių pareigūnų diskrecija priimant užsieniečių prašymus dėl vizos išdavimo ir priimant sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo išduoti vizą, yra specialioji (išskirtinė), nes teisės aktai konsuliniam pareigūnui suteikia didelę diskreciją įvertinti faktines aplinkybes priimant sprendimą dėl vizos išdavimo ar neišdavimo užsieniečiui, savaime nereiškia, kad priimant minėtus sprendimus neturi būti pareiškėjui atskleisti konkretūs motyvai, pagrįsti faktiniais duomenimis.
31. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą. Nagrinėdamos tokį prašymą, šios institucijos turi didelę diskreciją, kiek tai susiję su šių nuostatų taikymu ir reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar yra vienas iš šių pagrindų atsisakyti išduoti vizą prašymą ją išduoti pateikusiam asmeniui (ESTT Didžiosios kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-84/12, EU:C:2013:862, 63 punktas).
32. Aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuri suformuota 2025 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025, pažymima, kad viešojo administravimo subjektas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti vizą, turi vertinti pareiškėjo pateiktus dokumentus, surinktus duomenis ir atitinkamai spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje. Vis dėlto ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti – turi egzistuoti objektyviais duomenimis grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija (šiuo aspektu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014).
33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1249-968/2023, kurioje sprendimas neišduoti nacionalinės vizos panaikintas dėl netinkamo motyvavimo, išaiškinta, kad plati kompetentingų institucijų diskrecija, joms nagrinėjant prašymus išduoti Šengeno vizą, nėra causa sui (savo paties priežastis, savaime sukelta priežastis), o yra siejama inter alia su atitinkamai institucijai tenkančia pareiga kruopščiai išnagrinėti kiekvieno užsieniečio, pateikusio prašymą išduoti Šengeno vizą, individualią situaciją ir atliekant išsamų įvairių konkrečiai situacijai reikšmingų aplinkybių vertinimą, nustatyti, ar tuo konkrečiu atveju egzistuoja Vizų kodekse įtvirtinti atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindai; sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti; Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis.
34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 taip pat pažymėta, kad pagal Europos Sąjungos teisminių institucijų jurisprudenciją, su kuria darnos siekia Lietuvos administracinė justicija, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokį pažeidimą paprastai nėra galima ištaisyti teismo proceso metu. Ši praktika formuojama taip pat atsižvelgiant į konstitucinius teisės principus – teisinės valstybės, gero administravimo ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimą. Tam tikrais išimtiniais atvejais, viešojo administravimo subjektui papildžius administracinio sprendimo motyvus ar pateikus administracinį sprendimą su motyvais tik inicijavus teisminį ginčą, teismas galėtų vertinti priežastis, lėmusias ir praktiškai apsunkinusias išsamių motyvų nepateikimą suinteresuotam asmeniui, taip pat objektyvų jų egzistavimą iki kreipimosi į teismą, kartu įvertinant tokios situacijos poveikį šalių lygybei ir pareiškėjo teisei į gynybą, teismo proceso stadiją, kurios metu buvo pateikti papildomi motyvai, ir kitus reikšmingus aspektus. Tačiau tai neturėtų būti vertinama kaip priemonė, pateisinanti viešojo administravimo subjekto veiksmus, kurie iš esmės apsunkina asmens teisę į teisminę gynybą. Administracinio sprendimo motyvų pateikimas teisminiame procese taip pat neturėtų neigiamai paveikti valdžių padalijimo principo, pagal kurį valstybės vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskiros, ir sudaryti sąlygų teismui perimti vykdomosios valdžios funkcijas, papildant administracinio sprendimo motyvus.
35. Šioje administracinėje byloje konstatuotas atsakovo padarytas procedūrinis pažeidimas, atsakovui priėmus ir pareiškėjui pateikus tinkamai nemotyvuotą Sprendimą, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertintinas kaip esminis, kurio pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, paprastai nėra galima ištaisyti teismo proceso metu. Nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančiais duomenimis, apeliacinės instancijos teismui taip pat nėra galimybės patikrinti ir objektyviai įvertinti, ar atsakovo nurodomos faktinės aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą abejonėms dėl pareiškėjo numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, dėl jo pareiškimų patikimumo ar dėl galimos kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės, ir dėl to buvo pagrindas atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą. Pareiškėjas, nežinodamas Sprendimo motyvų, neturėjo galimybės į juos atsikirsti bei pateikti papildomų įrodymų, kurie galėtų paneigti atsakovo iškeltas abejones.
36. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes jie neturi reikšmės bylos nagrinėjimo rezultatui; apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo apeliacinį skundą tenkinti, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjos Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė