Administracinė byla Nr. A⁵⁵⁶ – 125/2008

Procesinio sprendimo kategorija 15.2 (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. sausio 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Giedrei Telksnienei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui Irmantui Daugirdui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos      E. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities viršininko administracijos, dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėja E. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 2 – 5) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities viršininko administracijos, 1 000 000 Lt neturtinei ir turtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja nurodė, kad su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Dubingių žemės reformos tarnybą 1991 metais kreipėsi jos tėvas K. V. Po tėvo mirties jo turtą pagal testamentą paveldėjo pareiškėjos brolis F. V. ir sesuo J. S. Pareiškėja nepretendavo į tėvo namą, kurį jis testamentu paliko F. V. ir J. S. Ji pagal įgaliojimą atstovavo savo brolį ir seserį, su kuriais buvo susitarusi dėl žemės pasidalinimo lygiomis dalimis, ir ne kartą kreipėsi į Molėtų rajono žemėtvarkos specialistus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau konkretaus atsakymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę nesulaukdavo. Pareiškėja pas notarą dėl kitokio tėvo turto paveldėjimo nesikreipė, taip pat nėra teismine tvarka nusistačiusi turinčio juridinę reikšmę palikimo priėmimo fakto.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos apskrities viršininko administracijos, atsiliepimu į skundą  (b. l. 31 – 32) prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius 1998 m. parengė pažymą dėl K. V. nuosavybės teisių atkūrimo. Tais pačiais metais F. V. buvo pakviestas apžiūrėti žemės sklypo ribų, kad būtų parengtas ribų paženklinimo aktas, tačiau F. V. nesutiko su valstybės išperkamos žemės kiekiu. Iki šio laiko K. V. įpėdiniai F. V. ir J. S. nėra pasirinkę kompensavimo būdo, grąžintinos žemės vietos, nesutinka natūra gauti žemę, kurioje yra valymo įrenginiai. Nuo 2003 m. buvo susirašinėjama su E. B., kuriai buvo teikiama informacija apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Buvusio savininko turtą pagal testamentą paveldėjo F. V. ir J. S., E. B. nėra pateikusi paveldėjimo teisės liudijimo ir todėl nelaikoma mirusio pretendento K. V. įpėdine.

 

II.

 

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 13 d. sprendimu                (b. l. 64 – 66) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, atsižvelgęs į Administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies,  ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese gali būti pažeistos teisės ir įstatymų saugomi interesai tik tų asmenų, kurie turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir kurie nustatyta tvarka siekia šias teises realizuoti. Teismas, vadovaudamasis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsniu, padarė išvadą, kad asmuo gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą asmeniškai (Atkūrimo įstatymo 1 d. 1-5 p. p.) arba kaip mirusių pretendentų, nustatytu laiku padavusių prašymus atkurti nuosavybės teises, įpėdinis (Atkūrimo įstatymo 2 d.). Teismas nustatė, kad E. B. savarankiško prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), kaip asmuo, nurodytas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, nebuvo padavusi. Teismas iš Archyvinės bylos Nr. 12-2 medžiagos ir kitų bylos duomenų taip pat nustatė, kad pareiškėja ir kaip Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas mirusio pretendento įpėdinis Molėtų rajono žemėtvarkos skyriui ar jo padaliniui Dubingiuose nėra pateikusi savarankiško prašymo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių K. V. atkūrimo, prašymą atkurti nuosavybės teises K. V. į jo valdytą žemę yra pateikęs tik vienas iš testamentinių įpėdinių F. V. (b. l. 12). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.5 straipsnyje yra nustatytas sąrašas asmenų, kurie gali būti įpėdiniais. CK 5.50 straipsnio 1 dalyje yra įsakmiai nustatyta, kad tam, jog įgytų palikimą, įpėdinis jį turi priimti. Palikimo priėmimo būdai yra numatyti CK 5.50 straipsnio 2 dalyje. Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai ir pareiškėjos paaiškinimai patvirtina, jog E. B. nebuvo įtraukta į K. V. testamentinių įpėdinių sąrašą, be to, ji po savo tėvo mirties su savarankišku pareiškimu dėl K. V.  testamente nepaminėto palikimo priėmimo į notaro įstaigą nesikreipė. Taip pat teismui nebuvo pateikta duomenų apie teismine tvarka nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą, patvirtinantį, kad pareiškėja priėmė po K. V. mirties atsiradusį palikimą, pradedamąjį faktiškai valdyti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog E. B., gavusi 2004 m. lapkričio 8 d. išduotą įgaliojimą vesti paveldėjimo bylą, reg. Nr. 1-9765, įvairiose valstybės institucijose, tarp jų ir Molėtų rajono žemėtvarkos skyriuje, veikė tik kaip savo brolio F. V. ir sesers J.  S. atstovė (b. l. 14, 17-20, 22). Teismas padarė išvadą, kad E. B. iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo nepateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų asmenų sąrašą ir negali būti laikoma asmeniu, turinčiu savarankišką subjektyvinę teisę reikalauti atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą nekilnojamąjį turtą. Dėl šių aplinkybių teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjos ir jo atstovo teiginius apie valstybės įgaliotų institucijų nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu E. B. teisėms ir interesams padarytą žalą.

 

III.

 

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 70 – 73) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 13 d. sprendimą  ir priteisti 1 000 000 Lt neturtinę kompensaciją; bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas nėra pagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei byloje esančiais įrodymais, priimtas pažeidžiant tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas.

2. Teismas neteisingai pritaikė Atkūrimo įstatymą reglamentuojančias ir CK V knygos teisės normas.

3. Atkūrimo įstatymas nustato, kad nepaisant to, ar pareiškimą padavęs asmuo gyvas ar miręs nuosavybės teises atkūrimo dienai, nuosavybės teisės atkuriamos jo vardu ir tik po to jos perduodamos įpėdiniui. Atkūrus K. V. nuosavybės teises, pareiškėja neabejotinai turėtų lygiai tokias pačias teisės į paveldimą žemę kaip ir kiti teisėti įpėdiniai.

4. Pagal CK 5.19 straipsnio 1 dalį testatorius gali palikti visą savo turtą arba jo dalį, minėtame teismo 1994 m. lapkričio 3 d. testamente nėra kalbama apie visą K. V. turtą (toks žodis testamente nevartojamas), priešingai, testamente aiškiai apibrėžtas paveldimas turtas. Be to, testamente nekalbama apie tai, kad iš vieno galimų įpėdinių, pareiškėjos, testatorius atima paveldėjimo teisę (CK 5.19 str. 3 d.). Todėl vadovaujantis CK 5.2 straipsnio 2 dalimi teigti, kad pareiškėja nėra savo tėvo K. V. turto įpėdinė, ar kad visas K. V. turtas paliktas J. S. ir F. V., nėra pagrindo.

5. Teismo pateikiamose įstatymo normose įpėdiniams nenumatyta pareiga pateikti savarankiško prašymo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

6. Teismas neteisingai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Teismui  buvo pateikta 2006 m. rugsėjo 11 d.  Seimo kontrolieriaus pažyma Nr. 4D-2006/4-235, kurioje apie pareigūnų teisės aktų pažeidinėjimus atkuriant nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo daug kalbama, bet šis dokumentas net nebuvo perskaitytas. Taip pat nebuvo atkreiptas dėmėsis į tai, kad pateisindami savo neteisėtus veiksmus skundžiamos institucijos ir pareigūnai pateikia išgalvotus ir jokiais įrodymais nepagrįstus faktus, jog įpėdiniams buvo siūlomi tam tikri žemės gražinimo ir/ar kompensavimo variantai, ir, nors teisme apie tai liudijo liudytojai               J. S. ir F. V., teismas šį faktą nenagrinėjo.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 79-80) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 13 d. sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde pareiškėja nenurodė svarių argumentų, dėl ko teismo sprendimas būtų panaikintas. Pareiškėja tiek žemės grąžinimo procese, tiek teismuose atstovavo įgaliotinio teisėmis, todėl jai neturtinė žala negalėjo būti padaryta, įgaliotojai dėl žalos atlyginimo į teismą nesikreipė. Pareiškėja Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė dėl žemės grąžinimo. Teismas teisingai padarė išvadą, kad po K. V. mirties jo visą turtą paveldėjo pagal testamentą F. V. ir J. S., o pareiškėja yra tik šių piliečių įgaliotas asmuo. Pažymi, kad proceso dalyviai turi teisę susipažinti su bylos medžiaga tiek iki teismo posėdžio pradžios, tiek po teismo posėdžio pabaigos. Šiuo atveju nebuvo šalių prašymo pagarsinti tam tikrą medžiagą teismo posėdžio metu.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Pagal Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį visi Lietuvos piliečiai turi teisę į teisminę gynybą, jei kėsinamasi į jų gyvybę ir sveikatą, asmeninę laisvę, nuosavybę, garbę ir orumą, kitas Konstitucijos ir įstatymų jiems garantuotas teises ir laisves, taip pat turi teisę į teisminę gynybą nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas.

Visose minėtų teisės aktų normose įtvirtinta teisminės gynybos garantija, kuri reiškia teisę kreiptis į teismą su skundu ar pareiškimu, kartu ir teismo pareigą išnagrinėti tokį skundą ir priimti dėl jo teisėtą, teisingą ir pagrįstą sprendimą. Šios bylos kontekste būtina pažymėti, kad teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą – dvi skirtingos sąvokos. Bylos priėmimo, iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (pareiškimą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (pareiškimo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje M. B. v. AB „Utenos krosnys“ (Nr. 3K-3-1121/2002)). Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės, skundas (pareiškimas) turi būti atmestas.

Panevėžio apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias skundo priėmimą, ir nagrinėdamas bylą iš esmės pagrįstai pripažino, kad pareiškėja neturi savarankiškos reikalavimo teisės į neturtinės bei turtinės žalos atlyginimą. Skundžiamas sprendimas visiškai teisėtas bei pagrįstas, todėl apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

Kaip matyti iš administracinėje byloje esančių įrodymų, neturtinės bei turtinės žalos atlyginimas kildinimas iš visuomeninių - teisinių santykių, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Pareiškėja teigia, jog Utenos apskrities viršininko administracija nevykdo Atkūrimo įstatyme numatytų pareigų ir nepriima sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą. Pastarieji veiksmai, jos nuomone, ir sąlygojo turtinės bei neturtinės žalos padarymą, tačiau taip teigdama pareiškėja nėra pakankamai visapusiška. Nurodydama bylos fabulą, neatsižvelgia į tam tikras reikšmingas faktines aplinkybes bei aptariamu atveju taikytinas Atkūrimo įstatymo nuostatas.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas Lietuvos Respublikos piliečių, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės pagal Atkūrimo įstatymą, sąrašas. To paties straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose  nurodyti piliečiai,  kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės  teises,  yra  mirę,  nuosavybės  teisės   atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra  Lietuvos Respublikos pilietis. Atkūrimo įstatymas įpėdinio sąvokos nepateikia, todėl būtina vadovautis Civilinio kodekso nuostatomis, kur nurodoma, jog įpėdiniais gali būti fiziniai asmenys paveldintys tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą, taip pat juridiniai asmenys paveldintys pagal testamentą (CK 5.5 str.). Šiuo atveju įpėdiniais pagal testamentą tapo tik F. V. ir   J. S. (b.l. 50). E. B. nebuvo įtraukta į  K. V. testamentinių įpėdinių sąrašą, be to, ji, po savo tėvo mirties, su savarankišku pareiškimu dėl K. V. testamente nepaminėto palikimo priėmimo į notaro įstaigą nesikreipė. Taip pat teismui nebuvo pateikta duomenų apie teismine tvarka nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą, patvirtinantį, kad pareiškėja priėmė po  K. V. mirties atsiradusį palikimą, pradedama jį faktiškai valdyti. Taigi E. B., nesant kitų aplinkybių, negali būti pripažįstama mirusiojo K. V. įpėdine. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad E. B. iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo nepateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų asmenų sąrašą ir negali būti laikoma asmeniu, turinčiu savarankišką subjektyvinę teisę reikalauti atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą nekilnojamąjį turtą. O tai reiškia, kad šis asmuo neturi savarankiškos reikalavimo teisės iškeltoje administracinėje byloje. Ji veikė kaip pretendento testamentinių įpėdinių į nuosavybės teisių atkūrimą įgaliotas asmuo, ką patvirtina J. S. ir F. V. išduotas įgaliojimas E. B. atstovauti pastarųjų asmenų interesus vedant paveldėjimo bylą po tėvo K. V. mirties. Apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja įgaliojimo turinio ir suteiktų įgalinimų pareiškėjai apimties, tačiau pažymi, kad administracinėje byloje nėra surinkta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima tvirtinti, jog pareiškėja yra materialiojo teisinio santykio subjektas iškelto reikalavimo kontekste. Reikalavimo teisės neturėjimas šalina teismo pareigą nagrinėti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo aspektus bei paneigia galimybę į jos atlyginimą.

               Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

               Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o E. B. apeliacinį skundą atmesti.

               Nutartis neskundžiama.

               Teisėjai                                                                                Laimė Baltrūnaitė

                                                                                                           Romanas Klišauskas

                                                                                                           Arūnas Sutkevičius