Pirmosios instancijos teismo                                             Civilinė byla Nr. 2A-734-278/2013

Teisėja Vijolė Vitienė                                                        Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00149-2013-0

                                                                                           Procesinio sprendimo kategorija

(S)

                                                                           21.4.2.1; 44.2; 114.4; 114.11; 121.14; 121.18; 121.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 1 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės, Laimanto Misiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. G. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-454-356/2013 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Liegava“ ieškinį atsakovui D. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

ieškovė nurodė, kad UAB „Liegava“ 2012-04-09 sudarė paskolos sutartį su D. G., kuriam iki 2014-12-31 paskolino 10 500 Lt. Nurodė, jog bendrovės suteikta paskola įmonės vadovui buvo akivaizdžiai žalinga įmonei ir prieštaravo jos veiklos tikslams. Teigia, kad atsakovas, sudarydamas paskolos sutartį, pažeidė lojalumo pareigą, o dėl jo neteisėtų veiksmų buvo sumažintas įmonės turtas, pabloginta ūkinė-finansinė būklė. Bankrutavusi UAB „Liegava“ prašė teismą pripažinti negaliojančia 2012-04-09 paskolos sutartį, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo D. G. 10 500 Lt bendrovė naudai.

Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė gautus pinigus panaudojus įmonės naudai ar atsiskaitymams su kreditoriais. Darė išvadą, jog privataus juridinio asmens, kuris negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, sudarytas sandoris dėl 10 500 Lt perdavimo kitam asmeniui naudotis už 26,25 Lt palūkanų sumą mėnesiui, sumažino įmonės pelną, kas reiškia, kad sandoris sudarymo metu prieštaravo privataus juridinio asmens veiklos tikslui gauti pelną iš prekybos bei pažeidė kreditorių interesus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas žinojo (turėjo) žinoti apie bendrovės finansinę būklę, turėjo suprasti, kad paskola suteikiama ilgam laikui už nedideles palūkanas, kurios sumokamos grąžinant paskolą, pelno įmonei nesuteiks. Darė išvadą, kad sprendimas suteikti paskolą sau neatitinka įmonės tikslų, nes pinigai nebus naudojami įmonės veikloje ir pripažino esant pakankamam pagrindui paneigti atsakovo sąžiningumo prezumpciją bei pripažinti, kad atsakovas yra nesąžininga sandorio šalis. Taikydamas restituciją, teismas įpareigojo atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo grąžinti ieškovei gautą 10 500 Lt paskolą.

Apeliaciniu skundu atsakovas D. G. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės 2013 m. liepos 2 d. teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad nei įstatymai, nei ieškovės įstatai nedraudė įmonei teikti paskolas kitiems asmenims. Teigia, jog sandoris turėjo būti vertinamas iš įmonės galimybės gauti daugiau palūkanų skolinant kitiems asmenims ar sudarant indėlio sutartį su komerciniu banku. Nurodo, kad sandorio sudarymo metu vidutinė naujų indėlių palūkanų norma buvo apie 1,22 procento, o ginčo sandoriu numatytos daug didesnės palūkanos. Teigia, jog pagal paskolos sutartį gautas lėšas skyrė ieškovės reikmėms, tuo siekė vykdyti įmonės veiklą. Nurodo, kad ieškovė neįrodė įmonės nemokumo momento, o jis tokių įrodymų pateikti negalėjo, nes bendrovės dokumentai perduoti įmonės bankroto administratoriui.

Ieškovė bankrutavusi UAB „Liegava“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovas nebuvo sąžininga paskolos sandorio šalimi, o dokumentų, patvirtinančių atsakovo gautų lėšų panaudojimą įmonės reikmėms, neturi.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje nustatyta, kad 2012-04-09 UAB „Liegava“ ir D. G. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią įmonė suteikė D. G. 10 500 Lt paskolą iki 2014-12-31, numatant 3 procentų metines palūkanas už naudojimąsi paskola (b. l. 6-8). Iš sutarties turinio matyti, kad ieškovė perdavė pinigus atsakovui, o atsakovas įsipareigojo sutartu terminu pinigus grąžinti ir sumokėti palūkanas už paskolos naudojimąsi. Apeliantas teigia, jog teismo išvada, kad sandorio metu įmonė buvo nemoki, yra nepagrįsta. Minėti teiginiai vertintini kritiškai, nes Panevėžio apygardos teismo 2012-09-10 nutartimi, kuria UAB „Liegava“ buvo iškelta bankroto byla, konstatuota, jog įmonė yra nemoki ir šią išvadą teismas darė vadovaudamasis 2010 m. balanso ir pelno ataskaita (b.l. 9-10). Šioje nutartyje nurodoma, jog įmonės 20 579,77 Lt skola  kreditoriui UAB „Aukštaitijos bravorai“ yra susidariusi už 2011-06-08 – 2011-10-25 laikotarpį. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad atsakovas patvirtino, jog žinojo apie įsiskolinimą UAB „Aukštaitijos bravorai“ (b. l. 51-53). Be to, iš Panevėžio apygardos teismo 2012-09-10 nutarties matyti, kad 2012-04-26 įmonė buvo įspėta įvykdyti įsipareigojimus bei apie  ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš 2012-09-30 įmonės balanso matyti, jog minėtu metu įmonės turimo turto vertė sudarė 18 343 Lt, o įsipareigojimai kreditoriams – 41 179 Lt (b. l. 47). Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad sudarant ginčo sandorį įmonės finansinė būklė buvo sudėtinga, įsipareigojimus kreditoriams įmonė vykdė nesavalaikiai, o paskolos suteikimas įmonės vadovui - tik  pablogino UAB „Liegava“ turtinę padėtį. Apeliantas D. G. nurodo, jog ginčo sutartis neprieštaravo įmonės tikslams, nes įmonė, sudariusi indėlio sutartį su komerciniu banku,  nebūtų gavusi didesnių palūkanų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas nepagrįstai ginčo paskolos sutartyje numatytas palūkanas sieja su indėlių palūkanomis, nes ieškovė sudarė sutartį ne dėl indėlio, o paskolos sutartį, todėl, vertinant ginčo sutartyje nustatytų palūkanų dydį, turi būti atsižvelgiama į sutarties sudarymo metu galiojusią komercinių bankų vidutinę palūkanų normą (CK 6.872 str. 2 d.). Pagal Lietuvos banko viešai skelbiamus statistinius duomenis, 2012 metais vidutinė paskolos namų ūkiams palūkanų norma buvo 6 procentai. Įvertinus minėtus duomenis matyti, jog 2012-04-09 paskolos sutartyje sutartas palūkanų dydis yra dvigubai mažesnis nei vidutinis komercinių bankų palūkanų dydis. Be to, atsakovas palūkanas įsipareigojo sumokėti  grąžinant paskolą, kas leidžia teigti, jog daugiau nei du metus įmonė nebūtų gavusi ir palūkanų. Sutarčių laisvės principas suteikia teisę šalims sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.), tačiau nagrinėjamu atveju ginčo sutartis nebuvo naudinga ieškovei, nes įmonė negalėjo disponuoti jai ūkinei veiklai reikalingomis lėšomis. Ta aplinkybė, jog įmonė yra privatus juridinis asmuo, nesudaro pagrindo jos valdymo organams veikti pažeidžiant bendrovės tikslus - gauti pelną. Žinodamas apie įmonės įsiskolinimą kreditoriams atsakovas D. G. sudarė akivaizdžiai nenaudingą sutartį įmonei, nes paskolintomis lėšomis buvo galima iš dalies padengti ir įsiskolinimą kreditoriui (CPK 185 str.). Kritiškai vertintini apelianto teiginiai, jog paskola buvo naudojama įmonės reikmėms (CPK 178 str.). Teismo posėdžio metu D. G. nurodė, kad paskola paimta asmeninėms reikmėms, vėliau teigė, jog skolintomis lėšomis vykdė kapitalinį patalpų remontą, tačiau atliekant minėtus darbus įmonė su rangovais galėjo atsiskaityti ir pati (b. l. 51-53). Be to, jokių įrodymų, kad atsakovas pasiskolintomis lėšomis mokėjo architektui, už remonto darbus, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, jog jis veikė sąžiningai, nėra pakankamo pagrindo (CPK 178 str.). Įvertinus minėtus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas neįrodė, kad sandoris neprieštaravo įmonės  veiklos tikslams ir kad jis, kaip įmonės vadovas, veikė išimtinai įmonės interesais, todėl sandoris pagrįstai pripažintas negaliojančiu bei taikyta restitucija (CPK 178 str., CK 1.82, 6.145 str.).

Dėl paminėtų motyvų, naikinti ar keisti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija                                                                         Birutė Jonaitienė

                                                                                    Laimantas Misiūnas

              Birutė Valiulienė